Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Geriausi merginų draugai
Nauji filmai – „Oušeno 8“
Gary Rosso „Oušeno 8“ („Ocean’s Eight“, JAV, 2018) akivaizdžiai sumanytas kaip atsakas į vyrišką Holivudo kiną. Visos pagrindinės filmo veikėjos moterys, pasirodo, taip pat tobulai sugeba vykdyti apiplėšimus, kaip ir ankstesnių trijų filmų apie Oušeną ir jo draugus herojai vyrai.
Živilė Pipinytė
Savo laidotuvėse ji buvo kiečiausia
4 savaitės tekstai
1. Dienraščio „Kommersant“ priedas daily.afisha.ru prisimena birželio pradžioje mirusią režisierę Kirą Muratovą ir skelbia Jekaterinos Pisarevos pokalbį su scenariste ir režisiere Renata Litvinova, kurios aktorinį talentą atrado Muratova. Litvinova dalyvavo režisierės laidotuvėse Odesoje: „Laidotuvės vyko taip, kaip nurodė Kira, – be kalbų, be kviestųjų, atsisveikinimų ir atminimo pietų. Ji viso to nekentė. Ji norėjo, kad ją sudegintų ir kad nebūtų kapo. Tai buvo pačios šviesiausios laidotuvės mano gyvenime. Viskas buvo taip, kaip ji norėjo. Net savo laidotuvėse ji buvo pati kiečiausia.“
Živilė Pipinytė
Išpažintys ir lozungai
Pasikalbėkime apie lietuvių kiną
Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“.
Živilė Pipinytė
Iš negandingų vakarų
Nauji filmai – „Pagonių žiedas“
Vykite šalin kiekvieną, kuris pasakys, kad lietuviams reikia savo „Pagonių žiedo“ („Nameja gredzens“, Latvija, 2018). Užtenka ir savų istorinių opusų „iš antrų rankų“, nors Aigaro Graubos filmas vis dėlto savaip paaiškina panašios kūrybos mechanizmus. Jis rodo, kaip kūrėjai, norintys kurti ideologiškai angažuotą, bet kartu pramoginį kiną, naudojasi senais (ne tik kino) stereotipais, pritaikydami juos naujoms reikmėms. Kad ir šalies šimtmečio iškilmėms. Graubai, regis, tinka viskas: ir dar sovietų ateistų pamėgtas teiginys apie pasaulį siekiantį užkariauti Vatikaną, ir „Sostų karų“ įteisintas požiūris į kraujo ir prievartos persmelktus viduramžius. Perkėlęs filmo veiksmą į XIII a. Žiemgalą, Grauba lygiuojasi į pseudoistorinius serialus, kurių veikėjai kartais primena, tarkime, kad ir šiuolaikinius banditėlius, o gėrio ir blogio sąvokos supaprastintos iki koktumo, idėjos deklaruojamos žodžiais tiesiai iš ekrano.
Živilė Pipinytė
Istorinis kinas
Du savaitės tekstai
Lenkų internetinis žurnalas culture.pl spausdina Bartoszo Staszczyszyno tekstą „Revizionistai ir patriotai – kaip lenkų kinas kalba apie Holokaustą“.
Živilė Pipinytė
Pabaigos išvakarės
Nauji filmai – „Tylos zona“
Johno Krasinskio „Tylos zona“ („A Quiet Place“, JAV, 2018) – siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad režisierius nesirengia nutolti nuo žanro tradicijos. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali sodyba atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. Ši erdvė susitraukia dar labiau, kai supranti, jog šeima iš namų persikėlė į klėties rūsį, kad į paviršių sklistų kuo mažiau garsų.
„Tylos zonoje“ daug tamsos, be kurios siaubo filmai taip pat neįsivaizduojami. Ir veikėjų nedaug: filmo pradžioje pabaisa sutraiško neklusnųjį mažąjį broliuką, bet ir praėjus gana didelei laiko atkarpai tėvai bei du jų vaikai vis dar negali susidoroti su praradimo skausmu ir kaltės jausmu. Šie tvirti žanro konstrukcijos pagrindai Krasinskiui – geras atspirties taškas. Užteks tik kelių naujų motyvų, kad „Tylos zona“, panašiai kaip pernykštė sensacija – Jordano Peele’o „Pradink!“, taptų ne tik įtampos prisodrintu reginiu, bet ir gana metaforišku tikrovės komentaru. Beje, kaip ir „Pradink!“, šis taip pat kuklaus biudžeto filmas sulaukė didžiulio atgarsio bei netikėto pelno.
Živilė Pipinytė
Nostalgija bus tik stipresnė
Nauji filmai – „Oazė: žaidimas prasideda“
Stevenas Spielbergas neturi asmeninių „Facebook“ ar „Twitter“ paskyrų, telefonu naudojasi tik tam, kad paskambintų ar išsiųstų SMS žinutę, kasdien skaito popierinius dienraščius, bet nuo senų laikų žavisi kompiuteriniais žaidimais
Živilė Pipinytė
Plačiojoje Rusijoje
Du savaitės tekstai
Tinklalapis kinopoisk.ru spausdina Aleksandro Pasiugino interviu su jaunu režisieriumi ir operatoriumi Maksimu Arbugajevu, kuris šiemet tapo vienu iš Sandanso festivalio laureatų. Kartu su šveicarų režisieriumi Christianu Frei’umi jie sukūrė dokumentinį filmą „Genezė 2.0“ („Genesis 2.0“, Šveicarija, Kinija, Rusija, P. Korėja, JAV, 2018), pasakojantį apie genetikus ir apie žmones, Jakutijoje ieškančius mamutų ilčių ir jomis prekiaujančius.
Živilė Pipinytė
Prisiminimų ištikti
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Praėjo beveik pusšimtis metų po Roberto Verbos genialiojo filmo „Šimtamečių godos“ (1969) premjeros, ir „Kino pavasaris“ pristatė Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ (Lietuva, 2018). Filmo herojai – šimtamečiai, bet režisierę jie labiau domina kaip nepriklausomos Lietuvos bendraamžiai. Toks konjunktūriškas požiūris, ko gero, lėmė ir filmo ištarmę. Užuot pabandžiusi pasekti Verbos pėdomis ir sukurti įsimintinus amžiaus liudininkų portretus, kuriuose atsispindėtų visa gyvenimo patirtis ir išmintis, Kabaraitė sukūrė patoso kupiną filmą – tostą. Gaila tik vardais (be pavardžių) įvardytų filmo veikėjų, kurių gyvenimas tikrai galėtų įkvėpti ne vieną vertingą filmą, juolab kad Kabaraitės, priešingai nei Verbos (kurio idėjas, beje, kartais bando, bet nesugeba tęsti), neribojo nei ideologinė cenzūra, nei filmo trukmė.
Didžiausia filmo yda – prasta režisūra. „100 metų kartu“ neturi aiškios struktūros: šokinėjama nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos temos prie kitos, tad įsiklausyti į žmogų, suvokti jo vertybes, įsižiūrėti į jį nelieka laiko. Atsivėrimo neskatina ir režisierės klausimai, pavyzdžiui, kuris žentas patinka labiausiai. Dažniausiai Kabaraitė savo personažų klausia, kaip jie surado vyrą ar žmoną, lyg pastarieji būtų kaip grybai. Nemoka režisierė ir nutildyti pernelyg šnekių giminaičių, vis tempiančių pasakojimą į savo pusę, ar suvaldyti operatoriaus Ryčio Kurkulio, kuris paverčia kadrą arba banalia šeimos fotografija, arba nykiu televizijos kadru su amžina vaza ar staline lempa kalbančiojo fone. Daugybė nusaldintų gamtos vaizdų taip pat neprisideda prie „100 metų kartu“ prasmių kūrimo, ką jau kalbėti apie kadre nuolat įkyriai skambančią Martyno Bialobžeskio muziką. Tačiau filmas paviršutiniškas ir banalus ne tik todėl, ir ne todėl, kad ir režisierė, ir jo herojai dažnai stengiasi prajuokinti potencialius žiūrovus. Kabaraitė vis klausinėja savo veikėjų apie meilę Lietuvai, vis nori išpešti iš jų, kaip dabar čia nuostabu gyventi.
Živilė Pipinytė
„Nuoširdus lietuviškas gabalas“
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Lietuviškų trumpo metražo filmų premjerų vakarą pradėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaizdo klipas – kreipimasis į „Kino pavasario“ žiūrovus, skatinantis žiūrėti festivalio filmus. Jį palydėjo plojimai salėje. Prezidentės tonas žiūrovus, matyt, įkvėpė, nes panašių plojimų sulaukė ir visi vakaro filmai.
Animacinio filmo „Šviesa“ autorius Gediminas Šiaulys prisipažino, kad filmą sukurti jį įkvėpė „nuoširdus lietuviškas gabalas“. Taip jis pavadino Kęstučio Navako eilėraštį, kuris, virtęs Vytauto Leistrumo daina, ir tapo jo filmo pagrindu. Eilėraščio žodžius buvo sunku suprasti – taisyklinga dikcija šiais laikais negali pasigirti net profesionalūs aktoriai, ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau lietuvių kine dabar vis dažniau linkstama įsiklausyti į autorių intencijas ar intonacijas, o ne vertinti rezultatą. Todėl visais požiūriais dramaturgiškai neįgali ir eklektiška „Šviesa“ (pagrindinis filmo veikėjas – „Šviesos“ leidyklos prekės ženklas – plastilininis mokinukas panyra į pieštinius Lietuvos istorijos debesis, susikauna su kirilica ir net sutinka lytį pakeitusius M.K. Čiurlionio karalius) taip pat buvo sutikta plojimais, nes juk kataloge parašyta, kad tai „odė Lietuvai, skirta pagerbti gimtąją kalbą“.
