7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Paprastai ir jautriai

Nauji filmai – „Mulai“

Martyno Starkaus filmo „Mulai“ (Lietuva, 2018) herojai – trys už narkotikų kontrabandą Peru nuteisti lietuviai ir Toronto kunigas Edmundas Putrimas. Dar vienas filmo veikėjas yra Limos lūšnynai ir spalvingi jų gyventojai. Gyvenimas čia paprastas ir baisus – užklydęs prašalaitis rizikuoja būti nužudytas net dėl gražių batų.

Kadras iš filmo „Mulai“
Kadras iš filmo „Mulai“
Kadras iš filmo „Mulai“
Kadras iš filmo „Mulai“
Kadras iš filmo „Mulai“
Kadras iš filmo „Mulai“
Živilė Pipinytė

Paliegę ir banalūs

Nauji filmai – „Širdys“

Justino Krisiūno filmas „Širdys“ (Lietuva, 2018) sukėlė keistą jausmą, lyg žiūrėčiau prieš trisdešimt metų sukurtą sovietinį „antrojo ešelono“ režisieriaus filmą, skirtą paaugliams. Tokie filmai nepakildavo aukščiau visiems žinomų banalybių ir supaprastinimų, padalijimas į gėrį ir blogį juose aiškus ir nekintantis, moralas – iškart nuspėjamas.

Kadras iš filmo „Širdys“
Kadras iš filmo „Širdys“
Kadras iš filmo „Širdys“
Kadras iš filmo „Širdys“
Kadras iš filmo „Širdys“
Kadras iš filmo „Širdys“
Živilė Pipinytė

Tėvų ilgesys

„Scanoramos“ dienoraščio

Šiųmetė „Scanorama“ išryškino vieną aktualią kino tendenciją: režisieriai vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas, kai nori kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas šių dienų problemas. Ivanas I. Tverdovskis tai darė ir ankstesniame filme „Zoologija“, kurio pagrindinei veikėjai, ne pirmos jaunystės provincialei, staiga išauga uodega ir ji bando kažkaip su tuo susigyventi.

„Našlė ragana“
„Našlė ragana“
„Riba“
„Riba“
„Ingmaro Bergmano beieškant“
„Ingmaro Bergmano beieškant“
„Laiko tiltai“
„Laiko tiltai“
Uldis Braunas
Uldis Braunas
Živilė Pipinytė

Kelionės Stikso fone

„Scanoramos“ dienoraščio

1957-ieji Ingmarui Bergmanui buvo svarbūs metai. Tada pasirodė jo pirmieji šedevrai „Septintas antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“, o režisierius suprato, kad nuo šiol kurs filmus apie save. Tai buvo pirmas žingsnis link to didžiojo žmogaus sielos tyrinėtojo Bergmano, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini pasaulis.

„Bergmanas: lemtingi metai“
„Bergmanas: lemtingi metai“
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Kaltė“
„Kaltė“
Živilė Pipinytė

Vargšai lietuviai žiūri atšildytus kotletus

Nauji filmai – „Lietuviški svingeriai“

Pasižiūrėjus didaktinę Tado Vidmanto komediją „Lietuviški svingeriai“ (Lietuva, 2018) ir vėl kilo klausimas, kodėl lietuviai mielai žiūri komedijas, primenančias atšildytus kotletus, – jų scenaristai ir režisieriai ne tik neturi humoro jausmo, bet dar ir yra neraštingi. Kai pamačiau mieste išklijuotas afišas, kuriose „svingeriai“ rašomi didžiąja raide, net nusistebėjau, kodėl patriotiškai nusiteikusi Valstybinė kalbos inspekcija neskuba reaguoti. Bet didžioji raidė sakinio viduryje pasikartojo ir titruose. Sakysite, tai smulkmena. Tačiau numodami ranka į tokias smulkmenas iš esmės pritariame ne tik kalbos kultūros lygio smukimui. Kita vertus, tai, matyt, ir yra lietuviškų komercinių komedijų esmė – primityvus, materialiomis vertybėmis ir pilnaverčiu seksu grįstas posovietinių lietuvių gyvenimas jose pateikiamas kaip šiuolaikiškumo etalonas.

„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
„Lietuviški svingeriai“
Živilė Pipinytė

Kitoks

Nauji filmai – „Pirmasis žmogus“

„Pirmasis žmogus“ („First Man“, JAV, 2018) neprimena filmų apie kosmoso užkariavimą. Nesvarbu, ar pasakotų apie rusų kosmonautus, ar apie amerikiečių astronautus, šie filmai pirmiausia apdainuoja būtent „užkariavimą“ – žmogaus proto ir dvasios pergalę prieš nežinomybę, veikėjų didvyriškumą, ištvermę patekus į sudėtingas situacijas ir, žinoma, Žemės ilgesį.

Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Kadras iš filmo „Pirmasis žmogus“
Živilė Pipinytė

Kuriant tautos kančios mitą

Nauji filmai: „Tarp pilkų debesų“

Pastaraisiais metais lietuvių kinematografininkai vis dažniau gręžiasi į šalies praeitį – rodo sovietų okupacijos laikotarpį, apdainuoja tautos kančią ir režimo aukas. Ne išimtis ir debiutinis Lietuvoje kurtas amerikiečio Mariaus Markevičiaus vaidybinis filmas „Tarp pilkų debesų“ (Lietuva, JAV, D. Britanija, 2018), kurio pagrindu tapo to paties pavadinimo Rūtos Šepetys romanas. Filmo veiksmas prasideda 1941-aisiais, kai Kauno inteligentų Vilkų šeima akis į akį susiduria su naujosios valdžios žiaurumu. NKVD suėmus šeimos tėvą ir vyrą, Elena Vilkienė su paaugle dukterimi Lina ir mažuoju Jonuku ištremiami į Sibirą. Lina pagrindine veikėja rašytojos pasirinkta neatsitiktinai, nes knygos „Tarp pilkų debesų“ tikslinė auditorija – paaugliai. Suprantama, kad tokio pobūdžio literatūra reikalauja tam tikrų supaprastinimų, bet, regis, filmo kūrėjai savo auditoriją suprato plačiau.

 

„Tarp pilkų debesų“ struktūra paprasta. Keliais trumpais epizodais rodomas mylinčios šeimos gyvenimas Kaune, jų jaukūs namai, Linos svajonė studijuoti meno mokykloje ir numanoma pogrindinė tėvo veikla. Po to prasideda ilga kelionė į Altajų gyvuliniame vagone, tačiau, užuot supažindinęs su personažais, sukūręs įtikinamus psichologinius portretus ar parodęs visą kelionės fiziologinį baisumą – ankštumą, alkį, troškulį, psichologinį siaubą, susidūrus su neregėtu žiaurumu, nežinomu kelionės tikslu ir ateities baime, režisierius liepia tremtiniams vagone giedoti Lietuvos himną. Bene didžiausia filmo dalis skirta gyvenimui Altajuje. Rodomas sunkus darbas, nesibaigiantis pažeminimas, vienų lietuvių išdavystės ir kitų bandymas priešintis. Palyginti su šia dalimi, tai, kas turėtų būti „Tarp pilkų debesų“ kulminacija – veikėjų kančios prie Laptevų jūros, Elenos mirtis ir beveik stebuklingas jos vaikų išsigelbėjimas, papasakota skubotai ir greitakalbe.

Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
Kadras iš filmo „Tarp pilkų debesų“
Živilė Pipinytė

Oportunizmo pamokos

Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio

„Nepatogus kinas“ vėl privertė prisiminti, kad esu „politinis gyvulys“: nors šis dar Aristotelio sugalvotas terminas pas mus skamba labai retai, išmokau jį iš prancūzų. Festivalio filmai tiesiog panardina į politikos stichiją. Žiūrėdama Marios Augustos Ramos filmą „Procesas“ (2018) pasijutau kaip tikrame absurdo teatre – pavadinime suskambėjusi nuoroda į Franzą Kafką filme vis sugrįžta. Režisierė filmuoja Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procesą kaip dramą, kurios personažai – savaip ir tragiški, ir juokingi.

 

Ko verta kad ir kaltintoja, teisės dėstytoja, advokatė ir, matyt, žiniasklaidos numylėtinė, kuri pirmą kartą ekrane pasirodo keista akrobatine poza, – taip parlamento posėdžių salėje ji kaupiasi prieš lemtingą kalbą. Ši graži moteris moka pravirkti akimirkos tikslumu, pritariamai linkčioja fantastiškas istorijas pasakojantiems abortų draudimo šalininkams ir pasitelkusi visą įmanomą patosą dėsto banalybes – kad ir apie tai, jog Brazilija yra visoms religijoms tolerantiška šalis.

Kadras iš filmo „Procesas“
Kadras iš filmo „Procesas“
Kadras iš filmo „Mirusi šalis“
Kadras iš filmo „Mirusi šalis“
Kadras iš filmo „Waldheimo valsas“
Kadras iš filmo „Waldheimo valsas“
Živilė Pipinytė

Bangos ir ryžtas

43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio laureatai

Festivalio užsklanda šiemet buvo iškalbinga: didžiulės bangos svaido popierinį laivelį, bandantį išsilaikyti jūros paviršiuje ir nepaskęsti. Abiejų konkursinių Gdynės programų, pagrindinio konkurso ir „Kitokio žvilgsnio“, filmai liudijo kūrėjų drąsą ir pastangas išsaugoti tai, kas visada buvo svarbu lenkų kinui, – nepriklausomą nuo valdžios ar ideologijų dvasią.

„Kleras“
„Kleras“
„Šaltasis karas“
„Šaltasis karas“
„7 jausmai“
„7 jausmai“
„Atleidimas“
„Atleidimas“
„Kaip šuo su kate“
„Kaip šuo su kate“
Živilė Pipinytė

Lenkų kinas Gdynėje

43-iasis kino festivalis

Rugsėjo 17 d. prasideda 43-iasis Gdynės kino festivalis. Žinau, kad nuskambės banaliai, bet tai tikra šventė visiems, kurie domisi lenkų kinu, jį mėgsta ir seka jo naujienas. Nepaisant pastaraisiais metais padažnėjusių slogių žinių apie politikų bandymus kištis į kino ir apskritai meno raidą, lenkų kinematografininkai kuria filmus, sulaukiančius didžiulio atgarsio ne tik tėvynėje.

„Kamerdineris“. R. Piajanskio nuotr.
„Kamerdineris“. R. Piajanskio nuotr.
„Kleras“. B. Mrozowskio nuotr.
„Kleras“. B. Mrozowskio nuotr.
„Eteris“. M. Szcześniako nuotr.
„Eteris“. M. Szcześniako nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 21  >>> Archyvas