Autorius: Paulina Blažytė
Paulina Blažytė
Sava mistika
Remigijaus Treigio paroda „Tribūna“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.
Paulina Blažytė
Interpretacijos laisvė
Arba žiūrėti prisispaudus prie stiklo Daphne van de Velde parodoje „Apie mane ir tave“
Neretai mėgstu nerti į kultūrines patirtis nemačiomis, tiksliai nežinodama jų turinio, sudėties, vadovaudamasi draugų ir kritikų rekomendacijomis ar paprasčiausia nuojauta, smalsumu, kartais – atsitiktinumu. Kur kas maloniau man yra nežinoti, o tuomet nustebti, nei iš anksto perskaityti knygų nugarėles, pažiūrėti kartais visą siužetą išduodančius filmų anonsus, perklausyti mistiškai skambančių grupių diskografijas. Kita vertus, lankydamasi parodose elgiuosi visai priešingai – atėjusi pirmiausia visuomet pareigingai perskaitau lankytojus iškilmingai pasitinkančias anotacijas. Jei tik tokių yra, pavartau ten esančius leidinius. Tokį elgesį skatina dažniausiai pasitaikantis parodų formatas (pirmiausia tekstas, o tik vėliau jį lydintis turinys), dar įprotis ir... baimė. Baimė ne taip interpretuoti, nesuprasti, susimauti.
Paulina Blažytė
Kodėl Nikiforas?
Paroda „Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“ Kauno paveikslų galerijoje
Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“ (kuratorė Alicja Mironiuk-Nikolska) eksponuojama nedidelė lenkų kilmės menininko Nikiforo (1895–1968) kūrybinio palikimo dalis. Nedidelė, nes skaičiuojama, kad iš viso jis sukūrė net per 30 tūkstančių darbų, tačiau menininkas sirgo tuberkulioze, o dažus skiesdavo savo seilėmis, tad nemaža jų dalis sunaikinta. Turint omenyje Nikiforo biografiją, toks produktyvumas kiek stebina: jis turėjo kalbos sutrikimą, prastai girdėjo, buvo beraštis, elgeta, neįgijo jokio meninio išsilavinimo, nors piešti pradėjo dar būdamas vaikas.
Paulina Blažytė
Šešėliuose
Vivian Maier ir jos paroda „Nepaskelbta“ Turino Karališkajame muziejuje
Apie Vivian Maier pirmą kartą sužinojau prieš kelerius metus internete aptikusi menininkei dedikuotą dokumentiką: „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013). Istorija sudomino, tačiau buvau studentė, o filmo transliacija internetu mokama, pataupiau ir atidėjau. Tad pažintis neįvyko, kol nesulaukiau antro paraginimo pavasarį, kai menininkės parodoje „Nepaskelbta“ („Inedita“) Turino Karališkajame muziejuje apsilankiusi draugė pasakė: „Būtinai nueik, tau patiks.“
Paulina Blažytė
Apie žmogų
18-ojo „Kaunas Photo“ parodos
Fotografijos festivalis „Kaunas Photo“ vyksta jau aštuonioliktus metus. Šis simbolinis skaičius, dažnu atveju reiškiantis pilnametystę, organizatoriams tampa atspirties tašku, aplink kurį lipdomas ir visas idėjinis festivalio pagrindas. Keliami klausimai apie suaugusį žmogų užklumpančių pasirinkimų svorį, atsigręžiama į skirtingų etapų (vaikystės, jaunystės, senatvės ir taip toliau) permąstymą ir refleksijas, su šiais etapais susijusias būsenas.
Paulina Blažytė
Laukiant išsigelbėjimo
Paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ Nidoje
Nidos meno kolonijoje eksponuota paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ buvo skirta kantriam ir aktyviai mąstančiam žiūrovui. Ne tokiam smalsiam lankytojui čia, aišku, irgi būtų ką veikti – galima pasižiūrėti filmus, galima užsidėjus ausines klausytis ar permesti akimis paskirus objektus, tačiau galutinę prasmę jų jungtis įgauna tik tuomet, kai į rankas patenka išsamus parodos katalogas ir jau minėtą jungtį įvardijanti anotacija (jos salėje nerasime, tik kataloge ir NMK interneto puslapyje).
Paulina Blažytė
Nykstančio gyvenimo ilgesys
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“ Nacionaliniame muziejuje
Dažnas lietuvis turi kokių nors sąsajų su provincija – gal pats ten užaugo, o galbūt kaime gyvena jo seneliai, dėdės ir tetos, pas kuriuos svečiuojasi per šventes ar kur būdamas vaikas leisdavo atostogas. Ir daug daug ilgesnės buvo tos vaikystės vasaros, galiausiai visuomet pasibaigdavusios bulviakasiu.
Paulina Blažytė
Įvairovė kaip šventė
Mildos Vyšniauskaitės fotografijų serija „Boys“
Nors Mildos Vyšniauskaitės fotografijų paroda „Boys“ baigė veikti dar lapkričio viduryje, ją vis kartkartėmis prisimindavau. Mano atmintyje paroda iškildavo kaltinimo pavidalu – kaltinimo, nes taip apie ją ir neparašiau, nors tai atrodė svarbu ir reikalinga. Kirtimų kultūros centre eksponuotas projektas „Boys“ nusipelnė būti aptartas, nes jį plėtodama menininkė pasirinko temą, kuriai Lietuvoje dar skiriama ryškiai per mažai dėmesio, – savo fotografijomis ji analizuoja modernią vyriškumo sampratą queer ir drag judėjimų kontekste.
Paulina Blažytė
Gerai, kad primena
(Analoginės) fotografijos galimybės
Naršant instagramą (visi turime savo silpnybių) ima atrodyti, kad dažnas jo naudotojas, norėdamas įamžinti kasdienio gyvenimo akimirkas, savo artimą aplinką ar tiesiog akį patraukusius vaizdus, renkasi ne ką kitą, o analoginę fotografiją. Į „Google“ įvedus „analog photography“, pirmas paieškoje atsirandantis siūlymas būtent ir yra „analog photography hashtags“ (grotažymės). Ką tai reiškia? Kad sugrįžtame prie senesnių technologijų, norime ilgesniam laikui užkonservuoti vaizdą (kiek žmonių iš tiesų atspausdina išryškintas nuotraukas, o kiek jų taip ir pasilieka kietuosiuose diskuose, atmintukuose, tame pačiame instagrame?), kad nuolat tobulėjančių telefono kamerų mums nebegana ar kad analoginė fotografija paprasčiausiai tapo dar vienu madingu reiškiniu? Po tokio masine kultūra paremto „tyrimo“ užgimsta naivi ir labai ribota iliuzija, jog analoginė fotografija išgyvena dar vieną jaunystę. Čia reikėtų pridurt, kad iš meno lauko ji niekad ir nebuvo visiškai pasitraukusi, gal tik kiek atsitraukusi, užleisdama vietą spartesnei ir daugeliu atžvilgių patogesnei skaitmenai.
Paulina Blažytė
Plaukiame jūromis
Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Blyškiame danguje įrėžtas tamsus moters siluetas – ji stovi ant uolos ir žvelgia į jūrą. Bet ar iš tikrųjų į jūrą? Ne, jūra čia dirbtinai sukurta, realybėje neegzistuojanti, nesanti. Ją čia patupdė italų fotomenininkė, taip paneigdama pirminę nuotraukoje slypinčią istoriją ir sukurdama naują.
