7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Apie angelus dalykiškai

Beveik laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui apie meną, skonį ir teises

Vilnius sulaukė dar vieno Vaido Ramoškos angelo iš kelių šimtų, šį kartą jis šviečia ne kokio nors angelus mylinčio verslininko kieme, o dar vienoje viešoje Vilniaus vietoje – prie liūdnai pagarsėjusios Misionierių kalvos, lyg jai ir taip nebūtų pakankamai akinamų naujovių

Vaido Ramoškos kūrinys – „Enefit“ firmos dovana miestui. Kompanijos atstovas Janis Bethers ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Rengėjų nuotr.
Vaido Ramoškos kūrinys – „Enefit“ firmos dovana miestui. Kompanijos atstovas Janis Bethers ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Rengėjų nuotr.
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://www.taip.lt/taip/angeliukai-grizta-i-vilniu.html
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://www.taip.lt/taip/angeliukai-grizta-i-vilniu.html
Vaidas Ramoška ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://zuokas.lt/susitikimas-angelu-mieste-vilniuje
Vaidas Ramoška ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://zuokas.lt/susitikimas-angelu-mieste-vilniuje
Monika Krikštopaitytė

Gedėjimo ir gyvenimo kaimynystė

11-osios Kauno bienalės paroda mieste „Yra ir nėra“

Jau, ko gero, reikia pamiršti apie Tekstilės bienalės Kaune laikus, kai ji veikė kaip savotiška atsvara neaiškiam šiuolaikinio meno etapui Vilniuje, tradicinės / taikomosios / fiziškai skaudančios dailės pasipriešinimą tendencijai, kur dominavo biurokratinius rašinėlius primenantys, vizualinio sterilumo siekiantys kūriniai, Jeano Baudrillard’o išvadinti nieku.

Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Nuo atsitiktinumo iki struktūros

Pokalbis su kolekcininku Viliumi Kavaliausku

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.

Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Kolonos“. 2006 m. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. R. Šeškaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Kolonos“. 2006 m. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. R. Šeškaičio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Bet kas gali būti išvarytas

Su tapytoja Sigita Maslauskaite-Mažyliene kalbasi Monika Krikštopaitytė

Šis pokalbis – tik krislas iš „Kultūros nakties“, vykusios birželio 16 dieną, penktadienį. Apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, netoli stoties, vyko paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“, kur buvo rodoma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapyba, Sirijos menotyrininkė Farah Mohammed pristatė šiuolaikinę Sirijos dailę, giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkasis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Meninio vyksmo lankytojai kaip skruzdės ėjo aplink bažnyčią stebėdami jos margus frizus, apsėdo šventovės erdvę, nežiūrėdami vietos reikšmių hierarchijos. Nors miestas ūžė ir siūlė daug pramogų, norėjosi sustoti ir pasikalbėti apie kūrybą, kaip galimybę prisiliesti prie sudėtingų temų. Nuo 20 d. paroda persikelia į tekstilės galeriją „Artifex“ (Gaono g. 1).

Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Bėgantys su vilkais

Tarptautinės Venecijos meno bienalės įspūdžiai

Ši Venecijos meno bienalė pasirodė gana nuosaiki, tylenė, nukreipusi žvilgsnį į gyvenimo audinį, nors pranešimai spaudai akcentuoja sunkumus (karo grėsmes, pabėgėlius, smurto proveržius), su kuriais susiduria šiandienos pasaulis. Galbūt nuosaikumas – tik įspūdis, nes šiemet praleidau atidarymų pompastiką, negavau krūvos gražių medžiaginių maišelių ir katalogų, nemačiau vakarėlių laivuose ir sausumoje. Bet taip gal geriau atsiveria tai, ką gali pamatyti paprastas žiūrovas, kuris tokios gigantiškos apimties renginiuose visada bus tik tas vienas iš aklųjų, laikančių kitą dramblio kūno dalį ir besiginčijančių, kas tai per gyvūnas.

Didžioji paroda „Viva Arte Viva“ Arsenale, kuruota Christine Marcel, galėtų vadintis ir tekstilės bienale: pristatyta daug audimo, nėrimo, pynimo ir pan. technikas naudojančių autorių, bet kas daug svarbiau – ypač dažnai plėtota ryšio arba jungties idėja. Jau parodos pradžioje pasitinka ir sustabdo Lee Mingwei „Taisymo projektas“ (2009–2015), kur nuo sienos iš įvairiaspalvių ričių driekiasi siūlų gijos iki stalo, ant kurio sudėti drabužiai. Tai žiūrovų rūbai, kurie buvo vietoje taisomi, o betaisant žiūrovas šnekučiavosi su siuvėju. Todėl šiame projekte svarbiau ne vizualinis įspūdis, o bendravimo patirtis.

Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Žilvinas Landzbergas, instaliacijos „R“ fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Pasyviai agresyvus

Svajonės ir Pauliaus „Pavasaris“ galerijoje „Vartai“

Svajonė ir Paulius Stanikai gyvena ir kuria ne Lietuvoje. Todėl dažnai kalba pranašo balsu. Neretai tai daro įspūdį. Bet dabar, kai visi visur pakeliavę ir norėdami gali tai pakartoti, užsienio efektas mąžta.

Stanikai moka piešti kaip senieji meistrai ar bent kuria tokį įspūdį tyčia suteikdami popieriui pageltimo efektą, rinkdamiesi kuo didesnį formatą. Klasiškumo įspūdis padeda žiūrovui jaustis saugiam, kad prieš jo akis tikras menas – toks, kurio jis pats nepakartotų.

Stanikų kūryba yra agresyvi – visada kaip dešimt Holivudo kulminacijų atakuoja visas jusles: groja įsismelkianti muzika, pritemdomos šviesos, kad kūriniai būtų ryškesni, motyvai dramatiški, trikdantys, būtinai bus keistos erotikos, sekso scena gali atsirasti šalia kūdikio veido, kad tik sugriautų žiūrinčiojo atstumą su kūriniu. Kaip kokios sunkiai pakeliamos kriminalinės žinios.

S&P Stanikas, „Pavasaris (Atsinaujinimas) I“, fragmentas. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, „Pavasaris (Atsinaujinimas) I“, fragmentas. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris II“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris II“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris I“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris I“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, „Nanto uolos I“. 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, „Nanto uolos I“. 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Ugnis, kraujas ir vanduo

Onos Grigaitės personalinė paroda „Paaukota?“ VDA „Akademijos“ galerijoje

 

Ir sutapk taip, kad vienu metu atsidarytų ir keramikės Onos Grigaitės personalinė paroda, ir Svajonės su Pauliumi Stanikų paroda („Pavasaris“ galerijoje „Vartai“). Kadaise (1988–1994) jie sudarė grupę „Š.V.“, kas reiškė „šūdina virvė“, nors skambėjo labai šventai ir guodžiančiai. Pavadinimo paradoksas ir toliau gerai apibūdina Lietuvos kultūros padėtį: senamiestis griaunamas su biurokratijos pritarimu, politikai trokšta statyti ir, ko gero, pastatys daug prastų paminklų, kultūros spauda, nors jau dvidešimt metų vaikšto išlikimo lynu, su padidintais mokesčiais, panašu, galiausiai nusivoš, visuomenė toliau manys, kad kultūra yra pramoga, todėl LRT meno balsai toliau bus užsaldinti neįtikėtina cukraus doze (paklausykit ir pasimokykit pagaliau, kad žaviai įžūlus Šarūno Nako tonas turiniui nė kiek nekenkia, o atvirkščiai), o politikai toliau puoselės įsivaizdavimą, kad imdamiesi saviraiškos įvairiais kultūriniais (tautinio kostiumo, miesto puošimo, tiltų vadybos ir pan.) projektais įsiamžina. Taip, įsiamžina, tik kaip neišmanėliai. Betgi žodis kultūra skamba taip pakylėtai, beveik šventai ir guodžiančiai, lyg būtų aukščiau viso to šlako, liejamo per delfius ir panašias „tikram gyvenimui“ atstovaujančias struktūras. Valdžia deklaruoja prioritetus kultūrai, festivalių  ir projektų statistika tiesiog puiki, bet reali kultūros padėtis labiau primena tą kitą „Š.V.“ abreviatūros reikšmę: kol maloniai pramogaujame, griaunami kultūros pagrindai.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Nepermaldaujamai plintanti

Italijos ir Lietuvos moterų dailei skirta paroda „M/A\G/M\A“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.

Benedetta Carpi de Resmini. T. Kapočiaus nuotr.
Benedetta Carpi de Resmini. T. Kapočiaus nuotr.
Benedetta Carpi de Resmini ir Laima Kreivytė. T. Kapočiaus nuotr.
Benedetta Carpi de Resmini ir Laima Kreivytė. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Armanavičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Tegyvuoja isterija

Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“ VDA galerijoje „Artifex“

Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.

Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.

Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. K. Grigaliūno nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, iš parodos „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“. 2017 m. K. Grigaliūno nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kuo mažiau, tuo daugiau

Birutės Stulgaitės paroda „Iš radinių“ VDA galerijoje „ARgenTum“

Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.

 

Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.

Birutė Stulgaitė, „Šviesokaita I–II“, 2012 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Birutė Stulgaitė, „Šviesokaita I–II“, 2012 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Birutė Stulgaitė, be pavadinimo, 2012 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Birutė Stulgaitė, be pavadinimo, 2012 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Birutė Stulgaitė, „Peteliškė I–VIII“, geležis iš KGB būstinės teritorijos aptvaro Užupyje, kapronas,
Birutė Stulgaitė, „Peteliškė I–VIII“, geležis iš KGB būstinės teritorijos aptvaro Užupyje, kapronas,
Birutė Stulgaitė, „Peteliškė I–VIII“, geležis iš KGB būstinės teritorijos aptvaro Užupyje, kapronas,
Birutė Stulgaitė, „Peteliškė I–VIII“, geležis iš KGB būstinės teritorijos aptvaro Užupyje, kapronas,
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 9  >>> Archyvas