7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Gražina Mareckaitė

Taip praeina pasaulio garbė

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ Valdovų rūmuose

 

Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.

Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.
Kristina Pipiraitė

Globalizacijos šviesoje

Klauso Leo Richterio fotografijos paroda „Bajorai“

Vasara buvo gausi fotografijos parodų. Viena jų – Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuota jauno austrų kilmės fotografo Klauso Leo Richterio „Bajorai“, dabar persikėlusi į kultūros sostine tituluotą Rokiškį. Ji bus atvira lankytojams Rokiškio krašto muziejuje iki rugpjūčio pabaigos.
 
Menininkas, baigęs „Ostkreuz“ fotografijos mokyklą Berlyne, prieš dvejus metus apsigyveno Bajoruose (Rokiškio raj.). Šio kaimo kasdienybė, žmonės ir jų istorijos tapo jo eseistinės etnografijos analizės objektu. Ši paroda – Richterio Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno magistro baigiamasis darbas ir trečiasis jo socialinės fotografijos projektas. Jame autorius meistriškai įgyvendino kritiko Johno Bergerno mintį, kad siekiant fotografiją įtraukti į socialinę-politinę atmintį fotografas privalo visiškai įsitraukti ir susitelkti į fotografuojamos kasdienybės scenų dalyvius ir jų gyvenimus, ką jis ir daro tapdamas šios mažos, marginalios ir kartu kiekvienam Lietuvos kaimeliui būdingos bendruomenės nariu.

Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.

Kokios perspektyvos?

Sovietmečio architektūra ir urbanistika

 

Pokalbyje dalyvavo Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), Monika Lipšic (kuratorė), Eglė Rindzevičiūtė (Kingstono universitetas Londone). Pokalbis surengtas per Agnės Gintalaitės parodos „Be perspektyvos / Grožio likučiai“ atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje, 2019 m. liepos 31 d.


Marija Drėmaitė: Ačiū už kvietimą į pokalbį. Jam besirengdama prisiminiau, kad galerijoje paskutinį kartą buvau, kai rodyta Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Jos autorius fotomanipuliacijomis jungė masinės statybos daugiabučius su barokiniais Vilniaus ir ne Vilniaus elementais. Ši tema traukia ne vieną fotografą ir man įdomu, kaip šia tema manipuliuoja Agnė Gintalaitė.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2018 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2018 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Parodos „Be perspektyvos" ekspozicijos fragmentas
Parodos „Be perspektyvos" ekspozicijos fragmentas
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Grožio reliktai II". 2017 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Grožio reliktai II". 2017 m.
Natalija Arlauskaitė

Auksinės šeimos fotografijų šiurpės

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Paulina Blažytė

Menas kaip paraginimas

Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje

 

Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.

Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Asta Jackutė

Apie būtį, sklidiną buities

Paroda „Orų dienoraščiai“ LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Žmogaus prigimtis tokia jau yra, kad nutolę dalykai dažnai kelia didesnį įspūdį nei esantys šalia. O įprasta žmogiška buitis, nesvarbu, gyveni istoriniame didmiestyje ar bevardžiame kaimelyje, savo esme nelabai skiriasi. Akis pripranta prie kraštovaizdžio, uoslė – prie aplinkos kvapų, o ausys, rodos, nebegirdi nuolat besikartojančių garsų. Tačiau šiaurėje prigimtinis žmogiškasis lankstumas, gebėjimas adaptuotis prie aplinkos įgauna platesnes reikšmių ir kokybės kategorijas. Šiaurietis nuo kelionės pradžios motinos įsčiose iki kaulų sudūlėjimo vėjų gairinamoje žemėje žino – vien sau jis nepriklauso. Šiaurė visuomet kalba apie trapiausią esamąjį momentą, be kurio nei praeitis, nei ateitis neturi reikšmės. Dabarties magija čia maksimaliai suspausta, sutankėjusi.

Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Najannguag Lennert (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Najannguag Lennert (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.

Kad pasijustum architektūros dalimi

Fotografė Camilla Borghese atsako į Giedrės Jankevičiūtės klausimus

2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.

Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Palazzina Furmanik (1935, archit. Mario de Renzi, Pietro Sforza, Giorgio Calza Bini) Lungotevere Flaminio
Palazzina Furmanik (1935, archit. Mario de Renzi, Pietro Sforza, Giorgio Calza Bini) Lungotevere Flaminio
Palazzina Bornigia (1938, archit. Ugo Luccichenti) Piazzale delle Muse
Palazzina Bornigia (1938, archit. Ugo Luccichenti) Piazzale delle Muse
Gyvenamasis namas Via Bruxelles, 47 (1931–1935, archit. Andrea Busiri Vici)
Gyvenamasis namas Via Bruxelles, 47 (1931–1935, archit. Andrea Busiri Vici)
Gyvenamasis namas Viale di Villa Grazioli, 26 / Largo Messico (1953–1954, archit. Amedeo Luccichenti, Vincenzo Monaco)
Gyvenamasis namas Viale di Villa Grazioli, 26 / Largo Messico (1953–1954, archit. Amedeo Luccichenti, Vincenzo Monaco)
Namas „Saulėgrąža“ (Casa Il Girasole) Viale Bruno Buozzi, 64 (1948, archit. Luigi Moretti)
Namas „Saulėgrąža“ (Casa Il Girasole) Viale Bruno Buozzi, 64 (1948, archit. Luigi Moretti)
Paulina Blažytė

Klampus idėjų liūnas

Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“

Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?

Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Paulina Blažytė

Pokalbis su savimi

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
  PUSLAPIS IŠ 15  >>> Archyvas