Šokis
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Sausis, vasaris, kovas
Šimto metų slenkstį perkopusi Lietuvos baleto trupė 2026-uosius pradėjo klasikiniais spektakliais. Sausio 8 d. Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ Albertą pirmą kartą šoko pernai prie pagrindinių solistų grupės prisijungęs Dnipre, Ukrainoje, gimęs Olegas Ligai. Šį vaidmenį jis jau yra atlikęs Tbilisio valstybiniame operos ir baleto teatre rodomoje romantinio šedevro redakcijoje, kurią parengė XX a. paskutiniame dešimtmetyje puikiai žinoma baleto solistė Nina Ananiašvili (dekoracijas ir kostiumus sukūrė Vilniuje ne kartą dirbęs dailininkas Viačeslavas Okunevas).
Aistė Audickaitė
Spektaklis kaip patirtis ir kvietimas svajoti
Pokalbis su šveicarų choreografe Jasmine Morand
Sausio mėnesį Vilniuje Šveicarijos choreografė ir šokėja Jasmine Morand kartu su savo įkurta šokio trupe „Prototype Status“ pristatė spektaklį-instaliaciją „Mirkids“. Kūrinys, skirtas jaunajai auditorijai, kviečia žiūrovus patirti jį neįprastu būdu – žiūrint iš apačios per lubose įrengtą veidrodį, kuriame atsiskleidžia nuolat besikeičiantis gyvas kaleidoskopas. Pasak choreografės, toks stebėjimo būdas leidžia pasinerti į svajones.
Viktorija Sinicyna
Bandymas sušokti žaizdotus miškus
Kauno šokio teatro „Aura“ premjera „Anksti rytą...“
Šiuolaikinis šokis yra palanki forma kalbėti apie archajiško ryšio su bendruomene, su gamta ilgesį. Ir pasekmes, kai to nebelieka, – ne abstrakčias, nežinia kam turinčias rūpėti, bet keliančias tiesioginį pavojų žmogui. Nedeklaruojant, nebrukant, tiesiog siūlant apmąstyti neišvengiamybę, pakeliui galbūt randant savų būdų, kaip tai tverti. Neribojamas griežtų normų šiuolaikinis šokis leidžia kūnui tekėti nevaržomam vienareikšmių prasmių. Nebent režisuodamas šiuolaikinio šokio spektaklį pats susikuri spąstus.
Agnė Zėringytė
Judesys kaip baigties ir pabaigos nebuvimas
Pokalbis su LNOBT vedančiuoju solistu Edvinu Jakoniu
Edvinas Jakonis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto šokėjas, kurį laiką dirbęs ir Nacionaliniame Anglijos balete. 2025 m., Lietuvos baletui minint šimtmetį, tapo vedančiuoju solistu. Šoko tiek klasikiniuose pastatymuose – „Žizel“ (choreografė Lola de Avila, LNOBT, 2020 m.) ir „Arlekino milijonai“ (choreografas Alexei Ratmansky, LNOBT, 2023 m.), tiek moderniuose: „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, LNOBT, 2022 m.), „Moving rooms“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, LNOBT, 2025 m.).
Ugnė Kačkauskaitė
Dvylika žingsnių tarp vertikalės ir horizontalės
Festivalyje „New Baltic Dance“ – Olivier Dubois šokio spektaklis „Tragédie“
2013 m. vasaros viduryje Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) sausakimšai pripildė žiūrovai, sugužėję pamatyti bene didžiausios tuometės vokiečių choreografijos žvaigždės – antrąja Pina Bausch vadinamos Sashos Waltz – šokio spektaklio „Kūnai“. Nors spektaklis originaliai pastatytas 2000-aisiais, dešimtmečio atotrūkio jame ne tik nesijautė, priešingai – tuomet tai buvo gaivaus oro gurkšnis, kvietęs permąstyti ir mūsiškio šokio kompasą.
Emilija Ferdmanaitė
Karalystę iškeisti į krosnį
Šiuolaikinio šokio spektaklis „Onos“
Ant juodos „Dūmų fabriko“ scenos dangos išdėliotas nebaigtas parketo raštas. Medinės lentos sudaro ornamentą, kuris, pasak Šeiko šokio teatro spektaklio „Onos“ kūrėjų, yra aliuzija į XVII a. dvaro grindų likučius. Raštas atrodo laikinas, trapus – tik fragmentai, kuriems sujungti į visumą reikia žiūrovo fantazijos. Klausimas, kylantis dar prieš pasirodant šokėjoms, – ar ši struktūra bus rekonstruota, ar galutinai išardyta?
Evelina Kondrotaitė
Šešėlių estetika ir saugus susitikimas su tamsa
Šeiko šokio teatro ir Klaipėdos lėlių teatro monospektaklis „Kontūrai“
Šokio ir šešėlių monospektaklis „Kontūrai“, sukurtas Šeiko šokio teatro kartu su Klaipėdos lėlių teatru, pristatomas kaip vidinė kelionė – artėjimas prie savęs, prie savo pažeidžiamumo ir „tamsiausios tamsos“. Choreografė ir atlikėja Dovilė Binkauskaitė kalba apie kontūrą kaip ribą, leidžiančią atpažinti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda „kitas“, apie būtinybę ne paneigti, o priimti tai, kas glūdi šešėlyje.
Austėja Tamaliūnaitė
Biomorfinė meditacija: kūnai kaip spiečius
Tarptautiniame festivalyje KITOKS – spektaklis-instaliacija MIRKIDS
Fojė besibūriuojantys nuo šiol kas dvejus metus organizuojamo tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS žiūrovai į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę pakviečiami keliauti susikibę rankomis, atlikėjams paslaptingai šnabždant – „įsivaizduokite, kad esate viena ilga gyvatė“. Taip prasideda šveicarų trupės „Prototype Status“ spektaklis-instaliacija MIRKIDS (idėjos autorė ir choreografė – trupės įkūrėja Jasmine Morand), skirta jauniesiems žiūrovams.
Agnė Zėringytė
Jeigu man lemta šokti, mane priims ir čia
Pokalbis su baleto šokėja Smilte Mazūraite
Smiltė Mazūraitė prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės (LNOBT) prisijungė prieš daugiau nei metus ir jau spėjo pradėti savo antrą sezoną. Į trupę atėjo baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (choreografas Witoldas Borkowskis, atnaujino Jurijus Smoriginas, LNOBT, 1972 m., atnaujintas 1988 m.), „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, LNOBT, 2022 m.), „Arlekino milijonai“ (choreografas Alexei Ratmansky, LNOBT, 2023 m.).
Ugnė Sasnauskaitė
Skirtingos šaknys, panašūs vaisiai?
Baleto fantazija „Du į priekį, viens atgal“
Gruodį Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ su Josephu Simonu priešakyje pakvietė pilnutėlę „Menų spaustuvės“ salę į baleto fantaziją „Du į priekį, viens atgal“. Keturios šokėjos (Vaiva Paukštė, Ugnė Irena Laurinavičiūtė, Gabrielle Emily Aidulis, Urtė Groblytė), studijas baigusios skirtinguose Vakarų Europos universitetuose, pasiūlė savo šokio patirčių įvairovę ambicingai, bet tikrai ne novatoriškai vizijai – sujungti du skirtingus stilius į vieną kūrinį.
