7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Fotografija

Rugilė Jonykaitė

Atgal į laimingą pabaigą

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 55 metai
Afsaneh, 55 metai
Agnė Narušytė

Susitikimai tęsiasi

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Kultūros bendruomenė

Lietuvos kultūros bendruomenės viešas laiškas

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

 

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

 

Agnė Narušytė

Naujakurystės radiniai

Arūno Kulikausko fotografijų paroda galerijoje „Trivium“

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Paulina Blažytė

Netikėta dėlionės dalelė

Paroda „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Vitą Luckų šiandien galime laikyti kone Lietuvos kultūros fenomenu (bent jau tarp meno mylėtojų), pasižymėjusiu ir vizionieriškumu kūrybiniuose ieškojimuose, ir kontroversišku įvaizdžiu kasdieniame gyvenime. Tačiau šįkart nenorėčiau leistis į postringavimus apie Luckaus asmenybę, apipintą legendomis – tam dedikuotas 2014 m. sukurtas, Giedrės Žickytės režisuotas filmas „Meistras ir Tatjana“, autorių priskiriamas dokumentikos žanrui. Labiau norėtųsi susitelkti į menininko narpliotas sudėtingas, neretai nepatogias temas, kurių vaizdine išraiška tapo konceptualioji fotografija.

Tačiau V. Luckaus, kaip ir daugelio jo kartos fotografų, kūrybinis kelias pažymėtas socialinio reportažo apraiškomis, pastebimomis ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje gegužės 18 d. atidarytoje parodoje „Lietuvos pantomima. Po 50 metų“. Eksponatai, pasiskolinti iš Edmondo Kelmicko rinkinio, veikia kaip tame pačiame muziejuje vykstančios parodos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ tęsinys. Tai išgirdus iš pradžių apima nuostaba – negi Luckaus kūryba gali būti paprasčiausias kito menininko darbų papildymas?

Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Vitas Luckus, iš serijos „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 m.
Agnė Narušytė

Būsena be uosto

Viena rekomendacija „Kultūros nakčiai“ – Lauryno Skeisgielos kūrinys „Meno celėse“

„Kultūros naktis“ yra įvykių medžioklė tamsoje, iriantis per žmonių minias. Orientuotis padės beveik begalinė programa internete, žemėlapiai ir lankstinukai. Tačiau ne viską į juos spėta įtraukti – tarkim, „Meno celių“ kataloge nebus ką tik Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje bakalauro studijas baigusio Lauryno Skeisgielos kūrinio, nors jis bus eksponuojamas „Titaniko“ ketvirtame aukšte, 431C studijoje. Tačiau apie jį rašau ne tik dėl to – manau, autorius čia itin įtaigiai supynė fotografijos teorijas su institucijos gyvenimu ir dabarties nerimu.

 

Kartu su Laurynu įėjusi į fotostudijos tamsą, kurį laiką tiesiog stovėjau pagauta transo – ne tik akimis, bet ir visu kūnu siurbiau reginį. Atrodė, tarsi būčiau patekusi į vaizduotės pakeistą erdvę – lyg ir pažįstamą, bet ne visai, lyg ir apčiuopiamai trimatę, bet aiškiai netikrą. Tokie percepcijos sutrikimai – vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali suteikti menas. Bet Skeisgielos instaliacijoje ties tuo neleido apsistoti intelektualinis rebusas.

Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Agnė Narušytė

Prievartos observatorija

Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.

 

Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.

Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Ugnė Makauskaitė

Vienas geras darbas

Romo Juškelio (1946–2016) personalinė paroda Kauno Fotografijos galerijoje

Kauno fotografijos sąjungos biure yra toks lyg ir stendas, nusėtas lapeliais ir lapukais, kortelėm ir korčiukėm ir dar dievai žino kuo. Ant to lyg ir stendo kabo ir lapas su užrašu „darbai“, kur šie papunkčiui išvardinti žemiau. Žinote, koks paskutinis? „Pas Juškelį kavos“.

 

Šis kuriozas man primena ir patį Romą Juškelį, ir po biuru esančią parodą. Fotografą primena todėl, kad nors šis kūrė tokiu laikotarpiu, kurį daugelis dabar rakinėja po šapelį, t.y. sovietmečiu, tekstų apie R. Juškelį (taip pat kad ir trumpo jo paminėjimo) nelabai rasi. Kiek pamenu, yra tik vienas ar du Tomo Pabedinsko tekstai, vieną iš jų galima rasti vienintelėje Juškelio fotografijų knygoje „Kauno pasakojimai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Kauno skyrius, 2008 m.). Tai mane verčia klausti, ar šis menininkas, nebuvęs priskirtas Lietuvos fotografijos mokyklai (kaip, beje, teigia ir T. Pabedinskas), yra iš karto, tarsi ir taip akivaizdu, nenusipelnęs Lietuvos fotografijai? Ir tada kiek nutolstant: ar (kiek perfrazuojant Kęstutį Šapoką, žr. http://artnews.lt/pleneras-kaip-metafizinis-siaubas-vidmanto-ilciuko-projektas-vartu-galerijoje-13548) „Tautinė mokykla“ yra tas etalonas, tas vienintelis ir nepakartojamas reiškinys, kuriuo šiandien vis dar aklai sekama? Mano galva, R. Juškelio paroda yra priminimas, ką aš pamiršau per savo besaikį norą prisišlieti prie to, kas vadinama „fotografijos klasika“.

Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Degantis pasaulis“, 1990–1995 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Žmonės ir manekenai“, 1987–1992 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Žmonės ir manekenai“, 1987–1992 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Žmonės ir manekenai“, 1987–1992 m.
Romas Juškelis, iš ciklo „Žmonės ir manekenai“, 1987–1992 m.
Sandra Kovalik

Instinktyvių baimių groteskas

Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Uraganas Theresa“ „Prospekto galerijoje“

„Prospekto“ galerijoje Svajonė ir Paulius Stanikai pristatė naują konceptualų projektą „Uraganas Theresa“ ir katalogą. Apie jų fotografiją rašantis Kęstutis Šapoka teigia, jog tai yra procesuali, performatyvi ir nekonvencionali sistema. Instaliacija pasižymi artikuliuotu siužetu, įtampa, o pasitelkus fotografiją kuriamas baimės įspūdis.

 

Šiai parodai svarbiausias yra erdvės pajautimas. Reikšmingiausi instaliacijos momentai: tamsa ir tarsi iš gilumų išnyrantis apšvietimas, išlupinėtos lubų plokštės, didelis fotografijų formatas (134 x 205 cm), siaučiančio vėjo garsas bei televizoriaus ekrane rodoma nerūpestingai vėduokle besivėduojanti Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. Ji nenutuokia, kokius stiprius vėjus sukelia jos galantiškas vėduoklės mostas! Beveik visos parodos fotografijos, kaip ir būdinga Stanikų kūrybai, pirmiausia sukrečia keistumu, ypač ginklų, peilių natiurmortai, dvelkiantys siaubu, panika ir kartu namudiškumu, nes kompozicijose vaizduojamos kambarinės gėlės, austi kilimai ar švelniu audeklu uždengtas skulptūrinis portretas. Tad kalbėsiu ne apie fotografinę raišką, o apie šį keistumą, apie kuriamo politinio vaizdinio groteską.

Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, parodos „Uraganas Theresa“ vaizdas. 2016 m. V. Samulionytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Giedriaus Jonaičio ligos istorija?

Paroda „Autoportretas iš nugaros“ Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Krematoriumas“

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas