Lietuvos kultūros tarybos užsakymu atliktas gyventojų tyrimas apie kultūros produktų ir paslaugų vartojimą, jų prieinamumą ir kokybę atskleidė, kad aktyviausiai į kultūrą įsitraukia Kauno ir Klaipėdos miestų bei Alytaus apskrities gyventojai, o kultūros prieinamumas geriau nei vidutiniškai vertinamas Vilniuje ir Kaune, kultūros kokybė – Vilniuje ir Kauno bei Alytaus apskrityse.
Krėsle prie televizoriaus
Leos Caraxo filmai tarsi antrina jo gyvenimui. Gebėjimas jungti gyvenimą ir meną, realybę ir mitą tapo sudėtine režisieriaus kūrybos dalimi. Regis, kiekviename filme jis rodo asmeniškus jausmus – prancūzų kino enfant terrible būseną, kartėlį, džiaugsmą, nuostabą, susižavėjimą, meilę Juliette Binoche ir Katerinai Golubevai, be kurių nebūtų „Pont Neuf meilužių“ ar „Polos X“. Filmo „Anetė“ (LRT Plius, 14 d. 21.33) siužetas formaliai priklauso muzikos autoriams, grupei „Sparks“, bet veikėjų likimuose sunku nepamatyti Caraxo gyvenimo atgarsių – po tragiškos Golubevos mirties jis vienas augino dukterį. Kartais sudėtinga suprasti, kur baigiasi filmas ir prasideda gyvenimas. Gal todėl „Anetė“ toks demonstratyviai pažeidžiamas. Kaip pažeidžiamas filme yra roko operos, miuziklo žanras, kiču dvelkiantis siužetas ir kūdikis, kurį vaidina marionetė.
Krėsle prie televizoriaus
2000-aisiais pasirodęs Rogerio Donaldsono trileris „Trylika lemtingų dienų“ (LNK, 4 d. 22.30) pasakoja apie politinę krizę, kai vos pavyko išvengti JAV ir SSRS karo. Tai nutiko 1962-aisiais. Spalio šešioliktą amerikiečių lėktuvas nufotografavo sovietų balistines raketas Kuboje. Jos per penkias minutes galėjo pasiekti ir sunaikinti bet kurį JAV miestą. Amerikiečiai nusprendė nelaukti, kol raketos bus paruoštos. Sprendimui priimti jie turėjo maždaug dvi savaites. „Trylika lemtingų dienų“ pasakoja apie šį laiko tarpsnį, skirtingų požiūrių susidūrimą Baltuosiuose rūmuose ir apie žmones, nuo kurių priklausė pasaulio ateitis.
Po daugiau nei penkerius metus trukusių tvarkybos ir restauravimo darbų pristatyti rekonstruoti Sapiegų rūmai. Jų rekonstrukcijos ir aktualizavimo projektą kuravo Kultūros ministerijai pavaldus Šiuolaikinio meno centras. Atgimstančiuose rūmuose veiks įvairioms lankytojų grupėms ir jų interesams pritaikytos erdvės, nuolatinės bei keičiamos rūmų istorijos ir šiuolaikinio meno ekspozicijos.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzas Bruno Dumont’as – vienas svarbiausių Europos kino autorių. Režisieriaus filmas „Jos vardas Prancūzija“ (LRT Plius, 22 d. 21.33) – tai pikta šių dienų medijų pasaulio, politikos viršūnių satyra, kurios heroje tapo televizijos žurnalistė Frans. Originalų filmo pavadinimą „France“ galima perskaityti ir kaip šalies pavadinimą, ir kaip herojės vardą. Tai tik pabrėžia Dumont’o balansavimą tarp satyros ir tragikomiškos istorijos, juolab kad aristokratiška Frans pavardė „de Meurs“ taip pat sukelia asociacijų, priklausomai nuo to, kaip ją ištarsi. Vienu atveju bus galima traktuoti kaip „lieka“, kitu – kaip „miršta“, dar kitu – prisiminti posakį apie laikus ir papročius. Toks visą filmą trunkantis dviprasmiškas žodžių, vaizdų ir prasmių žaidimas Dumont’ui yra būdas išreikšti savo požiūrį į šiuolaikinę Prancūziją. Režisierius rodo absurdišką, nes gyvenančią pagal medijų ir socialinių tinklų taisykles, realybę ir net nebando slėpti, kad jos neapkenčia.
Niekada neįvykęs pokalbis su architektu Jonu Mazurkevičiumi apie jo suprojektuotą pastatą
Laba diena, mielieji, leiskite prisistatyti ‒ Mazurkevičius aš, Jonas Mazurkevičius, Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektas[1]. Stovite jūs prie buvusio Švietimo ministerijos kooperatinio namo ant Profesorių kalvos B. Sruogos g. 36. Taip taip, Profesorių kalva, kaipgi kitaip, kai čia kiekviename bute po profesorių apgyvendinome. Kai 1966 m.[2] Rimantas Dičius su Zigmu Daunora ir Juliumi Jurgelioniu VISI[3], o 1970 m. ir Vilniaus universiteto naujus korpusus Saulėtekyje pastatė, tai, skaityk, visa profesūra į Antakalnį persikraustė.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų televizijų naujienos kartais primena reportažus iš kreivų veidrodžių karalystės. Štai socialdemokratų partijos vadovė kviečia balsuoti už dešiniųjų pažiūrų prezidentą, o liberalas Artūras Zuokas rinkimuose žada palaikyti radikalų nacionalistą. Štai dar kartą keičiasi nacionalinio stadiono Vilniuje koncepcija, nes už statybas atsakingos bendrovės darbuotojas kazino pralošė apie trisdešimt milijonų eurų, o naujasis Vilniaus savivaldybės gelbėtojas statybų magnatas akivaizdžiai mėgaujasi savo didvyriškumu. Tarnybinės etikos taisykles pažeidęs šalies vadovas aiškina, kad jis nieko nepažeidė ir visada buvo artimas kultūrai. Pastarosios sąvoka, regis, nelabai aiški net tą kultūrą valdantiems ar skleidžiantiems, nes vis mažiau jos vartotojų ir gamintojų geba atskirti pramogą nuo kultūros.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš savaitę, šeštadienį, atsinaujinusi lenkų „TVP Info“ tiesiogiai transliavo 79-ąsias Aušvico-Birkenau konclagerio išvadavimo metines. Svarbiausi iškilmių svečiai buvo apie dvidešimt gyvų buvusių kalinių. Iškilmės vyko barake, kuriame kalėjo Halina Birenbaum. Savo kalboje ji prisiminė, kaip 1944-aisiais eidama į darbą sandėlyje, iš kurio kalinių daiktai buvo gabenami į Vokietiją, sutiko ką tik į lagerį atvežtų Vengrijos žydų koloną. Juos varė į dujų kameras, bet atvykėliai to nežinojo. Vienas vyras tada penkiolikmetės Halinos paklausė, ar jau greit prieis vietą, kur jo žmona galės pamaitinti išalkusį kūdikį. Halina į jo klausimą neatsakė.
Krėsle prie televizoriaus
Nanni Moretti gerbėjų atmintin įstrigo ne vienas režisieriaus filmas. „Sūnaus kambarys“, „Turime popiežių!“, „Mano mama“ pasakoja skirtingas istorijas, bet filmus vienija režisieriaus noras įsižiūrėti į personažus, į sprendimus, kuriuos jiems tenka priimti ir kuriuos skambiai galima pavadinti egzistenciniais. Tai intymūs filmai, jie kupini skausmo, nerimo ir melancholijos.