Po kino stogu
Sovietų Sąjungoje rūpintis kinu dažnai buvo skiriami „nurašyti“ nomenklatūrininkai – tie, kurių karjera komunistų partijoje, komjaunime ar profsąjungose ėmė strigti. Kartais net dėl menko nusižengimo žmogus būdavo paskiriamas vadovauti kokiai nors su kinu susijusiai organizacijai. Nors buvo ir tokių, kuriuos Stalinas skirdavo tikėdamas, kad jie sugebės atvesti į protą kinematografininkus. Apie šių bandymus išliko nemažai pasakojimų, anekdotų ir net garsių režisierių memuarų puslapių. Visame pasaulyje kiną mėgo ir buvę šnipai, čekistai bei kitokie svetimų paslapčių smalsūs piliečiai. Tarp jų būta net kino režisierių, kai kurie – Fridrichas Ermleris ar Aleksandras Medvedkinas – tapo klasikais, nors dažniausiai, prisidengę spalvingais pseudonimais, kagėbistai rašė nuotykių filmų ir detektyvų scenarijus (vienas toks pasirašinėjo mano širdžiai miela Pipua pavarde). Tačiau šis feljetonas ne apie tai. Jis apie tuos, kuriems kinas ne kartą tapo prieglobsčiu, išsigelbėjimu nuo ideologizuotų kaltinimų, padėdavo pelnyti duonos kąsnį. Tai kompozitoriai, kurių kūrinių nepirko kompozitorių sąjunga, prie kurių pavardžių kiekvieno biurokrato galvoje iškart įsijungdavo raudona lemputė. Sąrašas būtų ilgas, štai kelios pavardės – Alfredas Schnittke, Sofija Gubaidulina, Edisonas Denisovas. Bet paskutiniu metu vis dažniau prisimenu Mieczysławą Wajnbergą, ir ne todėl, kad šiemet pasaulis minės jo gimimo šimtmetį.
Siurrealistiniai dokumentai, arba Nematomos sąsajos
...Rytas, Paryžius. Mažas berniukas su portfeliu rankose nelabai skubėdamas leidžiasi laiptais. Pamato prie žibinto pririštą raudoną balioną ir jį nukabina. Tačiau į autobusą jų abiejų neįleis. Įsitvėręs balioną berniukas bėgs gatvėmis, vėluos į pamokas, o balionas jo ištikimai lauks. Kai pradės lyti, berniukas paprašys, kad pagyvenęs ponas priglaustų balioną po savo dideliu skėčiu. Raudonas balionas – lyg ištikimas šuniukas, jis visur su berniuku. Jie žaidžia slėpynes, klaidžioja po blusų turgų. Jis lieka laukti, net kai mama atima balioną ir paleidžia jį į dangų. Kartu jie paklius į juokingas situacijas, juos persekios piktų vaikų gauja. Vienas jų pataikys į balioną laidyne. Tada viso miesto balionai – balti, raudoni, mėlyni – susirinks ties berniuku, pakels jį į dangų virš Paryžiaus ir jie išskris kartu.
Prarasto kino beieškant
Valdovų rūmuose surengus parodą „Lietuva. Tėvyne mano“ Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“, buvo parodytas ir kino meistro Andrzejaus Wajdos filmas „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“, 1999). Jo pristatyti atvyko viena garsiausių lenkų kino ir teatro žvaigždžių Grażyna Szapołowska, filme suvaidinusi neprilygstamąją Telimeną.