Fotografija

Agnė Narušytė

49-asis tarptautinis fotografijos simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Ekrane skleidžiasi žiedas – lėtai perplėšia rūko valktį skimbtelėdamas. Antrojo žiedo garsas vibruoja ir nuaidi į laiko tolumas. Skleidžiasi trečias žiedas – tekštelėdamas užgauna giluminę nerimo stygą. Tai Arkadijus Gotesmanas įgarsina Nidos fotografijos rezidencijų programos finalininkų darbų peržiūrą, kiekvieno autoriaus seriją – vis kitais instrumentais, sustatytais išilgai scenos. Pats juda nuo metalinių strypelių ir lėkščių prie oda aptemptų būgnų ir grįžta atgal.

Paulina Blažytė

Dvi Volungės Aušros Griškonytės parodos Vilniuje

Vilniuje šiuo metu veikia net dvi menininkės Volungės Aušros Griškonytės parodos, gvildenančios kreivas ir takias lytines tapatybes. Kultūrinės queer erdvės „išgirsti“ galerinėje dalyje eksponuojama ankstyvoji autorės kūryba iš serijos „Kekšės“ (1999–2003) – čia intymioje, kamerinėje namų erdvėje užfiksuotos drag karalienės. Nors dalis atvaizdų jau rodyti MO muziejuje ar Šiuolaikinio meno centre veikusiose parodose ir pamažu įgauna kultinių statusą, kita eksponuojama dalis – nauja ir ne iki galo pažįstama.

Jovita Ambrazaitytė

Miglės Markulytės paroda „Kito vardo akimis. (ne)būti“ Marcinkonyse

Marcinkonių kaimas dažniausiai asocijuojasi su žaluma ir pušynų tyla. Į šį idilišką vaizdinį įsiterpia  ir „Verpėjų“ meno rezidencija, kurioje gamta tampa kūrybos erdve. Menininkų darbuose pažįstamas kraštovaizdis įgauna kitą pavidalą, kaip ir Miglės Markulytės parodoje „Kito vardo akimis. (ne)būti“, kuri vasarą veikė Marcinkonių stoties galerijoje. Nedidelėje buvusios geležinkelio stoties erdvėje buvo eksponuojamos analoginės gamtos fotografijos, papildytos autorės tekstais ir vaizdo įrašais.

Paulina Blažytė

Pokalbis su fotografe Jurgita Wru

Liepą Vilniaus fotografijos galerijoje veikė menininkės Jurgitos Wru paroda „Hadaka“ (jap. „nuoga“). Parodą sudarė dvi dalys, dvi serijos – nors abiem atvejais atraminiu tašku tapo autoportreto žanras, kiekviena iš jų pasižymėjo savita koncepcija ir estetika bei pasirinkta sukūrimo technika. Pirmame galerijos aukšte eksponuotos automatine fotokamera padarytos nespalvotos nuotraukos, kuriose menininkė užfiksavo 600 savo gyvenimo dienų.

Agnė Narušytė

Arba kelios nuotrupos iš Rygos meno savaitės

1. 1. Pasibelsk.
2. 2. Įleista į Galeriją prisėsk, kur tau patogu.
3. 3. Prabilk pirma. Atsakyk į bet kuriuos iš žemiau surašytų klausimų. Menininkė gali užduoti šiuos bei papildomus klausimus arba jų neužduoti Įgyvendinimo labui:
4. a. Kodėl tu čia?

Agnė Narušytė

Paroda „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Dar visai neseniai iš Ukrainos fotografų žinojau tik Borisą Michailovą. Jo „Nebaigta disertacija“ (1998) fotografijomis ir ranka rašytais tekstais pasakojo apie 1984–1985 m. Charkivo nuobodulį, kūrėjų pastangas iš sovietinės nykumos išspausti dzeną ir fotografų bendrystę. „Geležine uždanga“ atskirti nuo pasaulio kultūros, ukrainiečiai ir lietuviai sėmėsi idėjų vieni iš kitų. Jungiamoji grandis buvo Vitas Luckus, su kuriuo Michailovas ir Jurijus Rupinas atsitiktinai susipažino Kryme, kur 1975 m. atostogavo su šeimomis.

Ignas Kazakevičius

Sigito Parulskio fotografijų paroda „Susmulkinta amžinybė“

„AP galerija“ reikšmingai išplėtė savo veiklos horizontus – ne tik simboliškai nuleido inkarą Danės upės pakrantėje, įkurdama naują filialą Klaipėdoje, bet ir subtiliai, tačiau užtikrintai papildė miesto galerijų bei meno rinkos erdvę nauja kokybe. Šis žingsnis gali būti suvokiamas kaip svarbus kultūrinis pareiškimas, liudijantis ne vien geografinę plėtrą, bet ir siekį kurti aktyvesnį dialogą tarp skirtingų Lietuvos meno centrų.

Tomas Pabedinskas

Valentyno Odnoviuno paroda „Kas išlieka: suvokimo ribos“ Kauno fotografijos galerijoje

Kovo 13 d. Kauno fotografijos galerijoje atidaryta Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio ukrainiečių kilmės menininko Valentyno Odnoviuno paroda „Kas išlieka: suvokimo ribos“. Ją galima apibūdinti kaip vizualią galios santykių archeologiją: eksponuojamos fotografijos liudija skirtingais laikotarpiais ir įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis vykusio žmonių sekimo, kontrolės ir represijų pėdsakus.

Paulina Kuodytė

Artūro Morozovo fotoesė knyga „Sutikau žmogų“

Šiomis dienomis, kai nesuvaidintas tikrumas ir netobulas žmogiškumas viešojoje erdvėje kartais, rodos, ima ir kažkur išnyksta, humanistinės fotografijos tradiciją tęsiantis Artūras Morozovas dokumentuoja daugialypį, netobulą, pažeidžiamą žmogaus pasaulį. Objektyvą jis nukreipia ten, kur šis krypsta nedažnai – į mažiau pastebimą visuomenės dalį, paprastą jos kasdienybę. „Sutikau žmogų“ – taip asmeniškai skamba ilgametis Morozovo fotografijų ciklas, virtęs to paties pavadinimo socialinės dokumentikos filmu (rež. Gailė Garnelytė) ir fotoesė knyga (leidykla „Lapas“).

Agnė Narušytė

Pasivaikščiojimas po tris parodas Vilniaus galerijose

Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį.