Teatras
Helmutas Šabasevičius
Baletas tarp keturių sienų
Baleto artistai atsako į klausimus (I dalis)
Vieniems kalendoriuje pažymėti baleto spektakliai „Stebuklingas mandarinas“ (03 25) ir „Romeo ir Džuljeta“ (03 28) liks tik tušti įrašai, neįgyvendinti planai, nepatirti įspūdžiai, kitiems tai bus nesušokti vaidmenys, neišsipildę lūkesčiai, neišgyventas scenos jaudulys, nepatirtas gaivinantis kūrybos džiaugsmas. Kaip ir daugelis kitų scenos meno kūrinių Lietuvoje ir visame pasaulyje, kurio kultūros ritmą pakeitė koronavirusas. Meninis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę, karantinas daugelį privertė stabtelėti, suteikė laiko apmąstymams, naujų kūrybos ir jos sklaidos formų paieškoms. Baleto menininkai – ne išimtis, tik jų kasdienis gyvenimas skiriasi nuo kitų teatro kūrėjų: jie yra ne tik artistai, bet ir muzikantai, privalantys kasdien skirti tinkamą dėmesį savo pagrindinio instrumento – kūno – kūrybinei parengčiai.
Ieva Tumanovičiūtė
Šaltakraujai apsimetėliai
„Iš kūno ir kraujo“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis. Jie kalba taip, tarsi žodžiai būtų atsieti nuo jų kūnų, todėl kiekviena frazė pakimba ore, pabrėždama tylą ir susvetimėjimą tarp šeimos narių. Šis Uršulės Bartoševičiūtės režisuoto spektaklio efektas kuria atitinkamą nuotaiką ir leidžia išgirsti kiekvieną veikėjų tariamą eilutę, skambančią taip sukeistintai, kad galima iš naujo pagauti žodžių prasmę.
Dovilė Zavedskaitė
Peizažas, kuris laukia
Garso patirtis „Glaistas“
Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zaku, Sore Voloshinu, Baruchu Shubu. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.
Rimantė Blažinskaitė
Žaisti balose
Festivalio „Nerk į teatrą“ tarptautinė programa
Šį pavasarį edukacinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“ šventė dešimties metų jubiliejų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) kovo 3–7 d. vyko edukaciniai spektakliai, susitikimai su kūrėjais bei kūrybinės dirbtuvės. Festivalio organizatoriai taip pat pakvietė teatro kūrėjų iš Lenkijos, Vengrijos ir Islandijos.
Julijus Lozoraitis
„Wish You Were Here“. Viliuosi, kad ir tau viso to teko
Keturių dalių teatrinių erezijų sonata
Buvo tų ypatingų koronavirusinių metų žvarbusis žiempavasaris. Tąsyk mane vežęs pavėžėjimo firmos vairuotojas – solidus žilagalvis džentelmenas su liuksusiniu, irgi jau pagyvenusiu, audi limuzinu geltonomis odinėmis sėdynėmis. Iš pradžių rokonė tarp mūsų klostėsi tokia, tarsi keleivis aptarnautų vairuotoją, o ne atvirkščiai. Ma jį bala, pagalvojau, nesu iš tų liguistai ambicingų. Dešimties minučių įprastos kelionės visuomet pakanka trumpam, bet išsamiam standartiniam interviu: ar seniai tamsta uždarbiaujate pavėžėjimu?.. Aš irgi, kaip ir ponas vairuotojas, jau dvejus metus esu pensininkas, bet nevairuoju. O kurių metų ponas vairuotojas gimimo?.. Aš irgi... O kurį mėnesį gimęs?.. Ir aš taip pat... O kurią dieną?.. A-a-a, na, tai vis tik esu savaite už jus senesnis: esu dvynys ant vėžio ribos, o tamsta esate jau tikras vėžys... Kiek, sakote, kartų buvote vedęs?.. Ir aš tiek pat... Ir tik paskutinioji pagimdė jums vaiką? Kiek, sakote, jūsų sūnui metų? Dvidešimt dveji? Ir maniškiam tiek pat...
Kamilė Pirštelytė
Teatro erdvėje instaliuota sąmonė
Pokalbis su Arturu Bumšteinu
Pasikalbėti apie kūrybą su tarpdiscipliniu garso menininku Arturu Bumšteinu susitikome Jaunimo teatre, kuriame pastarąjį pusmetį jis dirba net prie dviejų kūrinių: kaip kompozitorius Krystiano Lupos režisuojamame spektaklyje „Austerlicas“ ir kaip eksperimentinio kūrinio „Kalkwerkas“ pagal Thomo Bernhardo romaną režisierius. Tai atspindi kūrybingą, sunkiai kategorizuojamą Bumšteino asmenybę. Jo darbai veržiasi iš žanrinių rėmų, savitai girdimas ir matomas pasaulis skleidžiasi eksperimentinėmis scenos meno formomis.
Ieva Tumanovičiūtė
Spąstai moterims
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Julija“
Trakų kultūros rūmuose vasario 21 d. įvykus Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Julija“ premjerai, atmintyje iškyla pasakėčia apie gulbę, lydeką ir vėžį, tempiančius vežimą į skirtingas puses ir neleidžiančius jam pajudėti. Nors situacija nėra tokia statiška kaip pasakėčioje, spektakliui kol kas trūksta išgrynintam meno kūriniui būdingos darnos, kai skirtingų kūrėjų idėjos ir įvairūs elementai, papildydami vienas kitą, harmoningai susijungia į visumą. Čia, rodos, kažkas vis nori truputį patraukti vežimą į vieną ar kitą pusę, nepatikėdami vadelių kam nors vienam. Tačiau spektaklis – nelyginant vaisius, kuris net nuskintas dar gali prinokti ir po kurio laiko įgauti tikrąjį skonį.
Ramunė Balevičiūtė
Sustabdyti prievartos ratą
Pokalbis su Nazha Harb
Sausio mėnesį Lietuvoje viešėjo dramos terapeutė, mokytoja ir aktorė iš Libano Nazha Harb. Ji dalyvavo menų agentūros „Artscape“ įgyvendinamame taikomojo teatro projekte BATS (Baltic Applied Theatre School). „Šikšnosparniai“ – tai tęstinė mokymų programa, truksianti visą pirmąjį 2020 m. pusmetį ir apimsianti visas tris Baltijos valstybes. Sausį Vilniuje, Taline ir Rygoje Nazha Harb vedė mokymus scenos menų profesionalų ir edukatorių grupėms, dalijosi savo darbo kalėjimuose patirtimi. Su Nazha susėdome pasikalbėti apie šio darbo specifiką ir prasmę.
Greta Vilnelė
Ką batai pasako apie žmogų?
„Juodi bateliai“ „Menų spaustuvėje“
XX a. kino žvaigždė Marilyn Monroe kadaise pasakė: „Duok moteriai tinkamus batelius ir ji užkariaus pasaulį.“ Batai, kuriuos avime, byloja apie tai, kokie esame žmonės: jie gali nusakyti mūsų nuotaiką, charakterį, socialinę padėtį, kartais net profesiją. Šiais laikais tai nebemadinga, bet anksčiau žmonės siūdindavosi batus pagal užsakymą. Tuomet prie batų gimimo prisidėdavo dar ir batsiuvio gyvenimo istorija. Kasdien zulindami, šlapindami balose ir per lietų, purvindami visokiuose purvynuose, prižiūrėdami ar neprižiūrėdami savo batus net nesusimąstome: o jeigu jie galėtų kalbėti ir papasakotų viską apie mus?
Ieva Tumanovičiūtė
Jokių iliuzijų
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Abelaras ir Eloiza“
Teatre nyksta romantinių santykių tema. Pirštais suskaičiuojami tokie spektakliai kaip „Intymūs pokalbiai“ (rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (rež. Rumšas, LNDT, 2019) pagal Ingmarą Bergmaną, „Dviese sūpuoklėse“ (rež. Ulanbek Baialiev, VMT, 2017) ir pan. Be to, ne visų jų jausmų subtilumas ir psichologinė personažų gelmė atitinka reiklaus žiūrovo reikalavimus dėl meninės kokybės. Regis, ambicingiems režisieriams meilės ir poros santykių tema yra „per smulki“, be to, kelianti pavojų nuslysti į sentimentalumą, klišes, banalybę ir pan., todėl neretai ją tyrinėja aktoriai, pasiilgę psichologiškai niuansuotų vaidmenų, kurių ilgisi ir žiūrovai. Pastaraisiais metais nuo teatro nutolęs režisierius Rokas Ramanauskas (pavasariais „In vino“ rengdavęs poezijos skaitymus) kartu su aktoriais Povilu Budriu (kadaise su Viktorija Kuodyte vaidinusiu subtiliame spektaklyje pagal Marguerite Duras pjesę „Muzika 2“, rež. Audronis Liuga, 2008) ir Elžbieta Latėnaite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė spektaklį „Abelaras ir Eloiza“ (premjera vasario 6 d.), negailestingai parodantį jausmų vietą XXI amžiuje.
