Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Laimingo gyvenimo receptai
Krėsle prie televizoriaus
Šį šeštadienį Woody Alleno filmo nebus. Tačiau TV1 (26 d. 23.05) parodys Sophie Lellouche komediją „Paryžius–Manhatanas“ (2012). Jos herojė – didžiulė Alleno kūrybos gerbėja – ieško gyvenimo prasmės įsivaizduojamuose pokalbiuose su savo dievaičiu. Alleno filmus veikėjai perduoda iš rankų į rankas kaip priklausomybės bendruomenei ženklą. Seniai esu jos narys, todėl vis dar prisimenu, kas negrąžino prieš trisdešimt metų pasiskolintos Alleno „Rugsėjo“ vaizdajuostės.
Jonas Ūbis
Būk kaip Loganas
Krėsle prie televizoriaus
Visada pavydžiu Stevenui Soderberghui, kuris kasmet įdeda į internetą kilometrinius per metus perskaitytų knygų ir pamatytų filmų sąrašus. Skaitantis ir svetimus filmus žiūrintis režisierius intelektualas jau savaime įdomus ir net keistas. Soderberghas mėgsta prisidengti įvairiais slapyvardžiais, todėl niekad nežinai, ar jis pats nebuvo ir filmo operatorius ar scenarijaus autorius. Tačiau Soderberghas iš pat pradžių nesistengė sekti holivudiniais sėkmės pavyzdžiais.
Jonas Ūbis
Niekas nepasikeis
Krėsle prie televizoriaus
Šį savaitgalį ir ateinančią savaitę televizorių ir kompiuterių ekranuose dominuos „Eurovizija“ ir prezidento rinkimai. Abu reginiai žadina viltis, bet aš tokiais atvejais vis prisimenu parabolę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“. Ji apie raganą ir mergaitę. Mergaitė ateina pas raganą sužinoti apie ateitį, o ši jai atsako, kad bus labai blogai – niekas nepasikeis.
Jonas Ūbis
Nematomi personažai
Krėsle prie televizoriaus
Senelis Emilis mirė kelios dienos prieš „Charlie Hebdo“ užpuolimą ir praėjus keliolikai metų po teroristų atakos prieš Pasaulio prekybos centrą. Su senelio mirtimi šie įvykiai neturi nieko bendra, bet būtent juos aptarinėja dalis mirusiojo šeimos narių. Kiti dalijasi paskalomis, mintimis apie neištikimybę, politinę transformaciją, padalytą Europą ir šiuolaikinį jaunimą. Viskas kaip visur ir visada esant tokiai situacijai. Tik šventikas vėluoja į šį tradicinį ortodoksų susitikimą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po senelio mirties.
Jonas Ūbis
Kelionių filmai
Krėsle prie televizoriaus
Nors Suomiją pasiekia nedaug migrantų, šalies kraštutiniai dešinieji skambina pavojaus varpais, pasitelkdami „islamizavimo“ ir „terorizmo“ sąvokas. Miestų centruose vyksta rasistiniai incidentai, organizuojamos eitynės su fakelais. Liberalioji visuomenės dalis stengiasi priešintis, bet visuomenė skaldosi vis labiau. Didžioji Europos šalių dalis patiria panašią nuomonių poliarizaciją, o ksenofobinės nuotaikos grindžia kelius populistams ateiti į valdžią. Kad jie gali paprastai atsakyti į visus klausimus, jau matome ir Lietuvoje, net per pretendentų į šalies prezidentus debatus. Todėl siūlau atkreipti dėmesį į suomės Elinos Hirvonen dokumentinį filmą „Lūžio taškas“ (LRT Plius, 29 d. 23 val.). Vis dėlto, nepaisant niūraus filmo tono, jame blyksteli viltis: Suomijoje dar yra vietų, kur galima kalbėtis. Lietuvoje, deja, jų vis mažiau.
Jonas Ūbis
Trys seserys
Krėsle prie televizoriaus
Woody Allenas yra sakęs, kad mintis parašyti „Hanos ir jos seserų“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) scenarijų gimė kažkelintą kartą perskaičius Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Pagrindinės filmo herojės yra trys seserys Hana, Holė ir Li. Vyriausioji Hana (Mia Farrow) yra garsi teatro aktorė, mylinti žmona ir motina, protinga ir žavi moteris. Holė (Dianne Wiest) svajoja tapti aktore, rašytoja ir dar dievai žino kuo, o Li (Barbara Hershey) yra seno dailininko mizantropo meilužė, gyvenanti jo šešėlyje. Hana – tikra atrama savo vietos gyvenime vis dar ieškančioms seserims, nors šios, regis, to nepastebi ir nevertina. Viskas pradeda griūti, kai Hanos vyras Eliotas (Michael Caine) suvokia, kad pamilo Li, o Holė sutinka buvusį Hanos vyrą, neurotiką Mikį (pats Allenas). Ateina akimirka, kai Hana supranta, kad ir ji tokia pat vieniša ir sutrikusi, kaip ir visi. Kad susitaikytų su savimi, ji turi pasirinkti – būti nepriklausoma nuo šeimos ar likti su ja. Režisierius kelerius metus trunkantį veiksmą sujungia Hanos Padėkos dienai rengiamų pietų motyvu.
Jonas Ūbis
Absurdiško gyvenimo procesas
Krėsle prie televizoriaus
Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.) pavadinčiau režisieriaus meilės prisipažinimu kinui. Pasakodamas apie Sesiliją (Mia Farrow), kuri patiria skurdą, neturi jokių vilčių iš jo išbristi, nes aplink siautėja Didžioji depresija, kurios vyras – niekšelis ir menkysta, o kasdienybė – pilka, Allenas rodo, kokią galią gali turėti kinas. Rodo taip atvirai, kaip mes nedrįstame sau prisipažinti, nors, kaip ir Sesilija, laukiame iš kino stebuklo. Filme jis įvyksta – mylimas aktorius Tomas Baksteris, pamatęs moters akis, nusprendžia palikti ekraną, nors gyvenime ne viskas klostysis kaip kine.
Jonas Ūbis
Kaip išvengti kvailių piršlybų
Krėsle prie televizoriaus
Praėjusį sekmadienį prie vienos Gdansko bažnyčios kunigų raginami žmonės degino „pavojingas“ knygas, pavyzdžiui, romanus apie Harį Poterį. Pirmadienį lietuviškos televizijos rodė Seimo nario surengtą sambūrį prieš vakcinas. „Info TV“ reportažas buvo išsamesnis – ir su bukais tautos sveikata susirūpinusio seimūno sekėjų pasisakymais, ir su gitara pritariant dainuojamomis maldomis, ir su seimūno, buvusio fizinio lavinimo mokytojo, rodomais pratimais bei apsikabinimais. „Panorama“ tik sausai informavo apie šį kuriozišką vyksmą. Net nustebau, kad priimu šį siaubą tiesiog kaip kasdienybę, juk ir Umberto Eco, ir Zygmuntas Baumannas jau prieš kelis dešimtmečius perspėjo, kad artinasi naujieji viduramžiai. Jie jau čia, ir ne tik Seime.
Jonas Ūbis
Skeletai spintose
Krėsle prie televizoriaus
Vis dar negaliu priprasti prie apibrėžimo „versli moteris“, plintančio lyg tymų epidemija. Jis gana dviprasmiškas ir kažkodėl žadina keistas asociacijas, pavyzdžiui, man „versli moteris“ skamba lyg „geros veislės“. Įdomu, kokio apibūdinimo lietuviškose medijose sulauktų Williamo Oldroydo debiutinio filmo „Ledi Makbet“ („LRT Plius“, balandžio 3 d. 21.30) herojė – jauna mergina Ketrin, gyvenanti Viktorijos laikų Anglijoje. Ji išteka už dvigubai vyresnio vyro, bet jo namuose jaučiasi svetima. Po kurio laiko Ketrin susižavės vyro fermos darbininku, o šio susižavėjimo pasekmės bus baisios.
Jonas Ūbis
Maistas ir garsai
Krėsle prie televizoriaus
Tik pagalvojau, kad naujasis LRT tinklalapis – lyg iš akies trauktas „Delfi“, ir tapau nubaustas: „Mediateka“ nebeatsidaro, o televizijos programa – tik vienos dienos. Tai nepadeda rašyti šito teksto, bet savaip dėsninga – pas mus bet koks gerų intencijų nulemtas pokytis tampa dar vienu tobulėjimo neigimu. Bet kol kompiuteris nerodo tik lrt.lt, gyventi galima. Jau išmokau apsieiti be lietuviškų dienraščių ar komercinių televizijų, vadinasi, netrukus nepasigesiu ir „Mediatekos“. Užtat sutaupysiu laiko tekstams, kuriuos gausiai siūlo internetas.
