Teatras
Kristupas Antanaitis
Senąjį teatrą prisimename iki šiol
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: aktorė Nijolė Narijauskaitė
Teatro aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė gimė 1933 m. birželio 22-ąją Kaune. 1956 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi mokslus tapo pirmosios aktorių laidos, kurios kurso vadovas buvo Andrejus Poliakovas, absolvente. Iškart po studijų aktorė šešerius metus dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kurio žiūrovus džiugino iki pat 2011-ųjų.
Aistė Šivytė
Kai gyvenimas yra gaidys
Augusto Gornatkevičiaus miuziklas „Hedwig and the angry inch“
Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu.
Daiva Šabasevičienė
Teatras sau
Jokūbo Brazio „Jūra vandenynas“ Vilniaus senajame teatre
Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.
Aistė Šivytė
Nerti į teatro banginio skrandį
Manto Jančiausko spektaklis „Toli toli“
Teatras – savitos mistikos gaubiama vieta. Dažnas esame girdėjęs pasakojimų apie aktorių prietarus prieš spektaklį, užkeiktas pjeses ir įvairiausius scenos ritualus. Ne veltui net ir šiandien aktorių pasakojimai apie amatą domina skaitytojus, o ekskursijos į teatro užkulisius greitai iššluojamos. Režisierius Mantas Jančiauskas į šio mistinio žvėries nasrus neria dar giliau, Vilniaus senojo teatro erdvėms sukūręs spektaklį „Toli toli“.
Ingrida Ragelskienė
Išgryninta vidinės laisvės formulė
Birutės Mar spektaklis „Mąstanti barakų širdis“
Ko gero, prasmingiausią dovaną sau, teatrą analizuojančiai profesionalei, pasidovanojau šių metų sausio 14 d., nusprendusi antrą kartą pasižiūrėti dramaturgės ir režisierės Birutės Mar spektaklį „Mąstanti barakų širdis“. Tarsi netyčia kartu su anšlagine žiūrovų minia atradau į lietuvišką Raudonąją knygą įrašymo vertą autorinį teatrą, kuriame spektaklio kūrėjas prisiima visišką atsakomybę už tai, kas vyksta scenoje ne tik meniniu, bet ir moraliniu požiūriu.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXX)
Į pastarojo tavo laiško klausimą apie brechtišką vaidybą atsakau klausimu – kaip manai, ar galėtume tokia pavadinti aktorės Viktorijos Kuodytės vaidybą režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras)? Pagal Adanios Shibli romaną sukurtas spektaklis dėl prozai statyti pasitelkiamo dokumentinio teatro stiliaus primena tavo minėtą Jernejaus Lorenci „Svetimą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Laura Šimkutė
Pamatyti per kito prizmę
Justo Tertelio spektaklis „Spektras. Nematomos istorijos“
Kiekvienas žmogus yra atskira istorija – su savo patirtimis, išgyvenimais, savo mąstymo mechanizmais ir buvimo būdais. Kad ir kaip banaliai skambėtų teiginiai, jog kiekvienas yra unikalus ir kiekvienas pasaulį supranta skirtingai, su tiesa pasiginčyti nepavyks. Yra bendrų jungčių, bendrų principų, kuriais remiasi žmogiškoji patirtis, bet pats patyrimas toks paradoksalus reiškinys, kad jį sunku adekvačiai kitam perduoti kokiais nors būdais.
Evelina Kondrotaitė
Tebūnie: išgyventi pasaulio gimimą
Gretos Gudelytės spektaklis M.K. Čiurlionio kūrybos motyvais
Minint 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, Lietuvoje gimė daugybė kultūros projektų, kuriuose vienaip ar kitaip atsigręžiama į jo kūrybą, – nuo parodų, meno instaliacijų, muzikinių kūrinių iki sceninių eksperimentų. Šviesų ir judesio spektaklis „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“, spalio mėnesį pristatytas Liepkalnio vandens saugykloje, – ne išimtis.
Gabrielė Račkauskaitė
Nesibaigiantis kritimas
Jokūbo Brazio spektaklis „Icarus Machine“ Šiaulių dramos teatre
Pradėdamas 95-ąjį sezoną Valstybinis Šiaulių dramos teatras kvietė žiūrovus „prisijaukinti dabartį“ ir pamatyti teatro santykį su dabartimi, atkreipiant dėmesį į tai, kaip skirtinguose spektakliuose atsispindi kasdienybė ir šiandienos aktualijos. Ne išimtis ir rudenį įvykusi režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Icarus Machine“ premjera.
Ugnė Sasnauskaitė
Skirtingos šaknys, panašūs vaisiai?
Baleto fantazija „Du į priekį, viens atgal“
Gruodį Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ su Josephu Simonu priešakyje pakvietė pilnutėlę „Menų spaustuvės“ salę į baleto fantaziją „Du į priekį, viens atgal“. Keturios šokėjos (Vaiva Paukštė, Ugnė Irena Laurinavičiūtė, Gabrielle Emily Aidulis, Urtė Groblytė), studijas baigusios skirtinguose Vakarų Europos universitetuose, pasiūlė savo šokio patirčių įvairovę ambicingai, bet tikrai ne novatoriškai vizijai – sujungti du skirtingus stilius į vieną kūrinį.
