Šokis
Žilvinas Dautartas
Pirmieji ledlaužiai ir jų debiutai
Apie Lietuvos baletmeisterius
Jau prisiminėme pirmuosius mūsų baletmeisterius Bronių Kelbauską ir Vytautą Grivicką, ištisus dešimtmečius ne tik formavusius baleto repertuarą, ugdžiusius kolektyvą pagal savo suvokimą ir galimybes (ne tik savo!), bet ir nuosekliai vykdžiusius tas užduotis, kurias sau kėlė. Ar visos jos buvo priimtinos? Ne visiems ir ne visada. Kad ir kaip būtų keista, šie mūsų baleto pradininkai tarsi atstovavo dviem kultūrinio pasaulio pusėms. Vienas buvo linkęs rinktis Vakaruose tada klestėjusią choreografijos kryptį, kitas, buvęs pirmojo mokinys, laikui bėgant tapo vadinamojo draminio baleto Lietuvos scenose puoselėtoju.
Agnė Zėringytė
Į šokį mane atvedė likimas
Pokalbis su balerina Karolina Matačinaite
Karolina Matačinaitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2014 m., baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą. 2015 m. pelnė „Metų baleto vilties“ apdovanojimą. Baleto solistė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Spragtukas“, „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt.
Žilvinas Dautartas
Titanai? O gal sizifai?
Lietuvos baleto vadovai choreografai
Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.
Helmutas Šabasevičius
Atostogos su šokiu
Šokio dienoraščiai – liepa ir rugpjūtis
Tradicinis tampantis „LNOBT Open“ festivalis Valdovų rūmų kieme buvo atidarytas Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Likus kelioms valandoms iki spektaklio – įdomus pasivaikščiojimas su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) choro artiste ir gide Inga Bagaliūniene, prasidėjęs prie Vilniaus rotušės, kur 1809 m. Vilniaus universiteto profesoriaus Josepho Franko ir jo žmonos, talentingos dainininkės, Christine’s Gerhardi pastangomis oratoriją atliko to meto vilniečiai muzikantai. (Beje, Franko statomose operose buvo naudojami baleto intarpai – Niccolò Antonio Zingarelli „Romeo ir Džuljetoje“ juos statė baletmeisteris Dziwoni.)
Agnė Zėringytė
Žaisti pagal taisykles
Pokalbis su balerina Marine Pontarlier
Marine Pontarlier, prieš dvejus metus baigusi Europos baleto mokyklą Amsterdame, prisijungė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės, šoka ir kordebalete, ir antraplanius bei pagrindinius vaidmenis. Pasirodė tokiuose spektakliuose kaip „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Don Kichotas“, „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kituose. Sukūrė pagrindinius vaidmenis vaikiškuose spektakliuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Čipolinas“.
Žilvinas Dautartas
(Ne)nuskriaustos laidos
Baleto skyriaus Gala koncertas
Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Gegužė ir birželis
Per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus didžiulio dėmesio sulaukęs Šeiko šokio teatro projektas „Indigo. Das Schliemann Projekt“, parodytas „Dūmų fabrike“, labiau priminė performatyvią instaliaciją, kurioje choreografinę mintį užgožė mėlynų plastiko dulkių pūga. Efektingas vizualinis sprendimas – juo gėrintis – drauge vertė nerimauti dėl Heinricho Schliemanno pėdomis sekančių šiuolaikinio šokio menininkų sveikatos: žiūrovams buvo siūlomi respiratoriai, o šokio archeologams klaidžioti po asociacijų erdves teko plikomis nosimis, burnomis ir akimis.
Ignas Zalieckas
Lietuvoje jaučiuosi laisvas
Pokalbis su šokėju Diego Armando Vega Alcalá
Meksikoje gimęs šokėjas Diego Armando Vega Alcalá prie Kauno šokio teatro „Aura“ trupės prisijungė 2022 metais. Šoka tokiuose spektakliuose kaip „Sodas 4.12°“ (choreografė Birutė Letukaitė, 2023), „Ištrintos durys“ (choreografė Letukaitė, 2022), „Esybė“ (choreografas Ryu Suzuki, 2022), „Sužeistas elnias“ (choreografai Clara Giambino ir Blake’as Seidelis, 2021), „Imagine / Įsivaizduok“ (choreografė Letukaitė, 2020), „Norėčiau būt paparčio žiedu“ (choreografė Bea Debrabant, 2018) ir kt. Už vaidmenį spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“ (choreografė Letukaitė, 2022) nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.
Agnė Zėringytė
Neįstrigti į monotoniją
Pokalbis su baleto šokėju Imanoliu Sastre’u Martinu
Ispanų kilmės baleto šokėjas Imanolis Sastre’as Martinas, baigęs Europos baleto mokyklą Amsterdame, trečius metus šoka Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Pasirodydavęs įvairių spektaklių kordebalete, praėjusį sezoną debiutavo Espados vaidmeniu balete „Don Kichotas“. Taip pat „Kūrybiniame impulse“ pristatė savo sukurtą choreografiją: 2022 m. – eskizą „Sielos“, o 2023 m. – „Sinergija“.
Žilvinas Dautartas
Patriarchato saulėlydis?
Apie Lietuvos choreografiją
Jau rašiau, kad klasikinio baleto pasaulyje moterys po truputį užkariauja, o vyrai (taip pat po truputį) užleidžia savo turėtas pozicijas. Taip teigti leidžia statistiniai skaičiavimai, gal ir ne tokie tikslūs, kaip norėtųsi, bet iškalbingi. Vos ne per šimtmečio etapą Lietuvos baletui vadovavo arba repertuarą formavo daugiau nei penkiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų. Pastarųjų įtaka per tą laikotarpį buvo minimali. Ir vis dėlto kas inspiravo tuos pokyčius, nors ir lėtus? Tad persikelkime į XX amžiaus pradžią.
