7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Teatras

Niekad nebėgau nuo tikrovės

Krystianas Lupa apie „Procesą“

Lapkričio 15 d. Varšuvos Naujajame teatre (Nowy teatr) numatyta Krystiano Lupos spektaklio pagal Franzo Kafkos „Procesą“ premjera.

Krystian Lupa. J. Damiński nuotr.
Krystian Lupa. J. Damiński nuotr.
Milda Brukštutė

Nesi atstumtasis iš niekur

Pokalbis su režisieriumi Ainiu Storpirščiu

Spalio 14, 15 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje – spektaklio vaikams „O Viešpatie, Vilnius!“ premjera. Scenarijaus autorius ir režisierius – Ainis Storpirštis, dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi ir idėjos sumanytoju Ainiu Storpirščiu.

Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Scena iš spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Erika Gaidauskaitė ir Simonas Storpirštis. D. Sarapino nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Ar jau nužudėte Tartiufą savyje?

Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Rugsėjo 27 d. kartu su kitais teatro gurmanais pasižiūrėjusi Oskaro Koršunovo premjerinį spektaklį „Tartiufas“ tariausi sugalvojusi savotišką terminą – naujadarą: teatrinių bendraminčių terariumas. Šešis mėnesius reanimuotas LNDT projektas tą vakarą atrodė pakankamai žvalus, gyvybingas, netgi savotiškai patrauklus. Ar juokingas? Taip. Ar baugiai įtikinantis? Ne.

Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.`
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.`
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Lina Klusaitė

Molière’o laikų atavizmas: tarp kameros ir kaukės

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Tartiufas“

Jeigu paklaustumėte, koks menas geriausiai išmano fizionomiką, daugelis turbūt atsakytų, kad tai – fotografija. Tačiau aiškindamas atvaizdą be teatro negalėjo išsiversti net Roland’as Barthes’as, teigęs, kad fotografija, kaip ir teatras, reikšmę įgyja tik užsidėdama kaukę.

Scena iš spektaklio „Tartiufas“ D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“ D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė (Elmira) ir Salvijus Trepulis (Orgonas). D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė (Elmira) ir Salvijus Trepulis (Orgonas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“ D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“ D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas (Tartiufas). D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas (Tartiufas). D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Taki spektaklio ir žiūrov(i)ų tapatybė

Apie spektaklį „Trans Trans Trance“

Kai pavasario pabaigoje pirmą kartą pamačiau spektaklio „Trans Trans Trance“ eskizą, patekau į trečiąją pavadinimo būseną – „trance“. Ekstazę sukėlė ne tik muzikos pulsavimas, bet ir džiaugsmas, kad pagaliau Lietuvos teatre jaunos moterys vienijasi ir kalba apie moteris.

Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Rimgailė Renevytė

Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

Gabrielės Tuminaitės „Fantazijus“ Vilniaus mažajame teatre

Bene prieš metus naujai duris atvėrusioje erdvėje „Kvartalas“ (buvusiame dekoracijų sandėlyje Labdarių gatvėje) buvo parodytas Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Fantazijus“ eskizas, kurio premjera šį rugsėjį Vilniaus mažasis teatras pradėjo savo naująjį sezoną. „Fantazijus“ žiūrovus pasiekė jau virtęs spektakliu, nušlifuotas, „išvalytas“ nuo nereikalingų elementų, aktorių kuriami personažai išgryninti ir paruošti gyvenimui.

Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Alma Braškytė

Nesam tokie, kokie norime būti

Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Nacionalinis dramos teatras sezoną atidarė spektakliu, jungiančiu svarbiausias teatrui dimensijas: dabarties refleksiją (siekiančią giliau ir plačiau nei vienadienių aktualijų fiksavimas) ir dabarčiai adekvačios teatro kalbos kūrimą. Išeities tašku pasirinkta romantiko Prospero Mérimée novelė „Lokys“ (1869) ir prancūzo „NoirDésir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat bei lietuvių fotografo Vito Luckaus (1943–1987) gyvenimo istorijos.

Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.

„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Į teatrą sielos palesinti

„Žydroji paukštė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Rugsėjo 9 d. įvyko spektaklio visai šeimai „Žydroji paukštė“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vienas gražiausių Lietuvos teatrų naują sezoną pasitinka šūkiu „100 priežasčių emigruoti į teatrą“. Manau, režisieriaus Vaidoto Martinaičio kauniečiams padovanota pasakiška Mauriceʼo Maeterlincko „Žydrosios paukštės“ interpretacija yra viena iš pakankamai svarių priežasčių į gimto miesto teatrą užsukti net kelių kartų kauniečiams. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai skambėtų, vilioja klasikinė literatūra. Svajotojo, filosofo, simbolisto M. Maeterlincko kūrybos viršukalnė, teatrinė pasaka „Žydroji paukštė“ nepamokslauja ir nieko neteisia. Ji mums pasakoja apie drąsą matyti tai, kas nematoma. Tenka pripažinti – žiūrovai pasiilgę į pamatines dorovines vertybes apeliuojančių klasikinių kūrinių. Maža to – mes išsiilgę meno, kurio neįmanoma paversti politikos ar propagandos įrankiu.

Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. A. Kaminsko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. A. Kaminsko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Juoko įkalinti

Apie spektaklį „Šokis Delhi“ OKT / Vilniaus miesto teatre

Rugsėjo 8 d. OKT / Vilniaus miesto teatre laukdama naująjį sezoną pradėsiančio „Šokio Delhi“, apžiūriu dvi skrajutes su spektaklio kūrėjų pavardėmis. Vienoje vaizduojamas staiga sustabdytas greitai ratu sukęsis vaizdas – išsiliejęs ir iš toli panašus į mandalą, o iš arti išryškėję rankų kontūrai primena indų deives ir dievus. Kitoje, susikertančiomis linijomis suskaidytoje į keturias dalis, spektaklio nuotraukos yra paverstos piešiniais. Jie primena komiksą, kur aktoriai, sustingę pozomis su išraiškingai sudėtais pirštais, panašiais į mudras, kuria aliuziją į Indiją. Spektaklio informacinių lapelių grafiniame dizaine išryškėję skaidymas, judėjimas, sustingimas ir pasikartojimas apibūdina Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio veiksmo organizavimo principus, o nuorodos į Indijos kultūros ir religijų motyvus atsispindi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos stilizuotoje „Harė Krišna“ mantroje bei mandalų vaizdo projekcijose.

Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 41  >>> Archyvas