Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Tarp ritualų
Krėsle prie televizoriaus
Rašytojų biografijos kartais domina labiau nei jų knygos, gal todėl ne vienas literatūros klasikas rinkosi anonimiškumą. Seserys Charlotte, Emily ir Anne Brontë taip pat ilgai dangstėsi pseudonimais.
Jonas Ūbis
Be ateities
Krėsle prie televizoriaus
Kad vasara prasidėjo, matyti ir iš televizijų programų: filmai ir serialai kartojami, užtat sporto labai daug. Ir bus tik daugiau, nes dar žadama olimpiada... Sporto negali būti mažai, nes jis, kaip ir sovietmečiu, tebėra svarbi sudėtinė ideologijos dalis. Ir visai nesvarbu, kad jo „didvyriai“ gali būti net prievartautojai. Svarbu, kad jie žadina pasididžiavimą tėvyne ir jos pergalėmis. Tokiu pasididžiavimu, deja, grįstas ne vienas tiesus kelias į pragarą.
Jonas Ūbis
Patirtis įpareigoja
Krėsle prie televizoriaus
Knygos ar filmai apie šnipus vis dar sugeba žadinti fantaziją. Gal todėl, kad dažname mūsų taip pat tūno šnipas, kuris stebi ir analizuoja, bet nebūtinai kitus. Jam smagu apsimesti kažkuo kitu, net jei vedžioja šunį ar eina apsipirkti, o vakare spoksoti į svetimus langus, už kurių viskas turi būti kitaip nei jo namuose.
Jonas Ūbis
Vienintelis siužetas
Krėsle prie televizoriaus
Thierry Frémaux filmas „Lumière!“ („LRT Plius“, 27 d. 21.33) – ne tik apie kino pradininkus Louis ir Auguste’ą Lumière’us ar jų sukurtus filmus. Tai neįtikėtinai jaudinantis pasakojimas apie XX amžiaus pradžią ir idėjas, prisidėjusias prie naujojo meno atsiradimo. Frémaux yra sakęs, kad Lumière’ai sugalvojo kiną tris kartus – iš pradžių techniką, paskui meną, o vėliau kino teatrą. Ir visa tai išliko iki mūsų dienų.
Jonas Ūbis
Gauti iš gyvenimo daugiau
Krėsle prie televizoriaus
Kai tikrovė tampa vis alternatyvesnė ir, regis, nestebina net gegužės 9-ąją Raudonojoje aikštėje nuskambėjęs Rusijos prezidento pareiškimas, esą sovietai vieni nugalėjo Antrajame pasauliniame kare, Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ (LRT, šįvakar, 14 d. 22.55) papasakota alternatyvi istorija taip pat gali pasirodyti visai reali.
Jonas Ūbis
Keisti maršrutai
Krėsle prie televizoriaus
Jane Campion „Fortepijonas“ pasirodė 1993-iaisiais, bet tai iki šiol žinomiausias Naujosios Zelandijos režisierės filmas. Be abejo, jis reiškė ne tik Campion biografijos, bet ir XX a. pabaigos kino lūžį. Likimo ironija – po „Fortepijono“ Campion sukūrė ne vieną filmą ar serialą, bet juos prislėgė „Fortepijono“ šlovė.
Jonas Ūbis
Maištininkai ir gegužė
Krėsle prie televizoriaus
1968-ųjų studentų revoliucija Paryžiuje – mėgstama ne tik prancūzų kino tema. Prie jos nuolat grįžta ir tuometiniai maištautojai, ir jų vaikai bei anūkai, o šios revoliucijos lozungus gali pamatyti ir dabar. Jie visai nepaseno. Dažniausiai 1968-ųjų gegužę gaubia nostalgija. „LRT Plius“ (6 d. 21.33) primins Michelio Hazanaviciaus filmą „Manasis Godard’as“, pasakojantį apie revoliucingiausią 1968-ųjų gegužės kino kūrėją Jeaną-Lucą Godard’ą.
Jonas Ūbis
Geriau vėliau negu niekad
Krėsle prie televizoriaus
Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi debiutas „Paveldėtojos“ („LRT Plius“, 29 d. 21.33) – kuklus filmas. Jame nebus formos fejerverkų ar kitokių bandymų patikti žiūrovams, tačiau „Paveldėtojos“ užburia subtiliu, pustoniais tapomu pasakojimu.
Jonas Ūbis
Aukų privilegijos
Krėsle prie televizoriaus
Pandemijos realybė nyki, todėl kiekvienas savaip bando nuo jos pasislėpti. Vis dažniau bėgu į jutubą, kur gyvenimą iš tikrųjų praskaidrina tiesioginės koncertų transliacijos. Kai matau, kad prisijungia vis daugiau laukiančiųjų koncerto pradžios, o kameros rodo susirinkusius salėje, ir pats pasijuntu esąs tarp jų – besišnekančių su pažįstamais, ieškančių savo vietos, skaitančių programėlę. Žinoma, galėčiau koncertą pasižiūrėti ir vėliau, bet labai jau brangus dalyvavimo tą pačią akimirką kažkur toli vykstančiame koncerte efektas.
Jonas Ūbis
Kai griūva pasaulis
Krėsle prie televizoriaus
Tiršta migla, asfaltuotas kelias, nuo jo nuvažiuojantis automobilis, kuris krinta į pilką nežinią. Tai tik keli netoli gyvenančios šeimos tragedijos elementai. Nuo šios akimirkos šeimos kasdienybę persmelks skausmingas per avariją žuvusios moters – žmonos, motinos, močiutės – ilgesys. Pasak islandų, kai dangaus spalva susilieja su žiemos kraštovaizdžiu, išnyksta riba tarp dangaus ir žemės, gali bendrauti mirusieji ir gyvieji.
