Teatras
Aistė Verpečinskaitė
Stiprios moters portretas
Spektaklis „Elektra“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Dėl šiais metais pasaulį sukrėtusios pandemijos kovo mėnesį numatyta slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio spektaklio „Elektra“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pagaliau įvyko rugsėjo 12, 13 dienomis. Šių laikų kontekste režisierius kalba apie dar antikos mitologijoje sukurtą kovojančią ir laukiančią moterį, tyrinėdamas, kas iš to laukimo gali gimti.
Aistė Šivytė
Nuoširdus varnų klyksmas
Spektaklis „Varnos“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“
Rugsėjo 9–12 d. vykęs „Naujojo cirko savaitgalis“ suteikė progą ne tik pabūti taip išsiilgtoje teatro dėžutėje, bet ir išvysti puikių pasirodymų. Įvairių disciplinų atlikėjai narstė žmogaus prigimtį, tarpusavio santykius, naujai aplankė praėjusio amžiaus pasirodymus, kalbėjo apie motinystės ir cirko problematiką. Būtent pastarasis, kolektyvo „still hungry“ sukurtas spektaklis „Varnos“ (rež. Rachel Hameleers) netikėtai padarė didžiausią įspūdį.
Viktorija Sinicyna
Daugiau cirko
Lietuvos cirko popietė festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“
Šiemet festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje viena diena buvo skirta būtent Lietuvos cirkui. Norintiems susipažinti su lietuviško cirko panorama ar mestelėti akį į naujus kūrėjų ieškojimus rugsėjo 12-osios popietė tapo puikia proga: įėjimas nemokamas, o ir pačios programos būta stebėtinai spalvingos.
Julijus Lozoraitis
Jubiliejinis talentų paradas
Naujo teatro sezono prognozių bandymas
Mano jaunystės laikais, kai teatro režisierių buvo daug, o gerų knygų apie režisūrą mažai, iš jų itin populiari buvo režisieriaus ir aktoriaus Voldemaro Panso[i] „Darbas ir talentas aktoriaus kūryboje“. Joje estų teatro patriarchas teigė, kad aktoriaus talentas yra netikėtai kaip milijoninis laimėjimas loterijoje žmogų užgriuvusi likimo dovana. Ją savo ruožtu dera puoselėti nepaliaujamu, metodišku aktoriaus triūsu. Savo teoriją Pansas iliustravo pavyzdžiais iš estų teatro panoramos. Tačiau laikas parodė, kad ši teorija, švelniai tariant, nėra tobula.
[i] Voldemaras Pansas (1920–1977) – žymus estų teatro režisierius, aktorius ir pedagogas.
Ieva Tumanovičiūtė
Netobulumai
„Naujojo cirko savaitgalis ’20“
Pagrindinėje šių metų festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ programoje buvo daugiau meno nei triukų. Dauguma cirko artistų savo meistriškumą panaudojo istorijoms pasakoti, užuot stebinę publiką išlavinto kūno galimybėmis. Paveikiausi spektakliai rėmėsi asmeninėmis kūrėjų patirtimis apie netobulus santykius su partneriu, vaiku, savimi ir profesija.
Ieva Tumanovičiūtė
Šokančio žiūrovo atvirumas sau
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Respublika“
Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (LNDT, 2017) yra keliasdešimt minučių trunkanti šokio scena. Pagal ritmišką elektroninę muziką aktoriai sinchroniškai atlieka pasikartojančių, nesudėtingų judesių choreografiją. Paveikus spektaklio momentas skatindavo norą fiziškai prisidėti prie aktorių ir judėti kartu. Šis noras išsipildė spektaklyje „Respublika“ (premjera rugsėjo 3–5 d.).
Alma Braškytė
„Respublika“ žiūri mus
Łukaszo Twarkowskio režisuotas spektaklis
Nebepamenu, kas sakė, kad ne mes perskaitome knygas, o knygos perskaito mus. Panašiai mus peržiūri ir spektakliai. Ypač tokiam paties žiūrėtojo peržiūrėjimui tinka spektakliai, stokojantys vientiso, lengvai apčiuopiamo naratyvo. Jų temas, pavienius mikropasakojimus ir žinutes išgriebiame iš daugialypio srauto kiekvienas savaip.
Miglė Munderzbakaitė
(Ne)pabėgti nuo teatro
„Apeirono“ teatro „Pabėgimas“
Daugiau nei pusmetį išgyvename laiką, kai, nors ir turint skirtingus tikslus, tenka ieškoti kitų, neįprastų būdų, kaip būti, išlikti, veikti – nuo neišvengiamai besikeičiančios mūsų buities iki darbų, mokslų ir kūrybinių veiklų. Vieniems tai sukelia tik nepatogumų, kiti bando susitaikyti ir „pragyventi“ šį laiką, dar kiti aplinkybių sukurtus išbandymus priima kaip galimybę atrasti. Teatro „Apeironas“ kūrybinė komanda jau karantino pradžioje suprato, kad vien transliuoti spektaklius ar rodyti sukauptą teatro archyvą nepakanka, reikia ieškoti kitos formos. Pirmasis bandymas buvo „Šiurpių“ serialas (tikėtina, kad jis dar nebaigtinis), kuriam adaptuotas improvizacijomis pasižymėjęs spektaklis pagal senųjų lietuviškų siaubo pasakų – šiurpių – motyvus. Siurrealūs pasakojimai, kuriami „besikarantinuojančių“ Gretos Gudelytės ir Eglės Kazickaitės, filmuoti tiek uždarose, tiek atvirose gamtos erdvėse, atvedė prie dar ryškesnės, drąsesnės teatro ir kino ribų refleksijos.
Miglė Munderzbakaitė
Viruso neįveiktas
Festivalis „ConTempo“
Dar visai jaunas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, šiais metais rugpjūčio 18–23 d. vykęs antrą kartą, nepabūgdamas nepalankių aplinkybių Kauno (ir ne tik) žiūrovams leido patirti gyvus, profesionalius pasirodymus. Festivalio programa pagal galimybes buvo plati, o organizatorių pažadai dėl kitais metais atvyksiančių gausesnių užsienio kūrėjų pajėgų žadina viltis. Tačiau pirmiausia – apie kelis šiemet pristatytus scenos meno kūrinius.
Julijus Lozoraitis
Dera rašyti laiškus
Vilniaus mažojo teatro „Čia nebus mirties“ ir „Marti“ Lukiškių kalėjime
„Kuo tauta yra labiau senovinė ir pirmapradė, tuo platesniems gyvenamiems plotams ji priskiria namų sąvoką. Antai primityviausios genties tikri namai yra jos apgyventa plati teritorija, o ne toji paskubomis suręsta laikinoji buveinė, kurioje šeimyna pasislepia nuo negandos ir pernakvoja. Visa plati genties žemė, o ne vien vieta, kur ji apsistojo, yra jos namai. Tai yra jų visų žemė, ir jie visi ligi vieno priklauso tai žemei. Užklydęs ateivis čia išsyk baudžiamas mirtimi“ (iš vokiečių etnografo ir sociologo Juliaus Ernsto Lipso (1895–1950) knygos „Daiktų kilmė“).
