Teatras
Dovilė Zavedskaitė
Aš esu tekstas
Biografiškumas tarptautinėje „Sirenų“ programoje
Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me – asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką.
Aušra Kaminskaitė
Laisvų žuvėdrų klubas
Spektaklis „Žuvėdra (remix)“ „Menų spaustuvėje“
„Vaikų ir gyvūnų scenoje neturi būti“, – šią nerašytą taisyklę, neklausinėdami priežasčių, dažnai priimame kaip aksiomą. O paklausę paprastai išgirstame, esą vaikų ar gyvūnų pasirodymas scenoje nieku gyvu netaps menu, nes vieni ir kiti nėra pakankamai sąmoningi, kad atliktų vaidmenis, o ne tiesiog būtų savimi. Be to, traukdami juos į sceną režisieriai neretai apgauna publiką: spektaklį, kurio meninė vertė abejotina, žiūrovo akyse gali pakylėti mielo vaiko ar gyvūnėlio pasirodymas, daugeliui bet kokiu atveju sukelsiantis teigiamas emocijas.
Rimgailė Renevytė
Baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų
Apie šiuolaikinės scenos problemas
Per keletą pastarųjų metų įsisiautėjus medijų kultūrai, Lietuvos teatre imta daug dėmesio skirti formos ir išraiškos priemonių kaitai. Pats savaime formos klausimas, siekiant išplėsti teatro ribas, visuomet reikalingas, tačiau mes tapome paradokso liudininkais: užuot šias ribas perbraižę, netrukus ėmėme jas tiesiog tirpdyti. Kurti nebe naujas formas (nes bet kokia forma juk privalo turėti ribas), o veikiau pasiduoti beformiškumui. Kas nutinka, kai, užuot ieškojus konkrečios formos tam tikram klausimui, temai ar reiškiniui apmąstyti, tiesiog tarpusavyje maišomos įvairios raiškos priemonės be aiškesnio mėginimo jas kaip nors sintezuoti, vien „transliuojant“ pranešimą?
Kristina Steiblytė
Vienintelė riba – vaizduotė
Teatro serialas „Jaik“
Teatras, nori to jo kūrėjai ar ne, visada ką nors atskleidžia apie visuomenę, kurioje yra kuriamas. Jei kūrėjai to nori, toks teatras dažniausiai vadinamas socialiai ar politiškai angažuotu. O jei kūrėjai nori apmąstyti ne tik visuomenę, kurioje teatras gimsta, bet ir teatro vaidmenį joje, tuomet kuria savirefleksyviai: apmąsto teatro vietą socialiniuose procesuose, jam kurti naudojamas priemones, pasirenkamas temas, kitus teatro kūrėjus.
Alma Braškytė
Apie ryšio galimybes
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos ’19“
Praėjusią savaitę pasibaigusios „Sirenos“, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis, daugeliui pagrindinė metinė teatro šventė, užsienio programoje parodė penkis spektaklius: „Sukūrimą / Paveikslus Dorianui“ („Gob Squad“, D. Britanija ir Vokietija, 2018), Lolos Arias „Minų lauką“ (Argentina, D. Britanija, 2016), „Naktis seka dieną“ („Forced Entertainment“, D. Britanija, 2007), „Būk atsargi“ (Mallika Taneja, Indija, 2013) ir „Taha. Poeto gyvenimas“ (Palestina, 2017).
Ingrida Ragelskienė
Iš alkio laisvei gimęs teatras
Tarptautinio teatro forumas „TEART“ Minske
Trys intensyviausios teatrinės paros šiais metais mane ištiko Minske, Baltarusijoje, dalyvaujant tarptautinio teatro forumo „TEART“ programoje „Belarus Open“. Oficiali statistika byloja, kad forumo organizatoriams buvo pateiktos trisdešimt keturios baltarusiškų spektaklių paraiškos, iš jų komisija atrinko aštuonis darbus, vertus pristatyti dvidešimt septyniems užsienio ekspertams ir ypač gausiai forumą lankančiai publikai.
Daiva Šabasevičienė
Mes kare ar ne kare?
Spektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“ festivalyje „Sirenos“
Palestiniečio dramaturgo ir aktoriaus Amero Hlehelio monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“, sukurtas kartu su režisieriumi Amiru Nizaru Zuabi, tarytum uždarė nedidelį tarptautinės „Sirenų“ programos ratą. Simboliška: paskutinis spektaklis buvo kaip gaivaus oro gurkšnis. Į festivalio spektaklius žvelgiant kaip į tam tikras antikines dramaturgų varžybas (pirmosios dramaturgų varžybos įvyko apie 534 m. pr. Kr.), įdomiausi pasirodė pirmas ir paskutinis spektakliai: „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ ir šis – „Taha. Poeto gyvenimas“.
Ieva Tumanovičiūtė
Abejok
Spektaklis „Būk atsargi“ festivalyje „Sirenos“
Tai, ko esame išmokomi vaikystėje, tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ vardijo vaikai grupės „Forced Entertainment“ spektaklyje „Naktis seka dieną“. „Jūs mokote mus: būk atsargi“, – galėtų būti dar vienas pasirodymui tinkamas šūkis. Kaip asmenybę veikia šis globėjiškas perspėjimas, per mažiau nei valandą parodo menininkė iš Indijos Mallika Taneja monospektaklyje „Būk atsargi“. Be užuolankų ši frazė reiškia: „Būk atsargi, kad tavęs neišprievartautų.“ Ši iš kartos į kartą mergaitėms perduodama grėsmė ir baimė yra universali ir kartu kultūriškai specifinė patirtis, formuojanti stereotipinę „moterišką“ asmenybę ir elgseną.
Ramunė Balevičiūtė
Spektaklis seka spektaklį, ir niekada nežinai, ką gausi
„Forced Entertainment“ spektaklis „Naktis seka dieną“ festivalyje „Sirenos“
„Jūs sakote mums, kad suaugusieji bando įsprausti vaikus į griežtus rėmus. Jūs bandote pasakyti, kad vaikai ne tokie kvaili, kaip mums atrodo. Jūs sakote, kad vaizdas nesvarbu, svarbu žodis – žodis iš vaiko lūpų. Jūs sakote, kad teatrui pakanka valandą vaikų skaitomo suaugusio žmogaus parašyto teksto...“
Ingrida Ragelskienė
Šokis su peiliu „Minų lauke“
Lolos Arias spektaklis festivalyje „Sirenos“
Jis buvo droviausia ir mįslingiausia šių metų „Sirenų“ tarptautinėje programoje parodyto spektaklio „Minų laukas“ grandis. Sukrim Rai, projekto bendraautoris ir vienas iš šešių neprofesionalių aktorių, gyvenime yra tiesiog gurka – britų kolonijinis karys iš Nepalo. Būtent šie kariai Folklando (Malvinų) konflikte buvo tapę mitologinėmis pabaisomis, gebančiomis nurėžti priešui galvą vienu peilio kirčiu. Būdami agresyvūs, nuožmūs, bebaimiai, jie per porą šimtmečių ypač pasižymėjo slopindami antikolonijinius sukilimus prieš britų valdžią Indijoje, Afganistane. Gurkos uostė dujas ir guldė galvas už karalienę abiejuose pasauliniuose karuose. Žemaūgis, neaiškiai kalbantis, šiek tiek atsiribojęs gurka per visą veiksmą išliko taikiausias ir romiausias tarp įniršusių, viską supratusių ir karo parengties atmintį net savo kūnuose išsaugojusių karo veteranų.
