7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Paulina Blažytė

Pėsčiomis ir autobusu

Alfredo Rietmanno paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Yra tokia lietuviškos prozos rinktinė pavadinimu „Troleibuso istorijos“ (sudarytojas Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2014). Nors ją sudarančių apsakymų centre visuomet atsiduria žmogus, istorijose vienaip ar kitaip figūruoja ir kitas labai svarbus veikėjas – troleibusas. Panašiai, manau, yra ir Alfredo Rietmanno fotografijose – žiūrima į miestą ir jame esantį žmogų, bet kažkuriame plane vis tiek šmėkšteli autobusas. Tarsi norėtųsi brėžti schemą žmogus–miestas–viešasis transportas, kurioje visi elementai priklausomi vienas nuo kito. Kaip didmiestis negalėtų egzistuoti be jį pripildančių, jo veidą formuojančių ir keičiančių vietinių gyventojų, taip šie sunkiai išsiverstų be ūsuotų troleibusų ir gergždžiančių atobusų, vežančių juos per tiltus, per išdidžius senamiesčius ir daugiabučiais tankiai apstatytus miegamuosius rajonus.

A. Rietmanno nuotr.
A. Rietmanno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Jei matai, kaip auga palmė

Virginijaus Kinčinaičio paroda „Sublime“ Vilniaus rotušėje

Socialiniai tinklai ir šiaip internetas turi barokinio miesto žavesio, kai išsukus iš siauros nutriušusios gatvelės staiga ir netikėtai prieš pat akis atsiveria kilnūs trimačiai bažnyčios fasadai su teatrališkomis garbanomis, tauriu marmuru ar jo imitacija. Stumdant žodinę ir vaizdinę informaciją tinkle, virtualiu būdu pažįstantiems Virginijų Kinčinaitį prieš akis anksčiau ar vėliau vis išdygsta prikaustantis vaizdas. Toks, kad sustoji ir aikteli, įsižiūri, imi spręsti paveikumo rebusą. Net ištraukus Kinčinaičio vaizdus iš dėkingai margo konteksto į parodinę Vilniaus rotušės erdvę, jų magija niekur nedingo, tik šiek tiek pasikeitė.

Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Traukinys Klaipėda – Vilnius. 2016 m.
Virginijus Kinčinaitis, Traukinys Klaipėda – Vilnius. 2016 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Pietinis. Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Pietinis. Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Merkio upė. 2015 m.
Virginijus Kinčinaitis, Merkio upė. 2015 m.
Virginijus Kinčinaitis, Viena. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Viena. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, KUMU muziejus. Talinas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, KUMU muziejus. Talinas. 2017 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Karolina Rimkutė

Prie užšalusios jūros

Įspūdžiai iš Pernu fotografijos festivalio

Estijos Pernu uostamiestyje jau antrą kartą vyksta festivalis „Pärnufotofest“, kuriame dalyvauja tiek vietiniai, tiek kitų šalių menininkai iš Baltijos regiono. Pirmą kartą vykęs kaip eksperimentas, šiemet festivalis su tema „Ateitis buvo vakar“ įsivažiuoja pilnu tempu ir išsitęsia per keturias erdves. Parodų atidarymai suplanuoti beveik vienu metu, tik dvidešimties minučių skirtumu, taigi kad pavyktų viską pamatyti, teko paskubėti.

Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Arne Maasik, iš ciklo „Natiurmortas“. Iš autoriaus archyvo
Arne Maasik, iš ciklo „Natiurmortas“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Atidarymo fragmentas. K. Karg nuotr.
Atidarymo fragmentas. K. Karg nuotr.
Paulina Blažytė

Už uždarų durų

„Perkurtos Velso istorijos“ – Arturo Valiaugos paroda „Prospekto“ galerijoje

Džiugu susidurti su stiprų idėjinį pagrindą turinčia fotografija. Tačiau dar džiugiau, kai tokia fotografija turi ir šį tą daugiau: galbūt nuteikia melancholiškai ar linksmai, gal turi ironijos prieskonį ar paprasčiausiai yra maloni pažiūrėti? Arturas Valiauga man dar kartą priminė, kiek daug skirtingų dalykų gali sutilpti fotografijos mene, – autoriaus parodoje „Perkurtos Velso istorijos“ eksponuojama kūryba nestokoja nei įdomaus ir vertingo konteksto, nei originalumo ar estetinio patrauklumo. Žvelgiant subjektyviai papildomos vertės prideda ir tai, kad menininkas nežiūri į viską pernelyg rimtai, nevengia subtilios ironijos.

Arturas Valiauga, „Laikrodis laukia aušros“
Arturas Valiauga, „Laikrodis laukia aušros“
Arturas Valiauga, „Mėsos kambarys“
Arturas Valiauga, „Mėsos kambarys“
Arturas Valiauga, „Virtuvėje“
Arturas Valiauga, „Virtuvėje“
Arturas Valiauga, „Įėjimas į salę“
Arturas Valiauga, „Įėjimas į salę“
Arturas Valiauga, „Rekvizito kambarys“
Arturas Valiauga, „Rekvizito kambarys“
Arturas Valiauga, „Didieji laiptai“
Arturas Valiauga, „Didieji laiptai“
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Paulina Blažytė

Vestuvinės fotografijos – menas?

Irenos Giedraitienės fotografijų paroda galerijoje namuose „Trivium“

Sunku įsivaizduoti šiandieninį meno pasaulį, kuriame nuoširdūs, romantiški vestuvių atvaizdai būtų vertinami kaip aukštos meninės vertės kūriniai. Į fotografijos kontekstą, ko gero, geriausiai įsirašytų tokie tuoktuves įamžinantys darbai, kurie keltų klausimus apie individus (su)saistančius ryšius ar veiktų kaip socialinis komentaras. Grožio, estetikos ir jausmo persmelktos vestuvinės nuotraukos dažniau atsiduria šeimos nuotraukų albumuose, ne muziejuose. Iš dalies tai – dabartinių laikų specifika. Kritiškas, netgi ciniškas žvilgsnis – įprastas, o pozityvus kaltinamas naivumu.

Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Irena Giedraitienė, iš serijos „Vestuvės“
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. A. Kisarauskaitės nuotr.
Paulina Blažytė

Poetiškas kasdienybės skambesys

Antano Sutkaus retrospektyva „Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Kad Antanas Sutkus jau tapo gyvuoju klasiku ir užsitikrino sau vietą tarp geriausiųjų, galima spręsti ir iš to, jog Nacionalinės dailės galerijos knygyne prie albumų ir atvirukų pardavinėjami ir marškinėliai su jo darytų fotografijų atspaudais. Viena vertus, ši produkcija skirta masėms, kita vertus, yra daug būdų mėgautis menu.

© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Agnė Narušytė

Klaipėdietiška rapsodija

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.

Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Remigijus Treigys, 12:20
Remigijus Treigys, 12:20
Kristina Stančienė

Sarkofagas laikui

Paroda „Chronometrai“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

 

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.

Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1994 m.
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1994 m.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Liudas Parulskis, 1993.06.29. 2017 m.
Liudas Parulskis, 1993.06.29. 2017 m.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Remigijaus Treigio kūriniai. Autoriaus nuotr.
Remigijaus Treigio kūriniai. Autoriaus nuotr.
Paulina Blažytė

Šviesmečių begalybėje

Dovilės Dagienės paroda „Čia tada, ten dabar. Laikas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Laikas ir atmintis – nuo šiuolaikinės fotografijos neatsiejamos temos, dominančios ne vieną Lietuvos ir pasaulio kūrėją. Lankydamasi Vilniuje vykstančiose fotografijų parodose dažnai pastebiu šios tendencijos pasikartojimą. Menininkai, rodos, kalba apie panašius dalykus, tačiau kaip skiriasi jų išreiškiamos idėjos ir pasirinkta forma! Vieni atsakymų ieško šeimos archyvuose, kiti vaizdais sujungia praeitį su dabartimi, treti įamžina veidus, vietas ar daiktus, nuolat veikiamus laiko, nuolat kintančius.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Kankorėžiu per šviesos piešinį

Giedriaus Liago retrospektyva „Potemės“ Fotografijos muziejuje Šiauliuose

 

Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.

Giedrius Liagas, „Stiprus dangus“. 1990 m.
Giedrius Liagas, „Stiprus dangus“. 1990 m.
Giedrius Liagas, „Albumas“, I, 1995 m.
Giedrius Liagas, „Albumas“, I, 1995 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 11 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 11 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „Jis pabunda anksčiau už jus“. 1996 m.
Giedrius Liagas, „Jis pabunda anksčiau už jus“. 1996 m.
Giedrius Liagas, Be pavadinimo. 1998 m.
Giedrius Liagas, Be pavadinimo. 1998 m.
Giedrius Liagas, „Monotonija“, 3. 1991 m.
Giedrius Liagas, „Monotonija“, 3. 1991 m.
Giedrius Liagas, „Krikštai“. 1989 m.
Giedrius Liagas, „Krikštai“. 1989 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 10 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 10 minučių“. 1993 m.
  PUSLAPIS IŠ 13  >>> Archyvas