Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Asmeniškų filmų dėlionės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Kartais vienas ar kitas filmas ilgam lieka mintyse, nors supranti, kad sudėtingos pasakojimo formos jo autoriui nepavyko suvaldyti. Taip man atsitiko pažiūrėjus trečiąjį ilgametražį garsiosios „Titanės“ autorės Julios Ducournau filmą „Alfa“ („Alpha“, Prancūzija, Belgija, 2025). Nesižaviu vadinamuoju kūno siaubu, juolab juodomis ateities vizijomis, bet kūnus marmuro luitais paverčiantis virusas filme nėra svarbiausias.
Živilė Pipinytė
Atidarant namų duris
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Viename interviu Joachimas Trieras siūlė: „Trumpam sustokite ir įsivaizduokite savo vaikystės namų duris. Įsivaizduokite žiemą gatvėje, o paskui – vasarą. Įsivaizduokite, kad įžengėte į namus sudaužyta širdimi. Kad įsimylėjote. Paaiškės, kad kiekvienas mūsų mintyse turi užbaigtą dramatišką sceną.“ Namas Oslo centre – vienas pagrindinių Triero filmo „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“, Norvegija, Prancūzija, Vokietija, Danija, Švedija, D. Britanija, 2025) veikėjų.
Živilė Pipinytė
Rūškanas sausis
Nauji filmai – „Badautojų namelis“
Filmas „Badautojų namelis“ (Lietuva, Čekija, Latvija, 2025) turi mažai bendro su tuo, kas vyko 1991-ųjų sausį Vilniuje, Simono Konarskio gatvėje, šalia sovietų armijos okupuoto Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Tai ne svarbaus įvykio rekonstrukcija, o greičiau scenaristo ir režisieriaus Karolio Kaupinio fantazija apie lūžio laikus, kai prasidėjo Lietuvos politinė, socialinė transformacija ir ėmė formuotis naujoji lietuviška tapatybė.
Živilė Pipinytė
Laiką išsaugo tik kino juosta
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Maciejaus Drygaso „Traukiniai“ („Pociągi“, 2024) per „Scanoramos“ uždarymą paskatino giliam susikaupimui ir privertė išgyventi filmą kaip asmeninę istoriją. Pasinaudojęs kino archyvuose sukaupta medžiaga režisierius rodo, kaip traukiniai pakeitė laiko ir erdvės suvokimą, kaip pasaulis tapo atviras keliaujančiam ir nuotykių troškulį patiriančiam žmogui.
Živilė Pipinytė
Įrankiai pasauliui tyrinėti
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
„Scanorama“ žymi tamsiausio ir ilgiausio (bent jau man) metų laiko pradžią, bet, priversdamas tamsų vakarą išsirengti į kiną, festivalis primena, kad joks mažas ekranas, net jei tai ir išpampęs namų kino televizorius, negali sužadinti keisto jausmo, kai kino teatre pradeda atgimti prisiminimai.
Živilė Pipinytė
Keliaujančiųjų žinios
Iš šiuolaikinio kino festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ dienoraščio
Iváno Fundo „Gyvūnų užkalbėtoja“ („El Mensaje“) magiška juosta, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad tai tiesiog dar vienas kelio filmas, kurio personažai – keista šeima, keliaujanti dulkėtais Argentinos vieškeliais. Kemperį, į kurį telpa visas gyvenimas, vairuoja Rodžeris (Marcelo Subiotto). Kažkada jis buvo klounas, o dabar rūpinasi šeimos finansais.
Živilė Pipinytė
Kaip išgyventi groteską
Nauji filmai – „Mūšis po mūšio“
Filmo „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, JAV, 2025) pagrindas – postmodernisto Thomo Pynchono romanas „Vineland“, pasakojantis apie vadinamuosius gėlių vaikus. Tačiau Paului Thomui Andersonui, regis, filme buvo svarbiau ne knygos siužeto peripetijos, o šiuolaikinio chaoso ir JAV groteskiškumo pojūtis, kurį idealiai moka perteikti nuo pasaulio besislapstantis buvęs Vladimiro Nabokovo mokinys.
Živilė Pipinytė
Iš Kauno pasakų
Nauji filmai – „Aktyvistas“
Jei Romo Zabarausko filmo „Aktyvistas“ (Lietuva, 2025) anonse perskaitę frazę „O politikai, LGBTQ+ bendruomenė ir homofobai labiausiai už viską norės, kad užsimerktum“, nuspręsite, jog apsilankę kino teatre tiesiog atliksite pilietinę socialiai ir politiškai angažuoto žmogaus pareigą, didžiai klystate. „Aktyvistas“ – netikėtai gyvas filmas, nors ir pasakoja apie LGBTQ+ aktyvisto nužudymo tyrimą.
Živilė Pipinytė
Filmai, kurie neišnyks
In memoriam Marceliui Łozińskiui
Rugpjūčio pabaigoje mirė Marcelis Łozińskis – didis lenkų dokumentinio kino kūrėjas. Jam buvo 85-eri. Iš pradžių tapęs inžinieriumi, o 1971-aisiais baigęs Lodzės kino mokyklą, Łozińskis buvo iš tos lenkų kūrėjų kartos, kuri nenorėjo gyventi „neaprašytoje tikrovėje“ ir taikytis su valdžios veidmainyste. Łozińskis rinkosi sudėtingas temas, provokavo tikrovę ir savo amžininkus, todėl jo filmai dažniau nei kitų atsidurdavo „ant lentynos“.
Živilė Pipinytė
Kino šventės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Lietuviškos premjeros – svarbi „Kino pavasario“ dalis. Seansai šventiški, skamba plojimai ir skambūs žodžiai, dalyvauja autoriai. Bet Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ (Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024) premjera nuteikė slogiai. Ir ne tik todėl, kad filmas pasakoja apie niekam nereikalingą vaiką, kurį likimas ir blogi žmonės nubloškė į kaimą, kur ūkininkas Žanas priglaudžia priklausomybių norinčius atsikratyti vyrus.
