Fotografija

Paulina Blažytė

Dovilės Dagienės paroda „Čia tada, ten dabar. Laikas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Laikas ir atmintis – nuo šiuolaikinės fotografijos neatsiejamos temos, dominančios ne vieną Lietuvos ir pasaulio kūrėją. Lankydamasi Vilniuje vykstančiose fotografijų parodose dažnai pastebiu šios tendencijos pasikartojimą. Menininkai, rodos, kalba apie panašius dalykus, tačiau kaip skiriasi jų išreiškiamos idėjos ir pasirinkta forma! Vieni atsakymų ieško šeimos archyvuose, kiti vaizdais sujungia praeitį su dabartimi, treti įamžina veidus, vietas ar daiktus, nuolat veikiamus laiko, nuolat kintančius.

Agnė Narušytė

Giedriaus Liago retrospektyva „Potemės“ Fotografijos muziejuje Šiauliuose

 

Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.

Agnė Narušytė

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Užėjus į bet kurią bažnyčią, vaikystėje mane visada pašiurpindavo katafalkas, laukiantis mirusiojo karsto, kartais forma į jį panašus. Dažniausiai jis stovėdavo priešais altorių, centre. Bent jau mano prisiminimuose. Žiūrinėdama Gedimino Pranckūno fotografijas matau, kad jie visur nukišti į pakampes, į priešnavį. Net Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios medinė dėžė, ant kurios paskutinį kartą mačiau savo močiutės karstą. Regis, ir tada ji buvo uždengta ta pačia austine lovatiese – juoda su pilkais, iš kvadratėlių sudarytais ornamentais. Ta fotografija mane ir paskatino rašyti šį tekstą. Paskutinio laiptelio į anapus tipologija negali likti objektyvi, ji visur kažkam asmeniška – visose Lietuvos bažnyčiose.

Katažyna Jankovska

Apie Vilniaus fotografijos galerijoje vykstančią parodą „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“

Vis daugėja kalbų apie technologijas, išstumiančias tradicinę fotografiją, parodų ir straipsnių skambiais pavadinimais „Ar fotografija mirė?“, menininkų, įtraukiančių naujas technologijas į kūrybinę praktiką ir priskiriančių savo veiklą postfotografijai. Kaip tik neseniai teko apsilankyti „Brandts“ galerijoje Odensėje (Danija), kurioje vyko paroda „Fotografija, užbaigianti visą fotografiją“ („Photography to End All Photography“). Parodos dalyviai pristatė įvairiomis programomis sukurtas manipuliacijas, skaitmeninius fotomontažus, kompiuteriais sugeneruotus vaizdus, virtualios realybės fotografijas ir t.t. „Ieškau naujo žodžio šiai naujai veiklai, kuri atrodo kaip fotografija, bet nebėra fotografija. Prašau pranešti man, jei sugalvosite tam tinkamą žodį“, – kartą pasakė režisierius Wimas Wendersas. Taip kalbėdamas jis turėjo omeny kasdien išmaniaisiais telefonais nesąmoningai gaminamų nuotraukų srautą, tačiau jo klausimą galima taikyti visiems vaizdams, kuriuos iki šiol vadiname fotografija.

Wenderso žodžius priminė Vilniaus fotografijos galerijoje vykstančios parodos pavadinimas „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“ (kuratorius Paul Paper). Tie „nauji įrankiai“ nėra skirti vien fotografijai. Tiesiog juos pasitelkus sukurtas darbas atrodo kaip fotografija. Parodoje dalyvauja penki menininkai, kiekvienas iš jų naudoja skirtingas priemones ir kiekvienas darbas turi savo koncepciją. Galbūt prieš tai Nidos meno kolonijoje pristatyta paroda atrodė kiek kitaip, tačiau, kuratoriui akcentuojant „įrankius“, pasigedau sąsajų tarp kūrinių, o jų išdėstymas atrodo neišbaigtas.

Aistė Kisarauskaitė

Gintauto Trimako parodoje „Atsakymas“ galerijoje „Vartai“

Suprantu, kad prieštarausite, bet šį kartą rašysiu sausai ir nuobodžiai, bent jau pradžioje. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ tapo patogia proga pasitikrinti klausimą, kiek brutalizmo terminas taikytinas šiam menininkui ir apskritai kiek jis tinka Lietuvos fotografijai.

Agnė Narušytė

Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija

Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.

Paulina Blažytė

Keturios parodos Švedijoje

Rugpjūčio viduryje turėjau progą apsilankyti Stokholme įsikūrusiame fotografijos muziejuje „Fotografiska“. Nors Švedijos sostinė pasižymi menui, kultūrai ir istorijai dedikuotų institucijų gausa, o jų kolekcijas sudaro vertingi ir įdomūs vietiniai bei iš svetur atkeliavę pavyzdžiai, „Fotografiska“ – viena iš labiausiai reklamuojamų ir pasididžiavimą švedams keliančių vietų. Ir tikrai ne be reikalo.

Gytis Skudžinskas

Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Įžengus į rugsėjį kultūrinis gyvenimas ima intensyvėti visuose frontuose, o Lietuvos fotomenininkų sąjunga jau 41-ąjį kartą visus kvietė į tarptautinį fotografijos seminarą Nidoje. Vietos geografija ir visa infrastruktūra, o šiemet ir jūros bei oro temperatūra tiesiog liepiamąja nuosaka kvietė pratęsti vasaros malonumus.

Agnė Narušytė

„3D vs 2D“ – ne visai fotografijos paroda Prospekto fotografijos galerijoje

Per savo jau netrumpą istoriją fotografija ne kartą įrodinėjo, kad ji nėra tiesiog tikrovės kopija, kad gamta „nenusipiešė savęs pati“. Vis tekdavo priminti, kad „čia ne pypkė“, ir pirmasis argumentas visada bus: tikrovė juk trimatė (net keturmatė), o čia – tik plokštuma. Tačiau kokia plokštuma! Gyčio Skudžinsko sumanytos parodos „3D vs 2D“ proga prisiminiau amerikiečio fotografo Stepheno Shore’o lygiai prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Fotografijų prigimtis“ (The Nature of Photographs, John Hopkins University Press, 1998) rastą materialistinį nuotraukos apibūdinimą: „Fotografinis atspaudas dažniausiai yra popieriaus, plastiko ar metalo pagrindas, padengtas šviesai jautrių metalo druskų, sumaišytų su augaliniais ar metalo dažais, emulsija. Kai kuriuose atspauduose dažai, pigmentai ar anglis dengiami ar spausdinami tiesiai ant pagrindo. Fotografija yra plokščia, ji turi kraštus ir ji statiška; ji nejuda. Nors ji plokščia, ji nėra tikroji plokštuma. Atspaudas turi fizinę dimensiją.“ Nors dabar medžiagos kiek kitokios, vis tiek atspaudas yra trimatis, liečiamas – ne tik žiūrimas.

Jolita Liškevičienė

Lietuvių menininkų fotografijos paroda Tel Avive

 

Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje birželio 28 d. atidaryta Lietuvos fotografijos paroda „Kolekcijos“. Parodos kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė atrinko parodai aštuonių Lietuvos menininkų kūrinius ir sumanė parodyti Lietuvos fotografijos spektrą, kitaip tariant, kuo didesnę šiuolaikinės fotografijos įvairovę. Pramoniniame rajone įsikūrusioje galerijoje rodomas Izraelio ir kitų šalių fotografijos menas, Lietuvos fotografija joje buvo pristatyta pirmą kartą. Visi aštuoni parodos autoriai – Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas Stanionis ir Gintautas Trimakas – yra ryškūs savo kūrybinėmis biografijomis, nors dauguma jų nedirba vien fotografijos srityje, K. Grigaliūnas, D. Liškevičius ir A. Maknytė yra šiuolaikinio meno atstovai, o V. Manomaitis kuria daugiau muzikinius projektus.