Nacionalinė dailės galerija atnaujino ekspoziciją ir didžiojoje salėje pristatė tirštą kūriniais bei diskursais naują parodą „Saldus ateities prakaitas", kuri veikia tik iki rugsėjo 1 d. (stengsis nors šiek tiek pratęsti). Senų ateities vizijų centruota išklotine rūpinosi kuratorės Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė ir Agnė Narušytė.
Ir nauja ekspozicija, ir nauja paroda yra tikros edukacinės bombos, kurių negalima praleisti. Beje, skubėti apžiūrėti ne tik laikiną parodą, bet ir nuolatinę ekspoziciją (ją naujino Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir Agnė Narušytė), nes kai kurie kūriniai skolinti ribotam laikui, kai kurie jautrūs šviesai ir bus keičiami.
Praktiškai Valakampių 2-ame pliaže, vėsioje įvairių veiklų centro „Rupert“ parodų erdvėje, iki liepos 21 d. veikia paroda „Jonas Mekas. Leiskite man svajoti utopijas“. Paroda, diskusijomis, poezijos skaitymais tiriamas ir semiamas šiemet mirusio, Lietuvos ir tarptautinę meno sceną giliai paveikusio ir tebeveikiančio menininko Jono Meko palikimas, akcentuojant poetinį aspektą. Daugiau informacijos rupert.lt.
Visą vasarą ir net rugsėjį galima lankyti Kauno bienalės renginius. Detaliau apie performansus ir ekskursijas sužinosite bienalės puslapyje bienale.lt/2019/performansai/
Audringa reakcija
Per vieno pseudopatriotiško (gana menko meninio lygio, jei apie meną šiuo atveju apskritai galima kalbėti) filmo premjerą priešais mane eilėje sėdėjo žinomas televizijos žurnalistas. Tik pasibaigus filmui, jis pašoko šaukdamas „Bravo!“, ilgai plojo stovėdamas ir plyšaudamas, o paskui pasisuko į netoli sėdėjusį režisierių, subtilių ir filosofiškų filmų autorių, ir paklausė: „Na kaip, nuo šios akimirkos gyvenimas jau bus kitoks?“ Kaip supratau, žurnalistas patyrė tokį sukrėtimą, kad negalėjo juo nepasidalyti su kino menininku, kurį, jo manymu, taip pat turėjo sukrėsti Emilijos iš Laisvės alėjos žygdarbis. Nenugirdau, ką atsakė režisierius, bet žurnalistas nenustebino. Nežinau, kaip filmas pakeitė jo gyvenimą. Tikiuosi, kad į gerąją pusę. Besididžiuojantis, kad lyg medžioklinis šuo gali užspeisti kiekvieną televizijos studijoje, jis vis dėlto niekad nedarė išsilavinusio žmogaus įspūdžio, todėl, suprantama, meną suvokia gana primityviai. Net ne kaip įrankį indoktrinuoti tautą, o kaip jos didvyriškumo ir stiprybės demonstraciją. Tokia jau mūsų žurnalistų ypatybė – kartais jie net didžiuojasi savo neišprusimu ir kultūros stoka. Bet šis feljetonas ne apie juos, o apie stovinčių ovacijų epidemiją.
Mano draugė, mano meilė
Reklamuodama serialą „Babilonas Berlynas“, LRT pabrėžia, kad 4-ojo dešimtmečio pradžios Berlynas buvo nuodėmių sostinė. Tačiau tada Berlynas buvo ir vokiečių kino sostinė, nors per paskutinius trejus Veimaro respublikos gyvavimo metus kino gamyba čia sumenko, ją paveikė Didžioji depresija. Milžiniška perėjimo prie garsinio kino kaina privertė vokiečių kino gamintojus konsoliduotis, ieškoti investicijų ir kurti alternatyvą, neleisiančią dominuoti Vokietijoje vis labiau įsigalinčioms amerikiečių kino kompanijoms.
Gyvenimas iliuzijomis
Apie 1999 m. Boriso Jelcino atsistatydinimą iš Rusijos Prezidento posto Vitalijus Manskis, tuo metu didžiausio valstybinės televizijos kanalo „Rossija“ dokumentikos skyriaus vadovas, sužinojo taip pat, kaip ir didžioji dalis Rusijos piliečių – su šeima žiūrėdamas televizorių Naujųjų išvakarėse. Manskis užfiksavo ir savo šeimos reakciją, ir istorine tapusią televizijos transliaciją. Nerimo apimta šeima su baime svarsto savo šalies ateitį. Tą naktį Vitalijus Manskis dar nežinojo, kad vos po kelių dienų laikinasis šalies vadovas, tuo metu dar mažai kam žinomas Vladimiras Putinas, kreipsis į jį prašydamas sukurti apie jį dokumentinį filmą. Taip prasidėjo penkiolika artimoje Jelcino ir Putino aplinkoje praleistų Manskio metų. Tapęs putinizmo pradžios liudininku ir, kaip pats sako, vienu iš kaltininkų, šiuo metu emigracijoje gyvenantis režisierius teigia savo kainą jau sumokėjęs.
„Kino“ žurnalui kalbiname Vitalijų Manskį, viešėjusį „Kino pavasaryje“ ir pristačiusį naująjį dokumentinį filmą „Putino liudininkai“. Jame – už kadro likusi medžiaga, kurią Manskis nufilmavo 1999–2001 metais, Kremliaus užsakymu kurdamas filmą „Putinas. Keliamieji metai“.