7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Erika Grigoravičienė

Istorija estetiniu režimu

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ fragmentas. N. Tukaj nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“, fragmentas. 1995 m. M.K. nuotr.
Gintautas Trimakas, „Torsas – kūno dalis“, fragmentas. 1995 m. M.K. nuotr.
Agnė Narušytė

Rokas beveik Pralgauskas

Paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Per parodos atidarymą Rokas pasakė beveik kalbą, kuri nutrūko vidury sakinio. „Man patinka žodelis beveik, – sakė, – aš esu Rokas beveik Pralgauskas.“ Jo beveik fotografija pristatyta ne tik parodoje, bet ir knygoje tuo pačiu pavadinimu, kur vaizdus į serijas suskirsto juodi puslapiai, o juose – beveik poezija, kurios galbūt nepriims literatai.

Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
„Neužbaigta šv. Roko skulptūrėlė“, iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
„Neužbaigta šv. Roko skulptūrėlė“, iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Vaizdas iš knygos „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“
Monika Krikštopaitytė

Kūno kalbos galimybės beribės

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.

Violeta Bubelytė, „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“. 2019 m.
Violeta Bubelytė, „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“. 2019 m.
Violeta Bubelytė, „Apraudojimas 2“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Apraudojimas 2“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Apdainavimas 1“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Apdainavimas 1“. 2018 m.
Violeta Bubelytė, „Kelionė“. 2016 m.
Violeta Bubelytė, „Kelionė“. 2016 m.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Parodos „Monospektaklis kitaip“ fragmentas. M.K. nuotr.
Paulina Blažytė

Plaukiame jūromis

Claudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Blyškiame danguje įrėžtas tamsus moters siluetas – ji stovi ant uolos ir žvelgia į jūrą. Bet ar iš tikrųjų į jūrą? Ne, jūra čia dirbtinai sukurta, realybėje neegzistuojanti, nesanti. Ją čia patupdė italų fotomenininkė, taip paneigdama pirminę nuotraukoje slypinčią istoriją ir sukurdama naują.

Claudia Corrent, iš ciklo Apie jūrą
Claudia Corrent, iš ciklo Apie jūrą
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Claudios Corrent parodos „Kad dažniau ją atsimintum“ fragmentas
Erika Grigoravičienė

Vaiduoklių medžiotojas

Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Sublime 3“ Antano Mončio muziejuje Palangoje

Šių metų kovą „Sublime“, pirmoji menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijų paroda, veikė Vilniaus rotušėje, gegužę „Sublime 2“ pristatyta Šiaulių fotografijos muziejaus galerijoje. Palangoje rugsėjo pradžioje atidaryta jau trečioji Kinčinaičio paroda šiuo keistoku pavadinimu, kuris reiškia pakylėtumą ir didybę, bet kartu nurodo ir sublimaciją – potraukių transformaciją ir perkėlimą į aplinkiniams priimtinesnę raiškos sritį.

Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Amsterdamas. 2019 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Agnė Narušytė

Ką gali kiekviena valytoja

Tarptautinis fotografijos simpoziumas „Fotografų susitikimai“ Nidoje

Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.

Edyta Majewska, „Other White“, fragmentas
Edyta Majewska, „Other White“, fragmentas
Edyta Majewska, „Other White“, fragmentas
Edyta Majewska, „Other White“, fragmentas
Adomas Žudys skenuoja Tomą Pabedinską
Adomas Žudys skenuoja Tomą Pabedinską
Aleksandras Ostašenkovas atsiima apdovanojimą už nuotraukų seriją
Aleksandras Ostašenkovas atsiima apdovanojimą už nuotraukų seriją
Atidarymas Zuikio darže. Groja grupė „Shishi“. V. Pilkausko nuotr.
Atidarymas Zuikio darže. Groja grupė „Shishi“. V. Pilkausko nuotr.
Auditorija klausosi Dainiaus Junevičiaus paskaitos
Auditorija klausosi Dainiaus Junevičiaus paskaitos
Aurelija Maknytė pristato savo kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Aurelija Maknytė pristato savo kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Aurelijos Maknytės kūrybinių dirbtuvių pristatymas. D. Stankevičiaus nuotr.
Aurelijos Maknytės kūrybinių dirbtuvių pristatymas. D. Stankevičiaus nuotr.
Gražina Mareckaitė

Taip praeina pasaulio garbė

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ Valdovų rūmuose

 

Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.

Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.
Kristina Pipiraitė

Globalizacijos šviesoje

Klauso Leo Richterio fotografijos paroda „Bajorai“

Vasara buvo gausi fotografijos parodų. Viena jų – Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuota jauno austrų kilmės fotografo Klauso Leo Richterio „Bajorai“, dabar persikėlusi į kultūros sostine tituluotą Rokiškį. Ji bus atvira lankytojams Rokiškio krašto muziejuje iki rugpjūčio pabaigos.
 
Menininkas, baigęs „Ostkreuz“ fotografijos mokyklą Berlyne, prieš dvejus metus apsigyveno Bajoruose (Rokiškio raj.). Šio kaimo kasdienybė, žmonės ir jų istorijos tapo jo eseistinės etnografijos analizės objektu. Ši paroda – Richterio Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno magistro baigiamasis darbas ir trečiasis jo socialinės fotografijos projektas. Jame autorius meistriškai įgyvendino kritiko Johno Bergerno mintį, kad siekiant fotografiją įtraukti į socialinę-politinę atmintį fotografas privalo visiškai įsitraukti ir susitelkti į fotografuojamos kasdienybės scenų dalyvius ir jų gyvenimus, ką jis ir daro tapdamas šios mažos, marginalios ir kartu kiekvienam Lietuvos kaimeliui būdingos bendruomenės nariu.

Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Klaus Leo Richter, be pavadinimo. 2017–2019 m.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.

Kokios perspektyvos?

Sovietmečio architektūra ir urbanistika

 

Pokalbyje dalyvavo Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), Monika Lipšic (kuratorė), Eglė Rindzevičiūtė (Kingstono universitetas Londone). Pokalbis surengtas per Agnės Gintalaitės parodos „Be perspektyvos / Grožio likučiai“ atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje, 2019 m. liepos 31 d.


Marija Drėmaitė: Ačiū už kvietimą į pokalbį. Jam besirengdama prisiminiau, kad galerijoje paskutinį kartą buvau, kai rodyta Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Jos autorius fotomanipuliacijomis jungė masinės statybos daugiabučius su barokiniais Vilniaus ir ne Vilniaus elementais. Ši tema traukia ne vieną fotografą ir man įdomu, kaip šia tema manipuliuoja Agnė Gintalaitė.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2018 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2018 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Parodos „Be perspektyvos" ekspozicijos fragmentas
Parodos „Be perspektyvos" ekspozicijos fragmentas
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Grožio reliktai II". 2017 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Grožio reliktai II". 2017 m.
Natalija Arlauskaitė

Auksinės šeimos fotografijų šiurpės

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.

Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
Carolle Bénitah, iš serijos „Fotografiniai suvenyrai“
  PUSLAPIS IŠ 15  >>> Archyvas