Teatras

Ingrida Ragelskienė

Marinos Davydovos „Checkpoint Woodstock“

Kostia Treplevas buvo savotiškai teisus, aplinkinių abejingumo šarvą bandydamas pramušti sparnuota fraze: „Naujos formos reikalingos, o jei jų nėra, tai geriau visai nieko nereikia.“ Faktas – po jungtinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Berlyno „HAU Hebbel am Ufer“ ir Maskvos Gogolio centro spektaklio „Checkpoint Woodstock“ išėjau dar abejingesnė naujų formų atžvilgiu nei iki tol.

Rimgailė Renevytė

Paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“

Eimunto Nekrošiaus meno fortui skirta paroda užima tik mažą Nacionalinės dailės galerijos dalį – lyg tarp kitko į galerijos erdvę įsiterpusi juoda konstrukcija primena pravirą dėžę. Saugyklą, kurioje šnara jau neberodomų Nekrošiaus spektaklių eskizai, juodraščiai ar dokumentai. Tačiau ką spektaklių daiktai reiškia be pačių spektaklių?

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su Marina Davydova

Marina Davydova – teatro asmenybė, žinoma visame pasaulyje. Tai ne tik garsi teatro kritikė, žurnalo „Teatr“ redaktorė, bet ir Tarptautinio teatro festivalio NET (Naujasis Europos teatras) meno vadovė, šiuo metu statanti spektaklius, dalyvaujanti įvairių festivalių komisijose. Šių metų pradžioje vilniečiai matė Berlyne 2017 m. sukurtą jos darbą „Amžinoji Rusija“, o jos spektaklį „Checkpoint Woodstock“ kartu su „HAU Hebbel am Ufer“ teatru Berlyne ir Gogolio centru Maskvoje prodiusavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras, lietuviška jo premjera įvyko šių metų lapkričio 22 dieną.

Kaip tik šiuo metu abiejose Rusijos sostinėse – Maskvoje ir Sankt Peterburge – vyksta XXI NET festivalis. Lapkričio 13 – gruodžio 16 d. pristatoma dešimt spektaklių iš įvairių pasaulio šalių, jie rodomi šešiose reikšmingose teatro scenose po kelis kartus, juos pamatys penki tūkstančiai žiūrovų, įvyks viena pasaulinė premjera.

Nors Davydova sunkiai pagaunama net tada, kai būna netoliese, ji maloniai sutiko pasidalinti mintimis su „7 meno dienų“ skaitytojais.

Julijus Lozoraitis

Artūro Areimos spektaklis

Spektaklio „Mūsiškiai“ pagal Michało Walczako pjesę premjera; Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro salė „Miltinio laboratorija“; 2019 lapkričio 22 d., penktadienio, vakare.

Ingrida Ragelskienė

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė 2019“ patirtys

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kokia teisi buvo mama, sakydama, kad žmonės yra be galo sudėtingi ir įdomūs. Viena iš vietų, kur tokių – sudėtingų ir įdomių – galima sutikti ypač daug, yra šiuolaikinis teatras ir jo pašauktoji jaunųjų kūrėjų karta. Jie – beveik trisdešimtmečiai nepriklausomybės vaikai, iš mūsų, žiūrovų, nebesitikintys atsiribojimo, pasyvaus vertinimo ir tik stebėjimo. Šių jaunų menininkų pozicija man visiškai priimtina.

Ramunė Balevičiūtė

Spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Nors tabu teatre vaikams vis mažėja, kalbėtis su mažaisiais žiūrovais rimtomis ir ne visada linksmomis temomis vis dar ryžtasi nedažnas teatro kūrėjas. Šiuolaikinė literatūra vaikams šiuo požiūriu yra toli pralenkusi scenos meną. Tad natūralu, kad teatro vaikams kūrėjai, ieškodami temų ir istorijų, gręžiasi į literatūrą. Tokia ir naujoji Vilniaus „Lėlės“ teatro premjera.

Ieva Tumanovičiūtė

„Psichozė 4.48“ Oskaro Koršunovo teatre

Oskaro Koršunovo teatro „Psichozė 4.48“ – nepatogus spektaklis. Tai nepagražintas ir nepalengvintas susitikimas su ribinės būsenos žmogumi. Spektaklyje atveriama tai, ką išstumia sveikos psichikos mechanizmai, kad save apsaugotų. Tačiau kyla klausimas dėl viso to prasmės.  

Spektaklio režisierė Kornelija Krasilnikovaitė, dar studijuodama Klaipėdos universitete, sukūrė darbą apie psichikos sutrikimus „Balti namai“ (2014). Lietuvos rusų dramos teatre pastačiusi Antono Čechovo „Mešką“ (2015) – teatrališką pokštą pagal roko muziką – bei režisavusi kelis socialiai atsakingus renginius, tokius kaip „Pride Voices“ (2016) ir „Įvairovės balsai“ (2018), pasirinkdama Sarah Kane pjesę „Psichozė 4.48“ (premjera rugsėjo 25 d.) ji plėtoja studijų metais sudominusią temą.

Brigita Kulbytė

Susitikimas su dramaturge Asia Vološina

Atsinaujinęs Jaunimo teatras, siekdamas tarpsritinio ir tarptautinio bendradarbiavimo, ieškodamas naujų talentų bei dialogo su žiūrovais būdų, pristatė jaunųjų menininkų programą „Black Box“ (Juodoji dėžė). Kaip teigia organizatoriai: „Black Box suprantama kaip pirminė klasikinė teatro matrica su aiškiomis ribomis ir taisyklėmis, galinti tapti erdve įvairiems scenos meno veiksmams – spektakliams, interaktyviems projektams, instaliacijoms, performansams.“

Aistė Šivytė

„Black Box“ vitrina Jaunimo teatre

Lapkričio 5–9 d. Jaunimo teatre vyko jaunųjų menininkų spektaklių bei skaitymų / eskizų vitrina „Black Box“. Žiūrovai išvydo Ievos Kaniušaitės bei Eglės Švedkauskaitės režisuotas Asios Vološinos pjeses „Mama“ ir „Žmogus iš žuvies“, Arturo Bumšteino „Kalkwerką. Skaitymo grupę“ pagal Thomo Bernhardo romaną „Kalkverkas“ ir Adomo Juškos „Miego brolį“ pagal Roberto Schneiderio to paties pavadinimo romaną.

Julijus Lozoraitis

Spektaklis „Antigonė“ Klaipėdos dramos teatre

Latvių teatro režisūros klasikė Māra Ķimelė Lietuvos teatruose jau yra pastačiusi nemažai spektaklių. Ypač išgarsėjo jos Klaipėdos dramos teatre (KLDT) 2016 m. pastatyta Augusto Strindbergo drama „Tėvas“. Ir štai 2019 / 2020 m. sezono pradžioje ji padovanojo mūsų teatro publikai smagų pusantros valandos trukmės vieno veiksmo politinį komiksą pagal Jeano Anouilh’o intelektualią dramą „Antigonė“. Spektaklis vaidinamas Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje, premjera įvyko spalio 5 dieną.