„Matricos“ fenomenas
Revoliucine laikoma mokslinės fantastikos ir veiksmo trilogija, kurią neseniai papildė dar ir ketvirtoji dalis, dažnai pristatoma taip: „Kinas egzistuoja iki „Matricos“ ir po jos.“ 1999 m. išleista tamsiojo kiberpanko pirmoji dalis sukėlė didžiulę nuostabą žiūrovams ir kinomanams, iki tol nemačiusiems panašios estetikos filmo, perteikiančio abejotiną pasaulio realybę ir besivystančio technologinio pasaulio vaizdą.
Jimas ir Andy
Milošo Formano filmą „Žmogus mėnulyje“ mėgo LNK (ar TELE3, jokio skirtumo). Labiausiai arba tik dėl to, kad ten aktorius Dany DeVito sako žodį „Lithuania“. Net ne vieną kartą. O kai girdim žodį „Lithuania“, mums tirpsta širdis. Gal net taip pat labai, kaip tada, kai per koncertą užsienio žvaigždė pasako „Labas vakaras“. Iškart visa arena pradeda ploti. Sunku patikėti, tiesą sakant, kokį nepilnavertiškumo kompleksą jaučiame, kad vien dėl to, jog kažkas išmoksta du žodžius lietuviškai, tautą apima ekstazė.
Laimingos valandos
Galbūt galėtume sakyti, kad Hamaguchi kino filosofija artima Marko Aurelijaus dvasiai, nes šiuose filmuose pamatinė žmogaus priedermė yra tiesiog gyventi savo gyvenimą, lyg tai būtų kasdienis ir įprastas darbas.