Daugiau temų
Jonas Ūbis
Jei kažko nematai
Krėsle prie televizoriaus
Jei esate įpratę susitapatinti su pagrindiniu filmo veikėju, žiūrėti Martino Scorsese’s „Volstryto vilką“ (TV3, 14 d. 22 val.) bus nepatogu. Leonardo DiCaprio šįkart vaidina ne šiaip iš kitų režisieriaus filmų pažįstamą sociopatą, bet cinišką ir charizmatišką nusikaltėlį. Susitapatinti su juo pernelyg rizikinga. Tačiau banali istorija apie sukčiaus iškilimą ir žlugimą įtraukia nuo pat pirmų „Volstryto vilko“ kadrų, parodijuojančių garsius reklaminius finansinių bendrovių klipus. Juos už kadro komentuoja pats filmo herojus. Jis realus, nes filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Beje, pats Belfortas filmo pabaigoje taip pat pasirodys ekrane – Naujojoje Zelandijoje jis pristatys susirinkusiesiems DiCaprio personažą.
Jonas Ūbis
Pabaisų sezonas
Krėsle prie televizoriaus
Su vasara sunku atsisveikinti, bet gyvenimo ritmas pradeda keistis. Vakare jau anksti temsta ir pamažu supranti, kad teks susitaikyti su kalendoriumi. Nežinau, ar televizorius gali palengvinti tą susitaikymą – greičiau atvirkščiai, bet Abbaso Kiarostami (1940–2016) kūryba gali padėti susitaikyti ir su tirpstančiu laiku. 1987 m. pasirodęs jo filmas „Kur draugo namai?“ (LRT Plius, 7 d. 21 val.) – vienas garsiausių Irano Naujosios bangos filmų. Tai jautrus ir gilus filmas, kupinas grožio ir įtampos. Jo išeities taškas paprastas: aštuonerių metų Ahmedas atsitiktinai paėmė Mohamado sąsiuvinį ir turi jį grąžinti, nes klasės draugas gali būti išmestas iš mokyklos. Ahmedas ilgai klaidžioja ieškodamas draugo namų.
Greta Vilnelė
Žmogiška stiprybė
„Anchored in Air“, „Fora“ ir „Konstrukt“ šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“
Perfrazuojant šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovo Gildo Aleksos prieš spektaklio „Konstrukt“ rodymą birželio 7 d. Kauno Girstučio kultūros centre pasakytus žodžius, šiųmetės programos spektakliams pavyko dar kartą pakviesti žiūrovus persvarstyti, kas yra šiuolaikinis cirkas ir koks įvairus jis gali būti. Tris iš festivalio kūrinių – „Anchored in Air“, „Fora“ ir „Konstrukt“ – sieja troškimas ištrūkti iš socialinių rėmų. Tokia formuluotė festivalį paskandintų kultūrinių renginių „apie viską ir nieką“ kategorijoje, todėl organizatoriai šių metų temą įvardijo trumpesne sąsaja „Biografijos“.
Jonas Ūbis
Saldžios ir baisios
Krėsle prie televizoriaus
Lietuva geba stebinti. Štai viena konservatorių politikė nustebino savo „žmogiška klaida“. Taip ir nesupratau, kokia klaida būtų nežmogiška, bet ne tai svarbiausia. Nustebino, kad moralinį nevalyvumą galima vadinti klaida. Štai LRT tinklalapyje skaitau, kad viena žurnalistė susituokė su mylimuoju. O jei būtų susituokusi su nekenčiamuoju? Ar sužinotume? Važiuojant iš Vilniaus galima pamatyti reklamą, kuri žada „orgazmo investicijas“, – apie tokias iki šiol negirdėjau. Stebina nuolat tyru ir nekaltu patriotizmu besidžiaugiantis Kaunas, susirengęs statyti paminklą komunistui Brazauskui. Paguosti gali tik tame pačiame Kaune pamatyta iškaba: „Laidojimo paslaugos visą parą“.
Marija Martinaitytė
Naujakuriai
Grupinė menininkių paroda „Keteros“ Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“
Kad ir kur atsidurtume, kad ir kiek klajotume, norisi šviesos, jaukumo ir jausmo, jog vieta, kurioje esame, bent kiek atspindės, kad ji kuriasi kartu su mumis, kad esame jos dalis. Namus, liekančius tik atsiminimuose, prisimename iš kokių nors mažų, kartais ir nelabai svarbių detalių, daiktų ar menkniekių, kuriuos vis nešiojamės ir perkeliame keliaudami iš vienos vietos į kitą – bandydami įtikinti save, kad ten, kur esame apsistoję tam tikram laikui, yra mūsų vieta, mūsų namai. Dažnai ne tik pačios vietos, bet tie sunešti ir su mumis vis keliaujantys daiktai ir tampa namais, jų atributu, simboliu – kraustantis ir vis tampant naujakuriais, jie klaidžioja kartu su mumis.
Jonas Ūbis
Atsitiktinumų scenarijai
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų režisierė ir aktorė Maïwenn mano, kad „menininkai – tai prieinami politikai“, kurie formuoja visuomenės nuomonę, nes „kai mes matome, kaip kalba politikas, mažai ką suprantame“, bet „kai kalba menininkai, tai suprantama visiems“. Gal taip ir yra, bet kažkodėl neįsivaizduoju, kad lietuvių politikus būtų galima išversti į meno kalbą, juolab kad po pastarųjų rinkimų ir gausių vieno naujo Europos Parlamento nario Evangelijos citatų gali pasirodyti, jog atsidūrei psichodeliško „siaubiako“ filmavimo aikštelėje.
Jonas Ūbis
Informacija iš tamsiausios alėjos
Krėsle prie televizoriaus
Marielle Heller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (TV1, 9 d. 23.05) nėra tipiškas biografinis filmas, nuo kurių, regis, visi pavargo. Užuot pasakojusi apie JAV populiarios laidos vaikams vedėją Fredą Rogersą (1928–2003), žmogų iš kūno ir kraujo, režisierė pasakoja apie reiškinį, koks buvo žiūrovų pamėgtas ponas Rogersas, ir apie jo įtaką, na, jei ne pasauliui, tai bent laidos žiūrovams. Heller yra sakiusi, kad jos metodas – „bandyti kalbėti apie tai, apie ką žmonėms kalbėti nepatogu“.
Jonas Ūbis
Murkiančios grėsmės ir džiaugsmai
Krėsle prie televizoriaus
Vasarą svarbiausia yra orų prognozė. Nors ja pasitiki tik labai naivūs žmonės, vis dėlto tai kasdienio ritualo dalis. Įdomu klausytis gyvų ir tikrų sinoptikų, bet televizijoje egzistuoja ir vyrai bei moterys, stovintys veidu į mus žemėlapio fone ir iškilmingai skaitantys televizijos suflerį. Jie įsitempę, bijo pajudėti, mediniais rankų judesiais kartais brūkšteli virtualų žemėlapį. Negyva kalba, tvarkingi kostiumai ir gilios iškirptės – ne profesionalų, o įsivaizduojamų idealių lietuvių atributai, tad kiekvienąkart suabejoju, ar tik jų nesugeneravo dirbtinis intelektas.
Laima Kreivytė
Molyje užrašyta kelionė
In memoriam Onai Kreivytei-Naruševičienei
Keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė (1935–2024) man buvo viena pirmųjų menininkių, apie kurią išgirdau dar vaikystėje, – tėtis supažindino su savo pussesere. Onutė ir jos sesuo Zita Kreivytė buvo ryškiausi tikrų menininkių pavyzdžiai – kūrybingos, darbščios, mokančios iš įnoringų medžiagų sukurti nematytas formas. Vėliau Onutė ne kartą kvietė dalyvauti jos suburtų keramikos simpoziumų „Harmonija“ veikloje – kalbėtis su menininkais, aptarti darbus, rašyti tekstus. Prisimenu, su kokia meile ir šiluma ji kalbėjo apie kitų kūrinius, kaip skatino į keramikų bendruomenę jungtis jaunesnius kolegas. Tie simpoziumai dabar atrodo kaip didelės keramikų šeimos šventė – kai susirinkusieji džiaugėsi bendros ir kartu individualios kūrybos vaisiais. Tikiu, kad jie buvo svarbūs mūsų keramikos raidai.
Jonas Ūbis
Apgaulingos pamokos
Krėsle prie televizoriaus
Labai seniai Quentinas Tarantino parašė scenarijų, kurio niekas nenorėjo perkelti į ekraną. Trijų šimtų puslapių scenarijus vadinosi „Open Road“. Jį padalijo į dvi dalis. Pagal pirmąją „True Romance“ (lietuviškai galima rasti kelis pavadinimus, tarp jų „Tikra meilė“) 1993 m. filmą sukūrė Tony Scottas, antrosios dalies ėmėsi Oliveris Stone’as. Jis taip pakeitė scenarijų, kad Tarantino atsisakė likti filmo titruose, bet galiausiai buvo įvardytas kaip filmo „Gimę žudyti“ (LNK, 27 d. 01.25) idėjos autorius (story by).
