Fotografija

Katažyna Jankovska

Mariuszo Hermanowicziaus ir Agnieszkos Rayss paroda „Prospekto galerijoje“

Lenkų fotografo Mariuszo Hermanowicziaus retrospektyvinę parodą galima prilyginti kelių trumpametražių filmų peržiūrai. Kūrinių eiliškumas ir aiškus naratyvas, lydimas menininko užrašų, – tarsi titrų, primenančių Duane’o Michalso kūrybą, – įtraukia ir panardina žiūrovą į skirtingus pasakojimus. Kiekvienas filmas, remdamasis charakteringiausiais darbais, ženklina ir apžvelgia pagrindinius menininko veiklos etapus, kai keitėsi ne tik stilistika, formatas ir technikos, bet ir medijos funkcija. Parodą lydi šiuolaikinės Lenkijos menininkės Agnieszkos Rayss naujausias projektas „Kur yra kūnas“ / „Where The Body Is“. Autorė fotografijoje daugiausia žaidžia moteriško kūno įvaizdžiais ir iš dalies yra įkvėpta paskutinio Hermanowicziaus kūrybinio laikotarpio darbų.

Ričardas Šileika

Asociacijos, iššaukos, išdavos, užfiksuotos Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise Oates fotoparodoje „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“

Mūsų regimam / kuriamam vaizdui nebeužtenka savos tiesos. Kaip koncertuojantiems žinomiems muzikantams reikalinga apšildančioji grupė. Tačiau kūrėjo vaizduotė neišsitenka be algoritmo. Kurianti sąmonė vienaskaitos konkretumą ir apčiuopiamybę verste verčia daugiskaitos konfigūracijomis.

Agnė Narušytė

Šešios parodos Klaipėdos galerijose

„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.

Vertimas skirtas parodai „Natalia LL. Sum ergo sum (Esu, vadinasi esu)“ Kauno M. Žilinsko galerijoje

Šiuolaikinio meno centras Torunėje (Lenkija) „Znaki Czasu“ kartu su galerija „Meno parkas“ pristatė Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje žymios lenkų menininkės retrospektyvinę parodą „Natalia LL. Sum ergo sum (Esu, vadinasi esu)“ (kuratorius – Mateusz Kozieradzki). Ta proga spausdiname ištrauką iš Adamo Mazuro pranešimo „Komunizmas, feminizmas ir fotografija. KwieKulik, Natalios LL ir Zofios Kulik legendinių kūrinių lyginamoji studija“, skaityto tarptautinėje konferencijoje „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) Nacionalinėje dailės galerijoje 2017 m. lapkritį.

Kamilė Pirštelytė

Analoginės fotografijos projektas „Camera Obscura #3“ Kaune

Kelionės laiku, peršasi mintis, – pasaulyje vis dar per menkai įvertintas atradimas. Nuolatos kintančiame erdvėlaikyje amžinai akimirkai šviesa išsaugotas momentas, rodos, yra baugus ir negailestingas. Tačiau viltingas.

Britų astronomas Williamas Herschelis, sukūręs geriausius savo laiko teleskopus, tikėjo, kad šie įrenginiai yra laiko mašinų prototipai, tiesiogiai įrodantys erdvėlaikio daugiaspektrį funkcionalumą. Tyrinėdamas kosmoso kūnus jis suprato, kad mūsų akimis regimas dangus yra pilnas seniai mirusių žvaigždžių atspindžių. Jos taip toli, kad jų šviesa, keliaudama iki mūsų matymo diapazono, užtrunka begales laiko, o danguje atsiradęs spindesys tampa mistine iliuzija to, ko seniai nebėra – žvaigždė išnykusi, tačiau jos vietoje matome šviesos vaiduoklį. Šviesa keliauja greitai, bet atstumai tokie tolimi, kad žvelgdamas į dangaus kūnus žmogus iš esmės žvelgia į praeities spindesį. Williamo Herschelio sūnus Johnas Herschelis, įkvėptas tėvo pasakojimų, ieškojo būdo išsaugoti žmogaus prisiminimus, juos surišant šviesa. Taip pasaulyje atsirado nauja kelionės laiku forma. Fotografija. Šviesa, apimanti visą pasaulį, tarsi seniai išnykusių žvaigždžių iliuzija, išsaugojo žmogaus atvaizdą ir pavertė jį amžinu vaiduokliu.

Karina Simonson

Malio sostinėje Bamake įvyko 11-oji fotografijos bienalė

Nuo tada, kai 1994 m. Malio sostinėje Bamake atsidarė pirmoji Afrikoje Fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“, ji tebėra viena svarbiausių Afrikos žemyno bei jo diasporos kultūrinio gyvenimo dalių. Tai vienintelė bienalė pasaulyje, skirta fotografijai iš Afrikos, ir vienintelis Afrikos žemyne reguliariai rengiamas tarptautinis fotografijos festivalis.

Paulina Blažytė

Reginos Šulskytės paroda „Mano laikas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Reginos Šulskytės fotografijose laikas tampa išplėstine sąvoka, paneigiančia įprastinius dėsnius. Primiršti, o gal ir visai nepatirti praeities įvykiai čia susipina su jau prarasta dabartimi. Skirtingus taškus laike jungia bendra erdvė – kitas svarbus veiksnys, formuojantis fotografijų mikrovisatą. Šis uždaras vaizdų pasaulis, jau eksponuotas daugelyje Lietuvos miestų (Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune ir kituose), kovo 21 d. pasiekė ir Vilniaus fotografijos galeriją.

Agnė Narušytė

Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise’os Oates paroda „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“

Marso kalvos. Islandijos lavos laukai. Meksikos džiunglės. Čilės kasyklų gelmės. Olos ir ertmės, į kurių tamsą kišami zondai su miniatiūrine kameros akute. Tarpplanetinio erdvėlaivio atskraidintas marsaeigis nuo kalvos viršūnės fotografuoja lygumą, kad Žemėje likę tyrinėtojai galėtų numatyti jo judėjimą. Aparato atlikta spektrinė analizė padės nustatyti planetos mineralų sudėtį. Jis ieškos vandens pėdsakų – ieškos galimybės čia įsivaizduoti žmogų. Bent jau praeityje. Džiunglėse vandens yra dabar, bet jau nesunku čia įsivaizduoti dykumą – Sachara apie tai nuolat primena. O kasyklose randamos sunykusių praeities peizažų nuosėdos.

Agnė Narušytė

Naujausių fotografijos knygų apžvalga

Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.

Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.

Agnė Narušytė

Kęstučio Grigaliūno videoinstaliacija „Savanoriai: fotografinė atmintis“ galerijoje „Artifex“

Vilniaus galerija „Artifex“ – viena mažiausių, bet Kęstutis Grigaliūnas ją dar sumažino. Paliko tik vieną kambarį, tik ekraną, į kurį galima žiūrėti tik iš labai arti. Kad „įeitum“ į vaizdą, įeitum į istorijos miražą, kuriamą fotografijos, projektoriaus šviesos ir galerijos prietemos. Ekrane vienas kitą keičia 600 portretų – ką tik atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, šauktiniai kareiviai ir puskarininkiai. Jiems peržiūrėti prireiks pusvalandžio – visai nedaug. Tiesa, tai – ne vienintelė galimybė juos pamatyti. Visi portretai atspausdinti mudviejų su Kęstučiu sudarytoje knygoje „Savanoriai: fotografinė atmintis“ („Vaizdų archyvas“, 2017). Bet ten jie mažyčiai – tarsi įklijos karo prisiminimų albume. Projekcija nuotraukas išdidina iki žmogaus ūgio – matosi smulkiausios detalės, fotografavimosi situacijos erdvė tarsi susisiekia su mūsų erdve.