7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Greta Vilnelė

Lyras. Pradžia

Spektaklis „L. yra. S.“ Vilniaus mažajame teatre

Išbandžiusi šiuolaikinės operos ir audiovizualinių performansų kryptį jaunosios kartos režisierė Greta Štiormer sugrįžo į teatro sceną. Vilniaus mažojo teatro eskizų konkurse „DramaTest“ pristačiusi spektaklio pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L. yra S.“ idėją, Štiormer pelnė galimybę įgyvendinti savo viziją scenoje. Spektaklio premjera įvyko kovo 15 dieną. Pjesės, glaudžiai susijusios su Williamo Shakespeare’o tragedija „Karalius Lyras“, tikslas – patyrinėti Lyro jaunystę, atvirkštiniu priežasties ir pasekmės principu atsekti, kokie įvykiai galėjo daryti įtaką nestabiliam Lyro charakteriui ir liūdnam likimui. Princo Lyro kasdienybėje atsispindi šiuolaikinio žmogaus problemos, kapitalistinėje visuomenėje gyvenančio jaunuolio egoizmas priverčia suklusti – galbūt net savo artimoje aplinkoje matome ne vieną tokį Lyrą?

Matas Sigliukas ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Tomas Stirna, Pijus Ganusauskas ir Vainius Sodeika spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Tomas Stirna, Pijus Ganusauskas ir Vainius Sodeika spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Vainius Sodeika spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Matas Sigliukas ir Vainius Sodeika spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Eglė Mikulionytė ir Pijus Ganusauskas spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Eglė Mikulionytė ir Pijus Ganusauskas spektaklyje „L. yra. S.“. M. Savičiūtės nuotr.
Goda Dapšytė

Mechanizmas teatras

Po paskutinio Oskaro Koršunovo „Hamleto“

Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?

Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. OKT nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. OKT nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Nelė Savičenko spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Nelė Savičenko spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis ir Vaidotas Martinaitis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis ir Vaidotas Martinaitis spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Išslystanti prasmė

„Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.

Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas ir Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas ir Rimantė Valiukaitė spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raganosiai“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Ginčas su racionalizmu

Rolando Kazlo spektaklis „1892 metų progreso idėja“

Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“. 

Rolandas Kazlas ir Artūras Sužiedėlis spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Rolandas Kazlas ir Artūras Sužiedėlis spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Rolandas Kazlas ir Artūras Sužiedėlis spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Rolandas Kazlas ir Artūras Sužiedėlis spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Audronis Rūkas spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Audronis Rūkas spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Artūras Sužiedėlis spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Artūras Sužiedėlis spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Scena iš spektaklio „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Rolandas Kazlas spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Rolandas Kazlas spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Taura Kvietinskaitė spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Taura Kvietinskaitė spektaklyje „1892 metų progreso idėja“. Organizatorių nuotr.
Ignas Zalieckas

Glaudus ryšys tarp estetikos ir etikos

Pokalbis su režisiere Olga Lapina

Režisierė Olga Lapina sukūrė tokius spektaklius kaip „Laukys“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Apie baimes“ (Jaunimo teatras (JT), 2017), „Ilgoji pertrauka“ (Keistuolių teatras, 2016), „Bėgikas“ (JT, 2016), „Kodas: HAMLET“ (Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT), 2016), „Medėja vaikams“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2015), „Rusiškas sąsiuvinis“ (LRDT, 2015), „Brangusis atrakcionų parko dėde“ (Vilniaus mažasis teatras, 2012), „Stebuklingoji kreidelė“ (LRDT, 2011) ir kt.

Olga Lapina. A. Gudo nuotr.
Olga Lapina. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laukys“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ilgoji pertrauka“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Bėgikas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Bėgikas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Valerijus Panasiukas

Tarp drąsos ir baimių

Dar kartą apie spektaklį „Tėtis“

Pasirodo, Jonui Vaitkui – Lietuvos nacionalinio scenos meno veteranui – būdinga jaunuoliška kūrybinė drąsa. Juk jis narsiai, nepaisydamas visų sugulusių į didingą piramidę ankstesnių interpretacijų, tarp jų ir 2020 m. ekranizacijos su spindulinguoju „Oskaro“ laureatu Anthony Hopkinsu, Vilniaus senojo teatro scenoje stato vieną dažniausiai per pastarąjį dešimtmetį į teatrų repertuarą įtraukiamų pjesių.

Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Metalnikova ir Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Metalnikova ir Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vladimiras Dorondovas, Vytautas Anužis ir Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vladimiras Dorondovas, Vytautas Anužis ir Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Jankauskaitė

Kūrybingumas gimsta draugiškoje aplinkoje

Pokalbis su aktore Giedre Giedraityte

Aktorė Giedrė Giedraitytė sukūrė vaidmenis tokiuose Jaunimo teatro spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, 2022), „Mama“ (rež. Ieva Kaniušaitė, 2021), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, 2021), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, 2019), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė, 2016), „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, 2015), „Slaptoji dviratininkų draugija“ (rež. Algirdas Latėnas, 2012), „Ledi Makbet“ (rež. Latėnas, 2011), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. Valerijus Griško, 2011) ir kt. Taip pat filmuojasi kine.

Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Mama“. J. Balčiūnaitės nuotr.
Ieva Kaniušaitė ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Mama“. J. Balčiūnaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“ (Giedrė Giedraitytė – pirma iš kairės). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“ (Giedrė Giedraitytė – pirma iš kairės). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ (Giedrė Giedraitytė – pirma iš dešinės). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ (Giedrė Giedraitytė – pirma iš dešinės). D. Matvejevo nuotr.
Aušra Pukelytė, Matas Dirginčius ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė, Matas Dirginčius ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Don Kichotas“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Giedrė Giedraitytė spektaklio „Don Kichotas“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius ir Giedrė Giedraitytė spektaklio „Don Kichotas“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė ir Giedrė Giedraitytė spektaklio „Don Kichotas“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Pukelytė ir Giedrė Giedraitytė spektaklio „Don Kichotas“ repeticijoje. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis, Ignas Ciplijauskas, Jonė Dambrauskaitė ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Perplex“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Simonas Storpirštis, Ignas Ciplijauskas, Jonė Dambrauskaitė ir Giedrė Giedraitytė spektaklyje „Perplex“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Mėlynplaukės ilgesys blėstant sąmonei

„Tėtis“ Vilniaus senajame teatre

Skandalai dėl valdžios tyla, teatrai keičia pavadinimus, #metoo ir kiti judėjimai rimsta, tie patys žmonės sugrįžta... Manau, kad pasirinkusiajam menotyrininko profesiją visų pirma svarbu tyrinėti meno formas ir kūrinių prasmes, todėl suvokdama įvairius ideologinius prieštaravimus einu į Vilniaus senojo teatro spektaklio „Tėtis“ premjerą, įvykusią vasario 24 ir 25 dienomis. Jos net laukiu, nes teatras pasirūpino viešųjų ryšių kampanija ir parengė didelį kiekį kokybiškų pokalbių su kūrėjais. Mano vidinės feministės priekaištus šįkart numaldo pagarba aktoriaus Vytauto Anužio profesiniam meistriškumui ir noras pamatyti, kaip jis sukūrė Andrė vaidmenį, ar jam pavyko geriau už Anthony Hopkinsą filme „Tėvas“ (rež. Florianas Zelleris, 2020).

Jevgenija Rusakova ir Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jevgenija Rusakova ir Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Juliana Volodko spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Juliana Volodko spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Tėtis“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Vilnelė

Barokinė karikatūra

„Gyvenimas – tai sapnas“ Meno ir mokslo laboratorijoje

Šiuolaikinis žmogus vis dažniau baroką renkasi interpretuoti atsispirdamas nuo memento mori moto, o ne nuo daugiasluoksnės istorinės epochos dvasios. Barokas tampa groteskiškai pompastiška, mirties kvapo persmelkta ir bet kokia kaina Dievo valią pasirengusių vykdyti tarnų apgyventa erdve. Tačiau tai – netiesa. Didžiojo ispanų „aukso amžiaus“ dramaturgo Pedro Calderón de la Barcos pjesėje „Gyvenimas – tai sapnas“ atsiveria tam metui būdingos teatrališkos iliuzijos ir krikščioniškais pagrindais grįstos kasdienybės dermės pulsas. 2000 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šį kūrinį režisavo Gintaras Varnas, o vasario 23 ir 24 d. savąją Meno ir mokslo laboratorijoje sukurtą versiją pristatė jaunosios kartos aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika.

Simonas Dovidauskas spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Algirdas Dainavičius spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Algirdas Dainavičius spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Vygandas Vadeiša spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Vygandas Vadeiša spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Vygandas Vadeiša spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Vygandas Vadeiša spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Ko šiandien laukia teatre susirinkusi minia?

Árpádo Schillingo „Barbarai“ Jaunimo teatre

Man tikrai bus nedrąsu po ką tik įvykusios režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklio „Barbarai“ premjeros vėl lyg niekur nieko eiti į Jaunimo teatrą. Vasario 26-ąją iš čia išsinešiau dvasios nusiaubtumo, mentalinės dykumos, ištuštėjimo ir net savotiško apleistumo pojūtį. Nežinau, kiek dar truks iliuzija, kad pasibaigus „Barbarams“ už išeinančių iš salės žiūrovų pečių lieka žiojėti rūgšties nugraužta, išdeginta dykra. Gal tetrūko kažkokio draugiško pokalbio ar švelnaus peties paplekšnojimo, kuris būtų padėjęs nurimti, susitvarkyti su mintimis ir žengti į kasdien siaubiamą ir niokojamą „tikrovę“ už teatro sienų? Iš trūkumo ir šis tekstas, naiviai įsivaizduojant menamus skaitytojų veidus balzganoje ekranų šviesoje.

Valentinas Masalskis spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis, Matas Dirginčius ir Aušra Pukelytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis, Matas Dirginčius ir Aušra Pukelytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 103  >>> Archyvas