Autorius: Paulina Blažytė
Paulina Blažytė
Švelnus stumtelėjimas pokyčių link
Artūro Morozovo fotografijų paroda „Tada, kai pamačiau Tave“
Istorijų namuose karaliauja fotografai humanistai. Antrame aukšte veikia gana didelė Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, pirmajame – mažesnės apimties Artūro Morozovo paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“, kuriame eksponuojamos dvylika globos istorijų, neretai prasidedančių žodžiais „tada, kai pamačiau...“.
Paulina Blažytė
Daugiau mėsos!
Onos Julijos Lukas Steponaitytės paroda „Rasa“
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ veikiančioje menininkės Onos Julijos Lukas Steponaitytės parodoje „Rasa“ eksponuojamos fotografijos, rodančios 2016 m. prasidėjusį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos saugyklos pastato perstatymo procesą ir šiuolaikinių archyvavimo prietaisų infrastruktūros diegimą. „Rasos lašas“ – tai metafora apie tobulas archyvavimo sąlygas.
Paulina Blažytė
Ne tik pamatyti, bet ir pajausti
Algimanto Kunčiaus paroda „Įsiklausymai“
Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausia galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples kaip akordeoną, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad, be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo. Kad savo fotografijomis menininkas pasakoja apie visiškai išrengtą buvimą – kaip tais momentais, kai virtuvėje plauni indus, fone trankosi gerai pažįstama muzika ir staiga tarsi išnirusi iš transo supranti: aš gyvenu.
Paulina Blažytė
Riba tarp grožio ir mirties
Agnės Juodvalkytės paroda „Anska“ Vilniaus fotografijos galerijoje
nternete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga (tiksliau, viena nuotrauka, įamžinanti kūrėjos močiutę, už rankos besivedančią mažą mergaitę), o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus.
Paulina Blažytė
Absurdo dokumentika
Gintaro Zinkevičiaus fotografijų paroda „Išsėtinė konstibacija C“ Vilniaus rotušėje
Ironiška, kad Rotušės aikštė šiuo metu apjuosta metalinių tvorų tinkleliu – čia tuoj atsiras kasmet migruojanti kalėdinė čiuožykla. Šalimais esantį pastatą (jei tiksliau – adresu Didžioji gatvė 25) irgi raizgo pastolių voratinklis. Stovi ir bjaurus raudonas kranas. Kažkada eidamos pro šalį svarstėm – kam čia ta renovacija? Turbūt nutiko kažkas, ko nežinom ir nesuprantam? Giliau ir nepasidomėjom, bet jei domėčiausi visais Vilniuje vykstančiais knaisiojimais, griovimais, kasimais ir taip toliau, nei šitam tekstui, nei bet kam kitam gyvenime tiesiog nebeliktų laiko.
Paulina Blažytė
Kita spektro pusė
Apie fotografę Mildą Drazdauskaitę
Atrodo, kad Kaunas visai netoli, bet kartais taip užsikuiti savo dalykuose, kad jis ima ir nutolsta. Taip buvo ir šįkart – į Kauno fotografijos galerijoje iki rugsėjo 25 d. veikusią Mildos Drazdauskaitės parodą „Damos, bobulės ir visi kiti“ (kuratorė Dalia Mikonytė) nuvykau truputį per vėlai, todėl ir šitas tekstas pasirodo truputį per vėlai. Bet nieko nepadarysi – Drazdauskaitės kūryba vis tiek pernelyg intriguojanti, per daug įdomi, kad galėčiau ją taip ir palikti be jokio lydinčio žodžio.
Paulina Blažytė
Mažiau gali būti daugiau
Paroda „Pas dormir“ galerijoje „Drifts“
Galerijoje „Drifts“ veikianti paroda „Pas dormir“ (kuratorė Justė Kostikovaitė) suintriguoja. Pirmiausia – gražiai skambančiu, ant liežuvio pakimbančiu pavadinimu, lietuviškai reiškiančiu „nemiegoti“. Tada – labai skirtingų autorių gausa, o galiausiai savo pagrindine idėja, visus tris dėmenis sujungiančia arba ne.
Paulina Blažytė
Sava mistika
Remigijaus Treigio paroda „Tribūna“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.
Paulina Blažytė
Interpretacijos laisvė
Arba žiūrėti prisispaudus prie stiklo Daphne van de Velde parodoje „Apie mane ir tave“
Neretai mėgstu nerti į kultūrines patirtis nemačiomis, tiksliai nežinodama jų turinio, sudėties, vadovaudamasi draugų ir kritikų rekomendacijomis ar paprasčiausia nuojauta, smalsumu, kartais – atsitiktinumu. Kur kas maloniau man yra nežinoti, o tuomet nustebti, nei iš anksto perskaityti knygų nugarėles, pažiūrėti kartais visą siužetą išduodančius filmų anonsus, perklausyti mistiškai skambančių grupių diskografijas. Kita vertus, lankydamasi parodose elgiuosi visai priešingai – atėjusi pirmiausia visuomet pareigingai perskaitau lankytojus iškilmingai pasitinkančias anotacijas. Jei tik tokių yra, pavartau ten esančius leidinius. Tokį elgesį skatina dažniausiai pasitaikantis parodų formatas (pirmiausia tekstas, o tik vėliau jį lydintis turinys), dar įprotis ir... baimė. Baimė ne taip interpretuoti, nesuprasti, susimauti.
Paulina Blažytė
Kodėl Nikiforas?
Paroda „Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“ Kauno paveikslų galerijoje
Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“ (kuratorė Alicja Mironiuk-Nikolska) eksponuojama nedidelė lenkų kilmės menininko Nikiforo (1895–1968) kūrybinio palikimo dalis. Nedidelė, nes skaičiuojama, kad iš viso jis sukūrė net per 30 tūkstančių darbų, tačiau menininkas sirgo tuberkulioze, o dažus skiesdavo savo seilėmis, tad nemaža jų dalis sunaikinta. Turint omenyje Nikiforo biografiją, toks produktyvumas kiek stebina: jis turėjo kalbos sutrikimą, prastai girdėjo, buvo beraštis, elgeta, neįgijo jokio meninio išsilavinimo, nors piešti pradėjo dar būdamas vaikas.
