Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Vlado Oržekausko „Sapnų asmenukės“ Vilniaus rotušėje

Įtartinai gražūs, teatrališki ir visgi savaip tobuli Vlado Oržekausko kompiuterinės grafikos darbai. Žiūrėjau, svarsčiau, vis neapsisprendžiau, ką išties apie juos manau. Vilniaus rotušėje eksponuojami įvairiu laiku sukurti darbai turi savybių, kurias įprastai laikau trūkumais, bet šįkart jie –  puošnumas, literatūriškumas ir mistifikavimas – pakeisti, kitos kilmės, kažkodėl vis tiek traukia. Tai labai keista, nes paprastai labai greit pasirenku, nusprendžiu, įsivertinu.

Monika Krikštopaitytė

Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Žmonijos istorija liudija begalybę kartų ir būdų suprasti pasaulį. Kartais tam imamas kiekvienas augalas atskirai, jis detaliai piešiamas, aprašomas, stebimas. Po to augalai, vabzdžiai, mineralai, reiškiniai klasifikuojami, dėliojami į kontekstus. Kitais atvejais vaizdas ne priartinamas, o atitraukiamas, nutolinamas, kad tik daugiau aprėptum, net periferiniu žvilgsniu, o kiek dar sukurta supermatymų, kurie gali žvelgti atskirai į kaulus, audinius, skysčius ir t.t.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Monika Krikštopaitytė

Karinos Kazlauskaitės paroda „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“ Palangos gintaro muziejuje

Kodėl yra svarbu rašyti apie sąlyginai mažą parodėlę kažkur ten kurorte? Tai tik iš pažiūros mažas įvykis, o realiai tai yra viltingas kurso pasikeitimas, ištisas fenomenas ir geros naujienos taikomuoju vadinamo, labiau su technologijomis susijusio, bet konceptualaus meno kūrėjams. Paaiškinu: nors sovietmetis buvo visais esminiais vertybiniais dalykais melagingas ir žalojantis laikas, jis kartu buvo ir gana palankus įvairioms meno sritims, nes teikė materialinę bazę kūrėjams, siūlė organizuotas darbo bei sklaidos galimybes.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su menininke Jurga Šarapova

Akivaizdu, kad, mano nuomone, esi įdomi, vertinga, pačia geriausia prasme beprotiška menininkė. Seku tavo kūrybos pasirodymus, vieną jų net esu kuravusi. Visgi naujos parodos „Bombyx mori“ proga noriu šio to paklausti. Nesu girdėjusi diskusijų, ar esi gera menininkė, bet ne kartą – kad, va, reikėtų tave kitaip eksponuoti, su daugiau erdvės, ne taip tankiai, nes kūriniai labai sodrūs. O man rodos, kad tavo eksponavimo metodas labai artimas kūrybos metodams ir primena koralinį rifą. Kaip tu apibūdintum savo kūrinių rodymo principus?

Monika Krikštopaitytė

Meninis performansas „(Iš)plaukti“ šalia Rusijos ambasados

Nepaliaujamai regiu tai savo galvoje – kruvinu vandeniu plaukiančią trapią, bet nenugalimos vidinės jėgos pilną figūrą – nuo balandžio 6 d., kai feisbuke buvo paskelbtas trumpas videopasakojimas iš meninio performanso „(Iš)plaukti“ (angl. „Swimming Through“ idėja: Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, Rūta Meilutytė, Aurelija Urbonavičiūtė; vaizdas: Neringa Rekašiūtė, Berta Tilmantaitė, Mindaugas Drigotas, Andrius Repšys, Karolis Pilypas Liutkevičius; muzika: Viktoras Urbaitis; padedant: „Cgates“, Aurelijus Liubinas, „Inospectra“).

Monika Krikštopaitytė

Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ galerijoje „Vartai“

Tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ buvo ilgai rengiama, sulaikyta nuo susitikimo su žiūrovais karantino laikotarpiu, 2021 metų pabaigoje rodyta Amsterdame, galerijoje „LangArto“, o dabar galerijoje „Vartai“ veikia kaip pop-up paroda. Pop-up ir fonetiškai, ir, ko gero, dėl netikėto atsiradimo artima spragėsiui, tačiau menininkė savo idėjas brandino kelerius metus, motyvai tolygiai plėtojosi iš ankstesnės kūrybos.

Monika Krikštopaitytė

Paroda „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Taikos laikotarpiu parodos, susijusios su karu, nėra labai populiarios. Dažniau ir mieliau didesnė plačiosios publikos dalis kultūroje ieško atokvėpio, grožio, pramogos, tiesiog prasiblaškymo. Tai akivaizdu, palyginus santūrią tylą MO muziejaus parodoje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ (2021), kuri kalbėjo apie trijų garsių Lenkijos pokario kūrėjų darbus, su minios bruzdesiu provokuojančio žaidimo formos ir daug lengvesnio turinio „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ ekspozicijoje (2020).

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su grafiku ir iliustratoriumi Mohammadu Barrangi, su žinia atvykstančiu į Tarptautinę Vilniaus knygų mugę

Mohammadas Barrangi Fashtami (g. 1988) yra kilęs iš Rašto (Rasht), miesto šiaurės Irane, šiuo metu kuria ir gyvena Londone. Jau kurį laiką atidesni knygos meno tyrinėtojai galėjo pastebėti talentingą prizus vieną po kito renkantį kūrėją tarptautiniuose prestižiniuose renginiuose Estijoje, Kolumbijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Slovakijoje, Italijoje ir kt. Tačiau per paskutinius kelerius metus Barrangi kūryba it sprogimas išsiplėtė masteliu ir užmojais, menininkas buvo pastebėtas ir įvertintas. Šiuo metu keli jo kūriniai papildė nuolatinę Britų muziejaus ekspoziciją, o viena kitą intensyviu režimu keitė kūrybinės dirbtuvės ir parodos (Los Andžele, Romoje, Edinburge, Londone).

Monika Krikštopaitytė

Paroda „Apeiron. – Kodėl dabar austrai? – Austrų ekspedicija 2021“

Radvilų rūmų dailės muziejuje paskutines dienas skaičiuoja 14 austrų šiuolaikinių menininkų paroda su trigubu pavadinimu. Vienas jų klausia: „Kodėl dabar austrai?“ Tai rodo rengėjų abejonę, nuojautą, kad toks klausimas gali kilti. Bet, man rodos, visai be reikalo, į jį labai lengva atsakyti: o kodėl gi ne? Jei kas nors įsigilinęs ir turi ką papasakoti apie Japonijos, Austrijos ar dar kokios šalies įdomius menininkus ir jų aktualijas, visada prasminga pasidomėti. Kad ir kaip būtų keista tokio gausybės rago akivaizdoje, mūsų akiratis siauras dėl dviejų priežasčių. Viena yra dabartiniai ribojimai keliauti, antra – teoriškai pasiekiamų kontekstų gausa, todėl vedlio ar kuratoriaus vaidmens vertė kyla iki debesų, nes atsigerti iš „gaisrinės žarnos“ darosi vis sunkiau.