Gedimimo Pranckūno fotografijų knyga „Truputį lėtai. Poco adagio“ (Ariel Ink, 2024)
Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.
Paroda „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje
Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.
Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ galerijoje „Drifts“
Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).
Iliustracijų paroda „Pasakojant miestą“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias.
„ArtVilnius ’23“
Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.
Agnės Jonkutės paroda „Nyksmai“ VVJ meno galerijoje
Mačiau kažkokį kraštą sutemose, kalvos ten neaukštos, bet su ilgiausiais toliais – lengvai nepereisi. Dar auksinio mėnulio naktį. Mėnulio nesimatė, tik ryški, auksinė jo šviesa. Mačiau prosenelių lūpų liestą stiklinę, dvi jas, ir dubenį. Juos naudojo dažniausiai skubėdami, tarp darbų, bet kartais, gal vakare, sustingdavo ir jų akys sutapdavo su stiklinės skaidrumu, jie galvodavo apie Lietuvos tolius už begalybės žingsnių nuo Sibiro miškų. Dubuo šaukštu beldžiamas skambėjo kaip namie, tik toliai kiti. Visai kiti toliai. Gal į juos vakare žiūrėjo, sustingę, nes toli širdžiai tiestis iki namų.
Eglės Vertelkaitės paroda „Briedžių sala“ Vilniaus grafikos meno centre „Kairė–dešinė“
Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai.
Paroda „Žalia“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje
Šių metų pradžioje bene solidžiausios laikysenos Lietuvoje, kone šventyklos rimties sustingdytame Čiurlionies (vienintelio oficialaus LT genijaus) muziejuje vyko paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“, kuri jau tada atskleidė kontrasto potencialą. Kraupūs ir juokingi, istoriniai ir asmeniniai siaubai sužadino vaizduotę ir išlydėjo ne vieną patenkintų žiūrovų būrį, profesionalai irgi jautėsi patyrę netikėtą nuotykį. Rimties ir žaismo nuotykio intriga mezgama ir naujoje (dar vasarą atidarytoje) parodoje „Žalia“. Abi parodos kuratorės labai solidžios, tiesiog dailėtyros klasikės: mokslų daktarė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir pati muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė, o tema tiesiog žalia… Nejaugi? Kaip tai?
Trys punktai apie Martos Vosyliūtės parodą „Martos kalendorius“ Vilniaus rotušėje
Kai Vilnius buvo užlietas Kultūros nakties renginių, o Vilniaus dailės akademijos studentai beveik kiekvienoje miesto galerijoje pristatė ir gynėsi savo baigiamuosius darbus (puiki, puikiai įgyvendinta idėja!), Marta Vosyliūtė „paėmė“ Vilniaus rotušę. Ne tik „paėmė“, bet ir perrašė istoriją, sukeitė istorinės atminties akcentus, kaip sutartinę sudainavo miestą nuo prokuratūros iki Kalvarijų turgaus.
Viena diena Tauragėje
Tauragės pilyje, kuri yra visai ne pilis, o XIX a. carinės Rusijos statytas muitinės pastatas, buvęs ir mokykla, ir ligonine, ir dar daug kuo, bet visų daug maloniau vadinamas pilimi, veikiančio muziejaus darbuotojos Renatos Jančiauskienės kabinete, laikinai paverstame meno erdve, veikia instaliacija „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau“: pora sienų nuklota spausdintuvu išspausdintais lapais, kuriuose – didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos portalų puslapiai. Menininkė į paieškų laukelį įvedė žodį „Tauragė“ ir vartė nacionalinius leidinius. Paieškų rezultatus spausdino ir su kolege klijavo. Siena nuklota beveik tik kriminalinėmis, politinių skandalų antraštėmis...