Šokis

Helmutas Šabasevičius

Rugsėjis

Baleto artistų grupė, skambiai pasivadinusi „ClassicArt“, toliau vykdo savo misiją ir su baleto menu supažindina mažesnių Lietuvos miestų žiūrovus. Koncertas Trakų kultūros rūmuose vyko su „didžiojo baleto“ kvapu – organizatoriai pasirūpino ne tik šokio kompozicijomis, bet ir karštu šokoladu, kuris jau daugelį dešimtmečių neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) ir kuriuo gana gausiai į koncertą susirinkę žiūrovai buvo vaišinami per pertrauką.

Goda Dapšytė

Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“

Regis, po truputį priprantame prie pasikeitusio gyvenimo, jo ritmo, nors tuo pačiu metu, bent iš dalies, dar vejamės tą buvusį, ikipandeminį gyvenimą, ir slapta tikimės (pripažįstame tai ar ne), kad viskas dar sugrįš į buvusias vėžes. Po karantino prasidėjusi vasara daugeliui tapo kaip niekad gaiviu oro gurkšniu, ir nors kartais kiek atsargesnė, kartais kiek saugesnė (bet nebūtinai), priminė tą buvusį artimų kontaktų, tiesioginio, gyvo, net aistringo bendravimo ir nerūpestingo, fizinio artimųjų, draugų ir / ar bendruomenių susibūrimo laiką. Gal todėl praėjusį ir esamąjį laiką, atsiminimus, aliuzijas, parafrazes ir šiuo metu išgyvenamas emocijas, išgalvotus pasakojimus ir istorinį kontekstą ant Nidos Parnidžio kopos praėjusią liepą sujungęs Šeiko šokio teatro spektaklis „Klajojančios kopos“ labiausiai priminė gyvą atviruką, pasiekusį iš toli ir pažadinusį geresnio pasaulio reminiscencijas.

Žilvinas Dautartas

Baleto solistas Jonas Katakinas

Spalio 16-ąją minėsime vieno ryškiausių Lietuvos baleto solistų Jono Katakino septyniasdešimtmetį. Prisiminsime ne tik Jono vaidmenis baleto scenoje, jo indėlį į mūsų baleto raidą, bet ir ir tuos klausimus, į kuriuos iki šiol neturime atsakymų, o gal ir nenorime turėti, kad nesijaustume kalti.

Helmutas Šabasevičius

Baletas „Žizel“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“ – reikšminga Lietuvos baleto tapatybės dalis. Į Valstybės teatro afišas įrašytas 1931-aisiais, šis romantizmo epochos šedevras, daugelį dešimtmečių statytas, tobulintas, redaguotas pačiuose įvairiausiuose pasaulio teatruose, Kaune, vėliau Vilniuje beveik nuolat buvo teatro repertuare, o paskutinė jo redakcija, kurios premjera įvyko 1985-aisiais, išsilaikė rekordiškai ilgai, daugiau nei tris dešimtmečius, ir subrandino kelių kartų Lietuvos baleto solistų talentus.

Dominyka Markevičiūtė

Pokalbis su baleto solistu ir pedagogu Petru Skirmantu

Petras Skirmantas – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas ekspertas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Žilvinas Dautartas

Apie Vytautą Aukščiūną, Petrą Baravyką ir Henriką Jagminą

Ir tokiems būna apmaudžiausia, nes ir visas dėmesys, ir šlovė tenka ne jiems, nors ir atsilikta tik per vieną žingsnį. Žinoma, ne dėl jų kaltės ar nenoro būti pirmaisiais. Tiesiog pavėlavo gimti, ateiti į baleto studiją, pagaliau pamatyti tai, kas pakerėjo nuo pirmos pažinties ir liko visam gyvenimui. Tokia lemtis ištiko vieną iš Lietuvos baleto kartų, spėjusią pašokti pirmajame „Kopelijos“ spektaklyje dar besimokant baleto studijoje prie Kauno Valstybės teatro. Bene ryškiausi šios kartos atstovai – Vytautas Aukščiūnas, Petras Baravykas ir Henrikas Jagminas. Be abejonės, be šios trijulės buvo ir daugiau gražaus jaunimo, nusprendusio tarnauti šokio menui, bet apie juos kiek vėliau, kai turėsime daugiau informacijos apie jų likimus.

Darija Seliukaitė

Pokalbis su pedagoge, buvusia baleto soliste Aušra Gineityte

Kas pastūmėjo Jus pasirinkti balerinos profesiją?

Mano dėdė Adomas Gineitis buvo profesionalus pramoginių šokių šokėjas ir choreografas. Būtent jis ir jo žmona Valentina mane paskatino lankyti baletą. Jie matydavo mane šokančią per mūsų giminės šventes. Atsimenu, šokdavau ir su pačiu dėde Adomu. Kartą teta Valentina rado laikraštyje skelbimą apie šokių būrelį Geležinkeliečių kultūros rūmuose ir parodė mano mamai. Aš šokinėjau iš džiaugsmo – noriu, noriu, noriu! Tai ir pradėjau šokti šešerių metų.

Žilvinas Dautartas

Apie Genovaitę Sabaliauskaitę ir Henriką Banį

Ši Senekos sentencija kuo puikiausiai tinka visiems, paskyrusiems savo gyvenimą šokio mūzai Terpsichorei. Tiesa, pasisekdavo ne visiems, tad ne visi tas žvaigždes ir pasiekdavo. Dalį siekiančiųjų labiau domino ne tiek pati žvaigždė, kiek jos statusas.

Žilvinas Dautartas

Apie Tamarą Sventickaitę ir Henriką Kunavičių

Šie vienos dainos žodžiai iškyla prisiminus vieną ryškiausių duetų Lietuvos baleto istorijoje. Tai Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus duetas, dešimtmečius spindėjęs baleto spektakliuose. Šio nuostabaus dueto palyginimas su ugnimi ir ledu gal ir skamba paradoksaliai, tačiau tie, kurie pažinojo šią porą tik gyvenime, man pritartų. Visada santūri, rafinuotų manierų, uždaro būdo, tarsi visą laiką gyvenanti savame, gan uždarame pasaulyje, balerina neatpažįstamai pasikeisdavo scenoje. Ir tada tos transformacijos liudininkams belikdavo stebėtis. Stebėtis matant, kaip emocijos užlieja sceną, kaip nevilties ir skausmo banga užtvindo žiūrovų, stebinčių Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, širdis. Arba kartu su balerinos Kitri Ludwigo Minkaus „Don Kichote“ džiaugtis gyvenimu, jaunyste. Sunku būdavo patikėti, kad tai ta pati atlikėja.

Žilvinas Dautartas

Apie Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską

Gimiau pačiu laiku. Todėl ir dėkoju likimui, kad suteikė man galimybę pažinti daugybę nepaprastų žmonių, ištikimai tarnavusių lietuviškajai Terpsichorei, būti kartu su jais scenoje, mokytis iš jų. Artėjant Lietuvos baleto 95-ajam gimtadieniui noriu prisiminti juos, papasakoti apie jų likimus, milžinišką jų indėlį į Lietuvos baleto aukso fondą. Apie pirmąsias profesionalias mūsų balerinas – Olgą Malėjinaitę ir Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę – jau esame kalbėję, tad šiandien prisiminkime Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską.