Teatras
Miglė Munderzbakaitė
Mindaugas – tai mes
Nikolo Darnstädto spektaklis Šiaulių dramos teatre
Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.
Brigita Kulbytė
Spektaklių herojai ateina patys
Pokalbis su Birute Mar
Saulės spalvos striuke pasipuošusią Birutę Mar sutikau ateinančią Gedimino prospektu. Jos dienos grafikas perpildytas darbų ir susitikimų. Ji sveikinasi ir kviečia į teatrą pasikalbėti. Jos energija – lyg pavasaris, kurio taip ilgimės.
Rimgailė Renevytė
Argi ne aš pagrindinis herojus?
Jaunimo teatro spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“
Rimvydas Stankevičius, trilogijos audinyje „Valhala“ užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini vaizduotės erdvė arba, anot jo paties, „vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“, priartino fiktyvų sapno, regėjimo pasakojimą prie tikro, esamojo laiko išgyvenimo. Tai irstančio laiko, klimpstančio nerimo pokalbių sufleris, nuojautų, nuogirdų ir nusivylimo blaškomas Valhalos vėjas. Knygų puslapiuose priverdamas savo baimes, Stankevičius pasiduoda kalbos virpesiui, ritmo užgaidai, už akių užbėgančiai minčiai (ar mirčiai), leidžiasi įkūnijamas pačios poezijos, idant priartėtų, pažintų, o gal net per menkiausią atsitiktinumą suvoktų, gerųjų ar piktųjų dvasių jis esąs ten vedamas.
Dovilė Zavedskaitė
Sau buvau nebloga
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“
Įdomu stebėti tam tikrų temų teatre paūmėjimą. Kol vieni seka giminiško gyvenimo ir jame užgimstančio nacionalizmo pasakas (VJT „Vienos miško pasakos“, OKT „Vestuvės“, JMDT „Giminės, arba Kam zrazų pakartot?“), kiti iš visų pusių mėgina prieiti prie moters – jos kaip kūno, jos kaip psichologijos, jos kaip socialinio vaidmens (VMT „Marti“, „Low Air“ „Su(si)tikimas“, KJT „Graži ir ta galinga“, į galvą ateina ir „Dakh daughters“ „Rožės“ bei „She She Pop“ „Stalčiai“, viešėję 2018-ųjų „Sirenose“). Kas nutiko moteriai, kad taip suaktyvėjo jos tyrimas? Nieko nenutiko, gal tik Saulius Skvernelis ištarė garsųjį „moteris mylime, bet renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“. Nieko nenutiko, tik ėmė rodytis, kad provincialioje sąmonėje moteris vis dar yra Katrė, ir kūrėjai, fiksuodami provincialumo paūmėjimą valstybiniu lygiu, imasi kvestionuoti moterų emancipaciją, kad pažiūrėtų, kaip toli nuėjo moteris, ant vienos kojos avėdama vyrišką batą.
Ieva Tumanovičiūtė
Vidutinio lietuvio gyvenimas
Jaunimo teatro spektaklis „Vienos miško pasakos“
Kai per Yanos Ross spektaklį „Vienos miško pasakos“ (premjera įvyko vasario 15 ir 17 d.) laidotuves keičia vestuvės, o buitines peripetijas vėl pertraukia laidotuvės ir vėl vestuvės, mintyse Johanno Strausso valso ritmu sukasi Williamo Shakespeare’o Hamleto žodžiai „Po laidotuvių dar šilti kepsniai / Pateko tiesiai ant vestuvių stalo.“
Aušra Kaminskaitė
Kas čia nejuokingo?
„Domino“ teatro spektaklis „Įeiti draudžiama“
Laidoje „Greiti pietūs“ Algis Ramanauskas kartą užsiminė, kad vienas teatras, su kuriuo jis turi reikalų, „komercinis, anot kritikų, yra todėl, kad ten labai daug komedijos“. Būtų įdomu išgirsti tikrąją frazę, iš kurios buvo susidarytas toks įspūdis, nes sunku įsivaizduoti sąvokoms ypač jautrų kritiką, komediją vienareikšmiškai tapatinantį su komercija.
Ieva Tumanovičiūtė
Skirtingos senatvės
Šiaulių dramos teatro gastrolės Vilniuje
Vasario 14 ir 15 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodyti du Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) spektakliai „Tobula pora...“ ir „Bagadelnia“. Abiejuose kūriniuose veikia garbingo amžiaus personažai, bet viename specifinė senatvė yra metafora, o kitame – gyvenimo tarpsnis.
Daiva Šabasevičienė
Silpnybių puokštė
Rolando Kazlo „Daktaras Glasas“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Teatrai skyla į dvi dalis – vieni modernėja iki kraštutinumų, kiti ėmė sukti link XIX amžiaus. Žiūrovai tam turi ne mažesnės įtakos nei patys teatriniai reiškiniai. Tarkim, kokioje „Menų spaustuvėje“ apie devyniasdešimt procentų žiūrovų sudaro studentai ir vos už juos vyresni, o vyresnės kartos žiūrovai džiaugiasi atradę visai kitokį, „senobinį“ teatrą. Kantrybe, ištverme ir gyvenimo patirtimi apsišarvavę žmonės į teatrą eina ne naujumo patirti, bet išgyventi to, ką kartais tenka tik nujausti, numanyti, nugirsti. Psichologinis teatras, besiremiantis elementaria žmogotyra, turėjo ir turės savo žiūrovų. Tai nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi ir išpažinti tas tiesas, kurios jiems rūpi.
Ieva Tumanovičiūtė
Jaunųjų pagarba tradicijai?
„Trojietės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Žinia, kad režisierius Povilas Makauskas stato spektaklį apie karą, priminė jo debiutinį kūrinį „Yolo“ (2014), kuriame sujungdamas lėlėmis virtusius Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ personažus, dokumentiką, poeziją, gyvai atliekamą muziką, vaizduotę ir jaunatvišką maištą jis, eksperimentuodamas bei nevengdamas satyros ir parodijos, kartu su aktoriais kalbėjo apie istoriją, karą, masinį naikinimą, smurtą, vartojimą ir tarptautinę politiką. „Trojiečių“ anonsai skelbė, kad karo aukų temą tiriantis spektaklis kuriamas jungiant Euripido tragedijas su fragmentais iš knygų – Margaret Atwood „Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją“ bei Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ – ir kita dokumentine medžiaga. Tačiau nepaisant nedidelių intarpų Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) režisierius pastatė Euripido tragedijas „Ifigenija Aulidėje“ ir „Trojietės“, taip papildydamas antikinių dramų statymo Lietuvoje tradiciją.
Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė
Miesto desperacija, nerimo rūkas
Apie spektaklį „This Order Goes Wrong“
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.
