Autorius: Paulina Pukytė

Paulina Pukytė

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

 

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Paulina Pukytė

Jurgos Šarapovos paroda „Apsiš**kėlis“ VDA galerijoje „Kre*atoriumas“

Jei atvažiavus televizijai parodos autorė atsisako pasidažyti lūpas raudonai ir kalba nesąmones, tai paskui tegul nesistebi, kad kiti tas raudonas lūpas bando įžiūrėti kūriniuose, kuriuose jų irgi visiškai nėra (yra fiktyvios burnos, bet tai visai kas kita).

Kad ir kaip stengiasi parodos „Apsišaukėlis“ autorė Jurga Šarapova vaidinti apsišaukėlę, apsišaukėle ir lieka. Net jos tapyboje ant konservų dėžučių (apvalių, ovalių, pailgų, užapvalintais kampais) jaučiamas nenuoširdumas: sako (tikriausiai netiesą), kad konservai esą buvo prašmatnūs – kalmarų ir moliuskų, o ne kokių nors kilkių.

Paulina Pukytė

Trečias kelias

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Paulina Pukytė

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

Paulina Pukytė

Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone

Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?

Paulina Pukytė

Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus

Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?

Paulina Pukytė

Apie NDG vykusią Šarūno Saukos tapybos parodą „Žmogus su Saukos veidu“

sudegino drąsųjį vakaro žaroj gyvą

vilionėm stebėjosi gyvūnų ambientas

animacinis trokšta pasiekti viršgarsinį

pažadinti lovoj, įkąsti ugningai

po mišinio šventinio pučia krūtinę

vėsią bronzą perėjus, bumbului sprogus

ramus kaprizingas rūpestingai girtauja

nepaliaujamą prarają angeliškai brangina

Paulina Pukytė

Apie kai kurias parodas Didžiojoje Britanijoje

Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.

Paulina Pukytė

Parodos „Kitas matymas“ ŠMC ir „Absoliuti tekstilė“ Taikomosios dailės muziejuje

Paulina Pukytė

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone