7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Piotr Anderszewski Paliesiaus dvare

7md rekomenduoja
  • Žurnalas „Kinas“
  • Modernaus meno centras
  • Lewben Art Foundation
  • Lietuvos išeivijos dailės fondas
  • Meno fondas
  • Nacionalinė dailės galerija
  • Klaipėdos dramos teatras
  • Lietuvos Nacionalinis Muziejus
  • Skalvija
  • Lietuvių filmų centras
  • Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
  • Grafikos meno centras
  • Tartle
  • Lietuvos nacionalinė filharmonija
  • Modus radio
  • Lietuvos kultūros taryba
  • Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
  • k-operator
  • Muzikos informacijos centras
  • Jansas TV
  • Literatūra ir menas
  • Kultūros periodinių leidinių asociacija
  • Rupert
  • Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
  • Muzikos galerija
  • Klaipėdos koncertų salė
  • Kulturpolis.lt
  • Kaunas photo
  • House of Puglu
  • ŠMC kino salė
  • Pasaka
  • Kultūros barai
  • Katinėlis & Gaidelis
  • Kūrybiška Europa
  • Šv. Jono gatvės galerija
  • Menų faktūra
  • Kauno miesto muziejus
  • Lenkijos institutas

Filmo „Titanė“ recenzija

Šį filmą galima būtų pavadinti labai originaliu, patraukiančiu neįprastu siužetu. Viskas prasideda nuo pagrindinės herojės Aleksos patekimo į autoavariją, kuomet ji prasiskelia galvą ir jai yra įmontuojama titano plokštė. Grįžus iš ligoninės, jau buvo galima pastebėti  jos jausmus, ar tai meilę, automobiliui, jį paglostant ir pabučiuojant. O užaugusi, dirbdama erotinių šokių šokėja tarp automobilių ji sulaukia dėmesio iš gerbėjo, kuris prisipažįsta jai meilėje. Bet viskas pakrypsta žiauria kryptim – su plaukams skirtu smeigtuku, ji jam duria į ausį ir jis miršta. Po šios žmogžudystės ji pasimyli su automobiliu, nuo kurio, kaip sužinome vėliau, – pastojo.

Abbas Kiarostami

Irano kino režisierius Abbas Kiarostami (1940 – 2016), visąlaik prisidengęs savo akis juodais akiniais, atrodo, į pasaulį žvelgė ne tamsiomis spalvomis. Sprendžiant iš jo filmų, matyti, kad šis režisierius fiksavo kasdienybės gėrio ir grožio apraiškas. Kiarostami kine ypač svarbią vietą užima paprastų žmonių gyvenimas. Tų gyvenimų istorijas jis atkuria nuoširdžiai, be perdėto sentimentalumo ar tragiškumo, neperžengdamas tikrovės ribos, tačiau ir neišsižadėdamas savito, poetiško požiūrio. Susidaro įspūdis, jog per eilinių žmonių gyvenimo dienos vaizdavimą Kiarostami atkleidžia ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio realijas. Nors režisierius gyveno Irano Islamo Respublikoje, kuri mūsų lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, dažnai vertinama ne itin teigiamai, tačiau negalima paneigti, jog Kiarostami sugebėjo atskleisti savojo krašto grožį bei padaryti jį savitai artimą kiekvienam. Jo filmus galima įvardinti kaip kinematografinius memorialus, skirtus visiems, ypač trokštantiems kine išvysti tikrumą.

Tikros istorijos, realūs likimai

Dauguma 46-ojo lenkų vaidybinio kino festivalio pagrindinio konkurso filmų pasakojo realių žmonių istorijas. Jos arba vyko prieš keliasdešimt metų, arba visai neseniai, bet vienaip ar kitaip trunka iki šiol, nes atsimenamos ir savaip veikia dabartį. Kūrėjams (bent jau tiems, kurių filmus mačiau) istorija nėra pretekstas padūsauti, kaip blogai buvo anksčiau, ar pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Jie bando suprasti sudėtingose situacijose atsidūrusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti tų, kurie atsidūrė blogio pusėje. Lenkų kūrėjai nenori perrašyti praeities ar jos ištrinti. Jie nori suprasti, kodėl praeitis buvo tokia, kokia buvo, kodėl žmonės elgėsi taip, o ne kitaip.

  PUSLAPIS IŠ 221  >>> Archyvas