Grafikos keliai ir auginanti mokykla
Vaizdų rinkinys visada yra naujas kūrinys ar bent jau nauja situacija, kuri kaip naujas kontekstas ryškina ir temdo vienus ar kitus aspektus. Ar teminėje parodoje, ar konkurso medžiagos išklotinėje rebusus spręsti tenka kuratoriams, architektams. O autorių kūrinių individualumas atsidūrus grupėje beveik visada nukečia, tai neišvengiama, tačiau sukuriama proga šį tą patyrinėti, atverti kokias nors briaunas, netikėtai ką nors naujo suprasti.
Parodos Vilniuje
Pamenu, kaip Vilniaus dailės akademijoje dailėtyrininkams dėstė apie baroką. Labiausiai įsiminė barokinėms bažnyčioms būdingas netikėtas išnėrimas iš už posūkio, tarsi atsivėrus teatro užsklandai. Gotikinės bažnyčios matomos iš toli, moja bokštais lyg ištiestomis rankomis, kviečia susiburti masiškai, o barokinės – dažniau bus mažesnės ir įterptos mieste. Geriausias pavyzdys – Šv. Teresės (prie Aušros vartų). Eini, pakeli žvilgsnį, ir jau čia pat durys, voliutos ir visa kita, kas būna bažnyčiose. Asmeniškiau nei artėjimas į tolumoje esančią beveik Nojaus arką, kur galėtų sutilpti visų gyvūnų po du.
Antano Gudaičio (1904–1989) paroda „Kompozicijos“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Visi puikiai žinome Antaną Gudaitį. Tarpukariu jis mokėsi Paryžiuje, buvo įkvėptas kurti Lietuvos modernizmo versiją, drauge su Antanu Samuoliu, Viktoru Vizgirda, Juozu Mikėnu (ir kt.) įkūrė „Ars“ grupę; ryškus koloristas, vėliau tapęs daugelio mokytoju, tuomečio Lietuvos valstybinio dailės instituto profesorius, savaip prisitaikęs prie politinės sistemos, bet išlikęs laisvas; patriarchiškos laikysenos meistras, bet ir šiltas elegantiškas seniokas, dėvintis megztinį aukštu kaklu. Galvoje šmėkšteli asmenybės kontūrai, žinojimo iliuzija, bet ją nuoširdžiai pasidėjus po nosimi pasirodo, kad tikrai senokai analizavome Gudaičio palikimą ir tai, kaip jis atrodo dabartyje.
Dviejų Arūno Baltėno fotografijų knygų pasakojimai
Karai apverčia ne tik žmonių, bet ir knygų likimus. Pastarieji pora sumaišties metų permainė mūsų santykį su rusų kultūra. Keitėsi teatro pavadinimas, atšaukti bet kokie bendri projektai, o tai, kas likę iš anksčiau, peržiūrime iš pokolonijinio diskurso perspektyvos. Su smurto kultūra tiesiogiai nesusiję projektai taip pat pakimba ore. Štai dar porą metų prieš kaimynui užpuolant Ukrainą fotografo Arūno Baltėno sumanyta ir rengta fotografinė knyga „Du Josifo Brodskio miestai“ („Baltėno archyvai“, 2023, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, tekstai lietuvių, rusų, anglų, italų kalbomis), skirta Venecijai ir Sankt Peterburgui, taip ir liko nepristatyta. Ir visi supranta kodėl. Niekas nesipiktina. Žmonės ir vertybės svarbiau.
Po Meno kritikos apdovanojimų, po diskusijų, po susitikimų
Apie meno kritikus galvojame mažai – tai jie galvoja apie mus (menininkus, publiką, meno bendruomenę). Tai jie turi mums (gerai argumentavę!) pranešti apie vertas dėmesio parodas, išskirtinius įvykius, iškilius kūrėjus, seikėti grūdus nuo pelų, kai reikia, graudžiai atsikvėpti arba piktai šūktelt, pagirti ir pabarti. Pageidautina, kad tai darytų žmonėms suprantama, įtaigia kalba. Gerai, jei dar ir prajuokintų, bet svarbiausia, kad žodžiais įrėmintų, pakeltų ant pjedestalo ar ką nors painaus paverstų aiškesniu, vestų už rankos, pristatytų premijoms. Tai jie turi tapti ryšininkais tarp kūrėjo (muziejaus, kuratoriaus, autoriaus) ir žiūrovų... Kažką panašaus girdime kalbant, kai mėginami formuluoti lūkesčiai šiai profesijai.
Pokalbis su parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ kuratore Jolita Liškevičiene
Paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–Dešinė“ rengiama dailininko Kęstučio Kasparavičiaus 70-ies metų jubiliejaus proga. Tai akstinas imtis veiksmo, bet turbūt be jokių datų galėtume drąsiai sakyti, kad autorius išskirtinis, tapęs ne vienos kartos vaikų ir su jais kartu skaitančių tėvų mylimu kūrėju, legenda. Ar jubiliejaus aplinkybė nors kiek lėmė jūsų kuruojamos parodos toną? Kaip galvojote tvarkytis su laiko tėkme?
Trys parodos Vilniuje, trys regėjimų kultūros
Šis pasakojimas susidėliojo atsitiktinai, pagal laiko kaprizą. Parodos veikė (ir tebeveikia) vienu metu ir virsta niekieno nenumatytu sakiniu, lyginimo ar susiliejimo galimybe. Pirma užsukau į Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikiančią parodą be pavadinimo, o jai ir nereikia jokių minties kablių, turinčių patraukti žiūrovą, jos autoriai pasaulinio garso: Marcas Chagallas, Pablo Picasso, Maxas Ernstas. Mums tik patikslinama, kad bus rodoma keramika ir gobelenai. Keramiką atsimename, o gobelenai? Kuris čia iš jų audė?
Trijų menininkių paroda „Neįrėmintos“ Vytauto Kasiulio muziejuje
Kažkada Marija Teresė Rožanskaitė susisiekė ir padovanojo kadaginę rankeną auksuotais kraštais (įsikibti kai sunku) iš savo instaliacijos („Ateik ir pasiimk“, 2005), nes jai patiko, kaip rašau. Rašiau net ne apie ją, apie kažkokią bendrą parodą. Tokie dalykai nepamirštami. Susitikusios Vokiečių gatvėje pakrizenome kaip moksleivės, pažiūrų sąskambiai kūrė prasmės jausmą, mažiau buvo gaila, kad kartais karščiuojuosi raštu. Susitikau, nes Rožanskaitę žinojau, labai vertinau jos kūrybą, apie ją nuolat įdomiai kalbėjo menotyrininkė Laima Kreivytė.
Pokalbis su Jurgita Ludavičiene apsilankius parodoje „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“
LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas“. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.
Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Kaune
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.