Daugiau temų
Jonas Ūbis
Matomi ir nematomi pasauliai
Krėsle prie televizoriaus
Ilgojo savaitgalio laukia visi, nes šiais laikais visi turi planų. Kas aplankyti kapus, kas susitvarkyti namus, kas juos trumpam palikti, kas pamatyti pražiopsotus serialus ar sugrįžti prie ilgai skaitomos knygos. Siūlau būti minimalistu. Kai dienos trumpos, o naktys tamsios, tai pasiteisina.
Jonas Ūbis
Ko neuždrausi memui
Krėsle prie televizoriaus
Biologijos profesorius ir šeimos galva Polas Metju (Nicolas Cage) – nuobodus žmogus. Jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis, kai staiga ir be jokios racionalios priežasties Polą pradės sapnuoti milijonai žmonių visame pasaulyje. Pabandykite įsivaizduoti, kad taip gali atsitikti ir jums: tampate įžymybe ir interneto memu, bet laikui bėgant sapnai ima virsti košmarais ir iki tol visai normalus jūsų gyvenimas griūva.
Martyna Jurkevičiūtė
Lėto žiūrėjimo praktika
Apie Amaro Kanwaro parodą Londone
„Serpentine“ šiaurinė galerija iki pat sausio mėnesio skendės tamsoje. Prieš įeinant į parodą apie šią tamsą skelbia ne tik darbuotojai, bet ir ženklai. Reikia keleto minučių, kad akys priprastų prie iš pirmo žvilgsnio aklinos tamsos. Po truputį joje ima rodytis kitų žiūrovų siluetai, pasisukus kairėn – ir pirmoji videoinstaliacija, kurioje vaizdai keičiasi ir šokinėja tarp septynių iš pirmo žvilgsnio nematomų ekranų.
Jonas Ūbis
Gyvenimas turi savo nuomonę
Krėsle prie televizoriaus
Mike’o Newello 1997 m. sukurtas „Donis Brasko“ (LRT Plius, 17 d. 21 val.) neseniai sugrįžo į kino teatrus, ir tai dar vienas filmo gyvybingumo įrodymas, nes pasakojimų apie gangsterius dabar nors vežimu vežk. „Donio Brasko“ pagrindu tapo autobiografinė agento Josepho D. Pistone’o knyga. Veiksmas rutuliojasi 1978-ųjų Niujorke. FTB agentas Džo Pastronė (Johnny Depp) gauna užduotį įsiskverbti į Bruklino nusikaltėlių klaną ir rinkti informaciją. Jis turi pamiršti savo vardą, nutraukti santykius su draugais ir giminaičiais, nes dabar jis – Donis Brasko.
Jonas Ūbis
Daktaras Mengelė šypsosi
Krėsle prie televizoriaus
Kartais tenka palaukti – poliklinikoje, kino teatre, įstaigoje, stotyje. Vis dažniau būnu vienintelis iš laukiančiųjų nežiūrintis į telefono ekraną. Galiu stebėti žmones, bet su telefonais rankose visi jie atrodo vienodi. Anksčiau buvo įdomu stebėti žvilgsnius, kuriais palydimi pro šalį einantys žmonės, žiūrėti, kaip laukiantieji kalbasi ar kuičiasi rankinėse, pamatyti, kokią knygą skaito. Dabar rankose visi laiko žaisliukus, nukreipiančius dėmesį nuo gyvenimo.
Jonas Ūbis
Šeimos kaip šeimos
Krėsle prie televizoriaus
„Kokia laimė, – sušuko „Paris Match“ kritikė Marie-Laure Delorme, – filmas be akivaizdžių tiesų, be pamokymų, be ideologijos.“ Taip ji apibūdino Carine Tardieu „Prieraišumą“ (LRT Plius, šįvakar, 2 d., 21.03), pasakojantį apie penkiasdešimtmetę bibliotekininkę feministę Sandrą, kuri gyvena viena ir neturi vaikų. Kai prasidės kaimynės Sesilės gimdymas, ši paprašys Sandros prižiūrėti šešerių Eliotą, kol vyras Aleksas sugrįš iš ligoninės. Sesilė mirs.
Rosana Lukauskaitė
Keturi šimtai pradžių, vienas atsisveikinimas
Björk „echolalia“ ir Jameso Merry „Metamorphlings“ Islandijos nacionalinėje galerijoje
Keturi šimtai kiaušinėlių ir vos du ar trys lizdai, nuausti iš motinos gyvenimo, – taip Björk dainoje „Sorrowful Soil“ kūno aritmetika pamažu virsta rauda. Tarp šių skaičių telpa laikas, kurio neįmanoma suskaičiuoti: laukimas, rūpestis, kažkam atiduotas miegas, balsas, kuriuo vėliau, patys to nepastebėdami, kalbėsime. Iš daugybės galimų pradžių tik kelios įgyja veidą, išmoksta tarti motinos vardą, ilgainiui susikuria atskirą pasaulį. O ji gyvena ir savo gyvenimą – su troškimais, maištu, žodžiais, kurių vaikai galbūt taip ir neišmoks suprasti.
Jonas Ūbis
Kaip išgyventi Laplandijos ežere
Krėsle prie televizoriaus
Interesų zona – istorinis terminas. 1941 m. tokia zona buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai penkių kilometrų spinduliu nusavinus žemę ir išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip padaryta norint apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti kaimus, tapsiančius pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams bei siekiant finansinės naudos iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų.
Jonas Ūbis
Keiktis kartais sveika
Krėsle prie televizoriaus
Ketvirtadienio vakarą nelaukite filmo per LRT Plius – užgniaužusi kvapą tauta tiesiogiai stebės istorines futbolo rungtynes: lietuviai žais su Lichtenšteino komanda ir aistrų bus daug. Visos tos aistros pašaliečiui kaip aš atrodo gana komiškos, bet, kita vertus, kas gali būti svarbiau sporto apsėstų sirgalių šalyje?
Nataliia Serebriakova
Kam leidžiama pasakoti istoriją
83-iojo Venecijos kino festivalio laureatai
83-iasis Venecijos kino festivalis baigėsi laureatų sąrašu, kuris apie šiuolaikinio kino kultūrinę bei politinę nuotaiką pasako ne mažiau nei apie pačius filmus. Maggie Gyllenhaal vadovaujama žiuri „Auksinį liūtą“ skyrė May el-Toukhy filmui „Nepažįstamoji“ („Kvinde Ukendt“), Didįjį žiuri prizą – Lee Chang-dongo juostai „Galima meilė“ („Ganeunghan sarang“), geriausio režisieriaus apdovanojimą – Iljai Chržanovskiui už „DAU“, o Specialųjį žiuri prizą – Yuvalio Abrahamo ir Rachel Szor dokumentiniam filmui „NAZA“. Johnas Malkovichius pelnė geriausio aktoriaus titulą už filmą „Laukinis arklys Devyni“ („Wild Horse Nine“), Mathilde Arcel tapo geriausia aktore už vaidmenį „Nepažįstamojoje“, o Malou Khebizi atiteko Marcello Mastroianni apdovanojimas už filmą „15/18“.
