Pagaliau įveikiau paskutinį „Sidabrinės gervės“ filmą ir galiu balsuot, nors matau, kad nominantų daug, o rinktis kai kuriose kategorijose nėra iš ko. Žiūrint vis dažniau apima sustingusio laiko pojūtis, atrodo, kad laikas sustojo ir pasakojimo, ir kino kalbos požiūriu. Sunku pasakyti, kada vyksta Igno Jonyno „Sienos“ ar Jurgio Matulevičiaus „Kinų jūros“ veiksmas. Dabar? Prieš dešimt metų? Ar dvidešimt? Režisieriai, regis, orientuojasi į praėjusio amžiaus pabaigoje Vidurio ir Rytų Europos bei Rusijos kine dominavusį stilių, personažus bei vyriškumo supratimą. „Sienos“ veikėjas ornitologas Vilius (Šarūnas Zenkevičius) – tipiškas anų laikų herojus: skurstantis inteligentas, susiduriantis su didelių pinigų pagunda, o kartu ir su organizuotais nusikaltėliais, prieš kuriuos yra bejėgis. Praėjusį laiką išduoda ne tik stereotipiniai personažai, montažas ir režisieriaus noras smūgiuoti žiūrovui į tarpuakį drastiškais žudymų ar smurto vaizdais, bet ir gerai pažįstama mizoginija. Ją iliustruoja ne tik kraupi kontrabandininkų gaujos vadė Vanda, bet ir kitos filmo veikėjos moterys.

Šiais metais „Kreivės“ nusprendė pažvelgti į savo kiemą, Rytų Europą, sovietmečiu ir į tai, kas neturėjo egzistuoti nei tikrovėje, nei kine. Sovietų Sąjungoje ir satelitinėse valstybėse homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuojami (SSRS ilgiausiai), patologizuojami ir laikomi tabu. Tad ar buvo įmanoma queer personažus išvysti kino ekranuose? Kokioje perspektyvoje jie rodyti? Ar apskritai galime kalbėti apie tokį dalyką kaip queer kinas sovietmečiu?