Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Lyg veidrodyje
Nauji filmai – „Skausmas ir šlovė“
Pedro Almodovaro filmo „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, Ispanija, 2019) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filme animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodovaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net ir fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, ryškių ir iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodovaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodovaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, kai sūnus davė interviu.
Živilė Pipinytė
Apie moteris ne tik todėl, kad jų laikas
Du savaitės tekstai
Konstantis Šavlovskis straipsnyje „Devyni „Kinotavr“ filmai“, kuris išspausdintas žurnale „Kommersant Weekend“, pristato, jo manymu, įdomiausius sekmadienį Sočyje prasidėjusio jubiliejinio, jau trisdešimtojo, Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ filmus. Konkursinėje festivalio programoje jų penkiolika.
Živilė Pipinytė
Kaip nesunaikinti savęs
Nauji filmai – „Rocketman“
Iškart prisipažinsiu, kad prieš pamatydama Dexterio Fletcherio filmą „Rocketman“ (JAV, D. Britanija, 2019) žinojau tik vieną Eltono Johno dainą. Ji buvo skirta kičinei princesei Dianai, todėl susidomėjimo muzikantu nesužadino. Abejoju, ar pamatytas filmas paskatins toliau domėtis jo herojaus kūryba, bet nesigailiu jį pamačiusi. Buvo visai smagu, nors, kaip ir dažnas biografinis filmas apie populiariosios kultūros kūrėjus, „Rocketman“ susideda iš daugybės klišių ir paprastos žinutės pabaigoje. Skiriasi tik nuoširdi, sentimentali ir šiek tiek autoironiška menininko išpažinties intonacija. Ji suteikia filmui pasakos atspalvį. Ši intonacija, regis, ir yra viena didžiausių „Rocketman“ vertybių.
Živilė Pipinytė
Keli lietuviai Didžiosios Britanijos fone
Nauji filmai – „Second Hand“
Arturo Jevdokimovo filmas pasirodo ekranuose nuslūgus agitacijos už dvigubą pilietybę bangai. „Second Hand“ (Lietuva, studija „Nominum“, 2019) veikėjai būtų geras argumentas ir Konstitucijos keitimo, ir jo priešininkų rankose. Tačiau filmo vertė kita. Tai antropologinis šiuolaikinio lietuvio užsienyje tyrimas, nors režisieriui ir pristigo valios nuosekliai sudėlioti filmo akcentus. Žiūrovui jis paliko daug laisvės. Štai kaip man pavyko sudėlioti tai, ką pamačiau.
Živilė Pipinytė
Nauji filmai – „Dvilypiai gyvenimai“
Nauji filmai – „Dvilypiai gyvenimai“
Olivier Assayaso filmas „Dvilypiai gyvenimai“ („Doubles vies“, Prancūzija, 2018) nepasakoja istorijos. Jis rodo penkių personažų gyvenimo scenas. Beveik visose scenose jie arba diskutuoja, arba svetimoteriauja. Juos galima vadinti snobais, bet, matyt, dabar beveik kiekvieną, užsiimantį menais ar jų kritika, galima pavadinti snobu. Ypač jei jie gyvena ne socialiniuose tinkluose, kur demokratijos sąvoka įgyja kitokią reikšmę.
Živilė Pipinytė
Ašaros byrėjo
Nauji filmai – „Ričardas atsisveikina“
Iškart turiu nuliūdinti ištikimus Johnny Deppo gerbėjus: Wayne’o Robertso filmas „Ričardas atsisveikina“ („Richard Says Goodbye“, kitas pavadinimas „The Professor“, JAV, 2018) netaps aktoriaus sugrįžimu į aukščiausią kino lygą. Ne todėl, kad ne vienus metus Deppą supantys skandalai vis dar gožia jo šlovingą praeitį. Tiesiog filmas, kuris turėjo parodyti, kad Deppas – ne tik žavusis piratas Džekas, bet ir intelektualus, autoironiškas aktorius, neįtikėtinai banalus.
Živilė Pipinytė
Apie žmones ir žvėris
Nauji filmai – „Pasaulio šerdis“
Nuo pat pirmų akimirkų Natalijos Meščianinovos filmas „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, Rusija, Lietuva, 2018) kelia nerimą. Veterinarijos gydytojas Jegoras gelbsti sužalotą alabajų veislės kalę Belką, nors vilties, kad gyvūnas neliks paralyžiuotas – mažai. Meščianinova panardina į dramatišką situaciją, kuri iškart lyg ir apibūdina pagrindinius veikėjus: gyvūnų dresavimo stoties šeimininką Nikolajų (Dmitrijus Polozovas), jo žmoną Niną (Jekaterina Vasiljeva), jų dukterį Dašą (Jana Sekste), anūką Vanią (Vitia Ovodkovas) ir, žinoma, Jegorą (neįtikėtinas Stepanas Devoninas). Tai paprasti, sugebantys užjausti, vyresnieji – dar ir gyvenimo gerokai nualinti žmonės, kuriuos Jevgenijus Cvetkovas filmuoja beveik dokumentiškai tiksliai, lyg impovizuodamas mizanscenas.
Živilė Pipinytė
Susižavėjimo kupinu žvilgsniu
Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“
Kalbinamas Edmundo Jakilaičio ir Nemiros Pumprickaitės, Donatas Ulvydas neslėpė susižavėjimo savo filmo „Valstybės paslaptis“ (Lietuva, 2019) heroje. Net pradėjau tikėti, kad tai bus autorinis ir nuoširdus režisieriaus pasakojimas apie Dalią Grybauskaitę. Pamaniau, gal jam tikrai pavyko suprasti, kaip atsitiko, kad buvusią komunistę, buvusią Aukštosios partinės mokyklos Vilniuje dėstytoją lietuviai išsirinko prezidente. Juk asmeninis virsmas gali „iš vidaus“ daug pasakyti ir apie šalį, kelis dešimtmečius išgyvenančią transformaciją – sudėtingą perėjimą iš sovietinės sistemos į kapitalistinę. Kino salėje supratau, kad klydau. Autorinio požiūrio naujame Ulvydo filme ne daugiau ir ne mažiau nei kituose jo filmuose, t.y. nė kiek.
Živilė Pipinytė
Paukščio požiūriu
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Kino pavasario“ uždarymo filmas – debiutinis Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ – paliudijo, kad lietuvių kine atsirado dar viena originaliai mąstanti kūrėja. Barzdžiukaitei pavyko filme nuosekliai sujungti šiuolaikinio meno konceptualumą ir, manyčiau, dokumentikos esmę – tikrovės stebėjimą. Pasitelkus minimalias išraiškos priemones ekrane gimsta daugiaprasmė metafora, leidžianti kalbėti ir apie ekologiją, ir apie šių dienų Babelio bokštą, ir apie simbolinį Svetimą.
Živilė Pipinytė
Retrogradiški pasvarstymai
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Paklausta, ko galime išmokti iš pernai Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto filmo „Neliesk manęs“ veikėjo Christiano, režisierė Adina Pintilie atsakė: „Pirmiausia to, kad neegzistuoja vienas konkretus grožio apibrėžimas. Nors dauguma žmonių negalėtų pavadinti Christiano gražiu, man jis tikrai gražus žmogus. Planuojame kitą bendrą projektą – sukurti naujas klasikinių meno kūrinių, rodančių deivę Venerą, versijas, kuriose Veneros vietą užims Christianas. Turiu vilties, kad tai bus dar vienas žingsnis kovojant su paplitusiais įsitikinimais apie „kitoniškumą“, kuris ne visada turi reikšti kažką blogesnio ir dažnai būna tiesiog daug vertingesnis nei tai, iš ko susideda vadinamoji norma.“
