Teatras

Rimgailė Renevytė

„Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas – veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimas ir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?

Daiva Šabasevičienė

Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ Vilniuje

Spalio 29 ir 30 d., Vėlinių išvakarėse, kai vėlės priartėja prie žemės, kai vėjo gūsiai sukelia nerimo bei prisiminimų audras, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir Adomo Mickevičiaus instituto pastangomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. Nacionaliniame teatre Varšuvoje (Teatr Narodowy) sukurtas spektaklis tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų, nesibaigiančių projektukų, visą teatrinę pafilosofavimo, savęs įteisinimo ir pateisinimo grafomaniją.

Kamilė Pirštelytė

Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis „Errorai“

Visai neseniai, spalio 26 d., „Meno forte“ įvyko paskutinės Meno ir mokslo laboratorijos sukurtos trilogijos dalies premjera. Spektaklio „Errorai“ kūrybinė grupė vyksmą pradėjo konceptualia, visus pasaulio pokyčius lėmusia abejone – kas buvo pradžioje? Pradžioje negalėjo būti žodis, mat žodžiui reikalinga mintis, o šiai – sąmonė.

Vlada Kalpokaitė

Festivalio „Materia Magica“ svečiai apie Lietuvos lėlių teatro vitriną

Labiausiai šių metų lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, gyvuojantis nuo 1997-ųjų (anuomet, tiesa, vadintas „Karakumų asilėliu“), išsiskyrė savo publika: įvairių Lietuvos teatrų spektaklius greta įprastų jaunesnių ar vyresnių žiūrovų stebėjo nemenkas būrys lėlininkų iš įvairiausių šalių – teatrų ir festivalių vadovai, programų kūrėjai, vadybininkai. Manau, kad žmonės (ir lėlės) scenoje turėjo pajusti gana specifinį jų žvilgsnį: suinteresuotą, kolegiškai vertinantį, neretai bandantį dėti spektaklį į savo kontekstus.

Festivalio organizatoriai – Klaipėdos lėlių teatras – šiemet žengė pirmą žingsnį link programinio šalies lėlių teatro pristatymo užsienio ekspertams, ir galima pasakyti, kad žengta plačiai: Vilniaus „Lėlės“, Kauno valstybinio lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Klaipėdos lėlių teatro, „Psilikono teatro“, „Trupės 459“, „Lino lėlių“, Kauno lėlių teatro „Nykštukas“, klounų teatro studijos „Dulidu“, Pojūčių teatro ir Stalo teatro spektaklius žiūrėjo profesionalai iš Jungtinės Karalystės, Kinijos, Japonijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Šveicarijos, Turkijos, Estijos, Latvijos. Šią rimtą grupę padėjo suburti ne tik Lietuvos lėlininkų tarptautinis įdirbis, bet ir bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros instituto Vizitų programa.

Ieva Tumanovičiūtė

„Marti“ Vilniaus mažajame teatre

Žemaitės apsakymo „Marti“ siužetą, pasak Gabrielės Tuminaitės, daugelis žino nuo mokyklos laikų, tačiau Vilniaus mažojo teatro scenoje režisierė ištikimai laikosi kūrinio struktūros. Todėl Paulinos Pukytės, kaip dramaturgės, darbas apsiribojo prozos teksto inscenizavimu, nes apsakymas spektaklyje nebuvo dekonstruojamas ar sujungiamas su kitais tekstais. Tik vienoje vietoje įterpiamos rašytojos surinktos patarlės, o Vingių Jonui leidžiama pasakyti „monologą“, kuriame jis kartoja savo tėvo frazes. Šios dvi spektaklio vietos paveikiausios, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiausia – interpretuoti apsakymą, kuriant savitą spektaklio ženklų audinį.

Laura Šimkutė

10-ojo dešimtmečio revoliucija: Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco“ ir „Shopping and Fucking“

Su kiekviena kūrėjų karta teatre atsiranda tam tikros tendencijos, savita kalba, kuria bandoma užmegzti kontaktą su publika. Iki atgaunant nepriklausomybę kūrėjai su žiūrovais buvo sudarę ezopinį sąmokslą, kuris ilgai gludintas derinant metaforines režisūrines strategijas bei dramaturginę mintį.

Rimgailė Renevytė

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa

Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.

Alma Braškytė

Tarptautinė „Sirenų“ programa (II)

„Gal visi drakonai...“, tarpdisciplininis spektaklis, kurį atvežė belgų grupė „Berlin“, keletu aspektų priminė vieną aukščiausių praėjusių metų „Sirenų“ taškų, šveicarų ir vokiečių „NACHLASS, kambarius be žmonių“. „Drakonai“, kaip ir „Nachlass“, vyksta didžiulėje erdvinėje konstrukcijoje, kuri gali būti pastatoma bet kur, nebūtinai scenoje, – jokios bambagyslės, siejančios su teatro pastatu, nėra. Medinis karkasinės „Drakonų“ konstrukcijos ovalas raudonomis lubomis (labai gražus iš išorės) puikiai įsikomponavo Rotušės Didžiojoje salėje. Pailga jo forma priminė didžiulį laivą, tokią šiandieninę Nojaus arką. Plėtojant palyginimą toliau – su trisdešimčia skirtingų žmonių ekranuose, kurių kiekvienas gauna sau į porą po vieną žiūrovą. Tiesa, kas dvylika minučių poros keičiasi, ir kiekvienas žiūrovas gauna pabūti poroje su penkiais kalbėtojais vienas prieš vieną. Kadangi klausomasi ne per ausines, o tiesiog iš ekrano, nesi visai izoliuotas nuo kaimynų ir akies krašteliu gali žvilgčioti, kas žiūrima ir ko klausomasi šalimais. Jeigu tik tavęs visiškai neabsorbuoja tavasis kalbėtojas.  

Aušra Kaminskaitė

„Stalčiai“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Penkioliktųjų „Sirenų“ šūkis turėjo būti ne „Emocijos iš arti“, bet „Istorijos iš arti“ – dažnu atveju ypatingų emocijų nekeliančios. „Dakh Daughters“ koncertas, žinoma, yra išimtis, nes muzika (kaip teigė autoritetingas filosofas) savaime veikia emocijas.

Rasa Vasinauskaitė

Kristiano Smedso „Tik filmuojama“ festivalyje „Sirenos“

Geras mūsų pažįstamas suomių režisierius Kristianas Smedsas vėl buvo Lietuvoje. „Sirenos“ atvežė jo 2016 m. Suomijos nacionaliniame teatre statytą „Tik filmuojama“ su vengrų aktore Annamária Láng ir estu Juhánu Ulfsaku.