Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė

Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų koncerto „Sergejus Krylovas ir draugai“ Vilniaus festivalyje įspūdžiai

Šiųmetis Vilniaus festivalis išsiskiria gerai apgalvotomis programų koncepcijomis. Tai vėl atsiskleidė koncerte, vykusiame birželio 11 d. Šv. Jonų bažnyčioje. Jį pavadinau koncertu su gera kompanija, turėdama omeny ir programos kompozitorius, ir atlikėjus. Visus skambėjusius autorius – Vidmantą Bartulį, Algirdą Martinaitį, Alfredą Schnittke, Giyą Kancheli (Giją Kančeli) – sieja tai, kad jie dažnai pasitelkia pamėgtąją praeities muziką, kiekvienas savitai ją cituoja ir perprasmina, stebina teatrališkumu, paradoksaliais istoriniais ir nūdienos kontekstais. Bendraminčių kompanija. Reikia pasidžiaugti ir atlikėjų sambūriu – meistriškumo kartelė buvo iškelta tikrai aukštai. Sergejų Krylovą, griežiantį su savo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, girdime dažniau, o, pavyzdžiui, Pavelo Vernikovo dalyvavimas buvo retas ir svarbus įvykis. Žymus smuiko virtuozas iš Šveicarijos, ne vieno festivalio, tarp kurių ir prestižinis Siono festivalis (Šveicarija), meno vadovas, daugybės mūsų užsienyje studijavusių smuikininkų pedagogas, konkursų žiuri narys P. Vernikovas Vilniuje muzikavo su kolega S. Krylovu ir jaunomis atlikėjomis Svetlana Makarova (smuikas, Šveicarija), Elena Daunyte (violončelė), Gloria Campaner (fortepijonas, Italija).

Laimutė Ligeikaitė

Programos „La vie de Bohème“ įspūdžiai

Jau ne naujiena, kad norintieji pabėgti nuo miestų šurmulio ir pasiklausyti aukščiausios prabos muzikos traukia į Paliesiaus dvarą. Čia, beje, ir gamtos mėgėjams yra kuo pasidžiaugti, ypač vasarą. Lietuviška Toskana pramintose apylinkėse pamatysi ir išliuoksėjusį į kelią kiškį, ir sliūkinančią lapę, ir padangėje ratus sukančius gandrus, o įvairiausių paukščių čiulbesys, nuvilnijantis pievomis, prilygsta gražiausiai muzikai. Melomanai į dvarą traukia smarkiai suintensyvėjusiame renginių tvarkaraštyje išsirinkę sau artimus žanrus – kas aukščiausio lygio džiazą (daugelis sapnuoja vėl atvykstantį Tordą Gustavseną), kas įžymių pianistų rečitalius (netrukus vėl skambins Andrius Žlabys, Viktoras Paukštelis), kas ansamblių ar orkestrų pasirodymus (nepaprastą įspūdį paliko „Kremerata Baltica“ su Gidonu Kremeriu ir Lucasu Debarque’u), kas vokalinės muzikos koncertus ir dar įvairiausio pobūdžio renginius jaukioje, geriausios akustikos salėje „Pasaga“. Prieš kelerius metus viešėjusi suomių operos žvaigždė Riikka Hakola bene viena pirmųjų čia pradėjo vokalinės muzikos koncertus. Bet kad dvare pamatytume ir išgirstume vos ne operos pastatymą – pirmas kartas. Pirmą birželio savaitgalį Paliesiuje įsikūrė, galima sakyti, mažoji „La Scala“. Nė kiek neperdedu – tokio meistriškumo operos solistus retai išgirsi didžiosiose Lietuvos scenose.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerto

Gustavas Mahleris ir „Eurovizija“ gegužės 16-osios vakarą plėšė pasiryžusius viską aprėpti. Norint buvo galima suspėti visur ir vėlų vakarą užbaigti priešais televizorių, džiaugiantis arba burnojant dėl Lietuvos atstovo pasirodymo. Čia eilinį kartą kažkas kažko nepadarė. O nuo pasiteisinimų, kad „viskas remiasi į pinigus“, man jau bloga. Pirmiausia viskas remiasi į puikias idėjas, kurių Lietuvai netrūksta jokioje srityje, tik jos ne visada būna išklausomos, išgirstamos ir juolab įgyvendinamos. Eurovizinė situacija jau yra tapusi tam tikru mūsų visuomenės (ir valdžios) simboliu – mes tokie „per vidurį“, neryškūs, be fantazijos. Žinoma, pinigų trūksta, bet gal po tuo slepiasi kitoks skurdas – dvasios, idėjų, požiūrio, svajonių?..

Laimutė Ligeikaitė

Įspūdžiai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir chorų koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“

Neįmanoma nupasakoti keisto jausmo, apėmusio Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 3 d. besiklausant koncerto. Buvo apnikęs kone egzistencinis istorijos ir dabarties vienalaikiškumo pojūtis. Jį sukėlė koncerto programa, į kurią vien pažvelgus apima noras pasklandyti ne vien muzikoje, bet ir jos konotacijose. Atgaivinta dalis romantiškosios Juozo Žilevičius Simfonijos f-moll – pirmosios lietuviškos simfonijos! – mus nukelia į 1919-uosius ir vėl primena pernai permąstytą Valstybės atkūrimo 100-metį, o Broniaus Kutavičiaus „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) leidžia dar daugiau pafantazuoti apie keistas laiko transformacijas.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su kompozitoriumi ir dirigentu Laurynu Vakariu Lopu

Netrukus, kovo 23 d., Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyks Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas „Rimties valanda“, kurio programoje – išskirtiniai monumentalūs kūriniai. Greta užsienio autorių Ludwigo van Beethoveno Koncerto smuikui D-dur (solistė Mari Samuelsen) ir Franciso Poulenco „Stabat mater“ sopranui, chorui ir orkestrui (solistė Dovilė Kazonaitė, Kauno valstybinis choras) išgirsime ir vieną ryškiausių Lauryno Vakario Lopo opusų – „Stacijas“. Tokia proga ir prisimindama pernai rudenį švęstą gražią kompozitoriaus sukaktį, pakalbinau šį įvairioje kūrybinėje veikloje paskendusį autorių.

Laimutė Ligeikaitė

Įspūdžiai iš Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Reta dabar operų pastatymų, kuriuose muzikai netrukdo vaizdas. Erdvės, – nuo dainininko saviraiškos iki konkrečios scenos erdvės, – štai ko buvau pasiilgusi daugelyje matytų operų. „Užsimerkęs turiu girdėti muziką. Man svarbu sukurti erdvę, kad muzika galėtų skambėti“, – sakė režisierius Robertas Wilsonas. Taip, laikas ir erdvė – senos geros filosofinės (o ir realiai juntamos) kategorijos, kurios visuomet lydi muzikos meną. Ir nuostabiausias dalykas būna tuomet, kai veikalui leidžiama laisvai kvėpuoti. Tik tada, šioje laisvėje, atsiskleidžia ir savitos koncepcijos. Tas įstabus erdvės vaizdas ir pojūtis į daugelį R. Wilsono spektaklių atėjo iš jo gimtojo Teksaso platybių. „Aš ilgiuosi tos erdvės, kurioje užaugau. Todėl mano spektakliuose ji panaši, tik apšvietimas kitas“, – spaudos konferencijoje sakė režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas R. Wilsonas. Ko gero, režisieriams reikia gimti Teksase, kad suprastų šio elemento svarbą.

Laimutė Ligeikaitė

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 25-mečiu pasidžiaugiant

Metų pradžia pažėrė gražių jubiliejų, kuriuos švenčia vienas ar kitas Lietuvos kolektyvas. Neseniai nugriaudėjęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrimo 30-metis priminė ir anuomet sklandžiusias netikrumo nuotaikas – kam ir kokia čia kuriama alternatyva, ar reikia „dar vieno“ simfoninio orkestro ir pan. Po penkerių metų į panašią distanciją su kliūtimis įšoko kitas kolektyvas.

Laimutė Ligeikaitė

Trio „Xylos“ kamerinės muzikos koncerto įspūdžiai

Sekmadienio popietę (vasario 3 d.) tarp snieguotų kalvų baltuojančiuose Užutrakio dvaro rūmuose nesutilpo nei publika, nei jaunatviška aistra muzikai, nei dramatizmu kunkuliuojantys opusai. Tokį „žemės drebėjimą“ sukėlė jaunas tarptautinis fortepijoninis trio „Xylos“, kuriame muzikuoja lietuvių smuikininkė Ieva Pranskutė, kroatų violončelininkas Mislavas Brajkovićius bei japonų pianistė Mayu Kotari. Visi trys studijuoja Austrijoje, Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, yra tarptautinių konkursų laureatai, savo šalių apdovanoti už pasiekimus, intensyviai koncertuojantys solo bei kameriniuose ansambliuose. Ievą Lietuvoje, žinoma, išgirstame dažniau. Dar besimokydama M.K. Čiurlionio menų mokykloje, ji griežė su Lietuvos kameriniu orkestru, vėliau koncertavo su „Kremerata Baltica“, grojo rečitalius įvairiose Europos koncertų salėse. Greta „Xylos“ trio, kamerinę muzika atlieka su „Doreen Quartet“, 2017 m. festivalyje „Sugrįžimai“ Vilniuje puikiai pasirodė su pianiste Morta Grigaliūnaite ir violončelininku Mislavu Brajkovićiumi. Su šiuo violončelininku I. Pranskutė koncertuoja jau ketvirtus metus, 2017 m. „ISA Prague-Vienna-Budapest“ festivalyje jie laimėjo specialų prizą už geriausią Zoltáno Kodály Duo, op. 7, atlikimą, ne kartą pasirodė ir Lietuvoje. O pianistė Mayu Kotari mūsų šalyje viešėjo pirmą kartą.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su smuikininku Džeraldu Bidva

„Daugiafunkcionalus, virtuoziškas, turintis improvizacijos talentą, subtilų koloritą, gebantis tuo pat metu ne tik soluoti, bet ir vesti orkestrą bei girdėti ansamblį, puikus koncertmeisteris, su kuriuo orkestrantai jaučia vienas kito petį ir alsavimą“, – taip apibūdinamas smuikininkas Džeraldas Bidva, ilgametis „Kremerata Baltica“ bei Lietuvos kamerinio orkestro primarijus. Daug įspūdingų projektų jo parengta su Gidonu Kremeriu, dažnai koncertuota su iškiliais atlikėjais ir dirigentais, tarp kurių – Gustavo Dudamelis, Christophas Eschenbachas, Simonas Rattle’as, Martha Argerich, Daniilas Trifonovas, Mario Brunello, Olegas Maisenbergas, Sergejus Krylovas ir kiti. Kaip orkestrų lyderis smuikininkas yra įrašęs daugiau nei 20 kompaktinių plokštelių, pelniusių prestižinius apdovanojimus „Grammy“, ICMA, „Echo Klassik“. Pernai rudenį pasirodė antroji solinė smuikininko plokštelė „Baltic Concerti“, ji iš dalies ir paskatino pakalbinti šį talentingą smuikininką, ryškiausių orkestrų „pilkąjį kardinolą“.

Laimutė Ligeikaitė

Vis garsiau girdėti, jog Klaipėdoje vyksta daug puikių muzikinių renginių, nepertraukiamai pluša Klaipėdos koncertų salė, nors ir laukdamas naujojo modernaus pastato, savo veiklą reikšmingais projektais gaivina Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. 2019-ieji Klaipėdai, o ir visai Lietuvai, ypatingi metai – švęsime Lietuvos muzikos korifėjaus Eduardo Balsio (1919–1984) šimtmetį. Iškilmingi jubiliejiniai renginiai vyks visoje Lietuvoje, o prasidėjo jie būtent Klaipėdoje E. Balsio 100-mečio renginių programai skirta spaudos konferencija, surengta sausio 11 d. laive „Meridianas“. Spaudos konferencijoje dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, kompozitoriaus dukra pianistė, profesorė Dalia Balsytė, E. Balsio 100-mečio Lietuvoje renginių organizacinės grupės koordinatorius, E. Balsio mokinys, VšĮ „Ars&Sonoris“ direktorius kompozitorius Gintaras Samsonas, organizacinės grupės narė muzikologė Jūratė Katinaitė, smuikininkė Lina Marija Songailė, būrys vietinių Klaipėdos ir iš kitų miestų atvykusių žurnalistų.