7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Dalia Jakaitė

„Dumblo“ erdvė: gyvuliukų gyvenimas

Premjera Šiaulių dramos teatre

Tuo metu, kai teatre miršta komedija ar bent jau išsikreipia jos žanro samprata, retkarčiais pamatai gerą socialinę dramą. Bent iš dalies tai tiktų ir Šiaulių dramos teatre pastatytam spektakliui pagal Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“. Režisieriai – Goda Palekaitė ir Aaronas Kahnas.

A. Khatchikian nuotr.
A. Khatchikian nuotr.
S. Jankausko nuotr.
S. Jankausko nuotr.
S. Jankausko nuotr.
S. Jankausko nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Įkaitusios teatro dulkės

Eimunto Nekrošiaus „Cinkas (Zn)“ pagal Svetlaną Aleksijevič

Eimuntas Nekrošius visą savo kūrybinį gyvenimą paskyrė visuomenės tyrimui. Jo laboratorijos mėgintuvėliuose analizuojama meno psichologija. Lietuvoje jam, neturėjusiam lygiaverčių partnerių, niekada nebuvo lengva. Nekrošiaus premjera „Cinkas (Zn)“ Jaunimo teatre, bendradarbiaujant su teatru „Meno fortas“, tapo svarbiu šiuolaikinės Lietuvos teatro sistemos elementu. Šis spektaklis, kaip ir cheminis elementas cinkas, svarbus skonio vystymui ir gebėjimui matyti tamsoje. Paradoksalu, bet „barokiškai“ tiršta Svetlanos Aleksijevič literatūrinė dokumentika ir nemažiau tirštas režisieriaus asociacijų laukas suformavo skaidrų paveikslą – mūsų ateities kroniką.

Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Adomas Juška ir Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Adomas Juška ir Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Milda Brukštutė

Vidinės dramos ant teletabių kalvelės

Apie savianalizę ir dokumentiką teatre

Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės – ne teatro, o žmogaus – malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.

„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
„R.E.M.“. L. Butkevičiaus nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Mirtis, tamsa ir motorų gausmas

Agniaus Jankevičiaus „Naktis“ Klaipėdos dramos teatre

Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.

„Naktis“. A. Kubaičio nuotr,
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr,
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
Daiva Šabasevičienė

„Spektaklis – tai dalis manęs“

Aktorės Nelės Savičenko jubiliejui

Aktorė Nelė Savičenko – tarytum čechoviška žuvėdra. Gimė Vilniuje, o gyvenimo vėjų gainiojama po studijų atsidūrė Klaipėdoje, vėliau vėl parskrido į gimtąjį miestą.

 

Baigusi mokyklą Nelė Savičenko iškart įstojo į Povilo Gaidžio vadovaujamą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto aktorių kursą. 1980 m. pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre, o nuo 2012 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupėje. Šiandien ji vaidina ir pagrindiniuose Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose, dėsto Teatro ir muzikos akademijoje. Aktorės švelnumas, atidumas, empatiška natūra ypač vertinama negailestingame atšiauriame dramos teatro pasaulyje. Su spektakliais (dažniausiai O. Koršunovo teatro) keliaudama po įvairias šalis, ji sugeba išlikti susikaupusi, nuosekli, vykdyti visus kada nors užsibrėžtus įsipareigojimus.

Nelė Savičenko spektaklyje „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Oidipas karalius“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Oidipas karalius“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Lilijomas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Lilijomas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Apreiškimas Marijai“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Apreiškimas Marijai“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko
Nelė Savičenko
Nomeda Šatkauskienė

Sprendimus padiktavo kontekstai

Prieš „Dumblo“ premjerą kalbamės su režisieriais Goda Palekaite ir Aaronu Kahnu

Lapkričio 25 ir 26 d. Šiauliuose įvyks spektaklio pagal kubiečių kilmės amerikiečių autorės Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“ premjera. Apie netradicinius sprendimus ir įvietinto spektaklio kūrimo ypatumus kalbamės su režisieriais Goda Palekaite ir Aaronu Kahnu (JAV).

Goda Palekaitė ir Aaronas Kahnas. A. Staponkaus nuotr.
Goda Palekaitė ir Aaronas Kahnas. A. Staponkaus nuotr.
Kamilė Žičkytė

Pasaka apie du brolius

Martino McDonagh „Pagalvinis“ Kauno miesto kameriniame teatre

Pastarieji dvidešimt metų – airių kilmės anglų dramaturgo, scenaristo, kino režisieriaus ir prodiuserio Martino McDonagh šlovės laikas. Dramaturgas su milžiniškomis kūrybos galiomis, kartais per daug arogantiškas, manieringas, brutalus, jau dabar yra laikomas vienu sėkmingiausių šio amžiaus kūrėjų. M. McDonagh pjesės pasiekė ir Lietuvą: 2001-aisiais Šiauliuose Gytis Padegimas režisavo spektaklį „Lineino grožio karalienė“, 2006-aisiais Vilniaus jaunimo teatre gimė Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“, 2007-aisiais „Keistuolių teatre“ – Aido Giniočio „Luošys iš Ainišmano salos“. 2017-ųjų rudenį M. McDonagh vėl grįžo į Lietuvos teatro sceną – Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas režisieriaus Gintaro Varno „Pagalvinis“. Spektaklio kūrėjai pakvietė žiūrovus akistatai su mūsų etikos normomis ir vertybėmis.

Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Scena iš spektaklio. R. Ščerbausko nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Kai tenka bėgti į pasaulio kraštą

Apie spektaklį „Dreamland“ kalbamės su režisieriumi Mantu Jančiausku

Lapkričio 25 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks spektaklio „Dreamland“ premjera. Dramaturgai – Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisierius – Mantas Jančiauskas, dailininkė – Lauryna Liepaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autorė – Aneta Bublytė, 3D animacijos autorius – Aivaras Ligeika.

Mantas Jančiauskas. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Jančiauskas. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Be distancijos

Pauliaus Tamolės ir Augusto Sireikio spektaklis „#beskambučio“

Veikiausiai būtų tiksliau pradėti ne nuo režisieriaus ar dramaturgo, kuriuos inertiškai paminėjau paantraštėje, o nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro, iš kurio, kad spektaklis įvyktų, buvo išeita. Nes iš tiesų „#beskambučio“ skiriamieji bruožai pirmiausia atspindi, atkartoja patį teatrą, jau antrus metus nepaliaujantį vaikščioti tiek savais, tiek svetimais koridoriais ir atvirauti ne būriui žiūrovų vienu metu, o paskirsčius juos nedidelėmis grupelėmis. Šįkart susitikome Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Ir tai atrodė keista. Nes galiausiai buvo sugriautas bet koks distancijos likutis. Spektaklio veiksmas vyksta mokykloje – čia jis ir buvo įkurdintas. Galima pamiršti apie bet kokį atmosferos kūrimą, apie fantazijos kurstymą, apie meninius tarpininkus ir patirti „viską“ tiesiogiai, be interpretacijų, kaip kad patiriame, pavyzdžiui, savąją buitį.

„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
„#beskambučio“. D.Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

(Ne)priklausoma nuo laiko

Apie Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dvasiniai reikalai“

Ingmaras Bergmanas tinka rudeniui. Jo tekstai dera prie sezoniškai pašlijusių dvasinių reikalų. Išgirdus žodį „Bergmanas“, matau naktį virtuvėje degančią šviesą, brendžio taurę ant stalo ir moterį, skaitančią knygą.

Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. VMT archyvo nuotr.
Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. VMT archyvo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 42  >>> Archyvas