Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sunku patikėti, bet buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas pradėjo savo rinkimų kampaniją aukšta grotesko gaida. Kandidato įvaizdis, regis, kuriamas vadovaujantis principu „du viename“. Šiuo atveju tai princesės Dianos ir Donaldo Trumpo mišinys, prajuokinęs net šį Stakėno ir Kaušpėdo ambasadorių „Panoramoje“ kamantinėjusią Nemirą Pumprickaitę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Keistos tos televizijų sezono pradžios. LRT jį pradėjo rituališku, viduramžius primenančiu šimto valandų stovėjimu Lukiškėse. Misterijos senais laikais taip pat vykdavo turgaus aikštėse ir trukdavo net savaitę. Matyt, tas stovėjimas – didysis iššūkis, kurį LRT nusprendė paversti savo sezono šūkiu. Tačiau jis skamba mažų mažiausiai komiškai, nes žodis „iššūkis“ beveik trisdešimt metų yra valkiojamas ir tapęs moteriškų žurnalų banalybe. Infantiliškame vaizdo klipe „iššūkius“ renkasi nuožmaus žvilgsnio menininkė, mokinys, parašiutu šokti nusprendusi moteris, roko muzikantai ir kareiviai (LRT be kariuomenės propagandos – nė žingsnio). Jie ir turi reprezentuoti modernią Lietuvos visuomenę, kuri žiūri LRT? Man didesnis iššūkis atrodo saujelės visuomenininkų siekis apsaugoti Reformatų skverą nuo Vilniaus mero ir architektės, kuri subjaurojo Palangos Jono Basanavičiaus gatvę, troškimo „padaryti mums gražiai“.

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

 

Viename leidinyje radau patarimų, ką padaryti per atostogas. Trimis iš jų, siūlančiais perskaityti Lucios Berlin knygą, išvalyti langus nesinaudojant „Kärcher“, ir išvykti į vidinę emigraciją, nusprendžiau nedelsdamas pasinaudoti. Vidinę emigraciją pamėgau sovietmečiu, bet paskutiniais metais vis dažniau ją prisimenu, nes dabar, kaip ir tada, erzina kad ir fasadinė kultūra, kurios aukščiausias pasireiškimas Lietuvoje yra dainų šventė. Todėl dažnai prisimenu ir sovietų disidento Andrejaus Siniavskio teisme 1965 m. pasakytus žodžius: „Mano nesutarimai su sovietų valdžia yra grynai estetiniai.“

Ką tik pasirodęs specialusis „Kino“ numeris taip pat sugrąžins į senus laikus – į 1968-uosius. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, „ir jeigu jie nepakeitė pasaulio, tai bent jau pakeitė kiną“. Audringus 1968-uosius šiemet mini visas pasaulis, tad nenuostabu, kad ir žurnalo autoriai nusprendė prisiminti šių pokyčių pažymėtus kino reiškinius. Kaip teigia „Kino“ redaktorė Santa Lingevičiūtė, „prieš penkiasdešimt metų politiniai, socialiniai ir kultūriniai neramumai sukrėtė turbūt visą pasaulį. Jie žymėjo ir esminius pokyčius kine: režisieriai revoliucingai traktavo ne tik juos supančią realybę, bet ir patį kino turinį bei formą.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Netrukus prasidės atostogos. Kaip visada, manęs laukia didžiulė knygų krūva ir dar didesnis skaitymo malonumas. Todėl labiau nei į televizijos programas gilinuosi į skaitytinų knygų sąrašus, kuriuos spausdina ne tik įvairūs leidiniai, bet ir tinklaraštininkai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jau kelintą dieną galvoje įstrigusi „Seans“ žurnale perskaityta filosofo Michailo Jampolskio mintis, kad pagrindine šių laikų figūra tapo auka. Pasak Jampolskio, trauma ir su ja susijęs pasyvumas visuomenei tapo normaliu reiškiniu: „Mes nebeveikiame, mes tik patiriame išorinį poveikį kaip traumą. Traumos kultas pagimdė aukos kultą. Visi kaip nors traumuoti, visi ieško kaltų. Pasaulį apėmė traumos, tapusios begalinių reikalavimų pagrindu, ištakų paieškos.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai taip karšta, galima prisiminti žiemą. Tegu ir Amerikoje, kur ką tik pasibaigė Pilietinis karas. Per begalinius Laukinių Vakarų sniegynus galvų medžiotojas Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), diližanu veža nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh) į miestelį, kur vyks teismas ir moteris bus pakarta.

Jonas Ūbis

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

 

Kino teatrai jau dvelkia vasara – nei festivalių, nei lietuviškų premjerų artimiausiu metu nematyti, teks laukti rudens. Laukiant galima skaityti naują „Kiną“ ir patiems sudarinėti filmų peržiūrų programas, juolab kad dalį jų jau galima pasižiūrėti legaliai ne tik kino teatre. Tik šiemet „Auksine palmės šakele“ apdovanotų Hirokazu Kore-edos „Vagišių“ teks laukti beveik metus, kol ateis „Kino pavasaris“. Bet žurnale galima perskaityti šio festivalio programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės įspūdžius apie Kanų konkursą. Ji pasigedo didesnės drąsos ir alternatyvaus kino. Valiūnaitei Kanai – pernelyg konservatyvūs. „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“ aptariančiam Gediminui Kuktai joje taip pat pritrūko ir drąsos, ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos. Akivaizdu, kad tai tampa viso šiuolaikinio kino problema, todėl nuo jos negali pabėgti daugumos šio „Kino“ tekstų autoriai. 

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors amerikiečių režisierius Paulas Thomas Andersonas visada minimas tarp talentingiausių šių dienų kino kūrėjų, lietuvių platintojai jo filmų vengia ir kino teatruose nerodo. Ne išimtis ir 2014 m. Andersono „Žmogiškoji silpnybė“ (TV1, šįvakar, 8 d. 22.55), sukurta pagal postmodernistinį Thomaso Pynchono romaną (beje, tai pirmoji Pinchono ekranizacija). Gaila, nes šį vieną neįtikimiausių režiseriaus kūrinių reikia žiūrėti dideliame ekrane, juolab kad jis ir filmuotas 35 mm juostoje. Filmas užbaigia neformalią Andersono trilogiją apie Amerikos beprotybę ir paranoją, ją sudaro „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Štai ir sulaukiau, kai birželio 3-ioji tapo dar viena diena iš tų, kurioms LRT skiria iškilmingą koncertą. Ši tradicija siekia gilų sovietmetį, kai Spalio perversmo paminėjimui ar milicininkų, kareivių, naftininkų profesinei šventei Centrinė Maskvos televizija skirdavo koncertą, kuriame būdavo visko – balerinų, humoristų, folkloro atlikėjų, Ala Pugačiova ir net karinis orkestras.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kad televizijos rengiasi vasaros sezonui, geriausiai matyti iš filmų. Šią savaitę pastebėjau tik porą filmų, kurių anksčiau nebūčiau anonsavęs bent kelis kartus. Vienas jų – 2016 m. sukurta Benedicto Andrewso „Una“ (TV1, šįvakar, 25 d. 23.10). Filmo heroję Uną (Rooney Mara) pamatome, kai ji klube abejingai mylisi su atsitiktiniu vyriškiu. Grįžusi paryčiais namo ji atrodo tokia pat abejinga. Unos jausmus gali sužadinti tik vienas žmogus. Tai buvęs kaimynas ir geras tėvo draugas Rėjus, kuris atėmė Unai nekaltybę, kai jai buvo trylika. Atlikęs bausmę kalėjime jis dingo, pasikeitė vardą, vedė. Tačiau Una jį vis dar prisimena. Ji įsitikinusi, kad su Rėjumi ją sieja ypatingas ryšys. Kai Una netikėtai pasirodo Rėjaus darbovietėje, gali atsitikti bet kas.