Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Kaip atsiranda komedijos
Krėsle prie televizoriaus
Vietoj „Dviračio šou“ peliukų – juos tik imituojantys „Info TV“ žinių vedėjai Viktoras Jakovlevas ir Tadas Grabys. Kartais jie tikrai juokingi, bet pasiilgau tų originaliųjų. Lietuvos televizijose neliko vietos kokybiško humoro laidai, ir tai jau savaime yra diagnozė.
Jonas Ūbis
Kas baisiau
Krėsle prie televizoriaus
1990-ieji, Minesotos užkampis. Detektyvas Briusas Kremeris (Ethan Hawke) tiria bažnyčioje besislapstančios Angelos (Emma Watson) bylą – ji kaltina tėvą Džoną Grėjų išprievartavimu.
Jonas Ūbis
Pasiūlymai ties riba
Krėsle prie televizoriaus
Dabar kūrėjai orientuojasi į žiūrovus, kurie kiekviename žingsnyje susiduria ne su originalais, o su perdirbiniais, nesvarbu, ar tai meno kūrinys, ar aukštoji mada, ar viešieji ryšiai. Ypač šis teiginys tinka televizijai, kur dauguma laidų turi savo, švelniai tariant, prototipus. Todėl visokių „Lietuvos balsų“ žiūrovams turėtų patikti Briano Percivalio „Knygų vagilė“ (TV3, 30 d. 21.05) – pasakojimas apie devynmetę mergaitę Lizelę, kuri Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nacių atimta iš mamos komunistės atvyksta į Miuncheną pas ją įvaikinusią porą (Geoffrey Rushas ir Emily Watson). Skurdžiuose jų namuose mergaitė pagaliau išmoksta skaityti. Knygos – vienintelis Lizelės džiaugsmas, jos padeda suprasti aplinką ir save.
Jonas Ūbis
Kad nepasiklystumėte
Rudens „Kino“ skaitymo malonumai
Rudenį, bent jau Vilniuje, gyvenimas monotoniškas: darbas – kino festivalis – namai, ir taip kasdien. Perskaitę naują „Kiną“ galėsite geriau susiplanuoti ateitį ir nepaklysti tarp filmų, juolab kad nuo spalio 5 d. prasideda Lenkų kino festivalis. Jo filmus pristato Izolda Keidošiūtė. Ji parašė ir aktorės Danutos Szaflarskos, kuriai šiemet skirta festivalio retrospektyva, portretą. Szaflarskos istorija verta filmo: karjerą teatre ji pradėjo 1939-ųjų rudenį Vilniuje, vėliau kovojo Varšuvos sukilime, o karui pasibaigus tapo pirmojo vaidybinio pokario filmo – Leonardo Buczkowskio „Uždraustų dainų“ – žvaigžde. Šiame filme ji vaidino kartu su dar vienu Vilniaus teatralų numylėtiniu Jerzy Duszynskiu. Aktorė teatro scenoje pasirodydavo iki pat mirties šių metų sausį, kine ji vaidino ir perkopusi šimto metų slenkstį.
Jonas Ūbis
Tarp dinozaurų
Krėsle prie televizoriaus
Roberto Zemeckio „Sąjungininkai“ (LNK, šįvakar, 22 d. 21 val.) – nelabai vykęs bandymas sukurti senamadišką filmą apie meilę, kuris pakartos kultinės „Kasablankos“ sėkmę. Todėl ir vėl veiksmas prasideda Kasablankoje: 1942-aisiais čia susitinka britas Maksas (Brad Pitt) ir prancūzė Mariana (Marion Cotillard). Jie abu šnipai: kanadiečių kilmės Maksas šnipinėja britams, jis vykdo slaptą užduotį. Jam padeda Mariana, kuri apsimeta Makso žmona, bet iš tikrųjų yra prancūzų Pasipriešinimo dalyvė. Kartu jie turi užmušti vokiečių pasiuntinį. Galiausiai veikėjai įsimylės vienas kitą, apsigyvens Anglijoje ir jiems gims dukrelė, tik Maksas vieną dieną sužinos, kad žmona visai ne ta, kuria apsimeta. Šiuo požiūriu filmas savaip aktualus, nes ne vieną privers susimąstyti, ar viską žino apie tuos, su kuriais gyvena, juo labiau ar verta gelbėti savo mylimuosius, nors dėl to gali nukentėti žmonija.
Jonas Ūbis
Vienintelis būdas išgelbėti žmoniją
Krėsle prie televizoriaus
Nesu nei didelis ligonis, nei kulinaras mėgėjas, nei sodininkas, nei statybininkas, nei, neduok Dieve, medžiotojas ar žvejys, negroju armonika ir nesidomiu tautiniais šokiais, negeriu alaus ir nesergu už lietuvišką krepšinį, nuo tautinės estrados žvaigždžių paprastai man susuka vidurius, o vadinamosios gyvenimo būdo laidos įvaro depresiją – suprantu, kad niekad neprilygsiu visoms toms stilingoms ministerijų ir verslo rožėms arba prakutusiems emigrantams, juolab nesuprasiu jų didžiųjų tragedijų bei dramų. Tad man lietuviškų televizinių pramogų akivaizdžiai trūksta. LRT net visaip žadėtą naują Editos Mildažytės pramoginį šou šį sekmadienį išėmė iš programos. Gal išsigando stebuklingai atsivėrusios vedėjos energijos ir temperamento?
Jonas Ūbis
Apžvalgininko galva
Krėsle prie televizoriaus
Kai pasižiūriu televizorių, lietuvio siela atrodo neįmenama mįslė. Nesuprantu, kodėl iš televizoriaus ekrano niekad neišlenda Andrius Mamontovas, o princesės Dianos mirties metinių proga kasdien po kelis kartus graudinosi ne tik tautos polinkius atspindinti „Info TV“, bet ir „Panorama“ ar Nemira Pumprickaitė, kurios nebūčiau įtaręs populizmu. Kodėl lietuviams toks svarbus Mamontovas, matyt, nesuprasiu niekad. Kodėl tokia svarbi princesė Diana, gerai paaiškino anglų rašytoja Hilary Mantel neseniai „The Guardian“ išspausdintoje esė. Ypač įsirėžė šie žodžiai: „Diana buvo kolektyvinis kūrinys, vadinasi, ir kolektyvinė nuosavybė. Masinis liūdesys jai mirus įžeidė skonio policiją. Jis buvo rėkiantis, kičinis – įvyniotos pūvančios gėlės, išsipūtusios raudono plastiko širdys, pliušiniai meškiukai, lėlės, nevykusios eilės. Bet visa tai bylojo, kaip desperatiškai siekia saviraiškos žmonės, kuriems pašykštėta dvasingumo ir fantazijos, žmonės, kurie išlaisvino savo slaptą nelaimę, apverkdami moterį, kurios nepažinojo.“
Jonas Ūbis
Sezonas prasideda
Krėsle prie televizoriaus
Jie buvo vaikai, kai iš tėvų viskas buvo atimta. Derlingiausią pasaulyje juodžemį dirbę valstiečiai buvo pasmerkti badui ir lėtai mirčiai. Iš tų, kurie išgyveno, buvo formuojama vergų armija. Gyvenimo pabaigoje šie žmonės papasakojo, ką patyrė. Sergijaus Bukovskio dokumentinis filmas „Gyvi“ (LRT Kultūra, 6 d. 21.05) pasakoja apie Holodomorą, bet Ukrainos tragedija filme neatsiejama nuo 4-ojo dešimtmečio situacijos pasaulyje: JAV vis dar didžioji krizė, Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris, Sovietų Sąjungoje Stalinas naikina valstiečius. Vienas filmo herojų – britų žurnalistas Garethas Jonesas (1905–1935), informavęs pasaulį apie Holodomorą dar 1933-iaisiais, rašęs reportažus apie Hitlerio iškilimą. Jis darė viską, kad būtų išgirstas, bet dažnai sulaukdavo pastabų, esą tai tik gandai, nes iš tikrųjų niekas nenorėjo pyktis su Stalinu. Joneso dienoraščių fragmentai filme persipina su liudininkų prisiminimais.
Jonas Ūbis
Kai jie nusimes kaukes
Krėsle prie televizoriaus
Norėjau šį tekstą pradėti šūkiu „Vasara be televizoriaus“, bet nepavyks. Kol trys jaunieji konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis ir Paulius Saudargas (beje, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje), neįvedė partinės cenzūros, siūlau žiūrėti filmus kino teatruose ir per televizorių, nes netrukus galime likti su begalinėmis mišiomis ir patriotiškais interviu. Juose trys Seimo didžiavyriai dalysis savo baimėmis, nustėrimais ir kitokiais jautrios konservatoriaus sielos potyriais, turinčiais apsaugoti Lietuvą nuo pasirinkimo laisvės. Patriotinė isterija niekada nebuvo tautos išminties ar dvasinės sveikatos požymis. Nežinau, ar visi pamiršo dar 1791 m. Samuelio Johnsono pasakytą perspėjimą, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda (Patriotism is the last refuge of a scoundrel), ar tiesiog jis tapo labai pelningas, bet naujoji patriotizmo banga jau kelia nerimą. Ypač tokiems kaip aš, sovietmečiu ne kartą susidūrusiems su „Glavlitu“
Jonas Ūbis
Augti
Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai
Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“
