Teatras

Rimgailė Renevytė

Oskaro Koršunovo „išvirkščio teatro“ idėja

Federico García Lorca yra rašęs: „Tik išlauždamas visas duris, teatras gali save pateisinti matydamas savo akimis, jog įstatymas – tai siena, ištirpstanti nuo menkiausio kraujo lašo.“ Nors ir retai (o šiais laikais ir visai nebemadingai), kartais nutinka taip, kad dar prieš leisdamas suabejoti, kam viso to apskritai reikia, teatras pasiglemžia viską ir savo medija paverčia pačius kūrėjus. O tada svarbiausia tampa tik viena: kaip ištrūkti iš teatro? Kaip teatro melas gali virsti tiesa nepraliejus kraujo? Ar įmanoma teatru paneigti patį teatrą? Ar tasai atstumas tarp vaidinančio aktoriaus ir jam tai daryti leidžiančio žiūrovo išties neįveikiamas?

Daiva Šabasevičienė

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Mūsų miestelis“ gastrolės Vilniuje

Gegužės 5 d. į Vilniaus miestelį atvažiavo Klaipėdos miestelio teatras ir atvežė XX a. pradžios JAV miestelio istoriją, kuri taip ir vadinasi: „Mūsų miestelis“. Šio spektaklio tarpinė stotelė – dar vienas miestelis – Kaunas, mielai savo globon priėmęs Klaipėdos jaunimo teatrą. Šių metų sausio 4 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvykusi Thorntono Wilderio „Mūsų miestelio“ premjera tapo dviejų teatrų įvykiu.

Aušra Kaminskaitė

Aktorės Viktorijos Kuodytės personažai

Ar gali aktorius būti toks universalus, kad kurdamas skirtingus personažus gebėtų paslėpti asmenybės savitumą? Šią sekundę pasakyčiau, kad ne. Paklausta apie mėgstamiausius Lietuvos teatro aktorius ir mintyse juos vardydama svarsčiau, už ką juos taip mėgstu. Supratau, kad iš tiesų universaliai persikūnyti sugeba tik beveidžiai iš „Sostų karų“, o universalus aktorius – tai profesionalas, gebantis vystyti vaidmenis įvairiomis formomis ir aplinkybėmis, drauge išlaikydamas kai ką specifiška, atpažįstama keliuose spektakliuose. Tai žmogus, dėl kurio darbo kokybės, dar nematęs spektaklio, gali būti 99 proc. tikras (kaip ir dėl to, kad kada nors pasitaikys 1 proc. išimtis).

Tokia neromantiška įžanga į pamąstymus apie Viktorijos Kuodytės vaidmenis. Aktorės, kuri niekada nepriklausė vienam teatrui, tačiau tam tikra prasme yra „priklausiusi“ dviem režisieriams. Karjeros pradžioje – Eimuntui Nekrošiui, su kurio spektakliais apkeliavo pasaulį; vėliau tapo beveik neatsiejama Gintaro Varno spektaklių dalimi. Du scenos meistrai, ir nė vieno jų negalėtum pavadinti labiau Kuodytės režisieriumi. Nekrošiui reikėjo nežemiško trapumo; Varnas trynė poeziją ir skyrė aktorei žemiškų aplinkybių žlugdomus, tačiau beviltiškai į svajones ar negrįšiančią praeitį įsikibusius personažus. Šių periodų sankirtos metu, po Varno režisuotos „Portijos Koglen“ 2002-aisiais, Rasa Vasinauskaitė rašė, kad Viktorija Kuodytė, „regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos“.

Ieva Tumanovičiūtė

„Kreida“ Lietuvos rusų dramos teatro „Erdvėje A-Z“

Teisiškai dvyliktos klasės mokinių daugumą sudaro pilnamečiai piliečiai, ne tik besimokantys mokykloje, bet ir joje balsuojantys per rinkimus, – prieš įstatymą jie yra lygūs su savo tėvais ir mokytojais. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „Erdvėje A-Z“ – klasė su šešiais vienviečiais suolais ir mokytojo stalu, pagamintais iš perdirbtų medžio drožlių. Lentos vietoje – stiklas, iš kitos pusės uždengtas baltomis žaliuzėmis. Joms tarsi uždangai prasiskleidus už stiklo atsiveria kita erdvė, kurioje mirgant rožinei „strobo“ šviesai pagal klubinę muziką šoka ir linksminasi spektaklio „Kreida“ veikėjai. Tačiau netrukus jie grįš į jau išaugtus mokyklos suolus.

Spektaklis užbaigė LRDT projektą „Mokyklinė drama“, kuriame lietuvių ir rusų mokyklų mokiniai, aktoriai bei dramaturgai dalijosi patirtimi ir kūrė trumpas pjeses. Projekte dalyvavęs dramaturgas Mindaugas Valiukas parašė pjesę „Kreida“, kurioje gausu dramatiškų ir komiškų scenų iš šiuolaikinių dvyliktokų ir jų tėvų gyvenimo. Kūrinį į rusų kalbą vertė aktorius Telmanas Ragimovas ir Olga Topunova, šiuolaikinę jaunimo kalbą papildydami įtikinamu slengu. „Kreidos“ veikėjai nuolat patenka į moralinio pasirinkimo situacijas: ar daryti smulkų nusikaltimą su bendraamžiais? Ar pasiduoti vyresnybės spaudimui ir nekreipti dėmesio į korupciją? Ar nutylėti savo poziciją dėl darbo vietos išsaugojimo? Ar palaikyti nesąžiningą kitų elgesį su aplinkiniais?

Bryce Lease

Yanos Ross „Lėlių namai“ Švedijoje

Londono karališkojo Holovėjaus koledžo Dramos, teatro ir šokio katedros dėstytojo Bryce’o Lease’o straipsniai apie šiuolaikinį teatrą publikuojami pripažintuose scenos menų leidiniuose. Autorius ypač domisi šiuolaikiniu Lenkijos teatru. Lease’o tyrimų sritys – kultūrinė atmintis, politika, besikuriančios demokratijos, nacionalizmas, mažumų bendruomenės, lytiškumas, seksualumas bei kultūros geografija. Bryce’o Lease’o recenziją vertė Alma Braškytė.

Santa Lingevičiūtė

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“

Balandžio 16–22 d. vyko ketvirtasis „Dramokratijos“ festivalis. Jo pradininkės Gabrielės Labanauskaitės žodžiais, sukurtos ir atrinktos pjesės – ne baigtinis rezultatas, o nuolatinis procesas. Taip, aštuonias skaitytas pjeses tikrai galima pavadinti darbiniais projektais, kuriuos reikėtų šlifuoti.

Justina Daugalaitė

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“

Naujasis Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ kalba apie paauglystės problemas. Pastaruoju metu ši tema visuomenėje sulaukia nemažai dėmesio – socialiniuose tinkluose skamba „Jaunimo linijos“ inicijuota „Begėdžio“ akcija, apie sunkumus, kylančius bandant „suaugti“, kalba vis daugiau populiariosios kultūros atstovų. Kižaitė į paauglystėje kylančias problemas pažvelgė jautriu kūrėjos žvilgsniu ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje atskleidė ypatingo žmogaus gyvenimo tarpsnio skaudulius bei aktualijas.

Kalbėti apie paauglius sunku. Baisu atrodyti atsilikusiam, senamadiškam. Baisu jų nesuprasti ar vertinant žvelgti į jų išgyvenimus. Galbūt todėl paaugliams skirti spektakliai nėra dažni Lietuvos teatre. O ir žiūrovus pasiekiančiuose kūriniuose nesunku pajusti aiškią distanciją tarp pamokslaujančio kūrėjo ir maištaujančio paauglio (tiek veikėjo, tiek žiūrovo). Spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ kūrėjams šių dalykų pavyko išvengti. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę kūrė remdamasi konkrečiomis jaunuolių patirtimis. Ji įsitraukė į „Vaikų linijos“ interneto svetainėje esantį paauglių forumą „Diskutuok su bendraamžiais“, ten susipažino su tikromis (tačiau anonimiškomis) paauglių patirtimis ir išgyvenimais. Pjesės autentiškumas leido scenoje kurti nesunkiai atpažįstamas situacijas, su kuriomis lengva tapatintis.

Laura Šimkutė

„Roberto Zucco“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre

Žiaurumas neteko savo statuso. Jis tapo tik dar viena priemone, padedančia patenkinti nenumaldomą geismą, užpildyti tuštumą, liekančią po eilinio vienkartinio malonumo. Herojaus statusą įgauna antiherojai, prostitučių, sutenerių ir nusikaltėlių kvartalas tampa ramiausia miesto vieta, broliai parduoda mylimas seseris, meilės nebėra – iš jos likęs tik kūniškas geismas. Ultravioletinės Mažosios Čikagos ir jos paribių sąstingį išjudina ultražiaurumas.

Ieva Tumanovičiūtė

„Pamišėlis“ Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre

Ant OKT studijos sienos kabo trofėjiniai ragai. Prie tokių derėtų medžiu apmuštos užmiesčio namo sienos ir grindys, girgždančios nuo savo ginklus medžioklėje pasiruošusių išbandyti vyrų žingsnių. Atvirkščiai pakabinti gyvūno ragai spektaklyje „Pamišėlis“ yra vienas iš vyriško pasididžiavimo atributų.

Rimgailė Renevytė

Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“

„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.