Vivian Maier ir jos paroda „Nepaskelbta“ Turino Karališkajame muziejuje
Apie Vivian Maier pirmą kartą sužinojau prieš kelerius metus internete aptikusi menininkei dedikuotą dokumentiką: „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013). Istorija sudomino, tačiau buvau studentė, o filmo transliacija internetu mokama, pataupiau ir atidėjau. Tad pažintis neįvyko, kol nesulaukiau antro paraginimo pavasarį, kai menininkės parodoje „Nepaskelbta“ („Inedita“) Turino Karališkajame muziejuje apsilankiusi draugė pasakė: „Būtinai nueik, tau patiks.“
18-ojo „Kaunas Photo“ parodos
Fotografijos festivalis „Kaunas Photo“ vyksta jau aštuonioliktus metus. Šis simbolinis skaičius, dažnu atveju reiškiantis pilnametystę, organizatoriams tampa atspirties tašku, aplink kurį lipdomas ir visas idėjinis festivalio pagrindas. Keliami klausimai apie suaugusį žmogų užklumpančių pasirinkimų svorį, atsigręžiama į skirtingų etapų (vaikystės, jaunystės, senatvės ir taip toliau) permąstymą ir refleksijas, su šiais etapais susijusias būsenas.
Paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ Nidoje
Nidos meno kolonijoje eksponuota paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ buvo skirta kantriam ir aktyviai mąstančiam žiūrovui. Ne tokiam smalsiam lankytojui čia, aišku, irgi būtų ką veikti – galima pasižiūrėti filmus, galima užsidėjus ausines klausytis ar permesti akimis paskirus objektus, tačiau galutinę prasmę jų jungtis įgauna tik tuomet, kai į rankas patenka išsamus parodos katalogas ir jau minėtą jungtį įvardijanti anotacija (jos salėje nerasime, tik kataloge ir NMK interneto puslapyje).
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“ Nacionaliniame muziejuje
Dažnas lietuvis turi kokių nors sąsajų su provincija – gal pats ten užaugo, o galbūt kaime gyvena jo seneliai, dėdės ir tetos, pas kuriuos svečiuojasi per šventes ar kur būdamas vaikas leisdavo atostogas. Ir daug daug ilgesnės buvo tos vaikystės vasaros, galiausiai visuomet pasibaigdavusios bulviakasiu.
Mildos Vyšniauskaitės fotografijų serija „Boys“
Nors Mildos Vyšniauskaitės fotografijų paroda „Boys“ baigė veikti dar lapkričio viduryje, ją vis kartkartėmis prisimindavau. Mano atmintyje paroda iškildavo kaltinimo pavidalu – kaltinimo, nes taip apie ją ir neparašiau, nors tai atrodė svarbu ir reikalinga. Kirtimų kultūros centre eksponuotas projektas „Boys“ nusipelnė būti aptartas, nes jį plėtodama menininkė pasirinko temą, kuriai Lietuvoje dar skiriama ryškiai per mažai dėmesio, – savo fotografijomis ji analizuoja modernią vyriškumo sampratą queer ir drag judėjimų kontekste.
(Analoginės) fotografijos galimybės
Naršant instagramą (visi turime savo silpnybių) ima atrodyti, kad dažnas jo naudotojas, norėdamas įamžinti kasdienio gyvenimo akimirkas, savo artimą aplinką ar tiesiog akį patraukusius vaizdus, renkasi ne ką kitą, o analoginę fotografiją. Į „Google“ įvedus „analog photography“, pirmas paieškoje atsirandantis siūlymas būtent ir yra „analog photography hashtags“ (grotažymės). Ką tai reiškia? Kad sugrįžtame prie senesnių technologijų, norime ilgesniam laikui užkonservuoti vaizdą (kiek žmonių iš tiesų atspausdina išryškintas nuotraukas, o kiek jų taip ir pasilieka kietuosiuose diskuose, atmintukuose, tame pačiame instagrame?), kad nuolat tobulėjančių telefono kamerų mums nebegana ar kad analoginė fotografija paprasčiausiai tapo dar vienu madingu reiškiniu? Po tokio masine kultūra paremto „tyrimo“ užgimsta naivi ir labai ribota iliuzija, jog analoginė fotografija išgyvena dar vieną jaunystę. Čia reikėtų pridurt, kad iš meno lauko ji niekad ir nebuvo visiškai pasitraukusi, gal tik kiek atsitraukusi, užleisdama vietą spartesnei ir daugeliu atžvilgių patogesnei skaitmenai.
Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Blyškiame danguje įrėžtas tamsus moters siluetas – ji stovi ant uolos ir žvelgia į jūrą. Bet ar iš tikrųjų į jūrą? Ne, jūra čia dirbtinai sukurta, realybėje neegzistuojanti, nesanti. Ją čia patupdė italų fotomenininkė, taip paneigdama pirminę nuotraukoje slypinčią istoriją ir sukurdama naują.
Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje
Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.
Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“
Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?
Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje
Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.