Teatras

Greta Vilnelė

Pokalbis su kompozitore Agne Matulevičiūte

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė – svarbi daugelio Lietuvos teatro ir šokio spektaklių kūrybinių komandų narė, festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantė; taip pat rašo šiuolaikinę bei kino muziką. Pavasarį kartu su Meno ir mokslo laboratorija, režisieriumi Naubertu Jasinsku ir aktoriumi Matu Dirginčiumi sukūrė vienos dalies performansą „Pilėnai*“, paremtą nacionaliniu mitu. Neseniai grįžusi iš rezidencijos Japonijoje, buria menininkų komandą naujam kūriniui, įkvėptam paslaptingo Japonijos kultūros reiškinio „Sayonakidori“.

Rugsėjo 27 ir 28 d. Klaipėdos dramos teatre įvyks režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño novelę premjera. Pasak režisieriaus, „Sugrįžimas“ siūlo radikalios transformacijos galimybę, įmanomą tik visiškai atsisakius visus ir kiekvieną varžančios socialinių taisyklių bei vertinimo sistemos. Pateikiame Kristinos Sadauskienės parengto interviu su režisieriumi ištraukas.

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Laiškai apie teatrą (XXI)

Naujo teatro sezono belaukiant, nurimusioje tarsi jūra per štilį sąmonėje išnyra aktoriaus Mato Dirginčiaus ir režisieriaus Nauberto Jasinsko performansas „Pilėnai*“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2024). Kūrinys leidžia pamatyti, kas galėtų pakeisti dabartinį homo sapiens (protingąjį žmogų). Ateities žmogumi galėtų tapti švelnusis, jautrusis žmogus. Antroje pasirodymo dalyje, atlikėjams lėtai judant ir sustingstant skulptūriškomis pozomis, skamba dokumentiškos, asmeniškos dviejų draugų susirašinėjimo balso žinutėmis ištraukos.

Gustė Vyšniauskytė

„Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ festivalyje „ConTempo“

„Pagrindinė festivalio žvaigždė“, „stipriausias šių metų „ConTempo“ programos pasirodymas“ – taip buvo skelbiama dar iki Barselonoje kuriančio dueto „El Conde de Torrefiel“ spektaklio „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ parodymo Obelynėje. Išties, skamba intriguojančiai: nei aktorių, nei tradicinės scenos, užtat – ekranas, tekstas, muzika, gyvūnai... ir dar gamtoje! Tai nekantraudami aptarinėja besirenkantys ar jau ant medinių suolų įsitaisę žiūrovai. Obelys, kurių tiek daug aplink, tikriausiai sodintos čia gyvenusio gamtininko, profesoriaus Tado Ivanausko. Ši mintis nuteikia ypač romantiškai.

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Laiškai apie teatrą (XX)

Viename laiške su apmaudu iškėlei klausimą, ar teatro tikslas ir yra tiksliai panaudojant teatrines priemones perskaityti pjesę susirinkusiems žiūrovams. Manau, kiekvienas kūrėjas pasirenka savaip, bet vis dėlto neatmetu galimybės, kad kartais užtenka meistriškai pastatyti pjesę. Bet tik tada, kai pavyksta jai įpūsti gyvybės ir personažai atgyja. Lyginant du pagal panašaus modernizmo laikotarpio kūrinius pastatytus spektaklius, ypač išryškėja, kad tai įvyksta pagal Roger Vitraco 1928 m. pjesę Gintaro Varno sukurtame spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Jis leidžia pasimėgauti aktorių vaidmenimis – stebina ne tik vaikų, bet ir išradingi, komiški, psichologiškai tikslūs, ir šiandien atpažįstami aktorių Elzės Gudavičiūtės bei Miglės Polikevičiūtės sukurti motinų personažai. Tačiau tai, kas pavyko Varnui, mažiau pasisekė jo mokiniui režisieriui Žilvinui Vingeliui, Vilniaus mažajame teatre pastačiusiam „Orfėją“ pagal 1925 m. Jeano Cocteau pjesę. 

Ingrida Ragelskienė

„Graikai“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“

Tą liesą, net kaulėtą, aštrius veido bruožus žilomis ilgų plaukų sruogomis išryškinusią, seniokiškai kojas scena velkančią būtybę, vilkinčią juodu firminiu sportiniu kostiumu, latvis režisierius Elmāras Seņkovas pavadino Gaja. Liepojos teatro spektaklyje „Graikai“, uždariusiame klaipėdiečių festivalio „TheATRIUM“ tarptautinę programą, aktorės Inesės Kučinskos vaidinama graikų mitologijos pramotė Gaja, arba Žemė Motina, man regėjosi stebėtinai panaši ir į latvių mitologijoje knibždančias motes.

Dovilė Zavedskaitė

Spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“

Festivalis „Teatras keliauja pas vaikus“ šiemet keliauja po Suvalkiją. Teko lankytis Pilviškiuose, kur Klojimo teatre buvo parodytas „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ (režisierė Agnė Sunklodaitė). Kai aktoriai Eimantas Bareikis ir Mindaugas Ancevičius bemaž šimtui susirinkusių pradinukų tarė „Labas!“ ir šie jiems atsakė choru taip garsiai ir vieningai, lyg būtų per naktį repetavę, ūmai prisiminiau Vilnių. Čia per vaikų spektaklius pakyla viena kita ranka, kartais kas nors sutinka padaryti tai, ko prašo aktoriai. Neskirstant ir nesmerkiant vaikų, atrodo, kad didesni meno vartojimo įgūdžiai suformuoja ne tik reiklesnį mažąjį žiūrovą, bet ir didesnį atstumą nuo kūrėjų bei skepsį: „Kodėl čia dabar turiu kilnoti ranką?“

Kristina Steiblytė

Spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“

Keistuolių teatro spektaklis paaugliams ir jaunimui „Kai aš buvau Prometėjas“ gimė iš aktoriaus Mato Pranskevičiaus magistro darbo. Dėmesį į pasakojimą apie Prometėją atkreipęs dar per bakalauro studijas, po kelerių metų jis pasiryžo atidžiau tyrinėti šį mitą. Prie jo prisidėjo aktoriai Jurgis Marčėnas ir Justina Smieliauskaitė, režisierė Ieva Stundžytė, videoautorius Jokūbas Verbickas bei kompozitorius Aidas Giniotis, ir taip gimė spektaklis.

Ramunė Balevičiūtė

Rimo Tumino spektaklis „Ana Karenina“ teatro festivalyje „TheATRIUM“

„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą.

Ingrida Jankauskaitė

Pokalbis su šviesų dailininku Juliumi Kuršiu

Šviesų dailininkas Julius Kuršys dirbo prie tokių spektaklių kaip „Café existans“(rež. Paulius Markevičius, 2024), „Teiresijo krūtis“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT, 2023), „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras, 2021), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Švedkauskaitė, JT, 2020), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2019) ir kt. Už spektaklių „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška, KLDT, 2023) ir „Storas sąsiuvinis“(rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023) šviesų dizainą apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.