Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Laikų žvalgyba
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Pakraščiais. Peizažo likučiai“
Kam reikėjo solidaus autoriaus vardą įtvirtinusiam Gediminui Pranckūnui rengti parodą, beje, jau antrąkart, tokioje studentiškoje, „ne formato“ galerijoje kaip „Krematoriumas / Meno krosnys“ (Vilniaus dailės akademijos kieme, suodžiais aprūkytame rūsyje), kuri tuo ir gera, kad čia gali reikštis ne iki blizgesio sušukuoti reiškiniai?
Monika Krikštopaitytė
Gausos briaunos
Trys svarbios parodos Vilniuje
Antros lapkričio savaitės parodų atidarymai ant vienos smilgos suvėrė tris nepalyginamus autorius: a.a. Augustiną Savicką, Kęstutį Grigaliūną ir Rūtą Spelskytę. Tai trys skirtingos kartos, visiškai kitokios raiškos, interesai bei parodų formatai (retrospektyvinė, teminė ir disertacijos pagrindu). Tačiau visose teko pamąstyti apie kūrybos gausą. Kaip su ja elgiamasi ir ką ji gali reikšti. Šio keblaus reikalo imsiuosi chronologine tvarka, pagal vyresnybę.
Monika Krikštopaitytė
Kalizjacas
Trumpos trijų parodų Vilniuje recenzijos
Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau.
Monika Krikštopaitytė
Kūno kalbos galimybės beribės
Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje
Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.
Monika Krikštopaitytė
Muziejų renesansas
Apie pokyčius pasikeitus vadovybei
Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.
Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.
Monika Krikštopaitytė
Šuniškos istorijos
Jurgos Šarapovos paroda „Mu mu“ Antakalnio galerijoje
Kai Marinos Abramovič knygoje „Eiti kiaurai sienas“ perskaičiau, esą jai Brazilijos šamanai sakė, kad jos genai ne iš šios planetos, pagalvojau, kad pastangos padaryti iš savęs legendą, kuri jau šiek tiek primena komunistinių lyderių stebuklingumą, įgauna radikalių ir komiškų formų. Tačiau susidūrusi su Jurgos Šarapovos kūryba pati vis pagalvoju, kad šita menininkė iš kitos planetos. Man iki šiol nesuvokiama, kaip ji sudvigubina, sutrigubina laiką: smulkiausi sutvėrimai nuausti, nupinti iš dar smulkesnių gijų, o jų tūkstančiai. Viskas atlikta rankomis. Kiek reinkarnacijų reikia, kad visa tai padarytum?
Monika Krikštopaitytė
Draugai, banano ar vaivorykštės?
Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje
Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.
Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.
Monika Krikštopaitytė
Ar menas turi būti šaunus?
Nauja MO paroda ir kiti reikalai
Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.
Monika Krikštopaitytė
Susiję, bet atskiri
Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos KKKC Parodų rūmuose
Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.
Monika Krikštopaitytė
Vaikystės revizija
Paroda „Vaikas manyje“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje
Įsikūrusi Mokytojų namų pakraštyje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, pasirodo, švenčia 15-ąjį gimtadienį. Šioje galerijoje dažniausiai vyksta vaikų darbų parodos, bet vyksta ir jų mokytojų, kurie yra žinomi menininkai. Galerija susijusi su Jūratės Stauskaitės įkurta Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla. Stauskaitė kartu su Justina Gražyte yra ir šios parodos kuratorės. Siekdamos išryškinti sukaktį, kuratorės pasikvietė žymių autorių: parodoje dalyvauja Agnė Kuzmickaitė, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Andrius Miežis, Birutė Zokaitytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Eglė Lekevičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Jurga Šarapova, Kęstutis Grigaliūnas, Kristina Norvilaitė, Linas Liandzbergis, Rokas Dovydėnas, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Vilmantas Marcinkevičius.
