Prasidėjo 79-asis Kanų kino festivalis
Kelerius metus iš eilės vienas laukiamiausių kino renginių – Kanų kino festivalis – atidarytas prancūzišku vaidybiniu filmu. Pernai moters režisierės debiutas bent turėjo politinio gesto atspalvį, šįsyk Kanai tiesiog akivaizdžiai padeda „Elektrinei Venerai“ („La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) įžengti į vietinius kino teatrus skambesniu žingsniu. Neverta plėtotis, pasakysiu tiesmukai ir subjektyviai – Kanų atidarymo filmai vis blogėja. Gera žinia, kad jie toli gražu neatspindi visos festivalio programos.
Krėsle prie televizoriaus
Nuo tada, kai pamačiau dar Honkonge 1989 m. Johno Woo kurtą filmą „Samdomas žudikas“, esu didis režisieriaus gerbėjas. Pastaraisiais metais jo šlovė išblėso, mat po JAV sukurtų filmų, kad ir garsiųjų „Dviveidžio“ ar „Kalbančių vėjui“, Woo buvo pakviestas išmokyti jaunų Kinijos režisierių dirbti kaip Holivude. Tada gimė ir lankomumo rekordus viršijusi jo „Raudonoji uola“. Į amerikiečių kiną Woo po ilgokos pertraukos grįžo 2023 m. filmu „Tyli naktis“ (BTV, 21 d. 21 val.).
Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“
Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.







Krėsle prie televizoriaus
1973-iaisiais pasirodžiusi „Klepsidros sanatorija“ (LRT Plius, 9 d. 21 val.) – vienas svarbiausių Wojciecho Haso filmų. Jis sukurtas Brunono Schulzo prozos motyvais. Filmo herojus Juzefas (Jan Nowicki) grįžta į vaikystę – simbolinį miestą, kuriame galima atpažinti Schulzo gimtąjį Drohobyčą. Bet jis toks, koks išliko Juzefo prisiminimų sraute. Deformuotos miesto erdvės, fantasmagoriški jo gyventojai, keisti daiktai, griuvėsiai ir melodijos tik pabrėžia, kad tai rašytojo fantazijos pasaulis, primenantis keistenybių muziejų.
Krėsle prie televizoriaus
Rytais, kai baisoka įsijungti žinias, prisimenu vienos laidojimo įmonės reklamą: „Klientai nuolat išeina, bet darbo netrūksta.“ Tikiuosi, ilgasis savaitgalis padės atsipūsti, o prie to gali prisidėti ir filmai. Šiąnakt TV3 (gegužės 1 d., 23.55) rodo Jimo Jarmuscho komediją „Negyvėliai nemiršta“, nukelsiančią į mažą JAV miestuką, nors, tiesą sakant, dabar visai šaliai iškilo grėsmė tapti pasaulio užkampiu.
Krėsle prie televizoriaus
Grafas Janas Potockis (1761–1815) gimė Ukrainoje. Auklėtas prancūzų kultūros dvasia, rašė prancūziškai, buvo trijų valstybių pilietis, pakluso šešiems valdovams. Tarnavo Austrijos armijoje, buvo Maltos riteris, Ketverių metų seimo narys, caro Aleksandro I patarėjas Azijos klausimais, istorikas, etnologas, kalbotyrininkas ir didis keliautojas, apkeliavęs Maroką, Egiptą, Kaukazą, Sibirą, Kiniją ir beveik visas Europos šalis.
Krėsle prie televizoriaus
Filmo „Delinkventai“ (LRT Plius, 23 d. 21.33) režisierius argentinietis Rodrigo Moreno sako, kad „vienas į laimę vedančių takelių yra daryti tai, ko iš tikrųjų trokštame. Tada jaučiamės laisvi ir atsikratome mus stabdančių ribojimų. Būdami žmonės esame tiesiog įpareigoti nuolat keistis. Metamorfozė nėra prigimties dalis, bet jos esmė. Po pramonės revoliucijos įsigalėjęs modernizmas bandė stabilizuoti tikrovę ir kruopščiai sudėlioti mūsų visuomenę.
Krėsle prie televizoriaus
François Ozonas – tobulas imitatorius. Jis gali atkurti bet kurį kino stilių, bet kartu į kino istoriją pažvelgti postmodernisto akimis. Kęsdamas kovido pandemijos ribojimus režisierius sugalvojo pažvelgti į 4-ąjį dešimtmetį, pasitelkęs prisiminimus apie populiarų to laikotarpio aktorių bei režisierių Sachą Guitry ir 1939-asiais Jeano Renoiro sukurtas „Žaidimo taisykles“. Georges’o Berro ir Louis Verneuilo 1934 m. parašytos komedijos „Mano nusikaltimas“ (LRT Plius, šįvakar, 10 d., 21.30) siužetas neįmantrus.
Krėsle prie televizoriaus
Ginto Zilbalodžio „Potvynis“ (LRT, 5 d. 19 val.) – graži dovana visoms šventėms. Ne tik todėl, kad retas filmas surinko tiek svarbiausių prizų, pradedant Europos kino akademijos apdovanojimu ir baigiant „Oskaru“. Zilbalodis laužo animacinio kino taisykles, kurias jau atmintinai moka kelios saldžių filmų „visai šeimai“ išugdytos kartos. Jis beveik atsisako dar Walto Disney’aus laikais animaciniame kine įsigalėjusio antromorfizmo, šmaikščių dialogų, nuorodų į žinomas istorijas ar personažus.
Krėsle prie televizoriaus
Beprasmiškas žodžių draikalas „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (TV3, 29 d. 00.50) – tai lietuviškas Weso Andersono filmo „The French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun“ pavadinimas. Iš tiesų taip vadinasi Kanzaso dienraščio priedas, leidžiamas įsivaizduotame XX a. Prancūzijos mieste. Mirus jo įkūrėjui Artūrui Hoviceriui (Bill Murray) leidyba nutraukiama, rengiamas paskutinis numeris.