Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Kita tylos pusė“

Rašytoja Izabelė jūros pakrantės kaime skaito paskaitą apie šventuosius. Regis, klausytojus jūroje pasirodęs kašalotas sudomina labiau. Izabelė sužino, kad kelto grįžti atgal nebebus, ir sutinka su pagyvenusio Einaro siūlymu pernakvoti jo namuose. Tačiau atsibudusi supranta, kad niekur iš jų neišvyks, nes prasidėjo potvynis. Taip prasideda Algimanto Puipos filmas „Kita tylos pusė“ (Lietuva, 2019). Netrukus supranti, kad keltas, kašalotas ar potvynis yra tik pasaulio, kuriame nusitrynė realybės ir nerealybės ribos, ženklai.

Živilė Pipinytė

44-ojo Lenkų vaidybinių filmų festivaliui Gdynėje pasibaigus

Šiųmetį Lenkų vaidybinių filmų festivalį Gdynėje jau vasarą drebino skandalai. Liepą, kai iš paskelbtos konkursinės programos staiga dingo Xawery Żuławskio „Paukščių kalba“ („Mowa ptaków“), Mareko Lehkio „Interior“, Bartoszo Kruhliko „Supernowa“ ir Dorotos Kędzierzawskos „Żużel“, kilo didžiulis pasipiktinimas. Trys filmai buvo sugrąžinti, kitiems konkurso dalyviams pagrasinus atsiimti savo kūrinius, tik Kędzierzawskos prodiuseris paaiškino, kad filmas iki festivalio pradžios nebus baigtas.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Nematoma“

Igno Jonyno (režisierius ir scenaristas) ir Kristupo Saboliaus (scenaristas) filmas „Nematoma“ (Lietuva, Ukraina, Latvija, 2019) yra lyg dėlionė. Didžiąją filmo dalį stebėdami besiblaškančius Joną (Dainius Kazlauskas), Vytą (Darius Bagdžiūnas) ir bevardį kunigą (Liubomiras Laucevičius) gana greit suvokiame, kad jie susieti nematomais praeities nuodėmių ir nusikaltimų saitais. Kaip konkrečiai, paaiškės tik filmui artėjant prie pabaigos. Iki tol „Nematomos“ kūrėjai barstys užuominas ir augins įtampą.

Živilė Pipinytė

Artėja XIX Lenkų kino festivalis

Spalio 3 d. Vilniuje prasideda XIX Lenkų kino festivalis. Jis truks dešimt dienų, o festivalio filmus galės pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Mažeikių, Šalčininkų, Marijampolės žiūrovai. Į festivalį atvyksta aktorė Grażyna Błęcka-Kolska, režisieriai Janas Jakubas Kolskis, Michałas Rosa, Łukaszas Grzegorzekas.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Gimtinė“

Angliškas Tomo Vengrio filmo „Gimtinė“ (Lietuva, 2019) pavadinimas „Motherland“ tiksliau apibrėžia filmo esmę: paaugliui Kovui (Matas Metlevski) mama Viktorija (Severija Janušauskaitė) tiek daug pasakojo apie savo gimtinę, kad berniuko galvoje Lietuva yra pirmiausia motinos žemė. Tai pasakų žemė – neatsitiktinai filmą pradeda ir baigia parabolė apie miške pasiklydusią mergaitę.

Živilė Pipinytė

Prasideda 44-asis Lenkų vaidybinių filmų festivalis Gdynėje

Pirmadienio vakarą Gdynėje naujausiu Agnieszkos Holland filmu „Pilietis Džounsas“ („Obywatel Jones“) atidaromas 44-asis Lenkų vaidybinių filmų festivalis. Pagrindiniame konkurse – devyniolika filmų. Jų autoriai – ir lenkų kino klasikai, ir debiutantai.

Peržvelgus programą krinta į akis, kad kūrėjai lieka ištikimi pastaraisiais metais vis labiau lenkų kine vyraujančiai istorijos (nebūtinai Lenkijos) temai. „Piliečio Džounso“ herojus – anglų žurnalistas, pirmas parašęs apie Ukrainą siaubiantį holodomorą. Režisierė neslepia, kad Jonesas buvo bene vienintelis norintis paskelbti pasauliui tiesą apie Stalino režimą.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Vieną kartą Holivude“

Kiekvienas naujas Quentino Tarantino filmas priverčia susimąstyti, kas dabar yra kinas, nes, regis, to savęs klausia ir režisierius. Tiesa, atsakymų jis ieško „restauruodamas“, sugrąžindamas į apyvoką skirtingus kino istorijos sluoksnius. Tarantino nėra kino be praeities: kad ir apie ką pasakotų jo filmas, atrama visada bus ekskursas į vieno ar kito žanro, stiliaus, personažo, net kameros rakursų istoriją. Būtent tai, nors ir netiesiogiai, sufleruoja atsakymą, kad kinas ir dabar yra ne politiškai korektiškų atsakymų į svarbius klausimus rinkinys, o daugiau nei šimtą metų tobulintas būdas suvokti save, tikrovę ir laiką.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Domino“

Brianas De Palma – amerikiečių klasikas, vienas pirmųjų kino postmodernistų, ištikimas Alfredo Hitchcocko sekėjas. Dauguma jo filmų (kad ir „Randas“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“ ar „Gyvatės žvilgsnis“) analizuojami kino mokyklose, kai būsimi režisieriai mokosi montuoti, naudoti subjektyvią kamerą ar cituoti klasikus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Skausmas ir šlovė“

Pedro Almodovaro filmo „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, Ispanija, 2019) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filme animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodovaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net ir fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, ryškių ir iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodovaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodovaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, kai sūnus davė interviu.

Živilė Pipinytė

Du savaitės tekstai

Konstantis Šavlovskis straipsnyje „Devyni „Kinotavr“ filmai“, kuris išspausdintas žurnale „Kommersant Weekend“, pristato, jo manymu, įdomiausius sekmadienį Sočyje prasidėjusio jubiliejinio, jau trisdešimtojo, Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ filmus. Konkursinėje festivalio programoje jų penkiolika.