Remigijaus Treigio paroda „Tribūna“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.
Aleksandro Ostašenkovo parodai Šiaulių fotografijos muziejuje pasibaigus
Šiai parodai itin tinka uždarymo šventė. Aleksandro Ostašenkovo „Neįvardyto laiko portretą“ buvo galima apžiūrėti du mėnesius, bet į Šiaulius išsiruošiau tik dalyvauti baigiamojoje diskusijoje kartu su filosofu Gintautu Mažeikiu ir pačiu Aleksandru. Paskui dar prisijungė šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas. Kalbėjomės apsupti fotografijų, iš jų visumos ištraukdami tai vieną, tai kitą – kaip iliustraciją mūsų teiginiams. Paroda tam buvo paranki, nes jos abstraktus pavadinimas leido improvizuoti, o eksponuojamos fotografijos nebuvo susietos tvirtais teminiais ryšiais ar pasakojimo gijomis. Darbai suburti į tirštas vaizdų konsteliacijas, kuriose suvokėjo akis braižo savas prasmines figūras. Taip Aby Warburgas siūlė skaityti iš neįvardytų vaizdų sudarytą „Mnemozinės atlasą“ – priminė Mažeikis. Panašiai ir kiekvienas diskusijos dalyvis atrado savo minties taką. Kryptis priklausė nuo išeities taško.
Ingrid Beatos Savickos ir Jevgenijaus Pavlovo parodos Vilniuje
Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.
Gedimimo Pranckūno fotografijų knyga „Truputį lėtai. Poco adagio“ (Ariel Ink, 2024)
Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.
Gasparo Zondovo ir Antono Lukoszevieze’s parodos Vilniuje
Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.
Besibaigiančių parodų konvejeris
Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.
Nicolo Reinharto paroda „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“ Prospekto galerijoje
Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą.
Apie Hiroshi Sugimoto parodą „Laiko mašina“ „Hayward“ galerijoje Londone
Skubėjimo, lėkimo, nerimasties pripildytame pasaulyje su didžiule XIX amžiaus kamera nusileidžia japonų menininkas, filosofas Hiroshi Sugimoto (g. 1948), it tikras keliautojas laiku. Klasikinės fotografijos principai menininkui tampa pagrindu išreikšti konceptualioms vizijoms, nuo kurių ir prasideda jo kūrinių kelias. Sugimoto save vadina paskutiniu nespalvotos, tradicinės fotografijos meistru. „Mano kamera veikia kaip laiko mašina“, – teigia menininkas, o jo žodžiai tampa ir parodos pavadinimu.
Alvydo Lukio fotografijų paroda „Tai kas lieka“ galerijoje „Akademija“ Vilniuje
Vilkų sudraskytos stirnos palaikai. Žarnas ant grindinio išleidęs negyvas balandis („miklaus katino auka“). Fotogeniškai sukritusios rūkyto karšio liekanos – nevalinga portretinė žuvies skulptūra, trikdanti gyvastingu žvilgsniu. Pandemijos laikotarpiu atsiradęs „Kalendorius“ (2019–2020) – dvidešimt mažų fotografijų, monotoniškai pasikartojantis peizažas su dvišake lazda kintant paros ir metų laikams (kai sodyboje vaismedį sugraužė stirnos, zuikiai ir pelėnai, liko tuščia šakos atrama, „ilgesingai laukianti kitos obelaitės“). Parodoje eksponuojamos kelios naujausios ir ankstesnės Alvydo Lukio fotografijų serijos, papildytos trumpais tekstais, vienaip ar kitaip rodo tai, kas lieka. Pasakoja, kaip lieka. Tas kaip dar įdomiau. Likimas kaip erozijai ir nyksmui pasmerkta atkakli tolesnė egzistencija, likimas netikėtos rūsčios lemties prasme, taip pat pomirtinis išlikimas – ne gamtos, bet kultūros reiškinys, būdingas ne organizmams, o medialios raiškos formoms. Ir tai dar ne viskas.
Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ galerijoje „Drifts“
Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).