Festivalinė rutina, paįvairinanti įprastą kasdienybę savam mieste, keliaujantiems po kino festivalius yra gerai pažįstama. Tai kelios dienos pasiruošimo, išstudijuota programa, tvarkaraštis su penkiais šešiais filmais per dieną. Berlynas, Kanai, Karlovi Varai, Bolonija, Lokarnas, Torontas arba Venecija, San Sebastianas, Busanas, Amsterdamas, Talinas – toks būdavo manasis metų maršrutas. Visi kasdieniai poreikiai trumpam priklauso nuo filmų tvarkaraščio. Per pertraukas ir vakarais – susitikimai su kolegomis, su kuriais pasikeičiama rekomendacijomis, diskutuojama apie jau pamatytus naujus filmus. Jau keletą metų sukdamasi tokioje karuselėje keldavau sau tą patį klausimą, kurį Gediminas Kukta uždavė savo Toronto festivalio apžvalgoje pernai – ar tikrai verta trenktis taip toli, kad pamatytum naujausius filmus? Lėktuvai raižo dangų pirmyn ir atgal, žiūrime filmus ir diskutuojame apie klimato krizę, tačiau skraidome toliau. Pokyčių nuojauta neapleido jau kurį laiką. Svarstydavau, ar tai asmeninis klausimas, ar vyksta didesni procesai, į kuriuos pati po truputį pradedu įsitraukti.