Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Paprastai ir jautriai
Nauji filmai – „Mulai“
Martyno Starkaus filmo „Mulai“ (Lietuva, 2018) herojai – trys už narkotikų kontrabandą Peru nuteisti lietuviai ir Toronto kunigas Edmundas Putrimas. Dar vienas filmo veikėjas yra Limos lūšnynai ir spalvingi jų gyventojai. Gyvenimas čia paprastas ir baisus – užklydęs prašalaitis rizikuoja būti nužudytas net dėl gražių batų.
Živilė Pipinytė
Paliegę ir banalūs
Nauji filmai – „Širdys“
Justino Krisiūno filmas „Širdys“ (Lietuva, 2018) sukėlė keistą jausmą, lyg žiūrėčiau prieš trisdešimt metų sukurtą sovietinį „antrojo ešelono“ režisieriaus filmą, skirtą paaugliams. Tokie filmai nepakildavo aukščiau visiems žinomų banalybių ir supaprastinimų, padalijimas į gėrį ir blogį juose aiškus ir nekintantis, moralas – iškart nuspėjamas.
Živilė Pipinytė
Tėvų ilgesys
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Šiųmetė „Scanorama“ išryškino vieną aktualią kino tendenciją: režisieriai vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas, kai nori kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas šių dienų problemas. Ivanas I. Tverdovskis tai darė ir ankstesniame filme „Zoologija“, kurio pagrindinei veikėjai, ne pirmos jaunystės provincialei, staiga išauga uodega ir ji bando kažkaip su tuo susigyventi.
Živilė Pipinytė
Kelionės Stikso fone
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
1957-ieji Ingmarui Bergmanui buvo svarbūs metai. Tada pasirodė jo pirmieji šedevrai „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“, o režisierius suprato, kad nuo šiol kurs filmus apie save. Tai buvo pirmas žingsnis link to didžiojo žmogaus sielos tyrinėtojo Bergmano, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini pasaulis.
Živilė Pipinytė
Vargšai lietuviai žiūri atšildytus kotletus
Nauji filmai – „Lietuviški svingeriai“
Pasižiūrėjus didaktinę Tado Vidmanto komediją „Lietuviški svingeriai“ (Lietuva, 2018) ir vėl kilo klausimas, kodėl lietuviai mielai žiūri komedijas, primenančias atšildytus kotletus, – jų scenaristai ir režisieriai ne tik neturi humoro jausmo, bet dar ir yra neraštingi. Kai pamačiau mieste išklijuotas afišas, kuriose „svingeriai“ rašomi didžiąja raide, net nusistebėjau, kodėl patriotiškai nusiteikusi Valstybinė kalbos inspekcija neskuba reaguoti. Bet didžioji raidė sakinio viduryje pasikartojo ir titruose. Sakysite, tai smulkmena. Tačiau numodami ranka į tokias smulkmenas iš esmės pritariame ne tik kalbos kultūros lygio smukimui. Kita vertus, tai, matyt, ir yra lietuviškų komercinių komedijų esmė – primityvus, materialiomis vertybėmis ir pilnaverčiu seksu grįstas posovietinių lietuvių gyvenimas jose pateikiamas kaip šiuolaikiškumo etalonas.
Živilė Pipinytė
Kitoks
Nauji filmai – „Pirmasis žmogus“
„Pirmasis žmogus“ („First Man“, JAV, 2018) neprimena filmų apie kosmoso užkariavimą. Nesvarbu, ar pasakotų apie rusų kosmonautus, ar apie amerikiečių astronautus, šie filmai pirmiausia apdainuoja būtent „užkariavimą“ – žmogaus proto ir dvasios pergalę prieš nežinomybę, veikėjų didvyriškumą, ištvermę patekus į sudėtingas situacijas ir, žinoma, Žemės ilgesį.
Živilė Pipinytė
Kuriant tautos kančios mitą
Nauji filmai: „Tarp pilkų debesų“
Pastaraisiais metais lietuvių kinematografininkai vis dažniau gręžiasi į šalies praeitį – rodo sovietų okupacijos laikotarpį, apdainuoja tautos kančią ir režimo aukas. Ne išimtis ir debiutinis Lietuvoje kurtas amerikiečio Mariaus Markevičiaus vaidybinis filmas „Tarp pilkų debesų“ (Lietuva, JAV, D. Britanija, 2018), kurio pagrindu tapo to paties pavadinimo Rūtos Šepetys romanas. Filmo veiksmas prasideda 1941-aisiais, kai Kauno inteligentų Vilkų šeima akis į akį susiduria su naujosios valdžios žiaurumu. NKVD suėmus šeimos tėvą ir vyrą, Elena Vilkienė su paaugle dukterimi Lina ir mažuoju Jonuku ištremiami į Sibirą. Lina pagrindine veikėja rašytojos pasirinkta neatsitiktinai, nes knygos „Tarp pilkų debesų“ tikslinė auditorija – paaugliai. Suprantama, kad tokio pobūdžio literatūra reikalauja tam tikrų supaprastinimų, bet, regis, filmo kūrėjai savo auditoriją suprato plačiau.
„Tarp pilkų debesų“ struktūra paprasta. Keliais trumpais epizodais rodomas mylinčios šeimos gyvenimas Kaune, jų jaukūs namai, Linos svajonė studijuoti meno mokykloje ir numanoma pogrindinė tėvo veikla. Po to prasideda ilga kelionė į Altajų gyvuliniame vagone, tačiau, užuot supažindinęs su personažais, sukūręs įtikinamus psichologinius portretus ar parodęs visą kelionės fiziologinį baisumą – ankštumą, alkį, troškulį, psichologinį siaubą, susidūrus su neregėtu žiaurumu, nežinomu kelionės tikslu ir ateities baime, režisierius liepia tremtiniams vagone giedoti Lietuvos himną. Bene didžiausia filmo dalis skirta gyvenimui Altajuje. Rodomas sunkus darbas, nesibaigiantis pažeminimas, vienų lietuvių išdavystės ir kitų bandymas priešintis. Palyginti su šia dalimi, tai, kas turėtų būti „Tarp pilkų debesų“ kulminacija – veikėjų kančios prie Laptevų jūros, Elenos mirtis ir beveik stebuklingas jos vaikų išsigelbėjimas, papasakota skubotai ir greitakalbe.
Živilė Pipinytė
Oportunizmo pamokos
Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio
„Nepatogus kinas“ vėl privertė prisiminti, kad esu „politinis gyvulys“: nors šis dar Aristotelio sugalvotas terminas pas mus skamba labai retai, išmokau jį iš prancūzų. Festivalio filmai tiesiog panardina į politikos stichiją. Žiūrėdama Marios Augustos Ramos filmą „Procesas“ (2018) pasijutau kaip tikrame absurdo teatre – pavadinime suskambėjusi nuoroda į Franzą Kafką filme vis sugrįžta. Režisierė filmuoja Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procesą kaip dramą, kurios personažai – savaip ir tragiški, ir juokingi.
Ko verta kad ir kaltintoja, teisės dėstytoja, advokatė ir, matyt, žiniasklaidos numylėtinė, kuri pirmą kartą ekrane pasirodo keista akrobatine poza, – taip parlamento posėdžių salėje ji kaupiasi prieš lemtingą kalbą. Ši graži moteris moka pravirkti akimirkos tikslumu, pritariamai linkčioja fantastiškas istorijas pasakojantiems abortų draudimo šalininkams ir pasitelkusi visą įmanomą patosą dėsto banalybes – kad ir apie tai, jog Brazilija yra visoms religijoms tolerantiška šalis.
Živilė Pipinytė
Bangos ir ryžtas
43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio laureatai
Festivalio užsklanda šiemet buvo iškalbinga: didžiulės bangos svaido popierinį laivelį, bandantį išsilaikyti jūros paviršiuje ir nepaskęsti. Abiejų konkursinių Gdynės programų, pagrindinio konkurso ir „Kitokio žvilgsnio“, filmai liudijo kūrėjų drąsą ir pastangas išsaugoti tai, kas visada buvo svarbu lenkų kinui, – nepriklausomą nuo valdžios ar ideologijų dvasią.
Živilė Pipinytė
Lenkų kinas Gdynėje
43-iasis kino festivalis
Rugsėjo 17 d. prasideda 43-iasis Gdynės kino festivalis. Žinau, kad nuskambės banaliai, bet tai tikra šventė visiems, kurie domisi lenkų kinu, jį mėgsta ir seka jo naujienas. Nepaisant pastaraisiais metais padažnėjusių slogių žinių apie politikų bandymus kištis į kino ir apskritai meno raidą, lenkų kinematografininkai kuria filmus, sulaukiančius didžiulio atgarsio ne tik tėvynėje.
