Daugiau temų
Mantė Valiūnaitė
Žingsniai paribiais ir meilė kinui
78-asis Kanų kino festivalis
Visad smagu Kanų kino festivalį pradėti nuo klasikos seanso, tačiau šįkart Charlie Chaplino „Aukso karštinę“ („The Gold Rush“, 1925) iškeičiau į ukrainiečių režisieriaus Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“). Pirmąją festivalio dieną akredituotiems festivalio svečiams buvo parodyti trys ukrainietiški filmai. Chernovo juosta Sandanso kino festivalio Pasaulio dokumentikos programoje buvo apdovanota už geriausią režisūrą. Režisierius su operatoriumi Alexu Babenko 2023 m. rudens pradžioje lydi Trečiąją šturmo brigadą į Andrijivką – jiems reikia įveikti 2000 metrų miško iki kaimelio, kuris jau virtęs griuvėsiais. Jų tikslas – atkovoti šią strategiškai svarbią žemę ir ten iškelti Ukrainos vėliavą. Tarp granatų sprogimų ir nuolatinių šūvių gausmo po truputį judant link tikslo, vis stabtelima apkasuose, kai eiti pirmyn tampa pernelyg pavojinga.
Martyna Jurkevičiūtė
Nykstančio miesto ir kaliausių fotografas
Peterio Mitchello paroda „Nothing Lasts Forever“ Fotografų galerijoje Londone
Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą.
Jonas Ūbis
Vienišių klausimai
Krėsle prie televizoriaus
Nežiūriu laidų, kurios erzina, nors medijų analitikai sako, kad jau susiformavo hate-watching kultūra. Tai tokia pramogos rūšis, kai ką nors žiūri, kad galėtum ironiškai komentuoti, kritikuoti ir smerkti. Tik kartais tokiu žiūrovu tampama prieš savo norą, ypač jei įsijungęs televizorių beveik mėnesį matai Romos bažnyčias ir girdi pasakas apie Katalikų bažnyčios popiežius.
Karina Simonson
Glamūro studijos Londono muziejuose
Nekritinė parodų apie Barbę ir Naomi Campbell apžvalga
Mano akademiniame burbule kalbėti apie glamūrinį gyvenimą yra maždaug taip pat nepadoru, kaip prisipažinti meile Elviui Presley. Esant dabartinei geopolitinei situacijai tai atrodo mažiausiai nejautru. Tačiau būsiu atvira apie abi. Tik apie Elvį parašysiu kitą kartą, o dabar papasakosiu apie dvi glamūrines parodas, kaip tik ir užkabinusias šią mano jautrią vietą.
Jonas Ūbis
Pasmerkto pasaulio vaizdai
Krėsle prie televizoriaus
Rubenas Östlundas tiksliai įvardija, kas jam nepriimtina. Jį erzina ciniški, savo pažiūras pasauliui primetantys prasimušėliai ir piniguočiai, veidmainiškos socialinės medijos, demagogija mintantis šiuolaikinis menas. Po „Force majeure“ ir „Kvadrato“, kurių veikėjai pasijuto bejėgiai naujosios tikrovės karnavale, atrodė, kad kitas režisieriaus filmas parodys, kas slypi už fantasmagoriškų jų svajonių.
Jonas Ūbis
Paslapčių pamokos
Krėsle prie televizoriaus
Ryûsuke Hamaguchi dažnai rodo žmones, kurie stengiasi neprisiminti praeities, gyventi dabar. Režisierius juos apgaubia melancholiška atmosfera. LRT Plius jau rodė Hamaguchi filmą „Likimas ir fantazijos“ (LRT Plius, gegužės 8 d. 21.33), bet jame daug detalių, žodžių, užuominų, todėl kaskart pamatai vis kažką naujo.
Jonas Ūbis
Kūnų kančios danguje ir žemėje
Krėsle prie televizoriaus
...Kosminio laivo „Nostromo“ kompiuteris priima svetimos gyvybės formos signalą. Septynių asmenų laivo įgula pažadinama iš hibernacijos, laivas keičia kursą. Tik įgula per vėlai supranta, kad tai buvo ne kosminis SOS, bet perspėjimas. Astronautus vieną po kito puola keistas žvėris – laikinoji svetimo forma, kurios užduotis – apsigyventi žmogaus kūne. Svetimas maitinasi žmonių smegenimis. Iš „Nostromo“ įgulos pavyks išgyventi tik astronautei Ripli (Sigourney Weaver), kurios dvikova su Svetimu truks ilgai.
Jonas Ūbis
Apie pelių, raganų ir žmonių kovas
Krėsle prie televizoriaus
Dažnai prisimenu vienos aktorės prisipažinimą: „Sofa yra mano tėvynė.“ Naujų krypčių ar tendencijų tyrėjai sako, kad netrukus mūsų lovos taps geros savijautos zonomis, tinginiavimas – terapija, o pižama – kiekviena proga tinkamu drabužiu. Jie mano, kad visko, kas analogiška, ilgesys tik stiprės. Ir tai suprantama, nes vis labiau bijome karo, ekonomikos krizių ir klimato katastrofų.
Martyna Jurkevičiūtė
Žiedais ir ryškiomis spalvomis apkaišytas pasaulio absurdas
Arpitos Singh paroda „Remembering“ šiaurinėje „Serpentine“ galerijoje
Indų menininkės Arpitos Singh (g. 1937) kūryba man tapo netikėtu praeitų metų atradimu, kai jos drobes išvydau grupinėje Barbikano parodoje „The Imaginary Institution of India“. Singh tapyba išsiskyrė gana iliustratyviu stiliumi ir netikėtomis kompozicijomis, vienoje plokštumoje komponuojant iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių daiktų, veidų ir Šagalo skraiduolius primenančių figūrų koliažus su į banginio ir paukščio hibridą panėšėjančiais storais lėktuvais.
Kristė Agota Savė
Suomijos scenos meno organizacijos išgyvena drastiškus biudžeto mažinimus
Pokalbis su Hyde Hytti
Hyde Hytti – Suomijos teatro informacijos centro TINFO (Teatterin tiedotuskeskus TINFO – Theatre Info Finland) tarptautinių ryšių vadovas.
