Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Spalva kaip tunelis
Paroda „Aspazija Surgailienė. Etnomodernizmas“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Šią parodą kuravo itin profesionaliu stiliumi pasižyminti menotyrininkė Laima Laučkaitė, kurią žinome iš daugybės įdomių darbų, bet, ko gero, labiausiai – iš Marianos Veriovkinos kūrybos ir istorijos peripetijų pristatymo. Tyrėjos gebėjimo subalansuotai, tiesiai ir elegantiškai pasakoti šį kartą prireikė dar labiau, nes dirbti jai teko su savo anytos medžiaga. Nežinantis giminystės ryšių nieko ir neįtartų, todėl, kad akyliausiai žvelgiama į Aspazijos Surgailienės kūrybą.
Monika Krikštopaitytė
Gyva visuma
Kęstučio Zapkaus „Vėlyvesni sūkuriai“ ir Ievos Martinaitytės-Mediodios „Atsiranda ir nutrūksta“
Personalinės parodos pirmiausia kviečia įsižiūrėti į autorių ar autorę išsamiau, nes kiekybiškai pateikiamas kiek platesnis vaizdas, bet kokybiškai paroda yra atskiras įvykis – tokia mažytė visuma, į kurią įžengus atsiduriama perkeistoje vietoje, numatytų (ir nenumatytų) dėsnių aplinkoje, todėl, nepaisant mano ilgamečių pastangų, meno kritikos tekstuose turbūt neiškrapštomai kartosis sakinys, prasidedantis žodžiais „vos įžengus į galerijos erdvę“.
Monika Krikštopaitytė
Apie matymą
Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Menas yra našlaičių, įsimylėjėlių ir vienišųjų žemė. Dar ko nors netekusių, stokojančių, neturinčių kur dėtis, nežinia ko ieškančių, susimąsčiusiųjų. Mene laisvai gali rasti atsarginį tėvą ar motiną, jei tikrieji užimti ar jų nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Ten pilna sesių, brolių, gerų draugų, mylimųjų, priešų irgi galima rasti be vargo. Nesvarbu, ar kuri meną, ar jį tik žiūri / klausai / skaitai, ateiti gali visi. Ką nors pasiimti, kažką palikti.
Monika Krikštopaitytė
Australijos europietis
Pokalbis su parodos „Jurgio Mikševičiaus pasauliai“ kuratorėmis
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinyje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta Australijoje gyvenusio dailininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos retrospektyva. Tai pirmas išsamus jo darbų pristatymas Lietuvoje. Parodoje esantys kūriniai papildys muziejaus fondą, jie yra iš dailininko dukterų Carolyn Leigh ir Helenos Miksevicius Lietuvai padovanotos kolekcijos (77 tapybos ir grafikos darbai bei dalis kūrėjo asmeninio archyvo). Parodą kuruoja Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė Ilona Mažeikienė, LNDM Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėja Regina Urbonienė ir menininko dukra Carolyn Leigh. Su jomis ir kalbamės.
Monika Krikštopaitytė
Ir taip toliau, ir taip toliau
Laimos Oržekauskienės-Ore paroda „Tekstilės esė“ VDA „Titanike“
Šios menininkės kūryboje žodžiai tarsi nereikalingi, bet pradėjus įvardinti, ką matai, vaizdas atsirakina pats. Uždanga, mamos užklotas, tėvo paklodė, Šventraštis – aišku, kad neatsitiktiniai, veikiau lydintys prie gelmės: prie pasakytų ir nujaučiamų sąsajų, prie laiko veidrodiškumo, gyvybės ir mirties audinio. Nors paviršutiniškai mestelėjus akį, pirmame „Titaniko“ aukšte matyti tik ne itin gausi monochromiškų kūrinių grupė, kurios įgyvendinimui panaudota ir fotografija. Juk fotografija visur skverbiasi ir viską palengvina, argi ne puiku tiems dabarties menininkams? Galbūt, tačiau fotografijos dėmuo kūriniuose atstovauja tik akimirkai, o svaigios gelmės, laiko tėkmė įsikūrusi audime ir įžvalgoje. Visi darbai austi rankomis, net ne staklėmis.
Monika Krikštopaitytė
Šešėlio auksas ir tamsa
Paroda „Iš vidaus“ MO muziejuje
Kuratorės – menotyrininkė ir dailės terapijos specialistė Aldona Dapkutė, psichoterapeutė Brigita Kaleckaitė ir dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė – pristatydamos parodą pasakojo, kad nori pakviesti į kelionę, labirintą, kuriame sekdami klausimus (ant sienų palubėje), lyg Ariadnės siūlus, žiūrovai galbūt sutiks savo šešėlį. Kad taip nutiktų, šešėliui skiriamos kelios erdvės, kur laikas tarsi sulėtinamas, nes šešėlis išskleidžiamas savo įvairove, gali būti apklausiamas detaliau, žiūrovas turi pasitikrinti, ar kas nors jame surezonuoja. Rengėjai pataria patyrinėti būtent nemalonesnius jausmus. Erzina? Nepatinka? Labai gerai, pagalvokime kodėl, sako kuratorės. Čia jau kiekvienas gali rasti savo Ariadnės siūlą.
Monika Krikštopaitytė
Vaizdų rinkiniai su žinia
Grafikos keliai ir auginanti mokykla
Vaizdų rinkinys visada yra naujas kūrinys ar bent jau nauja situacija, kuri kaip naujas kontekstas ryškina ir temdo vienus ar kitus aspektus. Ar teminėje parodoje, ar konkurso medžiagos išklotinėje rebusus spręsti tenka kuratoriams, architektams. O autorių kūrinių individualumas atsidūrus grupėje beveik visada nukečia, tai neišvengiama, tačiau sukuriama proga šį tą patyrinėti, atverti kokias nors briaunas, netikėtai ką nors naujo suprasti.
Monika Krikštopaitytė
Už posūkio, už ekrano
Parodos Vilniuje
Pamenu, kaip Vilniaus dailės akademijoje dailėtyrininkams dėstė apie baroką. Labiausiai įsiminė barokinėms bažnyčioms būdingas netikėtas išnėrimas iš už posūkio, tarsi atsivėrus teatro užsklandai. Gotikinės bažnyčios matomos iš toli, moja bokštais lyg ištiestomis rankomis, kviečia susiburti masiškai, o barokinės – dažniau bus mažesnės ir įterptos mieste. Geriausias pavyzdys – Šv. Teresės (prie Aušros vartų). Eini, pakeli žvilgsnį, ir jau čia pat durys, voliutos ir visa kita, kas būna bažnyčiose. Asmeniškiau nei artėjimas į tolumoje esančią beveik Nojaus arką, kur galėtų sutilpti visų gyvūnų po du.
Monika Krikštopaitytė
Panardinimas
Antano Gudaičio (1904–1989) paroda „Kompozicijos“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Visi puikiai žinome Antaną Gudaitį. Tarpukariu jis mokėsi Paryžiuje, buvo įkvėptas kurti Lietuvos modernizmo versiją, drauge su Antanu Samuoliu, Viktoru Vizgirda, Juozu Mikėnu (ir kt.) įkūrė „Ars“ grupę; ryškus koloristas, vėliau tapęs daugelio mokytoju, tuomečio Lietuvos valstybinio dailės instituto profesorius, savaip prisitaikęs prie politinės sistemos, bet išlikęs laisvas; patriarchiškos laikysenos meistras, bet ir šiltas elegantiškas seniokas, dėvintis megztinį aukštu kaklu. Galvoje šmėkšteli asmenybės kontūrai, žinojimo iliuzija, bet ją nuoširdžiai pasidėjus po nosimi pasirodo, kad tikrai senokai analizavome Gudaičio palikimą ir tai, kaip jis atrodo dabartyje.
Monika Krikštopaitytė
Kintančio laiko kapsulės
Dviejų Arūno Baltėno fotografijų knygų pasakojimai
Karai apverčia ne tik žmonių, bet ir knygų likimus. Pastarieji pora sumaišties metų permainė mūsų santykį su rusų kultūra. Keitėsi teatro pavadinimas, atšaukti bet kokie bendri projektai, o tai, kas likę iš anksčiau, peržiūrime iš pokolonijinio diskurso perspektyvos. Su smurto kultūra tiesiogiai nesusiję projektai taip pat pakimba ore. Štai dar porą metų prieš kaimynui užpuolant Ukrainą fotografo Arūno Baltėno sumanyta ir rengta fotografinė knyga „Du Josifo Brodskio miestai“ („Baltėno archyvai“, 2023, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, tekstai lietuvių, rusų, anglų, italų kalbomis), skirta Venecijai ir Sankt Peterburgui, taip ir liko nepristatyta. Ir visi supranta kodėl. Niekas nesipiktina. Žmonės ir vertybės svarbiau.
