Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Susiję, bet atskiri
Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos KKKC Parodų rūmuose
Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.
Monika Krikštopaitytė
Vaikystės revizija
Paroda „Vaikas manyje“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje
Įsikūrusi Mokytojų namų pakraštyje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, pasirodo, švenčia 15-ąjį gimtadienį. Šioje galerijoje dažniausiai vyksta vaikų darbų parodos, bet vyksta ir jų mokytojų, kurie yra žinomi menininkai. Galerija susijusi su Jūratės Stauskaitės įkurta Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla. Stauskaitė kartu su Justina Gražyte yra ir šios parodos kuratorės. Siekdamos išryškinti sukaktį, kuratorės pasikvietė žymių autorių: parodoje dalyvauja Agnė Kuzmickaitė, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Andrius Miežis, Birutė Zokaitytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Eglė Lekevičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Jurga Šarapova, Kęstutis Grigaliūnas, Kristina Norvilaitė, Linas Liandzbergis, Rokas Dovydėnas, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Vilmantas Marcinkevičius.
Monika Krikštopaitytė
Jei matai, kaip auga palmė
Virginijaus Kinčinaičio paroda „Sublime“ Vilniaus rotušėje
Socialiniai tinklai ir šiaip internetas turi barokinio miesto žavesio, kai išsukus iš siauros nutriušusios gatvelės staiga ir netikėtai prieš pat akis atsiveria kilnūs trimačiai bažnyčios fasadai su teatrališkomis garbanomis, tauriu marmuru ar jo imitacija. Stumdant žodinę ir vaizdinę informaciją tinkle, virtualiu būdu pažįstantiems Virginijų Kinčinaitį prieš akis anksčiau ar vėliau vis išdygsta prikaustantis vaizdas. Toks, kad sustoji ir aikteli, įsižiūri, imi spręsti paveikumo rebusą. Net ištraukus Kinčinaičio vaizdus iš dėkingai margo konteksto į parodinę Vilniaus rotušės erdvę, jų magija niekur nedingo, tik šiek tiek pasikeitė.
Monika Krikštopaitytė
Perkūrėja
Rūtos Naujalytės paroda „Mano meile, surysiu tave gyvą“ VDA galerijoje „Artifex“
Šiaip jau labai nemėgstu dizaineriško meno, nors geras dizainas yra puiku. Man vis atrodo, kad jį žudo komercinės padermės geismas patikti, įtikti, nuspėti, kuris viską kastruoja ir į akis labiausiai krenta skausminga ir nesuvokta autoriaus vidine tuštuma, kurią turi užpildyti žiūrovų susižavėjimas, bet niekada neužpildo ir taip skatina dizaineriškų autorių produktyvumą. Ir nors Rūtos Naujalytės darbai turi daug bendra su dizainu, dizaino estetika, dizaineriško dailumo, o kai kurie tiesiogiai yra dizaino objektai (pvz., tapetai, papuošalai), ji man neatrodo esanti dizaineriška menininkė, nes jos darbų struktūra jau idėjiniame lygmenyje yra užkrėsta kritiniu žvilgsniu ir realybės reikalavimu.
Monika Krikštopaitytė
Kūnai su vaizduote
Vieno kūrinio interpretacija
Tschabalala Self (g. 1990) užaugo Niujorko Harlemo rajone, kur vyrauja afroamerikiečių kultūra, o kvaili baltųjų juokeliai apie juodaodžius būtų, švelniai tariant, nesuprasti. Vienas iš menininkės projektų buvo skirtas jos vaikystės vietinei krautuvei ir žmonėms – tiems, kurie ten dirbo ar lankėsi. Eilės limonadų, skalbinių minkštiklis, ledai su visu savo oraliniu žavesiu, atšaut pasirengę paaugliai ir kiti žmogiški personažai. Jų visų kūnai netaisyklingi, jusliški.
Monika Krikštopaitytė
Sunkios ir lengvos
Trumpos kelių meno knygų recenzijos
Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.
Monika Krikštopaitytė
Reidas
Trumpos kelių parodų Vilniuje recenzijos
Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinė tekstilė paroda „Kelias“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A). Anksčiau lyg ir prisnūdęs muziejus pagaliau parodė savo ekspozicinės erdvės potencialą. Kuratorių Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės ir Nijolės Žilinskienės parengta Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbų paroda nugriaudėjo beveik gotikinės bažnyčios masteliu su kontrastingais apšvietimais. Asociacijas su šventove kėlė ir nuo 10-ojo dešimtmečio ryškios religinių temų linijos: austos stilizuotos stacijos, Dievo Motina, avinėlis. Tokie kaip Giedrimienės iškalbingi ir daugiasluoksniai darbai turėtų puošti šiandienos bažnyčias. Nors suprasčiau ir jų prisibijančius, nes tekstilės menas, bent jau man, visada buvo labai kūniškas: vis netyčia išryškėja pasaulio pradžios, sluoksniams susiklojus atsiskleidžia viso ko susipynimas, paslaptingos metaforos, kas dogmoms nelabai aktualu. Beveik visi darbai nekvadratiniai, t.y. neigiantys paveikslo, kaip lango, logiką.
Monika Krikštopaitytė
Nepaisant nieko
„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu
Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.
Monika Krikštopaitytė
Gera istorija yra viskas
Paulinos Pukytės retrospektyvinė paroda „Kažkas yra“ VDA „Titanike“
Savo ir ne savo noru vis patekdama į šiuolaikinio meno ambasadorės vaidmenį gerai suprantu žmonių susierzinimą susidūrus su kokiu nors neaiškiu objektu ir dar neaiškesniu tekstu. Jauni kūrėjai ir baikštūs galerininkai beviltiškai eksploatuoja jau senstelėjus filosofus, į akis pučiama tarptautinių žodžių migla, bet niekas niekada nieko neperskaito iki galo pirmiausia dėl nepakeliamo nuobodulio susidūrus su tiesiog blogu tekstu. Tai žlugdo šiuolaikinio meno reputaciją.
Viso labo tai tik blogas, o ne šiuolaikinis menas arba bloga jo komunikacija. Tačiau atsakymas yra ne šuolis į popsą, nes ten pirmas kriterijus yra vartotojo poreikiai ir pataikavimas, jie verčia žiovauti dar labiau. Atsakymas – gera istorija. Nes mes labai nedaug pasikeitėme nuo tų laikų, kai sėdėjome prie laužo ir pasakojome istorijas. Medijos seniai pranoksta pojūčius, bet ne vidinio įvykio svarbą. Istoriją galima kurti tekstu, vaizdu ir situacija. Meno įvairovė parodė, kad tai daryti įmanoma kaip tik nori, bet svarbiausia nepamesti minties ar jausmo gijos, kad ir kokio rafinuotumo ar siaurumo būtų žinia.
Monika Krikštopaitytė
Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas
Dvi 2018-ųjų meno knygos
Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.
