7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Kristupas Antanaitis

Senąjį teatrą prisimename iki šiol

Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: aktorė Nijolė Narijauskaitė

Teatro aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė gimė 1933 m. birželio 22-ąją Kaune. 1956 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi mokslus tapo pirmosios aktorių laidos, kurios kurso vadovas buvo Andrejus Poliakovas, absolvente. Iškart po studijų aktorė šešerius metus dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kurio žiūrovus džiugino iki pat 2011-ųjų.

Bronius Gražys ir Nijolė Narijauskaitė. B. Aleknavičiaus nuotr.
Bronius Gražys ir Nijolė Narijauskaitė. B. Aleknavičiaus nuotr.
Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Vytautas Kancleris ir Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Vytautas Kancleris ir Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Regina Šaltenytė ir Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Išminčiai“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Regina Šaltenytė ir Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Išminčiai“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Jūratė Jankauskaitė ir Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Marti“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Jūratė Jankauskaitė ir Nijolė Narijauskaitė spektaklyje „Marti“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Nijolė Narijauskaitė ir Rimantas Nedzveckas spektaklyje „Petras Kurmelis“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Nijolė Narijauskaitė ir Rimantas Nedzveckas spektaklyje „Petras Kurmelis“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Nijolė Narijauskaitė ir Nijolė Sabulytė spektaklyje „Tartiufas“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Nijolė Narijauskaitė ir Nijolė Sabulytė spektaklyje „Tartiufas“. B. Aleknavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žemaičių stiprybė“. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žemaičių stiprybė“. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.
Aistė Šivytė

Kai gyvenimas yra gaidys

Augusto Gornatkevičiaus miuziklas „Hedwig and the angry inch“

Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu.

Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Dominykas Vaitiekūnas ir Asta Zacharovaitė miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Dominykas Vaitiekūnas ir Asta Zacharovaitė miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Asta Zacharovaitė ir Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Scena iš miuziklo „Hedwig and the angry inch“. M. Aleknos nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Teatras sau

Jokūbo Brazio „Jūra vandenynas“ Vilniaus senajame teatre

Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.

Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Svorobovičius spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Šivytė

Nerti į teatro banginio skrandį

Manto Jančiausko spektaklis „Toli toli“

Teatras – savitos mistikos gaubiama vieta. Dažnas esame girdėjęs pasakojimų apie aktorių prietarus prieš spektaklį, užkeiktas pjeses ir įvairiausius scenos ritualus. Ne veltui net ir šiandien aktorių pasakojimai apie amatą domina skaitytojus, o ekskursijos į teatro užkulisius greitai iššluojamos. Režisierius Mantas Jančiauskas į šio mistinio žvėries nasrus neria dar giliau, Vilniaus senojo teatro erdvėms sukūręs spektaklį „Toli toli“.

Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš imersinio spektaklio „Toli toli“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Išgryninta vidinės laisvės formulė

Birutės Mar spektaklis „Mąstanti barakų širdis“

Ko gero, prasmingiausią dovaną sau, teatrą analizuojančiai profesionalei, pasidovanojau šių metų sausio 14 d., nusprendusi antrą kartą pasižiūrėti dramaturgės ir režisierės Birutės Mar spektaklį „Mąstanti barakų širdis“. Tarsi netyčia kartu su anšlagine žiūrovų minia atradau į lietuvišką Raudonąją knygą įrašymo vertą autorinį teatrą, kuriame spektaklio kūrėjas prisiima visišką atsakomybę už tai, kas vyksta scenoje ne tik meniniu, bet ir moraliniu požiūriu.

Scena iš spektaklio spektaklis „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio spektaklis „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Birutė Mar, Aleksandra Metalnikova ir Saulė Emilija Rašimaitė spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Birutė Mar, Aleksandra Metalnikova ir Saulė Emilija Rašimaitė spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio spektaklis „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio spektaklis „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Birutė Mar, Saulė Emilija Rašimaitė ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Birutė Mar, Saulė Emilija Rašimaitė ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Birutė Mar ir Saulė Emilija Rašimaitė spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Birutė Mar ir Saulė Emilija Rašimaitė spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Saulė Emilija Rašimaitė spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Saulė Emilija Rašimaitė spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Saulė Emilija Rašimaitė, Aleksandra Metalnikova ir Birutė Mar spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Saulė Emilija Rašimaitė, Aleksandra Metalnikova ir Birutė Mar spektaklyje „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio spektaklis „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio spektaklis „Mąstanti barakų širdis“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XXX)

Į pastarojo tavo laiško klausimą apie brechtišką vaidybą atsakau klausimu – kaip manai, ar galėtume tokia pavadinti aktorės Viktorijos Kuodytės vaidybą režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras)? Pagal Adanios Shibli romaną sukurtas spektaklis dėl prozai statyti pasitelkiamo dokumentinio teatro stiliaus primena tavo minėtą Jernejaus Lorenci „Svetimą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Menka detalė“. L. Masio nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Menka detalė“. L. Masio nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Menka detalė“. L. Masio nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Menka detalė“. L. Masio nuotr.
Rūta Jonikaitė spektaklyje „Menka detalė“. L. Masio nuotr.
Rūta Jonikaitė spektaklyje „Menka detalė“. L. Masio nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Jūra vandenynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Velnio nuotaka“. M. Norvaišo nuotr.
Scena iš spektaklio „Velnio nuotaka“. M. Norvaišo nuotr.
Alvydė Pikturnaitė spektaklyje „Velnio nuotaka“. M. Norvaišo nuotr.
Alvydė Pikturnaitė spektaklyje „Velnio nuotaka“. M. Norvaišo nuotr.
Laura Šimkutė

Pamatyti per kito prizmę

Justo Tertelio spektaklis „Spektras. Nematomos istorijos“

Kiekvienas žmogus yra atskira istorija – su savo patirtimis, išgyvenimais, savo mąstymo mechanizmais ir buvimo būdais. Kad ir kaip banaliai skambėtų teiginiai, jog kiekvienas yra unikalus ir kiekvienas pasaulį supranta skirtingai, su tiesa pasiginčyti nepavyks. Yra bendrų jungčių, bendrų principų, kuriais remiasi žmogiškoji patirtis, bet pats patyrimas toks paradoksalus reiškinys, kad jį sunku adekvačiai kitam perduoti kokiais nors būdais.

Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Benita Vasauskaitė spektaklyje „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Benita Vasauskaitė spektaklyje „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Šarūnas Zenkevičius spektaklyje „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Šarūnas Zenkevičius spektaklyje „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“. D. Putino nuotr.
Evelina Kondrotaitė

Tebūnie: išgyventi pasaulio gimimą

Gretos Gudelytės spektaklis M.K. Čiurlionio kūrybos motyvais

Minint 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, Lietuvoje gimė daugybė kultūros projektų, kuriuose vienaip ar kitaip atsigręžiama į jo kūrybą, – nuo parodų, meno instaliacijų, muzikinių kūrinių iki sceninių eksperimentų. Šviesų ir judesio spektaklis „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“, spalio mėnesį pristatytas Liepkalnio vandens saugykloje, – ne išimtis.

Scena iš spektaklio „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Scena iš spektaklio „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Paulius Prievelis spektaklyje „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“. I. Gelūno nuotr.
Gabrielė Račkauskaitė

Nesibaigiantis kritimas

Jokūbo Brazio spektaklis „Icarus Machine“ Šiaulių dramos teatre

Pradėdamas 95-ąjį sezoną Valstybinis Šiaulių dramos teatras kvietė žiūrovus „prisijaukinti dabartį“ ir pamatyti teatro santykį su dabartimi, atkreipiant dėmesį į tai, kaip skirtinguose spektakliuose atsispindi kasdienybė ir šiandienos aktualijos. Ne išimtis ir rudenį įvykusi režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklio „Icarus Machine“ premjera.

Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Vladyslavas Mozghovyjis spektaklyje „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Vladyslavas Mozghovyjis spektaklyje „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Monika Geštautaitė spektaklyje „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Monika Geštautaitė spektaklyje „Icarus Machine“. D. Šeibelienės nuotr.
Ugnė Sasnauskaitė

Skirtingos šaknys, panašūs vaisiai?

Baleto fantazija „Du į priekį, viens atgal“

Gruodį Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ su Josephu Simonu priešakyje pakvietė pilnutėlę „Menų spaustuvės“ salę į baleto fantaziją „Du į priekį, viens atgal“. Keturios šokėjos (Vaiva Paukštė, Ugnė Irena Laurinavičiūtė, Gabrielle Emily Aidulis, Urtė Groblytė), studijas baigusios skirtinguose Vakarų Europos universitetuose, pasiūlė savo šokio patirčių įvairovę ambicingai, bet tikrai ne novatoriškai vizijai – sujungti du skirtingus stilius į vieną kūrinį.

Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Urtė Groblytė baleto fantazijoje „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Urtė Groblytė baleto fantazijoje „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Ugnė Irena Laurinavičiūtė baleto fantazijoje „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Ugnė Irena Laurinavičiūtė baleto fantazijoje „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Vaiva Paukštė baleto fantazijoje „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Vaiva Paukštė baleto fantazijoje „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
Scena iš baleto fantazijos „Du į priekį, viens atgal“. D. Putino nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 135  >>> Archyvas