Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Apatiško kūno geismas
„Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre
Nuo antikos laikų egzistuoja daugybė Fedros, įsimylėjusios savo posūnį Hipolitą, istorijos variacijų. Žymiausios siužeto interpretacijos – Euripido, Senekos ir Jeano Racine’o. Euripido tragedijoje „Hipolitas“ Fedra vaizduojama kilni, o jos aistra prilyginama ligai. Hipolitas – entuziastingas medžiotojas, nekenčiantis moterų mizoginas, bet kartu tyras ir drovus. Visas veiksmas yra Afroditės plano dalis, skirta jam pamokyti, kad nebūtų toks išpuikęs ir jai nusilenktų.
Ingrida Ragelskienė
Nubuskite
Spektaklis „Miegantys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
2021-ieji mūsų Viešpaties metai, lapkričio 7-oji, 16 val., Naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salė. Per keletą apsilankymų spėjau priprasti prie keistai pasišiaušusio, į visas pasaulio šalis vilnijančio rusvo fojė kilimo. Mano pėdos prisideda prie jo pašiaušimo – kas kartą unikalaus, priklausančio nuo tą vakarą teatre susirinksiančių žiūrovų. Keletą kartų bandžiau „selfintis“ gražiomis linijomis lūžtančių medinių sienų fone – nelabai pavyko... Užtat dievinu naujuosius LNDT moterų tualetus – dėl jaukios šviesos ir išmanių vandens, muilo, oro dozatorių. Puikus naujasis senasis teatras, kuris po dalinės rekonstrukcijos prisijaukino žiūrovus kosminiu greičiu – žinoma, visų pirma dėl sėkmingų premjerų.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą
Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.
Viktorija Sinicyna
Nihilizmas su aukštakulniais
Artūro Areimos teatro spektaklis „Faust is dead“
Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje MTV buvo ant bangos, o kiekvienuose namuose – po televizoriaus dėžę. Nešiojamieji kompiuteriai dar nelindėjo dažno praeivio kuprinėje, o apie belaidį internetą kiekviename prekybos centre nutuokti galėjo nebent kokio nors filmo herojus, grįžęs iš ateities.
Miglė Munderzbakaitė
Ar Kaligula gali būti savaime aktualus?
Agniaus Jankevičiaus spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Pasibaigus karantinui ir sezono pabaigoje teatrams vėl atvėrus duris, birželio viduryje Nacionalinis Kauno dramos teatras žiūrovus gyvai susitikti pakvietė į Albert’o Camus „Kaligulą“, režisuotą Agniaus Jankevičiaus. Nuo premjeros prabėgus šiek tiek laiko, siūlau atsigręžti į režisieriaus pasiūlytą „Kaligulos“ versiją.
Birutė Mar
Iliuzijų spektaklis vaikams apie jausmus
Ansamblio „Degam“ spektaklis „Saldainių lietus“ teatre „Pradžia“
Ko reikia, norint sėkmingai kurti teatrą vaikams? Spindinčių aktorių akių. Sceninio veiksmo lengvumo ir žaismės. Ne per sudėtingo ir išradingo scenarijaus, įsimenančios muzikos, spalvų, gebėjimo įtraukti mažuosius į veiksmą. Ir, žinoma, meilės jiems. Jei visa tai yra ir spektaklis režisieriaus profesionaliai sustyguotas, jaunieji žiūrovai džiūgauja ir atgalinis ryšys – garantuotas.
Kamilė Žičkytė
Suaugusių vaikų karta
Spektaklis „Portalas“ Oskaro Koršunovo teatre
Lydimi sėkmės, jauni ir perspektyvūs. Kas nenorėtų tokie būti? Šį sezoną OKT studijos durys, regis, atviros visiems: spektaklius čia jau pristatė Kamilė Gudmonaitė, Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis. Spalio 21 d. čia įvyko ir režisieriaus Manto Jančiausko spektaklio „Portalas“ premjera. Taip pat lydimas sėkmės, jaunas ir perspektyvus, bet, deja, ką tik ateistas iš darbo ir Audrius – pagrindinis dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesės veikėjas.
Laura Šimkutė
Kai žaidimas tampa gyvenimu
Manto Jančiausko spektaklis „Portalas“
Visi yra girdėję posakį, kad tikras vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kad ir kaip kreivai šis posakis skambėtų dabar, įsišaknijęs jis gana giliai, tik reiškiasi jau kiek kitokiomis formomis. Vietoj namo – paskola, vietoj medžio – gera ir tvirta karjera. Kas paneigs, kad nemažos dalies žmonių kasdienybę iki tokių parametrų ir įmanoma sutraukti?
Goda Dapšytė
Žaidžiant Otelą, arba vargas dėl lyties
Oskaro Koršunovo „Otelas“
Daugelį metų režisierius Oskaras Koršunovas ir jo OKT / Vilniaus miesto teatras garsėjo repertuaro kredo: statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, o šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką. Naujasis šio teatro spektaklis – Williamo Shakespeare’o „Otelas“, sukurtas bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatro festivaliu „TheATRIUM“, – mėgina šią tradiciją tęsti. Tačiau šiandien tai jau, regis, iššūkis.
Ieva Tumanovičiūtė
Atnaujintas artumas
„Detoksikacija“ Oskaro Koršunovo teatre
Šiuolaikinėje operoje „Ledynai“ (Estijos teatras „Vaba Lava“, 2020) režisierė Kamilė Gudmonaitė tiria kartų konfliktą, pasitelkdama tėvų ir vaikų chorus. Išraiškinga, muzikali forma, įtaigus libretas (dramaturgė Teklė Kavtaradzė), šmaikščiai parodantis skirtingų kartų vertybes ir nuomonę vienos apie kitą, žiūrovų įtraukimas, prašant atsakyti į klausimus rankos pakėlimu, bei dokumentinis režisierės ir jos mamos videopokalbis matuoja nuotolį tarp tėvų ir vaikų bei mėgina suprasti, kas jį kuria ir kodėl jiems taip sunku bendrauti. Visai kitaip ši tema atsiskleidžia Dariaus Gumausko režisuotame spektaklyje „Detoksikacija“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę, šį rudenį papildžiusiame Oskaro Koršunovo teatro repertuarą.
