Spalio 1 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo 32-ąjį sezoną iškilmingai pradės vienu įspūdingiausių opusų – Ludwigo van Beethoveno paskutine, Devintąja simfonija d-moll, op. 125. Prie LVSO prisijungia Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis) ir solistai: Agnė Stančikaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Kristian Benedikt (tenoras), Tadas Girininkas (bosas). Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Tiesioginė koncerto transliacija internetu: https://bit.ly/3hCUKhB.
Rugsėjo 24 – spalio 11 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Šių metų festivalio šūkis „Unwelcome“ kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti nenorimam, nelaukiamam, nereikalingam ar atstumtam. Šių metų festivalis visą biudžetą skyrė lietuvių kūrėjams – pagrindinėje programoje bus parodyti šeši darbai. Keturi iš jų laimėjo „Sirenų“ gegužės mėnesį paskelbto atviro kvietimo konkursą: Eglės Mikulionytės ir Liudo Parulskio improvizacinis teatrinis performansas „Lūkesčiai ir kitos prekės“, Tado Montrimo imersinis spektaklis-žaidimas „NO FAKE*“, Dariaus Gumausko režisuojamas spektaklis, performansas, instaliacija „Emigrantai“ ir Nauberto Jasinsko, Tado Černiausko bei Gintaro Sodeikos „fabrica“. Likę du darbai prodiusuojami paties festivalio, tai – Godos Palekaitės penkių performansų paroda „Somnambulizmas“ ir Agnės Matulevičiūtės interaktyvaus teatro performansas „Synth porn“. Daugiau informacijos – www.sirenos.lt.
Žvilgsnis į laiką
Darius Žiūra gimė Joniškėlyje ir dalį vaikystės praleido Gustonių kaime, Pasvalio rajone. Šios vietos gyventojai tapo jo ilgamečio projekto „Gustoniai“, kurį jis pradėjo kurti 2001-aisiais, dalyviais. Kas trejus metus kuriami filmai, kuriuose užfiksuoti vietinių portretai, virto meniniu dokumentu, perteikiančiu laiko tėkmę. 17-ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarysiantis Žiūros sukurtas filmas „Gustoniai Gustoniuose“ leidžia pažvelgti į jo užfiksuotus portretus kartu su pačiais dalyviais – filme vaizduojamas dviejų dienų festivalis, kurio metu projektas buvo pirmą ir kol kas vienintelį kartą pristatytas Lietuvoje. Pirmąkart ekrane save išvydo ir jame nusifilmavę žmonės.
Peizažas ir laikas
Kino filmas, kitaip nei fotografija, turi slenkančio laiko matmenį. Statiška kamera nufilmuotas kadras iš esmės skiriasi nuo to paties kadro fotografijos.
Kai viskas griuvo
„Nesvarumo būklė“ – taip buvo pavadintas 1995m. spalio mėnesį Vilniuje įvykęs tarptautinis kino forumas. Nors oficialiai jis buvo įvardintas kaip „skirtas kino šimtmečiui ir kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 30-mečiui“, forumo dalyvių diskusijų centre atsidūrė lietuvių ir pasaulinio kino istorija bei savalaikiai kino procesai. Kartu toks simboliškas forumo pavadinimas turbūt tiksliausiai iliustravo tai, kokioje padėtyje po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo atsidūrė Lietuvos kinas. Tai buvo tranzitinė būsena: senoji sovietinė centralizuota kino sistema jau nebeveikė, o naujoji, nepriklausomos Lietuvos, dar neveikė, ir viskas – pradedant institucinių struktūrų kūrimu, valstybinio nansavimo mechanizmais, baigiant neretai utopiniais, prie pakitusių sąlygų negebančių prisitaikyti kūrėjų planais – tarsi pakibo ore.