Šokis

Žilvinas Dautartas

Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis: baleto artistas Voldemaras Chlebinskas“

Nedažnai klasikinio baleto bendruomenę džiugina nauji leidiniai apie jos narius. Vienas tokių – Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“, skirta unikaliam šokėjui, M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniui Voldemarui Chlebinskui.

Rosana Lukauskaitė

Šeiko šokio teatro spektaklis „Ordredesordreordredesordre“

Briuselyje gyvenančios Y kartos šiuolaikinio šokio choreografės Vilmos Pitrinaitės spektaklio „Ordredesordreordredesordre“ choreografijos šerdis sudaryta iš mokslinių tyrimų, (ne)tvarkos bei gyvai atliekamos grupės „Joy Division“ muzikos. Kūrinį sausio 24 d. „Kultūros fabrike“ išvydo uostamiesčio žiūrovai, o sausio 29 d. „Menų spaustuvėje“ – vilniečiai. Jau spektaklio pavadinime susipina tvarkos (pranc. ordre) ir sutrikimo (pranc. désordre) vektoriai.

Helmutas Šabasevičius

Sausis

Daugelio pasaulio šalių baleto trupėms gruodis ir sausis susiję su Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ spektaklių maratonu. Šis kalėdinis spektaklis vyravo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro afišose. Paskutinį šio sezono „Spragtuką“ buvo įdomu pamatyti pirmiausia dėl praėjusių metų debiutantų – Julijos Stankevičiūtės ir Jeronimo Krivicko, kurie toliau tvirtino, šlifavo, artistinėmis priemonėmis argumentavo savo personažus, tobulino techninės ir kūrybinės partnerystės jausmą.

Žilvinas Dautartas

Apie baleto artistą Vaclovą Sasnauską

Noriu sugrįžti į praeitį ir prisiminti tada dar Akademinio operos ir baleto teatro baleto artistą Vaclovą Sasnauską, ne tik teikusį gražių vilčių, bet ir kėlusį nemažą pavojų savo šiek tiek vyresniems kolegoms, besivaržantiems dėl geresnės vietos po sofitais. Ir nieko stebėtina, juk Vaclovas, Vidurinės meno mokyklos Baleto skyriaus III laidos absolventas, pasižymintis išskirtiniais fiziniais duomenimis, racionaliu mąstymu ir darbštumu, tikrai pretendavo, laikui bėgant, į geriausio solisto statusą.

Rosana Lukauskaitė

Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“

Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda kartu su violončelininku Mindaugu Bačkumi bei choreografe Agnija Šeiko sukūrė šokio ir muzikos spektaklį „Oneiro“, jo premjera įvyko gruodžio 7 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“. VšĮ „Violončelių muzika“ ir Šeiko šokio teatro bendro projekto pavadinimo kilmė – ne tik graikų kalbos žodis, reiškiantis sapno būseną, bet ir kitaip sudėlioti japoniško žodžio, nusakančio garso spalvą, dėmenys (ne-iro). Taip pat galima iššifruoti ir anglišką žodį one, leidžiantį kalbėti apie globalaus pasaulio vienatvę.

Helmutas Šabasevičius

Lapkritis ir gruodis

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre viešėjusi Brno nacionalinio teatro (Čekija) baleto trupė parodė šiuolaikinę Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ interpretaciją. Afišose didelėmis raidėmis išrašytus angliškus žodžius (šokio pasaulyje vis dažnesnis, tačiau papildomų prasmių spektakliui retai kada suteikiantis sprendimas) papildė teatro apatinėje fojė eksponuojami juodas ir baltas automobiliai, tačiau scenoje plasnojo gulbės.

Žilvinas Dautartas

M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus koncertas „Užburianti klasika“

Taip, ir tuo galėjo įsitikinti visi, kuriems teko stebėti Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių naujametinius koncertus gruodžio 30 ir 31 d. Šokio teatre. Jau dabar drįstu teigti, kad ta karūna pasipuošė tikrų tikriausiu briliantu – tryliktos klasės mokinio Edvino Jakonio (mokytojas Petras Skirmantas) šokiu. Nenoriu nieko įžeisti, bet tokio šokėjo mes tikrai dar neturėjome. Visi galime tik pasidžiaugti, kad viltys, susijusios su šiuo talentingu mokiniu nuo pirmų jo žingsnių (mokytoja Marija Kiršienė) choreografijos skyriuje, šį kartą pasiteisino su kaupu. Mes turime perspektyvų, talentingą ir darbštų jaunuolį, kuris jau dabar gali papuošti bet kurio Europos Sąjungos (ir ne tik jos) šokio teatro sceną.

Helmutas Šabasevičius

Du spektakliai Latvijos nacionalinėje operoje

Dar šių metų kovą, lankantis Latvijos nacionalinėje operoje vykusiame koncerte „Didysis baleto šimtmetis“, į akis krito dviejų šokio spektaklių – „Hamletas“ ir „(Ne)sek man pasakų“ – premjeras balandžio 12 d. skelbianti afiša. Ji sudomino ne tik naujais Latvijos choreografijos vardais, bet ir tuo, kad „Hamleto“ šviesų dailininkas – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistras Levas Kleinas.

Tautvydas Urbelis

„Nuepiko“ šokio spektaklis „Perdegimas“

Šiandien žmogus sugeba išlaikyti dėmesį 8 sekundes (2000-aisiais – 12 s), jūros lygis nuo 1930-ųjų iki 2017-ųjų pakilo 7,5 cm, 2015-aisiais 7,8 procento vaikų Amerikoje turėjo aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, 2018-aisiais žmogus online praleidžia 6,8 valandos per dieną.

Kai kurie iš šių faktų tikri, kiti išsigalvoti, treti gali būti įrašyti kažkur tarp šių sunkiai apčiuopiamų priešpriešų. Vieniems jie kelia siaubą, kitiems – mazochistinį pasitenkinimą pajutus artėjančios apokalipsės dvelksmą, o treti dėl negrįžtamai sunykusio gebėjimo koncentruoti dėmesį tik perbėgo akimis raides, kurios taip ir nesusijungė į vientisą tekstą. Kad ir kaip būtų, esame nuolatinėje informacijos tėkmėje ir vis dažniau kyla noras pasiduoti ir plūduriuoti šioje visa apimančioje būsenoje. Šokio trupės „Nuepiko“ trijulė – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – savo naujausiame darbe „Perdegimas“ siūlo choreografinę šio amžiaus iššūkių interpretaciją, per pasirodymą tampančią nerimo amžiaus simptomu.

Žilvinas Dautartas

„Amžinybė ir viena diena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Spalio 24-osios vakarą, maloniai pakviestas į Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusią generalinę repeticiją (teatro veteranams ir kitiems prijaučiantiems buvo suteikta galimybė pamatyti naujausią teatro darbą – Ritos Mačiliūnaitės dviejų veiksmų šokio operą „Amžinybė ir viena diena“), iš pradžių pasijutau lyg nukeltas ne vieną dešimtmetį į praeitį. Besirenkančius žiūrovus intrigavo neįgaliojo vežimėlyje be gyvybės ženklų sėdinti žmogysta. Kaip ir scenoje dėl kažkokio plakato susistumdę du žaliūkai, kurių pasistumdymas peraugo į nuožmią kovą. Tik kai plakatą nugvelbė trečiasis, tuo plakatu kviesdamas vis augančią minią į kažkokį renginį, pamaniau, kad naujausias kūrinys skiriamas Spalio perversmo (kiti tai vadina revoliucija), įvykusio 1917 m. spalio 25 d., jubiliejui. Iš pradžių maniau, kad dėl plakato-lozungo grumiasi monarchijos šalininkas ir liberalas, kol jų kova nepasinaudojo anarchistas – revoliucionierius, o gal bolševikas, tačiau mano sarkastišką nepasitenkinimą labai greitai nustelbė vyksmas scenoje.