7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Paulina Blažytė

Paulina Blažytė

Nostalgija, virstanti sentimentais

Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės paroda „Sidabre / Argento“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Ruduo man kasmet kelia nostalgiją – ar dėl lietaus, ar jame ir lapuose paskendusio melancholiško Vilniaus, ar dėl šalčio kvapo vakarais...

Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Paulina Blažytė

Atmintis – gyvas daiktas

Kauno bienalės parodos Paveikslų galerijoje

Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.

Liudo Parulskio fotomanipuliacija Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“ (meno projektas „7 meno dienose“). 2014 m.
Liudo Parulskio fotomanipuliacija Ernesto Parulskio komentarui „Kačiukai gali laimėti“ (meno projektas „7 meno dienose“). 2014 m.
Sophie Call, parodos „Atsitraukimas“ fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Sophie Call, parodos „Atsitraukimas“ fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas. S. Batura nuotr.
Gediminas Urbonas, „Ateini ar išeini“. 1995 m. S. Batura nuotr.
Gediminas Urbonas, „Ateini ar išeini“. 1995 m. S. Batura nuotr.
Paulina Blažytė

Netikėta dėlionės dalelė

Paroda „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Paulina Blažytė

Tapatybės kaita

Paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ iniciatyva balandžio 20 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, skirta fondo veiklos penkerių metų sukakčiai pažymėti. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, parodoje atskleidžiamas platus išeivių iš Lietuvos kūrybos kontekstas, menininkų eksploatuojamų temų ir išraiškos kaita, veikiama istorinių aplinkybių, skirtingų tendencijų, asmeninių patirčių.

 

Tačiau pirmiausia lankytoją pasitinka į sieną atremta medžio plokštė su parodos pavadinimu, o tolėliau ir anotacija, parašyta kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės. Būtent medienos, o ne kokios kitos medžiagos panaudojimas šiuo atveju funkcionuoja kaip tam tikras lietuviškumo liudijimas, aliuzija į lietuvių tautodailės palikimą, kurio didelę dalį užima medžio drožiniai. Medžio, kaip neatsiejamos lietuviško mentaliteto dalies, motyvas kartojasi ir virš meno kūrinių esančiuose nedideliuose žemynų maketuose, įsmeigiant į juos šios medžiagos kaištelį – taip pažymima, kuriame pasaulio krašte apsistojo konkretus menininkas. Sprendimas išties įdomus ir naudingas, ypač norintiems geriau suprasti, kokia aplinka formavo kūrėjų požiūrį, kas galėjo nulemti darbuose atsispindinčias išraiškos priemones.

Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Paulina Blažytė

Vardan idėjos

Pokalbis su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte

Balandžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, skirta pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečio paminėjimui. Parodoje aprėpiamas platus tuometinės moterų kūrybos kontekstas – nuo žinomiausių dailininkių iki asmenybių, apie kurias informacijos beveik neišlikę; nuo tapybos darbų iki grafikos ar taikomosios dailės objektų. Apie „Asmeniška“ atsiradimo ištakas, įgyvendinimą ir moteris menininkes kalbamės su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte.

Keramikė Bronė Baukutytė ir grafikė Veronika Šleivytė dailininkių parodoje . 1937 m. Ievos Burbaitės nuosavybė. Nežinomas fotografas
Keramikė Bronė Baukutytė ir grafikė Veronika Šleivytė dailininkių parodoje . 1937 m. Ievos Burbaitės nuosavybė. Nežinomas fotografas
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Parodos vaizdas. T. Kapočiaus nuotr.
Paulina Blažytė

Išnirusi, kad įsimintų

Irena Giedraitienė. Moteris su fotokamera. Vilnius, Kultūros meniu, 2016

Sunku būtų nustatyti vieną vienintelę priežastį, kodėl retrospektyviai žvelgiant į meninę Lietuvos fotografiją sovietmečiu, o konkrečiau – į Lietuvos fotografijos mokyklą ir ją lydėjusias tradicijas, Irenos Giedraitienės pavardė šmėsteli tik probėgšmiais ir galiausiai vis tiek pasimeta tarp garsių kolegų vyrų vardų ir jų nuopelnų. Viena vertus, dauguma tuometinių fotografų vyrų turėjo galimybę išties atsiduoti kūrybai ir atitinkamai paversti ją savo pragyvenimo šaltiniu, todėl dažniau rengdavo parodas ir jose dalyvaudavo, susilaukdami daugiau kritikų dėmesio. Kita vertus, į I. Giedraitienės kūrybą žvelgiama kiek nepalankiai dėl fotografijose neatspindėto socialistinio pasaulio absurdo ir sudėtingos individo pozicijos jame. Menotyrininkai fotomenininkei neretai priskiria tokius bruožus kaip romantiškumas, lyriškumas, poetiškumas, tarsi įkūnijančius moterišką naivumą ir atsiskleidžiančius pasirinktuose dokumentuoti siužetuose, asmeniniame braiže. Tačiau vertėtų atsižvelgti į vieną svarbų aspektą – Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus būtent ir jungė humanistinė pasaulėjauta, tik fotografai ją traktavo kiek kitaip.

Viršelis
Viršelis
Irena Giedraitienė, „Tautų spartakiada“. 1956 m.
Irena Giedraitienė, „Tautų spartakiada“. 1956 m.