Rodo TV
Jonas Ūbis
Cirkas ir pasaulis
Krėsle prie televizoriaus
Apšvietos amžiaus idėjos suformuotam žmogui visuotinis dėmesys karalienės Elžbietos II laidotuvėms kelia nuostabą. Britus gal ir galiu suprasti, bet svetimos karalienės garbinimas Lietuvoje – tai jau provincialumo liudijimas. Kita vertus, lietuviai taip pat jau tapo reginio visuomenės dalimi. 1967 m. parašytoje knygoje „Spektaklio visuomenė“ Guy Debord’as sukūrė visuomenės viziją, kuri šį pirmadienį sklido iš beveik visų televizijų programų.
Jonas Ūbis
Pasivaikščiojimas su lokiu
Krėsle prie televizoriaus
Šią savaitę laukia vienas šedevras, keli „Oskarai“ ir „Auksinis lokys“. Pastarąjį prieš kelerius metus gavo Irano režisieriaus Mohammado Rasouloufo filmas „Blogio nėra“ (LRT Plius, 22 d. 21.33). Tai keturios 150 min. trunkančios istorijos – variacija moralės ir mirties bausmės, asmens laisvės ir totalitarinės valdžios temomis. Režisieriui šios temos jau anksčiau užtraukė valdžios nemalonę ir apribojo jo meninę bei asmeninę laisvę.
Jonas Ūbis
Pelenės yra nemirtingos
Krėsle prie televizoriaus
Lietuviškų medijų nususimą liudija televizorių ekranuose nuolat demonstruojamas šalies gyventojų susižavėjimas savimi, garsenybių gyvenimo būdo bei jų kulinarinių sugebėjimų mėgdžiojimas ir, žinoma, didvyriai. Tarp pastarųjų svarbiausi sportininkai. Jų garbinimas (lydimas žodžių „sutriuškino“, „palaužė“, „nugalėjo“ ir pan.) man visada atrodė ryškiausias sovietinio mentaliteto reliktas nepriklausomoje Lietuvoje.
Jonas Ūbis
Pasaulis netobulas, bet yra Čarlis
Krėsle prie televizoriaus
Vieną vasaros dieną įsijungęs „Lietuvos ryto“ televiziją pasijutau keistai. „Naujos dienos“ studijoje sėdėjo vyriokas, labiau primenantis „Dviračio žinių“ personažą, o ne karo ekspertą, kokiu jis buvo pristatytas. Iš po plačios eksperto juodų marškinėlių iškirptės kyšojo krūtinę puošiančios tatuiruotės fragmentas, iš burnos sklido, švelniai tariant, paviršutiniški teiginiai, kurių leksika priminė Michailo Zoščenkos personažų monologus.
Jonas Ūbis
Sveikas pasirinkimas
Krėsle prie televizoriaus
Vasarą televizijos atostogauja, todėl nenuostabu, kad jos kartoja net dešimt kartų rodytus filmus ir tampa įvairių virėjų bei visų galų „influencerių“ abejotinų galimybių demonstravimo aikštele. Vasara be televizoriaus – sveikas pasirinkimas. Nenutuksite ir sumažės grėsmė tapti mizantropu (-e). Tiems, kurie žalingų įpročių nelinkę atsisakyti, priminsiu kelis dėmesio arba laisvo laiko vertus filmus.
Jonas Ūbis
Iškamšos ir genijai
Krėsle prie televizoriaus
Alano Moore’o „V– tai vendeta“ laikomas vienu pirmųjų, įrodžiusių, kad komiksas gali kalbėti apie svarbias, aktualias temas. 9-ajame dešimtmetyje jis sulaukė daug dėmesio ir pagyrų, buvo pavadintas komiksų Naujosios bangos pradininku, tad visai nenuostabu, kad tada broliai, o dabar seserys Wachowski ėmėsi rašyti scenarijų.
Jonas Ūbis
Diagnozė neguodžia
Krėsle prie televizoriaus
Vengrų kinas – retas Lietuvos kino teatrų ir televizijų svečias. Garsių vardų jame vis mažiau, matyt, nepasiteisino prieš tris dešimtmečius reklamuotas pasirinkimas originalios nacionalinės kinematografijos pagrindu kurti naująjį Holivudą. Per tą laiką įsidėmėjau vos kelis naujus vardus.
Jonas Ūbis
Asilai ir ritualai
Krėsle prie televizoriaus
Per Kanų festivalio uždarymo ceremoniją laureatai dėkojo visomis kalbomis – galėjai išgirsti, kaip skamba farsi, kinų, japonų ir kitos egzotiškos kalbos. Laureatai negailėjo brangaus laiko, kad išvardytų artimųjų ir bendradarbių vardus, nieko nesakančius daugumai žiūrovų, o belgų režisierių pora net pasibučiavo, demonstruodama, kaip myli vienas kitą. Ir, regis, tik senas nonkonformistas Jerzy Skolimowskis suvokė situacijos absurdą: jis padėkojo savo filmo „Io“ aktoriams – šešiems asilams – ir garsiai ištarė jų vardus.
Jonas Ūbis
Dorojant niekšus
Krėsle prie televizoriaus
Vitalijus Manskis sako, kad filmas „Okupantas“ (currenttime.tv, 28 d. 23.18) pradeda naują dokumentinio kino raidos fazę. „Okupantas“ trunka tik 24 minutes, bet tai unikalus filmas: ukrainiečių dokumentininkai Michailas Tkačas ir Andrejus Ignatenka jį sumontavo iš rusų karininko Jurijaus Šalajevo telefone rastų šimtų prieš ir per karą Ukrainoje užfiksuotų vaizdų. Filmas prasideda maždaug metai prieš dabar vykstantį karą.
Jonas Ūbis
Ištrūkti iš narvo
Krėsle prie televizoriaus
Gilles’is Caronas išgarsėjo fotoreportažais iš Šešių dienų karo. Jis fotografavo revoliucingąją 1968-ųjų Paryžiaus gegužę, karą Vietname ir būdamas trisdešimties 1970-aisiais žuvo Kambodžoje. Caronas bendradarbiavo su kino ir fotografijos legenda Raymond’u Depardonu, jo nuotraukose įamžintos Alaino Resnais, François Truffaut, Jeano-Luco Godard’o ir daugelio kitų filmavimo akimirkos. Fotografo Carono karjera truko gal tik šešerius metus, bet jis iki šiol lieka vienu svarbiausių savo epochos liudininkų.
