7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Viltis įniršio laikais

Nauji filmai – „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“

Įsivaizduoju, kaip Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, JAV, 2017) turi erzinti scenarijų „gydytojus“ ir kitokius aiškaus bei suprantamo kino specialistus. McDonagh spjauna į taisykles, nors iš pradžių ir pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame, regis, dar gyvi visi steigiamieji mitai, vietiniai policininkai – rasistai ir homofobai, tariamai geraširdis kunigas atspindi bendruomenės veidmainystę, o pagrindinė veikėja Mildred negali susitaikyti, kad praėjo jau septyni mėnesiai ir vis dar nerastas jos paauglės dukters žudikas. Mildred nusprendžia apie tai priminti šerifui ir užsako atokiame kelyje tris stendus, klausiančius, kada bus ištirtas nusikaltimas. Stendai sukelia atitinkamą reakciją. Iš esmės miestelis reaguoja priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred tai nesvarbu. Ji apimta begalinio įniršio.

„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“
Živilė Pipinytė

Ko laukti, kai laukti yra ko

Prasideda 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis

Ketvirtadienį bus atidarytas 68-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis. Atidarymo filmu pasirinkta animacinė Weso Andersono „Šunų sala“ („Isle of Dogs“). Tai pasakojimas apie dvylikametį berniuką japoną, kuris vyksta į salą – milžinišką šiukšlyną, kad išgelbėtų ten ištremtą mylimą šunį. Berniukas gyvena ateityje. Jo miesto meras nusprendė, kad mieste nebėra vietos šunims. Kartu su benamiais šunimis berniukas pradės kelionę, nulemsiančią ateitį.

„Tranzitas“
„Tranzitas“
„Unsane“
„Unsane“
„Dovlatovas“
„Dovlatovas“
Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“

Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“

Prieš daug metų į rankas pateko „Sotheby’s“ aukciono katalogas, kuriame buvo pristatomi ir lotai iš Katharine Graham namų – Edwardo Steicheno nuotraukos, XIX a. baldai ir porcelianas, plokštelė, kurioje Trumanas Capote skaito „Pusryčių pas Tifanį“ ištrauką, su rašytojo autografu, daugybė Graham portretų, darytų „The Washington Post“ redakcijoje ir namuose. Portretuose tiesiai į fotokamerą žiūrinti pusamžė moteris atrodo švelni, bet ryžtinga. Tada nežinojau, koks Graham vaidmuo JAV istorijoje, bet supratau, kad ji gerbiama.

„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
„Valstybės paslaptis“
Živilė Pipinytė

Panyrant vis giliau

Nauji filmai – „Vandens forma“

Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of Water“, JAV, 2017) yra iš tų filmų, kurie skleidžiasi palaipsniui, tarsi vartytum jau perskaitytos knygos, kurią sunku atidėti į šalį, puslapius, ilgiau sustodamas ties viena eilute, iš naujo perskaitydamas pastraipą, gal net balsu ištardamas svarbią frazę. Kino salėje to nepavyks padaryti, tačiau vos pasibaigęs filmas verčia nuolat prie jo sugrįžti. Iš pradžių ir pati nustebau, nes „Vandens forma“ – iškart suprantama ir aiški: tai pasaka suaugusiems, nostalgiškas, bet kartu paprastas filmas apie meilę, apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliški kiti, monstrai iš mūsų sapnų, o tie, kurie nori, kad visi aplinkui būtų „normalūs“. Juolab kad del Toro garsėja savo meile pabaisoms, kuri itin akivaizdi kitoje jo fantastiškoje pasakoje „Pano labirintas“. Panašiai kaip ir ankstesnę „Purpurinę kalvą“, režisierius „Vandens formą“ prigrūda detalių, minčių, užuominų, dainų, spalvų ir atspalvių. Tačiau šįkart tai atrodo labai asmeniška, akivaizdu, kad del Toro jaučiasi filmo autoriumi pačia senamadiškiausia to žodžio prasme. Gal todėl „Vandens forma“ sulaukė Venecijos „Auksinio liūto“ ir „Auksinio gaublio“ už režisūrą. Autoriai, ypač Holivude, dabar yra retenybė.

„Vandens forma“
„Vandens forma“
„Vandens forma“
„Vandens forma“
Živilė Pipinytė

Ko nežinome apie save

Nauji filmai – „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“

Klystate manydami, kad esu mazochistė ir todėl žiūriu vadinamuosius komercinius lietuvių filmus. Suprasite patys, jei, tarkime, sekmadienio dieną atsidūrę „Akropolyje“ negausite bilieto į naują lietuvišką komediją. Vargais negalais įsigiję bilietą į kitą seansą, pamatysite įvairaus amžiaus lietuvių (filmai rodomi be jokių subtitrų kitomis kalbomis) aklinai pripildytą salę. Išgirdę jų nuoširdų juoką ir pamatę laimingus veidus, suvoksite, kad šių filmų kūrėjai tikrai žino šį tą apie Lietuvą, ko nežinome mes. Man regis, būtent tokiuose filmuose formuluojama nauja Lietuvos kultūrinės tapatybės vizija ir yra įdomiausia.

Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Kadras iš filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Živilė Pipinytė

Šlykštūs, nešvarūs ir pikti

Nauji filmai – „Stebuklas“, „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“

Kunigams lietuvių kine nesiseka. Šios profesijos žmonės sovietiniuose filmuose buvo „buržuazinių nacionalistų“ ir nacių pakalikai, veidmainiai, komiški personažai ir net niekšai. Regis, niekas nepasikeitė ir dabar. Tado Vidmanto filme „Trys milijonai eurų“ kunigas elgiasi kaip reketininkas, o Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“ (studija „In Script“, Lietuva, Lenkija, Bulgarija, 2017) Dievo tarno tylėjimas atveda prie katastrofiškų pasekmių. Iš pradžių Danielio Olbrychskio sodriai lietuviškai suvaidintas moralizuojantis kunigas atrodo nesvarbus personažas, tačiau pačioje filmo pabaigoje jis atlieka Deus ex machina funkciją ir sudėlioja visus gana padriko siužeto taškus. Be to, ironiškas pavadinimas nepasiteisintų, jei į filmo veiksmą nebūtų įpainiotas kunigas ir nekaltas prasidėjimas. Nors joks stebuklas ir neįvyksta, nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Yra tik „Stebuklas“ – dar vienas debiutinis filmas, daug pasakantis apie jaunų lietuvių kino kūrėjų ambicijas.

Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Kadras iš filmo„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Kadras iš filmo„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Kadras iš filmo„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Kadras iš filmo„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Kadras iš filmo„Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Živilė Pipinytė

Penki savaitės tekstai

Tinklalapis colta.ru išspausdino pokalbį su amerikiečių kino dokumentininke, istorike, rašytoja ir LGBT veikėja Andrea Weiss, kuri neseniai lankėsi Rusijoje. Režisierė kalba apie savo naujausią filmą „Ginčo kaulai“ („Bones of Contention“, JAV, 2017), kuriame pasakojama apie poetą Federico Garcią Lorcą, LGBT pogrindį generolo Franco laikais ir apie tai, kaip poetas tapo queer simboliu.

„Ginčo kaulai“
„Ginčo kaulai“
„Paskutinis galiūnas“
„Paskutinis galiūnas“
„Dinastija“
„Dinastija“
Živilė Pipinytė

Kinas iš antrų rankų

Nauji filmai – „Nuolankioji“

Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ („Krotkaja“, Prancūzija, Vokietija, Olandija, Lietuva, 2017)  - filmas apie šiuolaikinę  Rusiją.  Rusiškas „Nuolankiosios“ pavadinimas susieja filmą su Fiodoro Dostojevskio „Romiąja“. Šią apysaką Dostojevskis parašė 1876-aisiais ir vadino fantastiniu apsakymu. „Romiosios“ pasakotojas - lupikautojas, jis sukrėstas, nes ką tik patyrė žmonos savižudybę. Vyras prisimena jų bendro gyvenimo istoriją.

„Nuolankioji“
„Nuolankioji“
„Nuolankioji“
„Nuolankioji“
Živilė Pipinytė

Kai skaudą pilvą

Nauji filmai – „Dvilypis meilužis“

Nežinau, ar François Ozonas pirmasis sumontavo prasiveriančią vaginą su atsimerkiančia moters akimi, tačiau, regis, tai vienintelis originalus jo naujausio filmo „Dvilypis meilužis“ („L’amant Double“, Prancūzija, Belgija, 2017) momentas. Pasirodžiusi filmo pradžioje ši montažinė sandūra tiksliai apibūdina esmę: tai gana vujeristinis pasakojimas ar ginekologiškas trileris, kurio herojei seksas ir psichoterapija turi padėti išsivaduoti nuo baimę keliančios savo asmenybės dalies.

„Dvilypis meilužis“
„Dvilypis meilužis“
„Dvilypis meilužis“
„Dvilypis meilužis“
„Dvilypis meilužis“
„Dvilypis meilužis“
Živilė Pipinytė

Elegiški Puaro ūsai

Nauji filmai – „Žmogžudystė Rytų eksprese“

Kennetho Branagh „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder On the Orient Express“, Malta, JAV, 2017) – geras atsakymas į klausimą, kodėl nuolat ekranizuojamos tos pačios knygos. Atrodytų, šiais laikais taip paprasta pasižiūrėti kad ir prieš beveik pusšimtį metų sukurtą ir klasikine tapusią Agathos Christie romano ekranizaciją – Sydney’aus Lumeto „Žmogžudystę Rytų eksprese“. Tačiau nuo 1974-ųjų pasikeitė ne tik kinas, bet ir žiūrovai. Gerai tai ar blogai, – ne šios recenzijos tema. Tik Branagh, regis, neslepia, kad orientuojasi į tuos, kurie užaugo ir subrendo kompiuterinių žaidimų ar komiksų ekranizacijų laikais. Jis supaprastino rašytojos sukurtą istoriją, tačiau siūlo ne dar vieną žaidimą, o gana teatrališką, net, sakyčiau, senamadišką rafinuotą reginį, kurio ištarmė – ne tik kriminalinės mįslės sprendimas.

„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
„Žmogžudystė Rytų eksprese“
  PUSLAPIS IŠ 19  >>> Archyvas