Šokis

Aušra Kaminskaitė

Kalbamės su šokėju Mariumi Pinigiu

Pokalbiui su šokėju Mariumi Pinigiu ypatingų progų ieškoti nereikia. Premjeros, gastrolės, apdovanojimai, išvykos į seminarus bei dėstymas aukštojoje mokykloje – šokėjo dienotvarkė tokia dinamiška, kad visuomet atsiras ką papasakoti; netgi apie tuos pačius dalykus nuolat kintančiame ir neribotame šiuolaikiniame šokyje kaskart jis kalbės skirtingai. Šįkart akcentus dėliojame ant aktualiausios rugsėjo mėnesio temos – studijų bei mokytojų autoritetų.

Helmutas Šabasevičius

In memoriam Aliodijai Ruzgaitei (1923–2017)

Sulaukusi 94 metų, birželio 27 dieną Vilniuje, savo namuose, mirė baleto artistė, pedagogė, istorikė bei kritikė Aliodija Ruzgaitė, pastaruosius keletą dešimtmečių tapatinta su Lietuvos baleto atmintimi.

Gimusi Kaune 1923 metų birželio 24 dieną pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo šeimoje, ji ilgą laiką buvo ryšys, siejantis ne tik Lietuvos baleto, bet ir visos kultūros praeitį ir dabartį, leidžiantis iš pirmų lūpų sužinoti apie beveik visas XX a. ketvirtojo dešimtmečio kultūros ir meno asmenybes.

Alės Šimkienės parengta knyga „Prisiminimų blyksniai“, kurią dar 2010 metais išleido „Tyto alba“, laiku surinko iki pat paskutinių gyvenimo mėnesių Aliodijos Ruzgaitės šviesioje atmintyje išsaugotas brangias detales, reikšmingas visai Lietuvos kultūros istorijai.

Elvina Baužaitė

Kalbamės su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės nare Neringa Česaityte

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre birželio 18 d. įvyko jau šeštasis projekto „Kūrybinis impulsas“ pasirodymų vakaras. Tai labai reikšminga kūrybinės raiškos erdvė, tačiau pulsacija neapsiriboja konkrečiu renginiu. Impulsas – kūrybos vyksmo būtinoji sąlyga, tad, baigiantis teatro sezonui, kalbamės su vis labiau ryškėjančia teatro baleto trupės nare Neringa Česaityte.

2016-ieji solistei pasiūlė naujus vaidmenis – LNOBT baleto meno vadovo, choreografo Krzysztofo Pastoro pastatytame balete „Romeo ir Džuljeta“ (premjera – 2016 m. spalio 28, 29 d.) įkūnyta Džuljeta; gruodžio 31 d. vakarą Vasilijaus Medvedevo spektaklyje „Don Kichotas“ (premjera – 2016 m. balandžio 29 d.) pirmą kartą šoktas Amūras.

Žilvinas Dautartas

Gala koncertas Šokio teatre

Pasirodo, daroma ir taip. Kiekvieną pavasarį savo „viščiukus“ skaičiuoja Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius. Ne išimtis ir šis – birželio 10 d. Šokio teatre įvyko tradicinis baleto skyriaus metų koncertas, kuriame dalyvavo gausus būrys jaunųjų atlikėjų – nuo mažiausių iki absolventų. Prasminga, kad šį renginį pradėjo 2 klasės mokinė Elzė Kotryna Pylinkutė su miniatiūra „Pudros debesėlis“ (mokytoja Jolanta Vymerytė). Šie mokslo metai skyriaus bendruomenei nebuvo lengvi – pasikeitė vadovybė, visus sukrėtė skaudi netektis, tarsi nubrėžusi takoskyrą tarp to, kas buvo, ir to, kas ateis. Kad ir kas įvyktų, gyvenimas nesustoja, eina į priekį, o kartu su juo ir baleto skyrius.

Helmutas Šabasevičius

Šokio spektaklis apie smurtą šeimoje

Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.

Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.

Ugnė Makauskaitė

Kalbamės su šokėjomis Ema Senkuviene ir Goda Laurinavičiūte

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje – išties įvairus: Kaunas pasižymi ilgametėmis šio žanro tradicijomis, o Vilnius – specifine formos išraiška, konceptualumu. Tačiau galbūt tokie apibendrinimai ne visai teisingi. Įdomu, ar yra sankirtų tarp dviejų miestų šiuolaikinio šokio tradicijų? Jei taip, tai kokių? Į tokius klausimus geriausiai gali atsakyti šokėjai. Šiuo atveju – labai išraiškingos ir įdomios pašnekovės Ema Senkuvienė ir Goda Laurinavičiūtė.

„Turi nuolat motyvuoti save ir nekreipti dėmesio į nusivylimus“, – sako pirmoji mano pašnekovė Ema Senkuvienė. Prisipažinsiu, keista tai girdėti iš veiklios, energingos dvidešimtmetės šokėjos lūpų, – jau prieš porą metų Ema buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Situaciją ji prisimena taip: „Niekada nešokau dėl kokio nors įvertinimo. Pamenu, grįžusi iš mokyklos ruošiausi į darbą, o kažkas paskambino ir pasveikino, buvo labai netikėta. Atrodo, yra tiek žvaigždžių ir legendų...“ Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad kainą, ir didelę, už pasirinktą šiuolaikinio šokio specialybę mokėti reikia. Bet verta.

Milda Brukštutė

Šiuolaikinio šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis ’17“ pasibaigus

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai – lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. Ir ne vien dėl šmaikščiai taiklaus pavadinimo. Atviras sapnavimas, žaidimas, buvimas kažkur tarp tarytum sujungė ilgiau nei savaitę trukusius vaizdinius. Šie, kaip vienas po kito sekantys sapnų blyksniai, nuolat panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse. Kaip kad minėto spektaklio metu į mikrofoną (prisimenu ne pažodžiui) kartojo Laurynas Žakevičius: „Pasibaigus šiam gyvenimui prasidės dar vienas nuobodus, beprasmis gyvenimas... “ Vis naujos, atsikartojančios nevaldomo, nesuvokto gyvenimo be išeities atkarpos pasireikšdavo šiuolaikiniam šokiui veikiausiai dažnai būdingais bandymais pabrėžti, sustabdyti, suprasti ar pakeisti tėkmę: laiko, minties, gyvybės.

Akvilė Eglinskaitė

Šokio spektaklis „Žizel“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo repertuarą papildė „šiuolaikišku“ šokio spektakliu „Žizel“, sukurtu pagal Adolphe’o Adamo romantiškojo baleto muziką. Profesionaliosios muzikos ir šokio sklaida Vakarų Lietuvos regione užsiimanti įstaiga, šiemet pradėjusi 30-ąjį sezoną, žadėjo būti pažįstama ir nauja. Dar pernai kiti veidai ir vardai papildė teatro kolektyvą, o su jais atkeliavo ir naujos kūrybinės ambicijos. Tokie lozunginiai naujovių siekiai puikiai pažįstami iš ankstesnių bandymų keisti, atnaujinti, nustebinti ir grąžinti publikai (pasi)tikėjimą klasikiniu menu. Panašią retoriką galima pažinti ir kas ketverius metus vykstančiuose šalies valdžios „atsinaujinimuose“, nes „žmonėms reikia permainų“.

Spektaklį pristatančiame anonse vienas iš choreografų Donatas Bakėjus akcentavo norą sukurti šiuolaikinę „Žizel“ interpretaciją: „Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku.“ Šias ambicijas ir (ne)pavykusias naujumo paieškas labai išsamiai ir tiksliai aprašė šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Pajūrio „Žizel“: ambicijos ir rezultatai“.

Helmutas Šabasevičius

Baletas „Piaf“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė – jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.

Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų – čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.

Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.

Helmutas Šabasevičius

Vasilijaus Medvedevo „Don Kichotas“ LNOBT

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.