Šokis

Tautvydas Urbelis

„Nuepiko“ šokio spektaklis „Perdegimas“

Šiandien žmogus sugeba išlaikyti dėmesį 8 sekundes (2000-aisiais – 12 s), jūros lygis nuo 1930-ųjų iki 2017-ųjų pakilo 7,5 cm, 2015-aisiais 7,8 procento vaikų Amerikoje turėjo aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, 2018-aisiais žmogus online praleidžia 6,8 valandos per dieną.

Kai kurie iš šių faktų tikri, kiti išsigalvoti, treti gali būti įrašyti kažkur tarp šių sunkiai apčiuopiamų priešpriešų. Vieniems jie kelia siaubą, kitiems – mazochistinį pasitenkinimą pajutus artėjančios apokalipsės dvelksmą, o treti dėl negrįžtamai sunykusio gebėjimo koncentruoti dėmesį tik perbėgo akimis raides, kurios taip ir nesusijungė į vientisą tekstą. Kad ir kaip būtų, esame nuolatinėje informacijos tėkmėje ir vis dažniau kyla noras pasiduoti ir plūduriuoti šioje visa apimančioje būsenoje. Šokio trupės „Nuepiko“ trijulė – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – savo naujausiame darbe „Perdegimas“ siūlo choreografinę šio amžiaus iššūkių interpretaciją, per pasirodymą tampančią nerimo amžiaus simptomu.

Žilvinas Dautartas

„Amžinybė ir viena diena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Spalio 24-osios vakarą, maloniai pakviestas į Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusią generalinę repeticiją (teatro veteranams ir kitiems prijaučiantiems buvo suteikta galimybė pamatyti naujausią teatro darbą – Ritos Mačiliūnaitės dviejų veiksmų šokio operą „Amžinybė ir viena diena“), iš pradžių pasijutau lyg nukeltas ne vieną dešimtmetį į praeitį. Besirenkančius žiūrovus intrigavo neįgaliojo vežimėlyje be gyvybės ženklų sėdinti žmogysta. Kaip ir scenoje dėl kažkokio plakato susistumdę du žaliūkai, kurių pasistumdymas peraugo į nuožmią kovą. Tik kai plakatą nugvelbė trečiasis, tuo plakatu kviesdamas vis augančią minią į kažkokį renginį, pamaniau, kad naujausias kūrinys skiriamas Spalio perversmo (kiti tai vadina revoliucija), įvykusio 1917 m. spalio 25 d., jubiliejui. Iš pradžių maniau, kad dėl plakato-lozungo grumiasi monarchijos šalininkas ir liberalas, kol jų kova nepasinaudojo anarchistas – revoliucionierius, o gal bolševikas, tačiau mano sarkastišką nepasitenkinimą labai greitai nustelbė vyksmas scenoje.

Žilvinas Dautartas

Pokalbis su Lili Ramanauskiene-Navickyte

„Tik mes, mokytojai, turbūt ir težinome, kiek savęs atiduodame mokiniams“, – šį teiginį suradau bandydamas (eilinį kartą ir nesėkmingai) aptvarkyti savo archyvą. Tai mano pirmosios baleto mokytojos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės teiginys, išsakytas prieš keturiasdešimt metų Lietuvos teatro draugijos leidinyje „Teatras“ (1979 m. Nr. 1).

Helmutas Šabasevičius

Ruduo

Rugsėjo 19–21 d.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė sezoną pradėjo naujausio darbo – vienaveiksmių spektaklių triptiko – serija. Į premjerose matytų šokėjų gretas jau įsilieja nauji artistai – Živilės Baikštytės „Pradžioje nebuvo nieko“ didesnius vaidmenis pirmą kartą atliko Aistis Kavaliauskas, Jeronimas Krivickas, Voicechas Žuromskas.

Tautvydas Urbelis

Beno J. Riepe’s spektaklis šokio festivalyje „Aura 29“

Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, – kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų.

Aušra Kaminskaitė

Pokalbis su choreografu Vyčiu Jankausku

Kūrėjas yra kovotojas – dėl to nedaug kas ginčytųsi. Seniai įvardyta, kad menas paprastai gimsta iš nepasitenkinimo, tarsi estetiška rezistencija prieš pasaulyje, visuomenėje, šeimoje, žmoguje vykstančius procesus. Paradoksalu tai, kad norėdami išgyventi (ne tik užsidirbti, bet ir priklausyti bendruomenei) kūrėjai, kaip ir kiti žmonės, turi prisitaikyti prie institucijų diktuojamų sąlygų.

Žilvinas Dautartas

„Leningradiečių“ baleto grupė

Kiekvieną kartą eidamas pro senąjį Operos ir baleto teatrą Jono Basanavičiaus gatvėje, prisimenu ne tik savo paauglystę, jaunystę, kurios prabėgo šalia teatro arba jame. Tuo metu gyvenome K. Kalinausko gatvėje, iki teatro tik keli žingsniai, tad vos ne kiekvieną dieną matydavau teatralų ar su jais bendraudavau. Gal todėl dabar jaučiuosi turintis teisę dainuoti „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku...“. Tas laikas ne tik supažindino mane su tikruoju teatro meno elitu, bet ir suteikė galimybę bendrauti, mokytis, sekti jų pėdomis.

Helmutas Šabasevičius

Eduardo Balsio baletas Klaipėdos muzikiniame teatre

Prieš dvidešimt suvirš metų Klaipėdoje gimęs festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ jau ne kartą yra prisidėjęs prie Lietuvos šokio kultūros įvairovės stiprinimo. Šiais metais jo indėlis – ypatingas. Tai naujas vilniečio choreografo Martyno Rimeikio darbas – Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, afišose pristatomas kaip šiuolaikinio šokio spektaklis (premjera – rugpjūčio 16 ir 17 d.).

Lukrecija Stonkutė

Pokalbis su choreografu Martynu Rimeikiu prieš baleto premjerą

 

Vakarų Lietuvos regione vyksta tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Ryškiausias šių metų festivalio akcentas – Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ naujo pastatymo premjera, žiūrovų laukianti rugpjūčio 16 ir 17 dienomis Palangos koncertų salėje. Ta proga kalbiname choreografą Martyną Rimeikį, publikai ruošiantį išskirtinį baleto pastatymą. Pašnekovas dalinasi mintimis apie pasakos „Eglė žalčių karalienė“ įvairiapusiškumą, naujas įžvalgas, idėjas, perspektyvius jaunuosius baleto artistus.

Kompozitoriaus Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera – ryškus įvykis Lietuvos šokio meno pasaulyje. Festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ organizuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė minėjo, jog jau prieš metus Jūsų galvoje šmėžavo mintys apie tokį spektaklį. Kokie užplūdo jausmai, sulaukus konkretaus teatro kvietimo?

Seniai žinojau, jog pasaka „Eglė žalčių karalienė“ – įvairialypė.

Helmutas Šabasevičius

Vasaros pradžia

Vadinamieji charakteriniai šokiai – daugelio klasikinių baletų puošmena, leidžianti šokėjams atskleisti savo temperamentą ir artistiškumą, įvairių tautų stilizuotų sceninių šokių stilistinius skirtumus. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje daug metų šią discipliną dėsto nuostabi pedagogė Aušra Gineitytė, gebanti atskleisti jaunųjų šokėjų individualybę.