Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Kuriant tautos kančios mitą
Nauji filmai: „Tarp pilkų debesų“
Pastaraisiais metais lietuvių kinematografininkai vis dažniau gręžiasi į šalies praeitį – rodo sovietų okupacijos laikotarpį, apdainuoja tautos kančią ir režimo aukas. Ne išimtis ir debiutinis Lietuvoje kurtas amerikiečio Mariaus Markevičiaus vaidybinis filmas „Tarp pilkų debesų“ (Lietuva, JAV, D. Britanija, 2018), kurio pagrindu tapo to paties pavadinimo Rūtos Šepetys romanas. Filmo veiksmas prasideda 1941-aisiais, kai Kauno inteligentų Vilkų šeima akis į akį susiduria su naujosios valdžios žiaurumu. NKVD suėmus šeimos tėvą ir vyrą, Elena Vilkienė su paaugle dukterimi Lina ir mažuoju Jonuku ištremiami į Sibirą. Lina pagrindine veikėja rašytojos pasirinkta neatsitiktinai, nes knygos „Tarp pilkų debesų“ tikslinė auditorija – paaugliai. Suprantama, kad tokio pobūdžio literatūra reikalauja tam tikrų supaprastinimų, bet, regis, filmo kūrėjai savo auditoriją suprato plačiau.
„Tarp pilkų debesų“ struktūra paprasta. Keliais trumpais epizodais rodomas mylinčios šeimos gyvenimas Kaune, jų jaukūs namai, Linos svajonė studijuoti meno mokykloje ir numanoma pogrindinė tėvo veikla. Po to prasideda ilga kelionė į Altajų gyvuliniame vagone, tačiau, užuot supažindinęs su personažais, sukūręs įtikinamus psichologinius portretus ar parodęs visą kelionės fiziologinį baisumą – ankštumą, alkį, troškulį, psichologinį siaubą, susidūrus su neregėtu žiaurumu, nežinomu kelionės tikslu ir ateities baime, režisierius liepia tremtiniams vagone giedoti Lietuvos himną. Bene didžiausia filmo dalis skirta gyvenimui Altajuje. Rodomas sunkus darbas, nesibaigiantis pažeminimas, vienų lietuvių išdavystės ir kitų bandymas priešintis. Palyginti su šia dalimi, tai, kas turėtų būti „Tarp pilkų debesų“ kulminacija – veikėjų kančios prie Laptevų jūros, Elenos mirtis ir beveik stebuklingas jos vaikų išsigelbėjimas, papasakota skubotai ir greitakalbe.
Živilė Pipinytė
Oportunizmo pamokos
Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio
„Nepatogus kinas“ vėl privertė prisiminti, kad esu „politinis gyvulys“: nors šis dar Aristotelio sugalvotas terminas pas mus skamba labai retai, išmokau jį iš prancūzų. Festivalio filmai tiesiog panardina į politikos stichiją. Žiūrėdama Marios Augustos Ramos filmą „Procesas“ (2018) pasijutau kaip tikrame absurdo teatre – pavadinime suskambėjusi nuoroda į Franzą Kafką filme vis sugrįžta. Režisierė filmuoja Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procesą kaip dramą, kurios personažai – savaip ir tragiški, ir juokingi.
Ko verta kad ir kaltintoja, teisės dėstytoja, advokatė ir, matyt, žiniasklaidos numylėtinė, kuri pirmą kartą ekrane pasirodo keista akrobatine poza, – taip parlamento posėdžių salėje ji kaupiasi prieš lemtingą kalbą. Ši graži moteris moka pravirkti akimirkos tikslumu, pritariamai linkčioja fantastiškas istorijas pasakojantiems abortų draudimo šalininkams ir pasitelkusi visą įmanomą patosą dėsto banalybes – kad ir apie tai, jog Brazilija yra visoms religijoms tolerantiška šalis.
Živilė Pipinytė
Bangos ir ryžtas
43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio laureatai
Festivalio užsklanda šiemet buvo iškalbinga: didžiulės bangos svaido popierinį laivelį, bandantį išsilaikyti jūros paviršiuje ir nepaskęsti. Abiejų konkursinių Gdynės programų, pagrindinio konkurso ir „Kitokio žvilgsnio“, filmai liudijo kūrėjų drąsą ir pastangas išsaugoti tai, kas visada buvo svarbu lenkų kinui, – nepriklausomą nuo valdžios ar ideologijų dvasią.
Živilė Pipinytė
Lenkų kinas Gdynėje
43-iasis kino festivalis
Rugsėjo 17 d. prasideda 43-iasis Gdynės kino festivalis. Žinau, kad nuskambės banaliai, bet tai tikra šventė visiems, kurie domisi lenkų kinu, jį mėgsta ir seka jo naujienas. Nepaisant pastaraisiais metais padažnėjusių slogių žinių apie politikų bandymus kištis į kino ir apskritai meno raidą, lenkų kinematografininkai kuria filmus, sulaukiančius didžiulio atgarsio ne tik tėvynėje.
Živilė Pipinytė
Vasaros pabaigai
Nauji filmai – „Pasakiškai turtingi“
Jono M. Chu filmas „Pasakiškai turtingi“ („Crazy Rich Asians“, JAV, 2018) gerina lankomumo rekordus JAV. Sukurtas pagal satyrinį Kevino Kwano romaną, šis pramoginis filmas, matyt, netrukus sulauks tęsinio.
Živilė Pipinytė
Geriausi merginų draugai
Nauji filmai – „Oušeno 8“
Gary Rosso „Oušeno 8“ („Ocean’s Eight“, JAV, 2018) akivaizdžiai sumanytas kaip atsakas į vyrišką Holivudo kiną. Visos pagrindinės filmo veikėjos moterys, pasirodo, taip pat tobulai sugeba vykdyti apiplėšimus, kaip ir ankstesnių trijų filmų apie Oušeną ir jo draugus herojai vyrai.
Živilė Pipinytė
Savo laidotuvėse ji buvo kiečiausia
4 savaitės tekstai
1. Dienraščio „Kommersant“ priedas daily.afisha.ru prisimena birželio pradžioje mirusią režisierę Kirą Muratovą ir skelbia Jekaterinos Pisarevos pokalbį su scenariste ir režisiere Renata Litvinova, kurios aktorinį talentą atrado Muratova. Litvinova dalyvavo režisierės laidotuvėse Odesoje: „Laidotuvės vyko taip, kaip nurodė Kira, – be kalbų, be kviestųjų, atsisveikinimų ir atminimo pietų. Ji viso to nekentė. Ji norėjo, kad ją sudegintų ir kad nebūtų kapo. Tai buvo pačios šviesiausios laidotuvės mano gyvenime. Viskas buvo taip, kaip ji norėjo. Net savo laidotuvėse ji buvo pati kiečiausia.“
Živilė Pipinytė
Išpažintys ir lozungai
Pasikalbėkime apie lietuvių kiną
Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“.
Živilė Pipinytė
Iš negandingų vakarų
Nauji filmai – „Pagonių žiedas“
Vykite šalin kiekvieną, kuris pasakys, kad lietuviams reikia savo „Pagonių žiedo“ („Nameja gredzens“, Latvija, 2018). Užtenka ir savų istorinių opusų „iš antrų rankų“, nors Aigaro Graubos filmas vis dėlto savaip paaiškina panašios kūrybos mechanizmus. Jis rodo, kaip kūrėjai, norintys kurti ideologiškai angažuotą, bet kartu pramoginį kiną, naudojasi senais (ne tik kino) stereotipais, pritaikydami juos naujoms reikmėms. Kad ir šalies šimtmečio iškilmėms. Graubai, regis, tinka viskas: ir dar sovietų ateistų pamėgtas teiginys apie pasaulį siekiantį užkariauti Vatikaną, ir „Sostų karų“ įteisintas požiūris į kraujo ir prievartos persmelktus viduramžius. Perkėlęs filmo veiksmą į XIII a. Žiemgalą, Grauba lygiuojasi į pseudoistorinius serialus, kurių veikėjai kartais primena, tarkime, kad ir šiuolaikinius banditėlius, o gėrio ir blogio sąvokos supaprastintos iki koktumo, idėjos deklaruojamos žodžiais tiesiai iš ekrano.
Živilė Pipinytė
Istorinis kinas
Du savaitės tekstai
Lenkų internetinis žurnalas culture.pl spausdina Bartoszo Staszczyszyno tekstą „Revizionistai ir patriotai – kaip lenkų kinas kalba apie Holokaustą“.
