Panelė Merė buvo jauna, panelė Merė buvo graži. Dar ji turėjo sužadėtinį, tokį poną Foksą, apie kurį nieko tikro nežinojo, tik kad jis drąsus, galantiškas ir turtingas. Kartą paklaustas, kur jiedu gyvens po vestuvių, ponas Foksas papasakojo jai apie savo pilį, tačiau, nors ir keista, nepakvietė į svečius. Vieną dieną, kai panelė Merė buvo viena, o ponas Foksas išvykęs, ji nusprendė pati surasti tą pilį ir savomis akimis ją išvysti. Po ilgų ieškojimų galiausiai priėjusi, pamatė keistą dalyką – virš vartų kabėjo užrašas „Drąsiau, drąsiau“. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios, o vartai buvo atverti, tad panelė Merė pro juos įėjo. Pasiekusi pilies duris išvydo dar vieną užrašą: „Drąsiau, drąsiau, tik ne per drąsiai“. Tuomet panelė Merė atidarė duris ir pakilusi plačiais laiptais pasiekė ilgą galeriją, kurios gale virš durų kabėjo užrašas: „Drąsiau, drąsiau, tik ne per drąsiai, antraip tu galvą tuoj prarasi“. Panelė Merė sukaupė drąsą, atidarė duris ir savo siaubui išvydo jaunų mergelių lavonų ir skeletų pilną kruviną salę...

Šių metų Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio organizatoriai, tęsdami politiškai angažuoto kino festivalio tradiciją, deklaravo siekius užčiuopti politines tendencijas Vokietijoje, Europoje ir už jos ribų. Jie taip pat pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir istorijos kartojimąsi. Konkursinėje programoje buvo galima pamatyti ir dabarties politinius procesus analizuojančių, į istoriją besigręžiančių, ir ekologinį ūkininkavimą propaguojančių filmų. Pagrindinis festivalio prizas „Auksinis balandis“ įteiktas italei Claudiai Tosi už filmą „Aš turėjau svajonę“ („Avevo un sogno“), pasakojantį apie dvi Italijos politikes ir politinį šalies pastarojo dešimtmečio klimatą. Prizą Tosi filmui žiuri skyrė vienbalsiai, nes (nors paliesta sudužusių svajonių tema) jame kalbama apie orumo, sąžinės ir žmogiškumo imperatyvus politiniame gyvenime.