7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė

Niekur neskubantiems

Mintys prasidėjus programos „Vaidilos klasika“ koncertams

Pastarasis savaitgalis užgriuvo sezonų pradžios koncertais – įvairiose organizacijose prasideda renginių maratonai, kurie verčia tik stebėtis Vilniaus kultūrinio gyvenimo turtingumu, nuolatiniu atsinaujinimu, vis įvairesnėmis galimybėmis. Rimta kamerinių koncertų erdve jau tapęs „Vaidilos“ teatras šį pusmetį rengiasi pavirsti neįtikėtinai intensyvaus muzikinio gyvenimo vieta. Čia suplanuoti įvairiausių žanrų atlikėjų koncertai – chorų „Jauna muzika“, „Bel canto“, „Viva“, pianistų Luko Geniušo, Petro Geniušo, Andriaus Žlabio, džiazo, jaunųjų talentų, dainininkių Asmik Grigorian, Viktorijos Miškūnaitės, world music projekto ir kt. Gal todėl į pirmo renginio rugsėjo 17 d. pavadinimą „Didysis sezono atidarymo koncertas“ iš pradžių žvelgiau su šypsena, bet peržiūrėjusi sezono repertuarą turiu pripažinti, jog nekuklioje antraštėje yra tiesos.

„Jauna muzika“ „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
„Jauna muzika“ „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Vaclovas Augustinas. A. Žukovo nuotr.
Vaclovas Augustinas. A. Žukovo nuotr.
Po koncerto „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Po koncerto „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Vasaros post scriptum iš Vilniaus

Mirga Gražinytė-Tyla dirigavo Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“

Laikraščio puslapiuose negaliu neprisiminti neabejotinai vieno ryškiausių vasaros koncertų, įvykusio Kristupo vasaros festivalyje liepos 29 d. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, kur Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo orkestro (vadovas Donatas Katkus), choro „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas) ir solistų atliekamai Josepho Haydno oratorijai „Pasaulio sutvėrimas“ dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla. Ši didinga oratorija neretai skamba visame pasaulyje, minėti kolektyvai (o ir kiti) ją taip pat yra atlikę ne kartą. Tai vėlyvasis ir bene sudėtingiausias Haydno kūrinys, pasižymintis jau sodresnėmis orkestro spalvomis, įvairesne harmonija, reljefišku polifoniniu piešiniu. Pirmoje ir antroje oratorijos dalyse pasakojama apie šešias pasaulio kūrimo dienas. Trečia dalis skirta Adomo ir Ievos paveikslui.

Dirigentė Mirga Gražinytė. „Kristupo festivalis“ nuotr.
Dirigentė Mirga Gražinytė. „Kristupo festivalis“ nuotr.
M. Zimkus, L. Dambrauskaitė, M. Gražinytė, R. Juzuitis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. „Kristupo festivalis“ nuotr.
M. Zimkus, L. Dambrauskaitė, M. Gražinytė, R. Juzuitis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. „Kristupo festivalis“ nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Tos bangos paliesti

Vilniaus festivalyje – Osvaldo Balakausko kamerinės kūrybos vakaras

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.  

Lietuvos ansamblių tinklas, kvartetas „Chordos“, dirigentas Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos ansamblių tinklas, kvartetas „Chordos“, dirigentas Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Kvartetas „Chordos“. D. Matvejevo nuotr.
Kvartetas „Chordos“. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai ir Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai ir Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Akordeonininkas Raimondas Sviackevičius. D. Matvejevo nuotr.
Akordeonininkas Raimondas Sviackevičius. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos ansamblių tinklas, Rusnė Mataitytė ir Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos ansamblių tinklas, Rusnė Mataitytė ir Vykintas Baltakas. D. Matvejevo nuotr.
Smuikininkė Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Smuikininkė Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė, Indrė Baikštytė, Jonė Punytė-Sviragienė, Raimondas Sviackevičius, Vykintas Baltakas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė, Indrė Baikštytė, Jonė Punytė-Sviragienė, Raimondas Sviackevičius, Vykintas Baltakas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Iš vandens ir akmens

Pokalbis su režisiere Birute Mar apie Broniaus Kutavičiaus kūrinių pristatymą Austrijoje

Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.

Spektaklio „Iš vandens ir akmens“ akimirka. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Spektaklio „Iš vandens ir akmens“ akimirka. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Spektaklio „Iš vandens ir akmens“ akimirka. B. Mar nuotr.
Spektaklio „Iš vandens ir akmens“ akimirka. B. Mar nuotr.
Spektaklio „Iš vandens ir akmens“ akimirka. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Spektaklio „Iš vandens ir akmens“ akimirka. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Oratorijos „Jeruzalės vartai“ atlikimas. B. Mar nuotr.
Oratorijos „Jeruzalės vartai“ atlikimas. B. Mar nuotr.
Oratorijos „Jeruzalės vartai“ atlikimas. B. Mar nuotr.
Oratorijos „Jeruzalės vartai“ atlikimas. B. Mar nuotr.
Oratorijos „Jeruzalės vartai“ atlikimas. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Oratorijos „Jeruzalės vartai“ atlikimas. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Muzikinė kelionė. B. Mar nuotr.
Muzikinė kelionė. B. Mar nuotr.
Mirga Gražinytė-Tyla. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Mirga Gražinytė-Tyla. „Salzburger Landestheater“ nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Keletas „Eglės“ inspiracijų

Mintys po Laimio Vilkončiaus roko operos premjeros

Jau gerą pusmetį išgirdusi apie pagonybę krūpteliu. To, ką buvo normalu suvokti kaip mūsų tautos mitą, istoriją, pagarbą protėviams ir amžiną būtį, po kai kurių veikėjų kalbų pradedu purtytis lyg kokio užkrato. Bijau, kad pagal savo siaurą suvokimą iš aukštų tribūnų netrukus bus subanalinta ir mūsų mitologija – tie dvasinio turto klodai, iš kurių daug ko semiasi ir menas (ne tik lietuviškas, prisiminkime muzikos šedevrus nuo Richardo Wagnerio iki, pavyzdžiui, skandinavų kūrėjų). Manau, daugelis dabarties žmonių pagonybę priimame kaip senąjį baltų tikėjimą, o ne mūsų religiją, kad ir kaip to norėtų butaforija pasidabinę šiandieniniai pseudožyniai ir vaidilutės. Netgi kalbėdami apie kažkokį „įteisinimą“. Pagonybė tapo mitologija, tautosaka, pasaka, kuri niekada nevirs tikrove. Vienas nuostabiausių lietuvių tautosakos lobyno perlų yra „teogoninis mitas“ (pasak Gintaro Beresnevičiaus) „Eglė žalčių karalienė“, kurioje herojai (dievybės) transformuojasi, keičia pavidalus ir juda tarp kosmoso sferų, egzistuoja ne tik baltų, bet ir Egipto, indų mitologijoje, kas išplečia archajinių mūsų tautos šaknų suvokimą iki begalybės. Ši pasaka iki šiol suteikia neaprėpiamus horizontus interpretacijoms, hipotezėms, moksliniams ir jausminiams atradimams, netgi aktualijoms. Visai neseniai, pernai, buvo parodytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, jungiantis keletą semantinių lygmenų, kontraversiškai traktuojamų politinių ir mitinių prasmių. Ne vienas simbolis iškilo ir šįkart, klausantis Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pagal Sigito Gedos libretą. Daugiau nei prieš 30 metų „Eglės žalčių karalienės“ tema draugėn subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, poetą Sigitą Gedą ir idėjos iniciatorių Vytautą Kernagį, kuris ketino operą pastatyti, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. Gaila, kad „Eglė“ tuomet nepasirodė scenoje – būtų sukėlusi tikrą revoliuciją ir smarkiai sudrebinusi sovietų ideologijos pamatus. Tiesa, neišvengiami dalykai būtinai įvyks – šį revoliucinį darbą akademinės muzikos srityje nudirbo Bronius Kutavičius, savo muzikoje atvėręs unikalius baltiškus klodus ir pažadinęs ne tik kultūrinio, bet, galima sakyti, ir politinio atgimimo bangą.

Monika Pundziūtė (Eglė). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Monika Pundziūtė (Eglė). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Jeronimas Milius (Žilvinas), Tadas Girininkas (Kariūnas), Mindaugas Zimkus (Artojas), Česlovas Gabalis (Girinis). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Jeronimas Milius (Žilvinas), Tadas Girininkas (Kariūnas), Mindaugas Zimkus (Artojas), Česlovas Gabalis (Girinis). D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Scena iš operos „Eglė“. D. Umbraso nuotr. („Lietuvos rytas“)
Laimutė Ligeikaitė

Įvyko stebuklas?

Mintys po Ramintos Šerkšnytės operos vaikams „Penki Merės stebuklai“ premjeros

Vyresnioji karta užaugo su vieninteliu legendiniu Jurgio Gaižausko „Buratinu“, o jų vaikams atsivėrė tikra įvairovė. Džiugina, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras tapo svetingesnis lietuvių autorių veikalams ir netgi vaikiškoms operoms. Pastarųjų iniciatorė kartu su operos teatru yra Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2008 m. paskelbusi konkursą vaikiškai operai sukurti. Ir štai jau matomi šio bendro darbo vaisiai: sceną išvydo Jono Tamulionio „Bruknelė“, Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis puikis“. Be to, prieš gerą dešimtmetį buvo įgyvendintas LNOBT ir meninės studijos „Diemedis“ bei trijų mokyklų pradinių klasių projektas „Statykime operą!“. Rasos Dikčienės vaikiškas operėles „Kabakšt kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ teatro scenoje tuomet atliko daugiau nei 400 Vilniaus darželių ir pradinių mokyklų jaunųjų artistų. Tai tik keletas pavyzdžių iš svarbiausios Lietuvos operos scenos. Reikia pripažinti, kad operų vaikams kūryba pakankamai gyvybinga, pastarąjį dešimtmetį jų rasime įvairiuose Lietuvos teatruose – Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“, vėliau „Makaronų opera“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir kt.

Gabrielius Valentinovičius (Simas), Jomantė Šležaitė (Merė) ir Ugnė Skairytė (Elė). M. Aleksos nuotr.
Gabrielius Valentinovičius (Simas), Jomantė Šležaitė (Merė) ir Ugnė Skairytė (Elė). M. Aleksos nuotr.
Liudas Mikalauskas (Ponas Benas), Tomas Pavilionis (Auklius), Joana Gedmintaitė (Ponia Ben). M. Aleksos nuotr.
Liudas Mikalauskas (Ponas Benas), Tomas Pavilionis (Auklius), Joana Gedmintaitė (Ponia Ben). M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Jomantė Šležaitė (Merė). M. Aleksos nuotr.`
Jomantė Šležaitė (Merė). M. Aleksos nuotr.`
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Neeilinė byla

Juliaus Juzeliūno 100-mečio kulminacija – opera „Žaidimas“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Paskelbtieji Juliaus Juzeliūno metai, pažymint kompozitoriaus 100-metį, praėjo labai turiningai. Muzikų bendruomenė nuoširdžiai dalyvavo daugybėje stambių ar smulkesnių koncertų, salės irgi nebuvo tuščios. Kaip unikalus projektas, Juzeliūno metus papildė įdomi, netgi interaktyvi paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos rengėjas kompozitorius Šarūnas Nakas, Juzeliūno mokinys, ten eksponavo ne tik fotografijas, instaliacijas, schemas ir t.t. (beje, kol dar veikia, rekomenduoju apsilankyti), bet ir sugebėjo sukurti trumpus filmus, kondensuotais vaizdais, trumpais užrašais ir Juzeliūno muzikos fonu perteikiančius kelionės į Sankt Peterburgą, baleto ar operų kūrimo istorijas. Ekrane galime išvysti ir 1968 m. sukurtos operos „Žaidimas“ (ne)pastatymo detektyvą. Begarsio kino stilistika suvaidintos (pasitelkti profesionalūs aktoriai ir vienas muzikas) scenos, perteikiančios autoriaus ir teatro artistų bei „partinių“ konfliktus, kompozitoriaus išgyvenimus, kompromiso paieškas, ekrane atrodo gana šmaikščiai. Bet tikrovė buvo kur kas niūresnė, o liūdnai pagarsėjusi istorija apie vis kylančias kliūtis šį veikalą iki galo įgyvendinti palieka ne vieną klaustuką. Solidžiausio Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo, šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografijoje randame faktų apie operos „kryžiaus kelius“. „Žaidimas“ buvo įtrauktas į LNOBT meno tarybos patvirtintų spektaklių 1970 m. planus. Tačiau kilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius atmetė siūlymus koreguoti partijas, taisyti kai kurias partitūros vietas. 1971 m. koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas, taip parodydami, kad kūrinys visiškai „įkandamas“. Tačiau galutinis vieno autoritetingo solisto verdiktas, neatmetant ir partijos funkcionierių įsikišimo, padėjo tašką. Opera nebuvo pastatyta. Žinant jos siužetą ir tuo metu neįprastą muzikinę kalbą, dar galima suprasti – anuomet buvo numarintas ne vienas įdomus kūrinys. Tačiau kodėl po kelių dešimtmečių istorija pasikartojo? Suabejojęs veikalo komercine sėkme, juo praturtinti repertuarą atsisakė ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; Kauno muzikinio teatro vadovai, „pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino“; Lietuvos kompozitorių sąjungos pasiūlymams dėl koncertinio atlikimo atsispyrė ir Nacionalinis simfoninis orkestras; muzikiniam telefilmui neatsirado reikiamų lėšų. „Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas“, – Ambrazo knygoje pateikiami paties Juzeliūno žodžiai.  

Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Scena iš operos „Žaidimas“. R. Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. R. Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. R. Danisevičiaus nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Pakelta kartelė

Prisiminus muzikologą Adeodatą Tauragį ir pamąsčius apie dabarties kultūrą

Vos daugiau nei prieš savaitę, rugpjūčio 30-ąją, muzikologui, eruditui Adeodatui Tauragiui (1936–2004) būtų sukakę 80 metų. Vyresnės kartos muzikai, ir ne tik jie, gerai prisimena šią ryškią asmenybę, o buvę Muzikos ir teatro akademijos studentai iki šiol dalijasi įspūdžiais apie neeilinius dėstytojo pokštus, ypatingą reiklumą, legendinį griežtumą ir bekompromisį siekį kilstelėti studentų, o ir kolegų, intelektinį lygį, ugdyti pagarbą savo profesijai. Nuoširdžiai vadinome jį Profesoriumi. Daugeliui jis buvo bene verčiausias šio vardo, nors oficialiai – nežinia, ar dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių aplinkybių – tebuvo Muzikos ir teatro akademijos docentas. Jis prisidėjo prie muzikos vadovėlių kūrimo, parašė šimtus įrašų anotacijų, muzikai skirtų laikraščių puslapių, vedė radijo, televizijos laidas, išsamiai komentavo koncertus. A. Tauragis rengė straipsnius apie moderniąją užsienio muziką, kas tuomet „už geležinės uždangos“ buvo gana drąsu. Jis asmeniškai bendravo su žymiuoju britų kompozitoriumi Benjaminu Brittenu. Dar 1965-aisiais Maskvoje A. Tauragis vienas pirmųjų išleido monografiją apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos klasiką (beje, džiugu, kad šiandien jaunas muzikologas Edvardas Šumila, vadovaujamas Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės, domisi A. Tauragio palikimu ir parengė solidų darbą apie muzikologo ir kompozitoriaus susirašinėjimą). Iš visur, kur tik keliavo, Profesorius partempdavo sunkiausius krepšius čia neprieinamų knygų, plokštelių, žurnalų. A. Tauragis buvo lietuviškos Muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir leidybos variklis. Be jo veikiausiai išvis neturėtume Muzikos enciklopedijos, daugelis šį unikalų leidinį iki šiol vadina „Tauragio enciklopedija“.

Muzikos istorijos katedros pedagogai. Iš kairės: Jadvyga Čiurlionytė (sėdi), Juozas Gaudrimas, Adeodatas Tauragis, Zita Kelmickaitė, Kazys Jasinskas, Jūratė Gustaitė, Vytautas Landsbergis. 1980 m. LMTA archyvo nuotr.
Muzikos istorijos katedros pedagogai. Iš kairės: Jadvyga Čiurlionytė (sėdi), Juozas Gaudrimas, Adeodatas Tauragis, Zita Kelmickaitė, Kazys Jasinskas, Jūratė Gustaitė, Vytautas Landsbergis. 1980 m. LMTA archyvo nuotr.
Algirdas Ambrazas, Jūratė Gustaitė, Jonas Bruveris, Ona Narbutienė, Adeodatas Tauragis, Danutė Palionytė. 2001 m. LMTA archyvo nuotr.
Algirdas Ambrazas, Jūratė Gustaitė, Jonas Bruveris, Ona Narbutienė, Adeodatas Tauragis, Danutė Palionytė. 2001 m. LMTA archyvo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Atsivėrė daugybė prasmių

Mūzos Rubackytės rečitalis Vilniaus festivalyje

„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.

 

Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Ne vien romantika

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas su Petru ir Luku Geniušais

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją –  Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.

Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.

Lukas Geniušas. J. Stacevičiaus nuotr.
Lukas Geniušas. J. Stacevičiaus nuotr.
Petras Geniušas. J. Stacevičiaus nuotr.
Petras Geniušas. J. Stacevičiaus nuotr.
Gintaras Rinkevičius. J. Stacevičiaus nuotr.
Gintaras Rinkevičius. J. Stacevičiaus nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas