Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Amžinosios močiutės
Arūno Baltėno paroda „Namų tyloj“ Kauno fotografijos galerijoje
Užtenka turėti vieną vienintelę močiutę arba senelį, kad suprastum Arūno Baltėno parodą „Namų tyloj“. Kad sustingtum prie kiekvienos mažos fotografijos ir mėgintum it siurblys viską sutraukti į save arba atspindėtum lyg veidrodinė kamera savyje įrašytus vaizdus, kurie ima gausti iš užmaršties glūdumų kaip Austerlicui (pagrindinis W.G. Sebaldo knygos veikėjas, vaikystėje atskirtas nuo saviškių), verdamiesi ir užgriūdami tarsi kažkokia išvirkščia, šviesi traumos pusė.
Monika Krikštopaitytė
Pagalbos taktika ir svajonių strategija
Apie Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą ir kitas galimybes padėti Ukrainai kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu
Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?
Monika Krikštopaitytė
Kai vaikas lieka gyvas
Dominyko Sidorovo kūrybos paroda „Stebuklas“ Pamėnkalnio galerijoje
Šita paroda turėtų veikti visu Kalėdų laikotarpiu, nes tarsi pratęsia, atspindi tai, koks gyvas pasaulis atrodo vaikui, tupinčiam po egle, stebinčiam žaislinį traukinį, išilgėjusius šešėlius su atvira vaizduote, kai viskas, absoliučiai viskas, tampa alternatyvia realybe, kunkuliuojančia gyvybe iki pasišiaušusios odos ir gerklėje kapotai banguojančio džiaugsmo, kai spalvos reiškia pojūčius, pavidalai virsta veikėjais ir kalba, kalba, bėga, šoka, krinta ir keliasi. Kartais įspėja arba tuojau pat sprogsta, ir lieki liudininkas. Pagal prekybos logiką Kalėdas, žinoma, kur kas labiau apsimoka pradėti iškart vos išparduodami Helovino niekeliai, dar lapkritį, todėl sąlyginai Sidorovo paroda vyksta beveik per Kalėdas
Monika Krikštopaitytė
Skrodžiant žvilgsniams
Dariaus Žiūros paroda „Portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nors didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje rodomi tik keturi Dariaus Žiūros kūriniai, ji neatrodo tuštoka. Neužpildytas erdves skrodžia Gustonių kaimo gyventojų žvilgsniai: nuo ilgosios sienos į mus tiesiai žiūri aštuoni to paties žmogaus, tik skirtingu metu fiksuoti, videoportretai, po 60-ies sekundžių rodomas kitas žmogus, irgi filmuotas kas treji metai (2007, 2010, 2013, 2016, 2019 ir 2022 m. – „Gustoniai“). Tušti plotai reiškia, kad žmogus kaime dar negyveno, buvo iškeliavęs ar mirė.
Monika Krikštopaitytė
Kelionės laiku į abi puses
Parodų kaleidoskopas
Šalia kitų, turiu vieną subjektyvų kultūros gyvybingumo matavimo būdą – redaktoriaus skausmu. Jei vyksta daug gero, vertingo ar skubiai aptartino, dėl to, ko neaprėpi, skauda. Man skauda stipriai ir chroniškai. Kiek jau liko tų redakcijų resursų ir kritikų, tiek liko, o Lietuvos menų gyvybingumu galima tik džiaugtis, didžiuotis ir imtis šiokių tokių nusiskausminimo darbų pasiūlant, pavyzdžiui, įvykių apžvalgą.
Monika Krikštopaitytė
Taip, nustebau!
5-oji Lietuvos knygos meno paroda „O imago!“
Ar nustebote? – klausia parodos-konkurso kataloge viena iš kuratorių Jolita Liškevičienė (kuravo drauge su Ieva Babilaite). Taip, nustebau, nes knygų iliustracijai atgyti tarp juodų raidžių yra įgimta, tad ir nustebti galima ne kartą, dairantis tarp daugybės su knyga susijusių kūrinių. Paprastai verčiant iliustruotos knygos puslapius net kvapą užlaikęs ieškai, kad vaizdas atvertų duris, langą, kelią, pasaulį, o gal mažo vaiko, žvėrelio perspektyvą, gal tik atspindžius ar masinančią formą, kuri įdomi būtent tuo, kad neaišku, kas tokia, kam skirta, bet negali atplėšti akių. Visa tai galima rasti parodoje „O imago!“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.
Monika Krikštopaitytė
Menas išgyvens ir tai
Trys Vilniaus parodos
Kultūra Lietuvoje beveik visada yra krizėje. Dabar ji yra krizėje kvadratu, nes atslenka apčiuopiami ekonominiai išbandymai dar nespėjus atsigauti po kovido pandemijos. Tai labiausiai akivaizdu iš to, kaip stengiamasi pataikauti žiūrovui – paskutiniam, į ką galima atsiremti kaišant labai iš dalies paremtų biudžetų spragas. Kartais darosi baisu, kad šis susitelkimas į pramogą menus nutemps visiškai ne ta kryptimi. Tačiau kad ir kiek rengėjai besistengtų viską paversti patrauklia preke, jiems neišdegs, nes menas visada bus apie mirtį, traumą, nejaukų erotizmą, visokius santykius, keistus džiaugsmus, neišsakomus jausmus, problemas. Menas kalbės apie tai, apie ką kalbėti įprastai per sunku, per smulku, nejauku ir t.t.
Monika Krikštopaitytė
Kūrybos žygiai
Trijų Vilniaus parodų ir jų publikų apžvalga
Artėjant Vilniaus jubiliejui, vis labiau norisi atsiversti tikrą jo mylėtoją Mikalojų Vorobjovą ir jo „Vilniaus meną“ (1940): „Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio“ miesto dvasią, kuris nesikrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.“
Monika Krikštopaitytė
Darbštusis žiūrovas
Vilniaus parodų apžvalga
„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.
Monika Krikštopaitytė
Sidabriški sapnai
Vlado Oržekausko „Sapnų asmenukės“ Vilniaus rotušėje
Įtartinai gražūs, teatrališki ir visgi savaip tobuli Vlado Oržekausko kompiuterinės grafikos darbai. Žiūrėjau, svarsčiau, vis neapsisprendžiau, ką išties apie juos manau. Vilniaus rotušėje eksponuojami įvairiu laiku sukurti darbai turi savybių, kurias įprastai laikau trūkumais, bet šįkart jie – puošnumas, literatūriškumas ir mistifikavimas – pakeisti, kitos kilmės, kažkodėl vis tiek traukia. Tai labai keista, nes paprastai labai greit pasirenku, nusprendžiu, įsivertinu.
