Savo kelionę Aleksandro Ferdinando Bendoraičio pėdsakais režisierius Vytautas Puidokas su kūrybine grupe pradėjo šūkiu „Sugrąžinkime prarastus herojus Lietuvai“. Bendoraitis – lietuvis, karo pabėgėlis, misionierius, gydytojas, kunigas, Brazilijoje ir Bolivijoje pastatęs dvi tokias reikalingas (ir iki šios dienos veikiančias!) ligonines, įsteigęs Amazonės baseinu plaukiojančios poliklinikos tinklą, radiją, neatlygintinai teikęs pagalbą ir globojęs vietinius indėnus... Gerų darbų sąrašą, pagrįstą autentiškais liudininkų pasakojimais, būtų galima tęsti. Ne filmas, o svajonė tiems, kurie išsiilgę aukštai iškeltų savų, realių ir susikurtų didvyrių monumentų. Juk, atliepiant mūsų kino (ir ne tik) aktualijas, herojams, ir dar nacionaliniams, būti žmonėmis tiesiog nevalia.

Kinas visada gebėjo plėtoti mažuosius pasakojimus, kalbėti apie asmeninius išgyvenimus. Į vieną tokių gyvenimo pjūvių galima pažvelgti režisieriaus Noah Baumbacho filme „Santuokos istorija“. Pavadinimą lengvai galėtume apversti – tai pasakojimas apie teatro režisieriaus Čarlio (Adam Driver) ir jo žmonos aktorės Nikolės (Scarlett Johansson) skyrybas. Išsamiai: su teismais, psichoterapija, įvairiais bandymais pelnyti sūnaus Henrio (Azhy Robertson) prielankumą. Su visomis meilės ir jos praradimo peripetijomis: barniais, priekaištais, pastangomis išsaugoti tai, kas pastatyta, nenoru paleisti, pripažinti, kad pabaiga jau atėjo. Asmeninės dramos, duriančios, daugumai atpažįstamos, leidžiančios susitapatinti su tuo, kas vyksta ekrane.