7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Tautvydas Urbelis

Beribiai kūnai

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis ’19“ spektakliai (II)

Vos įžengę į sceną Shane’as Boersas, Simonas Busas ir Evangelos Biskas savo kūnais ima kurti choreografinį raštą. Lengvai, ironiškai, tačiau su juntamu nerimu „Dar blogiau“ pasiūlo savitą vizualią kalbą.

 

Guilherme’o Miotto choreografija pasižymi ekspresyvia judesio kaita. Šokėjai be perstojo formuoja ir ardo laikinas kūnų kompozicijas. Laikinumo būsena tampa pasirodymo norma, o šokėjų judesiai susilieja į raibuliuojantį raštą.

Simon Bus, Shane Boers ir Evangelos Biskas spektaklyje „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Simon Bus, Shane Boers ir Evangelos Biskas spektaklyje „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Simon Bus, Shane Boers ir Evangelos Biskas spektaklyje „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Simon Bus, Shane Boers ir Evangelos Biskas spektaklyje „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Simon Bus, Shane Boers ir Evangelos Biskas spektaklyje „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Simon Bus, Shane Boers ir Evangelos Biskas spektaklyje „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Dar blogiau“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo ir Sabina Scarlat spektaklyje „Uniforma“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo ir Sabina Scarlat spektaklyje „Uniforma“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo spektaklyje „Uniforma“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo spektaklyje „Uniforma“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo ir Sabina Scarlat spektaklyje „Uniforma“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo ir Sabina Scarlat spektaklyje „Uniforma“. D. Putino nuotr.
Irene Russolillo ir Sabina Scarlat spektaklyje „Uniforma“. D. Matvejevo nuotr.
Irene Russolillo ir Sabina Scarlat spektaklyje „Uniforma“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Sąsiuvinis alaus skardinėje

„Niggaz“ Kauno miesto kameriniame teatre

Lietuvos mokytojų situaciją susieti su pabėgėliais Olandijos Oranjė miestelyje, atrodytų, – keistas žingsnis, bet Agnius Jankevičius spektaklyje „Niggaz“ siekia įrodyti savo pasirinkimą. Kūrinyje susipina tikra istorija apie nesėkmingą bandymą į mažo miestelio bendruomenę integruoti pabėgėlius, apgyvendintus vaikų pramogų parke, ir trijų Lietuvos mokytojų likimai. Jos dirba ne Lietuvos didmiesčio gimnazijoje, o Skapiškio mokykloje, kurioje mokinių vis mažėja, o statusas keičiasi, kol galiausiai ji uždaroma. Režisierius šią mokyklą pasirinko neatsitiktinai, jis pats kilęs iš Skapiškio miestelio Kupiškio rajone. Jungtis tarp dviejų, atrodytų, mažai ką bendra turinčių dalykų, jau tampa vienu iš Jankevičiaus kūrybos bruožų, tarkim, „Samurajaus knygoje“ (2017) ir „Šventėje“ (2018) taip pat esama netikėtų paralelių.

Severina Špakovska, Greta Šepliakovaitė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Greta Šepliakovaitė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Greta Šepliakovaitė ir Severina Špakovska spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Greta Šepliakovaitė ir Severina Špakovska spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Severina Špakovska, Gabrielė Ladygaitė ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Niggaz“. V. Lankauskaitės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Teatras, pasiekiantis širdį

„Senojo Vilniaus ikonos“ Gražinos Mareckaitės jubiliejui

Gyvename tokiais laikais, kai dažno žmogaus gyvenimas baigiasi vos užtrenkus namų duris. Bet, ačiūdie, yra žmonių, kurie prikelia tai, kas svarbu visai tautai.

 

Balandžio 25 d. teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė tyliai atšventė aštuoniasdešimtmetį. O po kelių dienų teatras „Arbatvakariai“ surengė tokią dvasinę puotą, kad sunku buvo patikėti, jog tai įmanoma. Aktorė Eglė Tulevičiūtė ir scenografas Kristijonas Siparis, šio teatro įkūrėjai, prieš kelerius metus pastebėję Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, pagal esė apie Vilnių ir jo žmones sukūrė net keturis spektaklius. O Mareckaitės jubiliejui, kaip galima buvo suprasti, skyrė vieną iš jų – spektaklį „Senojo Vilniaus ikonos“. Tai spektaklis, „kvėpuojantis“ begale įdomiausių atradimų, asociacijų, detalių, menančių ne tik Gražinos, bet ir kiekvieno vilniečio gyvenimą.

Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis ir Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Eglė Tulevičiūtė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Virginija Kuklytė spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Kristijonas Siparis spektaklyje „Senojo Vilniaus ikonos“. Teatro „Arbatvakariai“ nuotr.
Sveikinimai Gražinai Mareckaitei. Autorės nuotr.
Sveikinimai Gražinai Mareckaitei. Autorės nuotr.
„Senojo Vilniaus ikonos“. Autorės nuotr.
„Senojo Vilniaus ikonos“. Autorės nuotr.
Miglė Munderzbakaitė

Vizitas į mūsų sąžinę

Aido Giniočio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre

„Pasaulis iš manęs padarė kekšę, aš iš jo padarysiu viešnamį“, – tai tik viena iš aštrių, ryžtingų pagrindinės spektaklio „Senos damos vizitas“ veikėjos, kurią vaidina Jūratė Onaitytė, frazių. Su sudėtingais, dominuojančiais moterų personažais Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį sezoną tenka susidurti nebe pirmą kartą – galima prisiminti kad ir neseniai Agniaus Jankevičiaus režisuotų „Pavojingų ryšių“ veikėją ponią Mertėj (Goda Piktytė). Nors spektakliai pasakoja skirtingas istorijas, abiejuose permąstomos mūsų susikurtos (ne)kintančios vertybės.

Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Liubomiras Laucevičius ir Jūratė Onaitytė spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Senos damos vizitas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nevilties šviesa Orfeo languose

LNDT pristato jaunuosius

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.

Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Keli spektaklio vaikams puslapiai

„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.

Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Audronis Liuga

Marinos Rusija

Berlyno teatro HAU gastrolės

Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjau mokslus Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, ir spėjau pažinti Rusiją, kurioje dar skambėjo šūkis „Lenino kapas – žmonijos lopšys“. Bet laikai sparčiai keitėsi. Mūsų akademijos dėstytojai ne tik laisvai pasakojo apie XX a. pradžios Rusijos avangardą, bet ir dalinosi savo prisiminimais. Tarp jų buvo tokių, kurie Stalino laikais slėpė sušaudyto Vsevolodo Mejerholdo archyvus. Namo, kuriame užaugo Josifas Brodskis, pašonėje veikusiame „Spartako“ kino teatre žiūrėjome XX a. pirmos pusės rusų, prancūzų, vokiečių kino avangardo filmus, atvežtus iš Belyje Stolbų archyvų Maskvoje. Ten rodė tokias programas, kokias kažin ar išvystum kurioje nors pasaulio sostinėje. Peterburgo ir Maskvos scenos atsivėrė pasaulio teatrui. Pūtė wind of change...

„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
„Amžinoji Rusija“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nykstantys personažai iš arti

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.

Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vaiva Martišauskaitė

Jaunojo teatro distopijos ir priemonė nuo susvetimėjimo

Tarptautinis studentų teatro festivalis Čekijoje

Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina? Kartais atrodo, kad užduotis įžvelgti „jaunosios kartos teatro tendencijas“ tampa beveik neįmanoma, tačiau dar mažiau žinome apie tai, kuo ir kaip gyvena kitos Europos teatro mokyklos.

Scena iš spektaklio „Romulas Didysis“. J. Gellner nuotr.
Scena iš spektaklio „Romulas Didysis“. J. Gellner nuotr.
Scena iš spektaklio „Romulas Didysis“. J. Gellner nuotr.
Scena iš spektaklio „Romulas Didysis“. J. Gellner nuotr.
Scena iš spektaklio „Fedros meilė“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Fedros meilė“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Fedros meilė“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Fedros meilė“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Nykstanti ateitis“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Nykstanti ateitis“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Nykstanti ateitis“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Nykstanti ateitis“. Tarptautinio studentų teatro festivalio „Setkání/Encounter“ nuotr.
Monika Meilutytė

Teatro apdovanojimai: nuo objektyvumo iliuzijos iki subjektyvios realybės

Pokalbis su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nare Margarita Alper

Kasmet kovą teatro bendruomenė suklūsta: mėnesio pradžioje išrenkami „Auksinių scenos kryžių“ nominantai, o kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną – paskelbiami Lietuvoje geriausiais pripažinti darbai ir kūrėjai (tiesa, šiemet ceremonija vyko kovo 29-ąją Valstybiniame Šiaulių dramos teatre). Geriausiais juos paskelbia komisija, sudaryta iš mažiau nei 10-ies teatro ekspertų, kurių pasirinkimas po apdovanojimų dalies menininkų pradedamas kritikuoti. Apie tai, kaip komisijos darbas atrodo iš vidaus žvelgiant į jį naujomis akimis ir kokie įspūdžiai lieka po kelionių į daugelį Lietuvos teatrų, kalbėjomės su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nare, teatrologe Margarita Alper.

„Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. T. Povilonio nuotr.
„Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. T. Povilonio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 58  >>> Archyvas