Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Taikos ilgesys
Eglės Ridikaitės paroda „Nuėmimai“ Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje tarsi esame buvę per didelio mastelio tobulos raiškos a.a. Raimondo Paknio fotografijas ir literatūriniais keliais per Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, tačiau daugeliui pačiame centre (už buvusio Vilniaus centrinio pašto) esanti bažnyčia ir jos šventorius tebėra niekada nelankyta, keistai įmanoma akloji zona.
Monika Krikštopaitytė
Mus domino jungtys
Pokalbis, vykęs leidinio „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ pristatymo metu Nacionalinėje dailės galerijoje 2026 m. vasario 20 dieną.
Esu didelė tęstinio projekto „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ gerbėja – ir dėl to, kad čia sujungiamos Latvijos, Estijos ir Lietuvos pajėgos, ir todėl, kad tiriamos moterų fotografių galimybės, veikla, pasiekimai ankstyvojoje Baltijos šalių fotografijoje. Mintis, kad kas nors turėtų ištirti moterų veiklą, nuolat kirbėjo, o jie tai padarė. Pristatau tris tyrinėtojus, kuratorius ir šios knygos autorius: tai Šelda Puķīte, Indrekas Grigoras ir Agnė Narušytė.
Monika Krikštopaitytė
Matymas yra šių dienų auksas
Vadimo Šamkovo personalinė fotografijų paroda „10 minučių prieš didįjį sprogimą“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Metų pabaigoje reikia grąžinti knygas, pateikti ataskaitas – „uždaryti“ metus, pradėti naujas užrašų knygutes. Bet ne viskas iš to, ką miniu, – būtina, galima metų slenkstį ignoruoti ir susitelkti į dienos ritmą, darbus, mintis, garsus, kvėpavimą. Arba dar kartą nueiti į tęstinį protestą ir kartu su kitais branginančiais laisvę, pagarbą ir demokratiją būti balsu, susilieti į vieną spindinčių akių jūrą.
Monika Krikštopaitytė
Skiriame Kęstučiui Mažyliui
Saulių Mažylį kalbina Monika Krikštopaitytė
Pagalvojau, kad kalbant apie sovietinę kariuomenę jau vien vartojami veiksmažodžiai – „ėmė“, „paleido“, „atidavė“ (kūną) – nusako prievartinį santykį su sistemos objektais. Kaip tave ėmė į kariuomenę?
Kai sueina 21 metai, galima rašyti prašymą, kad neimtų. Kadangi mano akys buvo silpnos, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad paims. Buvo spaudimas pildyti dokumentus, sakė, kad kol jie „suvaikščios“, reikia pereiti medicininę patikrą. Į prašymą neatsižvelgė. Labai daug žmonių vengė, tai nelabai ir gilinosi.
Tuo metu vyko Afganistano karas, daug jaunuolių grąžindavo karstuose.
Taip, mes kalbėdavomės tarp savęs apie tai, ir man kažkas patarė, kad kai pildysiu dokumentus, jokiu būdu nesutikti teikti internacionalinę pagalbą. Jei nesutinki, negali išvežti tavęs iš Sąjungos. Pasidalinau informacija su kaimynu, jis labai bijojo. Ir ne veltui. Nuvežė jį į garnizoną, turėjo visi pasirašyt misijai – jis nesirašo. Tada keldavo naktį, vesdavo prie sienos ir sakydavo: mes dabar čia tave nušausim. Arba pasirašai. Prikankino vargšą.
Monika Krikštopaitytė
Ne savo noru
Permąstant sovietinės kariuomenės emocinį palikimą
Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.
Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę (toliau – SK) apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų.
Siaubo ir skausmo gumulą ryškiai pamačiau atsitiktinai – greta sudėjusi kareiviškus tapytojų autoportretus: Arvydo Šaltenio (1987), Povilo Ričardo Vaitiekūno (1967) ir Romano Vilkausko (1977). Į mane žvelgė trys jaunuoliai, kurių kūnai surakinti įtampos, o žvilgsniai skrodžia kiaurai, lyg prašytų pagalbos, lyg bandytų pasakyti, – bet kalbėti nevalia. Stingdantis vienišumo jausmas. Vėliau, irgi netyčia, aptikau Sauliaus Mažylio miniatiūrinius tapybos darbelius, kuriuos jis paštu siuntė namo iš būtinosios sovietinės tarnybos Ukrainoje. Nejučia įsitraukiau.
Monika Krikštopaitytė
Spalva kaip tunelis
Paroda „Aspazija Surgailienė. Etnomodernizmas“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Šią parodą kuravo itin profesionaliu stiliumi pasižyminti menotyrininkė Laima Laučkaitė, kurią žinome iš daugybės įdomių darbų, bet, ko gero, labiausiai – iš Marianos Veriovkinos kūrybos ir istorijos peripetijų pristatymo. Tyrėjos gebėjimo subalansuotai, tiesiai ir elegantiškai pasakoti šį kartą prireikė dar labiau, nes dirbti jai teko su savo anytos medžiaga. Nežinantis giminystės ryšių nieko ir neįtartų, todėl, kad akyliausiai žvelgiama į Aspazijos Surgailienės kūrybą.
Monika Krikštopaitytė
Gyva visuma
Kęstučio Zapkaus „Vėlyvesni sūkuriai“ ir Ievos Martinaitytės-Mediodios „Atsiranda ir nutrūksta“
Personalinės parodos pirmiausia kviečia įsižiūrėti į autorių ar autorę išsamiau, nes kiekybiškai pateikiamas kiek platesnis vaizdas, bet kokybiškai paroda yra atskiras įvykis – tokia mažytė visuma, į kurią įžengus atsiduriama perkeistoje vietoje, numatytų (ir nenumatytų) dėsnių aplinkoje, todėl, nepaisant mano ilgamečių pastangų, meno kritikos tekstuose turbūt neiškrapštomai kartosis sakinys, prasidedantis žodžiais „vos įžengus į galerijos erdvę“.
Monika Krikštopaitytė
Apie matymą
Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Menas yra našlaičių, įsimylėjėlių ir vienišųjų žemė. Dar ko nors netekusių, stokojančių, neturinčių kur dėtis, nežinia ko ieškančių, susimąsčiusiųjų. Mene laisvai gali rasti atsarginį tėvą ar motiną, jei tikrieji užimti ar jų nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Ten pilna sesių, brolių, gerų draugų, mylimųjų, priešų irgi galima rasti be vargo. Nesvarbu, ar kuri meną, ar jį tik žiūri / klausai / skaitai, ateiti gali visi. Ką nors pasiimti, kažką palikti.
Monika Krikštopaitytė
Australijos europietis
Pokalbis su parodos „Jurgio Mikševičiaus pasauliai“ kuratorėmis
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinyje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta Australijoje gyvenusio dailininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos retrospektyva. Tai pirmas išsamus jo darbų pristatymas Lietuvoje. Parodoje esantys kūriniai papildys muziejaus fondą, jie yra iš dailininko dukterų Carolyn Leigh ir Helenos Miksevicius Lietuvai padovanotos kolekcijos (77 tapybos ir grafikos darbai bei dalis kūrėjo asmeninio archyvo). Parodą kuruoja Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė Ilona Mažeikienė, LNDM Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėja Regina Urbonienė ir menininko dukra Carolyn Leigh. Su jomis ir kalbamės.
Monika Krikštopaitytė
Ir taip toliau, ir taip toliau
Laimos Oržekauskienės-Ore paroda „Tekstilės esė“ VDA „Titanike“
Šios menininkės kūryboje žodžiai tarsi nereikalingi, bet pradėjus įvardinti, ką matai, vaizdas atsirakina pats. Uždanga, mamos užklotas, tėvo paklodė, Šventraštis – aišku, kad neatsitiktiniai, veikiau lydintys prie gelmės: prie pasakytų ir nujaučiamų sąsajų, prie laiko veidrodiškumo, gyvybės ir mirties audinio. Nors paviršutiniškai mestelėjus akį, pirmame „Titaniko“ aukšte matyti tik ne itin gausi monochromiškų kūrinių grupė, kurios įgyvendinimui panaudota ir fotografija. Juk fotografija visur skverbiasi ir viską palengvina, argi ne puiku tiems dabarties menininkams? Galbūt, tačiau fotografijos dėmuo kūriniuose atstovauja tik akimirkai, o svaigios gelmės, laiko tėkmė įsikūrusi audime ir įžvalgoje. Visi darbai austi rankomis, net ne staklėmis.
