7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Fotografija

Agnė Narušytė

Skrendu viena

Įspūdžiai iš konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Konferencijos tema „moterys fotografijoje“ rengėjai pasmerkti dvigubai teisintis. Vieniems oponentams atrodys, kad nėra reikalo išskirti moteris, nes abiejų lyčių galimybės reikštis vienodos, menininkės turi tas pačias sąlygas kurti kaip menininkai ir t.t. Kiti sakys, kad nebeverta kalbėti apie fotografiją, kad grynų medijų laikas baigėsi, o socialinius tinklus užplūdę vaizdai ją nudėvėjo. Neseniai Jurijus Dobriakovas palaidojo fotografiją Akvilės Anglickaitės algoritmų jūroje. Palaidojimų ir pabaigų būta daug, bet kažkodėl apie fotografiją teberašoma ir tebekalbama. O lyčių (ne)lygybės klausimas... vėl tapo kone pagrindine spaudos tema, net ir Lietuvoje. Abi temos man artimos. Todėl kai Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasiūlė rengti antrosios tarptautinės konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) programą kartu su kolegėmis iš Didžiosios Britanijos, iškart sutikau.

Zofia Kulik, iš fotografinių skulptūrų serijos „Susižavėjusi savimi V“. 1997 m. Iš Fundacja Sztuki Polskiej ING
Zofia Kulik, iš fotografinių skulptūrų serijos „Susižavėjusi savimi V“. 1997 m. Iš Fundacja Sztuki Polskiej ING
Alistrair Scott. J. Gudeikos nuotr.
Alistrair Scott. J. Gudeikos nuotr.
Anna Fox. A. Daukšaitės nuotr.
Anna Fox. A. Daukšaitės nuotr.
Aurelija Maknytė. J. Gudeikos nuotr.
Aurelija Maknytė. J. Gudeikos nuotr.
Daniela Mrázková. A. Daukšaitės nuotr.
Daniela Mrázková. A. Daukšaitės nuotr.
Diskucija. A. Daukšaitės nuotr.
Diskucija. A. Daukšaitės nuotr.
Dragana Jurisic. I Meilutės-Svinkūnienės nuotr.
Dragana Jurisic. I Meilutės-Svinkūnienės nuotr.
Ieva Burbaitė. J. Gudeikos nuotr.
Ieva Burbaitė. J. Gudeikos nuotr.
Agnė Narušytė

Šiugždantys ir raukšlėti

Arūnas Kulikauskas. Photoobjects, NoRoutineBooks, 2017.

Ant mano stalo – ypatinga knyga. Net ne knyga, bet fotoobjektas, viduje – taip pat fotoobjektai. Šie dviejų susiduriančių oo akiniai tarsi praneša, ką pamatysiu atsivertusi medinį viršelį – perlaužtus akinius, iš pradžių vieną jų pusę, o paskui kitą, ir abiejose – po nufotografuotą akį. Pirmoji žiūri tiesiai į mane ir aš pasitaisau akinius, antroji žiūri ten, gilyn, į knygą – kas slepiasi tuose puslapiuose apiplyšusiais krašteliais, kas užversta, kas užlankstyta.

Arūnas Kulikauskas, „Photoobjects“
Arūnas Kulikauskas, „Photoobjects“
Jurij Dobriakov

Fotografijos laidojimas jūroje

Apmąstymai, išprovokuoti Akvilės Anglickaitės audiovizualinės instaliacijos „Vandenynas“

Neseniai vienoje meno, mokslo ir naujų technologijų (senoviškai būtų galima sakyti „naujų medijų“) konferencijoje girdėjau dalyvės iš Australijos vienam pranešėjų užduotą iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet vis dar sunkiai išsprendžiamą klausimą: ar galime užtikrintai sakyti, kad gyvename „poskaitmeniniame“ amžiuje (angl. postdigital age), jei, pavyzdžiui, daugelyje atokesnių vietovių toje pačioje Australijoje egzistuoja skaitmeninė atskirtis (angl. digital divide), nes gyventojai tiesiog neturi ir niekada neturėjo interneto prieigos ir kitų skaitmeninių „patogumų“?

Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Akvilė Anglickaitė, „Vandenynas“. 2017 m.
Paulina Blažytė

Nostalgija, virstanti sentimentais

Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės paroda „Sidabre / Argento“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Ruduo man kasmet kelia nostalgiją – ar dėl lietaus, ar jame ir lapuose paskendusio melancholiško Vilniaus, ar dėl šalčio kvapo vakarais...

Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailas Mersinis, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Kotryna Ūla Kiliulytė, parodos „Sidabre“ fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Michailo Mersinio ir Kotrynos Ūlos Kiliulytės parodos fragmentas
Kęstutis Šapoka

Kaip netapti didžėjumi

Beno Šarkos projektas „Drozofilos, didžėjai ir džedajai“ galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje

Kaip pasakoja Benas Šarka, „priešistoriniais laikais, kol jokių didžėjų nebuvo, gyveno tikrieji džedajai ir drozofilos.“

Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Performanso fragmentas. P. Sadausko nuotr.
Rugilė Jonykaitė

Atgal į laimingą pabaigą

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 55 metai
Afsaneh, 55 metai
Agnė Narušytė

Susitikimai tęsiasi

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Kultūros bendruomenė

Lietuvos kultūros bendruomenės viešas laiškas

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

 

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

 

Agnė Narušytė

Naujakurystės radiniai

Arūno Kulikausko fotografijų paroda galerijoje „Trivium“

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Paulina Blažytė

Netikėta dėlionės dalelė

Paroda „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
  PUSLAPIS IŠ 9  >>> Archyvas