Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Kelionės į Kauną man dažnai sužadina resentimentus. Asmeniškus ir istorinius. Ne tuos, apie kuriuos rašė Friedrichas Nietzsche ar Gilles’is Deleuze’as, bet tuos nuolat grįžtančius prisiminimus apie kadaise patirtas nuoskaudas ar nerimą. Išsirengusi į didžiajame kine debiutuojančios Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“ premjerą Kauno dramos teatre bijojau, kad tai trukdys suprasti filmą. Nieko panašaus: jo herojai tiesiogiai ar netiesiogiai patys kalba apie savo resentimentus, bandydami juos paaiškinti sau ar padėti suprasti kitiems, kas atsitiko.
Nauji filmai – „Gėlių mėnulio žudikai“
Martino Scorsese’s filmų herojai dažnai yra geri žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasielgiantys blogai. Išduodantys, žudantys, meluojantys. Toks ir naujausio režisieriaus filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) veikėjas Ernestas Burkhartas, kurį vaidina Leonardo DiCaprio. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jis grįžta iš Europos į Oklahomą, pas dėdę Viljamą Heilą (Robert De Niro). Heilas iš tų, kurie patys susikrovė turtus ir įgijo įtakos. Jis jaučiasi galingas, net liepia vadinti save karaliumi. Ernestas tikisi, kad dėdė jam padės, ir net neįtaria, kokį planą šis sugalvojo, gudriai pasinaudojęs sūnėno noru turėti daug pinigų, moterų ir alkoholio. Pasirodo, tikslą pasiekti visai paprasta. Reikia tik vykdyti Heilo nurodymus.
Iš festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ dienoraščio
Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ sumanytoja Giedrė Krikščiūnaitė, tiksliau, jos vadovaujama „A-One Films Baltic“, perka filmus, kurie visiškai atitinka primirštą žodžių derinį „kino menas“. Tai filmai, nepriklausantys nuo raudonųjų kilimų spindesio ar masinio lietuviškų garsenybių susižavėjimo klegesio socialiniuose tinkluose. Žiūrėdama į festivalio seansų auditoriją, klausydamasi šiltų filmų pristatymų, prisiminiau studijų metais skaitytą Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.
Nauji filmai – „Filipas“
Gyvenimas – pats geriausias scenaristas, nors kartais jo sekama istorija sunku patikėti. Taip gali atsitikti ir stebint Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ („Filip“, Lenkija, 2022) herojų. 1941-aisiais atsitiktinai išvengusį mirties Varšuvos gete, 1943-iaisiais jį matome jau Frankfurte, dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas apsimeta prancūzu ir kartu su padavėjais iš kitų okupuotų šalių bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad neišdrįs įduoti jo gestapui, mat už ryšius su nearijais nukentės pačios.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.
Nauji filmai – „Salos vaiduokliai“
Martino McDonagh „Salos vaiduoklių“ („The Banshees of Inisherin“, Airija, D. Britanija, JAV, 2022) išeities taškas yra dviejų Iniširo salos gyventojų Padraiko (Colin Farrell) ir Kolmo (Brendan Gleeson) draugystės pabaiga vieną 1923-iųjų balandžio popietę. Veiksmas prasideda, kai pusamžis Kolmas atsisako kartu su Padraiku kaimo aludėje išgerti alaus. Tai jų kasdienis ritualas, tad visi aplink nusprendžia, kad draugai susipyko. Bet Padraikas nesupranta, kas atsitiko. Pabandęs iškvosti draugą jis sužino, kad Kolmui tapo nebeįdomus, kad bendravimas su juo – tiesiog laiko gaišimas. Pamažu Padraikas neteks visų trijų gyvenimo atramų – Kolmo draugystės, sesers Šioban (Kerry Condon), kuri gaus darbą žemyne, ir lyg šuniukas prie jo prisirišusios asilės Dženės.
Nauji filmai – „Babilonas“
Damieno Chazelle’o „Babilonas“ („Babylon“, JAV, 2022) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o išeinamoji dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Jie tiki, kad kinas žadina jausmus ir leidžia susitapatinti su ekranu, todėl nori būti jo dalimi.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.