Lapkričio 23 – gruodžio 7 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje vyks VI Vilniaus fortepijono festivalis. Šiųmetis bus skirtas pianistės ir kompozitorės Claros Schumann 200-osioms gimimo metinėms. „Pagerbdami vieną iškiliausių moterų pianisčių ir kompozitorių, pagerbsime ir ją įkvėpusius bei jos įkvėptus genialius šią moterį mylėjusius vyrus – Robertą Schumanną ir Johannesą Brahmsą, taip pat daug kitų iškilių romantizmo epochos asmenybių“, – sako festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė. Iki gruodžio 7 d. pasirodys ryškiausi kelių kartų pianistai Elisso Virsaladze, Janoszas Balazsas, Adamas Laloumas, Nikita Mndoyantsas, Antonas Yashkinas, Théo Fouchenneret, Guoda Gedvilaitė. Pirmą kartą Lietuvoje rengiami ir prancūzų fortepijono muzikos meistriškumo kursai, juos ves Nacionalinės Paryžiaus aukštosios muzikos ir šokio konservatorijos profesorius Denisas Pascalis. Kursai vyks gruodžio 1 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įėjimas laisvas. Daugiau informacijos: www.filharmonija.lt.
Dviprasmiškas ir paradoksalus gyvenimas
Austrų režisierė savo filmais įrodė, kad puikiai išmano kino istoriją. Ji sugeba imtis bet kurio žanro ir priverčia jį tarnauti savo idėjai. Hausner filmų pasakojimas elipsinis ir be aiškios pabaigos, tačiau tai ir yra jos stiprybė. Palyginti ramiai ir neskubėdama ji gali pasakoti bet ką, net ir melodramatiškiausias istorijas.
Žmogus, pakeitęs švedų kiną
Švedų kino tradicijos senos ir gilios. Vertingiausi šios šalies kino bruožai formavosi ir išryškėjo jau nebyliojo kino laikais, ypač 1916–1921 m., laikomais Švedijos nebyliojo kino aukso amžiumi. Stiprūs charakteriai, išraiškinga ir intuityvi aktorių vaidyba, stipri dramaturginė struktūra, įtraukianti filmo atmosfera, savita filmavimo maniera bei apšvietimas. Ir, žinoma, svarbiausios švedų kino temos – sudėtingi šeimos santykiai, tvirtas gamtos ir žmogaus ryšys, visuomenės ir individo priešprieša. Tai buvo skiriamieji švedų kino bruožai, atpažįstami visame pasaulyje, ilgą laiką sieti su vieno garsiausių švedų režisierių Ingmaro Bergmano kūryba.
Per plauką išvengęs užmaršties
„Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“ Šiuo sakiniu prasideda Powellui skirtas straipsnis britų kino kritiko Davido Thomsono legendinėje knygoje „Biografinis kino žodynas“, toks įžvalgus ir pilnas susižavėjimo, kad sunku susilaikyti necitavus jo ištisai. Tarp režisieriaus gerbėjų šiandien yra ne tik kino kritikai. Pasaulio kino festivaliuose periodiškai rengiamos jo kūrybos retrospektyvos, jo filmai restauruojami, o Edinburgo kino festivalio pagrindinis prizas geriausiam britų filmui nuo 1990 m. yra pavadintas jo garbei.