Autorius: Paulina Blažytė
Paulina Blažytė
Ani
Dvi Volungės Aušros Griškonytės parodos Vilniuje
Vilniuje šiuo metu veikia net dvi menininkės Volungės Aušros Griškonytės parodos, gvildenančios kreivas ir takias lytines tapatybes. Kultūrinės queer erdvės „išgirsti“ galerinėje dalyje eksponuojama ankstyvoji autorės kūryba iš serijos „Kekšės“ (1999–2003) – čia intymioje, kamerinėje namų erdvėje užfiksuotos drag karalienės. Nors dalis atvaizdų jau rodyti MO muziejuje ar Šiuolaikinio meno centre veikusiose parodose ir pamažu įgauna kultinių statusą, kita eksponuojama dalis – nauja ir ne iki galo pažįstama.
Paulina Blažytė
Kasdienybėje fejerverkų nebūna
Pokalbis su fotografe Jurgita Wru
Liepą Vilniaus fotografijos galerijoje veikė menininkės Jurgitos Wru paroda „Hadaka“ (jap. „nuoga“). Parodą sudarė dvi dalys, dvi serijos – nors abiem atvejais atraminiu tašku tapo autoportreto žanras, kiekviena iš jų pasižymėjo savita koncepcija ir estetika bei pasirinkta sukūrimo technika. Pirmame galerijos aukšte eksponuotos automatine fotokamera padarytos nespalvotos nuotraukos, kuriose menininkė užfiksavo 600 savo gyvenimo dienų.
Paulina Blažytė
Universalus praeities ilgesys
Donato Stankevičiaus paroda „Legendinė praeitis“ Prospekto galerijoje
Nostalgija praeičiai – universalus, kartas vienijantis jausmas. Net nenorėdami grįžti į vieną ar kitą gyvenimo etapą, tam tikrų jos fragmentų vis tiek galime ilgėtis. Turbūt tas ilgesys dažnai būna susijęs su tuo, kaip anuomet jautėmės: gal gyvenimas atrodė atviras ir pilnas galimybių, o mes buvome nerūpestingesni, laisvesni?
Paulina Blažytė
Švelnus stumtelėjimas pokyčių link
Artūro Morozovo fotografijų paroda „Tada, kai pamačiau Tave“
Istorijų namuose karaliauja fotografai humanistai. Antrame aukšte veikia gana didelė Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, pirmajame – mažesnės apimties Artūro Morozovo paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“, kuriame eksponuojamos dvylika globos istorijų, neretai prasidedančių žodžiais „tada, kai pamačiau...“.
Paulina Blažytė
Daugiau mėsos!
Onos Julijos Lukas Steponaitytės paroda „Rasa“
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ veikiančioje menininkės Onos Julijos Lukas Steponaitytės parodoje „Rasa“ eksponuojamos fotografijos, rodančios 2016 m. prasidėjusį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos saugyklos pastato perstatymo procesą ir šiuolaikinių archyvavimo prietaisų infrastruktūros diegimą. „Rasos lašas“ – tai metafora apie tobulas archyvavimo sąlygas.
Paulina Blažytė
Ne tik pamatyti, bet ir pajausti
Algimanto Kunčiaus paroda „Įsiklausymai“
Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausia galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples kaip akordeoną, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad, be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo. Kad savo fotografijomis menininkas pasakoja apie visiškai išrengtą buvimą – kaip tais momentais, kai virtuvėje plauni indus, fone trankosi gerai pažįstama muzika ir staiga tarsi išnirusi iš transo supranti: aš gyvenu.
Paulina Blažytė
Riba tarp grožio ir mirties
Agnės Juodvalkytės paroda „Anska“ Vilniaus fotografijos galerijoje
nternete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga (tiksliau, viena nuotrauka, įamžinanti kūrėjos močiutę, už rankos besivedančią mažą mergaitę), o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus.
Paulina Blažytė
Absurdo dokumentika
Gintaro Zinkevičiaus fotografijų paroda „Išsėtinė konstibacija C“ Vilniaus rotušėje
Ironiška, kad Rotušės aikštė šiuo metu apjuosta metalinių tvorų tinkleliu – čia tuoj atsiras kasmet migruojanti kalėdinė čiuožykla. Šalimais esantį pastatą (jei tiksliau – adresu Didžioji gatvė 25) irgi raizgo pastolių voratinklis. Stovi ir bjaurus raudonas kranas. Kažkada eidamos pro šalį svarstėm – kam čia ta renovacija? Turbūt nutiko kažkas, ko nežinom ir nesuprantam? Giliau ir nepasidomėjom, bet jei domėčiausi visais Vilniuje vykstančiais knaisiojimais, griovimais, kasimais ir taip toliau, nei šitam tekstui, nei bet kam kitam gyvenime tiesiog nebeliktų laiko.
Paulina Blažytė
Kita spektro pusė
Apie fotografę Mildą Drazdauskaitę
Atrodo, kad Kaunas visai netoli, bet kartais taip užsikuiti savo dalykuose, kad jis ima ir nutolsta. Taip buvo ir šįkart – į Kauno fotografijos galerijoje iki rugsėjo 25 d. veikusią Mildos Drazdauskaitės parodą „Damos, bobulės ir visi kiti“ (kuratorė Dalia Mikonytė) nuvykau truputį per vėlai, todėl ir šitas tekstas pasirodo truputį per vėlai. Bet nieko nepadarysi – Drazdauskaitės kūryba vis tiek pernelyg intriguojanti, per daug įdomi, kad galėčiau ją taip ir palikti be jokio lydinčio žodžio.
Paulina Blažytė
Mažiau gali būti daugiau
Paroda „Pas dormir“ galerijoje „Drifts“
Galerijoje „Drifts“ veikianti paroda „Pas dormir“ (kuratorė Justė Kostikovaitė) suintriguoja. Pirmiausia – gražiai skambančiu, ant liežuvio pakimbančiu pavadinimu, lietuviškai reiškiančiu „nemiegoti“. Tada – labai skirtingų autorių gausa, o galiausiai savo pagrindine idėja, visus tris dėmenis sujungiančia arba ne.
