Fotografija
Monika Krikštopaitytė
Matymas yra šių dienų auksas
Vadimo Šamkovo personalinė fotografijų paroda „10 minučių prieš didįjį sprogimą“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Metų pabaigoje reikia grąžinti knygas, pateikti ataskaitas – „uždaryti“ metus, pradėti naujas užrašų knygutes. Bet ne viskas iš to, ką miniu, – būtina, galima metų slenkstį ignoruoti ir susitelkti į dienos ritmą, darbus, mintis, garsus, kvėpavimą. Arba dar kartą nueiti į tęstinį protestą ir kartu su kitais branginančiais laisvę, pagarbą ir demokratiją būti balsu, susilieti į vieną spindinčių akių jūrą.
Kokie vizualiųjų menų įvykiai įsiminė 2025-aisiais
Reikšminga laikyčiau Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Sidabro merginos“ – visuomet džiugu, kai tiek dėmesio (užtarnauto!) skiriama ilgai periferijoje buvusioms moterims menininkėms.
Tomas Pabedinskas
Uždaras ratas
Aleksandro Macijausko paroda Šiaulių fotografijos muziejuje
Spalio 30 d. Šiaulių fotografijos muziejuje atidaryta vieno svarbiausių Lietuvos humanistinės fotografijos kūrėjų Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Gyvenimo ratu“. Joje eksponuojami originalūs atspaudai iš žymiausių šio autoriaus fotografijų ciklų suteikia progą susipažinti su Lietuvos fotografijos klasika ar iš naujo ją prisiminti.
Agnė Narušytė
Karo maršrutas per Vilnių
Šiuolaikinio meno centras – galerija „Kairė–dešinė“ – Nacionalinė dailės galerija
Nors gatvėse spingsi kalėdinės lemputės, šventė neįtikina. Galvoje ir aplink tvyro karas – kasdien ir kasnakt rusijos žudomi ukrainiečiai, mūsų valdžioje šnypščiančios priešo gyvatės. Traukia tik šią būseną atitinkančios parodos. Galbūt į jas eidama ruošiuosi gyventi būsimame pasaulyje.
Akvilė Jasiukaitytė
Vyriškas kūnas be šarvų: kai menas prikelia miestą
Snieguolės Michelkevičiūtės ir Gerdos Paliušytės paroda „Lepus“ Kaune
Kauno kultūros bendruomenei nuolat aktualus klausimas, kaip paskatinti vietos gyventojus lankyti meno parodas. Parodos „Lepus“ kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė siūlo pagrįstą ir dialogišką sprendimą, kuris remiasi vietos atminties ištekliais: ekspozicija įkuriama neformaliai atgimusio Zanavykų (dar vadinamo Žaliakalnio) turgaus aplinkoje. Šis pasirinkimas tampa įrodymu, kad apleistos, tačiau socialinių pėdsakų prisodrintos miesto erdvės gali būti sėkmingai transformuojamos kultūrinės veiklos labui.
Rosana Lukauskaitė
Rožinė siela, palaidais plaukais, supasi lauro medžio viršūnėje
Miglės Križinauskaitės fotografijų paroda „tarp-būviai“ ir Aušros Mačiulaitienės juvelyrikos paroda „Lobis“
Šį kartą pradėsiu ne nuo meno kūrinio, o nuo asmeninio epizodo (leiskite man šiokią tokią knausgardišką prabangą). Kartais paprastas šeimos narių gestas – prašymas nuskenuoti senas mamos nuotraukas artėjančio jubiliejaus proga – gali išprovokuoti netikėtą susierzinimą. Ypač kai žinai, kad pati mama šventės nenori, o jubiliejus – dar po pusantrų metų.
Agnė Narušytė
Geltonojo zuikio metai
Grupės „Doooooris“ paroda „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ Klaipėdoje
Į viską žiūriu pro dabarties akinius.
Paulina Blažytė
Universalus praeities ilgesys
Donato Stankevičiaus paroda „Legendinė praeitis“ Prospekto galerijoje
Nostalgija praeičiai – universalus, kartas vienijantis jausmas. Net nenorėdami grįžti į vieną ar kitą gyvenimo etapą, tam tikrų jos fragmentų vis tiek galime ilgėtis. Turbūt tas ilgesys dažnai būna susijęs su tuo, kaip anuomet jautėmės: gal gyvenimas atrodė atviras ir pilnas galimybių, o mes buvome nerūpestingesni, laisvesni?
Agnė Narušytė
Niépceʼo parašas
Fotografų susitikimai Nidoje 2025
Iš fotografijos simpoziumo Nidoje parsivežiau keletą knygų ir tris suvenyrus. Pirmasis – tai neryški, spausdintuvo išspjauta nuotrauka ant čekiams skirto popieriaus. Ten – aš, stovinti naujojo kultūros centro „Agila“ sienos fone. Nuotrauka tokia blyški, kad mane vargiai kas atpažins. Ir pati beveik neatpažįstu, bet žinau, kad čia aš.
Agnė Narušytė
Ko (buvo) negalima
Dvi Monikos Kalinauskaitės kuruotos parodos Radvilų rūmų dailės muziejuje
Rugsėjo pradžioje Vilniuje įvyko tai, ko nebuvo galima daryti – susituokė dvi moterys, Karolina ir Eglė. Jas sveikindamas meras sakė, kad „Vilnius yra laisvas miestas ir jame savais turi jaustis visi norintys čia kurti savo gyvenimą, prisidėti prie paties Vilniaus kūrimo“. Skaitydama šį pranešimą galvojau: menininkai, kuratoriai, kritikai, menotyrininkai irgi prisidėjo prie šio mąstymo posūkio. Performansais, akcijomis, parodomis, diskusijomis, tekstais vis priešinamės įvairių visuomenės grupių diskriminacijai. Ji taip seniai įsitvirtino, kad painiojama su tradicijomis. Europa – ne išimtis, nors tarsi ir stengiasi iš senų įpročių vaduotis.
