Teatras

Audronis Liuga

In memoriam Nijolei Gelžinytei

Aktorės Nijolės Gelžinytės asmeniškai nepažinojau. Bet jai turiu būti dėkingas už pirmą žingsnelį savo profesiniame kelyje. Dar sėdėdamas mokyklos suole parašiau pirmąjį rašinėlį apie teatrą, išspausdintą žurnale „Moksleivis“. Jis buvo skirtas spektakliui „Haroldas ir Modė“ ir vadinosi „Labas, Mode...“. Buvau tarp tų moksleivių, kurie tapatinosi su jaunojo Sauliaus Bareikio Haroldu ir žavėjosi Gelžinytės Mode. Ką rašiau tame rašinėlyje, nebeprisimenu. Bet tikriausiai tai buvo drovus pirmosios meilės mažam teatro stebuklui prisipažinimas.

Nijolės Gelžinytės profesinių pasiekimų sąrašas nedidelis. Bent jau tikrai neadekvatus jos aktoriniam talentui. Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai – didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas. Gal todėl jos Modės, kaip ir Pepės Ilgakojinės, amžius buvo nenusakomas. Gelžinytės personažai buvo tarsi šiek tiek pakilę nuo žemės. Tiek „šiek tiek“, kiek dviem pirštais rodydavo Modės amžininkas, Pirosmanio Sargas. Tie jos personažai anaiptol neskraidžiojo padebesiais, tik dažniau už kitus pakeldavo akis į dangų. Ir mokėdavo nusišypsoti ta paslaptingai švytinčia šypsena, su kuria Modė finale palikdavo Haroldą, savo aštuoniasdešimtajam gimtadieniui sau padovanojusi kelionę anapus, bet dar spėjusi iš Haroldo dovanų gauti meilės prisipažinimą: „Tai nuostabu, Haroldai. Mylėk dar...“

Helmutas Šabasevičius

Keli įspūdžiai iš Avinjono teatro festivalio

Jau suskaičiuotas paties svarbiausio metų teatro įvykio – 72-ojo Avinjono festivalio – derlius: 47 spektakliai, 224 vaidinimai keturiasdešimtyje pačių įvairiausių sceninių aikštelių mieste ir greta jo, 151 643 žiūrovai. Įspūdingi skaičiai miestui, kuriame, 2015 m. duomenimis, gyvena 92 130 žmonių.

Aplankyti šių metų festivalį vertėjo jau vien dėl to, kad dažniau nei įprasta jo afišose mirgėjo žinomi vardai iš Lietuvos. Pagrindinėje programoje vienoje didžiausių festivalio stacionarių scenų – Opéra Confluence – liepos 17–21 d. nuo 18 val. suvaidinti penki Molière’o „Tartiufai“ (režisierius Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Off programoje dalyvavo Artūro Areimos teatras, pristatęs Falko Richterio „Po ledu“ (vaidinta kasdien nuo liepos 8 iki 24 d. (išskyrus 12 ir 19 d.), spektaklių pradžia – 10 val. 30 min.), o toje pačioje Off programoje liepos 13–15 ir 17 d. be ketvirčio dešimtą vakaro rodytas Irano Gaipo „Korkuto prakeiksmas“, kurį režisierius Jonas Vaitkus 2014 m. pastatė Kazachijos valstybiniame akademiniame Muchtaro Omarchanuly Auezovo dramos teatre.

Aušra Kaminskaitė

Scenos meno kritikos probleminis laukas

Mintis apie scenos meno kritikos ir emigracijos sąsajas kilo perskaičius Sigitos Ivaškaitės tekstą „Šis tekstas apie tave!“, kurio post scriptum teatrologė rašo: „Štai kolegė Kristina patarė paminėti faktą, jog naujausia (ne)kritikos tendencija yra ne tik kad susirast kitą – apmokamą – darbą, bet ir apskritai mesti bet kokį rašymą. Kažkokia kritikos emigracija.“ Čia, žinoma, plačiau nekalbama apie kritikos ir emigracijos sąsajas. Tačiau tarp jų egzistuoja bendrumas – populiaru manyti, kad reiškinio problemiškumą lemia ekonominės priežastys, nors tikėtina, kad kur kas daugiau įtakos turi socialiniai ir psichologiniai veiksniai.

Daiva Šabasevičienė

Pokalbis su režisieriumi po Avinjono teatro festivalio

Noriu kalbėti atvirai, nenoriu nieko slėpti ir „vynioti į vatą“. Kažkada jaunystėje buvau labai atviras. Kai 1990 m. pastačiau „Ten būti čia“, pirmame savo interviu pasakiau, kad esu naujasis Mejerholdas. Vėliau, 1995 m., spektaklis „Labas Sonia Nauji Metai“ Edinburge buvo apdovanotas prizu „The Bank of Scotland Herald Angel“, su kuriuo buvau nufotografuotas greta Pinos Bausch, Peterio Steino ir kitų pasaulio grandų. (Man tuomet buvo dvidešimt penkeri.) Šį apdovanojimą įteikė grupės „Queen“ gitaristas Brianas May’us.

Kai po pirmojo spektaklio pasakiau, kad esu naujasis Mejerholdas, kurį laiką tuo įsitikinęs ir gyvenau. Man tai labai padėjo kurti drąsiai. Sėkmė užsienyje šį mano įsitikinimą dar labiau sustiprino. O Lietuvoje tokia mano drąsa buvo nuolat „numušinėjama“. Gyvenime buvo daug laikotarpių, kai ši būsena, pasitikėjimas savimi buvo apskritai sudaužyti, kai gyvenau jausdamas tam tikrą baimę ir nepasitikėjimą. Kažkuria prasme po Avinjono aš vėl atgavau pasitikėjimą. Dabar valgydamas nejaučiu skonio, nes visi mano receptoriai yra perpildyti pergalės jausmo.

Rodyti spektaklį pagrindinėje Avinjono festivalio programoje In – neįtikėtinai didelės atsakomybės reikalaujantis veiksmas. O ką jau kalbėti apie Molière’o „Tartiufą“! Prieš pat išvykstant į Avinjoną restorane sutikau Aurelijų Verygą. Jo paklaustas, kaip gyvenu, aš atsakiau, kad labai gerai, nes Lietuvos garbei atstovaus Nacionalinis dramos teatras, netrukus vyksiantis į garsiausią pasaulyje teatro festivalį Avinjone. Šis festivalis tolygus Kanų kino festivaliui. Gal ir netaktiškai, bet pasakiau, kad tai tas pats, kaip lietuvišką šampaną vežti į Šampanės regioną, į šampano festivalius. Aišku, Veryga nusijuokė. Beje, jis linksmas vyras, ir kad apribojo alkoholio vartojimą – labai gerai, bet kad iš vaikų atėmė saldainius, jam šito neatleisiu.

Lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pranešimas, perskaitytas Jaunimo teatro surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ 2018 m. balandžio 28 d.

Audronis Liuga

54-asis Jaunimo teatro sezonas

Pavasarį Jaunimo teatre surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ vienas žymiausių mūsų laikų teatro režisierių Krystianas Lupa teigė, kad „menininkas visados bus valdžios priešas, ir nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku“. Anot Lupos, valdžios protingumą atspindi tai, kiek ji gali menininkui „leisti būti savo paties priešininku“. Tačiau šiandien valdžia dažniau stengiasi menininką paversti savo sąjungininku ir ruporu. Kalbėdamas apie kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų valdomą tėvynę Lenkiją, Lupa sako, kad „atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal labiau čia tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai.“ Tai ne vien Lenkijos problema. Europoje augant nacionalistinėms nuotaikoms, politikų dėmesys kultūrai, kaip įrankiui formuoti savo elektoratą, tampa tendencija. Kas toliau?

Savo svarstymuose Lupa kelia radikalų klausimą: „Demokratijos prielaida tokia, kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai?“ Tokioje šalyje savo autonomiją ginantis menininkas ar kūrybinė organizacija visada liks mažuma. Bet ar tariama daugumos mokesčių mokėtojų valia turėtų tapti iš valstybės biudžeto remiamos kultūros vertinimo kriterijumi? Šis klausimas galėtų būti vienas iš demokratinės savimonės išbandymų. Jei didžioji visuomenės dalis mano, kad iš jos mokesčių remiama kultūra turėtų jai tarnauti, vargas tokiai demokratijai. 

Rimgailė Renevytė

Apie ryškiausius Nelės Savičenko vaidmenis

Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.

Alma Braškytė

Nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius – „Laimės respublikoje“

Paskutines dienas prieš rekonstrukciją skaičiuojančioje Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, nepaisant karščio ir iš Didžiosios salės sklindančio triukšmo, birželį pasirodė dvi jaunųjų režisierių premjeros (dar vienos jaunųjų kūrėjų programos dalyvės Giedrės Kriaučionytės spektaklio vaikams premjera įvyko Studijoje gegužės pabaigoje). Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“, pradėtą rašyti prieš beveik du šimtus metų (tada taip ir nebaigtą), šiandienos scenai pritaikė neseną vokiečių piloto tragediją į ją įtraukęs Laurynas Adomaitis, o režisavo Antanas Obcarskas, prie kurio besiformuojančio režisūrinio stiliaus bruožų drąsiai galima minėti gebėjimą užčiuopti tragiškas žmogiškųjų dialogų briaunas.

Ilona Vitkauskaitė

Pokalbis su režisiere Susanne Kennedy

„Tegul mūsų kūnai susprogsta į tūkstančius fragmentų ir sukuria save iš naujo. Tapkime kažkuo kitu: moterimi, gyvūnu, augalu, mašina, molekule. Teatras – puiki vieta pradėti šį pokytį. Scenoje galime stebėti žmonių transformaciją į įvairias būtybes ir būsenas. Teatras mums siūlo eksperimentavimo erdvę. Mano teatro vizijoje balsai atsieti nuo kūnų, veidas neperteikia emocijų, o kūnas nebepriklauso subjektui scenoje. Tekstas nebėra pasakojimas, o aktorius juda tarp skirtingų būsenų ir veda žiūrovą į nepažinias zonas“

Laura Šimkutė

LMTA IV vaidybos ir teatro režisūros kursų baigiamieji darbai

Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.