Šokis
Helmutas Šabasevičius
Impulsas, tampantis pulsu
Septintasis „Kūrybinis impulsas“ LNOBT
Jau septintą kartą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtas choreografinių projektų koncertas „Kūrybinis impulsas“ – viena iš iniciatyvų, garantuojančių normalią šokio kultūros būtį ir raidą, užtikrinančių, kad daugiau mažiau tolygiai vystytųsi visi ją sudarantys komponentai.
Laura Šimkutė
Skirtingų kartų reivas
Apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius „Z+“ bei „Somaholidays“
Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad „Naujasis Baltijos šokis“ – tai keletą dienų trunkantis vakarėlis, kuriame šokis tampa priemone ne tik atsipalaiduoti ir nusimesti dienos rūpesčius, bet ir kalbėti(s). Antroje festivalio pusėje netikėtas pokalbis įvyko tarp dviejų spektaklių: Z kartą nagrinėjančio „Airos“ šokio teatro „Z+“ ir trupės „Wie cie“ atostogų ypatumus ironiškai perteikiančio „Somaholidays“.
Helmutas Šabasevičius
Budrumo pamokos
Alaino Platelio „Nicht Schlafen“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Šiemet dvidešimt pirmą kartą surengtas tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ jau virto istorija, baigiasi scenos meno sezonas, ir mintys krypsta link rudens, kada bus pradėtas imti naujų teatro ir šokio spektaklių bei projektų derlius. Vis dėlto Alaino Platelio spektaklis „Nicht Schlafen“, įtrauktas į festivalio programą, nesileidžia užmirštamas – ir dėl subjektyvių, ir dėl objektyvių priežasčių.
Helmutas Šabasevičius
Aitvarai ir tramvajai
Estijos baleto spektakliai LNOBT
„Mieli lietuviai...“ – su maloniu estišku akcentu tris vakarus iš eilės mobiliuosius telefonus ragino išsijungti garso įrašas, kuriuo buvo pradedami Estijos nacionalinės operos gastroliniai spektakliai, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyti gegužės 15–17 dienomis.
Rimgailė Renevytė
Judėjimas vakuume
„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą.
Laura Šimkutė
Nematomos pusės tyrimai per judesį
Ketvirtoji festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ diena
Gegužės 4–13 d. vienas didžiausių, įdomiausių ir kokybiškiausių festivalių Lietuvoje „Naujasis Baltijos šokis“ sukvietė šiuolaikinio šokio gerbėjus į „Menų spaustuvės“ bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro sales. Gegužės 7 d. buvo galima išvysti du spektaklius: tvinpyksiškąjį „monoLOG (Malkologą)“ ir socialiai aštrią „Vilties medžioklę“.
Ilona Vitkauskaitė
Apie mikroutopijas ir maistą
Spektaklis „Mūsų namai“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio organizatoriai buvo pasiryžę lankytojus supažindinti su Kitu. Juo gali būti įvardyti visi, nepatenkantys į dominuojančios Vakarų, heteroseksualaus baltaodžio vyro kultūros rėmus. Žinoma, klausimas, kiek tas Kitas scenoje išlieka kitoniškas, nes dažniausiai yra tiesiog kolonizuojamas, nugrimuojamas, „įkomponuojamas“ pagal visas konvencijas ar stereotipus, kad būtų lengvai priimtas (t.y. perkamas) plačiosios visuomenės ar bent jau teatro mėgėjų ir žinovų. Į tokį Kitą be didesnių trukdžių galima paganyti akis, jam su ovacijomis paploti.
Aušra Kaminskaitė
Žiūrėk, ką palieki po savęs
Spektaklis „Aneckxander“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Šįmet „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai taip tiksliai apibūdino ir pagarsino festivalio temą, kad būtent nuo jos norisi atsispirti analizuojant matytus spektaklius. Kūnas ir kitas. Antonimai ar vienas kito papildiniai? Žvelgiant kaip į priešingybes, kūno sąvoka galėtų būti suprantama kaip savas. Kita vertus, kitas gali būti tai, kas pratęsia kūną, tai, kas yra už jo ir kas verčia jį aukoti įpročius dėl nežinomų, todėl nepatogių potyrių. Pastaruoju atveju dar aktualiau nuskamba festivalio buklete nurodyti programų pavadinimai – main ir next. Pagrindinė programa ir kita, t.y. next, arba tie, vėliau pakeisiantys šiandieninius main. Ir nors minėtuose kontekstuose žodis kitas turi skirtingą reikšmę (next – po to einantis; other – ne tas, kitoks), jų sąsajas užčiuopti itin lengva: negali žinoti, ar kitoks nebus tas, kuris ateis po tavęs.
Helmutas Šabasevičius
Baletas su audros kvapu
„Korsaro“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
XIX a. baleto paveldo atgaivinimo monopolis (su retomis išimtimis) priklauso Rusijos choreografams ir baletmeisteriams statytojams; su jų pagalba ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras į savo repertuarą įtraukė Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“ (2004) ir „Miegančiąją gražuolę“ (2006), Ludwigo Minkaus „Bajaderę“ (2007) ir „Don Kichotą“ (2016).
Monika Jašinskaitė
Būti dukra poteleviziniame amžiuje
Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“
Kovo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera. Grinevičiūtė yra jauna šokėja, baigusi šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją greičiausiai jau matėte: kaip atlikėją Airos Naginevičiūtės, Jono Tertelio, Vyčio Jankausko kūriniuose, kaip kūrėją spektaklyje „B ir B dialogas“, o gal net blondinės amplua per nacionalinio transliuotojo žinias. „Šokis dulkių siurbliui...“ – pirmas jos pilnametražis solinis darbas, tad šiame tekste iš arčiau pažvelkime į keletą jo elementų.
