PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute
Lenkų kino festivalis
Specialioji lenkų kino festivalio programa „Laisvės kinas“ pristato filmus, ant kurių nenugulė kino archyvų dulkės. Be abejo, Andrzejaus Wajdos „Kanalas“ („Kanał“, 1956) ir „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1976), Mareko Piwowskio „Reisas“ („Rejs“, 1970), Wojciecho Marczewskio „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ ( „Ucieczka z kina „Wolność“, 1990) jau seniai tapo klasika. Bet šiuose filmuose keliami klausimai apie svarbius šalies istorijos įvykius ir lemtingus jos posūkius, apie autoritarinių vadovų požiūrį į kultūrą, meną ar cenzūrą aktualūs ir dabar. Dialogas su praeitimi šiuose filmuose nepastebimai tampa diskusija apie dabartį.
„Juodaodė motina“ – režisieriaus Khaliko Allaho meilės laiškas Jamaikai
Niujorkietis fotografas ir režisierius Khalikas Allahas meno gerbėjams žinomas dėl savo ypatingos vaizdo kūrimo filosofijos. Geriausiai ji atsiskleidė 2015-aisiais pasirodžiusiame filme ,,Nigeriai lauke“ („Field Niggas“, 2015), sukurtame naktiniame Harleme (Niujorkas). Išskirtiniu autoriaus braižu pasižymi ir naujausias dokumentinis darbas ,,Juodaodė motina“ („Black Mother“, 2018), kviečiantis pakeliauti po neatrastą Jamaiką. Pristatydamas aibę ryškių asmenybių, šią salą vadinančių namais, režisierius atskleidžia sudėtingą šalies istoriją, brėžia paraleles tarp kolonijinių laikų ir dabarties skaudulių, tyrinėja religijos, lytiškumo, asmens, tapatybės klausimus: ,,Šį filmą visada įsivaizdavau kaip prizmę, per kurią pereina šviesa. Nors vietomis gali pasirodyti liūdnas ar bjaurus, jis perteikia modernios Jamaikos paveikslą, pabrėždamas šios salos ir juodaodžių moterų šventumą“, – sako režisierius.
Juodaodžių kino krikštatėvis
Melviną Van Peeblesą sunku įsprausti į vieną lentyną – jis rašytojas, scenaristas, muzikantas, kompozitorius, aktorius, montuotojas, prodiuseris, režisierius. Tai afroamerikiečių kino ikona.