Vertybių polifonija

Daumantas Kirilauskas niekada neina lengviausiu keliu. Nuolat rengiamuose rečitaliuose atlieka sudėtingas programas, įrašinėja išskirtinio svorio (turinio atžvilgiu) kompaktines ir vinilines plokšteles. Išleido jau 17 solinių albumų, kurių naujausias (vinilo plokštelė ir CD) pasirodė visai neseniai – su retokai Lietuvoje girdimais Ludwigo van Beethoveno kūriniais: Fantazija g-moll, op. 77, bei sonatomis Fis-dur, op. 78, ir A-dur, op. 101.

Balandžio 14 d. „Organum“ koncertų salėje Kirilauskas grojo rečitalį būdamas ne pačios lengviausios dvasinės būsenos – neseniai netekęs brangios tetos ir savo kūrybinio kelio globėjos, tad koncertą paskyrė jos atminimui. Užuot pasirinkęs gerai nugludintus kūrinius, pianistas savo jėgų išbandymą lyg tyčia pasunkino – skambino dar negrotas Johanno Sebastiano Bacho tokatas d-moll, BWV 913, ir g-moll, BWV 915; pernai įvaldytą ir tik kelis kartus atliktą reto sudėtingumo Beethoveno Sonatą As-dur, op. 110, o rečitalio pabaigai pasirinko Ferenco Liszto Variacijas Bacho choralo tema „Weinen, Klagen, Sorgen, Zagen“, S. 180, – įrašytą priešpaskutiniame albume kartu su monumentaliąja Liszto Sonata h-moll, ir ne ką lengvesnio turinio opusą.  

Programos kūrinius siejo kiekviename jų įpinta nemaža polifonijos dozė, lyg apraizgiusi ir suvienijusi skirtingų epochų muziką, taip pat jų skleidžiama sakralumo aura. Ant šios gijos „suvertiems“ opusams reikiamo savitumo suteikė išskirtinė pianisto stiliaus pajauta, tarsi skirtingomis briaunomis gludinant deimantus. Keturių dalių (attacca) Bacho tokatos skambėjo primindamos klavesino epochą – aiškiu ir švariu garso išgavimu, vienodu pirštų svoriu, aiškiai girdimais fugos temų reljefais, išvengiant menkiausio romantizavimo, netgi lyriniuose epizoduose.

Beethoveno Sonata, op. 110, yra pagrindinis sonatų triptiko (opusai 109, 110 ir 111) kūrinys, ir svajočiau kada nors jas išgirsti viename Kirilausko rečitalyje arba įrašytame albume. Trijų dalių sonatoje lyg grumiasi Beethoveno klasiko ir Beethoveno romantiko užmojai, o suvaldyti įvairių faktūrų, kontrastų ir polifoninių plotų prisodrintą formą – itin nelengvas uždavinys atlikėjams. Su juo Kirilauskas susidorojo nepasakyčiau, kad lengvai, tačiau, vėlgi, stilingai: iškalbingomis frazėmis ir motyvais, melodijų dainingumu, kontrastų aiškumu, muzikos charakterio tvirtumu, pagaliau, jaučiamu kažkokiu nenusakomu giluminiu alsavimu, kuris būdingas tik Beethovenui.

Tokį braižą beveik pratęsė Liszto Variacijos Bacho choralo tema „Weinen, Klagen, Sorgen, Zagen“ (verčiamas maždaug kaip „Verkti, sielvartauti, nerimauti, baimintis“), tik čia pianistas kur kas laisviau leido sau būti subjektyvesnis, puikiai išnaudoti Liszto braižą – įsisukti į pasažų sūkurius, emocijų audras, o jas tramdyti nepaprasto subtilumo, kartais net skausmingumo, lyrika, nepamiršti tauraus ir santūraus skambesio, kai sugrįžta choralas.

Bene nuo centrinės programos ašies – Beethoveno – minčių polifonija nuvedė truputį už koncerto ribų. Visai neseniai Kauno ir Vilniaus scenose pažymėjus Vidmanto Bartulio jubiliejinį gimtadienį, prisiminiau jo Beethoveną – išskirtinį performansą „Mein lieber Freund Beethoven...“ (1987), kuriame siurrealistinis scenos vaizdas kėlė kiek humoristines asociacijas ne tik su autoriaus ir klasikos santykiu, bet ir su tuo metu aktualiais klausimais apie kultūros būklę, jos profanacijos pavojų. Meno nuvertėjimo aktualijos šiandien kaip niekad bado akis (ir ausis), ir šįkart akcentuočiau paties muziko, atlikėjo, kūrėjo vietą kultūroje, jo dvasinio ir materialinio orumo, pagaliau, pripažinimo sąlygas (ar nesisieja su Beethoveno laikais?). Tie, kurie atsidavę dirba ties fundamentaliomis muzikos vertybėmis, parengia esminės pasaulinės klasikos ir dabarties muzikos programas, ne visada sulaukia adekvataus žiniasklaidos, juolab valdžios, dėmesio ir įvertinimo, o dažniausiai yra užgožiami menkavertės meninės „produkcijos“ bei informacijos srauto. Neeskaluodami „piarinio“ įvaizdžio, kuris, deja, tampa bene pagrindine platesnio žinomumo sąlyga, ne visi muzikai pajėgūs konkuruoti su blizgiomis ikonomis. Atrodytų, kultūroje sukasi kažkokia nenusakoma ruletė, kurioje statydamas ant tikrojo profesionalumo, puikios mokyklos ir kolosalaus įdirbio – ne visada laimėsi. Iš visų jėgų stenkimės tai keisti ir sveikinkime tuos, kurie nenuilstamai tai daro savo pavyzdžiu.