Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Pasmerkto pasaulio vaizdai
Krėsle prie televizoriaus
Rubenas Östlundas tiksliai įvardija, kas jam nepriimtina. Jį erzina ciniški, savo pažiūras pasauliui primetantys prasimušėliai ir piniguočiai, veidmainiškos socialinės medijos, demagogija mintantis šiuolaikinis menas. Po „Force majeure“ ir „Kvadrato“, kurių veikėjai pasijuto bejėgiai naujosios tikrovės karnavale, atrodė, kad kitas režisieriaus filmas parodys, kas slypi už fantasmagoriškų jų svajonių.
Jonas Ūbis
Paslapčių pamokos
Krėsle prie televizoriaus
Ryûsuke Hamaguchi dažnai rodo žmones, kurie stengiasi neprisiminti praeities, gyventi dabar. Režisierius juos apgaubia melancholiška atmosfera. LRT Plius jau rodė Hamaguchi filmą „Likimas ir fantazijos“ (LRT Plius, gegužės 8 d. 21.33), bet jame daug detalių, žodžių, užuominų, todėl kaskart pamatai vis kažką naujo.
Jonas Ūbis
Kūnų kančios danguje ir žemėje
Krėsle prie televizoriaus
...Kosminio laivo „Nostromo“ kompiuteris priima svetimos gyvybės formos signalą. Septynių asmenų laivo įgula pažadinama iš hibernacijos, laivas keičia kursą. Tik įgula per vėlai supranta, kad tai buvo ne kosminis SOS, bet perspėjimas. Astronautus vieną po kito puola keistas žvėris – laikinoji svetimo forma, kurios užduotis – apsigyventi žmogaus kūne. Svetimas maitinasi žmonių smegenimis. Iš „Nostromo“ įgulos pavyks išgyventi tik astronautei Ripli (Sigourney Weaver), kurios dvikova su Svetimu truks ilgai.
Jonas Ūbis
Apie pelių, raganų ir žmonių kovas
Krėsle prie televizoriaus
Dažnai prisimenu vienos aktorės prisipažinimą: „Sofa yra mano tėvynė.“ Naujų krypčių ar tendencijų tyrėjai sako, kad netrukus mūsų lovos taps geros savijautos zonomis, tinginiavimas – terapija, o pižama – kiekviena proga tinkamu drabužiu. Jie mano, kad visko, kas analogiška, ilgesys tik stiprės. Ir tai suprantama, nes vis labiau bijome karo, ekonomikos krizių ir klimato katastrofų.
Jonas Ūbis
Taikantis su tikrove
Krėsle prie televizoriaus
Carlos Simón filme yra tai, ko su žiburiu nerasi naujuose lietuviškuose filmuose. Turiu galvoje empatiją filmo herojams. Gal todėl žiūrovams bus lengva su jais susidraugauti. Antrojo, Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto, Simón ilgametražio filmo „Alkarasas“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) veikėjai – žmonės, kuriuos ji gerai pažįsta. Jie gyvena Katalonijoje, Alkaraso kaime, augina vaisius ir daržoves.
Jonas Ūbis
Svetima gėda ir kiti spąstai
Krėsle prie televizoriaus
Klasikinių filmų „Egzorcistas“ ir „Prancūzų ryšininkas“ režisierius Williamas Friedkinas mirė 2023-iųjų rugpjūtį, nesulaukęs paskutinio savo kūrinio „Maištas „Keino“ laive. Karo tribunolas“ (LNK, 9 d. 22.30) premjeros Venecijos kino festivalyje. Filmavimas prasidėjo metų pradžioje, režisierius jau blogai jautėsi ir buvo sutarta, kad, esant reikalui, darbus užbaigs Guillermo del Toro, tačiau jo pagalbos neprireikė.
Jonas Ūbis
Žiūrint į veidrodžius ir save
Krėsle prie televizoriaus
1958-aisiais aštuoniolikmetis Brianas De Palma pamatė Alfredo Hitchcocko filmą „Svaigulys“ – tai vienas svarbiausių jo gyvenimo įvykių. Vėliau jis tapo režisieriumi ir beveik visą gyvenimą negalėjo atsikratyti Hitchcocko mėgdžiotojo, sekėjo ir panašių etikečių. De Palma neslepia, kad Hitchcocko saspenso teoriją gali iliustruoti ne vienas ir jo filmas, kuriame žiūrovas paprastai žino bei mato daugiau už personažą.
Jonas Ūbis
Tie patys filmai, gal ir jausmai
Krėsle prie televizoriaus
Pirmadieniais kantriai laukiu, kada televizijos atsiųs programas. Kai pagaliau jas gaunu, tikiuosi, kad bus anksčiau nerodytų filmų. Dažniausiai nusiviliu – dauguma vis tie patys, kai kuriuos rekomendavau jau po dešimt kartų. Todėl guodžiuosi, kad bet koks kartojimas ugdo saugumo jausmą. Žiūrėjai filmą prieš kelerius metus ir žiūri jį dabar – vadinasi, pasaulis nesikeičia taip sparčiai, kaip atrodo. Nesikeičia ir filmų herojai. Su kai kuriais iš jų verta pabendrauti.
Jonas Ūbis
Jausmai, pinigai ir smulkmenos
Krėsle prie televizoriaus
Davidas Lynchas – iš tų režisierių, kurių filmai tampa asmeninės biografijos dalimi. Riba tarp asmeniškų prisiminimų bei norų ir filmo vaizdų nusitrina taip pat, kaip Lyncho veikėjams tikrovė ir fantazijos ar sapnai. Režisierius numodavo ranka į bandymus interpretuoti jo filmus ir buvo teisus, nes interpretacija visada susijusi su tuo, ką jauti žiūrėdamas, o visi Lyncho filmai bando panardinti į pasąmonę, į tai, kas tūno giliai.
Jonas Ūbis
Kuklus turčių žavesys ir kitos negandos
Krėsle prie televizoriaus
Esu iš tų, kuriuos jaunystėje užbūrė Terrence’o Malicko filmai „Nederlingos žemės“ (1973) ir „Rojaus dienos“ (1978). Tada Malicką gaubė ne tik vienos svarbiausių Naujojo Holivudo figūrų, bet ir filosofo, mistiko legendos aura. Malickas iš pradžių tapo filosofu ir tik vėliau įgijo kino išsilavinimą, ir tas perėjimas vienaip ar kitaip atsispindi režisieriaus filmuose. Po dvidešimties metų pertraukos į kiną Malickas grįžo 1998-aisiais su „Plona raudona linija“ – vienu įspūdingiausių filmų apie karo siaubą.
