Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Autentika yra asmeniška
Tekstas publikuotas tik ką pasirodžiusioje Neringos Naujokaitės dvikalbėje (liet. ir vok.) vieno projekto knygoje „Art Deco“ (2021, Diuseldorfas: Verlag Kettler, 333 p.)
Tarpukariu (1920–1939) Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos sostine, per kelerius metus iš nutriušusio miestelio duobėtomis gatvėmis tapo stilingu ir moderniu miestu. Centro šurmulys, muzikos, teatro, dailės, literatūros ir architektūros kūrėjų gyvybingumas bei europiniai vėjai miestą transformavo neatpažįstamai it pasakos pelenę.
Monika Krikštopaitytė
Muziejuose ir galerijose – vėsiau
Dailės rekomendacijos vasaros pradžiai
Be jau atskirai aptartų parodų, nors ir atostogaujame, nes stokojame išteklių, norėtume atkreipti dėmesį į kelias parodas, kurių siūlytume nepraleisti.
Ramūno Almino paroda „Horizontas“ VDA „Akademijos“ galerijoje veiks iki liepos 10 dienos. Apie autorių rasti išsamesnės informacijos sudėtinga ir jo aštuonių kūrinių ekspozicija ne iš daugžodžiaujančių, anonsas irgi labai santūrus, tačiau ekspozicija daro didelį įspūdį, lieka grynumo jausmas. Tada norisi apie autorių galvoti kaip apie skulptūros „Patersoną“, kuris meną apgyvendina pačiame gyvenime. Visi objektai labai sutelkti, vientisi, meditatyvūs lyg menulio pilnatis.
Monika Krikštopaitytė
Vaizduotės stiprintuvas
Palanga. Architektūros gidas, tekstų autoriai: Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė. Vilnius, „Lapas“, 2021, 320 p.
Knyga skiriama kuriantiems ir kursiantiems Palangą. Ir Šventąją. Šventoji čia dalyvauja kaip Palangos miesto (ir knygos antraštės) prielipa, nes pagal savivaldybes būtent taip ir yra. Rašant laišką į Šventąją reikia rašyti: Palanga 2. Nesu nei urbanistikos, nei architektūros specialistė, bet vaikystėje planavau užaugusi tapti Šventosios mere dėl vienos paprastos priežasties – žinojau ją atmintinai.
Monika Krikštopaitytė
Juodoji masė
Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Grumstai, dumblas, lipalas ir molis“ galerijoje „Trivium“
Tai žinoma, kad ši paroda yra tik mažytė ir nelabai reikšminga bendrame miesto parodų kontekste, kur ką tik nugriaudėjo 14-osios Baltijos trienalės atidarymai, kaip ir pačios autorės kūrybos parodų peizaže, tačiau ji velniškai gerai atskleidžia 10-ojo dešimtmečio jaunosios tapybos siaubą, šoką ir sutrikimą, kai pagaliau moterims prasibrovus į šią dangišką katedrą pasirodė, jog tapyba mirė, menas pasikeitė negrįžtamai prabilęs visai kita kalba.
Monika Krikštopaitytė
Klausimai, kylantys lankant parodas
Keturių parodų Vilniuje apžvalga
Išsivadavusios nuo Vasiljevo suknelių Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3A) salės neliko tuščios, jas užpildė Lietuvos tekstilės klasika tapusių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“ (veikia iki rugsėjo 26 d.).
Monika Krikštopaitytė
„Blakstiena lūžo per pusę. Ką matė ta akis?“
Paroda „Įkalčių slėpimo agentūra“ Pamėnkalnio galerijoje
„Eurovizijos“ terminais kalbant, Jūs gaunate 12 taškų. Ponai, prisistatantys kaip Mr. Justchecking ir Mr. Dr. Hermandrowning, galbūt yra žinomi muzikos ar švarinimosi (dar žinoma kaip „Cleaning Service Agency“) pasauliuose, kurių mano burbulas nepasiekia, tačiau dailės srityje – tikra naujiena, jų trileriškais terminais kalbant – bomba.
Monika Krikštopaitytė
Išsapnuota
Jurgos Barilaitės paroda „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“
Kompleksas SODAS 2123 primena seną gerą akademiją, kur mažiau tvarkinguose koridoriuose, lauke ant suolo galima apsikeisti nuomonėmis, dūmu, patirtimi. Pusė sumanymų, jei ne visi, gimsta būtent taip. Ataskaitoje tai būtų galima pavadinti tinklaveikos forma.
Monika Krikštopaitytė
Bet kokiu oru
Petro Repšio „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje
Viešint Palangos viešbutyje „Dailė“ (buvę poilsio ir kūrybos namai) neretai Lietuvos dailininkų sąjungos narių ir kitų svečių paklausiama – į kurią pusę norėsite kambario: jūros ar Šliūpo gatvės? Tačiau čia pat esančio Palangos burmistro, „Aušros“ redaktoriaus, gydytojo ir įvairiabriaunio visuomenininko Jono Šliūpo (1861–1944) muziejaus (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys) toli gražu ne aš viena nežinojau.
Monika Krikštopaitytė
Daugyba iš pusių
Arūnės Tornau kūrybos paroda „Aversai–reversai“ Pamėnkalnio galerijoje
Po kelių į atmintį įsirėžusių Arūnės Tornau parodų, kuriose atsiradę instaliatyvūs objektai naujai atrakino abstrakčiąsias drobes ir atvirkščiai, tikėjausi, kad ir šį kartą bus ne tik tapyba. Gerai pamenu, kaip ant galerijos grindų sudėti surūdiję nusakinimo piltuvėliai, surinkti Labanoro girioje, vienu metu veikė ir regą, ir vaizduotę. Rūdys ir kuriama mirganti faktūra jungėsi su tapyba, kurios dideliuose formatuose pasitiesę plotai veikė kaip dvasiniai paviršiai, drumsčiamų jausmų dėl vartotojiškai naikinto miško veidrodžiai (paroda „Donorai“ veikė Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ 2020 m.).
Monika Krikštopaitytė
Pasakojimai turi savo planus
MO muziejaus ir Nacionalinės dailės galerijos parodos
Stebint atidaromas ekspozicijas kartais ima atrodyti, kad yra nematoma jėga, kuri rūpinasi bendro vaizdo prasmingumo ryšiais. Einant iš vienos parodos į kitą, istorijos klojasi, ritasi lyg iš vieno ritinio. Pirmiausia atidaryta Giedrės Jankevičiūtės kuruotoji paroda MO muziejuje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ atskleidė Antrojo pasaulinio karo metų miestą, iš kurio visi buvo išvaryti vejant, tremiant, žudant: lietuviai, lenkai, žydai, gudai.
