7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Kitoks prarastas laikas

„Scanoramos“ dienoraščio

Nemėgstu filmų žiūrėti internete ne tik todėl, kad kompiuterio ekrane dingsta erdvės pojūtis ar garso takelio niuansai. Kino salė – ypatinga vieta ir jos atmosferos namie neatkursi. Tačiau peržiūros gana informatyvios, kad suprastum, kur link juda kinas, dažnai pavadinamas festivaliniu.

 

Tokio kino pavyzdys – debiutinis gruzinės Dea Kulumbegashvili filmas „Pradžia“ („Dasatskisi“, „Beginning“, Gruzija, Prancūzija, 2020), patekęs į kelių didžiųjų kino festivalių programas ir sulaukęs beveik visų San Sebastiano apdovanojimų. Iš senojo gruzinų kino autorė paveldėjo polinkį į metaforas ir mitus, bet etnografinių detalių ar humoro „Pradžioje“ neverta ieškoti.

 „Pradžia“
„Pradžia“
 „Pradžia“
„Pradžia“
„Undinė“
„Undinė“
„Omarų sriuba“
„Omarų sriuba“
„Enfant Terrible“
„Enfant Terrible“
Živilė Pipinytė

Karo ir meilės kronikos

„Nepatogaus kino“ dienoraščio

„Nepatogus kinas“ – iš tų festivalių, kurie priverčia įsižiūrėti į realybę, primena, kad ji egzistuoja, bet vis labiau virtualėja. Todėl toks svarbus norvegų dokumentininkės Tonje Hessen Schei filmas „iHUMAN“ (Norvegija, Danija, 2019), perspėjantis, kad žmogiškoji realybė tampa vis labiau priklausoma nuo algoritmų, interneto, dirbtinio intelekto ar tiesiog visuotinio sekimo, kai kiekvieną tavo žingsnį fiksuoja ir veidą atpažįsta stebėjimo kameros. Ypač nerimą žadina vieno režisierės pašnekovo išvada, kad netolimoje ateityje žmonės bus ekonomiškai nebenaudingi, nes juos pakeis galingas dirbtinis intelektas. Ar esame tam pasirengę? Taip pat „iHUMAN“ akivaizdžiai įrodo, kad populizmą, visuomenės susiskaldymą, radikalizaciją pastaraisiais metais nemažai lėmė „Facebook“, „Google“ ir kiti naujųjų technologijų produktai. Jų kūrėjai virto galingiausiais ir įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.

„iHUMAN“
„iHUMAN“
„Mergaitė“
„Mergaitė“
„Purpurinė jūra“
„Purpurinė jūra“
Živilė Pipinytė

Akistata

Nauji filmai – „Stovinčioji ant tilto“

Jei mano namų koridoriuje pasirodytų nepažįstama moteris su filmavimo grupe ir į klausimą, ko jai čia reikia, išdidžiai atsakytų, kad yra dvidešimt dviejų knygų autorė ir signatarė, pasistengčiau kuo greičiau baigti pokalbį. Koridoriams labiau tinka anonimiškumas. Dali Rust filmas „Stovinčioji ant tilto“ (Lietuva, 2020) prasideda epizodu, kai rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdėdama automobilyje aiškina svajojanti nieko neveikti ir tiesiog gyventi, bet netrukus atsidūrusi buvusiame Vidaus reikalų ministerijos bendrabutyje, kuriame kadaise gyveno, įgyja „valdiškos damos“ pavidalą – iš čia ir žodžiai apie knygas bei signatarystę. Spėju, kad tarp scenos automobilyje ir bendrabučio koridoriaus praėjo nedaug laiko, bet permaina akivaizdi. Rašytoja gana nuoširdžiai stebisi, kad bendrabutyje niekas nepasikeitė, bet greit supranti, jog šis apsilankymas turi pabrėžti filmo herojės trajektoriją – jos skrydį iš gyvenimo paraščių į tautos elitą. Įsitikinimas dėl savo išskirtinumo jos neapleidžia ir susitikimuose su gydytojais onkologais – jų kabinetuose rašytoja jaučiasi beveik šeimininkė. Ji kalba, kad rengiasi gyventi ilgai, dar mažiausiai dešimt metų, nes turi parašyti šešis romanus.

Kadras iš filmo „Stovinčioji ant tilto“
Kadras iš filmo „Stovinčioji ant tilto“
Kadras iš filmo „Stovinčioji ant tilto“
Kadras iš filmo „Stovinčioji ant tilto“
Kadras iš filmo „Stovinčioji ant tilto“
Kadras iš filmo „Stovinčioji ant tilto“
Živilė Pipinytė

Tikrovės nebūna per daug

Iš VDFF dienoraščio

Vilniaus dokumentinio kino festivalis (VDFF) kasmet ragina pasvarstyti, kas yra dokumentinis kinas. Šiemet į VDFF kvietė gana kanibališkos ištarmės plakatas su gėrimo šiaudelių prismaigstyta širdimi, beje, teigiantis, kad „niekada meilės nebus per daug“. Tokių, švelniai tariant, tiesmukų „žinučių“ nestigo ir filmuose. Nėra ir, matyt, negali būti vienintelio dokumentinio kino apibrėžimo, jis vis dažniau prisiliečia prie įvairių tabu, o jo ribos vis plečiasi, ir tubūt neatsitiktinai šiųmetė VDFF retrospektyva buvo skirta dokumentinį kiną imituojančioms Peterio Watkinso mocumentary.

„Moterys iš Kihnu salos“
„Moterys iš Kihnu salos“
„Tai filmas apie mane“
„Tai filmas apie mane“
„Lapu“
„Lapu“
Živilė Pipinytė

Savaip ironiška tragedija

Nauji filmai – „Pilis“

„Pilis“ (Lietuva, Airija, 2020) tęsia Linos Lužytės debiutiniame „Amžinai kartu“ (2015) pradėtą šių dienų lietuvių vertybių analizę. Filme „Amžinai kartu“ Gabijos Jaraminaitės herojei buvo svarbu išsaugoti šeimą, kurioje visi – vyras, duktė ir ji pati – taisyklingai atlieka tradicinius vaidmenis. „Pilyje“ tradiciniai vaidmenys lyg ir tebėra, tik šįkart Jaraminaitės vaidinama Jolanta ant savo pečių užsikrauna visą šeimos naštą: atsisakiusi pianistės karjeros ir Airijoje įsidarbinusi žuvų fabrike, ji kartu su paaugle dukterimi Monika (Barbora Bareikytė) ir Alzheimerio liga sergančia motina (Jūratė Onaitytė) bando pradėti gyvenimą iš naujo. Emigracijos motyvai neaptariami – filme nuskamba tik viena Jolantos frazė, esą ji nebenorėjusi badauti Lietuvoje. Tačiau ir Airijoje jai tenka skaičiuoti kiekvieną eurą. Jolanta ne tik sunkiai dirba, bet ir grįžusi iš naktinės pamainos prižiūri sergančią motiną, kurios negalima palikti vienos. Apie tai, kad motiną atiduotų į senelių namus, negali būti nė kalbos. Lietuviškas požiūris lieka ir Airojoje.

Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Kadras iš filmo „Pilis“
Živilė Pipinytė

Paralelinėje tikrovėje

Nauji filmai – „Tenet“

Kelionei į kino teatrą – pirmyn atgal – sugaišau beveik valandą. Christopherio Nolano filmas „Tenet“ (JAV, 2020) trunka dvi su puse, dar maždaug pusę – reklama prieš seansą. Pusės dienos ir nebėra, nors „Tenet“ žiūrėti verta, be abejo, tik kino teatre. Tačiau atmintyje liks gal tik kelios scenos, keli kadrai ar žodžiai. Keista, kad taip kruopščiai buvo slepiamas filmo siužetas.

„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
„Tenet“
Živilė Pipinytė

Visko daug, bet...

  Nauji filmai – „Advokatas“

Tokie filmai kaip Romo Zabarausko „Advokatas“ (Lietuva, 2020) iškart remia prie sienos: parašysiu, kad tai naivus, mėgėjiškas kūrinėlis, – rizikuosiu būti apšaukta homofobe. Jei pasinaudosiu marksistinės kritikos patirtimi ir atkreipsiu dėmesį į angažuotą autorių, jo aktyvizmą bei aktualią filmo temą, jausiuosi kvailai, nes rašant apie kiną vis dėlto ne tema yra svarbiausia.

Eimutis Kvosčiauskas filme „Advokatas“. J. Liubinaitės nuotr.
Eimutis Kvosčiauskas filme „Advokatas“. J. Liubinaitės nuotr.
Eimutis Kvosčiauskas filme „Advokatas“
Eimutis Kvosčiauskas filme „Advokatas“
Živilė Pipinytė

Iš tamsos

Nauji filmai – „Tesla“

Biografinis filmas, bent jau man, asocijuojasi su „tėtušių kinu“ – senamadiškais, gana didaktiškais ar, kaip dabar pavadintume, politiškai korektiškais filmais, pasakojančiais apie tai, kaip žmogus (menininkas, mokslininkas, visuomenės veikėjas...) nugali savo trūkumus, ligas, nepalankiai susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes, kovoja su sistema ir galiausiai įrodo savo tiesą, sulaukia pripažinimo ir t.t. Šią schemą atmintinai moka ne tik kino kūrėjai, bet ir žiūrovai. Dabar ji vis dažniau taikoma pasakojant istorijas apie garsias moteris. Patriarchalinės visuomenės  spaudimas joms visada buvo didesnis, tad dramatizmo tokiuose filmuose gal net daugiau.

 „Tesla“
„Tesla“
 „Tesla“
„Tesla“
 „Tesla“
„Tesla“
Živilė Pipinytė

Skudučiai forever?

Nauji filmai – „Nova Lituania“

Pilnametražis Karolio Kaupinio debiutas „Nova Lituania“ (Lietuva, 2019) išsiskiria iš pastarųjų metų lietuviškų filmų. Jis yra kitoks. Kaupinis (jis ir scenarijaus autorius) kitaip pasakoja istoriją, operatorius Simonas Glinskis renkasi neįprastus nespalvotų kadrų rakursus, net aktoriai priversti vaidinti šiek tiek kitaip – jie dažnai žiūri tiesiai į kamerą, juos lyg kausto ankšta ir tanki filmo erdvė ir stambūs planai.

Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Kadras iš filmo „Nova Lituania“
Živilė Pipinytė

Idioto žvilgsniu

Nauji filmai – „Kaponė“

Pamirškite abu „Žmones su randu“, pamirškite filmus apie mafijos atsiradimą, jos mitologiją ir pagrindinius herojus. Joshas Trankas ir Tomas Hardy filmu „Kaponė“ („Capone“, JAV, 2020) siūlo savąją gangsterio Alo Capone’s gyvenimo pabaigos versiją, pakeisiančią jūsų požiūrį į mafiją. Tiksliau, jie siūlo paklaidžioti po sifilio ir insulto suardytą gangsterio pasąmonę. Parodyti garsiojo žmogaus su randu, kurį gyvenimo pabaigoje visi vadina jau nebe vardu, o Fonzo, vaizdinius ir košmarus.

Kadras iš filmo „Kaponė“
Kadras iš filmo „Kaponė“
Kadras iš filmo „Kaponė“
Kadras iš filmo „Kaponė“
Kadras iš filmo „Kaponė“
Kadras iš filmo „Kaponė“
  PUSLAPIS IŠ 26  >>> Archyvas