Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Nusukamos galvos, liejasi kava
Vitos Opolskytės paroda „Folie à deux“ Pamėnkalnio galerijoje
„The Rooster Gallery“ atstovaujama menininkė Vita Opolskytė dar nebuvo surengusi personalinės parodos Lietuvoje, nors jos kūrinių jau spėjo įsigyti svarbieji kolekcininkai. Šios tapytojos iš neatitinkančių dydžių suręstas, tarp tikrumo ir netikrumo dreifuojantis pasaulis meno gerbėjams jau buvo šiek tiek žinomas iš dalyvavimo bendrose parodose.
Monika Krikštopaitytė
Kušetė, megztinis ir panorama
Naujasis Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“
Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.
Monika Krikštopaitytė
Didieji vasaros darbai
Parodos ir įvykiai
Kas įvyko, kol keliavome ir laistėme vejas? Buvo dvi į svarbius precedentus pretenduojančios diskusijos. Tiksliau, dvi diskusijų su visuomene imitacijos: viena – apie teritorijos šalia Šv. Jokūbo bažnyčios užstatymą, kita – apie Reformatų parko rekonstrukciją. Į abi buvo sukviestas įtikinamai objektyvus ir įvairus (bendruomenės, specialistų, miesto departamentų atstovų, kultūros veikėjų) būrys, o po abiejų susitikimų projektų rengėjai paviešino tendencingus pranešimus spaudai. Dalia Vasiliūnienė atkreipia dėmesį, kad „St. Jacobs“ projekto rengėjai viešai džiaugėsi, jog atliktais pakeitimais daugmaž visi yra patenkinti, architektai patobulintą projektą laiko tinkamu, nors diskusijoje išsakyta daug specialistų kritikos, o susitikimas atrodė itin nepalankus jo rengėjams.
Panašiai kilusią nepasitenkinimo bangą ignoravo ir Reformatų skvero atnaujinimo architektė, susitikime mačiusi vien nežymias, bet prasmingas patobulinimo galimybes. Tačiau, kadangi visos diskusijos yra viešai pasiekiamos, galima įsitikinti, kad abu projektai sukėlė didelį ir pagrįstą pasipiktinimą ir dėl siūlomo galutinio rezultato, ir dėl svarbesnių tyrimų nebuvimo. Reformatų skvero atveju valdininkų pernelyg dažnai naudojama schema „dabar jau vėlu ką nors keisti“ nebesuveikė – iniciatyvinė grupė siekia ištirti, ar visas procesas vyko tinkamai, nes klausimų kyla daug ir esminių. Kažin kada bus rimčiau paklausta apie nedalijamų kompleksų (posesijų) miesto centre dalijimą, apie nacionalinės reikšmės statuso lyg tarp kitko pakeitimą į vietinės reikšmės, apie reikšmingų paveldosaugos objektų pažastyse statomus verslo objektus su vaizdu?
Monika Krikštopaitytė
Menas (ne)rodyti savęs
Apie meną feisbuke
Feisbukas (toliau FB) labai daug prisidėjo prie meno populiarinimo. Kai žmonėms nusibodo laužyti galvas, kaip atsakyti į tinklo užduodamą klausimą „kaip jautiesi šiandieną?“ arba „kas sukasi tavo galvoje?“, pasitelkti visokio raugo vaizdai, bet tarp jų vis dažniau įsipainioja ir meno, netgi gero meno. Susijungusieji tarpusavyje mato, kad jų pažįstami žmonės eina į parodas, koncertus, spektaklius ir prisireikia asmenukių ne tik su kavos puodeliu prie nuosavo namo ar kurorte, o su pasirinktu kūriniu. Tegyvuoja lenktynės, jei jos tokios!
Monika Krikštopaitytė
Tobulos formos paslaptis
Dainius Liškevičius, Labyrinthus, Vilnius: „Lapas", 2018, 271 p.
Kai gauni Dainiaus Liškevičiaus knygą, sunku suprasti, kas tai. Ar tai dovana, nes supakuota į margintą popierių, ar užrašų knygelė, nes turi gaubiančią gumelę kaip „Moleskine“ ir yra įprasto užrašinei dydžio, ar tai meno kūrinys, ar gudresnės formos albumas, ar naujo formato paroda, ar kolektyvinis dienoraštis, o gal vis dėlto knyga? Knyga, kokia? Galėčiau varginti dar vienu ilgu sakiniu apie tai, kad ir teksto žanras neaiškus. Bet kadangi pagrindinis šio paslaptingo objekto žodis, nulemiantis visą struktūrą ir logiką, yra labirintas, visi painumai tėra privalumai. Visos jėgos buvo skirtos tam, kad skaitytojas / žiūrėtojas jaustųsi pasukęs apgaulingu, viliojančiu keliu.
Monika Krikštopaitytė
Šokoladinio zuikio buveinė
Vargu ar įmanoma atpasakoti, kas yra sekcija, pertekliaus pasaulio žmonėms. Vėlyvuoju sovietmečiu, kurio patį galą atsimenu, žinau, kad buvo kas tuokiasi tik tam, kad gautų talonų, kurie teikia lengvatų įsigyti buities daiktų, pavyzdžiui, sekciją. Jaunavedžiai, jei turėdavo butą, būtinai organizuodavosi šį baldą, nes tai ne tik medinė dėžė indams, šakutėms, knygoms sudėti, tai namų centrinis altorius, identiteto ekranas svečiams, dabartiniais terminais kalbant, matyt, – vadinamasis interfeisas (individuali aplinka su programėlių ikonomis, kurios nusako veiklos ir interesų derinį – viską apie žmogų).
Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė, turėdama galeriją namuose, sumąstė parodą, kuri butui itin tinkama ir turi žadinti visus tuos prisiminimus apie magišką svetainės dalį, į kurią dedami svarbūs ir slapti dalykai. O gal paroda kilo iš nesuvokto ilgesio, juk lankytojai matė per ankstesnius vizitus, kad tikros sekcijos Kisarauskaitė neturi... Juk nuo vidinių struktūrų nepabėgsi, jos vaidenasi, vaiduokliai labiausiai mėgsta sapnus ir meną. Todėl kuratorės namų tuštumą užpildė keturių menininkų sekcijos, iš viso šeši vaizdai.
Monika Krikštopaitytė
Atgal į sportą
Beveik 7 kilometrai, dvi valandos parodų
Vyriausybė susirūpino visuomenės sveikata. Apribojus alkoholio vartojimą ir įsigijimą, siekiama rūpestį papildyti sveikos gyvensenos propagavimu. Nieko nelaukdami imamės kultūrinio sporto pasiūlymų, juolab kad kultūra ir sportas, sujungti fondais, programomis, panašumų, reikia manyti, turi akivaizdžių. Klausimas galėtų skambėti taip – kam bukai bėgti ant bėgimo takelio? Juk jis niekur neveda. Geriau greitu žingsniu apeiti arba apibėgti Vilniaus galerijas ir meno centrus. Na ir kas, kad ne viską suprasite, o gal ir nieko, ir man taip vis dažniau pasitaiko, bet vis tiek sužinosite kur kas daugiau, nei trepsėdami vietoje ar sukdami prie žemės pritaisyto dviračio ratus.
Monika Krikštopaitytė
Rafinuotų knygų lentyna
Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga
Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.
Monika Krikštopaitytė
Už liūdnumo
Remigijaus Pačėsos paroda „Geltona gulbė neatplauks“ Kauno fotografijos galerijoje
Menininkas yra iš to laiko, kai visko buvo daug mažiau, kai ko išvis nebuvo, bet čia ne apie talentą ir kūrybą, o apie buitį ir atmosferą. Todėl kai jo kūrybos reprezentacijos tik trupiniais šen bei ten galima buvo rasti, irgi atrodė kažkaip įprasta, savotiškai (aišku, iškreiptai) logiška. Net kai pasikeitė laikai ir net kai Agnė Narušytė parašė savo „Nuobodulio estetiką“, kur buvo įteikti visi įrankiai minimalistinei fotografijai gliaudyti, kuklūs Remigijaus Pačėsos motyvai, padėti pakraščiuose ar viena kita nuotrauka įterpti į didesnį pasakojimą apie pasikeitusį fotografijos veidą, atrodė savo vietoje, kaip gėlė ant palangės ar tas švarkas ant sofos. Tik po geros parodos tapo aišku, kad Pačėsos kūryba yra dar toli gražu ne išsemtas, o uždelsto veikimo reiškinys, kuris kaip tik dabar skleidžiasi mums prieš akis.
Monika Krikštopaitytė
Meno istorija kaip Leviatano kūnas
Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga
Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.
