7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Masteliai ir atspindžiai

Trys parodos Vilniuje, trys regėjimų kultūros

Šis pasakojimas susidėliojo atsitiktinai, pagal laiko kaprizą. Parodos veikė (ir tebeveikia) vienu metu ir virsta niekieno nenumatytu sakiniu, lyginimo ar susiliejimo galimybe. Pirma užsukau į Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikiančią parodą be pavadinimo, o jai ir nereikia jokių minties kablių, turinčių patraukti žiūrovą, jos autoriai pasaulinio garso: Marcas Chagallas, Pablo Picasso, Maxas Ernstas. Mums tik patikslinama, kad bus rodoma keramika ir gobelenai. Keramiką atsimename, o gobelenai? Kuris čia iš jų audė?

Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Skirtingų atspalvių gėla

Trijų menininkių paroda „Neįrėmintos“ Vytauto Kasiulio muziejuje

Kažkada Marija Teresė Rožanskaitė susisiekė ir padovanojo kadaginę rankeną auksuotais kraštais (įsikibti kai sunku) iš savo instaliacijos („Ateik ir pasiimk“, 2005), nes jai patiko, kaip rašau. Rašiau net ne apie ją, apie kažkokią bendrą parodą. Tokie dalykai nepamirštami. Susitikusios Vokiečių gatvėje pakrizenome kaip moksleivės, pažiūrų sąskambiai kūrė prasmės jausmą, mažiau buvo gaila, kad kartais karščiuojuosi raštu. Susitikau, nes Rožanskaitę žinojau, labai vertinau jos kūrybą, apie ją nuolat įdomiai kalbėjo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Maija Tabaka (1939), „Dvigubas skulptorių Valdos Blunavos ir Artos Dumpės portretas“. 1971 m. Latvijos nacionalinis dailės muziejus
Maija Tabaka (1939), „Dvigubas skulptorių Valdos Blunavos ir Artos Dumpės portretas“. 1971 m. Latvijos nacionalinis dailės muziejus
Malle Leis (1940–2017), „Moteris išeina“. 1970 m. Estijos dailės muziejus
Malle Leis (1940–2017), „Moteris išeina“. 1970 m. Estijos dailės muziejus
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Neįrėmintos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Suspaustos visatos

Pokalbis su Jurgita Ludavičiene apsilankius parodoje „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika

LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Felieke van der Leest, „Brachiozauro medis su NSO lizdu ir ateivių kiaušiniais“. G. Grigėnaitės nuotr.
Felieke van der Leest, „Brachiozauro medis su NSO lizdu ir ateivių kiaušiniais“. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Inauguraciniai procesai

Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Kaune

Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.

Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Stasės Vasiliauskaitės-Samulevičienės kurtas žaislas. M.K. nuotr.
Stasės Vasiliauskaitės-Samulevičienės kurtas žaislas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Pasidalinimai savo matymu

Gedimimo Pranckūno fotografijų knyga „Truputį lėtai. Poco adagio“ (Ariel Ink, 2024)

Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“ ir „Nykstanti idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“ ir „Nykstanti idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“ ir „Valandos. Katedra“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“ ir „Valandos. Katedra“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“
Monika Krikštopaitytė

Odė rakštims subinėj

Paroda „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“. 1963 m. Vilniaus universiteto biblioteka
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“. 1963 m. Vilniaus universiteto biblioteka
Monika Krikštopaitytė

Mes – kaip tvarumo forma

Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ galerijoje „Drifts“

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Janina Sabaliauskaitė, „Autoportretas. Pietų Šyldsas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Autoportretas. Pietų Šyldsas, JK“. 2023 m.
Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Viršuje iš kairės į dešinę: Aidas, Ajus, Gabrielis.
Apačioje iš kairės į dešinę: Pingvinas, Saša. Vilnius, LT. 2023 m.
Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Viršuje iš kairės į dešinę: Aidas, Ajus, Gabrielis. Apačioje iš kairės į dešinę: Pingvinas, Saša. Vilnius, LT. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistės ranka. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistės ranka. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Luiza & Justina. Rudamina, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Luiza & Justina. Rudamina, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, parodos „Pasitikėjimas“ fragmentas. 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Janina Sabaliauskaitė, parodos „Pasitikėjimas“ fragmentas. 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Janina Sabaliauskaitė, „Simona. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Simona. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Dylanas. Glazgas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Dylanas. Glazgas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistė & Vėja I. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistė & Vėja I. Vilnius, LT“. 2023 m.
Monika Krikštopaitytė

Miestas kaip kolekcija

Iliustracijų paroda „Pasakojant miestą“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias.

Dominikos Czerniak-Chojnackos darbai. M.K. nuotr.
Dominikos Czerniak-Chojnackos darbai. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Dominikos Czerniak-Chojnackos kūrinio fragmentas. M.K. nuotr.
Dominikos Czerniak-Chojnackos kūrinio fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Aušros Kiudulaitės darbai. M.K. nuotr.
Aušros Kiudulaitės darbai. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Mugė kaip univermagas

„ArtVilnius ’23“

Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. M.K. nuotr.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. M.K. nuotr.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. 2023 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Pingvinų planeta“. 2023 m.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M.K. nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M.K. nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M. Savičiūtės nuotr.
„ArtVilnius ’23“ fragmentas. M. Savičiūtės nuotr.
„The Rooster gallery“ stendo fragmentas. M.K. nuotr.
„The Rooster gallery“ stendo fragmentas. M.K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Ką sapnavai?

Agnės Jonkutės paroda „Nyksmai“ VVJ meno galerijoje

Mačiau kažkokį kraštą sutemose, kalvos ten neaukštos, bet su ilgiausiais toliais – lengvai nepereisi. Dar auksinio mėnulio naktį. Mėnulio nesimatė, tik ryški, auksinė jo šviesa. Mačiau prosenelių lūpų liestą stiklinę, dvi jas, ir dubenį. Juos naudojo dažniausiai skubėdami, tarp darbų, bet kartais, gal vakare, sustingdavo ir jų akys sutapdavo su stiklinės skaidrumu, jie galvodavo apie Lietuvos tolius už begalybės žingsnių nuo Sibiro miškų. Dubuo šaukštu beldžiamas skambėjo kaip namie, tik toliai kiti. Visai kiti toliai. Gal į juos vakare žiūrėjo, sustingę, nes toli širdžiai tiestis iki namų.

Agnė Jonkutė, „Į kitą krantą“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnė Jonkutė, „Į kitą krantą“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnė Jonkutė, „Dubliuotas prisiminimas“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnė Jonkutė, „Dubliuotas prisiminimas“. 2023 m. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnės Jonkutės parodos fragmentas. V. Nomado nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 20  >>> Archyvas