Fotografija

Valentyn Odnoviun

Ukrainos fotografija KKKC parodų rūmuose, arba Fotografijos šventės II dalis

Sovietmečiu Ukrainos ir Lietuvos fotomenininkų sąveika buvo labai produktyvi. Dažniausiai iniciatyvą rodydavo ukrainiečiai. Fotografai – Charkovo grupės „Vremia“ („Laikas“) nariai Borisas Michailovas, Jurijus Rupinas, Olegas Malevany ir Jevgenijus Pavlovas – važiuodavo pas lietuvių fotografus į Nidą ir Vilnių, domėjosi Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus ir Rimanto Dichavičiaus kūryba. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Jurijus Rupinas persikėlė į Vilnų ir čia gyveno daugiau nei 30 metų iki mirties 2008-aisiais. Fotografų grupė iš Černivcių (miestas Ukrainoje) taip pat atvažiuodavo į Lietuvą. Čia, Lietuvoje, jie net sukūrė keturių fotografų grupę, kurią pavadino lietuvišku žodžiu „Keturi“, ir 1973 m. surengė savo pirmąją parodą Šiaulių fotografijos muziejuje.

Laima Franc

Algimanto Kunčiaus paroda „Susitikimai praėjusiame šimtmetyje“

Žinomas fotografas Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo visą savo paveiksluotų kultūros žmonių portretų archyvą: 80 000 negatyvų ir apie 2600 originalių atspaudų. 1963–2000 m. Lietuvos kultūros metraštis eksponuojamas gruodžio 4 d. atidarytoje parodoje.

Danguolė Ruškienė

Gintauto Trimako, Agnės Jonkutės, Petro Saulėno ir Donato Bielkausko paroda „Mus jungia jūra!“ Lietuvos jūrų muziejuje

Daugiau nei pusę metų Lietuvos jūrų muziejuje veikianti paroda „Mus jungia jūra!“ skirta muziejaus 40-mečiui, atšvęstam dar vasarą. Parodos autoriai – fotomenininkai Gintautas Trimakas ir Petras Saulėnas, dailininkė Agnė Jonkutė, instrumentalistas, garso menininkas Donatas Bielkauskas – sau įprastomis priemonėmis ieškojo santykio su didžiausiu šalyje vandens telkiniu ir jo suformuotu kraštovaizdžiu.

Ugnė Marija Makauskaitė

Ugnė Marija Makauskaitė kalbina Gytį Skudžinską parodos „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“ proga

Parodos anotacijoje mini „nereikalingus vaizdinius“. Ar tai, ką matome, yra kažkuria prasme nereikalinga?

Greičiau tai reiškia, kad viskas, ką regime, yra sąlygiška. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai, kurie iš pradžių gali atrodyti nereikalingi, net nebūtinai traktuojami kaip meno kūriniai, nors ir atsidūrė galerinėje erdvėje. Būtent tai neįpareigoja žiūrovo traktuoti rodomo objekto kaip pranašiško ir gilų turinį turinčio meno kūrinio. Kitaip tariant, tai nėra Mona Liza. Parodoje palieku interpretacijų laisvę.

Monika Krikštopaitytė

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Pakraščiais. Peizažo likučiai“

Kam reikėjo solidaus autoriaus vardą įtvirtinusiam Gediminui Pranckūnui rengti parodą, beje, jau antrąkart, tokioje studentiškoje, „ne formato“ galerijoje kaip „Krematoriumas / Meno krosnys“ (Vilniaus dailės akademijos kieme, suodžiais aprūkytame rūsyje), kuri tuo ir gera, kad čia gali reikštis ne iki blizgesio sušukuoti reiškiniai?

Agnė Narušytė

Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ VDA parodų salėje „Titanikas“

„Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.“

Rašant apie Rūtos Spelskytės parodą sunku nepacituoti jos anotacijos teksto, bent jo pradžios. Nes Rūtos rasti, pagaminti, nufotografuoti objektai iškrito iš ilgojo teksto, o gal atvirkščiai – įsibrovė į jį ir ten gyvena kiek kitaip negu čia, galerijoje. Tas tekstas – tai jos meno daktaro disertacija, apginta aną penktadienį: „Kaip išmesti iš galvos. Istorija apie meilę, karą ir debesis“. Buvau to išmetimo proceso viena iš vadovių, tad viską susidėjau į savo galvą. Dabar einant nuo vieno objekto prie kito, trumpi pasakojimai, raudona lipnia juostele priklijuoti ant sienos, išnyra kaip tos didžiosios kelionės nuotrupos – į aukščiausius kalnus, į bokštus, į mūšių vietas, į praeitį, į svetimus sodus. Tad esu beveik tikra, kad man ši paroda reiškia ką kita, nei to ilgojo teksto neskaičiusiems.

Rosana Lukauskaitė

Fotografijos šventė Klaipėdoje

Aktorius Jamesas Deanas mirė prieš 64 metus, bet kitąmet galėsite jį išvysti skaitmeninėmis technologijomis atgaivintą naujame filme apie Vietnamo karą. Po šios naujienos kino bendruomenė pradėjo diskutuoti apie tokio elgesio etiškumą, tačiau teisiškai prie to negalima prikibti, nes velionio šeima sutiko leisti filmo kūrėjams naudoti jo atvaizdą. Panašu, kad greitai į mūsų duris pasibels prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o išpranašauta hiperrealybė. Nebeliks nieko tikrai autentiško. Pripažinkime – jau dabar įdomūs veidai viešojoje erdvėje po truputį nyksta – pradedame masiškai panašėti, stengdamiesi įtikti dirbtiniams grožio standartams, kiekvieną trūkumą užglaistydami šimtais filtrų ir efektų. Tampa svarbu įamžinti tai, kas tikra, kol dar turime šiek tiek laiko.

Erika Grigoravičienė

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Agnė Narušytė

Paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Per parodos atidarymą Rokas pasakė beveik kalbą, kuri nutrūko vidury sakinio. „Man patinka žodelis beveik, – sakė, – aš esu Rokas beveik Pralgauskas.“ Jo beveik fotografija pristatyta ne tik parodoje, bet ir knygoje tuo pačiu pavadinimu, kur vaizdus į serijas suskirsto juodi puslapiai, o juose – beveik poezija, kurios galbūt nepriims literatai.

Monika Krikštopaitytė

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.