Autorius: Paulina Pukytė
Paulina Pukytė
Inter canem et lupum
Romiečių vilkas /-ė ant vilniečių kalno
Vilniuje ant Gedimino kalno atsirado vilkas (skulptūra), ir atsirado labai daug skundų, kad jis nestaugia. Ne iš tikrųjų nestaugia, o simboliškai. (Nors nenustebčiau, jei kada nors ten atsirastų ir vilko skulptūra su įtaisytu tikru staugimo garsu, nes žmonėms, regis, vis sunkiau ką nors įsivaizduoti, o metaforos apskritai nepopuliarios.) Taip, jis, pagal bendrą visų supratimą, tikrai neatrodo kaip tas mūsų mitinis, simbolinis, geležinis, labai garsiai staugiantis vilkas, anot legendos, susapnuotas Vilniaus įkūrėjo Gedimino.
Paulina Pukytė
Kur nukeliavo?
Komentaras Madame Nielsen esė, publikuotai „Šiaurės Atėnuose“
Esė „Šiaurės Atėnuose“ vadinasi „Vilniaus klajonė“. Ar čia ta prasme, kad Vilnius kažkur klajojo? Nuėjo kažkur kitur? Vėl perėjo valstybinę sieną? Po to paantraštė: „Išganymo beieškant, arba po Vilnių su Madame Nielsen“. Vadinasi, laimei, šįkart ne Vilnius klajojo, o autorė klajojo po jį. Autorės išvaizda įspūdinga, fotosesija įspūdinga, biografija įspūdinga, pristatymas įspūdingas: pabuvo vyru, paskui pabuvo moterimi, bet moterimi „jau šiek tiek užsibuvo“, tad netrukus pabus kokiu nors gyvūnu.
Paulina Pukytė
„Demonstravimosi“ dekonstravimas
Mykolo Saukos skulptūros situacija Zarasuose
Kalbant apie Mykolo Saukos skulptūrą „Liudytoja“, neseniai pastatytą Zarasuose, ir ypač apie reakcijas į ją, galima išskirti bent šešis probleminius laukus, kurie čia ne tik susijungia, bet ir, ko gero, tarpusavyje konfliktuoja.
Paulina Pukytė
Ar pasveiks mūsų sielos?
Apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“
Miglotas rytas kaime: pilkšvas dangus, plynas laukas – tiek kartų matyta graži filmo pradžia. Toliau – nyki apšiurusi kaimo buitis. Nepagražinta, rodoma „tokia, kokia yra“. Nykstantys daiktai: šulinio dangtis, krosnelė, alavinis puodas, šuns būda. Čia pat jau ir plastikiniai kibirai, ir dronai – materialios šiuolaikybės ženklai kaime. Pravažiuoja didelė šiukšlių mašina. Žmogus kaimo parduotuvėje priduoda skardines. Visa tai turbūt ir yra tas „profanum“.
Paulina Pukytė
Beveik telegrafu iš Venecijos bienalės
Mano 5 geriausi paviljonai ir kiti
1. Lenkija. Ukrainos menininkų grupė (Atvira grupė: Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga). Manau, turėjo gauti „auksinį liūtą“. Tai, kad žiuri niekaip neapdovanojo ir neatžymėjo šio paviljono, dar kartą primena mums, kad bienalėje (vis tiek) dominuojančios Vakarų valstybės, kartu su plačiausiai šiemet reprezentuojamais post-kolonijiniais Global South, nelaiko rytų Europos valstybių buvusiomis kolonijomis (nors jų išsilaisvinimas vyksta net ir šiandien). Kolonizatoriai atsiprašinėja tik savų kolonijų. Bet šiame paviljone gerai yra jau tai, kad Lenkijoje neperrinkus į valdžią ultra-dešiniųjų, lenkai skubiai nurašė jau išrinktą konservatyvų ir anti-europietišką savo šalies kandidatą į bienalę ir vietoj jo pasikvietė ukrainiečių menininkus. Jų kūrinys jaudina ir sukrečia ne vien tuo, kad matome karą išgyvenusius (vis dar išgyvenančius) ukrainiečius, pasakojančius savo patirtis per įvairių karo garsų pamėgdžiojimą balsu, bet ir tuo, kad menininkai priešais šias video projekcijas pristatė daugybę mikrofonų ir kviečia žiūrovus kartoti tuos garsus nelyg karaokėje. Niekas, žinokite, nekartoja. Nedrįsta. Tiesiog negali. Ir tuo akivaizdžiu negalėjimu sukuriamas dar didesnis kūrinio poveikis. Net nekilo ranka ten fotografuoti ar filmuoti.
Paulina Pukytė
Sandra prieš Belą
Kitu kampu apie „Kryčio anatomijos“ ir „Prastų reikalų“ pagrindines veikėjas
Ne(,) ne(,) Bela prieš Sandrą. Dvi pagrindinės dviejų apdovanotų filmų veikėjos. Rašyta, kad jos abi įgalintos, kad abu šie filmai – feministiniai. Bet ar tikrai?
Paulina Pukytė
Kaip pasižiūrėti į save be veidrodžio
Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose
Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save.
Paulina Pukytė
Meno irgi buvo
Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje
„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.
Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).
Paulina Pukytė
Tapo už netapusius
Jurgos Šarapovos paroda „Apsiš**kėlis“ VDA galerijoje „Kre*atoriumas“
Jei atvažiavus televizijai parodos autorė atsisako pasidažyti lūpas raudonai ir kalba nesąmones, tai paskui tegul nesistebi, kad kiti tas raudonas lūpas bando įžiūrėti kūriniuose, kuriuose jų irgi visiškai nėra (yra fiktyvios burnos, bet tai visai kas kita).
Kad ir kaip stengiasi parodos „Apsišaukėlis“ autorė Jurga Šarapova vaidinti apsišaukėlę, apsišaukėle ir lieka. Net jos tapyboje ant konservų dėžučių (apvalių, ovalių, pailgų, užapvalintais kampais) jaučiamas nenuoširdumas: sako (tikriausiai netiesą), kad konservai esą buvo prašmatnūs – kalmarų ir moliuskų, o ne kokių nors kilkių.
Paulina Pukytė
Ką daryti su Cvirka?
Trečias kelias
Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?
