Nauji filmai – „Monkey Man“
Aktoriaus ir režisieriaus Devo Patelo debiutinis ilgametražis filmas „Monkey Man“ (JAV, Kanada, Singapūras, Indija, 2024) turi ilgą ir turiningą kinematografinę priešistorę. Šį kūrinį galima žiūrėti neon-noir žanro kontekste, kuriam priskiriami neoninių spalvų ir elektroninės muzikos (synthwave) perpildyti filmai, tokie kaip Nicolo W. Refno „Važiuok“ („Drive“, 2011) ar brolių Safdie „Geras laikas“ („Good Time“, 2017). Pati neon-noir koncepcija neretai siejama su 5–6-ajame dešimtmetyje užgimusiu film noir ir 7-ajame dešimtmetyje susiformavusiu neonoir žanrais. Nors kino tyrėjai, kūrėjai ir jo mylėtojai iki šiol ginčijasi, ar film noir ir neonoir yra gryni žanrai, ar vis dėlto tik kino stiliaus atmainos, pats ginčų gyvybingumas ir nauji kūriniai liudija, kad tai aktualus ir įdomus kinematografinis reiškinys.
Po festivalio „Mondo Bizarro“
„Lengva mylėti šedevrus, o pabandyk pamilti kino šiukšlyną“, – viename tekste rašė kino kritikė Rasa Paukštytė. Atrodo, kad po šiųmetinio žanriniam kinui skirto festivalio „Mondo Bizarro“ pamilti kino šiukšlyną tapo gerok lengviau. Festivalyje (vyko rugpjūčio 31 – rugsėjo 3 d.) parodyti filmai puikiai atskleidžia, kaip „blogi“ kino kūriniai galiausiai tampa geri. Šiame straipsnyje aptarsiu kelis, mano subjektyvia nuomone, įdomiausius tokios metamorfozės pavyzdžius.
Apie vieno filmo recepciją
Žymiajame Abramo Roomo filme „Trečioji Meščianskaja gatvė“ („Tretja Meščianskaja“, 1927) parodoma šmaikšti, iš pirmo žvilgsnio sovietmečiui nebūdinga homoseksualios poros istorija. Volodia apsistoja pas savo seną draugą Kolią ir suvilioja jo žmoną Liudą, o tada visi jie apsigyvena tame pačiame bute. Tačiau heteroseksualiai romantikai išblėsus, Kolia ir Volodia ima leisti vis daugiau laiko kartu, o Liuda, neapsikentusi abiejų vyrų priekabių ir dėmesio trūkumo, juos palieka.
Nauji filmai – „Ne“
Viename savo interviu Jordanas Peele’as prasitarė, kad niekad nekurs filmo apie baltaodžius, kadangi tokį jau daug kartų matė. Tokį filmą daug kartų matėme ir mes, paprasti, bet reiklūs kino mylėtojai. Štai kodėl Peele’o filmai yra tokie laukiami – jie originaliai perinterpretuoja siaubo kino žanro kanonus ir nesitaiksto su banaliu politkorektiškumu.
Nauji filmai – „Vikingas“
Filmui pasibaigus ir salėje užsidegus šviesoms, pasigirdo nepatenkintas žiūrov(i)ų murmesys. Neigiamą reakciją jau žadėjo trys šešėliai, išsliūkinę iš tamsios kino salės filmui dar nepasibaigus, tačiau mane vis tiek šokiravo išgirsti negailestingi nuosprendžiai: nesąmonė, nieko nesupratau, nuteikia kažkaip liūdnai... Pažiūrėjus vieną įdomiausių kino reginių per pastarąjį laikotarpį – Roberto Eggerso „Vikingą“ („The Northman“, JAV, 2022), širdyje išlieka tam tikra nuoskauda. Kodėl filmas jiems nepatiko?
Nauji filmai – „Kruvinos skerdynės Teksase“
Modernaus meno muziejus (MoMA) Niujorke į savo nuolatinę kolekciją yra įtraukęs kultinį 1974 m. pasirodžiusį filmą „Kruvinos skerdynės Teksase“ („The Texas Chain Saw Massacre“). Šis 140 tūkst. dolerių kainavęs ir B kategorijos kino sampratą puikiai reprezentuojantis kūrinys dėmesio vertas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jame minimaliomis priemonėmis sukuriama nauja ir savotiška kino estetika, kurios įtaką pripažino tokie kino režisieriai kaip Ridley Scottas ar Nicolas Windingas Refnas. Antra, iš pirmo žvilgsnio kvailas ir pigus filmiūkštis geba kelti sudėtingus ir nevienareikšmius klausimus.
Nauji serialai – „Namas“
Aštuntajame dešimtmetyje namų keliamas nejaukumas tapo svarbia siaubo kino tema. Čia žmogaus, o ne monstrų kuriamas blogis perkeliamas į mums artimiausią erdvę. Namai figūruoja tokiuose visų matytuose siaubo filmuose kaip „Kruvinos skerdynės Teksase“ („The Texas Chain Saw Massacre“, 1974), „Egzorcistas“ („The Exorcist“, 1973) ar „Švytėjimas“ („The Shinning“, 1980). Dėl pasaulyje įvesto karantino ši tema ir vėl tapo aktuali – juk nūdien namai tapo savotišku kalėjimu.
Nauji filmai – „Laisvasis Gajus“
„Aš čia atėjau kramtyti gumos ir spardyti subinių... ir man jau pasibaigė guma“, – įžengęs į banką sako pagrindinis filmo „Jie gyvi“ („They Live“, 1988) herojus Nada. Filme, kurį filosofas Slavojus Žižekas pavadino užmirštu kairiojo Holivudo šedevru, pasakojama apie slapta tikrovę užvaldžiusius ateivius, kurių tikrąją formą įmanoma pamatyti tik per specialius tamsintus akinius. Be abejo, toks banalus naratyvas kūriniui slapta padeda perteikti kapitalizmo ir vartotojiškumo kritiką.