Šokis

Agnė Zėringytė

Pokalbis su balerina Marija Kastorina

Marija Kastorina – vedančioji Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistė, prie trupės prisijungusi 2017 metais. Nuo 2006 m. mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, o 2010 m. įstojo į A.J. Vaganovos Rusijos baleto akademiją ir mokslus baigė ten. Buvo priimta į Sankt Peterburgo Leonido Jakobsono valstybinį akademinį baleto teatrą, bet po metų papildė LNOBT trupę. Lietuvoje sukūrė vaidmenis spektakliuose „Spragtukas“, „Bajaderė“, „Don Kichotas“, „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, 2018), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020) ir kt. 2018 m. už balete „Spragtukas“ sukurtą Mari vaidmenį paskelbta Metų baleto viltimi.

Ieva Tumanovičiūtė

Šokio spektaklis „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“

Šokio spektakliai, stebint šokėjų judesius, skatina atnaujinti ryšį su savo kūnu, geriau jį pajusti. Choreografių ir šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklyje „I SLAVE: šiuolaikinė meilės istorija“ (premjera gruodžio 9, 10 d., „Be kompanijos“) norisi kartu su jomis siūbuoti klubais, stebėti kūno impulsus, kratyti galvą, pulsuoti krūtine, mechaniškai suktis, leistis užvaldomam judesio tarsi svetimos jėgos, greta kito išsitiesti ant iš ilgų, šviesių plaukų padaryto kilimo, oda pajusti jo faktūrą.

Helmutas Šabasevičius

2022-ųjų lapkričio pabaiga–gruodis

Choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės vadovaujamas Baltijos baleto teatras nuolat ieško naujų reginio formų, dažnai į savo spektaklius įtraukia vaizdo projekcijas ar lazerių šou elementus, tad naujausias šios nedidelės trupės darbas – „Aqua Chorus“, kuriame šeši šokėjai dėl dėmesio varžosi su scenos gale sumontuotų fontanų purslais, – pratęsia eksperimentų ir kontaktų su populiariųjų reginių išlepintais žiūrovais paieškų kelią. Spektaklis rodytas salėje „Compensa“, kurios aplinka nėra labai tinkama didesnių meninių tikslų siekiantiems pasirodymams, nes scenos matomumas gana netolygus, o sėdintieji pirmose eilėse negali matyti šokėjų kojų (jos šiame mene vis dėlto atlieka svarbiausią vaidmenį).

Žilvinas Dautartas

„Prieš devyniasdešimt metų. Penki baleto spektakliai iš Valstybės teatro repertuaro“

Gruodžio 20-osios ir 22-osios vakarais M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre parodyti penki baleto spektakliai puikiai iliustravo vis labiau mūsų baleto pasaulyje įsigalinčią tendenciją: naujų baleto ir šokio spektaklių kūrybą į savo rankas perima moterys. Perima gražiai, be revoliucinių šūkių, perversmų – tiesiog įgyvendina savo ar kitų sumanymus. Tad nieko nuostabaus, kad iš penkių baleto miniatiūrų dvi buvo sukurtos trijų choreografių.

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Žilvinas Dautartas

XIX–XXI baleto mokyklos laidos. Eglė Špokaitė, Anželika Cholina ir Aurelijus Daraškevičius

Bandydamas išsamiau susipažinti su M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, mininčio savo septyniasdešimtmetį, veikla, vis dažniau pagalvodavau: kodėl ji buvo tokia banguota, kodėl nepavykdavo Vilniaus, Kauno, o vėliau ir Klaipėdos teatrus nuolat aprūpinti profesionaliai parengtais baleto artistais? Kodėl vienais metais Baleto skyrių baigdavo keli absolventai, o kitais ir keliolika, nors į Baleto skyrių būdavo priimama tikrai nemažai norinčiųjų tarnauti šokio mūzai?

Agnė Zėringytė

Pokalbis su baleto šokėju Edvinu Jakoniu

Edvinas Jakonis prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės prisijungė vos prieš dvejus metus. Jis baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Miuncheno baleto akademiją. 2018 m. tapo tarptautinio jaunųjų baleto šokėjų konkurso „Youth America Grand Prix“, vykusio Niujorke, laureatu. Kuria vaidmenis tokiuose LNOBT spektakliuose kaip „Bajaderė“, „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, 2016), „Žizel“ (choreografė Lola de Ávila, 2020), „Pachita“, „Infra“ (choreografas Wayne’as McGregoras, 2022) ir kt. Šiuo metu ruošia vaidmenį balete „Spragtukas“.

Helmutas Šabasevičius

Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Po keturiasdešimties metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) grąžino skolą kompozitoriui Feliksui Bajorui – lapkričio 17, 18 ir 19 d. įvyko jo operos-baleto „Dievo avinėlis“, parašyto 1982-aisiais, premjeriniai spektakliai. Meno kultūros žurnale „Krantai“ (1989, gegužė) išspausdinta paties kompozitoriaus parengta publikacija su šio kūrinio užsakymą bei svarstymą nušviečiančiais dokumentais ir tuometės Meno tarybos rezoliucija: „Į 1984 metų repertuarą operos „Dievo avinėlis“ neįtraukti. Jei autorius pataisys libretą ir muziką, ateityje... žiūrėsim.“

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (I)

Kaip ir kasmet, rugsėjį į Paryžių sugrįžo iki pat gruodžio besitęsiantis Rudens festivalis, nutraukęs po vasarą vykusio Avinjono teatro festivalio vyravusį štilį. Deja, pirmieji rudens mėnesiai privertė skendėti blunkančioje liepos reminiscencijoje. Tyliai iškilo seniai nerimą keliantis scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimas. Susidarė įspūdis, kad dalis Rudens festivalyje pristatomų kūrinių maunami ant vieno tematinio ir tikslinio virbo.