Pirmą kartą Vokietijoje ekspresijos, kaip meninio kūrinio principas buvo paminėtas 1908 m. Po kelerių metų šis menas įsivyravo dailėje, teatre, muzikoje bei literatūroje. Ir štai, po kone dešimtmečio turime nemažą skaičių ekspresionistinio kino pavyzdžių. Šiame rašto darbe aptarsiu du iš jų: Carlo Mayerio ir Hanso Janowitzo „Daktaro Kaligario kabinetas“ bei F. W. Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“. Šie filmai siejamai su ekspresionizmo pradžia. Ir ne veltui, filmuose apstu naujų iki tol kino ekranuose dar nematytų motyvų, naujovių ir elementų. Kinas įžengė į brandos amžių ir tapo pripažintu meno kūriniu, pritraukė kūrėjus novatorius, ekspermentatorius, kurie žiūrovams siūlė dar neatrastą, išraiškingą vaizdų bei veiksmų visumą. Visų šių avangardistų dėka atsirado kinas, kurį šiomis dienomis vadiname nekomerciniu.