7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Teatras

Alma Braškytė

Nesam tokie, kokie norime būti

Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Nacionalinis dramos teatras sezoną atidarė spektakliu, jungiančiu svarbiausias teatrui dimensijas: dabarties refleksiją (siekiančią giliau ir plačiau nei vienadienių aktualijų fiksavimas) ir dabarčiai adekvačios teatro kalbos kūrimą. Išeities tašku pasirinkta romantiko Prospero Mérimée novelė „Lokys“ (1869) ir prancūzo „NoirDésir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat bei lietuvių fotografo Vito Luckaus (1943–1987) gyvenimo istorijos.

Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę

Naujojo cirko savaitgaliui „Menų spaustuvėje“ pasibaigus

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.

„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„Lʼabsolu“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„All the Fun“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„La Cosa“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
„Pelat“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Į teatrą sielos palesinti

„Žydroji paukštė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Rugsėjo 9 d. įvyko spektaklio visai šeimai „Žydroji paukštė“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vienas gražiausių Lietuvos teatrų naują sezoną pasitinka šūkiu „100 priežasčių emigruoti į teatrą“. Manau, režisieriaus Vaidoto Martinaičio kauniečiams padovanota pasakiška Mauriceʼo Maeterlincko „Žydrosios paukštės“ interpretacija yra viena iš pakankamai svarių priežasčių į gimto miesto teatrą užsukti net kelių kartų kauniečiams. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai skambėtų, vilioja klasikinė literatūra. Svajotojo, filosofo, simbolisto M. Maeterlincko kūrybos viršukalnė, teatrinė pasaka „Žydroji paukštė“ nepamokslauja ir nieko neteisia. Ji mums pasakoja apie drąsą matyti tai, kas nematoma. Tenka pripažinti – žiūrovai pasiilgę į pamatines dorovines vertybes apeliuojančių klasikinių kūrinių. Maža to – mes išsiilgę meno, kurio neįmanoma paversti politikos ar propagandos įrankiu.

Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. A. Kaminsko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. A. Kaminsko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Juoko įkalinti

Apie spektaklį „Šokis Delhi“ OKT / Vilniaus miesto teatre

Rugsėjo 8 d. OKT / Vilniaus miesto teatre laukdama naująjį sezoną pradėsiančio „Šokio Delhi“, apžiūriu dvi skrajutes su spektaklio kūrėjų pavardėmis. Vienoje vaizduojamas staiga sustabdytas greitai ratu sukęsis vaizdas – išsiliejęs ir iš toli panašus į mandalą, o iš arti išryškėję rankų kontūrai primena indų deives ir dievus. Kitoje, susikertančiomis linijomis suskaidytoje į keturias dalis, spektaklio nuotraukos yra paverstos piešiniais. Jie primena komiksą, kur aktoriai, sustingę pozomis su išraiškingai sudėtais pirštais, panašiais į mudras, kuria aliuziją į Indiją. Spektaklio informacinių lapelių grafiniame dizaine išryškėję skaidymas, judėjimas, sustingimas ir pasikartojimas apibūdina Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio veiksmo organizavimo principus, o nuorodos į Indijos kultūros ir religijų motyvus atsispindi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos stilizuotoje „Harė Krišna“ mantroje bei mandalų vaizdo projekcijose.

Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Juras Tarava

Sceniniai dokumentai

Pokalbis su festivalio „Sirenos“ meno vadove Audra Žukaityte

Kartu su pirmaisiais rudens sąskambiais pamažu ima girdėtis ir „Sirenų“ kauksmai. Festivalio programoje šiemet pristatomi šeši užsienio kūrėjų spektakliai. Kaip pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, „ne vienus metus teko intensyviai dirbti, kad šiemet galėtume didžiuotis vienu metu Vilniuje pristatydami tokias pavardes kaip Macaigne’as, Mundruczó, Serebrennikovas, laukiam grįžtančių „Rimini Protokoll“, nekantraujame supažindinti žiūrovus ir su italų teatro grupės „MOTUS“ spektakliu „MDLSX“, naujausia Mariaus Ivaškevičiaus kūrinio interpretacija bei dokumentinio teatro specialistais iš Vokietijos – Hansu Werneriu-Kroesingeriu bei Regine Dura“. Šiemet pusę programos sudaro spektakliai, sukurti remiantis asmenine patirtimi, asmeniniais pasakojimais, asmeniniais dokumentais. Apie tai ir kalbamės su festivalio meno vadove Audra Žukaityte.

„Teatro atminimo akmenys“. F. Grünschloss nuotr.
„Teatro atminimo akmenys“. F. Grünschloss nuotr.
Audra Žukaitytė. K. Žičkytės nuotr.
Audra Žukaitytė. K. Žičkytės nuotr.

Kur dingo lėlės?

Apie lėlių teatrą su festivalio „Materia Magica“ svečiais Yael Rasooly ir Arieliu Doronu kalbasi Agnė Pulokaitė

Gegužės mėnesį Klaipėdoje vykęs devintasis lėlių teatro festivalis šiemet atsinaujino, pakeitė pavadinimą ir kryptį, tapo atviresnis įvairaus amžiaus auditorijai. Kas dvejus metus tarptautinę programą pristatantis renginys „Materia Magica“ kol kas ir teatro profesionalų, ir žiūrovų linksniuojamas kur kas rečiau nei kiti šalies teatro festivaliai.

„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Skaitoviškas pasivaikščiojimas parke

Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Vokietukai“

Pastaruosius sezonus Lietuvos teatre vis daugiau randasi formų, kurioms nebetinka „spektaklio“ apibūdinimas. Arba prie „spektaklio“ tenka pridėti paaiškinimą: „audiovizualinių potyrių“, „pojūčių“ ir pan., galima susidurti net su „patyriminio pasirodymo“ apibūdinimu. Sezoną, regis, anksčiausiai iš visų sostinės teatrų pradėjęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras „išrado“ dar vieną „žanrą“ – „teatrinį turą“. Taip pavadintą spektaklį „Vokietukai“ pristatė vokiečių režisierė Sonya Schönberger.

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Spektaklios režisierė Sonya Schönberger (dešinėje). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklios režisierė Sonya Schönberger (dešinėje). D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Jūratė Vilūnaitė D. Matvejevo nuotr.
Jūratė Vilūnaitė D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Jūratė Vilūnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Aidas Jurgaitis, Eglė Špokaitė, Neringa Krunglevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Jūratė Vilūnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Aidas Jurgaitis, Eglė Špokaitė, Neringa Krunglevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Ivanova

Serebrennikovas kalbėti negali. Ką kalba kiti?

„Menininkas narve – neįtikėtina, kad tai ne metafizinė metafora, o šių dienų realybė, – mintimis dalijasi Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Kirilo Serebrennikovo, įkalinto narve, nuotrauka giliai sukrėtė, tokio vaizdo neįmanoma užmiršti. Visa ši istorija – tai itin brutalus kėsinimasis į žmogaus orumą ir kūrėjo laisvę. Negalime apsimesti, kad nieko neįvyko, ar manyti, kad mūsų tai neliečia.“

 

Iš „Vasaros“ – už grotų, arba trumpa introdukcija

Rugsėjo 22 d. Sankt Peterburge, dėl kaltinimo galimai neteisėtai pasisavinus valstybės biudžeto lėšas, suimtas rusų teatro ir kino režisierius, „Gogolio centro“ meno vadovas Kirilas Serebrennikovas. Režisierius buvo suimtas Sankt Peterburge, kur statė kino filmą „Vasara“ apie Viktorą Cojų. Surakintas antrankiais jis išvežtas į Maskvą, čia jo laukė teismas.

„Sirenų“ festivalio, kuriame rudenį bus pristatytas K. Serebrennikovo spektaklis „Artimas miestas“, pastatytas Latvijos nacionaliniame teatre, organizatoriai, džiaugęsi šiemet „Naujosios teatro realybės“ prizo paskyrimu K. Serebrennikovui, nekantravo sužinoti, ar režisierius atvyks į Lietuvą. Deja, anksčiau vieninteliu trukdžiu buvęs valdžios „laikinai“ atimtas Serebrennikovo užsienio pasas tapo nebe vienintele kliūtimi. Rugpjūčio 24 d. teismas nutarė, kad režisieriui skiriamas namų areštas iki spalio 19-osios, jis gali bendrauti tik su tėvais ir advokatu, jo telefoniniai ar internetiniai pokalbiai neįmanomi. 

Kirill Zykov nuotr.
Kirill Zykov nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Aprašyti legendą

Daiva Šabasevičienė. Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Daivos Šabasevičienės knyga apie Regimantą Adomaitį pasirodė jau senokai. Seniai įvyko ir jos sutiktuvės Vilniaus mažajame teatre, minint aktoriaus jubiliejų. Abu knygos „kaltininkai“ –  ir jos autorė, ir herojus – turbūt jau pamiršo susitikimų su žiūrovais, aktoriaus gerbėjais, kuriems visų pirma ir skirta ši knyga, maratoną. Nurimus proginiam patosui, norėjosi ramiai pažvelgti į Daivos Šabasevičienės ir Regimanto Adomaičio bendrą kūrinį – solidžią, beveik 300 puslapių knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. Knygų apie Lietuvos teatro istoriją ir dabartį turime nedaug, todėl kiekvienos pasirodymas svarbus ir reikšmingas.

 

Kodėl knygą vadinu bendru teatrologės ir aktoriaus kūriniu? Todėl, kad net nežinant knygos atsiradimo aplinkybių joje pačioje sunku nepastebėti jųdviejų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir sutarimo. Visa teatro bendruomenė žino: menininkai gali besąlygiškai pasitikėti sąžininga, kruopščia ir dėmesinga teatro metraštininke ir vertintoja, teatro žmogumi iki kaulų smegenų – Daiva Šabasevičiene. Ir ji to pasitikėjimo niekad neapvilia. Apie lietuvių teatrą, jo asmenybes ji yra parašiusi turbūt daugiausia iš mūsų visų. Iš tiesų teatrologės produktyvumas kelia pavydą: be daugybės straipsnių, kone kasmet pasirodo ir jos parašyta arba parengta knyga. Tokį tempą gali palaikyti tik žmogus, visiškai atsidavęs profesijai.

Kultūros bendruomenė

Lietuvos kultūros bendruomenės viešas laiškas

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

 

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

 

  PUSLAPIS IŠ 40  >>> Archyvas