7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Monika Meilutytė

Teatras gali žiūrovams atverti jų neišpasakotas patirtis

Pokalbis su teatro režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene

Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė – teatro režisierė, Lietuvoje kurianti vis dažniau matomo žanro interaktyvius spektaklius. Baigusi režisūros studijas ji jau kurį laiką dirba užsienio režisierių asistente Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jame pristato ir savo kūrybą. Taip pat kuria spektaklius kartu su plataus meninio profilio sindikatu „Bad Rabbits“ bei Meno ir mokslo laboratorija. Šiuo metu vilniečiai gali apsilankyti jos sukurtame spektaklyje vaikams „Trijulis aukštyn kojom“, o greitai bus pakviesti į premjerą, kurtą pagal Virginijos Rimkaitės pjesę „Virimo temperatūra 5425“. Vis dėlto šiame pokalbyje dėmesį skyrėme interaktyviam asmeninių žiūrovo patirčių spektakliui „X tavyje“, kuris, nors ir retai, rodomas Vilniaus universiteto planetariumo erdvėse.

Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Spektaklis „X tavyje“. V. Drazdausko nuotr.
Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. D. Matvejevo nuotr.
Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. D. Matvejevo nuotr.
Laura Šimkutė

Savojo balso paieškos

Eksperimentinė drama „Laisvinamieji“

„Ar esi kada ragavęs žmogienos?“ – kategoriškai klausia Karolio Legenio kuriamas veikėjas Petro Šimonio personažo ir duoda spektakliui toną: bus daug klausimų, šiek tiek absurdo ir ieškojimų. Ar žmogus laisvas rinktis? Kas nutinka, kai nebelieka jokių rėmų ar taisyklių? Ar įmanoma visiška nepriklausomybė? Pasvarstyti tikrai yra apie ką. Tik kaip šie svarstymai perkeliami į sceną?

Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petras Šimonis ir Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petras Šimonis ir Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolio Legenio ir Petro Šimonio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolio Legenio ir Petro Šimonio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Petro Šimonio ir Karolio Legenio spektaklis „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis ir Petras Šimonis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Karolis Legenis spektaklyje „Laisvinamieji“. T. Povilionio nuotr.
Laura Šimkutė

Radikalus jausmingumas

OKT spektaklyje „Apvalytieji“ – naujas aktorius

Sarah Kane pjesės turėtų būti išbandymas jas statantiems režisieriams ir aktoriams – jų poetiška, brutaliai nuoširdi kalba diktuoja savo taisykles, su kuriomis beveik neįmanoma konkuruoti. In-yer-face dramaturgija sunkiai pasiduoda interpretacijai – realizmu pulsuojantys tekstai tarsi prašosi būti iliustruojami, jie nepalieka vietos papildomų prasmių kūrimui, tiesmukai tėkšdami nepagražintos tikrovės epizodus. Tačiau poetiška Kane kalba leidžia šiek tiek pakilti virš realybės – persikelti į siurrealų, radikaliai jausmingą pasąmonės pasaulį. Šia galimybe iš dalies pasinaudojama Oskaro Koršunovo režisuotoje „Apvalytųjų“ versijoje.

Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Vilkas ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Karolis Vilkas ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Apvalytieji“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Pasitikėti tekstu

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Vėjas gluosniuose“

Didžiųjų žiemos švenčių išvakarėse pamačiau naujausią Gyčio Padegimo spektaklį „Vėjas gluosniuose“ pagal to paties pavadinimo Algirdo Landsbergio pjesę (1973 m.). Net ir Padegimo kūrybinio kelio nuosekliai nesekančiųjų tikriausiai nenustebino režisieriaus sprendimas statyti pjesę, susijusią su mūsų šalies istorija, ypač minint valstybės šimtmetį.

Andrius Gaučas ir Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Henrikas Savickis ir Ugnė Žirgulė spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Henrikas Savickis ir Ugnė Žirgulė spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dainius Svobonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dovydas Pabarčius ir Artūras Sužiedėlis spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Dovydas Pabarčius ir Artūras Sužiedėlis spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė ir Dovydas Pabarčius spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė ir Dovydas Pabarčius spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Milė Šablauskaitė spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Milė Šablauskaitė spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Andrius Gaučas ir Arnas Ašmonas spektaklyje „Vėjas gluosniuose“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Priešnuodis teatriniam infantilumui

„Atviro rato“ spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“

Dar praėjusiais 2018 metais vieną jaukų gruodžio mėnesio penktadienio vakarą paaukojau galimybei atpažinti save teatre. Arba kelioms valandoms pasimatuoti statistinio lietuvio / -ės kailį dramaturgo ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklyje „CV, arba Kas aš esu?“. Kadangi redakcija tekstą apie premjerą užsakė jau naujų metų pradžiai, tą keletą savaičių gyvendama su būsimu recenzijos tekstu, intensyviai kalbėdama su spektaklio kūrėjais ir vykdydama šiokį tokį profesinį tyrimą aš sugebėjau rasti atsakymą į Tertelio suformuluotą klausimąa Kas aš esu?“

Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Vaikai žaidžia suaugusiųjų jausmus

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Dvi Korėjos“

Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (2017) liudija, kad meilė vis dar gali būti paveikaus meno kūrinio pagrindas, o jausmų niuansai – atskleisti apie žmogaus būtį ką nors svarbaus. Atmintyje taip pat iškyla subtilus ir jautrus Wong Kar-wai’aus „Meilės laukimas“ (2000). Prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ (2013) irgi leidžia tyrinėti jausmus ir emocijas.

Paulius Pinigis spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Paulius Pinigis spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Laima Akstinaitė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Laima Akstinaitė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Donatas Stakėnas spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Rugilė Latvėnaitė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Donatas Želvys spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Donatas Želvys spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Evelina Šimelionė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Evelina Šimelionė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Ieva Pakštytė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Vaiva Kvedaravičiūtė spektaklio „Dvi Korėjos“ plakate. P. Bocullaitės nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Tarp distopijos ir melodramos

Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Helverio naktis“

Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) veržlumu, atkaklumu ir drąsa su kaupu pateisina savo vardą – tai iš tiesų jaunas teatras. Prieš šešetą metų įsteigto KJT repertuare – arti dvidešimties įvairios formos spektaklių, teatras užsiima edukacine veikla, plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą ir organizuoja įdomų, savo veidą turintį festivalį – „Jauno teatro dienas“.

Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Baimė bijoti

Jaunųjų scena

Pastaruoju metu įvyko nemažai jaunųjų (tai labiau kūrinio nuotaiką, o ne režisierių amžių apibūdinantis žodis) spektaklių premjerų, kuriose jau lyg ir turėtume pajusti, kuo gyvena arba dėl ko kankinasi toji ilgai laukta laisvės karta. Kadangi pati priklausau tai pačiai kartai ir mūsų laikas yra bendras, norisi pasidalinti keletu nejaukių klausimų, kurie kilo stebint šiuos teatro reiškinius. Ar dar yra kažkas, kas mus iš tiesų vestų iš proto, o ne vien keltų susidomėjimą ir nuobodulio genamą smalsulį? Kažkas, apie ką nekalbėti reikštų mirtinai užtrokšti, atsisakyti laisvės nuo primesto ir patogaus žinojimo, nuo išmoktų pozų, užmiršti savo paties nesuprantamą gyvenimą ir žmogišką galimybę jo tiesiog nesuprasti.

A. Didžgalvio nuotr.
A. Didžgalvio nuotr.

Teatras

Įsimintiniausi 2018 m. teatro įvykiai

Man, kaip ir visai teatro bendruomenei, šie metai buvo netekčių metai. Žmonės palieka mus kasmet, tačiau šiemet tų praradimų tiek daug ir jie tokie skaudūs... Be šių skaudžių įspaudų, išliko ir ryškių teatrinių įspūdžių – tai Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, Valentino Masalskio „Raudona“, Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“, Kirilo Glušajevo ir Martyno Nedzinsko „Nuostabūs dalykai“.

Projekto „Lietuvos teatro amžius“ logotipas. Autorius – Liudas Parulskis.
Projekto „Lietuvos teatro amžius“ logotipas. Autorius – Liudas Parulskis.
Nelė Savičenko, Juliana Volodko ir Inga Jankauskaitė spektaklyje „Rusiškas romanas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Juliana Volodko ir Inga Jankauskaitė spektaklyje „Rusiškas romanas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Durys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Durys“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. D. Matvejevo nuotr.
Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. D. Matvejevo nuotr.
Rimo Driežio parodos „Dailė lėlių teatre“ plakatas
Rimo Driežio parodos „Dailė lėlių teatre“ plakatas
Scena iš spektaklio „Nicht Schlafen“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Nicht Schlafen“. D. Matvejevo nuotr.

Menininkas privalo skatinti kritiškai mąstyti

Krzysztofo Warlikowskio kalba Europos Parlamente

Europos Parlamentas kasmet skiria savo literatūrinę premiją (Prix du livre européen). Šiemet premijos žiuri vadovavo lenkų teatro režisierius, Varšuvos Naujojo teatro (Nowy teatr) direktorius Krzysztofas Warlikowskis. Gruodžio 5 d. Europos Parlamento forume Briuselyje jis paskelbė žiuri verdiktą ir pasakė kalbą, kurios tema – drastiškas skaitymo mažėjimas Europoje.

Krzysztof Warlikowski
Krzysztof Warlikowski
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Varšuvos kabaretas“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Varšuvos kabaretas“
  PUSLAPIS IŠ 54  >>> Archyvas