Lenkų filmų retrospektyva per „LRT plius“
Kovo 5 d. „LRT plius“ pradeda lenkų filmų retrospektyvą, kuri truks iki gegužės vidurio. Bus parodyti Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Krauze’s, Jerzy Stuhro, Jano Jakubo Kolskio, Jaceko Bromskio, Ryszardo Bugajskio ir Paweło Pawlikowskio filmai. Retrospektyvos pradžioje – keturi Andrzejaus Wajdos filmai: „Beržynas“ („Brzezina“, 1970), „Didžioji savaitė“ („Wielki Tydzień“, 1995), „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“, 1999) ir „Katynė“ („Katyń“, 2007).
Rodo „Žiemos ekranai“
Regis, tai, kas vadinama prancūziška komedija, Lietuvoje vis dar turi paklausą. Nuo pat savo atsiradimo šis žanras keitėsi ištisą šimtmetį, bet jo dabartinė tradicija susiformavo kine jau atsiradus garsui.
In memoriam Jonui Griciui
Jonas Gricius (1928–2021) buvo iš tų žmonių, kurių gyvenimas apėmė kelias istorines epochas. Į jo gyvenimą sutilpo tarpukario Lietuva, tremtis į Sibirą pirmosios sovietinės okupacijos metais, sugrįžimas iš jos į pokario Lietuvą, studijos Maskvoje, garsiajame Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK), paskyrimas į visais laikais maištingą „Lenfilm“ kino studiją, o 1958-aisiais sugrįžimas į dar tik pirmuosius savarankiškus žingsnius žengiančią Lietuvos kino studiją.
Nauji filmai – „Moters dalys“
Šiųmetė „Netflix“ premjera – Kornélio Mundruczó „Moters dalys“ („Pieces of a Women“, Kanada, Vengrija, JAV, 2020) – prasideda labai ilga įžanga. Išlydėta bendradarbių ir motinos apdovanota nauju automobiliu, Marta (Vanessa Kirby) rengiasi gimdyti namie. Ją palaiko Šonas (Shia LaBeouf), nuoširdžiai mylintis dar negimusią mergytę.
Nauji filmai – „Čikagos septyneto teismas“
Teismo filmas – vienas amerikietiškiausių žanrų. Perkelti jį į Europos kiną retai pasiseka. JAV šio žanro istorija ilga, ne vienas toks filmas įamžino svarbius istorijos momentus. Garsaus Holivudo scenaristo, neseniai pradėjusio ir režisuoti, Aarono Sorkino filmas „Čikagos septyneto teismas“ („The Trial of Chicago 7“, JAV, D. Britanija, Indija, 2020), kurį pristato „Netflix“, kaip tik iš tokių. Sorkinas atkuria 1969-aisiais vykusį teismo procesą, kuris pastarųjų ketverių metų JAV istorijos kontekste atrodo net labai aktualus.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Nemėgstu filmų žiūrėti internete ne tik todėl, kad kompiuterio ekrane dingsta erdvės pojūtis ar garso takelio niuansai. Kino salė – ypatinga vieta ir jos atmosferos namie neatkursi. Tačiau peržiūros gana informatyvios, kad suprastum, kur link juda kinas, dažnai pavadinamas festivaliniu.
Tokio kino pavyzdys – debiutinis gruzinės Dea Kulumbegashvili filmas „Pradžia“ („Dasatskisi“, „Beginning“, Gruzija, Prancūzija, 2020), patekęs į kelių didžiųjų kino festivalių programas ir sulaukęs beveik visų San Sebastiano apdovanojimų. Iš senojo gruzinų kino autorė paveldėjo polinkį į metaforas ir mitus, bet etnografinių detalių ar humoro „Pradžioje“ neverta ieškoti.
Iš „Nepatogaus kino“ dienoraščio
„Nepatogus kinas“ – iš tų festivalių, kurie priverčia įsižiūrėti į realybę, primena, kad ji egzistuoja, bet vis labiau virtualėja. Todėl toks svarbus norvegų dokumentininkės Tonje Hessen Schei filmas „iHUMAN“ (Norvegija, Danija, 2019), perspėjantis, kad žmogiškoji realybė tampa vis labiau priklausoma nuo algoritmų, interneto, dirbtinio intelekto ar tiesiog visuotinio sekimo, kai kiekvieną tavo žingsnį fiksuoja ir veidą atpažįsta stebėjimo kameros. Ypač nerimą žadina vieno režisierės pašnekovo išvada, kad netolimoje ateityje žmonės bus ekonomiškai nebenaudingi, nes juos pakeis galingas dirbtinis intelektas. Ar esame tam pasirengę? Taip pat „iHUMAN“ akivaizdžiai įrodo, kad populizmą, visuomenės susiskaldymą, radikalizaciją pastaraisiais metais nemažai lėmė „Facebook“, „Google“ ir kiti naujųjų technologijų produktai. Jų kūrėjai virto galingiausiais ir įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.
Nauji filmai – „Stovinčioji ant tilto“
Jei mano namų koridoriuje pasirodytų nepažįstama moteris su filmavimo grupe ir į klausimą, ko jai čia reikia, išdidžiai atsakytų, kad yra dvidešimt dviejų knygų autorė ir signatarė, pasistengčiau kuo greičiau baigti pokalbį. Koridoriams labiau tinka anonimiškumas. Dali Rust filmas „Stovinčioji ant tilto“ (Lietuva, 2020) prasideda epizodu, kai rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdėdama automobilyje aiškina svajojanti nieko neveikti ir tiesiog gyventi, bet netrukus atsidūrusi buvusiame Vidaus reikalų ministerijos bendrabutyje, kuriame kadaise gyveno, įgyja „valdiškos damos“ pavidalą – iš čia ir žodžiai apie knygas bei signatarystę. Spėju, kad tarp scenos automobilyje ir bendrabučio koridoriaus praėjo nedaug laiko, bet permaina akivaizdi. Rašytoja gana nuoširdžiai stebisi, kad bendrabutyje niekas nepasikeitė, bet greit supranti, jog šis apsilankymas turi pabrėžti filmo herojės trajektoriją – jos skrydį iš gyvenimo paraščių į tautos elitą. Įsitikinimas dėl savo išskirtinumo jos neapleidžia ir susitikimuose su gydytojais onkologais – jų kabinetuose rašytoja jaučiasi beveik šeimininkė. Ji kalba, kad rengiasi gyventi ilgai, dar mažiausiai dešimt metų, nes turi parašyti šešis romanus.
Iš VDFF dienoraščio
Vilniaus dokumentinio kino festivalis (VDFF) kasmet ragina pasvarstyti, kas yra dokumentinis kinas. Šiemet į VDFF kvietė gana kanibališkos ištarmės plakatas su gėrimo šiaudelių prismaigstyta širdimi, beje, teigiantis, kad „niekada meilės nebus per daug“. Tokių, švelniai tariant, tiesmukų „žinučių“ nestigo ir filmuose. Nėra ir, matyt, negali būti vienintelio dokumentinio kino apibrėžimo, jis vis dažniau prisiliečia prie įvairių tabu, o jo ribos vis plečiasi, ir tubūt neatsitiktinai šiųmetė VDFF retrospektyva buvo skirta dokumentinį kiną imituojančioms Peterio Watkinso mocumentary.
Nauji filmai – „Pilis“
„Pilis“ (Lietuva, Airija, 2020) tęsia Linos Lužytės debiutiniame „Amžinai kartu“ (2015) pradėtą šių dienų lietuvių vertybių analizę. Filme „Amžinai kartu“ Gabijos Jaraminaitės herojei buvo svarbu išsaugoti šeimą, kurioje visi – vyras, duktė ir ji pati – taisyklingai atlieka tradicinius vaidmenis. „Pilyje“ tradiciniai vaidmenys lyg ir tebėra, tik šįkart Jaraminaitės vaidinama Jolanta ant savo pečių užsikrauna visą šeimos naštą: atsisakiusi pianistės karjeros ir Airijoje įsidarbinusi žuvų fabrike, ji kartu su paaugle dukterimi Monika (Barbora Bareikytė) ir Alzheimerio liga sergančia motina (Jūratė Onaitytė) bando pradėti gyvenimą iš naujo. Emigracijos motyvai neaptariami – filme nuskamba tik viena Jolantos frazė, esą ji nebenorėjusi badauti Lietuvoje. Tačiau ir Airijoje jai tenka skaičiuoti kiekvieną eurą. Jolanta ne tik sunkiai dirba, bet ir grįžusi iš naktinės pamainos prižiūri sergančią motiną, kurios negalima palikti vienos. Apie tai, kad motiną atiduotų į senelių namus, negali būti nė kalbos. Lietuviškas požiūris lieka ir Airojoje.