7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė

Universali žinia

Mintys po koncerto, skirto Holokausto aukų atminimui

Dėmesį visuomet patraukia koncertai, turintys aiškią mintį ir atliekantys tam tikrą misiją. Projekto „Muzika ir politika“ iš ciklo „Nutildyti balsai“ ir VšĮ „Pax et Bonum“ bei ne pelno organizacijos „Forum Voix Etouffées-Cemut“ (Prancūzija) organizuotas koncertas „Atsigręžk, kai tamsumos šešėliai kris“ – vienas iš tokių.

Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Solistė Erminie Blondel, Amaury du Closel ir Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Solistė Erminie Blondel, Amaury du Closel ir Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Du dešimtmečiai muzikos jūroje

Pokalbis su operos solistu Edgaru Montvidu

Dvidešimties metų scenoje tarpsnį šiemet pažymi žinomas dainininkas Edgaras Montvidas. Nuo stažuotės Londono Karališkojoje operoje „Covent Garden“, kurioje 2002 m. debiutavo Alfredo vaidmeniu Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“, solistas Lietuvoje retokas svečias.

Edgaras Montvidas. D. Matvejevo nuotr.
Edgaras Montvidas. D. Matvejevo nuotr.
Edgaras Montvidas Th. Manno festivalyje. G. Beržinsko nuotr.
Edgaras Montvidas Th. Manno festivalyje. G. Beržinsko nuotr.
Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Simon Lepper ir Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Simon Lepper ir Edgaras Montvidas. G. Beržinsko nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Skambantys tėvynių apmąstymai

Žvilgsnis į šių metų Thomo Manno festivalį Nidoje

Žavioji Nida, matyt, kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas: nuo unikalių kopų, senųjų kurėnų iki „Nida Jazz“ arba šūkio „Benai, plaukiam į Nidą!“ su nelabai vykusia talentingojo Vytauto Kernagio skulptūra ant suoliuko prie marių, arba stačiai gėdinga popsine „žvaigždžių alėja“. O gal dabar Nidą garsina ant Parnidžio kopos išdygęs paminklas prancūzų rašytojui ir prosovietiniam veikėjui Jeanui-Pauliui Sartre’ui? Sakoma, kad Klaudijaus Pūdymo skulptūra yra neblogas Antano Sutkaus fotografijos įamžinimas. Žinia, 1965 m. A. Sutkui pavyko nufotografuoti Sartre’ą su Simone de Bouvoir besilankantį Nidoje. Tada tokių veikėjų atvykimas į Sovietų Sąjungą buvo stiprus ideologinis sovietų laimėjimas. Vis dėlto prieštaringai vertinamo rašytojo skulptūra viename svarbiausių Nidos taškų atsirado tik pernai. Ne vienas svarstė kodėl. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė iškėlė versiją (kultūros almanachas „Dorė“, 2018, Klaipėda), jog tai „skulptūra ne Sartre’ui, ne Sutkaus fotografijai, bet desperatiškam norui pritraukti daugiau turistų (...). Šiuo atveju dar verta kalbėti apie politinės situacijos neišmanymą ir tautinės savigarbos stoką.“ Gal ir vėl eilinį kartą prašauta su paminklais?.. Tiesa, apie kultūrinio turizmo plėtrą nebūčiau tokios skeptiškos nuomonės, kaip savo straipsnyje toliau dėsto S. Daugirdaitė. Manyčiau, kultūrinis turizmas yra tai, ką geriausio galima pasiūlyti pasauliui. Žinoma, turint tvirtus vertybinius kriterijus.

Gaiva Bandzinaitė ir Wolfgang Holzmair. G. Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė ir Wolfgang Holzmair. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Rupaitė, Indre Baikštytė, Kristina Anusevičiūtė, Povilas Jacunskas. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Rupaitė, Indre Baikštytė, Kristina Anusevičiūtė, Povilas Jacunskas. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Nerijus Masevičius. G. Beržinsko nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Nerijus Masevičius. G. Beržinsko nuotr.
Giedrius Gelgotas ir Gunta Gelgotė. G. Beržinsko nuotr.
Giedrius Gelgotas ir Gunta Gelgotė. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Armonaitė. G. Beržinsko nuotr.
Ingrida Armonaitė. G. Beržinsko nuotr.
Izabelė Jankauskaitė, Martynas Stakionis, Jurgita Česonytė ir choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Izabelė Jankauskaitė, Martynas Stakionis, Jurgita Česonytė ir choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Muzikiniai Andriaus Žlabio namai Paliesiuje

Pianisto rečitalio įspūdžiai

 

Neabejotinai viena svarbiausių koncertinių scenų Lietuvoje jau tampa Paliesiaus dvaras. Birželio 29-osios popietę į koncertą jis pritraukė daugybę klausytojų, tarp kurių buvo ir kultūros ministras. Nenuostabu, juk čia ir vėl rečitalį surengė šios unikalios akustikos salės „krikštatėvis“, JAV gyvenantis žymus pianistas, „Grammy“ nominantas Andrius Žlabys. Tai jis paskatino dvaro šeimininką dr. Julių Ptašeką čia pradėti koncertinę veiklą, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir nepaprastą restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas taip pat prisidėjo prie to, kad „Pasagos“ salėje pernai suskambo naujas koncertinis „Steinway & Sons“ fortepijonas, pasižymintis puikiomis tembrinėmis savybėmis. Paliesiuje A. Žlabys koncertuoja nuolat, ko gero, tik čia jį galima išgirsti kur kas dažniau nei didžiosiose mūsų scenose.

Andrius Žlabys. A. Jakšto nuotr.
Andrius Žlabys. A. Jakšto nuotr.
Andrius Žlabys. A. Vytienės nuotr.
Andrius Žlabys. A. Vytienės nuotr.
Andrius Žlabys. A. Vytienės nuotr.
Andrius Žlabys. A. Vytienės nuotr.
Koncerto publika. A. Jakšto nuotr.
Koncerto publika. A. Jakšto nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Gera kompanija

Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų koncerto „Sergejus Krylovas ir draugai“ Vilniaus festivalyje įspūdžiai

Šiųmetis Vilniaus festivalis išsiskiria gerai apgalvotomis programų koncepcijomis. Tai vėl atsiskleidė koncerte, vykusiame birželio 11 d. Šv. Jonų bažnyčioje. Jį pavadinau koncertu su gera kompanija, turėdama omeny ir programos kompozitorius, ir atlikėjus. Visus skambėjusius autorius – Vidmantą Bartulį, Algirdą Martinaitį, Alfredą Schnittke, Giyą Kancheli (Giją Kančeli) – sieja tai, kad jie dažnai pasitelkia pamėgtąją praeities muziką, kiekvienas savitai ją cituoja ir perprasmina, stebina teatrališkumu, paradoksaliais istoriniais ir nūdienos kontekstais. Bendraminčių kompanija. Reikia pasidžiaugti ir atlikėjų sambūriu – meistriškumo kartelė buvo iškelta tikrai aukštai. Sergejų Krylovą, griežiantį su savo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, girdime dažniau, o, pavyzdžiui, Pavelo Vernikovo dalyvavimas buvo retas ir svarbus įvykis. Žymus smuiko virtuozas iš Šveicarijos, ne vieno festivalio, tarp kurių ir prestižinis Siono festivalis (Šveicarija), meno vadovas, daugybės mūsų užsienyje studijavusių smuikininkų pedagogas, konkursų žiuri narys P. Vernikovas Vilniuje muzikavo su kolega S. Krylovu ir jaunomis atlikėjomis Svetlana Makarova (smuikas, Šveicarija), Elena Daunyte (violončelė), Gloria Campaner (fortepijonas, Italija).

Vilniaus festivalio koncerto akimirka. Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus festivalio koncerto akimirka. Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus festivalio koncerto akimirka. Atliekamas Alfredo Schnittke’s kūrinys. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus festivalio koncerto akimirka. Atliekamas Alfredo Schnittke’s kūrinys. D. Matvejevo nuotr.
Svetlana Makarova, Gloria Campaner, Sergejus Krylovas ir Elena Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Svetlana Makarova, Gloria Campaner, Sergejus Krylovas ir Elena Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Svetlana Makarova, Sergejus Krylovas, Pavelas Vernikovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Svetlana Makarova, Sergejus Krylovas, Pavelas Vernikovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Svetlana Makarova, Gloria Campaner ir Elena Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Svetlana Makarova, Gloria Campaner ir Elena Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Pavelas Vernikovas. D. Matvejevo nuotr.
Pavelas Vernikovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Mažoji „La Scala“ Paliesiuje

Programos „La vie de Bohème“ įspūdžiai

Jau ne naujiena, kad norintieji pabėgti nuo miestų šurmulio ir pasiklausyti aukščiausios prabos muzikos traukia į Paliesiaus dvarą. Čia, beje, ir gamtos mėgėjams yra kuo pasidžiaugti, ypač vasarą. Lietuviška Toskana pramintose apylinkėse pamatysi ir išliuoksėjusį į kelią kiškį, ir sliūkinančią lapę, ir padangėje ratus sukančius gandrus, o įvairiausių paukščių čiulbesys, nuvilnijantis pievomis, prilygsta gražiausiai muzikai. Melomanai į dvarą traukia smarkiai suintensyvėjusiame renginių tvarkaraštyje išsirinkę sau artimus žanrus – kas aukščiausio lygio džiazą (daugelis sapnuoja vėl atvykstantį Tordą Gustavseną), kas įžymių pianistų rečitalius (netrukus vėl skambins Andrius Žlabys, Viktoras Paukštelis), kas ansamblių ar orkestrų pasirodymus (nepaprastą įspūdį paliko „Kremerata Baltica“ su Gidonu Kremeriu ir Lucasu Debarque’u), kas vokalinės muzikos koncertus ir dar įvairiausio pobūdžio renginius jaukioje, geriausios akustikos salėje „Pasaga“. Prieš kelerius metus viešėjusi suomių operos žvaigždė Riikka Hakola bene viena pirmųjų čia pradėjo vokalinės muzikos koncertus. Bet kad dvare pamatytume ir išgirstume vos ne operos pastatymą – pirmas kartas. Pirmą birželio savaitgalį Paliesiuje įsikūrė, galima sakyti, mažoji „La Scala“. Nė kiek neperdedu – tokio meistriškumo operos solistus retai išgirsi didžiosiose Lietuvos scenose.

Riikka Hakola ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Riikka Hakola ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Riikka Hakola. A. Vytaitės nuotr.
Riikka Hakola. A. Vytaitės nuotr.
Annika Leino, Jaakko Kortekangas, Riikka Hakola ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Annika Leino, Jaakko Kortekangas, Riikka Hakola ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Jaakko Kortekangas ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Jaakko Kortekangas ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Koncerto akimirka. A. Vytaitės nuotr.
Koncerto akimirka. A. Vytaitės nuotr.
Jaakko Kortekangas. A. Vytaitės nuotr.
Jaakko Kortekangas. A. Vytaitės nuotr.
Riikka Hakola ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Riikka Hakola ir Eduardo Aladrén. A. Vytaitės nuotr.
Koncerto akimirka. A. Vytaitės nuotr.
Koncerto akimirka. A. Vytaitės nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Ką man kalba Mahlerio Trečioji

Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerto

Gustavas Mahleris ir „Eurovizija“ gegužės 16-osios vakarą plėšė pasiryžusius viską aprėpti. Norint buvo galima suspėti visur ir vėlų vakarą užbaigti priešais televizorių, džiaugiantis arba burnojant dėl Lietuvos atstovo pasirodymo. Čia eilinį kartą kažkas kažko nepadarė. O nuo pasiteisinimų, kad „viskas remiasi į pinigus“, man jau bloga. Pirmiausia viskas remiasi į puikias idėjas, kurių Lietuvai netrūksta jokioje srityje, tik jos ne visada būna išklausomos, išgirstamos ir juolab įgyvendinamos. Eurovizinė situacija jau yra tapusi tam tikru mūsų visuomenės (ir valdžios) simboliu – mes tokie „per vidurį“, neryškūs, be fantazijos. Žinoma, pinigų trūksta, bet gal po tuo slepiasi kitoks skurdas – dvasios, idėjų, požiūrio, svajonių?..

Justina Gringytė,  Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, Valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinio choro moterų grupė, berniukų choras „Ąžuoliukas“  G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinio choro moterų grupė, berniukų choras „Ąžuoliukas“ G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Justina Gringytė, choro „Ąžuoliukas“ vadovas Vytautas Miškinis, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Besikeičiantis laikas

Įspūdžiai iš Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir chorų koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“

Neįmanoma nupasakoti keisto jausmo, apėmusio Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 3 d. besiklausant koncerto. Buvo apnikęs kone egzistencinis istorijos ir dabarties vienalaikiškumo pojūtis. Jį sukėlė koncerto programa, į kurią vien pažvelgus apima noras pasklandyti ne vien muzikoje, bet ir jos konotacijose. Atgaivinta dalis romantiškosios Juozo Žilevičius Simfonijos f-moll – pirmosios lietuviškos simfonijos! – mus nukelia į 1919-uosius ir vėl primena pernai permąstytą Valstybės atkūrimo 100-metį, o Broniaus Kutavičiaus „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) leidžia dar daugiau pafantazuoti apie keistas laiko transformacijas.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai, dirigentas Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Epitafija praeinančiam laikui“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius ir Arvydas Malcys. D. Matvejevo nuotr.
Bronius Kutavičius ir Arvydas Malcys. D. Matvejevo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Kai suskamba naujai

Pokalbis su kompozitoriumi ir dirigentu Laurynu Vakariu Lopu

Netrukus, kovo 23 d., Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyks Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas „Rimties valanda“, kurio programoje – išskirtiniai monumentalūs kūriniai. Greta užsienio autorių Ludwigo van Beethoveno Koncerto smuikui D-dur (solistė Mari Samuelsen) ir Franciso Poulenco „Stabat mater“ sopranui, chorui ir orkestrui (solistė Dovilė Kazonaitė, Kauno valstybinis choras) išgirsime ir vieną ryškiausių Lauryno Vakario Lopo opusų – „Stacijas“. Tokia proga ir prisimindama pernai rudenį švęstą gražią kompozitoriaus sukaktį, pakalbinau šį įvairioje kūrybinėje veikloje paskendusį autorių.

Laurynas Vakaris Lopas. 2018, LMTA. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas. 2018, LMTA. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja J. Tallat-Kelpšos konservatorijos orkestrui filharmonijoje
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja J. Tallat-Kelpšos konservatorijos orkestrui filharmonijoje
Lauryno Vakario Lopo 50-mečio koncertas. A. Mockaus nuotr.
Lauryno Vakario Lopo 50-mečio koncertas. A. Mockaus nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja jubiliejiniame koncerte LMTA. 2018 m. A. Katilienės nuotr.
Laurynas Vakaris Lopas diriguoja jubiliejiniame koncerte LMTA. 2018 m. A. Katilienės nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. LNF nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. LNF nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Pasakos ir realybės mįslės

Įspūdžiai iš Giacomo Puccini operos „Turandot“ premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Reta dabar operų pastatymų, kuriuose muzikai netrukdo vaizdas. Erdvės, – nuo dainininko saviraiškos iki konkrečios scenos erdvės, – štai ko buvau pasiilgusi daugelyje matytų operų. „Užsimerkęs turiu girdėti muziką. Man svarbu sukurti erdvę, kad muzika galėtų skambėti“, – sakė režisierius Robertas Wilsonas. Taip, laikas ir erdvė – senos geros filosofinės (o ir realiai juntamos) kategorijos, kurios visuomet lydi muzikos meną. Ir nuostabiausias dalykas būna tuomet, kai veikalui leidžiama laisvai kvėpuoti. Tik tada, šioje laisvėje, atsiskleidžia ir savitos koncepcijos. Tas įstabus erdvės vaizdas ir pojūtis į daugelį R. Wilsono spektaklių atėjo iš jo gimtojo Teksaso platybių. „Aš ilgiuosi tos erdvės, kurioje užaugau. Todėl mano spektakliuose ji panaši, tik apšvietimas kitas“, – spaudos konferencijoje sakė režisierius, scenografijos ir šviesų dailininkas R. Wilsonas. Ko gero, režisieriams reikia gimti Teksase, kad suprastų šio elemento svarbą.

Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Kristian Benedikt (Kalafas). M. Aleksos nuotr.
Kristian Benedikt (Kalafas). M. Aleksos nuotr.
Steponas Zonys (Ping), Vincenç Esteve (Pang) ir Juan Antonio Sanabria (Pong). M. Aleksos nuotr.
Steponas Zonys (Ping), Vincenç Esteve (Pang) ir Juan Antonio Sanabria (Pong). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
Modestas Pitrėnas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Modestas Pitrėnas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Robertas Wilsonas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Robertas Wilsonas ir solistai. M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Turandot). M. Aleksos nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas