7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Holivudas nepasikeis?

Nauji filmai – „Babilonas“

Damieno Chazelle’o „Babilonas“ („Babylon“, JAV, 2022) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o išeinamoji dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Jie tiki, kad kinas žadina jausmus ir leidžia susitapatinti su ekranu, todėl nori būti jo dalimi.

„Babilonas“
„Babilonas“
„Babilonas“
„Babilonas“
„Babilonas“
„Babilonas“
Živilė Pipinytė

Zeitgeist – sutemos ir maištas

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.

„Iki penktadienio, Robinzonai“
„Iki penktadienio, Robinzonai“
„Koma“
„Koma“
„Tyliosios dvynės“
„Tyliosios dvynės“
„Korsažas“
„Korsažas“
„I-A“
„I-A“
Živilė Pipinytė

Kai išaušta Tėvynės diena

Nauji filmai – „Piktųjų karta“

Tėvynės diena – tik Emilio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ (Lietuva, 2021) pradžios akcentas, nors visai nenustebčiau, jei ji atsirastų ir valstybinių švenčių kalendoriuje. Vėlyvis ir scenarijaus bendraautoris Jonas Banys jau pirmaisiais filmo kadrais perkelia į Lietuvą, kurioje tokia šventė egzistuoja. Tiksliau, į Lietuvos provinciją, kur gimtadienį rengiasi švęsti pagrindinis filmo veikėjas policijos komisaras Gintas Krasauskas (Vytautas Kaniušonis). Į šventę, kurioje jis žada paskelbti dalyvausiąs mero rinkimuose, pakviesta visa miestelio grietinėlė – merė, kunigas, teisėjas, prokuroras...

„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
„Piktųjų karta“
Živilė Pipinytė

Naujųjų viduramžių žaidimai

Iš „Lokio, liūto ir šakelės“ dienoraščio

Patinka „Lokio, liūto ir šakelės“ sumanymas: per savaitę gali pamatyti didžiųjų kino festivalių la crème de la crème. Tos festivalių grietinėlės, žinoma, liko ir kitiems renginiams, bet ir pamatytieji filmai jau leidžia susidaryti nuomonę apie šių metų festivalių prioritetus. Spėjau pasižiūrėti bene pusę „Lokio, liūto ir šakelės“ filmų. Šedevrų nepamačiau. Jų pasitaiko retai – tokie dabar laikai ir skoniai. Bet originalių, svarbius klausimus ne tik apie kiną formuluojančių kūrinių buvo. Ir tai svarbiausia, nes totali gyvenimo feisbukizacija pastebimai supaprastino meno suvokimą.

„Peteris fon Kantas“
„Peteris fon Kantas“
„Peteris fon Kantas“
„Peteris fon Kantas“
„Peteris fon Kantas“
„Peteris fon Kantas“
„Šventasis voras“
„Šventasis voras“
„Šventasis voras“
„Šventasis voras“
„Kairo sąmokslas“
„Kairo sąmokslas“
Živilė Pipinytė

Kas yra pasakotojas?

Iš VDFF dienoraščio

Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.

„Čia buvo Vilnius“
„Čia buvo Vilnius“
„Oologija neramiais laikais“
„Oologija neramiais laikais“
„Jei neramu, susikurk muziejų“
„Jei neramu, susikurk muziejų“
„Branduolinė šeima“
„Branduolinė šeima“
Živilė Pipinytė

Kaip sukurti blogą filmą

Nauji filmai – „Baigta!“

Michelio Hazanaviciaus filmas „Baigta!“ („Coupez!“, Prancūzija, D. Britanija, Japonija, 2022) susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai trumpo metražo, 32 minutes trunkantis filmas „Z“, kurio herojai suka trash’ą apie zombius, o aktoriais nepatenkintas režisierius prisišaukia į aikštelę tikrų zombių. Iškart aišku, kad tai filmo apie zombius parodija: liejami kibirai dirbtinio kraujo, pagrindinis zombis toks žalias, kad pradedi abejoti grimuotojos profesionalumu, ir dar nuolat kalba apie zombio vaizdinį, subjektyvi kamera ilgai „reflektuoja“ tuščią kadrą, o dažnos replikos ne tik absurdiškos, bet ir politiškai angažuotos.

Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Kadras iš filmo „Baigta!“
Živilė Pipinytė

Tapti nemirtingam, o paskui numirti

Mirė Jeanas-Lucas Godard’as (1930–2022)

1983 m. filmo „Vardas Karmen“ („Prénom Carmen“) spaudos konferencijoje Jeanas-Lucas Godard’as sakė: „Aš manau, kad kinas gali egzistuoti tik kaip meilės istorijos. Kariniai filmai – apie berniukų meilę ginklams, gangsterių filmai – apie berniukų meilę vagystėms... Mano galva, tai – kinas. Naujoji banga atnešė naujovių: Truffaut, Rivette’as, aš ir keli kiti režisieriai atnešėme kažką, ko nebėra, arba kas niekad neegzistavo kino istorijoje. Mes mylėjome kiną labiau nei moteris, labiau nei pinigus, labiau nei karą. Labiau už viską mes mylėjome kiną. Dažnai sakau, kad kinas privertė mane atrasti gyvenimą. Tam prireikė laiko. Man tai užėmė trisdešimt metų. Tik todėl, kad iš tikrųjų privalėjau peržengti ribas to, ką pats rodžiau ekrane.“

Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Živilė Pipinytė

In memoriam Vytautui Paukštei

(1932 07 02 – 2022 07 21)

Pirmąkart kino ekrane Vytautas Paukštė pasirodė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968). Filmo pasakojimui įpusėjus, pajūryje kartu su kitu antisovietinio pogrindžio veikėju atsiradęs vienos iš brolių dvynių žmonos dėdė nulems abiejų likimą. V. Paukštės personažas neprimena iki tol lietuvių filmuose rodytų „banditų“ – jis mokytojas ir kartu ideologas. Dėdė kalba logiškai, energingai, jis įsitikinęs ginkluoto pasipriešinimo prasmingumu ir pasirengęs būsimai laisvai Lietuvai paaukoti daug gyvybių. Tačiau scena, kur išvykstantieji įtrina riebalais nuogą kūną, priverčia suabejoti mokytojo idealų skaistumu. Taip, supriešinus žodžius ir kūną, atsiranda dviprasmiškumas, kuris vėlesniuose Paukštės vaidmenyse bus dar akivaizdesnis ir dažnai pavers aktoriaus personažus tarpininkais – tarp gyvybės ir mirties, fantazijos ir tikrovės, praeities ir dabarties, tiesos ir melo. Mokytojas yra ir Paukštės personažas Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970). Šioje parabolėje apie Lotynų Amerikos revoliucijas Paukštės Mokytojas toks pat ryžtingas ir tiki kovos idėja.

 Vytautas Paukštė. Vaivos Jokužės nuotr.
Vytautas Paukštė. Vaivos Jokužės nuotr.
„Velnio sėkla“
„Velnio sėkla“
„Herkus Mantas“
„Herkus Mantas“
„Ave, vita“
„Ave, vita“
„Jausmai“
„Jausmai“
„Edeno sodas“
„Edeno sodas“
Živilė Pipinytė

Sapnų atrakcionų parkas

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.

„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
„Dainos lapei“
Živilė Pipinytė

Sapnų ir šaknų paslaptys iš neegzistuojančios tikrovės

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.

„Kalnų jūreivis“
„Kalnų jūreivis“
„Kalnų jūreivis“
„Kalnų jūreivis“
„Jos vardas Prancūzija“
„Jos vardas Prancūzija“
„Jos vardas Prancūzija“
„Jos vardas Prancūzija“
„Memoria“
„Memoria“
„Memoria“
„Memoria“
  PUSLAPIS IŠ 30  >>> Archyvas