7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Paulina Blažytė

Gerai, kad primena

(Analoginės) fotografijos galimybės

Naršant instagramą (visi turime savo silpnybių) ima atrodyti, kad dažnas jo naudotojas, norėdamas įamžinti kasdienio gyvenimo akimirkas, savo artimą aplinką ar tiesiog akį patraukusius vaizdus, renkasi ne ką kitą, o analoginę fotografiją. Į „Google“ įvedus „analog photography“, pirmas paieškoje atsirandantis siūlymas būtent ir yra „analog photography hashtags“ (grotažymės). Ką tai reiškia? Kad sugrįžtame prie senesnių technologijų, norime ilgesniam laikui užkonservuoti vaizdą (kiek žmonių iš tiesų atspausdina išryškintas nuotraukas, o kiek jų taip ir pasilieka kietuosiuose diskuose, atmintukuose, tame pačiame instagrame?), kad nuolat tobulėjančių telefono kamerų mums nebegana ar kad analoginė fotografija paprasčiausiai tapo dar vienu madingu reiškiniu? Po tokio masine kultūra paremto „tyrimo“ užgimsta naivi ir labai ribota iliuzija, jog analoginė fotografija išgyvena dar vieną jaunystę. Čia reikėtų pridurt, kad iš meno lauko ji niekad ir nebuvo visiškai pasitraukusi, gal tik kiek atsitraukusi, užleisdama vietą spartesnei ir daugeliu atžvilgių patogesnei skaitmenai.

Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Parodos „Kontaktas“ meno komplekse „Sodas 2123“ ekspozicijos fragmentas. T. Malinausko nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Aurelijos Maknytės bendruomenė

Paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Natalija Arlauskaitė

Apžlibinti kosmonautai

Agnės Gintalaitės, Alfredos Gintalienės, Birutės Zokaitytės paroda „Sodas ir kosmosas“

Vizualumo teoretikas Jamesas Elkinsas yra parašęs kelias esė apie tai, kokio žiūrėjimo būdo reikalauja skirtingi objektai. Kaip žiūrėti į smėlį, senovės Kretos raštą, vadinamą „Linijiniu B“, membranas, paveikslų dažo sluoksnio įtrūkius ir kitus vizualius objektus, nebūtinai lengvai atpažįstamus kaip žvilgsniui ypatingus. Elkinso pagrindinė mintis jau nuspėjama – visi pasaulio reiškiniai, tampantys mūsų vizualaus santykio objektu, reikalauja specifinės žiūros, kitaip nebus pastebėti, deramai suvokti ar reikšmingi.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Sodas ir Kosmosas“. 2020 m.
Agnė Narušytė

Tamsa rotušėje

Remigijaus Treigio paroda „(Ne)matomas Vilnius“

Įdomu, kaip tyli, tamsi, elegiška Remigijaus Treigio fotografija susikalbės su Vilniaus rotuše? Vieta, kur kabo kandeliabrai, renginiams tiesiami raudoni kilimai, o menas patraukiamas į nuošales. Tiesa, eidami čia į parodas jau išmokome erdvę suskliausti. Bet ar ne per stipriai ji trukdys?

Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Linas Bliškevičius

Revizionierius

Meditacijos apie Roberto Narkaus parodą „Valdyba“ galerijoje „Vartai“

Roberto Narkaus personalinė paroda „Valdyba“ iškart sulaukė pasipiktinusių žvilgsnių ir nepasitenkinimo dėl to, jog esą čia tiesiog prikrauta šiukšlių, įvairiausių daiktų, statybinių medžiagų, meniškos aplinkos rekvizitų. Tas pasipiktinimas kai kam kyla vos tik užėjus į galeriją, kurios pirmoje salėje iškart įvyksta stiprus daiktiškumo smūgis, vėliau saldžiai peraugantis į nuosaikų ir šiuolaikinę meninės raiškos madą atitinkantį estetiškumą. Parodos esminis dėmuo – stambaus formato fotografijos – lyg sugrįžimas prie šaknų, jungiamas su studijos, kurioje, matyt, gimė kiti projektai, daiktais. Iš jų konstruojama instaliacija, įrėminanti įprastą mediją, taip ją išplečianti į erdvę. Bet yra ir nežymaus pasislapstymo – vienas kūrinys, matyt, neatitikęs bendros kompozicijos, eksponuojamas užverstas.

Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Agnė Narušytė

Ieškoti negalima rasti

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Agnė Narušytė

Ar mes kada susitiksime?

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

 

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius? 

Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Unikalus irimas

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

 

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“

Viešos paslaptys ir privačios erdvės

Pokalbis su fotografu Visvaldu Morkevičiumi

Liepos 23 d. Rygos fotografijos bienalėje jaunosios kartos fotografas Visvaldas Morkevičius pristatė naują fotografijos projektą „Portraitzine. Gintas K“. Ta proga kalbamės su menininku apie fotografijų knygos, kaip medijos, svarbą ir reikšmę, jo vizualias keliones bei kuriamą (auto)portretą. 

 

Tai antras tavo tęstinio projekto „Portraitzine“ leidinys. Nuo pat pirmos fotografijų serijos „Public Secrets“ tavo darbai įgauna knygos pavidalą. Kodėl pasirinkai tokį formatą? Kuo, tavo manymu, ši medija geriau tinka perteikti tavo vizijoms?

Ir „Public Secrets“, ir „Portraitzine“ projektai įgavo knygos formą tik vėliau, jie nebuvo kuriami konkrečiai šiai medijai. Formatą atradau dirbdamas su archyvais, skaitmenindamas „Public Secrets“ nuotraukas ir mėgindamas apibrėžti, apie ką yra šis projektas. Knyga tuo metu atrodė tinkamiausia forma. Naratyvas ir jo pateikimas išliktų toks pat, nereikėtų kaskart pagal erdves jo kaitalioti ir ieškoti naujų pateikimo variantų, atsisakant didelės dalies nuotraukų. Taigi galima sakyti, kad knyga, kaip medija, laisviau leidžia žaisti su didesniais kiekiais vaizdų, lyg didžiulė galerija. Kita vertus, pats knygos daiktiškumas suteikia galimybę patirti materialią fotografijos formą, leidžia atsirasti intymiam santykiui, tyrinėjimui. Knyga gali kalbėti atvartais, puslapiais ar net ritmais, čia ir prasideda pats knygos menas – kaip ją atskleisti per turinį. Trumpai tariant, knygos formatas man artimas dėl medijos formos galimybių: naratyvo, intymumo, išliekamumo (lyginant su paroda) bei galimybės dalintis prieinama, tiražuojama forma su platesniu žmonių ratu. 

Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Gintas K.“ viršelis, 2020 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Gintas K.“ viršelis, 2020 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Viltė Visockaitė

Privatus virtualus sodas

Paroda „Augti tyliai“ VDA galerijoje „Akademija“

Dvi menininkės Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė vertina darbą dviese, jas tai skatina kurti, augti ir įsipareigoti. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. dviese atidarė bendrą parodą „Augti tyliai“, kurioje gvildenamas žmogaus ir gamtos santykis per laiko prizmę. Paroda padalinta į dvi dalis: pirmame aukšte eksponuojami grafikos darbai, o antrame – dvi nuraižytos klišės, augalų instaliacija, fotografijos, piešinys ir akvarelės. Nors pirmame aukšte estampai funkcionuoja kaip atskiri ir savarankiški kūriniai, kitiems reikalingas fragmentus sujungiantis ir įprasminantis pasakojimas.

Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
„Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“. 2020 m.  V. Nomado nuotr.
„Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m.  V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 19  >>> Archyvas