Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Tėkmė ir būdai ją pasiekti
Pokalbis su menininke Egle Kuckaite
Pirmiausia skaitytojai galėjo susipažinti su tavo tekstu, kuris įdomus tuo, kad jame atskleidžiami kūrybos, darbo, mąstymo metodai. Jie nėra labai racionalūs. Tu tarsi moki įbristi ar panerti į vaizduotės, kuri jungiasi su kažkuo daug didesniu, tėkmę, įsiklausyti į formas, o tada visa tai ištraukti į vaizdą, svarbus atrodo ir rašymas. Sveikindama su ryškia, subrandinta ir puikiai išeksponuota paroda klausiu: kaip manai, kur „išlenda“ daugiausiai to, ką užčiuopi ir nori perduoti?
Monika Krikštopaitytė
Istorijos kaip siūlai
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“
Mes jau seniai esame informuoti, kad 2022-ieji priklauso Kaunui, metams tapusiam Europos kultūros sostine. Sutelktos didelės pajėgos griaustiniu dundėjo kelerius metus, kvapą sulaikę laukiame žaibų. Tariama, kad prasidės nuo sausio 22-osios. Įtrauktai į programą 13-ajai Kauno bienalei teko svarbus vaidmuo – palaipsniui nuteikti, koncertiniais terminais kalbant, „apšildyti“ auditoriją, karantino sėsliais paverstus žmones iš naujo pratinti prie maršruto į Kauną.
Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas
Gimtadieninė autorefleksija
Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu
Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?
Monika Krikštopaitytė
Prioritetas vystytojams
Kultūros naujienos trumpai
Jau, ko gero, visos žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad lapkričio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos pastangomis buvo nukeltas Petro Cvirkos paminklas. Kelerius metus iki šiol daug kultūros veikėjų ir organizacijų (LDID, AICA, LDS, LRS) dėstė savo argumentus, kodėl su pavedu (kad ir turinčiu neigiamų reikšmių) taip elgtis negalima, daugybės išsilavinusių kultūros žmonių rašiniai pasirodo ir toliau, juose nusivylimas.
Monika Krikštopaitytė
Scenarijus ant stalo
Arba kuratorystės svarba pasakojant Ievos Naginskaitės istoriją
Prieš Vėlines, spalio 28 d., Vilniuje teko apsilankyti keturių parodų atidarymuose. Žiūrovus pakvietė Vilniaus paveikslų galerija su lenkų kuratorės Elizos Ptaszyńskos kuruojama pirmąja išsamesne Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus (1869–1927) paroda, jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės (g. 1992) personalinė paroda (pristatė „The Rooster Gallery“), galerijoje „Arka“ atidaryta XII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“ (ir tekstilės menininkės Indrės Biekšaitės paroda „Ei“) bei dvinarė labai mažai žinomos dailininkės Ievos Naginskaitės (1921–2012) kūrybos retrospektyva „Ką padarė žirklės“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51).
Monika Krikštopaitytė
Neprilygstamas ponas Niekas
Pokalbis su parodos „Antanas Kazakauskas: viskas užprogramuota“ kuratoriais
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ iki lapkričio 11 d. per visas tris sales veikia retrospektyvinė, bet labiau konceptuali paroda, skirta pirmojo Lietuvos reklaminės grafikos specialisto, menininko Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui. Kadangi pristatytas išsamus tyrimas, norėdami sužinoti daugiau, kalbiname parodos rengėjus: sovietmečio tyrinėtoją, dailėtyrininkę Karoliną Jakaitę ir menininką Julijų Balčikonį.
Monika Krikštopaitytė
Daugiau jokių „bet“
Tarptautinė paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“
Tai glaustai ir įspūdingai papasakota kelių tūkstantmečių istorija, formavusi Europą, ir intriguojantis pasakojimas apie pagrindinę jos tyrinėtoją – nuostabiąją Mariją Gimbutienę (1921–1994). Nors ši lietuvė archeologė nepertraukiamu atkakliu darbu ir drąsia vaizduote, visada paremta sunkiai suvokiamu kiekiu empirinės medžiagos, pelnė pasaulinės garsenybės laurus, pateko į svarbiausių pasaulio archeologų penketuką, Lietuvoje neretai jos įžvalgos palydimos kažkokiu įkyriu „bet“.
Monika Krikštopaitytė
Autentika yra asmeniška
Tekstas publikuotas tik ką pasirodžiusioje Neringos Naujokaitės dvikalbėje (liet. ir vok.) vieno projekto knygoje „Art Deco“ (2021, Diuseldorfas: Verlag Kettler, 333 p.)
Tarpukariu (1920–1939) Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos sostine, per kelerius metus iš nutriušusio miestelio duobėtomis gatvėmis tapo stilingu ir moderniu miestu. Centro šurmulys, muzikos, teatro, dailės, literatūros ir architektūros kūrėjų gyvybingumas bei europiniai vėjai miestą transformavo neatpažįstamai it pasakos pelenę.
Monika Krikštopaitytė
Muziejuose ir galerijose – vėsiau
Dailės rekomendacijos vasaros pradžiai
Be jau atskirai aptartų parodų, nors ir atostogaujame, nes stokojame išteklių, norėtume atkreipti dėmesį į kelias parodas, kurių siūlytume nepraleisti.
Ramūno Almino paroda „Horizontas“ VDA „Akademijos“ galerijoje veiks iki liepos 10 dienos. Apie autorių rasti išsamesnės informacijos sudėtinga ir jo aštuonių kūrinių ekspozicija ne iš daugžodžiaujančių, anonsas irgi labai santūrus, tačiau ekspozicija daro didelį įspūdį, lieka grynumo jausmas. Tada norisi apie autorių galvoti kaip apie skulptūros „Patersoną“, kuris meną apgyvendina pačiame gyvenime. Visi objektai labai sutelkti, vientisi, meditatyvūs lyg menulio pilnatis.
Monika Krikštopaitytė
Vaizduotės stiprintuvas
Palanga. Architektūros gidas, tekstų autoriai: Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė. Vilnius, „Lapas“, 2021, 320 p.
Knyga skiriama kuriantiems ir kursiantiems Palangą. Ir Šventąją. Šventoji čia dalyvauja kaip Palangos miesto (ir knygos antraštės) prielipa, nes pagal savivaldybes būtent taip ir yra. Rašant laišką į Šventąją reikia rašyti: Palanga 2. Nesu nei urbanistikos, nei architektūros specialistė, bet vaikystėje planavau užaugusi tapti Šventosios mere dėl vienos paprastos priežasties – žinojau ją atmintinai.
