Autorius: Paulina Pukytė
Paulina Pukytė
Ar pasveiks mūsų sielos?
Apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“
Miglotas rytas kaime: pilkšvas dangus, plynas laukas – tiek kartų matyta graži filmo pradžia. Toliau – nyki apšiurusi kaimo buitis. Nepagražinta, rodoma „tokia, kokia yra“. Nykstantys daiktai: šulinio dangtis, krosnelė, alavinis puodas, šuns būda. Čia pat jau ir plastikiniai kibirai, ir dronai – materialios šiuolaikybės ženklai kaime. Pravažiuoja didelė šiukšlių mašina. Žmogus kaimo parduotuvėje priduoda skardines. Visa tai turbūt ir yra tas „profanum“.
Paulina Pukytė
Beveik telegrafu iš Venecijos bienalės
Mano 5 geriausi paviljonai ir kiti
1. Lenkija. Ukrainos menininkų grupė (Atvira grupė: Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga). Manau, turėjo gauti „auksinį liūtą“. Tai, kad žiuri niekaip neapdovanojo ir neatžymėjo šio paviljono, dar kartą primena mums, kad bienalėje (vis tiek) dominuojančios Vakarų valstybės, kartu su plačiausiai šiemet reprezentuojamais post-kolonijiniais Global South, nelaiko rytų Europos valstybių buvusiomis kolonijomis (nors jų išsilaisvinimas vyksta net ir šiandien). Kolonizatoriai atsiprašinėja tik savų kolonijų. Bet šiame paviljone gerai yra jau tai, kad Lenkijoje neperrinkus į valdžią ultra-dešiniųjų, lenkai skubiai nurašė jau išrinktą konservatyvų ir anti-europietišką savo šalies kandidatą į bienalę ir vietoj jo pasikvietė ukrainiečių menininkus. Jų kūrinys jaudina ir sukrečia ne vien tuo, kad matome karą išgyvenusius (vis dar išgyvenančius) ukrainiečius, pasakojančius savo patirtis per įvairių karo garsų pamėgdžiojimą balsu, bet ir tuo, kad menininkai priešais šias video projekcijas pristatė daugybę mikrofonų ir kviečia žiūrovus kartoti tuos garsus nelyg karaokėje. Niekas, žinokite, nekartoja. Nedrįsta. Tiesiog negali. Ir tuo akivaizdžiu negalėjimu sukuriamas dar didesnis kūrinio poveikis. Net nekilo ranka ten fotografuoti ar filmuoti.
Paulina Pukytė
Sandra prieš Belą
Kitu kampu apie „Kryčio anatomijos“ ir „Prastų reikalų“ pagrindines veikėjas
Ne(,) ne(,) Bela prieš Sandrą. Dvi pagrindinės dviejų apdovanotų filmų veikėjos. Rašyta, kad jos abi įgalintos, kad abu šie filmai – feministiniai. Bet ar tikrai?
Paulina Pukytė
Kaip pasižiūrėti į save be veidrodžio
Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose
Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save.
Paulina Pukytė
Meno irgi buvo
Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje
„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.
Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).
Paulina Pukytė
Tapo už netapusius
Jurgos Šarapovos paroda „Apsiš**kėlis“ VDA galerijoje „Kre*atoriumas“
Jei atvažiavus televizijai parodos autorė atsisako pasidažyti lūpas raudonai ir kalba nesąmones, tai paskui tegul nesistebi, kad kiti tas raudonas lūpas bando įžiūrėti kūriniuose, kuriuose jų irgi visiškai nėra (yra fiktyvios burnos, bet tai visai kas kita).
Kad ir kaip stengiasi parodos „Apsišaukėlis“ autorė Jurga Šarapova vaidinti apsišaukėlę, apsišaukėle ir lieka. Net jos tapyboje ant konservų dėžučių (apvalių, ovalių, pailgų, užapvalintais kampais) jaučiamas nenuoširdumas: sako (tikriausiai netiesą), kad konservai esą buvo prašmatnūs – kalmarų ir moliuskų, o ne kokių nors kilkių.
Paulina Pukytė
Ką daryti su Cvirka?
Trečias kelias
Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?
Paulina Pukytė
Fėjos gyvenimas
Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje
Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.
Paulina Pukytė
Klausimai apie tai, kaip imti meną (ir pinigą)
Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone
Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?
Paulina Pukytė
Dėdės ir dėžės
Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus
Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?
