7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Kūno kalbos galimybės beribės

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.

Violeta Bubelytė, „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“. 2019 m.
Violeta Bubelytė, „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“. 2019 m.
Violeta Bubelytė, „Apraudojimas 2“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Apraudojimas 2“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Apdainavimas 1“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Apdainavimas 1“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Kelionė“. 2016 m.
Violeta Bubelytė, „Kelionė“. 2016 m.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Muziejų renesansas

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Šuniškos istorijos

Jurgos Šarapovos paroda „Mu mu“ Antakalnio galerijoje

Kai Marinos Abramovič knygoje „Eiti kiaurai sienas“ perskaičiau, esą jai Brazilijos šamanai sakė, kad jos genai ne iš šios planetos, pagalvojau, kad pastangos padaryti iš savęs legendą, kuri jau šiek tiek primena komunistinių lyderių stebuklingumą, įgauna radikalių ir komiškų formų. Tačiau susidūrusi su Jurgos Šarapovos kūryba pati vis pagalvoju, kad šita menininkė iš kitos planetos. Man iki šiol nesuvokiama, kaip ji sudvigubina, sutrigubina laiką: smulkiausi sutvėrimai nuausti, nupinti iš dar smulkesnių gijų, o jų tūkstančiai. Viskas atlikta rankomis. Kiek reinkarnacijų reikia, kad visa tai padarytum?

Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova savo parodoje. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova savo parodoje. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Draugai, banano ar vaivorykštės?

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Monika Krikštopaitytė

Ar menas turi būti šaunus?

Nauja MO paroda ir kiti reikalai

Kas čia per klausimas? Atrodo, viskas labai paprasta – paimi geriausius pasaulio kūrinius (na gerai – geriausius populiariausius) ir žiūri. Mona Liza šauni? Beethoveno Penktoji simfonija? Van Gogho autoportretas su nupjauta ausimi? Marina Abramovič Venecijos bienalėje, ant kaulų kalno gramdanti nuo jų pūvančią mėsą? Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“? Šarūno Saukos pragarai? Šaunūs? Siaurokas kriterijus, į jį menininkai ir menas netelpa. Niekaip. Nė dešimčia procentų. Tačiau parodų komunikacijai, muziejaus parduotuvei, bendravimo kultūrai tokios liniuotės visiškai pakanka. Svarbiausia, kad skirtingų dalykų matavimai nebūtų painiojami.

Rūta Jusionytė, „Pabaisa", fragmentas. 2015 m. „Lewben Art Foundation" nuos. G. Matulaičio nuotr.
Rūta Jusionytė, „Pabaisa", fragmentas. 2015 m. „Lewben Art Foundation" nuos. G. Matulaičio nuotr.
Parodos fragmentas.  G. Matulaičio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Matulaičio nuotr.
Donatas Jankauskas-Duonis, „Karaliai". 2013 m. Autoriaus nuos. G. Matulaičio nuotr.
Donatas Jankauskas-Duonis, „Karaliai". 2013 m. Autoriaus nuos. G. Matulaičio nuotr.
Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius, „Paint Job". 2018 m. Autorių nuos.  G. Matulaičio nuotr.
Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius, „Paint Job". 2018 m. Autorių nuos. G. Matulaičio nuotr.
Hito Steyerl, filmo „Takumo korporacija“ (2014) peržiūra. G. Matulaičio nuotr.
Hito Steyerl, filmo „Takumo korporacija“ (2014) peržiūra. G. Matulaičio nuotr.
 Katja Novitskova, „Aktyvinimo modelis (ambriogenezė)“. 2017 m. G. Matulaičio nuotr.
Katja Novitskova, „Aktyvinimo modelis (ambriogenezė)“. 2017 m. G. Matulaičio nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Žvaigždžių barsukas“. 2008 m. G. Matulaičio nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Žvaigždžių barsukas“. 2008 m. G. Matulaičio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Susiję, bet atskiri

Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos KKKC Parodų rūmuose

Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.

Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. D. Rimeikos nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. N. Jankausko nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Rosanda Sorakaitė, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Vaikystės revizija

Paroda „Vaikas manyje“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje

Įsikūrusi Mokytojų namų pakraštyje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, pasirodo, švenčia 15-ąjį gimtadienį. Šioje galerijoje dažniausiai vyksta vaikų darbų parodos, bet vyksta ir jų mokytojų, kurie yra žinomi menininkai. Galerija susijusi su Jūratės Stauskaitės įkurta Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla. Stauskaitė kartu su Justina Gražyte yra ir šios parodos kuratorės. Siekdamos išryškinti sukaktį, kuratorės pasikvietė žymių autorių: parodoje dalyvauja Agnė Kuzmickaitė, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Andrius Miežis, Birutė Zokaitytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Eglė Lekevičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Jurga Šarapova, Kęstutis Grigaliūnas, Kristina Norvilaitė, Linas Liandzbergis, Rokas Dovydėnas, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Vilmantas Marcinkevičius.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Jei matai, kaip auga palmė

Virginijaus Kinčinaičio paroda „Sublime“ Vilniaus rotušėje

Socialiniai tinklai ir šiaip internetas turi barokinio miesto žavesio, kai išsukus iš siauros nutriušusios gatvelės staiga ir netikėtai prieš pat akis atsiveria kilnūs trimačiai bažnyčios fasadai su teatrališkomis garbanomis, tauriu marmuru ar jo imitacija. Stumdant žodinę ir vaizdinę informaciją tinkle, virtualiu būdu pažįstantiems Virginijų Kinčinaitį prieš akis anksčiau ar vėliau vis išdygsta prikaustantis vaizdas. Toks, kad sustoji ir aikteli, įsižiūri, imi spręsti paveikumo rebusą. Net ištraukus Kinčinaičio vaizdus iš dėkingai margo konteksto į parodinę Vilniaus rotušės erdvę, jų magija niekur nedingo, tik šiek tiek pasikeitė.

Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Traukinys Klaipėda – Vilnius. 2016 m.
Virginijus Kinčinaitis, Traukinys Klaipėda – Vilnius. 2016 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Pietinis. Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Pietinis. Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Merkio upė. 2015 m.
Virginijus Kinčinaitis, Merkio upė. 2015 m.
Virginijus Kinčinaitis, Viena. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Viena. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, KUMU muziejus. Talinas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, KUMU muziejus. Talinas. 2017 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Perkūrėja

Rūtos Naujalytės paroda „Mano meile, surysiu tave gyvą“ VDA galerijoje „Artifex“

Šiaip jau labai nemėgstu dizaineriško meno, nors geras dizainas yra puiku. Man vis atrodo, kad jį žudo komercinės padermės geismas patikti, įtikti, nuspėti, kuris viską kastruoja ir į akis labiausiai krenta skausminga ir nesuvokta autoriaus vidine tuštuma, kurią turi užpildyti žiūrovų susižavėjimas, bet niekada neužpildo ir taip skatina dizaineriškų autorių produktyvumą. Ir nors Rūtos Naujalytės darbai turi daug bendra su dizainu, dizaino estetika, dizaineriško dailumo, o kai kurie tiesiogiai yra dizaino objektai (pvz., tapetai, papuošalai), ji man neatrodo esanti dizaineriška menininkė, nes jos darbų struktūra jau idėjiniame lygmenyje yra užkrėsta kritiniu žvilgsniu ir realybės reikalavimu.

V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kūnai su vaizduote

Vieno kūrinio interpretacija

Tschabalala Self (g. 1990) užaugo Niujorko Harlemo rajone, kur vyrauja afroamerikiečių kultūra, o kvaili baltųjų juokeliai apie juodaodžius būtų, švelniai tariant, nesuprasti. Vienas iš menininkės projektų buvo skirtas jos vaikystės vietinei krautuvei ir žmonėms – tiems, kurie ten dirbo ar lankėsi. Eilės limonadų, skalbinių minkštiklis, ledai su visu savo oraliniu žavesiu, atšaut pasirengę paaugliai ir kiti žmogiški personažai. Jų visų kūnai netaisyklingi, jusliški.

Tschabalala Self, „Mane“. 2016. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Tschabalala Self, „Mane“. 2016. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
  PUSLAPIS IŠ 12  >>> Archyvas