Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė

Ramintos Šerkšnytės ir Esa-Pekkos Saloneno kūriniai Vilniaus festivalyje

Moterų galia! Taip, kur bepažvelgsi, Lietuvoje šis reiškinys tikrai paplitęs. Tačiau toks emocingas šūksnis neturi nieko bendra su pastaruoju metu paaštrėjusia moterų kova už būvį ir visais „metoo“. Jis apie Vilniaus festivalio koncertą, kurio programą rengiant susitiko trys nepaprastai ryškios kūrybinės asmenybės – kompozitorė Raminta Šerkšnytė, dirigentė Giedrė Šlekytė ir dėl būsimų motinystės rūpesčių negalėjusi dalyvauti Mirga Gražinytė-Tyla, kuri ir buvo šios programos iniciatorė bei turėjo būti pagrindinė veikėja.

Laimutė Ligeikaitė

Pianisto Jeano-Marco Luisada ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncerto įspūdžiai

Dabar iš aukščiau vis skelbiamas rūpestis dėl regionų kultūros. Yra net idėjų „greito maisto“ principu ja pasotinti miestų ir miestelių žmones, pavyzdžiui, iš sostinės direktyviai perkėlus ten kokią kultūros įstaigą ar kolektyvą. Tačiau įvairiausių planų ir fantazijų kontekste derėtų nepamiršti, jog Lietuva turi ir paveldėtą kultūrinės sklaidos šaltinį – šimtmečius gyvavusią ir vėl atgimstančią dvarų tradiciją. Lietuvos kultūrinį žemėlapį dabar vėl puošia atstatomi, atgimstantys dvarai, kurie tampa traukos centrais ir vietinėms bendruomenėms, ir užsienio svečiams. Daugelyje dvarų, apsupti istoriją liudijančios architektūros, vyksta koncertai, galima rasti įvairių užsiėmimų – pamatyti ir išbandyti senuosius amatus, paragauti patiekalų ar pajodinėti. O Ignalinos rajone, netoli Mielagėnų kaimo, yra iškilęs išskirtinis dvaras. Išskirtinis muzikine prasme, nes galbūt vienintelis iš visų ne vienus metus nepertraukiamai puoselėja aukščiausios kokybės klasikinės muzikos tradiciją ir, ko gero, jau gali konkuruoti su geriausiomis sostinės salėmis. Tai Paliesiaus dvaras, kuriame pasirodo iškiliausi Lietuvos ir pasaulio atlikėjai. Čia pradėti koncertinę veiklą šeimininkus paskatino JAV gyvenantis žymus pianistas Andrius Žlabys, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir unikalų restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas čia koncertavo jau ne sykį, o ir šią vasarą planuoja vėl pradžiuginti klausytojus. Čia yra dainavę šviesaus atminimo Virgilijus Noreika, garsi Suomijos operos dainininkė Riikka Hakola, savo solinę kompaktinę plokštelę čia įrašinėjo smuiko maestro Gidonas Kremeris, o žymus prancūzų pianistas Jeanas-Marcas Luisada čia atvyko pagroti jau šeštą kartą. Be to, dvare rengiami plenerai, edukacinės programos.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su pianistu ir pedagogu Gyčiu Cinausku

Šiandien, nuolat stebint įvairius kultūrinius akibrokštus, nestabilumą ir nerimą dėl ateities perspektyvų, ko gero, svarbu pažvelgti į ištakas – meninio švietimo prasmę, pasvarstyti apie Europos muzikinės kultūros tradiciją ir pokyčius. Galbūt, ugdant kultūringą Lietuvos visuomenę, gerosios praktikos verta pasisemti Austrijoje? Apie tai ir kalbamės su pianistu, studijavusiu ir gyvenusiu Grace, o šiuo metu, greta sceninės veiklos, dirbančiu pedagoginį darbą Balio Dvariono dešimtmetėje ir M.K. Čiurlionio menų mokyklose, taip pat su bendraminčiais kuriančiu savo muzikinio ugdymo instituciją.

Laimutė Ligeikaitė

Pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ salėje

Keistas tas muzikantų santykis su Vienos klasikais. Vieni juos garbina kaip ir visuotinai įprasta, kiti garbina, bet mintyse nekenčia, dar kiti atvirai nekenčia ir pripažįsta tik kitų epochų kūrybą. Dar tas santykis diferencijuojasi pagal autorius: vienoks požiūris į Mozartą, kitoks į Beethoveną. Klasikus vis naujai permąsto atlikėjai, muzikologai, net ir kompozitoriai. Apsistokime, pavyzdžiui, prie Beethoveno. Vienu iš simptomiškų pavyzdžių galėtų būti Beethoveno refleksijos dabarties muzikos kūryboje. Išnaudodamas visą postmodernistinį pliuralizmą, santykius su Beethovenu aiškinosi ne vienas šiuolaikinis Vakarų Europos ir Lietuvos kompozitorius, pateikdamas pačias įvairiausias tokio santykio formas – nuo perkurtų simfonijų iki teatro performansų ar net filmų. Kaip ryškiausius pavyzdžius paminėčiau Louis Andriesseno „The 9 Symphonies of Beethoven“ (1970), Mauricio Kagelio „Ludwig van“ (1969–1970), Michaelio Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“ (2006), Vidmanto Bartulio performansą „Mein lieber Freund Beethoven“ (1987), Ramintos Šerkšnytės „Fires“ simfoniniam orkestrui (2010) ir kt. Tai rodo amžiną Beethoveno aktualumą.

„Perrašydamas“ Septintąją simfoniją, Gordonas susimąstė, ar jis transformuoja Beethoveno muziką, ar ši didinga muzika transformuoja jį patį. Matyt, panašus klausimas kyla ir atlikėjams, kurie imasi šio klasiko kūrinių. Ypač sudėtinga pianistams, kurie scenoje (ar įrašų studijoje) stoja į susirėmimą su Beethovenu „vienas prieš vieną“: su jo įvaizdžiu (čia jau kitokiu nei simfonijose), muzikinės minties vingiais, amžina interpretacijos paslaptimi. Ir amžinu aktualumu.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo operos „Post futurum“ premjeros

Keičiasi šimtmečiai, keičiasi kartos, keičiasi menas, idėjos, prioritetai, žmonės. Naujovės smarkiai lenkia tradicijas, o staigūs ir netikėti virsmai byloja apie kur kas aštresnę ir kontrastingesnę nei teatre gyvenimo dramaturgiją. Kai gretimose gatvėse šurmuliavo Kaziuko turgus, kai pradėjo eiti pareigas naujas direktorius, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nugriaudėjo šiuolaikiškos operos premjera, tuo pat metu netekome mūsų tradicijos, aukštosios operos kultūros (galbūt jau ir nepasiekiamos) legendos Virgilijaus Noreikos.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Kauno miesto simfoninio orkestro koncerto su Vilmantu Kaliūnu ir Pavelu Bermanu

Tikrai nedažnai, deja, apsilankau Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Kauno miesto simfoninio orkestro (vadovas Algimantas Treikauskas) koncertuose, bet jaučiu, kad šis miestą puošiantis ir garsinantis kolektyvas sėkmingai atsinaujina ir atranda vis daugiau veiklą skatinančių veiksnių. Praėjusiais metais pasauliniu mastu buvo pripažintos kauniečių ir „Metropolitan opera“ tenoro Johno Osborno bei jau šviesaus atminimo baritono Dmitrijaus Chvorostovskio įrašytos kompaktinės plokštelės (išleido „Delos Music“); neseniai pasirodė informacija, kad orkestras turi turiningų planų ir Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimams, ir paties kolektyvo 13-kos metų sukakčiai, ir šiaip žada nenuleisti rankų per visą sezoną.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Algirdo Martinaičio „Pietos“

Ne visada valstybinės šventės ar minėtinos dienos pažymimos išskirtinio meninio lygio renginiais. Būta formalių ir net katastrofiškų Vasario 16-osios koncertų, blankiai praėjo ne viena Kovo 11-oji. Tačiau Sausio 13-oji, net ir muzikinio „apipavidalinimo“ prasme, visuomet yra išskirtinė. Atrodo, kiekvienas asmeniškai ir nuoširdžiai nori prisidėti prie jos paminėjimo, nepaisant nežinia iš kur atsirandančių diskusijų – ar tai pergalės, ar gedulo diena. Šiais metais taip pat įvyko ne vienas puikus koncertas, kurių visų aplankyti ir aptarti tiesiog neįmanoma. Sutelksiu dėmesį į renginių kulminaciją – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktą Algirdo Martinaičio oratoriją „Pieta“, kurios premjera įvyko dar 1998-aisiais Vilniaus festivalyje. Daugeliui tuomet ten buvusių, ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė dalis – kūrinį pratęsusi eisena senamiesčiu link Bernardinų bažnyčios, ją lydėjo keletas muzikantų, o visų priekyje kompozitorius, nelyginant Jėzus, ant pečių nešė arfą ir vinių prismaigstytą kryžių. Todėl didžiausią padėką reiktų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, beje, prie dirigento pulto stovėjusiam ir tuomet „Pietos“ premjeroje Nacionalinėje filharmonijoje, dėl kurio nuoširdaus entuziazmo ši ypatinga oratorija buvo vėl atgaivinta šiemet, Sausio 13-ąją. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ją atliko solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro (vad. Česlovas Radžiūnas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), bei LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro muzikos vadovo R. Šerveniko.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su 20-metį švenčiančio kvarteto „Chordos“ meno vadovu, altininku Robertu Bliškevičiumi

Jie žavingi, šiuolaikiški ir stilingi, o jų kvartetą pažįsta įvairios muzikos gerbėjai: ir klasikinės, ir šiuolaikinės, net ir tos, kuri vadinama lengvąja. Tarp gilias tradicijas Lietuvoje puoselėjančio žanro kolektyvų įsitvirtinti nelengva. Bet štai jau dvidešimt metų „Chordos“ nepaliauja stebinti naujomis idėjomis, imasi griežti retai atliekamus, bet vertingus kūrinius ir ištikimai draugauja su lietuvių kompozitoriais. Dvidešimtmetis – puiki proga apžvelgti kolektyvo kūrybinį kelią ir meninius prioritetus. Apie tai pasakoja kvarteto meno vadovas, altininkas Robertas Bliškevičius.

Laimutė Ligeikaitė

Naujas CD: Lithuanian Chamber Orchestra. Kutavičius / Balakauskas / Martinaitis. „Telos Music“, 2017

Neseniai pasirodė ir įprastas, ir kartu ypatingas dalykas – nauja kompaktinė plokštelė. Ją įrašė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) su dirigente Adrija Čepaite.

Kodėl plokštelė ypatinga? Atrodytų, po plačiai nuskambėjusios pernykštės, išleistos garsiausios pasaulyje klasikinės muzikos leidėjos „Deutsche Grammophon“ (su Antonio Vivaldi „Metų laikais“ ir solistu Sergejumi Krylovu), kuri priminė, kad lietuvių kolektyvas priklauso pasauliniam klasikinės muzikos elitui, jau galima ilsėtis ant laurų. Vis dėlto Europos publikai skirta naujoji plokštelė, išleista Vokietijos įrašų firmos – garsiosios „Naxos“ partnerės „Telos Music“ – yra svarbi keletu aspektų. Pirmiausia – tai vienas iš nedaugelio per ilgus dešimtmečius Europos leidinių, kuriame parodytas išskirtinis dėmesys lietuvių muzikai. Plokštelėje įrašyti iškiliausių autorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio, – dariusių didžiulę įtaką mūsų dabarties muzikos raidai, kūriniai. Reiktų pasakyti, jog tai tik maža dalelė XX a. lietuvių muzikos aukso fondo, verto naujo žvilgsnio, nepriekaištingo atlikimo ir įamžinimo, tačiau pradžia gera. Beje, autorius ir kūrinius atsirinko vokiečių leidėjai, išklausę daugybę mūsų kompozitorių muzikos ir, ko gero, pasirinkę germaniškajai kultūrai artimesnes partitūras, susijusias su baroku, Bachu ir nuspalvintas lietuviško identiteto ženklais.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto „Gaidos“ festivalyje

Vienas „Gaidos“ koncertas įkvėpė pasidalyti mintimis apie mitų griovėjus. Žinoma, tai susiję su Algirdo Martinaičio premjeros pavadinimu, bet pati nustebau atradusi, jog tai susiję ir su visais kitais to vakaro autoriais bei atlikėjais.