Autorius: Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo operos „Post futurum“ premjeros

Keičiasi šimtmečiai, keičiasi kartos, keičiasi menas, idėjos, prioritetai, žmonės. Naujovės smarkiai lenkia tradicijas, o staigūs ir netikėti virsmai byloja apie kur kas aštresnę ir kontrastingesnę nei teatre gyvenimo dramaturgiją. Kai gretimose gatvėse šurmuliavo Kaziuko turgus, kai pradėjo eiti pareigas naujas direktorius, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nugriaudėjo šiuolaikiškos operos premjera, tuo pat metu netekome mūsų tradicijos, aukštosios operos kultūros (galbūt jau ir nepasiekiamos) legendos Virgilijaus Noreikos.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Kauno miesto simfoninio orkestro koncerto su Vilmantu Kaliūnu ir Pavelu Bermanu

Tikrai nedažnai, deja, apsilankau Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Kauno miesto simfoninio orkestro (vadovas Algimantas Treikauskas) koncertuose, bet jaučiu, kad šis miestą puošiantis ir garsinantis kolektyvas sėkmingai atsinaujina ir atranda vis daugiau veiklą skatinančių veiksnių. Praėjusiais metais pasauliniu mastu buvo pripažintos kauniečių ir „Metropolitan opera“ tenoro Johno Osborno bei jau šviesaus atminimo baritono Dmitrijaus Chvorostovskio įrašytos kompaktinės plokštelės (išleido „Delos Music“); neseniai pasirodė informacija, kad orkestras turi turiningų planų ir Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimams, ir paties kolektyvo 13-kos metų sukakčiai, ir šiaip žada nenuleisti rankų per visą sezoną.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Algirdo Martinaičio „Pietos“

Ne visada valstybinės šventės ar minėtinos dienos pažymimos išskirtinio meninio lygio renginiais. Būta formalių ir net katastrofiškų Vasario 16-osios koncertų, blankiai praėjo ne viena Kovo 11-oji. Tačiau Sausio 13-oji, net ir muzikinio „apipavidalinimo“ prasme, visuomet yra išskirtinė. Atrodo, kiekvienas asmeniškai ir nuoširdžiai nori prisidėti prie jos paminėjimo, nepaisant nežinia iš kur atsirandančių diskusijų – ar tai pergalės, ar gedulo diena. Šiais metais taip pat įvyko ne vienas puikus koncertas, kurių visų aplankyti ir aptarti tiesiog neįmanoma. Sutelksiu dėmesį į renginių kulminaciją – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktą Algirdo Martinaičio oratoriją „Pieta“, kurios premjera įvyko dar 1998-aisiais Vilniaus festivalyje. Daugeliui tuomet ten buvusių, ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė dalis – kūrinį pratęsusi eisena senamiesčiu link Bernardinų bažnyčios, ją lydėjo keletas muzikantų, o visų priekyje kompozitorius, nelyginant Jėzus, ant pečių nešė arfą ir vinių prismaigstytą kryžių. Todėl didžiausią padėką reiktų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, beje, prie dirigento pulto stovėjusiam ir tuomet „Pietos“ premjeroje Nacionalinėje filharmonijoje, dėl kurio nuoširdaus entuziazmo ši ypatinga oratorija buvo vėl atgaivinta šiemet, Sausio 13-ąją. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ją atliko solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro (vad. Česlovas Radžiūnas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), bei LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro muzikos vadovo R. Šerveniko.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su 20-metį švenčiančio kvarteto „Chordos“ meno vadovu, altininku Robertu Bliškevičiumi

Jie žavingi, šiuolaikiški ir stilingi, o jų kvartetą pažįsta įvairios muzikos gerbėjai: ir klasikinės, ir šiuolaikinės, net ir tos, kuri vadinama lengvąja. Tarp gilias tradicijas Lietuvoje puoselėjančio žanro kolektyvų įsitvirtinti nelengva. Bet štai jau dvidešimt metų „Chordos“ nepaliauja stebinti naujomis idėjomis, imasi griežti retai atliekamus, bet vertingus kūrinius ir ištikimai draugauja su lietuvių kompozitoriais. Dvidešimtmetis – puiki proga apžvelgti kolektyvo kūrybinį kelią ir meninius prioritetus. Apie tai pasakoja kvarteto meno vadovas, altininkas Robertas Bliškevičius.

Laimutė Ligeikaitė

Naujas CD: Lithuanian Chamber Orchestra. Kutavičius / Balakauskas / Martinaitis. „Telos Music“, 2017

Neseniai pasirodė ir įprastas, ir kartu ypatingas dalykas – nauja kompaktinė plokštelė. Ją įrašė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) su dirigente Adrija Čepaite.

Kodėl plokštelė ypatinga? Atrodytų, po plačiai nuskambėjusios pernykštės, išleistos garsiausios pasaulyje klasikinės muzikos leidėjos „Deutsche Grammophon“ (su Antonio Vivaldi „Metų laikais“ ir solistu Sergejumi Krylovu), kuri priminė, kad lietuvių kolektyvas priklauso pasauliniam klasikinės muzikos elitui, jau galima ilsėtis ant laurų. Vis dėlto Europos publikai skirta naujoji plokštelė, išleista Vokietijos įrašų firmos – garsiosios „Naxos“ partnerės „Telos Music“ – yra svarbi keletu aspektų. Pirmiausia – tai vienas iš nedaugelio per ilgus dešimtmečius Europos leidinių, kuriame parodytas išskirtinis dėmesys lietuvių muzikai. Plokštelėje įrašyti iškiliausių autorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio, – dariusių didžiulę įtaką mūsų dabarties muzikos raidai, kūriniai. Reiktų pasakyti, jog tai tik maža dalelė XX a. lietuvių muzikos aukso fondo, verto naujo žvilgsnio, nepriekaištingo atlikimo ir įamžinimo, tačiau pradžia gera. Beje, autorius ir kūrinius atsirinko vokiečių leidėjai, išklausę daugybę mūsų kompozitorių muzikos ir, ko gero, pasirinkę germaniškajai kultūrai artimesnes partitūras, susijusias su baroku, Bachu ir nuspalvintas lietuviško identiteto ženklais.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto „Gaidos“ festivalyje

Vienas „Gaidos“ koncertas įkvėpė pasidalyti mintimis apie mitų griovėjus. Žinoma, tai susiję su Algirdo Martinaičio premjeros pavadinimu, bet pati nustebau atradusi, jog tai susiję ir su visais kitais to vakaro autoriais bei atlikėjais. 

Laimutė Ligeikaitė

Keletas nūdienos įspūdžių

Vieną savaitę populiariame interneto portale pamatau simfoninio orkestro, kitą – žymaus pianisto koncertų „recenzijas“, o neseniai žiūriu – kvietimas į diskusiją apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį ir teatro meną

Laimutė Ligeikaitė

Mintys prasidėjus programos „Vaidilos klasika“ koncertams

Pastarasis savaitgalis užgriuvo sezonų pradžios koncertais – įvairiose organizacijose prasideda renginių maratonai, kurie verčia tik stebėtis Vilniaus kultūrinio gyvenimo turtingumu, nuolatiniu atsinaujinimu, vis įvairesnėmis galimybėmis. Rimta kamerinių koncertų erdve jau tapęs „Vaidilos“ teatras šį pusmetį rengiasi pavirsti neįtikėtinai intensyvaus muzikinio gyvenimo vieta. Čia suplanuoti įvairiausių žanrų atlikėjų koncertai – chorų „Jauna muzika“, „Bel canto“, „Viva“, pianistų Luko Geniušo, Petro Geniušo, Andriaus Žlabio, džiazo, jaunųjų talentų, dainininkių Asmik Grigorian, Viktorijos Miškūnaitės, world music projekto ir kt. Gal todėl į pirmo renginio rugsėjo 17 d. pavadinimą „Didysis sezono atidarymo koncertas“ iš pradžių žvelgiau su šypsena, bet peržiūrėjusi sezono repertuarą turiu pripažinti, jog nekuklioje antraštėje yra tiesos.

Laimutė Ligeikaitė

Mirga Gražinytė-Tyla dirigavo Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“

Laikraščio puslapiuose negaliu neprisiminti neabejotinai vieno ryškiausių vasaros koncertų, įvykusio Kristupo vasaros festivalyje liepos 29 d. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme, kur Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo orkestro (vadovas Donatas Katkus), choro „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas) ir solistų atliekamai Josepho Haydno oratorijai „Pasaulio sutvėrimas“ dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla. Ši didinga oratorija neretai skamba visame pasaulyje, minėti kolektyvai (o ir kiti) ją taip pat yra atlikę ne kartą. Tai vėlyvasis ir bene sudėtingiausias Haydno kūrinys, pasižymintis jau sodresnėmis orkestro spalvomis, įvairesne harmonija, reljefišku polifoniniu piešiniu. Pirmoje ir antroje oratorijos dalyse pasakojama apie šešias pasaulio kūrimo dienas. Trečia dalis skirta Adomo ir Ievos paveikslui.

Laimutė Ligeikaitė

Vilniaus festivalyje – Osvaldo Balakausko kamerinės kūrybos vakaras

Tarp daugybės itališkų spalvų šių metų Vilniaus festivalyje – ryškus ir svarbus lietuviškas akcentas. Kompozitoriaus Osvaldo Balakausko 80-mečiui skirtame koncerte birželio 8 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šio autoriaus kamerinė muzika. Programą sumanė Vilniaus festivalis ir kompozitorius bei dirigentas Vykintas Baltakas. Su savo vadovaujamu Lietuvos ansamblių tinklo kolektyvu, kuriame muzikuoja bene geriausi mūsų instrumentininkai, jis yra tapęs tikru lietuvių muzikos propaguotoju, jos ambasadoriumi užsienyje, periodiškai rengiančiu programas, pagerbiančias lietuvių muzikos asmenybes. Jau įvyko projektas „Retro atspindžiai“, koncertai Broniaus Kutavičiaus jubiliejui, Juliaus Juzeliūno 100-mečiui. Šį kartą Lietuvos ansamblių tinklas su styginių kvartetu „Chordos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru pateikė Balakausko kamerinės kūrybos retrospektyvą nuo 1997-ųjų iki 2013-ųjų. Nors Balakausko muzika dažnokai skamba Lietuvoje ir užsienio festivaliuose, vis dėlto šį koncertą galima pavadinti savotišku premjerų vakaru, nes turėjome galimybę išgirsti vos kartą arba nė karto negirdėtus kūrinius: prieš dvidešimt metų tik kartą buvo atliktas „Concerto RK“, „Adagio cantabile“ apskritai beveik nežinomas, naujas kūrinys „Mozaika“ buvo pagrotas tik akordeono festivalyje, Penktasis styginių kvartetas neskambėjo niekados, „Arcada“ ir „Odyssey-2“ – vėlgi atgaivinti po daugelio metų. Šios restauracinės iniciatyvos ėmęsis Vykintas Baltakas teigia, jog tokią intenciją padiktavo pirmiausiai noras prikelti „Concerto RK“ – juk visada gaila, kai muzikantai įdeda labai daug darbo, o kūrinį pagroja tik kartą. Pokalbyje V. Baltakas sakė, kad atrinkdami repertuarą savo programoms dirba labai kruopščiai ir ilgai, klausosi įrašų (tokią galimybę suteikia Lietuvos muzikos informacijos centras). „Šia programa siekėme sukurti lyg sinfoniettą, t.y. atlikti ir įrašyti stambesnius kamerinius kūrinius. Trio, kvartetas, kvintetas gali ir dažniau suskambėti. O, pavyzdžiui, didesnės sudėties „Arcada“ – labai puikus kūrinys, bet atliekamas retai, nes nėra kam susiburti ir jį pagroti. Jaučiu pareigą ir didelį norą tai padaryti. Be to, atlikėjai, su kuriais bendradarbiauja Lietuvos ansamblių tinklas – kvartetas „Chordos“, smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – turi savo repertuarą, kuris ne mažiau įdomus, tad galima jėgas sujungti. Prisimenu, mokykloje buvome mokomi, kokie vieno ar kito autoriaus kūriniai yra „geri“, o kiti, suprask, nelabai verti dėmesio. Bet juk yra daugybė labai gerų kūrinių! Nenoriu vadovautis šablonais ir groti tik tuos, kurie paminėti vadovėliuose. Mes siekiame kitu rakursu pažvelgti į autoriaus kūrybą. Lietuvos kamerinio orkestro dalyvavimas labai praplėtė mūsų galimybes, koncertą praturtinome kūriniais styginių orkestrui“, – sakė V. Baltakas.