7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Nostalgija bus tik stipresnė

Nauji filmai – „Oazė: žaidimas prasideda“

Stevenas Spielbergas neturi asmeninių „Facebook“ ar „Twitter“ paskyrų, telefonu naudojasi tik tam, kad paskambintų ar išsiųstų SMS žinutę, kasdien skaito popierinius dienraščius, bet nuo senų laikų žavisi kompiuteriniais žaidimais

„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
Živilė Pipinytė

Plačiojoje Rusijoje

Du savaitės tekstai

Tinklalapis kinopoisk.ru spausdina Aleksandro Pasiugino interviu su jaunu režisieriumi ir operatoriumi Maksimu Arbugajevu, kuris šiemet tapo vienu iš Sandanso festivalio laureatų. Kartu su šveicarų režisieriumi Christianu Frei’umi jie sukūrė dokumentinį filmą „Genezė 2.0“ („Genesis 2.0“, Šveicarija, Kinija, Rusija, P. Korėja, JAV, 2018), pasakojantį apie genetikus ir apie žmones, Jakutijoje ieškančius mamutų ilčių ir jomis prekiaujančius.

„Prezidento atostogos“
„Prezidento atostogos“
Živilė Pipinytė

Prisiminimų ištikti

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Praėjo beveik pusšimtis metų po Roberto Verbos genialiojo filmo „Šimtamečių godos“ (1969) premjeros, ir „Kino pavasaris“ pristatė Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ (Lietuva, 2018). Filmo herojai – šimtamečiai, bet režisierę jie labiau domina kaip nepriklausomos Lietuvos bendraamžiai. Toks konjunktūriškas požiūris, ko gero, lėmė ir filmo ištarmę. Užuot pabandžiusi pasekti Verbos pėdomis ir sukurti įsimintinus amžiaus liudininkų portretus, kuriuose atsispindėtų visa gyvenimo patirtis ir išmintis, Kabaraitė sukūrė patoso kupiną filmą – tostą. Gaila tik vardais (be pavardžių) įvardytų filmo veikėjų, kurių gyvenimas tikrai galėtų įkvėpti ne vieną vertingą filmą, juolab kad Kabaraitės, priešingai nei Verbos (kurio idėjas, beje, kartais bando, bet nesugeba tęsti), neribojo nei ideologinė cenzūra, nei filmo trukmė.

 

Didžiausia filmo yda – prasta režisūra. „100 metų kartu“ neturi aiškios struktūros: šokinėjama nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos temos prie kitos, tad įsiklausyti į žmogų, suvokti jo vertybes, įsižiūrėti į jį nelieka laiko. Atsivėrimo neskatina ir režisierės klausimai, pavyzdžiui, kuris žentas patinka labiausiai. Dažniausiai Kabaraitė savo personažų klausia, kaip jie surado vyrą ar žmoną, lyg pastarieji būtų kaip grybai. Nemoka režisierė ir nutildyti pernelyg šnekių giminaičių, vis tempiančių pasakojimą į savo pusę, ar suvaldyti operatoriaus Ryčio Kurkulio, kuris paverčia kadrą arba banalia šeimos fotografija, arba nykiu televizijos kadru su amžina vaza ar staline lempa kalbančiojo fone. Daugybė nusaldintų gamtos vaizdų taip pat neprisideda prie „100 metų kartu“ prasmių kūrimo, ką jau kalbėti apie kadre nuolat įkyriai skambančią Martyno Bialobžeskio muziką. Tačiau filmas paviršutiniškas ir banalus ne tik todėl, ir ne todėl, kad ir režisierė, ir jo herojai dažnai stengiasi prajuokinti potencialius žiūrovus. Kabaraitė vis klausinėja savo veikėjų apie meilę Lietuvai, vis nori išpešti iš jų, kaip dabar čia nuostabu gyventi.

„Kvėpavimas į marmurą“
„Kvėpavimas į marmurą“
„100 metų kartu“
„100 metų kartu“
Živilė Pipinytė

„Nuoširdus lietuviškas gabalas“

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Lietuviškų trumpo metražo filmų premjerų vakarą pradėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaizdo klipas – kreipimasis į „Kino pavasario“ žiūrovus, skatinantis žiūrėti festivalio filmus. Jį palydėjo plojimai salėje. Prezidentės tonas žiūrovus, matyt, įkvėpė, nes panašių plojimų sulaukė ir visi vakaro filmai.

 

Animacinio filmo „Šviesa“ autorius Gediminas Šiaulys prisipažino, kad filmą sukurti jį įkvėpė „nuoširdus lietuviškas gabalas“. Taip jis pavadino Kęstučio Navako eilėraštį, kuris, virtęs Vytauto Leistrumo daina, ir tapo jo filmo pagrindu. Eilėraščio žodžius buvo sunku suprasti – taisyklinga dikcija šiais laikais negali pasigirti net profesionalūs aktoriai, ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau lietuvių kine dabar vis dažniau linkstama įsiklausyti į autorių intencijas ar intonacijas, o ne vertinti rezultatą. Todėl visais požiūriais dramaturgiškai neįgali ir eklektiška „Šviesa“ (pagrindinis filmo veikėjas – „Šviesos“ leidyklos prekės ženklas – plastilininis mokinukas panyra į pieštinius Lietuvos istorijos debesis, susikauna su kirilica ir net sutinka lytį pakeitusius M.K. Čiurlionio karalius) taip pat buvo sutikta plojimais, nes juk kataloge parašyta, kad tai „odė Lietuvai, skirta pagerbti gimtąją kalbą“.

Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Pirtis“
Kadras iš filmo „Pirtis“
Kadras iš filmo „Nepalaidotas“
Kadras iš filmo „Nepalaidotas“
Živilė Pipinytė

Pažadinti fantomai

Nauji filmai – „Nematomas siūlas“

Koks bus naujas Paulo Thomo Andersono filmas, visada sunku nuspėti, net ir žinant jo temą ar pagrindinius aktorius. „Nematomas siūlas“ („Phantom Theread“, JAV, 2017) iškart išmuša iš vėžių: jausmingai judanti kamera, neįtikėtinai stambūs planai, realistiški, bet kartu „išdidinti“, stambiu planu pateikiami kasdienybės garsai, nuolat pabrėžiamas daiktų ar maisto materialumas nuo pat pirmų kadrų verčia klausti, apie ką iš tikrųjų pasakoja režisierius (jis ir scenarijaus autorius bei operatorius).

„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
Živilė Pipinytė

Mėnulis virš Kauno

Nauji filmai – „Pelėdų kalnas“

Paskutiniais metais Lietuvoje vis dažniau pasirodo patriotiniai filmai – gana keistas, senamadiškas istorinio ir propagandinio kino mišinys. Daugiausia jie skirti jauniems, nelabai kiną ir istoriją išmanantiems žiūrovams, užaugusiems Holivudo paunksnėje. Šie filmai kuria itin ideologizuotą steigiamąjį nepriklausomos valstybės mitą, kurio pagrindas – pokario partizanų kovos. Uždavinys dažnai apibrėžia ir formą: tokių filmų pasaulis supaprastintas ir piešiamas juoda ir balta spalvomis, veikėjų poelgius lemia priklausymas vienai ar kitai ideologinio barjero pusei, gyvenimas sovietų okupuotoje Lietuvoje kuriamas pasinaudojant siaubo kinui būdinga estetika – tamsa, begaline, kartais net absurdiška prievarta, krauju ir erotika.

Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Živilė Pipinytė

Istorijos be pabaigos

Berlinalės laureatai ir atstumtieji

Tarptautinis Berlyno kino festivalis visada pasižymėjo politiniu bei socialiniu angažuotumu. Todėl neabejojau, kad šiemet pagrindinis prizas atiteks moteriai režisierei, juolab kad iš devyniolikos didžiajame konkurse pristatytų filmų keturis ir labai skirtingus režisavo moterys. Vokietės Emily Atef filmas „3 dienos Kiberone“ („3 Tage in Quiberon“) pasakoja apie tris aktorės Romy Schneider 1981-ųjų dienas viename Prancūzijos kurorte, kur ji davė interviu žurnalo „Stern“ žurnalistui.

„3 dienos Kiberone“
„3 dienos Kiberone“
„Neliesk manęs
„Neliesk manęs
„Veidas“
„Veidas“
„Eva“
„Eva“
„Malda“
„Malda“
Živilė Pipinytė

Apie kasdienybės absurdą

Berlinalės dienoraščių

Į Berlinalės traukinį šiemet įšokau jam jau pajudėjus, tad įspūdžių ne tiek daug. Kolegos, kaip visada, peikia konkursinę programą, nors, regis, šią savaitę ji jau pasikeitė į geresnę pusę. Kol kas daugiausia kritikų „žvaigždučių“ „Screen International“ žurnale sulaukė festivalį atidaręs Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ ir Aleksejaus Germano jaun. „Dovlatovas“, bet prieš akis – dar penkios įtemptos dienos.

„Šunų sala“
„Šunų sala“
„Dovlatovas“
„Dovlatovas“
„Nekilnojamasis turtas“
„Nekilnojamasis turtas“
„Begalinis futbolas“
„Begalinis futbolas“
Živilė Pipinytė

Viltis įniršio laikais

Nauji filmai – „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“

Įsivaizduoju, kaip Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, JAV, 2017) turi erzinti scenarijų „gydytojus“ ir kitokius aiškaus bei suprantamo kino specialistus. McDonagh spjauna į taisykles, nors iš pradžių ir pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame, regis, dar gyvi visi steigiamieji mitai, vietiniai policininkai – rasistai ir homofobai, tariamai geraširdis kunigas atspindi bendruomenės veidmainystę, o pagrindinė veikėja Mildred negali susitaikyti, kad praėjo jau septyni mėnesiai ir vis dar nerastas jos paauglės dukters žudikas. Mildred nusprendžia apie tai priminti šerifui ir užsako atokiame kelyje tris stendus, klausiančius, kada bus ištirtas nusikaltimas. Stendai sukelia atitinkamą reakciją. Iš esmės miestelis reaguoja priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred tai nesvarbu. Ji apimta begalinio įniršio.

„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
Živilė Pipinytė

Ko laukti, kai laukti yra ko

Prasideda 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis

Ketvirtadienį bus atidarytas 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis. Atidarymo filmu pasirinkta animacinė Weso Andersono „Šunų sala“ („Isle of Dogs“). Tai pasakojimas apie dvylikametį berniuką japoną, kuris vyksta į salą – milžinišką šiukšlyną, kad išgelbėtų ten ištremtą mylimą šunį. Berniukas gyvena ateityje. Jo miesto meras nusprendė, kad mieste nebėra vietos šunims. Kartu su benamiais šunimis berniukas pradės kelionę, nulemsiančią ateitį.

„Tranzitas“
„Tranzitas“
„Unsane“
„Unsane“
„Dovlatovas“
„Dovlatovas“
  PUSLAPIS IŠ 20  >>> Archyvas