Teatras
Goda Dapšytė
Auginti(s) publiką
Spektakliai kūdikiams tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks ’20“
Vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų sudaro maždaug penktadalį Lietuvos gyventojų. Jie netrukus taps suaugusiais ir papildys (arba ne) įprastinės teatrų publikos (kaip rodo apklausos, teatre lankosi maždaug trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, iki trijų kartų per metus) gretas. Kokius teatrus, spektaklius ar kitas menines ir kultūrines patirtis jie rinksis, nemažai priklauso nuo pirmųjų patirčių teatro, parodų ar koncertų salėse.
Audronis Liuga
Kodėl Sebaldas?
Krystianas Lupa stato „Austerlicą“ Jaunimo teatre
Lenkų režisierius Krystianas Lupa Jaunimo teatre repetuoja spektaklį pagal W.G. Sebaldo romaną „Austerlicas“ (2001). Knygos lietuvišką leidimą rengia leidykla „Baltos lankos“ (vertėja Rūta Jonynaitė). Spektaklyje „Austerlicas“ vaidmenis kuria aktoriai Sergejus Ivanovas, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Danutė Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius. „Austerlico“ premjera numatoma gegužės 1 dieną.
Greta Vilnelė
Dabarties akistata su praeities šešėliais
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Abelaras ir Eloiza“
Neseniai viena jauna režisierė pasidalijo su manimi mintimis, kokie dėsningumai kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia Lietuvos teatro scenose. Pasak jos, lietuviai pasiilgo kamerinių erdvių. Visi tie klasikiniai teatro pastatymai su daug personažų, simbolizmo ir turtinga scenografija dabar, rodos, pralaimi kovą su mažomis, netradicinėmis erdvėmis bei šiuolaikinėmis technologijomis. Kartu su vos prieš porą mėnesių vykusiu renginių ciklu „Paskutinieji“, skirtu vienam iškiliausių Lietuvos režisierių Eimuntui Nekrošiui paminėti, prasideda klasikinio teatro pabaiga. Scenas užtvindę jaunų režisierių darbai neretai perpildyti XXI a. žmogaus atributų: išmaniųjų telefonų, kompiuterių, vaizdo projekcijų, kamerų ir t.t. Šiuo metu pastebima klasikinio ir šiuolaikinio teatro sandūra: tai, kas liko, ir tai, kas vyraus ateityje.
Miglė Munderzbakaitė
Kraujas, lemiantis kaltę
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Iš kūno ir kraujo“
Pirmiausia norisi pasidžiaugti režisierės Uršulės Bartoševičiūtės debiutu Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Su eskizu pagal Eduardo Limonovo pjesę „Mirtis policijos sunkvežimyje“ ji tapo teatro organizuoto konkurso „IDėja 2019“ nugalėtoja ir gavo galimybę sukurti naują spektaklį „Iš kūno ir kraujo“ (premjera sausio 29 d.). Jo pagrindas – dramaturgo Mato Vildžiaus interpretuotas Senojo Testamento pasakojimas apie Kainą ir Abelį bei Lordo Byrono misterija „Kainas“.
Daiva Šabasevičienė
Kas miega, tas nemyli
Adomo Juškos „Miego brolis“ Jaunimo teatre
Adomas Juška ant Eimunto Nekrošiaus pamėgtų kėdžių pasodina gražų žilstelėjusį vyrą, netrukus pridengia jį rupios drobės apklotu ir palieka stebėti beveik visą spektaklio „Miego brolis“ veiksmą. Manau, neatsitiktinai jaunasis režisierius atvirai kalbasi su savo pirmuoju režisūros mokytoju šviesaus atminimo Eimuntu Nekrošiumi. (Antrasis mokytojas, reikia tikėtis, bus pats gyvenimas.) Toks transcendentinis santykis atskleidžia šio jauno žmogaus išpažintį, atvirą norą dalintis tuo, kas skauda.
Julijus Lozoraitis
Sibiro šamano pėdsakai Pohuliankoje
Aleksejaus Žitkovskio pjesės „Kalniukas“ premjera Lietuvos rusų dramos teatre
Vilniaus teatrinis gyvenimas gavo svarią dvigubą naujosios rusų dramaturgijos porciją. Prabėgo beveik mėnuo nuo sausio pradžioje Jaunimo teatre įvykusios Asios Vološinos iš Sankt Peterburgo pjesės „Žmogus iš žuvies“ sėkmingos premjeros, ir štai Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT), didžiojoje senojo Pohuliankos teatro scenoje, parodytas naujas spektaklis pagal sibiriečio autoriaus Aleksejaus Žitkovskio pjesę „Kalniukas“.
Greta Vilnelė
Meilės samprata: kūno ir sielos fragmentiškumo etapai
„Nothing Hurts“ Artūro Areimos teatre
Pradėti kalbėti apie sausio 25, 26 d. įvykusią Artūro Areimos teatro premjerą „Nothing Hurts“ tinka šiais prancūzų kritikės Daphné’s Batholon, atsiliepusios apie kitą Artūro Areimos spektaklį „Po ledu“, žodžiais: „Spektaklis, pripildytas gausybės simbolikos, palieka erdvės daugybei skirtingų interpretacijų ir negali būti priskirtas jokiai vietai, jokiam laikui, jokiai istorijai.“
Ieva Tumanovičiūtė
Linksmieji Čechovo kalneliai
„Sniegas. Moteris. Dvikova“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Mediciną studijavęs slovakų dramaturgas Viliamas Klimáčekas, surinkęs Antono Čechovo gydytojų personažus, 2000 m. sukūrė pjesę „Čechovas – boksininkas“ (vertė Andrius Jevsejevas). Šis postmodernus trijų dalių žaidimas pasižymi ne tik originalia idėja, bet ir geru Čechovo kūrybos išmanymu bei jo stiliaus pajautimu. Su ironija perkurdamas Čechovą Klimáčekas išlaiko jo personažams būdingą kalbėjimo manierą ir nuotaiką. Vienas iš pjesės gydytojų yra pats Čechovas, todėl jo biografinių faktų pripildytame kūrinyje kalbama ir apie patį teatrą. Šis intelektualus žaidimas nėra sausas rebusas žinovams, bet pagrindas vitališkam teatrui kurti.
Dovilė Zavedskaitė
Kelias per kūną
„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“
Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.
Daiva Šabasevičienė
Revizorius iš Baltarusijos
Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro gastrolės Vilniuje
Sausio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre viešėjo Nacionalinis akademinis Jankos Kupalos teatras iš Minsko ir pristatė savo pastarųjų metų pasididžiavimą – Nikolajaus Gogolio „Revizorių“, kurį režisavo Nikolajus Piniginas. Jankos Kupalos teatras yra baltarusių teatro kultūros simbolis – šio teatro scenoje formavosi nacionalinės aktorinės mokyklos pagrindai. Tai seniausias Baltarusijos teatras, įkurtas 1920 metais.
