7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Išpažintys ir lozungai

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“.

„Trys milijonai eurų“
„Trys milijonai eurų“
„Grąžinti nepriklausomybę“
„Grąžinti nepriklausomybę“
„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“
„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“
„Šventasis“
„Šventasis“
„Močiute, Guten Tag!“
„Močiute, Guten Tag!“
„Rūta“
„Rūta“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
Živilė Pipinytė

Iš negandingų vakarų

Nauji filmai – „Pagonių žiedas“

Vykite šalin kiekvieną, kuris pasakys, kad lietuviams reikia savo „Pagonių žiedo“ („Nameja gredzens“, Latvija, 2018). Užtenka ir savų istorinių opusų „iš antrų rankų“, nors Aigaro Graubos filmas vis dėlto savaip paaiškina panašios kūrybos mechanizmus. Jis rodo, kaip kūrėjai, norintys kurti ideologiškai angažuotą, bet kartu pramoginį kiną, naudojasi senais (ne tik kino) stereotipais, pritaikydami juos naujoms reikmėms. Kad ir šalies šimtmečio iškilmėms. Graubai, regis, tinka viskas: ir dar sovietų ateistų pamėgtas teiginys apie pasaulį siekiantį užkariauti Vatikaną, ir „Sostų karų“ įteisintas požiūris į kraujo ir prievartos persmelktus viduramžius. Perkėlęs filmo veiksmą į XIII a. Žiemgalą, Grauba lygiuojasi į pseudoistorinius serialus, kurių veikėjai kartais primena, tarkime, kad ir šiuolaikinius banditėlius, o gėrio ir blogio sąvokos supaprastintos iki koktumo, idėjos deklaruojamos žodžiais tiesiai iš ekrano.

„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
Živilė Pipinytė

Istorinis kinas

Du savaitės  tekstai

Lenkų internetinis žurnalas culture.pl spausdina Bartoszo Staszczyszyno tekstą „Revizionistai ir patriotai – kaip lenkų kinas kalba apie Holokaustą“.

„Derlius“
„Derlius“
„Gimimo vieta“
„Gimimo vieta“
„Assa“
„Assa“
Živilė Pipinytė

Pabaigos išvakarės

Nauji filmai – „Tylos zona“

Johno Krasinskio „Tylos zona“ („A Quiet Place“, JAV, 2018) – siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad režisierius nesirengia nutolti nuo žanro tradicijos. Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų nuošali sodyba atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. Ši erdvė susitraukia dar labiau, kai supranti, jog šeima iš namų persikėlė į klėties rūsį, kad į paviršių sklistų kuo mažiau garsų.

 

„Tylos zonoje“ daug tamsos, be kurios siaubo filmai taip pat neįsivaizduojami. Ir veikėjų nedaug: filmo pradžioje pabaisa sutraiško neklusnųjį mažąjį broliuką, bet ir praėjus gana didelei laiko atkarpai tėvai bei du jų vaikai vis dar negali susidoroti su praradimo skausmu ir kaltės jausmu. Šie tvirti žanro konstrukcijos pagrindai Krasinskiui – geras atspirties taškas. Užteks tik kelių naujų motyvų, kad „Tylos zona“, panašiai kaip pernykštė sensacija – Jordano Peele’o „Pradink!“, taptų ne tik įtampos prisodrintu reginiu, bet ir gana metaforišku tikrovės komentaru. Beje, kaip ir „Pradink!“, šis taip pat kuklaus biudžeto filmas sulaukė didžiulio atgarsio bei netikėto pelno.

Kadras iš filmo „Tylos zona“
Kadras iš filmo „Tylos zona“
Kadras iš filmo „Tylos zona“
Kadras iš filmo „Tylos zona“
Živilė Pipinytė

Nostalgija bus tik stipresnė

Nauji filmai – „Oazė: žaidimas prasideda“

Stevenas Spielbergas neturi asmeninių „Facebook“ ar „Twitter“ paskyrų, telefonu naudojasi tik tam, kad paskambintų ar išsiųstų SMS žinutę, kasdien skaito popierinius dienraščius, bet nuo senų laikų žavisi kompiuteriniais žaidimais

„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
„Oazė: žaidimas prasideda“
Živilė Pipinytė

Plačiojoje Rusijoje

Du savaitės tekstai

Tinklalapis kinopoisk.ru spausdina Aleksandro Pasiugino interviu su jaunu režisieriumi ir operatoriumi Maksimu Arbugajevu, kuris šiemet tapo vienu iš Sandanso festivalio laureatų. Kartu su šveicarų režisieriumi Christianu Frei’umi jie sukūrė dokumentinį filmą „Genezė 2.0“ („Genesis 2.0“, Šveicarija, Kinija, Rusija, P. Korėja, JAV, 2018), pasakojantį apie genetikus ir apie žmones, Jakutijoje ieškančius mamutų ilčių ir jomis prekiaujančius.

„Prezidento atostogos“
„Prezidento atostogos“
Živilė Pipinytė

Prisiminimų ištikti

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Praėjo beveik pusšimtis metų po Roberto Verbos genialiojo filmo „Šimtamečių godos“ (1969) premjeros, ir „Kino pavasaris“ pristatė Editos Kabaraitės filmą „100 metų kartu“ (Lietuva, 2018). Filmo herojai – šimtamečiai, bet režisierę jie labiau domina kaip nepriklausomos Lietuvos bendraamžiai. Toks konjunktūriškas požiūris, ko gero, lėmė ir filmo ištarmę. Užuot pabandžiusi pasekti Verbos pėdomis ir sukurti įsimintinus amžiaus liudininkų portretus, kuriuose atsispindėtų visa gyvenimo patirtis ir išmintis, Kabaraitė sukūrė patoso kupiną filmą – tostą. Gaila tik vardais (be pavardžių) įvardytų filmo veikėjų, kurių gyvenimas tikrai galėtų įkvėpti ne vieną vertingą filmą, juolab kad Kabaraitės, priešingai nei Verbos (kurio idėjas, beje, kartais bando, bet nesugeba tęsti), neribojo nei ideologinė cenzūra, nei filmo trukmė.

 

Didžiausia filmo yda – prasta režisūra. „100 metų kartu“ neturi aiškios struktūros: šokinėjama nuo vieno personažo prie kito, nuo vienos temos prie kitos, tad įsiklausyti į žmogų, suvokti jo vertybes, įsižiūrėti į jį nelieka laiko. Atsivėrimo neskatina ir režisierės klausimai, pavyzdžiui, kuris žentas patinka labiausiai. Dažniausiai Kabaraitė savo personažų klausia, kaip jie surado vyrą ar žmoną, lyg pastarieji būtų kaip grybai. Nemoka režisierė ir nutildyti pernelyg šnekių giminaičių, vis tempiančių pasakojimą į savo pusę, ar suvaldyti operatoriaus Ryčio Kurkulio, kuris paverčia kadrą arba banalia šeimos fotografija, arba nykiu televizijos kadru su amžina vaza ar staline lempa kalbančiojo fone. Daugybė nusaldintų gamtos vaizdų taip pat neprisideda prie „100 metų kartu“ prasmių kūrimo, ką jau kalbėti apie kadre nuolat įkyriai skambančią Martyno Bialobžeskio muziką. Tačiau filmas paviršutiniškas ir banalus ne tik todėl, ir ne todėl, kad ir režisierė, ir jo herojai dažnai stengiasi prajuokinti potencialius žiūrovus. Kabaraitė vis klausinėja savo veikėjų apie meilę Lietuvai, vis nori išpešti iš jų, kaip dabar čia nuostabu gyventi.

„Kvėpavimas į marmurą“
„Kvėpavimas į marmurą“
„100 metų kartu“
„100 metų kartu“
Živilė Pipinytė

„Nuoširdus lietuviškas gabalas“

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Lietuviškų trumpo metražo filmų premjerų vakarą pradėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaizdo klipas – kreipimasis į „Kino pavasario“ žiūrovus, skatinantis žiūrėti festivalio filmus. Jį palydėjo plojimai salėje. Prezidentės tonas žiūrovus, matyt, įkvėpė, nes panašių plojimų sulaukė ir visi vakaro filmai.

 

Animacinio filmo „Šviesa“ autorius Gediminas Šiaulys prisipažino, kad filmą sukurti jį įkvėpė „nuoširdus lietuviškas gabalas“. Taip jis pavadino Kęstučio Navako eilėraštį, kuris, virtęs Vytauto Leistrumo daina, ir tapo jo filmo pagrindu. Eilėraščio žodžius buvo sunku suprasti – taisyklinga dikcija šiais laikais negali pasigirti net profesionalūs aktoriai, ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau lietuvių kine dabar vis dažniau linkstama įsiklausyti į autorių intencijas ar intonacijas, o ne vertinti rezultatą. Todėl visais požiūriais dramaturgiškai neįgali ir eklektiška „Šviesa“ (pagrindinis filmo veikėjas – „Šviesos“ leidyklos prekės ženklas – plastilininis mokinukas panyra į pieštinius Lietuvos istorijos debesis, susikauna su kirilica ir net sutinka lytį pakeitusius M.K. Čiurlionio karalius) taip pat buvo sutikta plojimais, nes juk kataloge parašyta, kad tai „odė Lietuvai, skirta pagerbti gimtąją kalbą“.

Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Pirtis“
Kadras iš filmo „Pirtis“
Kadras iš filmo „Nepalaidotas“
Kadras iš filmo „Nepalaidotas“
Živilė Pipinytė

Pažadinti fantomai

Nauji filmai – „Nematomas siūlas“

Koks bus naujas Paulo Thomo Andersono filmas, visada sunku nuspėti, net ir žinant jo temą ar pagrindinius aktorius. „Nematomas siūlas“ („Phantom Theread“, JAV, 2017) iškart išmuša iš vėžių: jausmingai judanti kamera, neįtikėtinai stambūs planai, realistiški, bet kartu „išdidinti“, stambiu planu pateikiami kasdienybės garsai, nuolat pabrėžiamas daiktų ar maisto materialumas nuo pat pirmų kadrų verčia klausti, apie ką iš tikrųjų pasakoja režisierius (jis ir scenarijaus autorius bei operatorius).

„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
Živilė Pipinytė

Mėnulis virš Kauno

Nauji filmai – „Pelėdų kalnas“

Paskutiniais metais Lietuvoje vis dažniau pasirodo patriotiniai filmai – gana keistas, senamadiškas istorinio ir propagandinio kino mišinys. Daugiausia jie skirti jauniems, nelabai kiną ir istoriją išmanantiems žiūrovams, užaugusiems Holivudo paunksnėje. Šie filmai kuria itin ideologizuotą steigiamąjį nepriklausomos valstybės mitą, kurio pagrindas – pokario partizanų kovos. Uždavinys dažnai apibrėžia ir formą: tokių filmų pasaulis supaprastintas ir piešiamas juoda ir balta spalvomis, veikėjų poelgius lemia priklausymas vienai ar kitai ideologinio barjero pusei, gyvenimas sovietų okupuotoje Lietuvoje kuriamas pasinaudojant siaubo kinui būdinga estetika – tamsa, begaline, kartais net absurdiška prievarta, krauju ir erotika.

Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
Kadras iš filmo „Pelėdų kalnas“. L. Juzėno nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 20  >>> Archyvas