„Ar lauki „Mirusiųjų armijos?“ – klausia tatuiruočių meistras, badydamas man odą. „Tai aišku, laukiu!“ – džiugiai atsakau aš, atpalaidavęs nuo skausmo sukąstą žandikaulį. Ir kaipgi galima nelaukti? Juk tai Zacko Snyderio, sukūrusio zombių klasikos „Mirusiųjų aušra“ perdirbinį („Dawn of the Dead“, 2004), filmas. Ir ne bet koks, o 70 milijonų dolerių kainavęs ir specialiai „Netflix“ platformai sukurtas reginys, kuriame turi būti apstu specialiųjų efektų, kraujo ir zombių. Ko gero, ne veltui platformoje jis iš karto pakilo į žiūrimiausių filmų dešimtuko pirmąją vietą.

Johno Krasinski „Tylos zona“ (2018) ir „Tylos zona 2“ (2020) nėra nebylūs filmai. Tačiau tai filmai, kurie reikalauja tylos abiejose ekrano pusėse. Lengviausia tai apibūdinti galvojant apie scenas, kuriose personažai tylomis sėlina, bijodami būti išgirsti, ir tokia pat įtampa persiima žiūrovas, sąmoningai ruošdamasis kažkam baisiam. Įprastai tokias scenas filmuose užpildo pernelyg garsi ir dramatiška muzika, bet spengianti tyla ir baimė sukelti bent menkiausią garsą veikia dar stipriau. Dažnai filmuose tai pasitaiko vieną ar kelis kartus, tačiau „Tylos zonos“ (taip vadinsiu abu filmus) stengiasi tylėti kone visada.