Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Kai laikai ima švinkti
Krėsle prie televizoriaus
Italija, 1966-ieji. Džiazo trimitininkas Chetas Bakeris atsidūrė kalėjime. Jį kankina haliucinacijos... Taip prasideda kanadiečio Robert’o Budreau filmas „Gimęs liūdėti“ („LRT Plius“, 23 d. 21.33), iškart pareiškiantis, kad nuostabiausios melodijos gimsta iš skausmo, kraujo ir purvo. Iš narkotikų ir meilės. Tokių filmų buvo daug. Tačiau ir Budreau nelabai nutolsta nuo šio apie džiazo muzikantus pasakojančio kino „kanono“. Kai 1988-aisiais Bakeris Amsterdame iššoko pro viešbučio langą, vis dar buvo priklausomas nuo narkotikų.
Jonas Ūbis
Apie mitus
Krėsle prie televizoriaus
Paryžietė Mišelė yra kompiuterinių žaidimų bendrovės savininkė, turi puikų namą ir gražuolį katiną, geriausios draugės vyras – jos meilužis, o už žigolo susirengusi tekėti motina, buvęs vyras rašytojas ir netrukus tėvu tapsiantis bedarbis sūnus, regis, jos nelabai jaudina. Gal dažniau ji pagalvoja apie tėvą, žudiką maniaką, kuris jau keliasdešimt metų sėdi kalėjime ir vėl padavė prašymą išleisti į laisvę. Gyvenimas teka sava vaga, Mišelė mėgaujasi nepriklausomybe nuo visuomenės sąlygiškumų, bet vieną vakarą namuose pasirodo kaukėtas vyras ir ją išprievartauja. Policijai ji nepraneša – pradeda pati ieškoti prievartautojo, bet ne tam, kad šis sulauktų teisingumo.
Jonas Ūbis
Tie patys klausimai
Krėsle prie televizoriaus
Perskaitęs šventines televizijų programas, kasmet savęs klausiu, ar televizijos per Kūčias ir Kalėdas rodo prasčiausias lietuviškas komedijas todėl, kad yra įsitikinusios, jog pamalonins žiūrovus, ar todėl, kad visus juos laiko nelabai protingais. Šiemet niekas nepasikeitė: LNK per Kūčias rodys nejuokingus Donato Ulvydo, TV3 – Andriaus Žiurausko ir kitų namudininkų kino gaminius, LRT transliuos mišias, žinoma, nepristigs ir pokalbių su saldžiabalsiais kunigais bei siaubingo lietuviško popso su Inga Valinskiene priešakyje.
Jonas Ūbis
Džokeris daug arčiau
Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai
Paskutinio šiemet „Kino“ įžangoje redaktorė Santa Lingevičiūtė džiaugiasi autorių atsakymais į kalėdinį klausimą, kuris šįkart buvo apie labiausiai patikusią filmo sceną ir dar kartą patvirtino žinomą tiesą, kokie mes visi skirtingi. Anketos atsakymai praveria duris į kino kritikų virtuvę ir kartu paskatina prisiminti vieną ar kitą seną filmą. Bet ne vienas „Kino“ tekstas skirtas naujiems, į festivalių orbitas patekusiems filmams, kuriuos, tikiuosi, netrukus pamatysime ir Lietuvoje. Mantė Valiūnaitė rašo apie tarptautinį Busano kino festivalį, kuriame šiemet buvo paminėtas Korėjos kino šimtmetis, Ilona Vitkauskaitė – apie Talino „Juodosiose naktyse“ rodytą konkursinę trijų Baltijos šalių filmų programą, kurios nugalėtoju tapo Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“, Neringa Kažukauskaitė – apie Strasbūre vykusią LUX apdovanojimų ceremoniją: Europos Parlamentas daug dėmesio skiria kinui, nes dabar mūsų žemyną, regis, vienija tik iš visų jo kampelių sklindantys vaizdai.
Jonas Ūbis
Pasirinkimai
Krėsle prie televizoriaus
Jauni režisieriai, norėdami kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas problemas, vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas. Tai suprantama – jie užaugo su animaciniais filmais, kurie tapo, sakyčiau, grėsmingu masinio vartojimo produktu. Ivanas I. Tverdovskis priskiriamas prie tų kūrėjų, su kuriais siejama kino ateitis.
Jonas Ūbis
Skubėkite pasinaudoti
Krėsle prie televizoriaus
Tadas Blinda – ne vienintelis nusikaltėlis, apie kurį kurtos legendos. Liaudžiai patinka kieti vyrukai, todėl šiuolaikiniai „razbainikai“ taip pat gana greitai pavirsta beveik didvyriais. Aną dieną perjungdamas kanalus keliskart išgirdau narkotikų barono ir žiauraus žudiko Pablo Escobaro pavardę.
Jonas Ūbis
Svetimi žaidimai
Krėsle prie televizoriaus
„Kartojote kaip mantrą gerovės valstybės sampratą. Tokioje valstybėje yra kiekvienam prieinami pigūs butai, prieinamos ligoninės, tikrai nemokama sveikatos apsauga ir edukacija. Gerovės valstybėje kiekvienas jaučiasi saugus gatvėje ir netampa dešiniųjų fanatikų mušimo ar patyčių auka (...)“, – taip atsakydamas į ministro pirmininko kalbą Seime kalbėjo jaunas politikas.
Jonas Ūbis
Kinas ir gyvenimas
Krėsle prie televizoriaus
Kartais ir pats nustembu, kiek puikių siužetų voliojasi po lietuvių kinematografininkų kojomis, bet šie jų nepastebi ir žvalgosi į skarotų eglių viršūnes ar klajoja po pasaulį, ieškodami degradavusių personažų. Posakis „kaip kine“ vis labiau neatitinka realybės. Greit sakysime „kaip gyvenime“, norėdami pagirti filmo kūrėjų fantaziją.
Jonas Ūbis
Senos istorijos
Krėsle prie televizoriaus
Pamaniau, kad būtų visai smagu atsidurti Morteno Tyldumo filmo „Pakeleiviai“ (LNK, 17 d. 21.45) herojų, kosminiu laivu skrendančių į naują planetą, kuri taps jų naujaisiais namais, vietoje. Nugrimzdęs dirbtinai sukeltame sapne – nesibaigiančiame „čia ir dabar“, skrendi sau kelis šimtus metų ir apie nieką negalvoji. Bet kine net tobuli planai pasmerkti žlugti.
Jonas Ūbis
Tik filmai
Krėsle prie televizoriaus
Ilgais rudens vakarais mėgstu internete skaityti įvairias žinias, be kurių, žinoma, galėčiau ramiai apsieiti, bet yra toks posakis „guilty pleasure“ – gėdingas malonumas. Dažniausiai tai žiniasklaidos šiukšlės – pranešimai apie lietuviškų žvaigždžių (atleisk joms, Viešpatie, nes nežino, ką daro) skyrybas ir kitokius meilės nuotykius, apie Kauno mero aferas (ko laukti iš miesto, kuris renka ubagų karalių arba milicininką milijonierių?) ar šiuolaikinis lietuviškas folkloras – restoranų apžvalgos. Nesuprantu, kodėl jos sulaukia tokios milžiniškos skaitytojų neapykantos, juk įvairius nevykusių virėjų televizijos šou visi žiūri ir giria. Skaitau ir stebiuosi, kaip greitai nusitrina ribos tarp abejotinų interneto skaitalų ir to, ką rodo net save, regis, turintys gerbti lietuviški televizijos kanalai. Štai LRT jau visai atvirai palaiko konservatorius ir tyčiojasi iš jų oponentų, nors turėtų būti neutrali. Garbūs žurnalistai kadre nesigėdi vilkėti sukarintos organizacijos uniformų ir agituoja (!) į tą organizaciją stoti visus.
