7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Ingrida Jankauskaitė

Vadybininko darbas – tarsi šachmatų lenta

Pokalbis su teatro vadybininke Rugile Pukštyte

Teatro vadybininkė Rugilė Pukštytė prisidėjo prie tokių spektaklių kaip „Sibiro haiku“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT, 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Equus“ (rež. Jokūbas Brazys, LNDT, 2022), „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022), „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2020), „Miego brolis“ (rež. Adomas Juška, JT, 2020), „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sapnavau sapnavau“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, JT, 2019), „Fikcijos“ (rež. Juška, JT, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ (rež. Andrius Bialobžeskis, JT, 2019), „Raudona“ (rež. Valentinas Masalskis, JT, 2018), „Autonomija“ (Árpádas Schillingas, JT, 2018), „Šveikas“ (rež. Juška, JT, 2018) ir kt. kūrimo.

Rugilė Pukštytė. L. Vansevičienės nuotr.
Rugilė Pukštytė. L. Vansevičienės nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sibiro haiku“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys ir Dalia Michelevičiūtė spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys ir Dalia Michelevičiūtė spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė (viršuje), Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė (viršuje), Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Aistė Šivytė

Aktorius ieško PRAsmės

„Atviro rato“ spektaklis „PRAeis“

Prieš septyniolika metų, tik ką įkūrus teatrą „Atviras ratas“, jaunas aktorius Justas Tertelis pristatė monospektaklį pagal savo dramaturginį debiutą „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“ . Pjesė, narstanti jauno aktoriaus pirmuosius kartus ir nerimą, buvo ne kartą pasičiupta kitų pradedančiųjų egzaminų darbams ar stojimams į vaidybos studijas. Nuo šios vienaveiksmės pjesės debiuto praėjo beveik dvidešimt metų ir dabar jos autorius yra ne tik aktorius, bet ir dramaturgas, režisierius bei „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, o naujas spektaklis „PRAeis“ (2023) skirtas vidutinio amžiaus aktoriui ir žiūrovui nuo trisdešimt trejų metų.

Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „PRAeis“. L. Vansevičienės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Į šviesą

In memoriam Rimui Tuminui

Režisierius Rimas Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Labai simboliška. Tai šalis, kurioje meno tankis didžiulis – architektūra, dailė, muzika ir, aišku, teatras. Tai šalis, kurioje net norima numirti. Neatsitiktinai Venecijos Šv. Mykolo saloje palaidota daugybė pasaulyje garsių žmonių. Bet Tumino palaikai grįš į Lietuvą. Savo tėvynės jis niekada neišdavė ir visą gyvenimą buvo jai atviras.

Rimas Tuminas. D. Matvejevo nuotr.
Rimas Tuminas. D. Matvejevo nuotr.
Rimas Tuminas. D. Matvejevo nuotr.
Rimas Tuminas. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nuo ko mirė drovaus Panevėžio ginekologo žmona?

Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės Vilniuje

Į nepavydėtiną, Kafkos plunksnos vertą situaciją pakliuvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) kolektyvas intensyviai gastroliuos po Lietuvą tol, kol gaisrininkai pagaliau leis jiems sugrįžti į ką tik suremontuotus ir, regis, pagaliau kūrybinio žydėjimo ištiktus teatro namus. Kol kas tuo džiaugiamės tik mes – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Kuršėnų, Tauragės teatro žiūrovai, ateinančius mėnesius turėsiantys galimybę pagaliau pamatyti naujausius panevėžiečių spektaklius. Maloniai stebina ir sudėtingu metu pavydėtinai lojalūs kolegos – savo erdvėse Miltinio teatrui vaidinti ir net išleisti premjerą leido Panevėžio muzikinis teatras ir Panevėžio teatras „Menas“.

Scena iš spektaklio „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Tadas Gryn ir Ieva Brikė spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Tadas Gryn ir Ieva Brikė spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Urtė Povilauskaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Urtė Povilauskaitė ir Tadas Gryn spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Mindaugas Ancevičius spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Toma Razmislavičiūtė spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Toma Razmislavičiūtė spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Ieva Brikė spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Ieva Brikė spektaklyje „Feromonai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. A. Gudo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Mėnulis ir mirtis

Jokūbo Brazio „Kaligula“ Vilniaus senajame teatre

Vasario 28 d. Vilniaus senajame teatre įvykusi premjera, Albertʼo Camus „Kaligula“, – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais. Režisierius Jokūbas Brazys dar pernai vasaros pradžioje parodė unikalų šio kūrinio eskizą – bežodį, plastišką, nespalvotą, „dekadentišką“. Jame buvo tik skardinė statinė, praustuvė, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončarovos Druzila ilgam išliks atmintyje kaip Camus „Kaligulos“ šiuolaikiniai ženklai. Eskizas buvo žiaurus ir kartu labai giliai išjaustas.

Artūras Aleksejevas ir Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Artūras Aleksejevas ir Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Liuda Gnatenko, Jekaterina Makarova ir Vladimiras Dorondovas spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Liuda Gnatenko, Jekaterina Makarova ir Vladimiras Dorondovas spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius ir Maksimas Tuchvatulinas spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius ir Maksimas Tuchvatulinas spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Artūras Aleksejevas ir Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Artūras Aleksejevas ir Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova ir Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Edita Gončarova ir Arturas Svorobovičius spektaklyje „Kaligula“. D. Matvejevo nuotr.
Greta Vilnelė

Pasenusi pora

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Pupos“

Atrodo, kad praėjusio sezono šlovė (du „Auksiniai scenos kryžiai“) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui (JMDT) kol kas liks vienkartiniu pasirodymu šalia pagrindinių didesnių miestų teatrų. Tokių stiprių spektaklių kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina), „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir „Jona“ (rež. Špilevojus) kontekste šį sezoną teatras į sceną grįžo su nuslopusia kūrybine energija. Žiūrint „Feromonus“ (rež. Jo Strømgrenas) ir „Pupas“ (rež. Špilevojus) pastebimas regresas, pirmuoju atveju turinio, antruoju – formos atžvilgiu. Be to, dėl techninio pastato atnaujinimo Miltinio teatras kurį laiką priverstas gastroliuoti. Tad naujo teatro spektaklio „Pupos“ premjera vasario 17 d. įvyko Panevėžio teatre „Menas“.

Julius Tamošiūnas ir Vita Šiaučiūnaitė spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas ir Vita Šiaučiūnaitė spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas ir Vita Šiaučiūnaitė spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas ir Vita Šiaučiūnaitė spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Vita Šiaučiūnaitė ir Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Vita Šiaučiūnaitė ir Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Vita Šiaučiūnaitė spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Vita Šiaučiūnaitė spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Vita Šiaučiūnaitė ir Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Vita Šiaučiūnaitė ir Julius Tamošiūnas spektaklyje „Pupos“. A. Gudo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Emancipacijos nepaliestos

„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senajame teatre

Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.

Aleksandra Metalnikova ir Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Aleksandra Metalnikova ir Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anastasija Špakovskaja spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič, Božena Aleksandrovič ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Anžela Bizunovič, Božena Aleksandrovič ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Valentina Lukjanenko ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Valentina Lukjanenko ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. A. Gudo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Spektaklis – tarsi iš krūtinės išplėšta širdis

„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.

Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Oskaras ir trys muškietininkai“. M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XVII)

Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Nomeda Bėčiūtė, Inga Jarkova-Bučienė ir Josifas Baliukevičius spektaklyje „Patina“. S. Jankausko nuotr.
Nomeda Bėčiūtė, Inga Jarkova-Bučienė ir Josifas Baliukevičius spektaklyje „Patina“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Mama“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Mama“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas ir Saulius Bareikis spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas ir Saulius Bareikis spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Jankauskaitė

Atoveiksmių grandinė

Pokalbis su menininke Justina Mykolaityte

Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.

Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Justina Mykolaitytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Vilma Raubaitė, Justina Mykolaitytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Justina Mykolaitytė, Vilma Raubaitė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Justina Mykolaitytė, Vilma Raubaitė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Andrius Alešiūnas ir Justina Mykolaitytė spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Andrius Alešiūnas ir Justina Mykolaitytė spektaklyje „Kiti“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
Justina Mykolaitytė muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Justina Mykolaitytė muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Justina Mykolaitytė (pirma iš kairės) muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Justina Mykolaitytė (pirma iš kairės) muzikiniame performanse „Sporto grupė“. M. Aleksos nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 115  >>> Archyvas