7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Živilė Ramoškaitė

Živilė Ramoškaitė

Stygininkų muzikinė puota

Antrasis Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas Kongresų rūmuose

Gintaro Rinkevičiaus inicijuotas Baltijos šalių orkestrų festivalis tęsiasi. Vasario 17 d. Kongresų rūmuose įvyko jau antrasis koncertas, pavadintas „100 stygų“. Scenoje išvydome Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkus – daugiau kaip šimtą. Tikrai įspūdingas vaizdas, gražiai įrėmintas scenos gilumoje išsidėsčiusių net trylikos kontrabosininkų! Tarp matytų savų smuikininkų, altininkų, violončelininkų buvo gausu naujų veidų. Įdėmiai stebint svečių grojimo būdą buvo galima pamatyti, kad jis šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių. Latvijos stygininkų, ypač smuikininkų, mokykla visada, kiek pamenu, pasižymėjo ypač aukštu profesionalumu. Šįkart apie tai iškalbingai bylojo meistriški jų nacionalinio simfoninio orkestro smuikų, altų ir violončelių grupių koncertmeisterių soliniai intarpai ir ypač šių atlikėjų išgaunama garso kokybė. Gal latvių muzikantai groja geresniais instrumentais?!

Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas „100 stygų“ Kongresų rūmuose. D. Matvejevo nuotr.
Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas „100 stygų“ Kongresų rūmuose. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius diriguoja Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkų orketrui. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius diriguoja Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkų orketrui. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius diriguoja Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkų orketrui. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius diriguoja Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkų orketrui. D. Matvejevo nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Gimtadienis su „Turangalila“

Valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo gimtadienio koncertas Kongresų rūmuose

Kad ir ką sakytų prieš šventimus nusiteikę skeptikai, šventės reikalingos. Jos suteikia daug džiaugsmo ir mums nuolat stingančio pozityvumo. Kartais švenčių reikia tam, kad padarytume ką nors išties nepaprasto. Gintaras Rinkevičius jau dvidešimt devynerius metus iš eilės švenčia savo įkurto Valstybinio simfoninio orkestro gimtadienius. Švenčia tikrai ne bet kaip ir ne dėl paties šventimo. Kiekvienais metais tuo pačiu metu jis su orkestru surengia ypatingą gimtadienio koncertą su įsimenančia nekasdieniška programa. Nuolat nepastoviame mūsų gyvenime toks nuoseklus pastovumas kelia pagarbą.

Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Bruno Perrault ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Bruno Perrault ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Zbignevas Levickis, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Zbignevas Levickis, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Alexander Paley, Gintaras Rinkevičius ir Valstybinis simfoninis orkestras. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Olivier Messiaeno simfonijos „Turangalila“ atlikimas Kongresų rūmuose. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Olivier Messiaeno simfonijos „Turangalila“ atlikimas Kongresų rūmuose. M. Ambrazo nuotr., „Lietuvos rytas“
Živilė Ramoškaitė

Prarastą laiką apmąstant

Gidonas Kremeris ir „Preliudai pradingusiam laikui“ „Vaidilos“ teatre

Programoje skelbto pavadinimo „Preliudai pradingusiam laikui“ („Preludes to a lost Time“) vertimą norisi redaguoti, vietoj pradingusiam rašyti prarastam, nors anglų kalbos žodį lost galima versti ir vienaip, ir kitaip... Man kirbėjo mintis, kad Gidonas Kremeris šiuo projektu greta pradingusio sovietinio gyvenimo mąsto ir apie prarastą laiką, o tai išsyk veda į žinomą Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kad tai netaptų „šaudymu Dievui į langus“, po koncerto kreipiausi į patį Maestro. Kaip jis projektą vadintų rusiškai, gal „utračennoje vremia“ ir gal tai aliuzija į Proustą? G. Kremeris patvirtino, kad tam tikra aliuzija yra.

Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris ir Antanas Sutkus. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris ir Antanas Sutkus. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Gidonas Kremeris. A. Žukovo nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Gintaro Rinkevičiaus suburti

Valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas

Maestro Gintaras Rinkevičius praėjusį penktadienį pradėjo dvidešimt devintąjį savo įkurto orkestro sezoną. Koncertas sutraukė pilnutėlę Kongresų rūmų salę, jo klausėsi gausūs orkestro gerbėjai ir melomanai, taip pat Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir žinomi valstybės asmenys. Nuo kėdžių pašokusi publika ilgais plojimais sutiko salėje pasirodžiusį Prezidentą Valdą Adamkų su ponia Alma. Garbiosios poros dėmesys svarbiems kultūros renginiams kelia visuotinį susižavėjimą ir pagarbą.

LVSO sezono pradžios koncertas. G. Bataščiuko nuotr.
LVSO sezono pradžios koncertas. G. Bataščiuko nuotr.
Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Viktorija Miškūnaitė, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. G. Bataščiuko nuotr.
Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Viktorija Miškūnaitė, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. G. Bataščiuko nuotr.
Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. G. Bataščiuko nuotr.
Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. G. Bataščiuko nuotr.
Viktorija Miškūnaitė ir Kostas Smoriginas. G. Bataščiuko nuotr.
Viktorija Miškūnaitė ir Kostas Smoriginas. G. Bataščiuko nuotr.
Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. G. Bataščiuko nuotr.
Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Gintaras Rinkevičius ir LVSO. G. Bataščiuko nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Itališka tema ir variacijos

Vilniaus festivalyje – Mario Brunello, Justė Janulytė ir Modestas Pitrėnas su LNSO

Šiųmetis Vilniaus festivalis pasižymi itališkų temų gausa. Jo moto „Harmonijos sodai“ pasiskolintas iš italų senosios muzikos ansamblio „Il Giardino Armonico“, kurio koncertas dar tik įvyks, tačiau jau antrajame festivalio koncerte, įvykusiame birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje itališka dvasia reiškėsi visu pajėgumu. Pirmiausia dėl to, kad jame dalyvavo garsusis šios šalies violončelininkas Mario Brunello, atlikęs Milane gyvenančios mūsų tautietės Justės Janulytės festivalio užsakymu sukurtą veikalą. Koncerte skambėjusi muzika taip pat siejosi su italų kultūra, jei ne tiesiogiai, tai asociatyviai.

Koncertą atvėrė Gustavo Mahlerio lyrikos perlas Adagietto iš Penktosios simfonijos. Šį opusą labai mėgo ir tebemėgsta įvairių meno rūšių kūrėjai, tačiau gal labiausiai jį išpopuliarino režisieriaus Luchino Visconti 1971 m. sukurtame filme „Mirtis Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzika išreiškia tai, ką vien tik kino priemonėmis nebūtų pavykę. Tad Adagietto atsiradimas programoje taip pat buvo nematomomis gijomis susietas su italų kultūra. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras – styginiai ir arfa – scenoje buvo susodinti kitaip, nei įprasta: violončelės – priešais dirigentą, kontrabosai – ne dešinėje, o kairėje pusėje, greta labai svarbios šioje partitūroje arfos. Matyt, toks muzikantų išdėstymas buvo sumanytas dėl antrojo programoje Janulytės opuso, tačiau Mahleriui jis pasirodė idealus. Nuo pirmųjų tylutėlių frazių, vedamų taupių M. Pitrėno gestų, salėje pasklido toks intymus ir išraiškingas garsas, kokio senokai negirdėjau. Kelios dešimtys stygininkų griežė kaip vienas, įsijautę į mažiausią dinamikos bangelę, ilgesingus garsų sūkurius, ekstaziškus pakilimus ir atoslūgius. Kūrinys buvo atliktas tarsi vienu atsikvėpimu. Sodrus ir intensyvus garsas vibruote vibravo paskutinėje iš pačių sielos gelmių išsiveržusioje kulminacijoje.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Mario Brunello ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Mario Brunello ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Mario Brunello. D. Matvejevo nuotr.
Mario Brunello. D. Matvejevo nuotr.
Mario Brunello, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mario Brunello, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, Justė Janulytė, Mario Brunello ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, Justė Janulytė, Mario Brunello ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Pagaliau susitikome su Elīna Garanča

21-ojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas LNOBT

Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.

Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!

Vilniaus festivalio pradžios koncertas. M. Aleksos nuotr.
Vilniaus festivalio pradžios koncertas. M. Aleksos nuotr.
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča, Karelas Markas Chichonas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča, Karelas Markas Chichonas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča, Karelas Markas Chichonas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča, Karelas Markas Chichonas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča ir Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča ir Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča ir Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Elīna Garanča ir Karelas Markas Chichonas. M. Aleksos nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Vokalo ir arfos suvilioti

Sezono pabaigos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Labai retai prie Nacionalinės filharmonijos centrinių durų pamatai ištiestą raudoną kilimą, o ypač kai jis staiga atsiranda prieš simfoninį koncertą. Gal ir niekad anksčiau to nebuvo, tad praėjusį penktadienį jį pamačiusi sutrikau. Pagalvojau, gal į koncertą atvyko koks karališkasis asmuo. Bet išvydusi šiuo kilimu oriai žengiančius muzikos klausytojus, dvejones nuvijau šalin – buvo akivaizdu, kad filharmonijos lankytojams tai patiko. Taigi, kodėl nesuteikti žmonėms papildomų džiaugsmų ir nuo šiol tą kilimą ištiesti ne tik sezono pabaigai, bet ir pradžiai? Tegul ne tik koncertų, bet ir Aušros Vartų gatvėje šurmuliuojanti sava ir atvykusi publika įsitikina, kad Filharmonijoje vyksta svarbūs dalykai. Antraip galima pamanyti, kad šis pastatas yra tiesiog geras fonas ir užuovėja gretimos kavinės staliukams bei skėčiams...

Raudonas kilimas buvo skirtas pažymėti ypatingam įvykiui – orkestro muzikos koncertų sezono pabaigai. Koncertas sutraukė itin gausią publiką, tad laiku nepasirūpinusiems bilietais teko nusivilti, viskas buvo išparduota. Kas gi taip patraukė ir suviliojo vilniečius? Spėju, ir skambėsianti muzika, ir atlikėjai, ypač pirmąsyk mūsų scenoje pasirodantis arfos virtuozas iš Prancūzijos, gana retai pas mus koncertuojantis Kauno valstybinis choras ir dainuojantis Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Filharmonijos vadovai ir Nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas surengė vakarą, tikrai tapusį iškilia muzikos švente tiek muzikos mėgėjams, tiek profesionalams. Pastaruosius labiausiai turėjo sudominti pirmoje koncerto dalyje suskambėję retai pas mus atliekamų autorių simfoniniai opusai. Tai Heitoro Villa-Loboso pjesė Nr. 10 chorui ir orkestrui iš ciklo „Raudos“ ir Joaquíno Rodrigo „Aranchueso koncertas“ (Concierto de Aranjuez) arfai ir orkestrui.

Xavier de Maistre, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Modestas Pitrėnas, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Xavier de Maistre, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Algirdas Bagdonavičius, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Algirdas Bagdonavičius, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Vera Talerko, Vytautas Juozapaitis, Modestas Pitrėnas, Kauno valstybinis choras, Nacionalinis simfoninis orkestras. S. Žiūros nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Kamerinės muzikos gurmanams

Vilniaus kvartetas su Jone Kaliūnaite ir Vytautu Sondeckiu

Prieš gerus metus Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas – pirmąsyk pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje naująja sudėtimi, kurioje kvarteto primariją profesorę Audronę Vainiūnaitę pakeitė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Daug koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose, neseniai sugrįžęs iš Kanados, gegužės 3 d. kvartetas vėl susitiko su filharmonijos publika. Šįsyk kamerinės muzikos mėgėjams kolektyvas pristatė intriguojančią, sakyčiau, tiesiog gurmanišką XIX a. muzikos programą, sudarytą iš dviejų stambių veikalų, skirtų ne kvartetui, bet styginių sekstetui. Tai Johanneso Brahmso Styginių sekstetas Nr. 1 B-dur, op. 18, ir Piotro Čaikovskio Sekstetas d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70. Šiems veikalams atlikti buvo pasikviesti du puikūs talkininkai – altininkė Jonė Kaliūnaitė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Abu kvarteto svečiai gana dažnai koncertuoja Lietuvoje, nors abu senokai gyvena ir darbuojasi Vokietijoje. Štai V. Sondeckis greta šio koncerto pasirodė Violončelės festivalyje Klaipėdoje, o su savo ansambliu „The G-Strings“ – dar ir Kauno džiazo festivalyje.

Valstybinis Vilniaus kvartetas, Jonė Kaliūnaitė ir Vytautas Sondeckis. D. Matvejevo nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas, Jonė Kaliūnaitė ir Vytautas Sondeckis. D. Matvejevo nuotr.
Jonė Kaliūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Jonė Kaliūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Sondeckis. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Sondeckis. D. Matvejevo nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Premjeros, sukaktys, nauji vardai

Trys koncertai filharmonijoje ir Kongresų rūmuose

Praėjusią savaitę išklausiau tris svarbiausiose Vilniaus salėse vykusius koncertus, kurių kiekvienas buvo reikšmingas vienu ar kitu požiūriu. Pasižadėjusi parašyti apie vieną, tiesiog negaliu nutylėti kitų dviejų, tad apžvelgsiu visus.

Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Georgas Markas. Šis Vienos universiteto profesorius kolektyvui yra pažįstamas ir visada laukiamas. Koncerte, kurio programoje mainėsi baroko, Vienos klasikų ir XIX–XX a. kūrėjų Antoníno Dvořáko bei Ralpho Vaughano Williamso kūriniai, dalyvavo jauna solistė, sopranas Lina Dambrauskaitė. Tiems, kurie seka naujos atlikėjų kartos pasirodymus, ši profesorės Sigutės Stonytės ugdytinė jau pažįstama. Ji dainuoja įvairiuose šiuolaikinės ir baroko muzikos projektuose, 2015 m. debiutavo Nacionaliniame operos ir baleto teatre: atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybose“ ir du vaidmenis Georgo Friedricho Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“. Šiame koncerte L. Dambrauskaitė padainavo aukšto meistriškumo ir brandos reikalaujančius kūrinius: Kleopatros ariją iš Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir Amintos ariją iš Mozarto operos „Karalius piemuo“ bei trijų dalių motetą „Exsultate, jubilate“. Skaidrus ir lakus dainininkės balsas laisvai sklandė po salę. Pirmoji suskambėjo sudėtinga Händelio arija, atlikta ryžtingai ir užtikrintai. Barokinių puošmenų prisodrinta muzika atskleidė solistės techninius įgūdžius, laisvai valdomą balsą. Ypač pagirtinai, turint omenyje Lietuvos vokalistų kontekstą, jaunoji solistė atliko sudėtingąjį Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“. Negaliu prisiminti, ar kuri nors iš anksčiau dainavusių mūsų solisčių būtų taip drąsiai ir be streso įveikusi visas moteto technines vingrybes, gausias puošmenas, ilgas frazes, fioritūras, plačius balso šuolius. Jei dar ką yra tobulinti, tai frazavimo kryptingumą, jis muzikai suteiktų papildomos gyvybės. Dar vienas pagirtinas L. Dambrauskaitės bruožas – puiki, sakyčiau, teisinga sceninė laikysena, lemianti sėkmingą kontaktą su publika.

Lina Dambrauskaitė ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė, Georg Mark ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lina Dambrauskaitė, Georg Mark ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Alexanderis Kniazevas. Nuotrauka iš LVSO archyvo
Alexanderis Kniazevas. Nuotrauka iš LVSO archyvo
Trio „Kaskados“, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Trio „Kaskados“, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė ir Albina Šikšniūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė ir Albina Šikšniūtė. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas, Anatolijus Šenderovas, Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Kulikauskas, Anatolijus Šenderovas, Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Muzikoje ieškoti savo tiesos

V tarptautiniam Jaschos Heifetzo konkursui pasibaigus

Atlikėjo technika – tik priemonė, jo misija – kalbėti muzikos garsais ir turėti ką jais pasakyti. Tokią mintį būtinai išgirsime iš ne vieno žymaus muziko, pedagogo ar mąslaus muzikos gerbėjo. Panašiai, gal ne visai šiais žodžiais, po Jaschos Heifetzo konkursų nesyk sakė ir jo žiuri pirmininkas, vienas originaliausių mūsų amžiaus atlikėjų, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Tačiau konkurse, pripažinkime, jauno atlikėjo grojimo technika, virtuoziniai gebėjimai vis dėlto labai svarbūs, jie yra tas pagrindas, be kurio neprakalbinsi natose užrašytų garsų, nesuteiksi jiems prasmės. Ieškoti savos individualios kalbėsenos, savosios tiesos muzikoje – ne kiekvienam pasiekiama užduotis. Turėdamas tai omenyje, Kremeris J. Heifetzo konkurso laureatus yra perspėjęs: palyginus su konkursu, kiekvieno muzikanto laukia kur kas sunkesnis dalykas – gyvenimo konkursas.

 

Kodėl prisiminiau anksčiau pasakytas Kremerio mintis? Penktą kartą šis menininkas vadovavo J. Heifetzo konkurso žiuri, bet pirmąsyk man niekaip nepavyko išprašyti bent trumpučio interviu spaudai apie konkurso finalistus ir laureatus. Žiuri pirmininkas, regis, tikrai jautėsi pavargęs... Ką darysi, belieka pasidžiaugti, kad savo ir orkestro „Kremerata Baltica“ sukaktis švenčiantis menininkas surado laisvą kelių dienų tarpelį tiesiai iš gastrolių JAV ir Kanadoje atskristi į Vilnių, surengti su orkestru jubiliejinį koncertą, kitą dieną nuo pat ryto išklausyti konkurso finalą, o dar kitą dieną vykti į Europos gastroles.

Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Yurina Arai, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Dmytro Udovychenko ir Modestas Pitrėnas. M. Mikulėno nuotr.
Dmytro Udovychenko ir Modestas Pitrėnas. M. Mikulėno nuotr.
Rennosuke Fukuda, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Rennosuke Fukuda, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Bernardas Petrauskas, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Bernardas Petrauskas, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninisorkestras. M. Mikulėno nuotr.
Jaschos Heifetzo konkurso akimirka. M. Mikulėno nuotr.
Jaschos Heifetzo konkurso akimirka. M. Mikulėno nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas