7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Paulina Blažytė

Paulina Blažytė

Klampus idėjų liūnas

Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“

Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?

Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Paulina Blažytė

Pokalbis su savimi

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Paulina Blažytė

Be priežasties

Jindřicho Štreito paroda „Kur namai mano?“ Prospekto galerijoje

Kartą, eilinį žiemos vakarą, autobuso laukimą sutrikdė ant knygos puslapių užkritęs šešėlis. Šešėlis priklausė jaunam vaikinui, iš pažiūros neseniai sulaukusiam pilnametystės. Skambanti muzika blokavo pašalinius garsus, todėl mačiau judančias lūpas, bet negirdėjau, ką jos sako. Galvojau –prašys cigaretės ir susierzinusi išsiėmiau vieną ausinę. Jis prašė neignoruoti ir pasikalbėti. Iki autobuso buvo likusios dar kelios minutės, o jo žodžiuose ir intonacijoje buvo kažkas labai tikro, nuoširdaus ir mes ėmėm kalbėtis.

Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Paulina Blažytė

Pėsčiomis ir autobusu

Alfredo Rietmanno paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Yra tokia lietuviškos prozos rinktinė pavadinimu „Troleibuso istorijos“ (sudarytojas Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2014). Nors ją sudarančių apsakymų centre visuomet atsiduria žmogus, istorijose vienaip ar kitaip figūruoja ir kitas labai svarbus veikėjas – troleibusas. Panašiai, manau, yra ir Alfredo Rietmanno fotografijose – žiūrima į miestą ir jame esantį žmogų, bet kažkuriame plane vis tiek šmėkšteli autobusas. Tarsi norėtųsi brėžti schemą žmogus–miestas–viešasis transportas, kurioje visi elementai priklausomi vienas nuo kito. Kaip didmiestis negalėtų egzistuoti be jį pripildančių, jo veidą formuojančių ir keičiančių vietinių gyventojų, taip šie sunkiai išsiverstų be ūsuotų troleibusų ir gergždžiančių atobusų, vežančių juos per tiltus, per išdidžius senamiesčius ir daugiabučiais tankiai apstatytus miegamuosius rajonus.

A. Rietmanno nuotr.
A. Rietmanno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Paulina Blažytė

Už uždarų durų

„Perkurtos Velso istorijos“ – Arturo Valiaugos paroda „Prospekto“ galerijoje

Džiugu susidurti su stiprų idėjinį pagrindą turinčia fotografija. Tačiau dar džiugiau, kai tokia fotografija turi ir šį tą daugiau: galbūt nuteikia melancholiškai ar linksmai, gal turi ironijos prieskonį ar paprasčiausiai yra maloni pažiūrėti? Arturas Valiauga man dar kartą priminė, kiek daug skirtingų dalykų gali sutilpti fotografijos mene, – autoriaus parodoje „Perkurtos Velso istorijos“ eksponuojama kūryba nestokoja nei įdomaus ir vertingo konteksto, nei originalumo ar estetinio patrauklumo. Žvelgiant subjektyviai papildomos vertės prideda ir tai, kad menininkas nežiūri į viską pernelyg rimtai, nevengia subtilios ironijos.

Arturas Valiauga, „Laikrodis laukia aušros“
Arturas Valiauga, „Laikrodis laukia aušros“
Arturas Valiauga, „Mėsos kambarys“
Arturas Valiauga, „Mėsos kambarys“
Arturas Valiauga, „Virtuvėje“
Arturas Valiauga, „Virtuvėje“
Arturas Valiauga, „Įėjimas į salę“
Arturas Valiauga, „Įėjimas į salę“
Arturas Valiauga, „Rekvizito kambarys“
Arturas Valiauga, „Rekvizito kambarys“
Arturas Valiauga, „Didieji laiptai“
Arturas Valiauga, „Didieji laiptai“
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Paulina Blažytė

Vestuvinės fotografijos – menas?

Irenos Giedraitienės fotografijų paroda galerijoje namuose „Trivium“

Sunku įsivaizduoti šiandieninį meno pasaulį, kuriame nuoširdūs, romantiški vestuvių atvaizdai būtų vertinami kaip aukštos meninės vertės kūriniai. Į fotografijos kontekstą, ko gero, geriausiai įsirašytų tokie tuoktuves įamžinantys darbai, kurie keltų klausimus apie individus (su)saistančius ryšius ar veiktų kaip socialinis komentaras. Grožio, estetikos ir jausmo persmelktos vestuvinės nuotraukos dažniau atsiduria šeimos nuotraukų albumuose, ne muziejuose. Iš dalies tai – dabartinių laikų specifika. Kritiškas, netgi ciniškas žvilgsnis – įprastas, o pozityvus kaltinamas naivumu.

Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Paulina Blažytė

Poetiškas kasdienybės skambesys

Antano Sutkaus retrospektyva „Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Kad Antanas Sutkus jau tapo gyvuoju klasiku ir užsitikrino sau vietą tarp geriausiųjų, galima spręsti ir iš to, jog Nacionalinės dailės galerijos knygyne prie albumų ir atvirukų pardavinėjami ir marškinėliai su jo darytų fotografijų atspaudais. Viena vertus, ši produkcija skirta masėms, kita vertus, yra daug būdų mėgautis menu.

© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paulina Blažytė

Šviesmečių begalybėje

Dovilės Dagienės paroda „Čia tada, ten dabar. Laikas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Laikas ir atmintis – nuo šiuolaikinės fotografijos neatsiejamos temos, dominančios ne vieną Lietuvos ir pasaulio kūrėją. Lankydamasi Vilniuje vykstančiose fotografijų parodose dažnai pastebiu šios tendencijos pasikartojimą. Menininkai, rodos, kalba apie panašius dalykus, tačiau kaip skiriasi jų išreiškiamos idėjos ir pasirinkta forma! Vieni atsakymų ieško šeimos archyvuose, kiti vaizdais sujungia praeitį su dabartimi, treti įamžina veidus, vietas ar daiktus, nuolat veikiamus laiko, nuolat kintančius.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Paulina Blažytė

Fotografijos universalumas

Keturios parodos Švedijoje

Rugpjūčio viduryje turėjau progą apsilankyti Stokholme įsikūrusiame fotografijos muziejuje „Fotografiska“. Nors Švedijos sostinė pasižymi menui, kultūrai ir istorijai dedikuotų institucijų gausa, o jų kolekcijas sudaro vertingi ir įdomūs vietiniai bei iš svetur atkeliavę pavyzdžiai, „Fotografiska“ – viena iš labiausiai reklamuojamų ir pasididžiavimą švedams keliančių vietų. Ir tikrai ne be reikalo.

Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Marie Hald, „A New Me“
Marie Hald, „A New Me“
Cathleen Naundorf, „Secret Times“
Cathleen Naundorf, „Secret Times“
Evelyn Bencicova, „Merror“
Evelyn Bencicova, „Merror“
Linda McCartney „Paul's feet“
Linda McCartney „Paul's feet“
Paul Nicklen, Cristin Mittermeier, „SeaLegacy/Turning the Tide“
Paul Nicklen, Cristin Mittermeier, „SeaLegacy/Turning the Tide“
Paulina Blažytė

Miškuose užmintos mįslės

Akvilės Anglickaitės paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Šiltas pavasario dienas leidžiant Vilniuje nejučia ima noras pabėgti į gamtą – vaikštant saulės užlietomis miesto gatvėmis apninka miškų, ežerų ir upių ilgesys. Todėl neturint galimybės ištrūkti smagu kartais nors trumpam save apgauti. Vieną iš tokių galimybių suteikė Akvilės Anglickaitės personalinė paroda „Kai tik jis palietė samanas, jo galia perėjo į mišką, ir medžių šaknys virto upėmis“ projektų erdvėje „Sodų 4“.

Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas