Autorius: Živilė Ramoškaitė
Živilė Ramoškaitė
Tarp vokalo ir vaidybos
104-ąjį LNOBT sezoną atvėrė naujas Giuseppe’s Verdi „Aidos“ pastatymas
Su didžiausiu nekantrumu laukėme naujojo Giuseppe’s Verdi operos pastatymo, lapkričio 10–12 dienomis parodyto Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Lietuvoje „Aida“ turi ilgą istoriją, prasidėjusią 1927 m. spektakliu Valstybės teatre. Operos istorikai suskaičiavo iki šiol šešis „Aidos“ pastatymus, tarp kurių vyresnė karta pamena galbūt tris, o iš tiesų gal tik du: įspūdingą 1975 m. Liudo Truikio ir 1997 m. Jono Jurašo su Adomo Jacovskio scenografija. Apie pirmąjį kuluaruose sklandė šmaikštūs pasakojimai, kaip režisieriaus ir dailininko sukurtų triko atsisakė solistės, ypač kategoriškai – šviesaus atminimo Gražina Apanavičiūtė.
Živilė Ramoškaitė
Visa vienijanti kokybė
Lietuvos kamerinio orkestro ir Hugo Ticciati koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Lietuvos kamerinio orkestro koncertas su smuikininku ir dirigentu Hugo Ticciati gausiems orkestro gerbėjams iš anksto žadėjo išskirtinių muzikinių įspūdžių. Mat po 2020 m. įvykusio puikaus bendro koncerto svečio iš Švedijos pavardę įsiminė daugelis. Tarp orkestro ir dirigento užsimezgęs glaudus kūrybinis ryšys reikalavo tąsos. Taigi, spalio 11 d. įvyko antrasis susitikimas, tapęs tikrų tikriausia muzikos švente ir atlikėjams, ir klausytojams.
Živilė Ramoškaitė
„Karalius Rogeris“
Valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio muziką daugiau mažiau pažįsta profesionalai. Platesniems sluoksniams, net ir koncertus lankančiai publikai, ji beveik nežinoma. Retsykiais Szymanowskis suskamba, ypač iniciatyvą parodžius mūsų atlikėjams. Neminint senesnių laikų, kuriuos įprasta išmesti iš atminties kaip „kultūros dykumą“, jau Antrosios Respublikos laiku Rusnė Mataitytė bent porą kartų yra atlikusi Pirmąjį smuiko koncertą, o Nacionalinė filharmonija 2007 m. paminėjo kompozitoriaus 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Iškilmingą koncertą tuomet surengė maestro Antonio Wito diriguojamas Varšuvos filharmonijos orkestras, pristatęs minėtą smuiko koncertą ir kitus kūrinius.
Živilė Ramoškaitė
Dar viena įsimintina pažintis
Vilniaus festivalyje – Lietuvos kamerinis orkestras, Sergejus Krylovas ir pianistė Yeol Eum Son
Šiaip jau stengiuosi vengti pasikartojančių antraščių, tačiau šiuokart to daryti negaliu ir nenoriu. Mat įsimintina pažintimi prieš dvi savaites pavadinau Vilniaus festivalyje pasirodžiusio „Paganini Ensemble Vienna“ koncertą. Šį kartą, birželio 17 d., įvyko dar viena, ir vėl tikrai įsimintina, pažintis: pirmą kartą mūsų scenoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir jo vadovu bei vakaro solistu Sergejumi Krylovu koncertavo pianistė iš Pietų Korėjos Yeol Eum Son.
Živilė Ramoškaitė
Vilniaus festivalyje – įsimintina pažintis
„Paganini Ensemble Vienna“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Turbūt neperlenksiu sakydama, kad Niccolò Paganini vardą žino milijonai žmonių, nebūtinai muzikantų. Šį smuikininką gaubiančios legendos, paslaptingi pasakojimai apie neva su piktąja dvasia susietą gyvenimą kurstė ir tebekursto kūrėjų ir paprastų mirtingųjų fantaziją. Sukurta daugybė emocingų tekstų, išliko įvairių menininkų liudijimų, pasakojimų ir net susukta meninių filmų apie Paganini pasirodymus koncertuose, kuriuose jo griežimas dažnai būdavo siejamas su antgamtinėmis jėgomis, tiesiai sakant, šėtono veikimu.
Živilė Ramoškaitė
Kaip sekėsi tapyti simfoniją
Orkestro muzikos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Vilniaus gatvėse gausu įvairios formos reklaminių stendų, barkšančių ant pėstiesiems skirtų šaligatvių. Kai kuriose vietose jie taip gudriai įkomponuoti, kad niekaip nepraeisi neperskaitęs jų skelbiamo turinio. Apie ką ten rašoma, paprastam mirtingajam nesuprasti: žodžiai sudėlioti taip, kad vietoj prasmės atsiranda koks kalambūras arba ji tyčia apversta aukštyn kojomis. Gudragalviai, šitaip virtuoziškai vartaliojantys lietuvių kalbos žodžius, tūlą praeivį verčia pasijusti dabartinės reklamos „subtilybių“ nesuvokiančiu kvailiu. Manau, toks ir yra šių narciziškų reklamos kūrėjų tikslas.
Živilė Ramoškaitė
Trys premjeros ir du duetai
Nacionalinėje filharmonijoje įvyko atkeltas aktualios muzikos festivalio „Gaida“ koncertas
Neketinu ilgai samprotauti apie įvairius keitimus iš anksto suplanuotuose koncertuose. Ypač festivaliuose, kurie organizuojami prieš metus ir dar anksčiau. Į juos dažnai kviečiami pasaulyje žinomi atlikėjai, kurių užimtumo grafikas jau būna tankiai užpildytas. Negali numatyti ir muzikantų sveikatos būklės bei kitokių dalykų. Tad nesistebiu, kad aktyviai reklamuotą ir žaibiškai publikos išpirktą „Gaidos“ atidarymo koncertą spalio 20-ąją dėl Gidoną Kremerį ištikusios ligos teko atidėti net keliems mėnesiams. Pagaliau praėjusį sekmadienį, kovo 5 d., koncertas įvyko, o itin gausūs „Gaidos“ entuziastai liko patenkinti ir palydėjo jį ilgomis ovacijomis.
Živilė Ramoškaitė
Gimtadienis su Beethovenu ir Bruckneriu
Valstybinio simfoninio orkestro 34-ojo gimtadienio koncertas
Šiais metais, panašiai kaip praėjusiais, gyvenimo pulsą koreguoja tebesitęsiantis karas Ukrainoje. Sunku esant tokiai situacijai švęsti ir džiaugtis. Tačiau juk nelįsi į žemę būdamas gyvas, turi suktis, dirbti, daryti tai, kas reikalinga, kam esi įsipareigojęs, kuo laikosi kiekvieno mūsų gyvastis. Teisybė, svajoti ir fantazuoti darosi vis sunkiau... Ir vis dėlto galimybių bent kiek nurimti, išgyventi sielos nušvitimą dar tebeturime. Viena jų – klasikos koncertai. Nors vienodų jų nebūna, labiausiai laukiame ir džiaugiamės tais, kuriuose mezgasi maksimaliai intensyvus ir harmoningas atlikėjo santykis su muzika. Suprantama, gera muzika.
Živilė Ramoškaitė
Teatras prie fortepijono
Luko Geniušo rečitalis 32-ajame Tarptautiniame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“
Kartais pasigirsta nuogąstavimų, ar „Gaidos“ festivalyje ne per mažai dėmesio skiriama lietuvių muzikai. Vis pagalvoju – ar tai tiesa? Kiek siekia mano atmintis, bent po kelis mūsų autorių kūrinius suskambėdavo kiekvienoje „Gaidoje“. Vienais metais daugiau, kitais mažiau, bet jų būdavo visada. Gal dažniau kamerinių opusų, ne simfonijų, ne operų, tačiau pristatyti daugiau stambių formų lietuvių autorių kūrinių, spėju, nebuvo galimybių. Sakant tiesiai, reikėtų kur kas didesnio biudžeto, žinoma, ir visų kūrybinių institucijų nuoširdesnio bendravimo.
Živilė Ramoškaitė
Renesansinė juokdario drama
Mintys po Giuseppe’s Verdi „Rigoleto“ premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre
Tai kas gi tasai Rigoletas? – gerokai iki premjeros svarstė buvę ir būsimi Giuseppe’s Verdi operos atlikėjai. Jis ne vien tragediją išgyvenantis mylintis tėvas, bet ir prieštaringų jausmų, netgi nevisavertiškumo komplekso kamuojamas žmogus, rūmų juokdarys, nekenčiantis visų, kam turi tarnauti. Kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Rigoletas! – sakė į svarstymus įtrauktas net psichologas, mintydamas apie ydingus tėvų ir vaikų santykius. Ko tik tėvai nepridirba, linkėdami savo vaikams laimės.
