Kasdienybės gestai
Nesu iš tų, kuriems filmai ar serialai užpildo staiga atsivėrusią tuštumą. Nors profesija įpareigoja, per karantiną daugiau skaičiau nei žiūrėjau, o virtualioje erdvėje vykęs „Kino pavasaris“ tik dar kartą įtikino, kad būtinas bet kurio renginio elementas – gyvas bendravimas. Festivaliniai filmai internete, deja, – tik šventės imitacija. Įvairaus pobūdžio imitacijų kasdienybėje ir taip pernelyg daug, ypač per karantiną, kai visus staiga apima aistra būti menininku arba menininke. Prie to itin prisideda šiuolaikinės technologijos, leidžiančios grožėtis ir fiksuoti (bet ne reflektuoti) save, vis dėlto dažnai tik savo imitaciją, egzistuojančią virtualioje erdvėje. Būti savimi yra daug sunkiau. Nors mokslininkai teigia, kad technologinė civilizacijos fazė netrukus baigsis, manau, kad pabaigos nebesulauksiu, o kinas ilgainiui taps dar viena asmenukės atmaina.
Intymūs pasakojimai
Jei kas staiga paklaustų, kaip keliomis frazėmis apibūdinti režisierės Giedrės Beinoriūtės kūrybą, spontaniškai atsakyčiau, kad ji gana skirtinga, apgalvota iki mažiausių smulkmenų, gali turėti ir ironiškos distancijos, ir be galo jautraus įsijautimo į pasakojamą istoriją. Beinoriūtei svetimas pataikavimas ar konjunktūra, ji nevengia kurti ir trumpametražių filmų, ir vidutinio metražo, kurie, pripažinkime, nėra labai populiarūs kino festivaliuose ar kino teatruose. Tačiau dėl komercinės sėkmės Giedrė nepataikaus, ji savo filmų herojams duos tiek laiko, kiek jai atrodo reikalingiausia Režisierei kinas nėra tiesioginis kovos įrankis, šis menas jai – veikiau pažinimas. Čia verta pacituoti ją pačią: „Kovojantis“ kinas tariasi žinąs tiesą ir ją atskleidžia. Tai labai panašu į propagandą. Aš ieškau tiesos.“
Šiuolaikinis Lietuvos moterų kinas
Kai 2005 m. rašiau straipsnį „Moteris su kamera – naujas matymas, nauji identitetai“1, kuriame analizavau naujo tuo metu reiškinio – moterų kino – Lietuvos kine užuomazgas, moterų režisierių buvo vos kelios – Janina Lapinskaitė, Inesa Kurklietytė, Giedrė Beinoriūtė, Oksana Buraja, o per 1991–2005 m. laikotarpį sukurtas tik vienas ilgametražis vaidybinis filmas („Stiklo šalis“, 2004), režisuotas Janinos Lapinskaitės.