Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Kino šventės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Lietuviškos premjeros – svarbi „Kino pavasario“ dalis. Seansai šventiški, skamba plojimai ir skambūs žodžiai, dalyvauja autoriai. Bet Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ (Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024) premjera nuteikė slogiai. Ir ne tik todėl, kad filmas pasakoja apie niekam nereikalingą vaiką, kurį likimas ir blogi žmonės nubloškė į kaimą, kur ūkininkas Žanas priglaudžia priklausomybių norinčius atsikratyti vyrus.
Živilė Pipinytė
Portretai laiko slinkčių fone
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Kino pavasario“ atidarymo filmas – Ginto Zilbalodžio „Potvynis“ („Straume“, Latvija, Prancūzija, Belgija, 2024) – iškart pakelia kartelę. Ir ne tik todėl, kad retas filmas per visą kino istoriją surinko tiek svarbiausių prizų, pradedant Europos kino akademijos apdovanojimu ir baigiant „Oskaru“. Zilbalodis laužo animacinio kino taisykles, kurias jau atmintinai moka kelios saldžių filmų „visai šeimai“ išugdytos kartos.
Živilė Pipinytė
Kūnų kelionės danguje ir ant žemės
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Prieš gerus dvidešimt metų „Kino pavasarį“ atidarė Bruno Dumont’o „Žmonija“ (1999) – niūrus, jautrus, filosofiškas filmas apie policininką, Prancūzijos šiaurės kaime tiriantį mažos mergaitės nužudymą. Į atidarymą susirinkusi puošni publika liko didžiai nepatenkinta. „Žmonija“ jai pasirodė ne tik pernelyg sudėtinga, bet ir nepadori – pedofilijos tema Lietuvoje dar nebuvo linksniuojama. Tada Dumont’as buvo šlovės zenite – Kanų prizai ir kontroversiški, depresyvios nuotaikos pritvinkę filmai, kad ir debiutinis „Jėzaus gyvenimas“ (1997), ne tik pelnė jam pripažinimą, bet ir prikabino filosofo, kuris gilinasi į blogio ištakas žmoguje, etiketę.
Živilė Pipinytė
Neatsargios komedijos
„Scanorama“ rodo tris klasikinius gruzinų filmus
Gruzinų kino fenomenas – mįslingas kino istorijos reiškinys. Sunku suprasti, kaip mažoje „Gruzija-film“ kino studijoje vienu metu galėjo dirbti ir nacionalinio kino idėją puoselėti tiek daug skirtingų režisierių. Jie kūrė įvairių stilių, žanrų ir kino kalbos filmus, kuriuose susiliejo poezija, filosofija, humoras ir unikali gruzinų kultūra. Filmai buvo skirtingi, bet visi pasižymėjo laisva jų kūrėjų dvasia. Ne vieną žiūrovą tie filmai skatino ilgėtis niekad nematytos mitinės Gruzijos. Šiemet „Scanorama“ tęsia pažintį su klasikiniu gruzinų kinu ir pristato tris filmus, kuriuos 7–8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė Tengizas Abuladzė ir Otaras Joselianis. Jie bus rodomi 35 mm juostoje.
Živilė Pipinytė
Tikrovė – reginys ar prisiminimas?
Iš VDFF dienoraščio
Dokumentinis filmas gali būti geras arba blogas, įdomus arba nuobodus, originalus arba manieringas. Jis gali sužadinti jausmus arba priversti susimąstyti. Užduoti klausimus arba į juos atsakyti. Dokumentinis kinas nuo pat atsiradimo žadėjo kitokį požiūrį į realybę. Originalus filmo kūrėjo žvilgsnis į jį supančią tikrovę ar žmones lieka didžiausia jo vertybė. Didesnė nei dabar tokia madinga edukacinė filmų vertė.
Živilė Pipinytė
Giminės
Nauji filmai – „Sesės“
Laurynas Bareiša jau pripratino, kad jo filmuose būtinai atsitiks kažkas blogo. „Dembavą“ (2014) įkvėpė realus įvykis, kai padegto automobilio bagažinėje žuvo išprievartauta mergina. Prievartos nuojautos kupina ir trumpametražė „Pirtis“ (2017) apie šiurpias paauglių linksmybes. Nerimastingos Kauno priemiestyje dingusios mergaitės paieškos filme „Kaukazas“ (2018) baigėsi gerai, bet konstatavo ksenofobijos pritvinkusią atmosferą. „Atkūrimo“ (2020) personažas policininkams rodė, kaip nužudė žmogų. Pastarasis filmas – lyg įžanga į „Piligrimus“ (2021), pasakojimą apie tai, kaip prievarta, nusikaltimai žaloja aukų artimuosius, lyg aidas veikia jų gyvenimus.
Živilė Pipinytė
Įsiklausęs į save
Minint Donato Banionio gimimo šimtmetį
Prieš šimtą metų balandžio 28 d. Kaune gimė Donatas Banionis. Kovą ir balandį Lietuvoje vyksta „Kino pagal Donatą“ filmų rodymai, susitikimai su kūrėjais, aktorius prisimenamas ne tik sostinėje. Banionio palikimą sunku aprėpti: Panevėžyje Juozo Miltinio įkurto dramos teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė kelis šimtus vaidmenų, pastatė ne vieną spektaklį. Teatre dirbo nuo 1941-ųjų, bet į kiną atėjo palyginti vėlai. Banionis išgarsėjo Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) suvaidinęs Vaitkų, kuris buvo partizanas, bet išėjo iš miško ir aplinkybių verčiamas tapo kolūkio pirmininku. Kitaip tariant, žmogumi, blogu saviems ir nekeliančiu pasitikėjimo svetimiems.
Živilė Pipinytė
Blogis yra toks, koks yra
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Filmui „How to Have Sex“ (D. Britanija, Graikija, 2023) tik prasidėjus, pamaniau, kad bus sunku: lėktuve kvykiančios, viauksinčios energingos merginos su išmaniaisiais telefonais rankose, demonstruojančios ekstremalius jausmus, priminė vaizdelius su lietuvių sporto sirgaliais. Toks iš visų kūno plyšių sklindantis džiaugsmas erzina ne tik realiame gyvenime. Bet lėktuvas nusileido Kretoje, prasidėjo Taros (Mia McKenna-Bruce), Skai (Lara Peake) ir Em (Enva Lewis) svajonių atostogos, ir viduje kirbantis moralizavimas užleido vietą norui suvokti savaip egzotiškus jaunimo papročius.
Živilė Pipinytė
Visi mes žmonės?
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.
Živilė Pipinytė
Kelionės į kitą laiką
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Kelionės į Kauną man dažnai sužadina resentimentus. Asmeniškus ir istorinius. Ne tuos, apie kuriuos rašė Friedrichas Nietzsche ar Gilles’is Deleuze’as, bet tuos nuolat grįžtančius prisiminimus apie kadaise patirtas nuoskaudas ar nerimą. Išsirengusi į didžiajame kine debiutuojančios Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“ premjerą Kauno dramos teatre bijojau, kad tai trukdys suprasti filmą. Nieko panašaus: jo herojai tiesiogiai ar netiesiogiai patys kalba apie savo resentimentus, bandydami juos paaiškinti sau ar padėti suprasti kitiems, kas atsitiko.
