Rodo TV
Jonas Ūbis
Meilės lenktynės
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kodėl Valstybės dienai skirtą koncertą (liepos 6 d. 18.30) LRT pavadino „Aš tikrai myliu Lietuvą“, juk tik apsimetėliai visada mielai žongliruoja žodžiu „tikrai“, taip sukeldami daug įtarimų. Bet tarkime, kad kalti vasaros karščiai ir nesibaigiančios patriotų lenktynės (ypač Seime), kas surinks daugiau meilės balų.
Jonas Ūbis
Kitokie genai
Krėsle prie televizoriaus
Apie tokius kaip Šarlotė ir Bobas sakoma, kad jie giminingos sielos. Seniai negirdėjau šio apibūdinimo, matyt, jis skamba pernelyg senamadiškai. Dabar visi nori priklausyti kokiai nors bendruomenei, o individualizmas atrodo kaip baubas. Neseniai per kažkokias žinias girdėjau, kaip viena pedagogė piktinosi, kad namie mokomi vaikai išaugs individualistai. „Tik pagalvokite, koks siaubas“, – buvo matyti didžiosiomis raidėmis užrašyta pedagogės veide.
Jonas Ūbis
Estetiniai nesutarimai
Krėsle prie televizoriaus
Išeinu į gatvę – žmonės kaip žmonės. Kiekvienas kitoks, bet ši įvairovė tik patvirtina, kad realybė egzistuoja. Įsijungiu televizorių, atsiduriu visai kitoje (nors ekrane – tas pats Vilnius) erdvėje ir prisimenu disidento Andrejaus Siniavskio frazę, esą jo nesutarimai su sovietų valdžia grynai estetiniai. Internete galima rasti jos variantų – vienur skirtumai „estetiniai“, kitur „grynai stilistiniai“, bet esmė nesikeičia.
Jonas Ūbis
Tema dar ne viskas
Krėsle prie televizoriaus
Lenkų sociologai paskelbė, kad 40 procentų šalies piliečių jaučia emocinį nuovargį. Pas mus kiekvienas yra pats sau sociologas, bet kad televizijos pavargo – akivaizdu. Vasaros sezonas – tai nesibaigiantys ne tik filmų kartojimai. Be to, prieš rinkimus televizijas visada ištinka déjà vu.
Jonas Ūbis
Keisti, bet ne žodžiai
Krėsle prie televizoriaus
Sovietų nomenklatūra turėjo iškart atpažįstamą kalbėjimo manierą ir intonaciją. Ją primindavo Dalia Grybauskaitė, ypač bendraudama su vadinamąja liaudimi ar su žmonėmis, kuriuos laikė žemesniais už save, – kalbėdavo su jais pabrėžtinai maloniai ir energingai. Partinės nomenklatūros žodynas buvo sudarytas iš žodžių blokų, kuriuos patogu kaitalioti, pritaikant prie aplinkybių.
Jonas Ūbis
Holivude ir jo apylinkėse
Krėsle prie televizoriaus
1993-iaisiais pasirodęs Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (LRT, šįvakar, 29 d. 22.50) jau tapo klasikiniu filmu. Pasirodymo metais šis pasakojimas apie iš Čekijos atvykusį fabrikantą Oskarą Schindlerį, kuris Antrojo pasaulinio metais Krokuvoje gelbėjo žydus, sulaukė milžiniško pasisekimo.
Jonas Ūbis
Filmai pavargusiems
Krėsle prie televizoriaus
Jau ir ministras Aurelijus Veryga sako, kad visi pavargome nuo karantino. Aš gal labiau pavargau nuo tos tuštybių mugės, neprofesionalių, bet su aplombu pateikiamų žurnalistinių tyrimų bei interviu ar politikų rietenų, pasivejančių iškart, vos įsijungiu radiją, internetą ar televizorių. Gyvenimas be viso to net ir karantino sąlygomis atrodytų palaima. Kažką panašaus siūlo Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – tobulas paprasto ir gilaus kino pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame laiko bei prasmės rijikų gaudesyje.
Jonas Ūbis
Įstrigus vietoje ir laike
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) – iš geriausių kelių pastarųjų metų filmų. Jis sudėtingas ir originalus, o toks derinys labai retas, juk net Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoti filmai pastaruoju metu vis dažniau stebina ne meniškumu, bet perdėtu režisierių noru paprastai ir prieinamai paaiškinti filmo siunčiamą žinutę. Petzoldas, regis, nenori ir negali taikytis su šia tendecija.
Jonas Ūbis
Padorumas ir tiesa
Krėsle prie televizoriaus
Balandį „Merriam-Webster“ sudarytojai papildė žodyną 535 žodžiais. Tarp jų ir „self-isolate“, ir „deepfake“, bet man labiausiai patinka „truthiness“. Ilgai svarsčiau, kaip jis skambėtų lietuviškai: „tiesutė“, „tieselė“, „tiesiukė“, „tiesutėlė“... Variantų daug ir jau seniai laikas rasti lietuvišką atitikmenį, nes kasdien žiniasklaidoje gali aptikti šimtus tokių „truthiness“, sklindančių iš politikų ir žurnalistų lūpų.
Jonas Ūbis
Gyvatės odos švarkelis
Krėsle prie televizoriaus
1990-aisiais pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse dalyvavo 18 filmų. Bernardo Bertolucci vadovaujama žiuri „Auksinę palmės šakelę“ nusprendė skirti Davido Lyncho filmui „Laukinė širdis“ (LRT, gegužės 3 d. 00.15). Sprendimas buvo įvertintas švilpimu, pasipiktinusiųjų riksmais ir kojų trypimu. Iš dalies su postmodernistiniu kinu užaugusiems šiuolaikiniams žiūrovams tokia reakcija pasirodys keista, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė suprantama, nes Lynchas pasikėsino į daugybę nerašytų ir rašytų kino taisyklių.
