Irano kino režisierius Abbas Kiarostami (1940 – 2016), visąlaik prisidengęs savo akis juodais akiniais, atrodo, į pasaulį žvelgė ne tamsiomis spalvomis. Sprendžiant iš jo filmų, matyti, kad šis režisierius fiksavo kasdienybės gėrio ir grožio apraiškas. Kiarostami kine ypač svarbią vietą užima paprastų žmonių gyvenimas. Tų gyvenimų istorijas jis atkuria nuoširdžiai, be perdėto sentimentalumo ar tragiškumo, neperžengdamas tikrovės ribos, tačiau ir neišsižadėdamas savito, poetiško požiūrio. Susidaro įspūdis, jog per eilinių žmonių gyvenimo dienos vaizdavimą Kiarostami atkleidžia ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio realijas. Nors režisierius gyveno Irano Islamo Respublikoje, kuri mūsų lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, dažnai vertinama ne itin teigiamai, tačiau negalima paneigti, jog Kiarostami sugebėjo atskleisti savojo krašto grožį bei padaryti jį savitai artimą kiekvienam. Jo filmus galima įvardinti kaip kinematografinius memorialus, skirtus visiems, ypač trokštantiems kine išvysti tikrumą.