Teatras
Didžioji dalis kultūrinėje spaudoje publikuojamų recenzijų aptaria pagrindinių šalies valstybinių teatrų spektaklius, rečiau pasirodo tekstų apie nevyriausybinio sektoriaus kūrinius. Vis dėlto jie sudaro svarią dalį Lietuvos teatro kultūros. Remiantis „Bilietai.lt“ duomenimis, 2023 m. populiariausias pagal žiūrovų skaičių tapo nepriklausomo improvizacijų teatro „Kitas kampas“ spektaklis „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2018). Tačiau šį konkretų spektaklį, matyt, reikėtų laikyti išimtimi, o ne taisykle, nes kitas devynias iš dešimties pozicijų lankomiausiųjų sąraše užima valstybinių teatrų kūriniai. Vadinasi, daugelis nepriklausomų trupių savo spektakliais pasiekia mažesnį skaičių žiūrovų, tačiau galima būtų manyti, kad tai lemia sąmoningas tikslinės auditorijos pasirinkimas. Tarkim, į „Menų spaustuvėje“ balandžio pradžioje rodytą Solo teatro monospektaklį „Motinos pienas“ (rež. Birutė Mar, 2021) plūsta latvių rašytojos Noros Ikstenos to paties pavadinimo knygos gerbėjai. Kito toje pačioje erdvėje šį pavasarį rodyto monospektaklio „Dar vienas Džokeris“ (rež. Šarūnas Banevičius, 2020) auditorijos vardiklį apčiuopti sudėtingiau, tačiau, nepaisant meninių skirtumų ir publikos kitoniškumo, abiejų kūrinių rodymai surenka beveik pilnas sales žiūrovų.
Aktoriui suvaidinti monospektaklį – nemenkas išbandymas. Todėl daugelis monospektaklių trunka apie valandą. Tai optimali laiko atkarpa aktoriaus meistrystei atsiskleisti, nes vienam išlaikyti žiūrovo dėmesį nelengva. „Dar vieno Džokerio“ aprašyme nurodytos pusantros valandos per spektaklį išsitęsia iki dviejų. Kūrinyje apie priklausomybes ir jų poveikį veikia daug metų savo laidą vaikams vedęs klounas Malounas, kuriam atėjo paskutinė darbo diena. Veikėjas išgyvena sudėtingą laikotarpį, jo emocinis pasaulis nutapytas pilkomis spalvomis ir jam sunku susitaikyti su mintimi, kad baigėsi dar vienas gyvenimo etapas. Su niūriu veikėjo vidiniu pasauliu švelniai kontrastuoja jo gyvenamoji aplinka – išilgai scenos sudėlioti pailgi stačiakampiai vaizduoja kambarį ar daiktą: spintą, tualetą, veidrodį. Ryškiaspalviai keturkampiai kuria stebuklų šalies vaizdinį, kuriame liūdnas klounas išraiškingu baltai nugrimuotu veidu skundžiasi savo apgailėtinu gyvenimu. Nors Banevičius neįtikėtinai daug veikia ir juokauja, o scenoje skamba gyvai atliekama muzika, ilgainiui vyksmas prailgsta. Tik pačioje spektaklio pabaigoje įvykstanti klouno transformacija į Džokerį, turėjusi tapti kulminaciniu tašku, paveikumu nepasižymi.
Posovietinėms šalims reflektuoti savo praeitį svarbu ir būtina, tačiau ne ką mažiau opus klausimas – kaip tai padaryti. Monospektaklis „Motinos pienas“ prasideda drastiškai, nuo aktorės Birutės Mar deklamuojamos raudonų eilių kolekcijos iš komunistinių jaunimo sambūrių laikų. Dramaturgiškai šis preliudas puikiai veikia įvesdamas žiūrovus į veiksmo laiką ir kurdamas nuotaiką. Poeziją aktorė skaito ironiška maniera, tačiau čia taip pat apstu pakilumo ir sentimentalumo. O juk tose eilėse – ne vien komunizmas, bet ir rasizmas, ir mizoginija. Kartu su aktore nusikeliame į tamsią praeitį, persmelktą siaubingų asmeninių istorijų, mažųjų tragedijų, kurių kai kuriems net nebesinori prisiminti. „Motinos pienas“ – tai ne tik pasakojimas iš kaimyninės Latvijos apie sovietmetį, bet ir mamos bei dukters santykių drama. Istorija apie tai, kaip jauna sistemoje gimusi mergaitė iš jos garbintojos virsta niekintoja, o jos santvarkos nepripažįstanti liūdno likimo motina dažnai griebiasi kraštutinių priemonių vidinei tuštumai užpildyti.
„Motinos pieną“ ir „Dar vieną Džokerį“ sieja vienas aspektas, kuriuo jie pralenkia net kai kuriuos didžiosiose scenose rodomus spektaklius. Tai – vaidyba ir ypač jos lengvumas. Ir Banevičius, ir Mar kuria sudėtingus personažus, persmelktus organiškos dinamikos. Banevičiaus veikėjas žongliruoja įvairiomis nuotaikomis ir istorijomis, tačiau stipriausias jo talentas – bendrauti su publika, išlaikyti jos dėmesį ir priversti klausytis (tačiau dviem valandoms prikaustyti žiūrovų nepavyktų net ir didžiausiems meistrams). Elegantiškoji Mar scenoje įtaigiai persikūnija į skirtingus personažus – jauną merginą, pagyvenusią moterį, KGB pareigūną – ir tai atlieka akies mirksniu. Kalbantis mamai ir dukrai, Mar užtenka vos nusiimti ar užsidėti akinius, ir jos psichofizika išsyk pasikeičia.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
