Ypatingos auros koncertas

Vidmantas Bartulis (1954–2020) buvo plačios širdies asmenybė. To širdingumo daug liko ir jo muzikoje. Gal todėl minint kompozitoriaus 70-metį tarp Šv. Kristoforo orkestro, diriguojamo meno vadovo Modesto Barkausko, ir publikos užsimezgė toks vieningumo ryšys. Koncerto vedėja Gerūta Griniūtė pristatymo žodyje palinkėjo patirti gelmiškų apmąstymų ir bartuliškos šviesos. Linkėjimai išsipildė su kaupu.

Įvadu į Bartulio muzikos vakarą tapo jo mokinio Luko Butkaus paskyrimas savo mokytojui „I like Vidmantas Bartulis“ (2023) fortepijonui (kuriuo skambino pats autorius) ir styginiams. Jaunas kompozitorius, kaip ir jo mokytojas, nedaugžodžiauja: prisiminimai ir nežymūs Bartulio kūrinių motyvai sulydyti ilgesio būsenos, lyriką keičiant aštresne netekties gaida, pasikartojantis raiškus motyvas iš užkoduotos Bartulio pavardės... Atrodo, svarbiausias išmoktas dalykas – kaip subtiliai prie vienišo garso priglausti kitą.

Bartulio „I like Schubert“ (1998), inicijuotas orkestro įkūrėjo Donato Katkaus, yra vienas ryškesnių ir kartu ne visuomet „įvykstantis“ opusas. Čia sudėtinga auginti įtampą tarp vis nutrūkstančių motyvų, muzika reikalauja nepaprasto vidinio susikaupimo ir iš soluojančio smuiko – įkvėptai griežė orkestro primarijus Simas Tankevičius, – ir iš jautriai įsitraukiančio orkestro. Kokiomis briaunomis turėjo pereiti autorius, kad sugebėtų kiekvienu momentu taip moduliuoti būsenų atspalvius? Orkestras griežė ypatingai – vidinis muzikantų susitelkimas lyg padvigubino skambesio jėgą. Juo tyriau pabaigoje nuskambėjo Franzo Schuberto Adagio iš Kvinteto C-dur, op. 163.

Rečiau atliekamas „Bolero. Pavane lacrimae“ (2010). Bartulis kaip retas kuris mokėjo perteikti vienišumo būseną. Neretai ji siejama su violončelės tembru. Šį vakarą su orkestru griežė violončelių grupės koncertmeisteris Domas Jakštas. Šiame kūrinyje violončelės monologai pertraukiami tarsi realybės kirčių. Tokios, atrodytų, paprastos muzikos preciziškas atlikimas (kolektyvas šiuo laiku yra tikrai puikios sudėties) leidžia ją išgyventi labai asmeniškai. Pagal solisto ir orkestro santykį tai beveik mini koncertas, kuriame, kaip ir dažname Bartulio kūrinyje, darna „išriša“ nedarną, ir jei lieka ašara, ji yra apvalanti.

Vakaras buvo ypatingas išskirtiniu atlikėjų ir publikos vieningumo jausmu. Bartulio muzika išjudina kiekvieno asmeniškai pergyventą laiką ir kartu sutelkia. Kita vertus, gali net nejusti šalia esančių, nes orkestras, atrodo, griežia tik tau vienam. Dirigentas Modestas Barkauskas subtiliai gradavo laiką. Jis ir koncerto anonse Bartulį apibūdino kaip „pažabojusį laiko tėkmę muzikoje“.

Vakarą vainikavusių „Psalmių“ (1999) fragmentai lyg sudėlioti iš garsinių nuojautų, reminiscencijų. Keista, bet formą čia lemia pauzės. Aštrios garsinės briaunos, vėlgi, tik tam, kad išryškintų ramybės ilgesį ir lyg palinkėtų jos kiekvienam besiklausančiam. Bartulis, turėdamas teisingus gyvenimo orientyrus, nesusireikšmindamas, siekė kilti ir kėlė kitus. Jei kas būtų matavęs mūsų širdžių kardiogramas, manau, daugumos būtų sutapusios... Tokių koncertų nebūna daug.