Fotografija
Eglė Kazazajevaitė
Gal ne tiek apie šiltą parodą, kiek apie jausmus
Andy Sweeto paroda „Ten, kur nesibaigia vasara“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Dalį šiltos vasaros praleidau neaiškiame Lietuvos kampelyje – namuose. Apsupta laukų ir miškų. Į Vilnių grįžau tarsi į kitą pasaulį – miesto triukšmas, skubantys žmonės, pilkos gatvės ir nuolatinis judėjimas atrodė kaip priešingybė ramybės ir tylos prieglobsčiui, kurį palikau už savęs. Bet kartu tai buvo ir įkvėpimo šaltinis – kiekvienas garsas, šviesos blyksnis, miesto ritmas įtraukė ir užpildė kasdienybę naujomis emocijomis primindamas, kaip svarbu yra gamtos ir miesto šurmulio pusiausvyra. Sugrįžimas į miestą reiškia grįžimą į meno pasaulį. Buvau pasiilgusi galerijų, muziejų, parodų.
Agnė Narušytė
Jums arbatos?
Ruduo ir vėl prasideda tarptautiniu fotografijos simpoziumu „Nida. Sutikti fotografiją“
„Arbata su Saimonu, Adamu ir Ieva prieš prasidedant Nidos fotosimpoziumui“, – Ieva Rutė užrašė ant man skirto fotopopieriaus gabalėlio, kur savąjį šviesos atspaudą paliko Yilam First Flush arbata iš Nepalo kalnų. Vėl Ieva Rutė su pilna kuprine rankų darbo puodelių, kad visiems užtektų. Per pirmuosius pusryčius susėdame prie vieno stalo, plepam be galo, geriam arbatą be galo, matyt, šiek tiek nenorėdami, kad prasidėtų paskaitos ir menininkų prisistatymai, nes kai prasidės, tai ir baigsis. Tad mėginame užlaikyti pradžią.
Agnė Narušytė
Vasariškas tarp
Pasižvalgymas po parodas ne Vilniuje
Labas, rugsėji. Labas, darbeli nepabaigiamas. Ką tik buvo be tavęs taip gerai. Buvo (ir trumpam tebėra) saulė, vanduo, begalinė žolė, rėžiama žoliapjovių peiliais, – sportas mums, dūlantiems prie kompiuterių.
Monika Krikštopaitytė
Kintančio laiko kapsulės
Dviejų Arūno Baltėno fotografijų knygų pasakojimai
Karai apverčia ne tik žmonių, bet ir knygų likimus. Pastarieji pora sumaišties metų permainė mūsų santykį su rusų kultūra. Keitėsi teatro pavadinimas, atšaukti bet kokie bendri projektai, o tai, kas likę iš anksčiau, peržiūrime iš pokolonijinio diskurso perspektyvos. Su smurto kultūra tiesiogiai nesusiję projektai taip pat pakimba ore. Štai dar porą metų prieš kaimynui užpuolant Ukrainą fotografo Arūno Baltėno sumanyta ir rengta fotografinė knyga „Du Josifo Brodskio miestai“ („Baltėno archyvai“, 2023, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, tekstai lietuvių, rusų, anglų, italų kalbomis), skirta Venecijai ir Sankt Peterburgui, taip ir liko nepristatyta. Ir visi supranta kodėl. Niekas nesipiktina. Žmonės ir vertybės svarbiau.
Agnė Narušytė
Reziumuojant „Résumé“
Miesto fotografijos apžvalginė paroda Šiaulių dailės galerijoje
Aš vėl Šiauliuose. Šįkart pakvietė Virginijus Kinčinaitis – į savo kuruotą Šiaulių fotografų parodą „Résumé“. „Kodėl „Résumé“? – klausia jis pats anotacijoje. – Todėl, kad šioje parodoje apibendrinama dabartinė Šiaulių miesto fotografijos meno situacija.“ Kokia ji? Čia jau klausiu aš, atvykėlė iš visko pertekusios sostinės.
Ramūnas Čičelis
Pietinio avangardas
Apie Gintaro Miltenio fotografijų knygą „Būtasis Pietinis“
Daugiau nei pusė dabar posovietinėse šalyse gyvenančių žmonių yra užaugę, subrendę standartinio projektavimo daugiabučiuose namuose ir jų rajonuose, kurie sukurti tam, kad kiek įmanoma stipriau nutrintų bet kokią pastatų ir juose įkurdintųjų individualumo žymę. Architektūros fotomenininko Gintaro Miltenio knyga „Būtasis Pietinis“ savajai auditorijai pasakoja apie Šiaulių miesto dalį, apimančią kelis daugiabučių rajonus ir šiauliečių vadinamą Pietiniu. Nuotraukų autorius 2015-aisiais atidžiai įsižiūrėjo ir užfiksavo tai, į ką daugelis Pietinio ir daugybės kitų tokių rajonų gyventojų atkreipia dėmesį ne kasdien: tokiuose namuose žmonės tiek įpranta prie rutininės monotonijos, kad jų žvilgsnis tampa pernelyg atbukęs pastebėti įdomias architektūros detales ir smulkius pokyčius.
Gediminas Jasinskas
Fotografiniai Vikšraičio triukai su tikrove
Paroda „Vietinis“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Įsivaizduoju – įsivaizduokite ir jūs, – kad viena smagiai nusiteikusi, dailiai pasipuošusi šeima atvyksta į fotostudiją. Fotografas Rimaldas Vikšraitis jau laukia savo klientų, kalbina, drąsina juos, paruošia natūraliai atrodantį apšvietimą, sudėlioja rekvizitus. Fotografuoja juostoje, iš karto skuba ryškinti ir spausdinti.
Paulina Blažytė
Sava mistika
Remigijaus Treigio paroda „Tribūna“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Tik pradėjus dairytis po Remigijaus Treigio „Tribūną“, su manimi ten buvusi pusseserė pasakė, kad menininko kūryba ir labai lietuviška, ir kartu visai ne. Pasak jos, stagnacija, laukimas ir melancholija – tokie lietuviški dalykai, bet štai pats kūrybinis braižas ir darbuose tvyranti mistika – visiškai ne: „Lietuva nėra mistiška.“ Galbūt ji sunkiai leidžiasi mistifikuojama, nes kas paslaptingo gali būti gerai pažįstamuose daiktuose ir vietose? Atrodo, kas paslaptingo mus užauginusiuose daugiabučiuose, gimtųjų mažų miestelių gatvėse, naminiu pienu kvepiančioje močiutės gryčioje? Apskritai namai retai kada yra mistiški, o šitas būdvardis tikrai nebūtų pirmas ir galvojant apie lietuviškos fotografijos tradiciją.
Agnė Narušytė
Bendrakeleiviai
Aleksandro Ostašenkovo parodai Šiaulių fotografijos muziejuje pasibaigus
Šiai parodai itin tinka uždarymo šventė. Aleksandro Ostašenkovo „Neįvardyto laiko portretą“ buvo galima apžiūrėti du mėnesius, bet į Šiaulius išsiruošiau tik dalyvauti baigiamojoje diskusijoje kartu su filosofu Gintautu Mažeikiu ir pačiu Aleksandru. Paskui dar prisijungė šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas. Kalbėjomės apsupti fotografijų, iš jų visumos ištraukdami tai vieną, tai kitą – kaip iliustraciją mūsų teiginiams. Paroda tam buvo paranki, nes jos abstraktus pavadinimas leido improvizuoti, o eksponuojamos fotografijos nebuvo susietos tvirtais teminiais ryšiais ar pasakojimo gijomis. Darbai suburti į tirštas vaizdų konsteliacijas, kuriose suvokėjo akis braižo savas prasmines figūras. Taip Aby Warburgas siūlė skaityti iš neįvardytų vaizdų sudarytą „Mnemozinės atlasą“ – priminė Mažeikis. Panašiai ir kiekvienas diskusijos dalyvis atrado savo minties taką. Kryptis priklausė nuo išeities taško.
Agnė Narušytė
Ką daryti su fotografija?
Ingrid Beatos Savickos ir Jevgenijaus Pavlovo parodos Vilniuje
Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.
