Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su kolekcininku Viliumi Kavaliausku

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.

Monika Krikštopaitytė

Su tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbasi Monika Krikštopaitytė

Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).

Monika Krikštopaitytė

Tarptautinės Venecijos meno bienalės įspūdžiai

Ši Venecijos meno bienalė pasirodė gana nuosaiki, tylenė, nukreipusi žvilgsnį į gyvenimo audinį, nors pranešimai spaudai akcentuoja sunkumus (karo grėsmes, pabėgėlius, smurto proveržius), su kuriais susiduria šiandienos pasaulis. Galbūt nuosaikumas – tik įspūdis, nes šiemet praleidau atidarymų pompastiką, negavau krūvos gražių medžiaginių maišelių ir katalogų, nemačiau vakarėlių laivuose ir sausumoje. Bet taip gal geriau atsiveria tai, ką gali pamatyti paprastas žiūrovas, kuris tokios gigantiškos apimties renginiuose visada bus tik tas vienas iš aklųjų, laikančių kitą dramblio kūno dalį ir besiginčijančių, kas tai per gyvūnas.

Didžioji paroda „Viva Arte Viva“ Arsenale, kuruota Christine Marcel, galėtų vadintis ir tekstilės bienale: pristatyta daug audimo, nėrimo, pynimo ir pan. technikas naudojančių autorių, bet kas daug svarbiau – ypač dažnai plėtota ryšio arba jungties idėja. Jau parodos pradžioje pasitinka ir sustabdo Lee Mingwei „Taisymo projektas“ (2009–2015), kur nuo sienos iš įvairiaspalvių ričių driekiasi siūlų gijos iki stalo, ant kurio sudėti drabužiai. Tai žiūrovų rūbai, kurie buvo vietoje taisomi, o betaisant žiūrovas šnekučiavosi su siuvėju. Todėl šiame projekte svarbiau ne vizualinis įspūdis, o bendravimo patirtis.

Monika Krikštopaitytė

Svajonės ir Pauliaus „Pavasaris“ galerijoje „Vartai“

Svajonė ir Paulius Stanikai gyvena ir kuria ne Lietuvoje. Todėl dažnai kalba pranašo balsu. Neretai tai daro įspūdį. Bet dabar, kai visi visur pakeliavę ir norėdami gali tai pakartoti, užsienio efektas mąžta.

Stanikai moka piešti kaip senieji meistrai ar bent kuria tokį įspūdį tyčia suteikdami popieriui pageltimo efektą, rinkdamiesi kuo didesnį formatą. Klasiškumo įspūdis padeda žiūrovui jaustis saugiam, kad prieš jo akis tikras menas – toks, kurio jis pats nepakartotų.

Stanikų kūryba yra agresyvi – visada kaip dešimt Holivudo kulminacijų atakuoja visas jusles: groja įsismelkianti muzika, pritemdomos šviesos, kad kūriniai būtų ryškesni, motyvai dramatiški, trikdantys, būtinai bus keistos erotikos, sekso scena gali atsirasti šalia kūdikio veido, kad tik sugriautų žiūrinčiojo atstumą su kūriniu. Kaip kokios sunkiai pakeliamos kriminalinės žinios.

Monika Krikštopaitytė

Onos Grigaitės personalinė paroda „Paaukota?“ VDA „Akademijos“ galerijoje

Ir sutapk taip, kad vienu metu atsidarytų ir keramikės Onos Grigaitės personalinė paroda, ir Svajonės su Pauliumi Stanikų paroda („Pavasaris“ galerijoje „Vartai“). Kadaise (1988–1994) jie sudarė grupę „Š.V.“, kas reiškė „šūdina virvė“, nors skambėjo labai šventai ir guodžiančiai. Pavadinimo paradoksas ir toliau gerai apibūdina Lietuvos kultūros padėtį: senamiestis griaunamas su biurokratijos pritarimu, politikai trokšta statyti ir, ko gero, pastatys daug prastų paminklų, kultūros spauda, nors jau dvidešimt metų vaikšto išlikimo lynu, su padidintais mokesčiais, panašu, galiausiai nusivoš, visuomenė toliau manys, kad kultūra yra pramoga, todėl LRT meno balsai toliau bus užsaldinti neįtikėtina cukraus doze (paklausykit ir pasimokykit pagaliau, kad žaviai įžūlus Šarūno Nako tonas turiniui nė kiek nekenkia, o atvirkščiai), o politikai toliau puoselės įsivaizdavimą, kad imdamiesi saviraiškos įvairiais kultūriniais (tautinio kostiumo, miesto puošimo, tiltų vadybos ir pan.) projektais įsiamžina. Taip, įsiamžina, tik kaip neišmanėliai. Betgi žodis kultūra skamba taip pakylėtai, beveik šventai ir guodžiančiai, lyg būtų aukščiau viso to šlako, liejamo per delfius ir panašias „tikram gyvenimui“ atstovaujančias struktūras. Valdžia deklaruoja prioritetus kultūrai, festivalių  ir projektų statistika tiesiog puiki, bet reali kultūros padėtis labiau primena tą kitą „Š.V.“ abreviatūros reikšmę: kol maloniai pramogaujame, griaunami kultūros pagrindai.

Monika Krikštopaitytė

Italijos ir Lietuvos moterų dailei skirta paroda „M/A\G/M\A“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Monika Krikštopaitytė

Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“ VDA galerijoje „Artifex“

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Monika Krikštopaitytė

Birutės Stulgaitės paroda „Iš radinių“ VDA galerijoje „ARgenTum“

Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.

Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.

Monika Krikštopaitytė

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ Šiuolaikinio meno centre

 

Patricijos Jurkšaitytės tapyba visada yra rebusas. Gerai žinomi jos pertapyti pripažintų meistrų kūrinių interjerai be veikėjų, tušti kurortai, sendaikčių krautuvės, primenančios prasmę ir herojus praradusius olandiškus portretus. Jurkšaitytė mus verčia atlikti atminties pratimus ir aptikti tuštumą, kuri atsiveria praradus prasmę. Bet koks grožis ir bet kokia klasika, bet koks žymumas ir bet kokio realumo tapyba tampa tik vidinės tuštumos išklotine.

Šį kartą pritemdytoje ŠMC salėje raudonomis sienomis rodomi dvylika jaunų moterų portretų. Jau eksponavimo paslaptingumas, lyg buvimo kokio nors kūno viduje (nes raudona čia kraujo spalvos), duoda užuominas, kad esame kviečiami į šešėlinę zoną, psichologijos žodžiais kalbant – į pasąmonės sferą. Paveikslų rodymo scenografija kinematografiška. Dėl grėsmės nuojautos ir merginų stebeilijimosi mintimis perbėga „Tvin Pykso“ miestelio šmėklos. Tačiau atvaizdų siauro diapazono koloritas, centrinė minimalistinė kompozicija ir, svarbiausia, nutapyta, bet kaip tikra atrodanti marmuro briauna kiekvieno portreto apačioje veda mus į kitą laiką. Autorė anotacijoje sako – Renesansą. Tačiau galima sakyti – ir į visus paveikslus, kurie rodo vaizdavimo sąmoningumą, patys sako „aš esu paveikslas“.

Monika Krikštopaitytė

Modernaus meno centro „Susitikimo pradžia“ kino teatro „Lietuva“ liekanose

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.