Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Sapnų atrakcionų parkas
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.
Živilė Pipinytė
Sapnų ir šaknų paslaptys iš neegzistuojančios tikrovės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.
Živilė Pipinytė
Apie aukso amžių, kurio nebuvo
Nauji filmai – „Saldymedžio pica“
Nuo pat pirmųjų „Saldymedžio picos“ („Licorice Pizza“, JAV, 2021) kadrų apėmė senokai patirtas jausmas, kad žiūriu tikrą kiną. Ilgos panoramos, švelnus apšvietimas, gerai atpažįstama senų amerikiečių filmų erdvė ir personažai bei plačiaekranė kino juosta žadina pamirštus jausmus, bet iškart įsijungia ir savikontrolė: „Ką reiškia tikras filmas?“ Toks, kokių jau niekas nebekuria? Ar toks, kokio visada ir lauki iš Paulo Thomo Andersono, kuris Holivudo istorijų nostalgijai suteikia kitą, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių?
Živilė Pipinytė
Mitinio laiko liudijimai
Nauji filmai – „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“
Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (Lietuva, Ukraina, 2021) pasakoja, kaip XX a. pabaigoje lietuviai iškovojo nepriklausomybę ir prisidėjo prie to, kad žlugtų SSRS. Vedliu po šį gana trumpą laiko tarpsnį Loznica pasirinko Vytautą Landsbergį – Sąjūdžio ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą. Filmo struktūra minimalistiška: Loznica užduoda klausimus profesoriui, šis į juos atsakinėja tiesiai, pakankamai konkrečiai ir neimprovizuodamas.
Živilė Pipinytė
Įsikibus į svajones
Nauji filmai – „Gucci mados namai“
Lietuvių žiniasklaida mėgsta istorijas apie lietuviškas pelenes, užkariavusias užsienio milijonierių širdis. Tačiau, būkime atviri, tai nykios istorijos, apvalytos nuo nešvarių peleniškų paslapčių, dvelkiančios perdėta pagarba dideliems pinigams, kurie Lietuvoje jau tapo priklausymo elitui sąlyga. Toks požiūris būdingesnis amerikiečiams, bet Ridley Scotto filmas „Gucci mados namai“ („House of Gucci“, JAV, Kanada, 2011) siūlo jo atsisakyti ir patyrinėti panašių šeimų anatomiją. Filmas sukurtas pagal 2001-aisiais pasirodžiusią Saros Gay Forden knygą, o Scottas joje aprašyta istorija susidomėjo dar 2006 metais.
Živilė Pipinytė
Savanorės
Nauji filmai – „Švelnūs kariai“
Romantikai ne kartą apdainavo karžyges moteris. Adomo Mickevičiaus poemų „Gražina“ ir „Živilė“ personažės įkvėpė ne vieną, tačiau vis dar patriarchalinei Lietuvai tokių herojų vargu ar reikia, ir „karys“ lieka tik vyriškos giminės. „Karė“, žinoma, egzistuoja, bet dar skamba nenatūraliai. Tai patvirtina ir Marijos Stonytės filmo pavadinimas – „Švelnūs kariai“ (Lietuva, Estija, 2020).
Živilė Pipinytė
Geografija ir likimas
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Kad sugrįžimas į kino teatrus bus kankinamai ilgas, rodo tuštokos šiųmetės „Scanoramos“ salės. Pandemija sudavė smūgį visai kultūrai. Tačiau sėdint „Forum Cinemas“ salėje nusivylimą lietuvių sinefilais (jų meile kinui visada abejojau) keičia kitas, sakyčiau, pakilus jausmas, nes didelis ekranas sugrąžina pilną kvėpavimą, kurio negali suteikti joks kompiuteris ar namų kinas. To kvėpavimo dabar stinga kaip niekad ne tik kino teatre. Kad kino kūrėjai vis dar bando suvokti pandemijos patirtis, rodo ir „Scanoramos“ programa – vidutiniškų, pernelyg paprastų filmų pamačiau ne vieną. Bet gal naujos idėjos bręsta būtent dabar, namų ar priverstinės izoliacijos tyloje?
Živilė Pipinytė
Praeities įkaitai
Nauji filmai – „Mirtis palauks“
Laukti naujo filmo apie agento 007 nuotykius – visada malonu, net jei žinai, kad Danielis Craigas Džeimsą Bondą jame vaidina paskutinį kartą. Cary Joji Fukunagos „Mirtis palauks“ („No Time to Die“, JAV, D. Britanija, 2021) – ilgas, beveik tris valandas trunkantis atsisveikinimas su jo Bondu, kuris jau pradžios titruose, skambant Billie Eilish dainai, pradeda įgyti antikinio herojaus bruožų.
Živilė Pipinytė
Tiesos apie praeitį ir dabartį nerimas
46-ojo Lenkijos vaidybinių filmų festivalio Gdynėje laureatai
Važiuodama į Gdynę žinojau, kad 46-asis Lenkijos vaidybinių filmų festivalis liudys kartų kaitą, – net šeši pilnametražiai debiutai ir trys antrieji filmai atrinkti į pagrindinį festivalio konkursą. Buvo smalsu, kaip jauni režisieriai suvokia dabarties problemas, bet, prisipažinsiu, nesitikėjau, kad lenkų kūrėjai festivalyje taip atvirai pademonstruos nesirengiantys taikstytis su valdančiųjų siekiu skaldyti tautą.
Živilė Pipinytė
Ilgas laimingas gyvenimas
Nauji filmai – „Šuolis“
Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“ (Lietuva, Latvija, 2020) prasideda Šaltojo karo kronikos epizodais. Jie taikliai apibūdina situaciją, į kurią pateko JAV prezidentas Richardas Nixonas, kai atgal į SSRS buvo sugrąžintas prieglobsčio paprašęs lietuvis jūreivis. Bet iš tikrųjų filmas prasideda dramatiškais prisiminimais. Nors praėjo pusšimtis metų, Simas Kudirka gerai prisimena tą šaltą 1970-ųjų lapkričio dieną, kai jis peršoko iš laivo „Tarybų Lietuva“ denio į JAV pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“.
