Teatras
Ingrida Jankauskaitė
Gebėjimas matyti pasaulį iš skirtingų perspektyvų
Pokalbis su taikomojo teatro profesionale Raimonda Agne Medeišiene
Teatras gali būti ne tik meno forma ar pramoga, bet ir kūrybiškumo ugdymo, dialogo skatinimo bei socialinių iššūkių sprendimo priemonė. Būtent tokį teatro vaidmenį savo profesinėje veikloje jau daugiau nei du dešimtmečius puoselėja Raimonda Agnė Medeišienė, teatro pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, taikomojo teatro „4 Rooms“ įkūrėja bei kūrybos vadovė.
Aistė Šivytė
Sekmadienis... sekmadienis... pirmadienis?!
Estų „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ festivalyje „TheATRIUM“
Tikrai ne kartą gedėjome, kad savaitgalis toks trumpas. Štai po ilgos darbo savaitės džiaugiamės pasitikę subtiliai būsimu poilsiu kvepiantį penktadienį, pradedame atsipalaiduoti šeštadienį, beveik palaimingai pamirštame rūpesčius sekmadienį, ir jau, žiūrėk, išgirstame pirmadieninį žadintuvą, skubinantį atgal prie darbų. Estijos „Von Krahl“ teatro aktoriai ir spektaklio „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ autoriai (Kristina Preimann, Kristel Zimmer, Edgar Vunš, Markus Auling, Herman Pihlak, Karl Birnbaum) kviečia į pasaulį, kuriame, kaip ir nurodo pavadinimas, sekmadienis yra amžinas.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXIV)
Neseniai (trisdešimt pirmoje mūsų laiškų dalyje) susirašinėjome apie šiuolaikinio šokio festivalį „New Baltic Dance“ atidariusį Olivier Dubois spektaklį „Tragédie“ ir sutarėme, kad apie šiuolaikinį šokį norėtume rašyti dažniau, tad dalinuosi ir kitais įspūdžiais iš festivalio. Stebėdama jį užbaigusį choreografo Christoso Papadopouloso spektaklį „My Fierce Ignorant Step“ po truputį jutau, kaip išsitiesia nugara, o kūne kaupiasi energija.
Gustė Vyšniauskytė
Kurdami stengiamės sujungti dalykus, kurie paprastai nėra jungiami
Pokalbis su portugalų teatro „Visões Úteis“ meno vadovu Carlosu Costa
Carlosas Costa – portugalų dramaturgas, režisierius, aktorius, vienas iš teatro „Visões Úteis“ įkūrėjų ir jo meno vadovas. Šio 1994-aisiais Porto mieste įkurto teatro veikla pasižymi tarpdiscipliniškumu, siekiu kūrybą teatro scenai derinti su projektais, orientuotais į švietimą, bendruomenės kūrimą, dėmesį socialiai jautrioms grupėms. Costa taip pat dėsto Koimbros universitete, yra išleidęs tris romanus, aktyviai veikia kultūros politikos srityje.
Austėja Tamaliūnaitė
Kūno politikos tyrimas prie striptizo stulpo
Šiuolaikinio šokio spektaklio STRIPPER premjera „Menų spaustuvėje“
Striptizo stulpas, aukštakulniai, klubinės šviesos, botagas ir blizgučiai – toks vyksmas „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje vasaros išvakarėse prikaustė žiūrovų žvilgsnius. Tačiau tikroji provokacija idėjos ir choreografijos autorės bei atlikėjos Ievos Navickaitės autobiografiniame šiuolaikinio šokio monospektaklyje STRIPPER (prodiusavo „Be kompanijos“) buvo ne pati erotinė estetika, o kvietimas į erotinio darbo veikėjus pažvelgti naujai.
Laura Šimkutė
Žmogiškumo nesterilizuosi
Spektaklis „Geismas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Dažnas vilnietis gyvena patogiame pertekliuje. Kas keletą žingsnių galima rasti vieną už kitą madingesnę matchos kavinę ar pilateso studiją. Kavinės į meniu įtraukia funkcinius gėrimus – nes paprasta kava jau nebe tai, čia juk paprastų mirtingųjų reikalas. Reikia kolageno ar funkcinių grybų, tik šitaip pavyks pailginti gyvenimo trukmę, ištempti jaunystę ir nesusidurti su realybe, kai kūnas raukšlėjasi ar rodo kitus amžėjimo signalus.
Greta Vilnelė
Prarasto ryšio paieškos asfalto džiunglėse
Valstybinio ansamblio „Lietuva“ spektaklis „Homo asfaltus“
Šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) Afrikoje atsirado maždaug prieš 300 tūkstančių metų. Kitaip nei ankstesniais laikotarpiais, šiandien esame vienintelė išlikusi žmonių genties (Homo) rūšis. Vis dėlto didžiąją savo istorijos dalį Žemėje gyvenome greta kitų žmonių rūšių – neandertaliečių (Homo neanderthalensis), denisoviečių ir kitų homininų.
Ieva Jackevičiūtė
Kai teatras nebebando „paaiškinti“ vaikui
Refleksijos iš Islandijos ir Suomijos teatro festivalių vaikams ir jaunimui
Kas šiandien vyksta Šiaurės šalių teatre vaikams? Kodėl Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje ar Suomijoje vis dažniau matome spektaklius be aiškaus siužeto, instaliacines formas, sensorines patirtis kūdikiams, teatrą, paremtą kūno kalba, žaidimu ir buvimu procese? Ir ką kelionės po tarptautinius festivalius leidžia suprasti apie mūsų pačių teatrą vaikams?
Rosana Lukauskaitė
Vienatvė, vardu Trumanas
Spektaklis „TRU“ Niujorko „House of the Redeemer“
Niujorkas balandžio viduryje nusprendė surengti repeticiją prieš pragarą – netikėta karščio banga, pakaitinusi miestą iki 31 laipsnio, privertė viską aplinkui lydytis į lipnią, tirštą masę. Tokiomis klimato sąlygomis, kai oras tampa beveik fiziškai apčiuopiamas, ribos tarp tikrovės ir haliucinacijos pradeda trūkinėti. Būtent tokioje atmosferoje, palikusi už durų įkaitusį Manhataną, žengiau į „House of the Redeemer“ – istorinį Vanderbiltų giminės palikuonės dvarą, kurio bibliotekoje šiuo metu vaidenasi Trumanas Capote.
Virginija Rimkaitė
Spektaklis – gyvenimas, suspaustas į trumpą laiką
Pokalbis su aktoriumi Kęstučiu Bručkumi
Kęstutis Bručkus priklauso tai kūrėjų grupei, kuriai teatras pirmiausia yra ne žanras ar forma, o nuolatinis kūrybinis procesas, paremtas smalsumu, ieškojimu ir gyvu buvimu scenoje. Dramos teatre savo kūrybinį kelią pradėjęs aktorius ir režisierius, vėliau netikėtai atradęs lėlių teatrą, šiandien kuria savitą teatro kalbą, kurioje dera jautrumas tekstui, improvizacijos laisvė, intelektuali refleksija ir atvirumas pasauliui.
