Teatras
Greta Vilnelė
Lyras. Pradžia
Spektaklis „L. yra. S.“ Vilniaus mažajame teatre
Išbandžiusi šiuolaikinės operos ir audiovizualinių performansų kryptį jaunosios kartos režisierė Greta Štiormer sugrįžo į teatro sceną. Vilniaus mažojo teatro eskizų konkurse „DramaTest“ pristačiusi spektaklio pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L. yra S.“ idėją, Štiormer pelnė galimybę įgyvendinti savo viziją scenoje. Spektaklio premjera įvyko kovo 15 dieną. Pjesės, glaudžiai susijusios su Williamo Shakespeare’o tragedija „Karalius Lyras“, tikslas – patyrinėti Lyro jaunystę, atvirkštiniu priežasties ir pasekmės principu atsekti, kokie įvykiai galėjo daryti įtaką nestabiliam Lyro charakteriui ir liūdnam likimui. Princo Lyro kasdienybėje atsispindi šiuolaikinio žmogaus problemos, kapitalistinėje visuomenėje gyvenančio jaunuolio egoizmas priverčia suklusti – galbūt net savo artimoje aplinkoje matome ne vieną tokį Lyrą?
Goda Dapšytė
Mechanizmas teatras
Po paskutinio Oskaro Koršunovo „Hamleto“
Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?
Ieva Tumanovičiūtė
Išslystanti prasmė
„Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.
Daiva Šabasevičienė
Ginčas su racionalizmu
Rolando Kazlo spektaklis „1892 metų progreso idėja“
Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“.
Ignas Zalieckas
Glaudus ryšys tarp estetikos ir etikos
Pokalbis su režisiere Olga Lapina
Režisierė Olga Lapina sukūrė tokius spektaklius kaip „Laukys“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Apie baimes“ (Jaunimo teatras (JT), 2017), „Ilgoji pertrauka“ (Keistuolių teatras, 2016), „Bėgikas“ (JT, 2016), „Kodas: HAMLET“ (Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), 2016), „Medėja vaikams“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2015), „Rusiškas sąsiuvinis“ (LRDT, 2015), „Brangusis atrakcionų parko dėde“ (Vilniaus mažasis teatras, 2012), „Stebuklingoji kreidelė“ (LRDT, 2011) ir kt.
Valerijus Panasiukas
Tarp drąsos ir baimių
Dar kartą apie spektaklį „Tėtis“
Pasirodo, Jonui Vaitkui – Lietuvos nacionalinio scenos meno veteranui – būdinga jaunuoliška kūrybinė drąsa. Juk jis narsiai, nepaisydamas visų sugulusių į didingą piramidę ankstesnių interpretacijų, tarp jų ir 2020 m. ekranizacijos su spindulinguoju „Oskaro“ laureatu Anthony Hopkinsu, Vilniaus senojo teatro scenoje stato vieną dažniausiai per pastarąjį dešimtmetį į teatrų repertuarą įtraukiamų pjesių.
Ingrida Jankauskaitė
Kūrybingumas gimsta draugiškoje aplinkoje
Pokalbis su aktore Giedre Giedraityte
Aktorė Giedrė Giedraitytė sukūrė vaidmenis tokiuose Jaunimo teatro spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Mama“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2021), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, 2021), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, 2019), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė, 2016), „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, 2015), „Slaptoji dviratininkų draugija“ (rež. Algirdas Latėnas, 2012), „Ledi Makbet“ (rež. Latėnas, 2011), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. Valerijus Griško, 2011) ir kt. Taip pat filmuojasi kine.
Ieva Tumanovičiūtė
Mėlynplaukės ilgesys blėstant sąmonei
„Tėtis“ Vilniaus senajame teatre
Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020).
Greta Vilnelė
Barokinė karikatūra
„Gyvenimas – tai sapnas“ Meno ir mokslo laboratorijoje
Šiuolaikinis žmogus vis dažniau baroką renkasi interpretuoti atsispirdamas nuo memento mori moto, o ne nuo daugiasluoksnės istorinės epochos dvasios. Barokas tampa groteskiškai pompastiška, mirties kvapo persmelkta ir bet kokia kaina Dievo valią pasirengusių vykdyti tarnų apgyventa erdve. Tačiau tai – netiesa. Didžiojo ispanų „aukso amžiaus“ dramaturgo Pedro Calderón de la Barcos pjesėje „Gyvenimas – tai sapnas“ atsiveria tam metui būdingos teatrališkos iliuzijos ir krikščioniškais pagrindais grįstos kasdienybės dermės pulsas. 2000 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šį kūrinį režisavo Gintaras Varnas, o vasario 23 ir 24 d. savąją Meno ir mokslo laboratorijoje sukurtą versiją pristatė jaunosios kartos aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika.
Ingrida Ragelskienė
Ko šiandien laukia teatre susirinkusi minia?
Árpádo Schillingo „Barbarai“ Jaunimo teatre
Man tikrai bus nedrąsu po ką tik įvykusios režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklio „Barbarai“ premjeros vėl lyg niekur nieko eiti į Jaunimo teatrą. Vasario 26-ąją iš čia išsinešiau dvasios nusiaubtumo, mentalinės dykumos, ištuštėjimo ir net savotiško apleistumo pojūtį. Nežinau, kiek dar truks iliuzija, kad pasibaigus „Barbarams“ už išeinančių iš salės žiūrovų pečių lieka žiojėti rūgšties nugraužta, išdeginta dykra. Gal tetrūko kažkokio draugiško pokalbio ar švelnaus peties paplekšnojimo, kuris būtų padėjęs nurimti, susitvarkyti su mintimis ir žengti į kasdien siaubiamą ir niokojamą „tikrovę“ už teatro sienų? Iš trūkumo ir šis tekstas, naiviai įsivaizduojant menamus skaitytojų veidus balzganoje ekranų šviesoje.
