Autorius: Greta Vilnelė
Greta Vilnelė
Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari
Oliverio Frljićiaus spektaklio premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Gyvenant laikais, kai bent porą kartų per savaitę paskelbiamas geltonas oro pavojaus signalas ir primenama apie netoliese tebevykstantį karinį konfliktą, prancūzų rašytojo Gustave’o Flaubert’o romanas „Ponia Bovari“, pasakojantis apie tragišką Emos Bovari likimą, gali tapti trumpalaikiu prieglobsčiu teatro žiūrovui, kasdienybėje užkluptam nerimo ir nevilties. Regis, tuo vadovaudamasis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), su bosnių kilmės režisieriumi Oliveriu Frljićiumi priešaky, šį kūrinį pasirinko pirmajai sezono premjerai.
Greta Vilnelė
Teatras be kondicionieriaus
Vasaros spektaklių užrašai
Šią vasarą viešojoje erdvėje vėl pasirodė pluoštas tekstų apie vasarą lietuviškame kine – filmus, alsuojančius sezonišku vėju ir ramybe. Tačiau lietuviškas teatras tradiciškai išlieka glaudžiai susijęs su šaltuoju metų laiku: į teatrą einame šildytis. Panašiai kaip vaikai birželį palieka mokyklos suolus, taip ir teatras apleidžia tvankius pastatus, dingdamas iš akiračio iki pat rudens.
Greta Vilnelė
Kodėl vis dar statome „Mindaugą“?
Marijos Simonos Smolskienės spektaklis Baltijos baleto teatre
Premjeros retai leidžia suprasti, kam iš tiesų kuriamas spektaklis. Salėje dominuoja kritikai, kolegos, kūrėjų draugai ir artimieji, o atsitiktinių, tiesiog iš smalsumo atėjusių žiūrovų būna nedaug. Todėl tikrasis spektaklio gyvenimas prasideda gerokai po premjeros. Būtent tokią progą suteikė Baltijos baleto teatro „Mindaugas“. Per Mindaugines pamatytas spektaklis scenoje gyvuoja jau devynerius metus ir iki šiol beveik nebuvo sulaukęs kritikų dėmesio. Vis dėlto salė buvo pilna žiūrovų. O tai paskatino grįžti prie klausimo, kodėl, nors „Mindaugo“ pastatymų šiandien nėra daug, režisieriai vis sugrįžta prie šio kūrinio ir ką naujo jis gali pasakyti dabarties žiūrovui.
Greta Vilnelė
Prarasto ryšio paieškos asfalto džiunglėse
Valstybinio ansamblio „Lietuva“ spektaklis „Homo asfaltus“
Šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) Afrikoje atsirado maždaug prieš 300 tūkstančių metų. Kitaip nei ankstesniais laikotarpiais, šiandien esame vienintelė išlikusi žmonių genties (Homo) rūšis. Vis dėlto didžiąją savo istorijos dalį Žemėje gyvenome greta kitų žmonių rūšių – neandertaliečių (Homo neanderthalensis), denisoviečių ir kitų homininų.
Greta Vilnelė
Bendrumo choreografijos festivalyje „New Baltic Dance“
Šiuolaikinio šokio spektakliai „U>N>I>T>E>D“ ir „My Fierce Ignorant Step“
2026 m. festivalio „New Baltic Dance“ programa, kaip ir kasmet, pasiūlė ryškių šiuolaikinio šokio vardų ir skirtingų estetinių krypčių spektrą, atvežtą iš svarbiausių pasaulio scenų. Šiame tekste aptariami du spektakliai, leidžiantys pažvelgti į šios meno srities amplitudę – nuo distopinės australų fantasmagorijos „U>N>I>T>E>D“ iki minimalistinio „My Fierce Ignorant Step“, kuriame atsiveria pasididžiavimas ir besąlygiškas džiaugsmas būnant žmogumi.
Greta Vilnelė
Laike sustingusi distopija
Artūro Areimos spektaklio „Žmogus – miestas“ premjera
Režisieriaus Artūro Areimos spektakliuose minčių srauto principu grįsta dramaturgija ilgą laiką veikė kaip savarankiška sistema, beveik nesusiliečianti su šiuolaikinio pasaulio realijomis. Naujausiame darbe „Žmogus – miestas“, kovo 12 d. pristatytame Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje, šis santykis, regis, permąstomas. Kūrėjai tarsi įsilieja į pastaruoju metu suintensyvėjusį urbanistinį diskursą, kurį radijo bangomis puoselėja LRT Klasikos laida „Homo cultus. Žmogus ir miestas“.
Greta Vilnelė
Mokykla kaip disciplinos mechanizmas
Lauros Kutkaitės spektaklio „Mokyk mane“ premjera
Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) repertuare savotišku paauglių auditorijai skirto spektaklio etalonu jau tryliktą sezoną galima laikyti režisieriaus Jono Vaitkaus „Atžalyną“. Per tą laiką ne vienas kūrėjas bandė kėsintis į šį titulą, tačiau, sprendžiant iš kuklaus rodymų skaičiaus, Jo Strømgreno „Ruletė“ didesnio žiūrovų palankumo nepelnė.
Greta Vilnelė
Lėto žiūrėjimo malonumas
Magiškieji Berndo Scholzės žibintai Vilniaus mažajame teatre
Šiais laikais kino pradžią dažniausiai siejame su broliais Lumière’ais ir jų filmu „Traukinio atvykimas į stotį“, tačiau judantys paveikslėliai atgijo gerokai anksčiau. Vienas iš išradimų, leidusių jiems atsirasti, buvo magiškasis žibintas, arba laterna magica. Tai ankstyvosios vizualinės kultūros reiškinys, kurį vėliau stipriai užgožė visaverčio kino aparato atsiradimas. Neatsitiktinai ši kino istorijos atšaka šiandien lieka paraštėse.
Greta Vilnelė
Artaud be pauzių
Žygimanto Kudirkos spektaklis „50 būdų sugriauti iliuziją“
Kažkada teatro istorijos paskaitoje svajojome, į kokį laikotarpį norėtume nusikelti, jei turėtume laiko mašiną. Vieni rinkosi Shakespeare’o „Gaublio“ teatrą, kiti – Niujorko Soho rajoną 7-ajame dešimtmetyje, kai šiame mieste klestėjo hepeningai ir performatyvios meno formos. Aš tuomet mąsčiau apie ilgą prospektą, kurio viename gale stūkso antikinis graikų amfiteatras, o kitame – Ariane Mnouchkine ir jos „Théâtre du Soleil“.
Greta Vilnelė
Kai susitinka trys Romeo ir trys Džuljetos
Palle Granhøjaus šokio spektaklis
2019 m. Šeiko šokio teatro trupė kartu su Klaipėdos violončelių kvartetu pristatė įsimintiną šiuolaikinio šokio ir klasikinės muzikos spektaklį „Bolero – Extended“. Juoduose kubuose įsitaisę šokėjai atliko laužytas, pasikartojančias judesių sekas, muzikantams virš jų grojant Maurice’o Ravelio muziką. Tuo metu šis darbas atrodė kaip atviras ir smalsus bandymas ieškoti muzikos ir judesio sinergijos, nebijant rizikuoti formos grynumu.
