Kinas
Savo ankstyvoje vaikystėje – nuo 1998 m. iki ekonominės krizės laikotarpio – jutau nuosaikų, nedrąsų optimizmą. Pasaulis už gimtojo miesto ribų pamažu skleidėsi vilties ženklais: ryšį su tauta įkūnijo jaudinančios krepšinio rinktinės pergalės, valstybės ateities vaizdą iliustravo kosmopolitiška Valdo Adamkaus figūra, pietūs greitojo maisto restoranuose (per retas išvykas į sostinę) atrodė tarsi ranka pasiekiama amerikietiška prabanga, o pasaulinės kultūros sampratą pradėjo formuoti į namus atėjęs internetas. Eidamas į dokumentinio filmo „Karta.EU“ (Lietuva, 2024) seansą tikėjausi pamatyti praskleistą atsiminimų šydą ir įvertinti realesnį šio laikotarpio kontekstą; galbūt net pamąstyti, kokias viltis ar lūkesčius tuo metu galėjo puoselėti mano tėvai ir kuo teko džiaugtis ar nusivilti, stebint nenuspėjamai augančią nepriklausomybės vaikų kartą.
Prieš du dešimtmečius Arūno Matelio inicijuotas dokumentikos projektas buvo pristatomas kaip ambicinga, bet abstrakti vizija: užfiksuoti vaikų, gimusių 2004 m. gegužės 1-ąją – Lietuvos narystės ES pradžios dieną, – gyvenimą nuo pat pirmųjų akimirkų gimdymo palatose. Tai atrodė neabejotinai rizikinga: išlaikyti kryptingą projekto viziją su kintančia kūrybine grupe, rodos, galėjo būti pernelyg sudėtingas uždavinys, priartinęs idėją prie užmaršties jau 2-ajame dešimtmetyje. Tačiau 2021-aisiais, Europos kartai pasitinkant pilnametystę, pasirodė pirmieji pragiedruliai – „Studio Nominum“ pranešė perdavusi projekto vairą režisieriui Eimantui Belickui. Kad ir koks būtų naujasis filmavimo komandos branduolys, galime numanyti, jog suplanuoti ir nufilmuoti šviežius pokalbius su dalimi iš keliasdešimties „ES kūdikių“ – tai ne vienintelis iššūkis. Sudėtingesnis klausimas – ar šiam kūrybiniam sąstatui pavyks sujungti archyvines nuotrupas ir pokalbių fragmentus į iškalbingą, tematiškai gilų dokumentinį filmą.
Pirmieji archyviniai kadrai, užfiksuoti operatoriaus Audriaus Kemežio, nutapo intriguojančią filmo įžangą ir atveria kone įdomiausius filmo motyvus. Blyškūs ir tušti regioninių ligoninių koridoriai, suskilinėjusios sienos ir susirūpinę veidai – 2004 m. Lietuvos vaizdinys, regimas tarsi sapne, – sufleruoja kontrastą su įsivaizduojamu Europos Sąjungos modernumu. Kuklios tėvų mintys kalbant apie ateities lūkesčius tarsi tik patvirtina, kad optimizmas dėl ES gegužės 1-ąją vis dėlto galėjo būti tik lašas stojiško lietuviško realizmo jūroje. Tačiau ši tema nėra ilgai gvildenama. Gana greitai paaiškėja konkreti ir nuspėjama filmo struktūra: vienas po kito žiūrovui pristatomi vienuolika aštuoniolikmečių personažų, jų asmenybių portretai retkarčiais papildomi archyviniais kadrais, o po jų eina laisvalaikio veiklų montažas: pasivažinėjimai dviračiais, motociklais, pokalbiai su draugais ir šeimos nariais.
Neteisinga būtų sakyti, kad patys personažai nėra įdomūs: kiekvienas išsiskiria unikaliais bruožais ir brandžiai išreikštais požiūriais į pasaulį, juolab ir skirtingomis socialinėmis aplinkybėmis. Tačiau atrodo, kad patiems filmo autoriams nekilo idėjų, ką šie portretai pasako apie praėjusį laiką, šiandieninę Lietuvą ar jos santykį su Europos Sąjunga. Spalvinga asmenybių įvairovė, deja, redukuojama iki paviršutiniškai apžvelgtų svajonių, kelių užuominų apie laikinus klystkelius ir pasikartojančių vizualinių motyvų.
Nelinkstu daryti išvados, kad dėl šių priežasčių projektas yra iš esmės nesėkmingas ar nereikalingas. Bet sunku negalvoti apie neįgyvendintą potencialą, kai galutinis (ar bent pirmasis ilgametėje perspektyvoje) kūrinys labiau lygintinas su eiline socialinio pobūdžio televizijos laida. Užuominas apie ekonominio mobilumo, turto nelygybės, kintančių gyvenimo aplinkybių temas galime nujausti iš saujos 2004–2008 m. laikotarpiu filmuotos medžiagos, bet filmo visumoje kritinis fonas išnyksta už humanistinio, asmeniško žvilgsnio. Filmas nėra abejingas politikai, tačiau keista, kad filme pavadinimu „Karta.EU“ ryšys su Europa lieka neišplėtotas, tarsi netelpantis į vienmatę tautišką perspektyvą. „Tik ėmęsis šio filmo sau ir kolegoms pasakiau – nenoriu, kad filme plevėsuotų ES vėliavos, o mes užsiimtume propaganda, maždaug, „kaip dabar visiems gera gyventi“, – teigia režisierius viename iš interviu, pristatančių filmą. Verta būtų priminti, kad „užsiimti propaganda“ nėra vienintelis būdas prieiti prie globalių, jaunimui aktualių politinių temų, o būtent kritiško, neidealizuoto žvilgsnio filmui labiausiai ir pritrūksta.
Šio dokumentinio filmo esmine spraga laikyčiau tai, kad konkrečią kartą bandoma apibrėžti – ar bent pristatyti – neužsimenant apie kartą formuojančius reiškinius, įvykius, idėjas. Nors keli siužetai kiek artimiau liečiasi prie karo Ukrainoje temos ir atsakomybės savo valstybei klausimo, susidaro įspūdis, kad filmo autorių nedomino sudėtingesni pokalbiai apie kintančius socialinius įsitikinimus, akistatą su globaliomis problemomis, klimato krize, ekonomines perspektyvas ir kt., – kitaip tariant, nedomino kalbėti apie esminius kartos bruožus ir jos laukiančius sunkumus. Dėl to nelabai sekasi žvelgti į šį filmą kaip į autentišką kartos portretą, rasti ryšį ar identifikuotis su ja. Sunku pasakyti, ką liudija ši Eimanto Belicko filmo vizija: nerealizuotą eurooptimizmą, neišpildytus lūkesčius ar kaip tik – išsipildžiusią brandžios Lietuvos svajonę. Ar tik to tikėjomės? Galbūt telieka laukti tolesnių šio projekto vingių, perduoti autorių estafetę ir toliau sekti augančią ES kartą.
