Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Trys Vilniaus parodos

Kultūra Lietuvoje beveik visada yra krizėje. Dabar ji yra krizėje kvadratu, nes atslenka apčiuopiami ekonominiai išbandymai dar nespėjus atsigauti po kovido pandemijos. Tai labiausiai akivaizdu iš to, kaip stengiamasi pataikauti žiūrovui – paskutiniam, į ką galima atsiremti kaišant labai iš dalies paremtų biudžetų spragas. Kartais darosi baisu, kad šis susitelkimas į pramogą menus nutemps visiškai ne ta kryptimi. Tačiau kad ir kiek rengėjai besistengtų viską paversti patrauklia preke, jiems neišdegs, nes menas visada bus apie mirtį, traumą, nejaukų erotizmą, visokius santykius, keistus džiaugsmus, neišsakomus jausmus, problemas. Menas kalbės apie tai, apie ką kalbėti įprastai per sunku, per smulku, nejauku ir t.t.

Monika Krikštopaitytė

Trijų Vilniaus parodų ir jų publikų apžvalga

Artėjant Vilniaus jubiliejui, vis labiau norisi atsiversti tikrą jo mylėtoją Mikalojų Vorobjovą ir jo „Vilniaus meną“ (1940): „Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio“ miesto dvasią, kuris nesikrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.“

Monika Krikštopaitytė

Vilniaus parodų apžvalga

„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.

Monika Krikštopaitytė

Vlado Oržekausko „Sapnų asmenukės“ Vilniaus rotušėje

Įtartinai gražūs, teatrališki ir visgi savaip tobuli Vlado Oržekausko kompiuterinės grafikos darbai. Žiūrėjau, svarsčiau, vis neapsisprendžiau, ką išties apie juos manau. Vilniaus rotušėje eksponuojami įvairiu laiku sukurti darbai turi savybių, kurias įprastai laikau trūkumais, bet šįkart jie –  puošnumas, literatūriškumas ir mistifikavimas – pakeisti, kitos kilmės, kažkodėl vis tiek traukia. Tai labai keista, nes paprastai labai greit pasirenku, nusprendžiu, įsivertinu.

Monika Krikštopaitytė

Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Žmonijos istorija liudija begalybę kartų ir būdų suprasti pasaulį. Kartais tam imamas kiekvienas augalas atskirai, jis detaliai piešiamas, aprašomas, stebimas. Po to augalai, vabzdžiai, mineralai, reiškiniai klasifikuojami, dėliojami į kontekstus. Kitais atvejais vaizdas ne priartinamas, o atitraukiamas, nutolinamas, kad tik daugiau aprėptum, net periferiniu žvilgsniu, o kiek dar sukurta supermatymų, kurie gali žvelgti atskirai į kaulus, audinius, skysčius ir t.t.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Monika Krikštopaitytė

Karinos Kazlauskaitės paroda „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“ Palangos gintaro muziejuje

Kodėl yra svarbu rašyti apie sąlyginai mažą parodėlę kažkur ten kurorte? Tai tik iš pažiūros mažas įvykis, o realiai tai yra viltingas kurso pasikeitimas, ištisas fenomenas ir geros naujienos taikomuoju vadinamo, labiau su technologijomis susijusio, bet konceptualaus meno kūrėjams. Paaiškinu: nors sovietmetis buvo visais esminiais vertybiniais dalykais melagingas ir žalojantis laikas, jis kartu buvo ir gana palankus įvairioms meno sritims, nes teikė materialinę bazę kūrėjams, siūlė organizuotas darbo bei sklaidos galimybes.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su menininke Jurga Šarapova

Akivaizdu, kad, mano nuomone, esi įdomi, vertinga, pačia geriausia prasme beprotiška menininkė. Seku tavo kūrybos pasirodymus, vieną jų net esu kuravusi. Visgi naujos parodos „Bombyx mori“ proga noriu šio to paklausti. Nesu girdėjusi diskusijų, ar esi gera menininkė, bet ne kartą – kad, va, reikėtų tave kitaip eksponuoti, su daugiau erdvės, ne taip tankiai, nes kūriniai labai sodrūs. O man rodos, kad tavo eksponavimo metodas labai artimas kūrybos metodams ir primena koralinį rifą. Kaip tu apibūdintum savo kūrinių rodymo principus?

Monika Krikštopaitytė

Meninis performansas „(Iš)plaukti“ šalia Rusijos ambasados

Nepaliaujamai regiu tai savo galvoje – kruvinu vandeniu plaukiančią trapią, bet nenugalimos vidinės jėgos pilną figūrą – nuo balandžio 6 d., kai feisbuke buvo paskelbtas trumpas videopasakojimas iš meninio performanso „(Iš)plaukti“ (angl. „Swimming Through“ idėja: Berta Tilmantaitė, Neringa Rekašiūtė, Rūta Meilutytė, Aurelija Urbonavičiūtė; vaizdas: Neringa Rekašiūtė, Berta Tilmantaitė, Mindaugas Drigotas, Andrius Repšys, Karolis Pilypas Liutkevičius; muzika: Viktoras Urbaitis; padedant: „Cgates“, Aurelijus Liubinas, „Inospectra“).

Monika Krikštopaitytė

Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ galerijoje „Vartai“

Tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Antrininkas“ buvo ilgai rengiama, sulaikyta nuo susitikimo su žiūrovais karantino laikotarpiu, 2021 metų pabaigoje rodyta Amsterdame, galerijoje „LangArto“, o dabar galerijoje „Vartai“ veikia kaip pop-up paroda. Pop-up ir fonetiškai, ir, ko gero, dėl netikėto atsiradimo artima spragėsiui, tačiau menininkė savo idėjas brandino kelerius metus, motyvai tolygiai plėtojosi iš ankstesnės kūrybos.