7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Paulina Blažytė

Paulina Blažytė

Įvairovė kaip šventė

Mildos Vyšniauskaitės fotografijų serija „Boys“

Nors Mildos Vyšniauskaitės fotografijų paroda „Boys“ baigė veikti dar lapkričio viduryje, ją vis kartkartėmis prisimindavau. Mano atmintyje paroda iškildavo kaltinimo pavidalu – kaltinimo, nes taip apie ją ir neparašiau, nors tai atrodė svarbu ir reikalinga. Kirtimų kultūros centre eksponuotas projektas „Boys“ nusipelnė būti aptartas, nes jį plėtodama menininkė pasirinko temą, kuriai Lietuvoje dar skiriama ryškiai per mažai dėmesio, – savo fotografijomis ji analizuoja modernią vyriškumo sampratą queer ir drag judėjimų kontekste.

Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Milda Vyšniauskaitė, iš serijos „Boys“
Paulina Blažytė

Gerai, kad primena

(Analoginės) fotografijos galimybės

Naršant instagramą (visi turime savo silpnybių) ima atrodyti, kad dažnas jo naudotojas, norėdamas įamžinti kasdienio gyvenimo akimirkas, savo artimą aplinką ar tiesiog akį patraukusius vaizdus, renkasi ne ką kitą, o analoginę fotografiją. Į „Google“ įvedus „analog photography“, pirmas paieškoje atsirandantis siūlymas būtent ir yra „analog photography hashtags“ (grotažymės). Ką tai reiškia? Kad sugrįžtame prie senesnių technologijų, norime ilgesniam laikui užkonservuoti vaizdą (kiek žmonių iš tiesų atspausdina išryškintas nuotraukas, o kiek jų taip ir pasilieka kietuosiuose diskuose, atmintukuose, tame pačiame instagrame?), kad nuolat tobulėjančių telefono kamerų mums nebegana ar kad analoginė fotografija paprasčiausiai tapo dar vienu madingu reiškiniu? Po tokio masine kultūra paremto „tyrimo“ užgimsta naivi ir labai ribota iliuzija, jog analoginė fotografija išgyvena dar vieną jaunystę. Čia reikėtų pridurt, kad iš meno lauko ji niekad ir nebuvo visiškai pasitraukusi, gal tik kiek atsitraukusi, užleisdama vietą spartesnei ir daugeliu atžvilgių patogesnei skaitmenai.

Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Paulina Blažytė

Plaukiame jūromis

Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Blyškiame danguje įrėžtas tamsus moters siluetas – ji stovi ant uolos ir žvelgia į jūrą. Bet ar iš tikrųjų į jūrą? Ne, jūra čia dirbtinai sukurta, realybėje neegzistuojanti, nesanti. Ją čia patupdė italų fotomenininkė, taip paneigdama pirminę nuotraukoje slypinčią istoriją ir sukurdama naują.

Claudia Corrent, iš ciklo Apie jūrą
Claudia Corrent, iš ciklo Apie jūrą
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Paulina Blažytė

Menas kaip paraginimas

Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje

 

Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.

Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Paulina Blažytė

Klampus idėjų liūnas

Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“

Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?

Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Paulina Blažytė

Pokalbis su savimi

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Paulina Blažytė

Be priežasties

Jindřicho Štreito paroda „Kur namai mano?“ Prospekto galerijoje

Kartą, eilinį žiemos vakarą, autobuso laukimą sutrikdė ant knygos puslapių užkritęs šešėlis. Šešėlis priklausė jaunam vaikinui, iš pažiūros neseniai sulaukusiam pilnametystės. Skambanti muzika blokavo pašalinius garsus, todėl mačiau judančias lūpas, bet negirdėjau, ką jos sako. Galvojau –prašys cigaretės ir susierzinusi išsiėmiau vieną ausinę. Jis prašė neignoruoti ir pasikalbėti. Iki autobuso buvo likusios dar kelios minutės, o jo žodžiuose ir intonacijoje buvo kažkas labai tikro, nuoširdaus ir mes ėmėm kalbėtis.

Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Paulina Blažytė

Pėsčiomis ir autobusu

Alfredo Rietmanno paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Yra tokia lietuviškos prozos rinktinė pavadinimu „Troleibuso istorijos“ (sudarytojas Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2014). Nors ją sudarančių apsakymų centre visuomet atsiduria žmogus, istorijose vienaip ar kitaip figūruoja ir kitas labai svarbus veikėjas – troleibusas. Panašiai, manau, yra ir Alfredo Rietmanno fotografijose – žiūrima į miestą ir jame esantį žmogų, bet kažkuriame plane vis tiek šmėkšteli autobusas. Tarsi norėtųsi brėžti schemą žmogus–miestas–viešasis transportas, kurioje visi elementai priklausomi vienas nuo kito. Kaip didmiestis negalėtų egzistuoti be jį pripildančių, jo veidą formuojančių ir keičiančių vietinių gyventojų, taip šie sunkiai išsiverstų be ūsuotų troleibusų ir gergždžiančių atobusų, vežančių juos per tiltus, per išdidžius senamiesčius ir daugiabučiais tankiai apstatytus miegamuosius rajonus.

A. Rietmanno nuotr.
A. Rietmanno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Paulina Blažytė

Už uždarų durų

„Perkurtos Velso istorijos“ – Arturo Valiaugos paroda „Prospekto“ galerijoje

Džiugu susidurti su stiprų idėjinį pagrindą turinčia fotografija. Tačiau dar džiugiau, kai tokia fotografija turi ir šį tą daugiau: galbūt nuteikia melancholiškai ar linksmai, gal turi ironijos prieskonį ar paprasčiausiai yra maloni pažiūrėti? Arturas Valiauga man dar kartą priminė, kiek daug skirtingų dalykų gali sutilpti fotografijos mene, – autoriaus parodoje „Perkurtos Velso istorijos“ eksponuojama kūryba nestokoja nei įdomaus ir vertingo konteksto, nei originalumo ar estetinio patrauklumo. Žvelgiant subjektyviai papildomos vertės prideda ir tai, kad menininkas nežiūri į viską pernelyg rimtai, nevengia subtilios ironijos.

Arturas Valiauga, „Laikrodis laukia aušros“
Arturas Valiauga, „Laikrodis laukia aušros“
Arturas Valiauga, „Mėsos kambarys“
Arturas Valiauga, „Mėsos kambarys“
Arturas Valiauga, „Virtuvėje“
Arturas Valiauga, „Virtuvėje“
Arturas Valiauga, „Įėjimas į salę“
Arturas Valiauga, „Įėjimas į salę“
Arturas Valiauga, „Rekvizito kambarys“
Arturas Valiauga, „Rekvizito kambarys“
Arturas Valiauga, „Didieji laiptai“
Arturas Valiauga, „Didieji laiptai“
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Paulina Blažytė

Vestuvinės fotografijos – menas?

Irenos Giedraitienės fotografijų paroda galerijoje namuose „Trivium“

Sunku įsivaizduoti šiandieninį meno pasaulį, kuriame nuoširdūs, romantiški vestuvių atvaizdai būtų vertinami kaip aukštos meninės vertės kūriniai. Į fotografijos kontekstą, ko gero, geriausiai įsirašytų tokie tuoktuves įamžinantys darbai, kurie keltų klausimus apie individus (su)saistančius ryšius ar veiktų kaip socialinis komentaras. Grožio, estetikos ir jausmo persmelktos vestuvinės nuotraukos dažniau atsiduria šeimos nuotraukų albumuose, ne muziejuose. Iš dalies tai – dabartinių laikų specifika. Kritiškas, netgi ciniškas žvilgsnis – įprastas, o pozityvus kaltinamas naivumu.

Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas