Fotografija
Tautvydas Petrauskas
Nuo jie link mes
Virgilijaus Šontos paroda „Mokykla – mano namai“ Fotografijos muziejuje
Parodos „Mokykla – mano namai“ ekspozicijos pradžioje esančioje fotografijoje matau tiesiai į objektyvą žvelgiantį jauną vyrą – Virgilijų Šontą, stovintį šalia pastato, kurio langų rėmų dažai jau gerokai aptrupėję. Jis apsuptas pro langus išlindusių bei kiek toliau lauke už jo stovinčių vaikų.
Skaidra Trilupaitytė
Dramblys muziejuje, arba fotografijos vaizduotės soduose
Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Gilūs paviršiai“ Vilniaus rotušėje
Virgis mėgsta keliauti ir provokuoti savo sekėjų socialiniuose tinkluose gebėjimą stebėtis. Vengia turistinių vaizdų, daugeliui gyvai ar iš interneto atpažįstamų rakursų, meno istorijos kurse išstudijuotų įžymybių. Netgi jei jos ir patenka į kadrą, tai nebent kaip detalė, kuri tyčia išdidinama, sugretinama su kokia banalybe ir pateikiama „ne tuo“ formatu.
Marija Martinaitytė
Blunkanti laiko kapsulė
Apie Lietuvos meninės fotografijos rinktinę „O tada viskas (iš)blunka“
Specifinė laiko kapsulė, atspindinti Lietuvos meninę fotografiją. Tokius žodžius prisimenu iš knygos „O tada viskas (iš)blunka“ sudarytojų (Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Pauliaus Petraičio) įvadinio teksto. Ir tikrai vartydama šį leidinį vis galvoju, kad šie žodžiai prilimpa.
Agnė Narušytė
Tatato maršas
Eglės Vertelkaitės paroda „Sutartinė“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Pradeda moters balsas: skrida bitė tatato. Kai tas balsas tęsia per laukelį tatato, prisideda antras balsas ir kartoja skrida bitė tatato. Tatato suskamba vieningai, nors ir besipjaunančiomis sekundomis, virpinančiomis ne tik balso stygas, bet ir nervų skaidulas, plaukelius ant rankų ir skruostų. Tuomet įstoja trečias balsas: skrida bitė tatato. Tatato jau gaudžia vidinių organų-vargonų vamzdynuose, nes pirmoji tik dainuoja tatato tatato, balsu kaldama taktą.
Paulina Blažytė
Švelnus stumtelėjimas pokyčių link
Artūro Morozovo fotografijų paroda „Tada, kai pamačiau Tave“
Istorijų namuose karaliauja fotografai humanistai. Antrame aukšte veikia gana didelė Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, pirmajame – mažesnės apimties Artūro Morozovo paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“, kuriame eksponuojamos dvylika globos istorijų, neretai prasidedančių žodžiais „tada, kai pamačiau...“.
Aistė Kisarauskaitė
Zyziančios (nomenklatūros) abejonės
Apie parodą „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijų namuose
Norėčiau Jus į šį tekstą įvesti lengvai, pradėti pasakojimą nuo drėgme apsivyniojusio miesto, o paskui nepastebimai, lyg riešutus pyrage, išdėlioti sausesnius faktus, po glajumi paslėpti pagrindinį karkasą, kuris gal nėra toks patrauklus kaip švenčių fejerverkai. Tačiau čia taip nepavyks, nes pradžioje svarbu papasakoti, kuo šis tekstas (o gal ir kiti ateityje) skirsis nuo mano anksčiau parašytų. Pradėsiu nuo kiek metalinio, bet naujais žvilgančiais varžteliais suveržto karkaso.
Paulina Blažytė
Daugiau mėsos!
Onos Julijos Lukas Steponaitytės paroda „Rasa“
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ veikiančioje menininkės Onos Julijos Lukas Steponaitytės parodoje „Rasa“ eksponuojamos fotografijos, rodančios 2016 m. prasidėjusį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos saugyklos pastato perstatymo procesą ir šiuolaikinių archyvavimo prietaisų infrastruktūros diegimą. „Rasos lašas“ – tai metafora apie tobulas archyvavimo sąlygas.
Emilija Lipska
Atminties atimtis
Bartoszo Frątczako fotografijų paroda „Ištrynimas“
Ištrinti galima daug ką: pieštuku ne vietoje nubrėžtą liniją, seną gėdingą įrašą iš feisbuko sienos, nereikalingus failus ar net istoriją. Tik kyla klausimas, ar šis veiksmas iš tikrųjų reiškia pabaigą ir užmarštį. Paliekama tuštuma, tačiau prisiminimai taip pat lieka, kartais šmėkščiodami ir vis primindami, kad glūdi kažkur atminties saugyklose. O trauminiai atsiminimai išlieka itin ilgai ir persiduoda kitoms kartoms. Ar įmanoma ištrinti arba falsifikuoti istoriją, kad nebeliktų nė vieno priminimo apie nepatogius praeities įvykius?
Paulina Blažytė
Ne tik pamatyti, bet ir pajausti
Algimanto Kunčiaus paroda „Įsiklausymai“
Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausia galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples kaip akordeoną, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad, be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo. Kad savo fotografijomis menininkas pasakoja apie visiškai išrengtą buvimą – kaip tais momentais, kai virtuvėje plauni indus, fone trankosi gerai pažįstama muzika ir staiga tarsi išnirusi iš transo supranti: aš gyvenu.
Karina Simonson
Nuo Papilės iki Johanesburgo
Apie parodą „David Goldblatt: (Ne)matomos struktūros“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Prireikė kelių dienų, kad suvokčiau faktą: LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje pagaliau atidaryta ilgai laukta fotografo Davido Goldblatto kūrybos paroda „David Goldblatt: (Ne)matomos struktūros“. Nuoširdžiai dėkoju kuratorei Karolinai Ziębińskai, Goldblatto šeimai ir galerijos vadovei bei komandai už šio stebuklo sukūrimą.
