Fotografija
Ignas Kazakevičius
Soft Fusion
Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“
Šių metų jau tradicine tapusios Fotografijos šventės paroda Klaipėdoje šį kartą dėl mums jau įprasto ir paraleline realybe tapusio karantino natūraliai skilo į dvi dalis. Visumą matote virtualioje erdvėje. Tikroji paroda lieka už kadro ir tai tik pakursto tyrinėjimo aistrą, skatina smalsumą, naują konteksto įvertinimą, netgi naujo kūrimą.
Julija Selezniova
Perkąsti instrukciją
Monikos Balu paroda „Garsinė komunikacija“ Kauno fotografijos galerijoje
Kauno fotografijos galerija tęsia parodinę veiklą išraiškinguose galerijos languose bei langinėse. Pirmojoje parodoje konceptualiai pristatytas Romo Juškelio fotografijų ciklas „Žmonės ir manekenai“, transformavęs galerijos langus į Laisvės alėjos parduotuvių vitrinas, iš kurių į praeivius žvelgė sustingę manekenai. Gruodžio 30 d. galerija pristatė parodą „Garsinė komunikacija“, leidžiančią susipažinti su Nyderlanduose gyvenančios menininkės Monikos Balu (Balukevičiūtė, g. 1994) kūryba.
Marius Armonas
Siūlai siūlai, susivykit
„Lewben Art Foundation“ paroda „Homo Absentia“ Vilniaus skveruose
Nelengva kalbėti apie pandemiją, kai informacija apie ją prasideda ir baigiasi daugelis dienų, žinių reportažų ir straipsnių antraščių. Jai prasidėjus su baime ir intriga buvo rašoma ir skaitoma daugybė postpandeminių prognozių, kurios pasakojo ne tik apie viruso gydymą, bet ir apie gamtos atsigavimą, žmonijos pokyčius ar tapsmą geresniems vieni kitiems.
Agnė Narušytė
Ilgai ir laimingai
Vilma Samulionytė, 60 monumentų, Vilnius: Nerutina, 2020.
Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų.
Agnė Narušytė
Šviesai spąstai yra
Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“
„Šviesai spąstai yra“, – sako Gintautas Trimakas, šiuo metu juos paspendęs mažiausiai trijose vietose Vilniuje ir Lentvaryje: galerijose „Lokomotif“, „Nulinis laipsnis“ ir „Swallow“. Galerijos dabar neveikia, bet nuo visatos pradžios nuotoliniu būdu dirbančiai šviesai tai netrukdo įkliūti. Lentvaryje nebuvau, prie „Nulinio laipsnio“ su Trimaku kalbėjomės, o jo parodą kartu su Beatriče Mockevičiūte „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ apžiūrėjau
Donald Weber
Žmogus yra neperskeliamas atomas
Aleksandro Čekmeniovo parodos „Pamiršta žemė“ Klaipėdoje, KKKC parodų rūmuose, proga
Norėčiau grįžti atgal, papasakoti jums kelias istorijas. Jums gal įdomu – kodėl būtent aš rašau Sašos knygai šiuos žodžius? Kas aš toks? Tiesiog draugas, kolega fotografas, kuris pažįsta Sašą nuo pirmojo susitikimo, rodos, 2005-ųjų vasarą Kijeve. Ten ir pradėkime.
Valentyn Odnoviun
MOLPIK
Lietuvos fotografijos mėnuo Kijeve
Pastaraisiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius aktyviai plėtoja ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos fotografų. Vien per 2019 metus buvo suorganizuota Klaipėdos krašto fotografų paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“ Jermilovo centre Charkove, rezidencija jauniems Ukrainos fotografams bei meno kuratoriams Klaipėdoje ir Ukrainos fotomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“ KKKC Parodų rūmuose.
Ignas Kazakevičius
Vila Manila ir dingęs Treigys
Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“
Manila. Pavadinimas suintrigavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asociatyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsilankiau nepaisydamas to, kad kūrybiniame Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos kūrinių duete vargiai ar galėjai tikėtis vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo ir holivudinės rudų akių šilumos. „Manila is calling my name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijoje surengta paroda.
Vėtrė Antanavičiūtė
In memoriam Vitalijui Butyrinui
(1947–2020)
Su Vitalijumi susipažinau 1994 metais, vos vienos kojos piršteliu įžengusi į fotomeno pasaulį. Iki tol buvau stebėtoja. Daug metų su tėvais rugsėjį atostogaudavau Nidoje, kai vykdavo fotomenininkų seminarai. Sėdėdavome pajūryje ir matydavome, kaip ateina Skirmantas Valiulis ar Vitalijus Butyrinas. Tada dar nebuvo nė minties, kad vieną dieną ir aš su jais bendrausiu. Bet kai tik tapau viena iš jų, Butyrinas pradėjo mane globoti. Negaliu pasakyti, kad jis buvo mokytojas. Jis buvo meistras, kurio žodžiai turėjo didelę reikšmę ir lydėjo mane visą gyvenimą. Man tuomet buvo 25-eri, jūra dar iki kelių, o prieš akis – tik visiškas nežinojimas. Ir Vitalijus – nesavanaudiškas vedlys.
Paulina Blažytė
Gerai, kad primena
(Analoginės) fotografijos galimybės
Naršant instagramą (visi turime savo silpnybių) ima atrodyti, kad dažnas jo naudotojas, norėdamas įamžinti kasdienio gyvenimo akimirkas, savo artimą aplinką ar tiesiog akį patraukusius vaizdus, renkasi ne ką kitą, o analoginę fotografiją. Į „Google“ įvedus „analog photography“, pirmas paieškoje atsirandantis siūlymas būtent ir yra „analog photography hashtags“ (grotažymės). Ką tai reiškia? Kad sugrįžtame prie senesnių technologijų, norime ilgesniam laikui užkonservuoti vaizdą (kiek žmonių iš tiesų atspausdina išryškintas nuotraukas, o kiek jų taip ir pasilieka kietuosiuose diskuose, atmintukuose, tame pačiame instagrame?), kad nuolat tobulėjančių telefono kamerų mums nebegana ar kad analoginė fotografija paprasčiausiai tapo dar vienu madingu reiškiniu? Po tokio masine kultūra paremto „tyrimo“ užgimsta naivi ir labai ribota iliuzija, jog analoginė fotografija išgyvena dar vieną jaunystę. Čia reikėtų pridurt, kad iš meno lauko ji niekad ir nebuvo visiškai pasitraukusi, gal tik kiek atsitraukusi, užleisdama vietą spartesnei ir daugeliu atžvilgių patogesnei skaitmenai.
