Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai 2
Kino archeologijos bandymai
Įvairiose SSRS kino studijose ar užsienyje kurti filmai, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai ar kuriuos kūrė lietuviai režisieriai, oficialiai nėra nacionalinio kino paveldo dalis, nors ne vienas iš šių filmų ir leido atsiskleisti aktorių talentui. Būtent juose Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Gražina Baikštytė, Algis Matulionis, Algimantas Masiulis, Nijolė Oželytė, Eugenija Pleškytė, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas, Tauras Čižas, Saulius Balandis ir dešimtys kitų lietuvių aktorių sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis. Lietuvos kino studija panašių galimybių dažnam jų taip ir nesuteikė. Nacionaliniu kino paveldu nelaikomi nei „Lenfilm“ kino studijoje kurti aktoriaus ir režisieriaus Augusto Baltrušaičio (1937–2015) filmai, nei sovietų bei kirgizų kino klasiku tapusio Algirdo Vidugirio (1936–2010) kūryba. Kita vertus, niekas turbūt nesirengia didžiausioje sovietų kino studijoje „Mosfilm“ kurtų Vytauto Žalakevičiaus filmų „Tas saldus žodis laisvė“ (1972), „Avarija“(1973), „Kentaurai“ (1979) „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“ (1980) išbraukti iš lietuvių kino istorijos.
Živilė Pipinytė
„Prokato“ užrašai
Kino archeologijos bandymai
Dar neseniai žodį „Prokatas“ žinojo visi, kurie buvo bent kiek susiję su kinu. Taip vadinta Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora – vienintelė Lietuvoje filmų platintoja. Kontora buvo įsteigta iškart po Antrojo pasaulinio karo ir turėjo padalinius bei filmų bazes visuose didžiuosiuose miestuose. Vilniuje buvo didžiausia bazė. Beje, joje buvo ir slaptas skyrelis, kuriame saugoti pasaulinio kino šedevrai, pasibaigus jų licencijos laikui, bei filmai, kuriuos Maskvos valdžia liepdavo išimti iš repertuaro, kai jų kūrėjai ar aktoriai „pabėgdavo“ į Vakarus. Vilniuje buvo planuojamas filmų išleidimas ir reklama, gaminami plakatai, leidžiamos vėliau žurnalu „Kinas“ tapusios „Ekrano naujienos“ ir savaitraštis „Savaitės ekranas“ (iš jo vėliau atsirado ir „7md“), lietuviškų filmų bukletai ir katalogai, čia filmai buvo restauruojami, subtitruojami. Funkcijų būta daug, darbuotojų – taip pat.
Živilė Pipinytė
Karininkas ir tiesa
Nauji filmai – „Pareigūnas ir šnipas“
Romano Polanskio filmo „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, Prancūzija, Italija, 2019) pradžioje matome titrą, pranešantį, kad visi filme rodomi personažai egzistavo iš tikrųjų. Dvylika metų trukusi šnipinėjimu Vokietijos naudai apkaltinto karininko Alfredo Dreyfuso byla ilgam padalijo Prancūziją, paskatino sionistą Theodorą Herzlą kovoti dėl Izraelio valstybės idėjos įgyvendinimo, o su byla susijęs skandalas ir atviras Émile’io Zola laiškas „Aš kaltinu!“ (toks ir originalus filmo pavadinimas) tapo svarbiu politiškai angažuotų intelektualų atspirties tašku. Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Hannah Arendt rašė: „Dreyfuso byla atskleidė visus kitus XIX a. antisemitizmo elementus grynai ideologiniu ir politiniu aspektu – tai antisemitizmo, atsiradusio ypatingomis nacionalinės valstybės sąlygomis, kulminacija. Tačiau jo įnirtinga forma užbėgo už akių būsimiems įvykiams, todėl atrodo, kad svarbiausi Dreyfuso bylos veikėjai dalyvauja didžiulėje generalinėje repeticijoje to spektaklio, kuris buvo atidėtas daugiau nei trims dešimtmečiams.“
Živilė Pipinytė
Jaunos ir ambicingos
Nauji filmai – „Mažosios moterys“
Louisos May Alcott „Mažosios moterys“ – iš tų knygų, su kuriomis išaugo ne viena moterų (ir ne tik JAV) karta. Lietuvoje knyga pasirodė palyginti neseniai, tad iš savo vaikystės „privalomo sąrašo“ geriausiai prisimenu 1922 m. Reşato Nuri Güntekino parašytą „Čiauškutę“. Nežinau, kaip ši knyga atklydo į Lietuvą, bet ją skaitė visos paauglės. Pasakojimas apie jauną mokytoją, kuri nori būti savarankiška ir mokytojauja Anatolijoje, ugdė suvokimą apie moters vietą pasaulyje, mokė kovoti už principus ir tikėti meile. JAV panašų statusą turi 1868 m. pasirodžiusios „Mažosios moterys“, todėl nestebina, kad jau sukurta beveik dešimt knygos ekranizacijų (filmų bei serialų) ir kiekviena jų savaip žymi laiko pokyčius. Iš pradžių nustebau sužinojusi, kad naujojo amžiaus ekranizacijos imsis iš jaunų, intelektualių ir nepriklausomų kūrėjų talentu bei subtilumu išsiskirianti aktorė ir režisierė Greta Gerwig, bet pasižiūrėjusi jos „Mažųjų moterų“ („Little Women“, JAV, 2019) versiją suprantu, kad tokio filmo reikėjo ir jai.
Živilė Pipinytė
Istorijos groteskas
Nauji filmai – „Mafijos išdavikas“
Vienas didžiųjų italų kino kūrėjų Marco Bellocchio debiutavo 1965-aisiais. Tada jo filmas „Kumščiai kišenėse“ vieniems tapo naujojo italų kino maišto simboliu, kitiems – Vakarų kultūros degradavimo įrodymu. Bėgant metams Bellocchio požiūris į kiną, visuomenę ar politiką, regis, nepasikeitė. Kad režisierius ir toliau lieka ironiškas Italijos visuomenės kritikas, įrodo ir pernai Kanų kino festivalio konkurse parodytas jo filmas „Mafijos išdavikas“ („Il Traditore“, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2019).
Živilė Pipinytė
Gyvenimas supaprastintame pasaulyje
Nauji filmai – „Antroji aš“
Maištingos, gyvenimo prasmės ieškančios Juliette Binoche herojės iš Leos Caraxo ar Krzysztofo Kieślowskio filmų, regis, liko praeityje. Metai bėga ir aktorė vis dažniau vaidina brandaus amžiaus intelektuales, menininkes, kurioms iš rankų pradeda sprūsti viskas, kas anksčiau teikė prasmę ar malonumą. Kartais net gali pasirodyti, kad aktorė mėgaujasi stambiu planu ekrane rodomomis raukšlėmis, bet ji visada tiksliai ir aiškiai įvardija savo veikėjų nenorą susitaikyti su visuomenės joms primetamomis taisyklėmis, stereotipais ir laiko tėkme.
Živilė Pipinytė
Atspindžiai šaltame vandenyje
Nauji filmai – „Sutemose“
Šarūno Barto filmas „Sutemose“ (Lietuva, Prancūzija, Čekija, Serbija, Portugalija, Latvija, 2019) iš naujo nekuria pokario pasipriešinimo mito, bet kartu ir jo negriauna, filmo pabaigoje suteikdamas partizanų žūties vaizdams krikščioniškosios ikonografijos bruožų. Vis dėlto Bartas pasakoja kitą pokario Lietuvos istoriją.
Živilė Pipinytė
Žiaurios metaforos
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Šiųmetis „Scanoramos“ uždarymo filmas – lyg šiuolaikinio kino metafora. Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ primena nesugebančią sustoti vaizdų gamybos mašiną, be atvangos generuojančią banalybes apie šių dienų pasaulį. Štai čia – musulmonas, būtinai pjaunantis avį, ir raudonos kraujo dėmės kadre.
Živilė Pipinytė
Atrakcionų parkuose
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Šiuolaikinis kinas dažnai primena atrakcionų parką. Atrakcionai seni, juose nepajusi gaivaus vėjo gūsio, bet vis dar tikiesi patirti tikrų jausmų, nors išėjus į gatvę nepalieka déjà vu jausmas. Šiųmečio „Scanoramos“ atidarymo filmo – Manso Marlindo ir Bjorno Steino „Svaigulio“ – veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dviejuose Stokholmo atrakcionų parkuose. Jų savininkai konkuruoja tarpusavyje, bet vaikai pamilsta vienas kitą. Ši meilės istorija ir tampa didžiausiu filmo atrakcionu.
Živilė Pipinytė
Anapus
Nauji filmai – „Kita tylos pusė“
Rašytoja Izabelė jūros pakrantės kaime skaito paskaitą apie šventuosius. Regis, klausytojus jūroje pasirodęs kašalotas sudomina labiau. Izabelė sužino, kad kelto grįžti atgal nebebus, ir sutinka su pagyvenusio Einaro siūlymu pernakvoti jo namuose. Tačiau atsibudusi supranta, kad niekur iš jų neišvyks, nes prasidėjo potvynis. Taip prasideda Algimanto Puipos filmas „Kita tylos pusė“ (Lietuva, 2019). Netrukus supranti, kad keltas, kašalotas ar potvynis yra tik pasaulio, kuriame nusitrynė realybės ir nerealybės ribos, ženklai.
