7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Paulina Pukytė

Paulina Pukytė

Kaip pasižiūrėti į save be veidrodžio

Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose

Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save.

Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“. 2021 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“. 2021 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. D. Vaičiulio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. D. Vaičiulio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. Comstudio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. Comstudio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022  m. R. Danisevičiaus nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. R. Danisevičiaus nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Atminties linija“. 2023 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Atminties linija“. 2023 m. G. Sass nuotr.
Paulina Pukytė

Meno irgi buvo

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

 

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Paulina Pukytė

Tapo už netapusius

Jurgos Šarapovos paroda „Apsiš**kėlis“ VDA galerijoje „Kre*atoriumas“

Jei atvažiavus televizijai parodos autorė atsisako pasidažyti lūpas raudonai ir kalba nesąmones, tai paskui tegul nesistebi, kad kiti tas raudonas lūpas bando įžiūrėti kūriniuose, kuriuose jų irgi visiškai nėra (yra fiktyvios burnos, bet tai visai kas kita).

Kad ir kaip stengiasi parodos „Apsišaukėlis“ autorė Jurga Šarapova vaidinti apsišaukėlę, apsišaukėle ir lieka. Net jos tapyboje ant konservų dėžučių (apvalių, ovalių, pailgų, užapvalintais kampais) jaučiamas nenuoširdumas: sako (tikriausiai netiesą), kad konservai esą buvo prašmatnūs – kalmarų ir moliuskų, o ne kokių nors kilkių.

Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Jurgos Šarapovos parodos fragmentas. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė

Ką daryti su Cvirka?

Trečias kelias

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Petro Cvirkos skveras. M. Krikštopaitytės nuotr.
Petro Cvirkos skveras. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ katalogo viršelis
Paulina Pukytė

Fėjos gyvenimas

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Paulina Pukytė

Klausimai apie tai, kaip imti meną (ir pinigą)

Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone

Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?

P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė

Dėdės ir dėžės

Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus

Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?

Dariaus Žiūros projektas
Dariaus Žiūros projektas
Algimanto Lelešiaus projektas
Algimanto Lelešiaus projektas
Andriaus Labašausko projektas
Andriaus Labašausko projektas
Paulina Pukytė

Recenzija

Apie NDG vykusią Šarūno Saukos tapybos parodą „Žmogus su Saukos veidu“

sudegino drąsųjį vakaro žaroj gyvą

vilionėm stebėjosi gyvūnų ambientas

animacinis trokšta pasiekti viršgarsinį

pažadinti lovoj, įkąsti ugningai

 

po mišinio šventinio pučia krūtinę

vėsią bronzą perėjus, bumbului sprogus

ramus kaprizingas rūpestingai girtauja

nepaliaujamą prarają angeliškai brangina

Šarūnas Sauka, „Maudymas II“. 1985 m.
Šarūnas Sauka, „Maudymas II“. 1985 m.
Paulina Pukytė

Kiškučių laisvė

Apie kai kurias parodas Didžiojoje Britanijoje

Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.

Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Dmitry IV, „Laisvės poreikis“. 2015 m. 2 premija
Dmitry IV, „Laisvės poreikis“. 2015 m. 2 premija
Paulina Pukytė

Raugerškis meškos kailyje ir gulbė vardu višta

Parodos „Kitas matymas“ ŠMC ir „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje

Būdavo, suvalgai slapta skaniąją deficitinę „Mešką šiaurėje“ iš vazelės, padėtos svečiams. Tada vėl sulankstai standų popierėlį į saldainio formą ir padedi atgal į vazelę. Kartais suvalgai ir antrą. Nesusivaldęs, žiūrėk, ir trečią... Bet niekada į tą tuščią popierėlį, prieš padėdamas vazelėn, neįvyniodavai kokio kito saldainio, pavyzdžiui, ledinuko „Raugerškis“. „Raugerškis“, nors buvo laikomas nelabai tinkamu šventiniam stalui, praversdavo kitame kontekste, pavyzdžiui, jį galima būdavo išsitraukti iš kišenės, kai, bežaidžiant kieme „rusus ir vokiečius“, prisėsdavai su draugais po kažkieno balkonu atgauti kvapo. O ir lipnus, abstraktus, ružavas ir žalias jo popierėlis visai tikdavo čia pat padaryti mažutį sekretą, nes latrai ten būdavo sudaužę išgertą butelį.
Gal kuris žiūrovas ir tikisi panašių istorijų ŠMC veikiančioje parodoje „Kitas matymas“ (kuratorė Julija Čistiakova), kurioje, anot aprašo, „prisimenami Šaltojo karo faktai, socialinės sąlygos po Antrojo pasaulinio karo ar įvykiai po 1989-ųjų, siekiama ištirti, kaip praeitis veikia dabartį ir formuoja ateitį, analizuoti santykius tarp istorinės tiesos ir fikcijos, atkreipti dėmesį į įvairius istorijos niuansus ir asmenines istorines patirtis.“ Be reikalo. Nes kai siūlomas „kitas žvilgsnis“, tai turbūt norima pasakyti, kad mes jau į valias prisižiūrėjome menininkų iš (buv.?) Rytų bloko, be galo atrajojančių savo sovietinę ir posovietinę patirtį, dabar pažiūrėkime, ką apie tai gali pasakyti (buv.?) Vakarų blokas. Na, o Vakarų blokas čia kalba taip, tarsi geležinės uždangos net nebūtų buvę, o tuo labiau ir nieko už jos. Iš parodos nė nesuprasi, kuo šiems menininkams skiriasi Šaltojo karo laikotarpis ir gyvenimas „po sienos“: tarsi nieko ir neįvyko. Ar šia paroda būtent tai ir norėta pasakyti – kad Vakarų (priešingai nei Rytų) Europoje didžiojo perskyrimo niekas niekaip nereflektavo? Bet ar nematymą galima vadinti „kitokiu matymu“? Žinia, nebenorime mes metanaratyvo, norime lokalių istorijų, įsiklausymo į vietinius kontekstus – visa tai čia yra. Bet kam tada kišti tą „Raugerškį“ į „Meškos šiaurėje“ popierėlį?

Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
Morgane Tschiember, „Pow(d)er“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Wilfrid Almendra, „George“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
Wilfrid Almendra, „George“. Paroda „Kitas matymas“ ŠMC. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
ŠMC parodos „Kitas matymas“ ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas.
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas.
Vita Gelūnienė, „Vienaragio medžioklė“. 2011 m. Paroda „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje
Vita Gelūnienė, „Vienaragio medžioklė“. 2011 m. Paroda „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas. E. Levin nuotr.
Parodos „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje vaizdas. E. Levin nuotr.
Eglės Gandos Bogdanienės eksponato fragmentas parodoje „Absoliuti tekstilė“. T. Kapočiaus nuotr.
Eglės Gandos Bogdanienės eksponato fragmentas parodoje „Absoliuti tekstilė“. T. Kapočiaus nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas