7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

Jonas Ūbis

Trys seserys

Krėsle prie televizoriaus

Woody Allenas yra sakęs, kad mintis parašyti „Hanos ir jos seserų“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) scenarijų gimė kažkelintą kartą perskaičius Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Pagrindinės filmo herojės yra trys seserys Hana, Holė ir Li. Vyriausioji Hana (Mia Farrow) yra garsi teatro aktorė, mylinti žmona ir motina, protinga ir žavi moteris. Holė (Dianne Wiest) svajoja tapti aktore, rašytoja ir dar dievai žino kuo, o Li (Barbara Hershey) yra seno dailininko mizantropo meilužė, gyvenanti jo šešėlyje. Hana – tikra atrama savo vietos gyvenime vis dar ieškančioms seserims, nors šios, regis, to nepastebi ir nevertina. Viskas pradeda griūti, kai Hanos vyras Eliotas (Michael Caine) suvokia, kad pamilo Li, o Holė sutinka buvusį Hanos vyrą, neurotiką Mikį (pats Allenas). Ateina akimirka, kai Hana supranta, kad ir ji tokia pat vieniša ir sutrikusi, kaip ir visi. Kad susitaikytų su savimi, ji turi pasirinkti – būti nepriklausoma nuo šeimos ar likti su ja. Režisierius kelerius metus trunkantį veiksmą sujungia Hanos Padėkos dienai rengiamų pietų motyvu.

„Hana ir jos seserys“
„Hana ir jos seserys“
„Po medžiu“
„Po medžiu“
„Svarbiausios valandos“
„Svarbiausios valandos“
Jonas Ūbis

Absurdiško gyvenimo procesas

Krėsle prie televizoriaus

Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.) pavadinčiau režisieriaus meilės prisipažinimu kinui. Pasakodamas apie Sesiliją (Mia Farrow), kuri patiria skurdą, neturi jokių vilčių iš jo išbristi, nes aplink siautėja Didžioji depresija, kurios vyras – niekšelis ir menkysta, o kasdienybė – pilka, Allenas rodo, kokią galią gali turėti kinas. Rodo taip atvirai, kaip mes nedrįstame sau prisipažinti, nors, kaip ir Sesilija, laukiame iš kino stebuklo. Filme jis įvyksta – mylimas aktorius Tomas Baksteris, pamatęs moters akis, nusprendžia palikti ekraną, nors gyvenime ne viskas klostysis kaip kine.

„Purpurinė Kairo rožė“
„Purpurinė Kairo rožė“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Žmogiška silpnybė“
„Žmogiška silpnybė“
„Atominė blondinė“
„Atominė blondinė“
Ieva Bačiulytė

Didžiausias pavojus kūrybai – amato išdavystė

Pokalbis su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi

Balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui ir simfoniniam orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera. Ja simboliškai pažymimos dvi datos – kūrinys parašytas kompozitoriaus bičiulio, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altų koncertmeisterio ir ansamblio „Vilniaus arsenalas“ altininko Rolando Romoslausko sukakčiai, o ir pats kompozitorius šį pavasarį mini savo 75-mečio jubiliejų. Apie filosofinę kūrinio idėją, kūrybinio proceso vingius bei žvilgsnį į gyvenimą iš perspektyvos kalbamės su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi.

Giedrius Kuprevičius. LVSO nuotr.
Giedrius Kuprevičius. LVSO nuotr.
Rūta Mažeikienė

Bandymas atskleisti Juozo Budraičio vaidybos paslaptį

Daiva Šabasevičienė. Juozo Budraičio teatrinis likimas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

Šių metų pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido teatrologės Daivos Šabasevičienės knygą „Juozo Budraičio teatrinis likimas“, kurioje išsamiai pristatoma legendinio teatro ir kino aktoriaus, Nacionalinės premijos laureato Juozo Budraičio teatrinė kūryba. Solidus, trijų šimtų puslapių leidinys laipsniškai supažindina skaitytoją su visais penkiolika Juozo Budraičio sukurtų teatro vaidmenų: nuo debiutinio Solneso režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (Kauno valstybinis akademinis dramos teatras, 1980) iki vėlyviausio Krepo vaidmens režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2013). Nors subtilaus dizaino knyga (dailininkė Deimantė Rybakovienė) dar kvepia spaustuvės dažais, o knygos viršelis traukia skaitytojo akį išraiškingu aktoriaus profiliu (fotografas Dmitrijus Matvejevas), vos paėmus šią knygą apima keistas déjà vu jausmas.

Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelis.
Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelis.
Juozas Budraitis. Deimantės Rybakovienės nuotrauka iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“.
Juozas Budraitis. Deimantės Rybakovienės nuotrauka iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“.
Juozas Budraitis spektaklyje „Statytojas Solnesas“.
Juozas Budraitis spektaklyje „Statytojas Solnesas“.
Juozas Budraitis spektaklyje „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Bakchantės“. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Ūbis

Skeletai spintose

Krėsle prie televizoriaus

Vis dar negaliu priprasti prie apibrėžimo „versli moteris“, plintančio lyg tymų epidemija. Jis gana dviprasmiškas ir kažkodėl žadina keistas asociacijas, pavyzdžiui, man „versli moteris“ skamba lyg „geros veislės“. Įdomu, kokio apibūdinimo lietuviškose medijose sulauktų Williamo Oldroydo debiutinio filmo „Ledi Makbet“ („LRT Plius“, balandžio 3 d. 21.30) herojė – jauna mergina Ketrin, gyvenanti Viktorijos laikų Anglijoje. Ji išteka už dvigubai vyresnio vyro, bet jo namuose jaučiasi svetima. Po kurio laiko Ketrin susižavės vyro fermos darbininku, o šio susižavėjimo pasekmės bus baisios.

„Ledi Makbet“
„Ledi Makbet“
„Vasarvidžio nakties sekso komedija“
„Vasarvidžio nakties sekso komedija“
„Naujoji karta Z“
„Naujoji karta Z“
„Nors mirk iš gėdos“
„Nors mirk iš gėdos“
Karina Simonson

Istorija virsta istorijomis

Trys užsienio parodos

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
7md inf.

Geros naujienos

Apie laimėjimus

Dažniausiai meno sukuriamą naudą būna sunku pamatuoti, tačiau kartais ji aiškiai apčiuopiama: turi finansinę išraišką, užmezga svarbius kultūrinius ryšius, garsina Lietuvą ir prisideda prie jos profesionalų tobulėjimo.

Emilija Škarnulytė,  t 1 / 2. 2019 m.
Emilija Škarnulytė, t 1 / 2. 2019 m.
Emilija Škarnulytė
Emilija Škarnulytė
Laisvydės Šalčiūtės studijoje su svečiais. V. Solomino nuotr.
Laisvydės Šalčiūtės studijoje su svečiais. V. Solomino nuotr.
Mantujos kunigaikščių rūmų muziejaus plakatas
Mantujos kunigaikščių rūmų muziejaus plakatas
Kazys Varnelis, „Diena“. Iki 1943 m.
Kazys Varnelis, „Diena“. Iki 1943 m.
Paulina Pukytė

Fėjos gyvenimas

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Jonas Ūbis

Maistas ir garsai

Krėsle prie televizoriaus

Tik pagalvojau, kad naujasis LRT tinklalapis – lyg iš akies trauktas „Delfi“, ir tapau nubaustas: „Mediateka“ nebeatsidaro, o televizijos programa – tik vienos dienos. Tai nepadeda rašyti šito teksto, bet savaip dėsninga – pas mus bet koks gerų intencijų nulemtas pokytis tampa dar vienu tobulėjimo neigimu. Bet kol kompiuteris nerodo tik lrt.lt, gyventi galima. Jau išmokau apsieiti be lietuviškų dienraščių ar komercinių televizijų, vadinasi, netrukus nepasigesiu ir „Mediatekos“. Užtat sutaupysiu laiko tekstams, kuriuos gausiai siūlo internetas.

„Sniego traukinys“
„Sniego traukinys“
„Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“
„Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“
„Ką žmonės pasakys“
„Ką žmonės pasakys“
Jonas Ūbis

Lemties posūkiai

Krėsle prie televizoriaus

Gal Kanuose už režisūrą apdovanoti „Baigiamieji egzaminai“ („LRT Plius“, 20 d. 21.30) – ir ne geriausias vieno rumunų Naujosios bangos kūrėjų Cristiano Mungiu filmas, bet jis kelia aktualius klausimus, su kuriais susiduria ne vienas, gyvenantis pokomunistinėje erdvėje. Pirmiausia apie tai, kaip subręsta visagalė korupcija.

„Baigiamieji egzaminai“
„Baigiamieji egzaminai“
„Manhatanas“
„Manhatanas“
„Pasivaikščiojimas“
„Pasivaikščiojimas“
  PUSLAPIS IŠ 78  >>> Archyvas