7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Viltė Visockaitė

Privatus virtualus sodas

Paroda „Augti tyliai“ VDA galerijoje „Akademija“

Dvi menininkės Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė vertina darbą dviese, jas tai skatina kurti, augti ir įsipareigoti. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. dviese atidarė bendrą parodą „Augti tyliai“, kurioje gvildenamas žmogaus ir gamtos santykis per laiko prizmę. Paroda padalinta į dvi dalis: pirmame aukšte eksponuojami grafikos darbai, o antrame – dvi nuraižytos klišės, augalų instaliacija, fotografijos, piešinys ir akvarelės. Nors pirmame aukšte estampai funkcionuoja kaip atskiri ir savarankiški kūriniai, kitiems reikalingas fragmentus sujungiantis ir įprasminantis pasakojimas.

Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
„Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“. 2020 m.  V. Nomado nuotr.
„Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m.  V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Danguolė Ruškienė

Kintančio(s) kūno reikšmės

Apie dvi fotografijų knygas: Violetos Bubelytės „Vis-a-vis“ ir Snieguolės Michelkevičiūtės „Moteris apie vyrus“

Spektaklis, nesvarbu kokio turinio, visuomet yra reginys ir savotiškai įteisina žiūrėjimo galią. O tai, kas vyksta scenoje, dažniausiai siejasi su žmogaus kūnu. Per aktoriaus kūną, judesius, balsą, mimiką konstruojami personažų santykiai ir mezgamas spektaklio audinys. Kūnas čia dažniausiai tampa pagrindine siužeto varomąja jėga, kurią dar labiau išryškina tokios spektaklio dalys kaip muzika, apšvietimas, tekstas ir pan. Taigi kūnas spektaklyje-reginyje formuoja kūrinio stuburą, tampa viso turinio laikančiąja konstrukcija ir kartu pagrindine žiūrėjimo priežastimi. Taip yra ne tik teatre. Kaip ženklas, konkrečias reikšmes turintis atskiruose kontekstuose, kūnas yra viena parankiausių ir paveikiausių priemonių bet kurioje vaizduojamojo meno srityje.

Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Agnė Narušytė

Tegyvuoja Konstibauskas!

Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija B“ parodinėje erdvėje „VITRINA & Bench“

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Natalija Arlauskaitė

Klausimai mirties dienoraščiams

Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje

Kai 2015-ųjų gale Kęstutis Grigaliūnas susuko savo darbo „1941“ šilkografijos lakštus ir, papildęs juos naujais, sukabino baltų ričių kekėmis galerijoje „Kairė–dešinė“, t.y. iškeltą į matomumą represijų archyvą vėl suarchyvavo, paslėpė nuo akių ir suvyniojo ilgam saugojimui it papirusus ar Torą, vienas svarbiausių klausimų buvo toks: o kaip dabar šį naują archyvą matysime, kiek ir kaip įmanomas ilgamečio darbo prie skirtingų projektų, perdirbančių vizualų sovietmečio politinio persekiojimo archyvą, vis atsinaujinantis eksponavimas, ar jam negresia tapti proginių parodų privaloma ir vis labiau automatizuota dalimi?

Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vanda Pranckonienė, namų šeimininkė. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Vanda Pranckonienė, namų šeimininkė. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Izraelis Bederis, prekybininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Izraelis Bederis, prekybininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Starkus, tarnautojas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Starkus, tarnautojas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Jonas Stanišauskas, kariškis. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Jonas Stanišauskas, kariškis. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zofija Semaškaitė, mokytoja. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zofija Semaškaitė, mokytoja. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Sakelis, dvarininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Sakelis, dvarininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Katažyna Jankovska

Quis custodiet ipsos custodes?

Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“

Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.

Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Šventadienis veidrody

Ingridos Mockutės-Pocienės paroda „Ne pirmą naktį nelauki sapno“ Klaipėdos kultūros fabrike

Pasak prancūzų sociologo ir antropologo Émile’io Durkheimo, sapnai žmonijos aušros laikotarpiu buvo vienas iš dvasinio gyvenimo pradžios veiksnių. Kūno naktinės vizijos atrodė kaip tikros sielos kelionės ir leido svarstyti, kad gal ir mirus egzistuojąs kitas pasaulis.

Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Neskubantys žingsniai

Juditos Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į San Fransiską“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose

Filosofė Jurga Jonutytė straipsnyje „Skaitymo fenomenologija, arba kaip Džefersonas tapo Telšiais, o Telšiai – Džefersonu“ prisimena paauglystės nusistebėjimą, kad visų mėgstamo rašytojo Williamo Faulknerio romanų veiksmas vyksta Telšiuose – miestelyje, pro kurį tuo laiku, kai skaitė šias knygas, jai tekdavo dažnai pravažiuoti ar valandų valandas jame laukti autobuso, tačiau užaugus ir vėl atsivertus anuomet skaitytas knygas paaiškėjo, kad ten aprašytos erdvės visiškai nepriminė jokio Šiaurės Lietuvos miesto. Šių dviejų miestų persipynimas, pasirodo, buvo vaizduotės ir atminties susiliejimas. Autorė tekstą baigė apibendrindama, kad egzistuoja tik „tikri miestai, o fiktyvūs miestai būna įsiskverbę į juos ir su jais susimaišę – dykai gavę šaligatvius, dulkes, kates ir kitas nematomas smulkmenas“.

 

Šį fenomeną prisiminiau apžiūrinėdama Juditos Liaudanskaitės fotografijų parodą „Žvilgsnis į San Fransiską“, nuo gegužės 15 d. eksponuojamą KKKC parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).

Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė I“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė I“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė II“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė II“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Nuojauta“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Nuojauta“. 2020 m.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Danguolė Ruškienė

Pasivaikščiojimai su vidiniu šunimi

Juozapo Kalniaus fotografijų paroda „#flirtasufiltru“ galerijoje „si:said“

Dar taip neseniai prabangiai atrodžiusi galimybė pabūti neskubrioje vienumoje su savimi prieš porą mėnesių tapo visiems prieinama. Bent jau tiems, kurie tokio buvimo pasiilgo, ieškojo ir pasinaudodami pakitusiomis gyvenimo sąlygomis pagaliau galėjo sau tai leisti. Anuomet, ikikarantininiais laikais spėjusios įkyrėti kalbos apie nuolat didėjantį gyvenimo tempą, perspėjimai, kad kasdienybėje paskęsta ne tik mūsų santykiai su artimaisiais, bet ir mes patys, pasitraukė kažkur tolyn. Lyg jų išvis nebūtų buvę. Kita vertus, net ir tais skubos laikais, kaip ir dabar, kai dar tik bundame iš karantino sąstingio, egzistavo žmonių kategorija, kuri sugebėdavo tai išsaugoti.

Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Agnė Narušytė

Vėl vengiu tarti jos vardą

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų
cikle „Indivizijos“
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų cikle „Indivizijos“
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Danguolė Ruškienė

Tamsos teritorijoje

Remigijaus Treigio paroda „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje

Aklinos tamsos užpildyta erdvė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji – beribė. Joje negali jausti sienų, lubų, nebent pagrindą po kojomis. Tai – paprastai vienintelis atramos taškas, kurį būdamas tokios erdvės viduje jauti fiziškai, bet negali įžiūrėti. Tamsi erdvė tuo pat metu yra ir atvira, ir uždara. Uždara žvilgsniui, gebėjimui matyti, tačiau atvira mintims ir vaizduotei.

Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
  PUSLAPIS IŠ 18  >>> Archyvas