Šokis

Žilvinas Dautartas

Apie Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską

Gimiau pačiu laiku. Todėl ir dėkoju likimui, kad suteikė man galimybę pažinti daugybę nepaprastų žmonių, ištikimai tarnavusių lietuviškajai Terpsichorei, būti kartu su jais scenoje, mokytis iš jų. Artėjant Lietuvos baleto 95-ajam gimtadieniui noriu prisiminti juos, papasakoti apie jų likimus, milžinišką jų indėlį į Lietuvos baleto aukso fondą. Apie pirmąsias profesionalias mūsų balerinas – Olgą Malėjinaitę ir Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę – jau esame kalbėję, tad šiandien prisiminkime Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską.

Žilvinas Dautartas

Olga Malėjinaitė ir Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė

Ne tiek jau daug liko laukti – gruodžio 4-ąją Lietuvos klasikinio šokio bendruomenė švęs  profesionalios baleto trupės gimtadienį: prieš 95-erius metus Valstybės teatro scenoje įvyko Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera. Bent jau šia proga prisiminkime tas pirmas šokėjas, privertusias oficialiai įteisinti naujos meno šakos gimimą jaunoje valstybėje. 

Kas buvo tos pirmosios, nuo kurių ir prasidėjo mūsų baleto istorija? Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė kartu su Eugenija Žalinkevičaite jau 1922 m. gruodžio 31 d. teatro administracijos rašte Kauno miesto ir apskrities karo komendantui dėl naktinių leidimų įvardytos kaip etatinės darbuotojos. Jos abi kartu su savo kolegėmis iš Olgos Dubeneckienės baleto studijos N. Rivkaite ir L. Gailevičaite tų pačių metų birželio 2 d. dalyvavo studijos mokinių Kauno visuomenei skirtame koncerte.

Rengėjų inf.

Aušra Kaminskaitė

Šokio spektaklis „To Da Bone“

Vilniaus miesto urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ne viename interviu teigė, kad ilgą laiką jų svajonė buvo atnešti gatvės šokį į profesionalią sceną. Panašią idėją tik siauresniu – vieno spektaklio – mastu 2017-aisiais įgyvendino Marselyje apsistojusi ir „(La)Horde“ pasivadinusi choreografų trijulė – Marine Brutti, Jonathanas Debrouweras ir Arthuras Harelas, pastačiusi spektaklį „To Da Bone“ apie jumpstyle šokį ir jį šokančią visuomenę. Tiesa, anot pačių kūrėjų, su gatvės šokiu jų pasirinktas objektas neturi (beveik) nieko bendra.

Helmutas Šabasevičius

Baleto artistai atsako į klausimus

Dabar išgyvename keistą laiką. Labai dviprasmiški jausmai, nes kaip ir visada juk truputį laukiam atostogų, nes norisi pailsėti, sustoti, pabūti namie su šeima, atitrūkti, kad iš naujo pasiilgtume darbo. O dabar... tarsi ir laisvi, bet ir laukiame. Aš stengiuosi „neįjungti“ atostogų režimo, stengiuosi susidėlioti dienotvarkę su konkrečiais darbais ir tikslais, susikurti tam tikrą rutiną ir taip išbūti šį laiką. Žinoma, namų sąlygos mūsų profesijai nėra dėkingiausias variantas, tačiau visi tampam labai kūrybingi, kai tenka prisitaikyti ir rasti naujų būdų. Juolab kad visas pasaulis išgyvena tą patį. Baleto bendruomenė labai geranoriška, labai daug baleto pamokų iš daugelio teatrų galima rasti internete – su puikiais pedagogais ir artistais, sudėliotų taip, kad galima dirbti namie. Mes taip pat savo trupėje dirbam per pamokas videokonferencijos formatu.

Žilvinas Dautartas

Vytautas Kudžma

Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.

Helmutas Šabasevičius

Baleto artistai atsako į klausimus (I dalis)

Vieniems kalendoriuje pažymėti baleto spektakliai „Stebuklingas mandarinas“ (03 25) ir „Romeo ir Džuljeta“ (03 28) liks tik tušti įrašai, neįgyvendinti planai, nepatirti įspūdžiai, kitiems tai bus nesušokti vaidmenys, neišsipildę lūkesčiai, neišgyventas scenos jaudulys, nepatirtas gaivinantis kūrybos džiaugsmas. Kaip ir daugelis kitų scenos meno kūrinių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurio kultūros ritmą pakeitė koronavirusas. Meninis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, karantinas daugelį privertė stabtelėti, suteikė laiko apmąstymams, naujų kūrybos ir jos sklaidos formų paieškoms. Baleto menininkai – ne išimtis, tik jų kasdienis gyvenimas skiriasi nuo kitų teatro kūrėjų: jie yra ne tik artistai, bet ir muzikantai, privalantys kasdien skirti tinkamą dėmesį savo pagrindinio instrumento – kūno – kūrybinei parengčiai.

Žilvinas Dautartas

Ada Tumalevičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė ir Natalija Makarova

Prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ (1981, nr. 2) rašiau apie mūsų baleto „antrąjį ešeloną“, arba atsarginių suolelį, jei kalbėtume krepšinio terminais. Tame straipsnyje bandžiau atkreipti dėmesį į tas baleto solistes, kurioms vieną vakarą tekdavo šokti kordebalete, kitą – atlikti pagrindinį vaidmenį. Tie pagrindiniai vaidmenys „antrajam ešelonui“ atitekdavo jau po premjerinių spektaklių, kai recenzijos jau būdavo parašytos ir išspausdintos. Tad „antrasis ešelonas“ likdavo ne tik be dėmesio, bet ir be įvertinimo. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Kaip ir kitų, eilinių scenos meno sričių atstovų, apie kuriuos mažai kas rašė, bet be kurių neįmanoma buvo net įsivaizduoti didelio ar mažo teatro. Tiesa, kartais kritika paminėdavo ir „antrojo ešelono“ atstoves.

Helmutas Šabasevičius

Vasaris

Baigiantis 2019 metams Kaune įvykusi šokio trupės „Nuepiko“ premjera – spektaklis „Perdegimas“ – viltingai tęsia naujuosius Lietuvos šokio kultūros metus, šį vakarą Vilniuje, „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Tai vienas tų kūrinių, kuriuose iš tikrųjų svarbiausia yra kūnas ir judesys.

Greta Vilnelė

Šokio teatro „Aura“ spektaklis „Bekūniai“

Šis pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą – visuomenės teisingumo stokojusiųjų, homoseksualų, vargšais nesirūpinusių beširdžių ir doroviškai supuvusiųjų miestą. Jo žmones nubaudė du Dievo pasiųsti angelai, kurie sudegino nusidėjėlių buveinę, liepsnose pradangindami jų ištvirkusias nuodėmes. Mokslininkų teigimu, Dievo bausmė buvo meteoritas, sprogęs virš Tall el-Hammam vietovės dabartinės Jordanijos teritorijoje.