Fotografija

Fotografė Camilla Borghese atsako į Giedrės Jankevičiūtės klausimus

2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.

Paulina Blažytė

Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“

Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?

Paulina Blažytė

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

Agnė Narušytė

Jolantos Dolewskos iš Glazgo paroda „Šiame tuščiame slėnyje“ Vilniaus Prospekto galerijoje

Nuogas gyvenimas virsta politikos subjektu-objektu ties ta riba, kai balsas ima kalbėti, sako Giorgio Agambenas iš naujo skaitydamas Aristotelį. Balsu visos gyvos būtybės išrėkia skausmą ar malonumą, bet tik žmogus kalba, apibrėžia, kas teisinga ir ne, kas gera ir ne. Ir tuo įterpia gyvybę į valstybės kūną kaip išimtį, kuriai įstatymas garantuoja „gerą“ gyvenimą, nes draudžia ją paaukoti, nors ir nedraudžia sunaikinti (Homo sacer. Suvereni galia ir nuogas gyvenimas, Kitos knygos, 2016, p. 19–25). Nedraudžia gyvas būtybes turėti kaip nuosavybę savo patogumui – ne tiktai karves, kates ir šunis, bet ir vergus, tarnus ar žmonas. Todėl žmogaus, kaip gyvos būtybės, padėtis savo susikurtoje valstybėje yra dviprasmiška – viena vertus, tavo teisė gyventi ginama nuo pat kirbančio embriono stadijos, kita vertus, esi paliekamas dvėsti iš bado ar specialiai numarinamas, jei taip ima ir nusprendžia suverenas. Diktatorius ar kokia nors dauguma.

Paulina Blažytė

Jindřicho Štreito paroda „Kur namai mano?“ Prospekto galerijoje

Kartą, eilinį žiemos vakarą, autobuso laukimą sutrikdė ant knygos puslapių užkritęs šešėlis. Šešėlis priklausė jaunam vaikinui, iš pažiūros neseniai sulaukusiam pilnametystės. Skambanti muzika blokavo pašalinius garsus, todėl mačiau judančias lūpas, bet negirdėjau, ką jos sako. Galvojau –prašys cigaretės ir susierzinusi išsiėmiau vieną ausinę. Jis prašė neignoruoti ir pasikalbėti. Iki autobuso buvo likusios dar kelios minutės, o jo žodžiuose ir intonacijoje buvo kažkas labai tikro, nuoširdaus ir mes ėmėm kalbėtis.

Paulina Blažytė

Alfredo Rietmanno paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Yra tokia lietuviškos prozos rinktinė pavadinimu „Troleibuso istorijos“ (sudarytojas Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2014). Nors ją sudarančių apsakymų centre visuomet atsiduria žmogus, istorijose vienaip ar kitaip figūruoja ir kitas labai svarbus veikėjas – troleibusas. Panašiai, manau, yra ir Alfredo Rietmanno fotografijose – žiūrima į miestą ir jame esantį žmogų, bet kažkuriame plane vis tiek šmėkšteli autobusas. Tarsi norėtųsi brėžti schemą žmogus–miestas–viešasis transportas, kurioje visi elementai priklausomi vienas nuo kito. Kaip didmiestis negalėtų egzistuoti be jį pripildančių, jo veidą formuojančių ir keičiančių vietinių gyventojų, taip šie sunkiai išsiverstų be ūsuotų troleibusų ir gergždžiančių atobusų, vežančių juos per tiltus, per išdidžius senamiesčius ir daugiabučiais tankiai apstatytus miegamuosius rajonus.

Monika Krikštopaitytė

Virginijaus Kinčinaičio paroda „Sublime“ Vilniaus rotušėje

Socialiniai tinklai ir šiaip internetas turi barokinio miesto žavesio, kai išsukus iš siauros nutriušusios gatvelės staiga ir netikėtai prieš pat akis atsiveria kilnūs trimačiai bažnyčios fasadai su teatrališkomis garbanomis, tauriu marmuru ar jo imitacija. Stumdant žodinę ir vaizdinę informaciją tinkle, virtualiu būdu pažįstantiems Virginijų Kinčinaitį prieš akis anksčiau ar vėliau vis išdygsta prikaustantis vaizdas. Toks, kad sustoji ir aikteli, įsižiūri, imi spręsti paveikumo rebusą. Net ištraukus Kinčinaičio vaizdus iš dėkingai margo konteksto į parodinę Vilniaus rotušės erdvę, jų magija niekur nedingo, tik šiek tiek pasikeitė.

Karolina Rimkutė

Įspūdžiai iš Pernu fotografijos festivalio

Estijos Pernu uostamiestyje jau antrą kartą vyksta festivalis „Pärnufotofest“, kuriame dalyvauja tiek vietiniai, tiek kitų šalių menininkai iš Baltijos regiono. Pirmą kartą vykęs kaip eksperimentas, šiemet festivalis su tema „Ateitis buvo vakar“ įsivažiuoja pilnu tempu ir išsitęsia per keturias erdves. Parodų atidarymai suplanuoti beveik vienu metu, tik dvidešimties minučių skirtumu, taigi kad pavyktų viską pamatyti, teko paskubėti.

Paulina Blažytė

„Perkurtos Velso istorijos“ – Arturo Valiaugos paroda „Prospekto“ galerijoje

Džiugu susidurti su stiprų idėjinį pagrindą turinčia fotografija. Tačiau dar džiugiau, kai tokia fotografija turi ir šį tą daugiau: galbūt nuteikia melancholiškai ar linksmai, gal turi ironijos prieskonį ar paprasčiausiai yra maloni pažiūrėti? Arturas Valiauga man dar kartą priminė, kiek daug skirtingų dalykų gali sutilpti fotografijos mene, – autoriaus parodoje „Perkurtos Velso istorijos“ eksponuojama kūryba nestokoja nei įdomaus ir vertingo konteksto, nei originalumo ar estetinio patrauklumo. Žvelgiant subjektyviai papildomos vertės prideda ir tai, kad menininkas nežiūri į viską pernelyg rimtai, nevengia subtilios ironijos.

Paulina Blažytė

Irenos Giedraitienės fotografijų paroda galerijoje namuose „Trivium“

Sunku įsivaizduoti šiandieninį meno pasaulį, kuriame nuoširdūs, romantiški vestuvių atvaizdai būtų vertinami kaip aukštos meninės vertės kūriniai. Į fotografijos kontekstą, ko gero, geriausiai įsirašytų tokie tuoktuves įamžinantys darbai, kurie keltų klausimus apie individus (su)saistančius ryšius ar veiktų kaip socialinis komentaras. Grožio, estetikos ir jausmo persmelktos vestuvinės nuotraukos dažniau atsiduria šeimos nuotraukų albumuose, ne muziejuose. Iš dalies tai – dabartinių laikų specifika. Kritiškas, netgi ciniškas žvilgsnis – įprastas, o pozityvus kaltinamas naivumu.