Kultūros tribūna

Agnė Narušytė

Trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Audronis Liuga

Kaip dabar kalbėti menui?

Thomo Manno literatūrinis šedevras „Daktaras Faustas“, kurį jis pradėjo rašyti tremtyje Amerikoje įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, baigiasi žodžiais apie Vokietiją: „Šiandien jinai, pastverta demonų, vieną akį prisidengus ranka, o kitą įsmeigus į šiurpą, desperatiškai krinta žemyn, vis žemyn. Kada ji pasieks pragarmės dugną? Kada įvyks stebuklas, kuriuo neįmanoma patikėti, kada iš didžiosios nevilties patekės vilties žiburėlis?“

Laimutė Ligeikaitė

Šiek tiek aktualijų ir Gintauto Kėvišo laiškas

Neįtikėtina, koks nuvalkiotas dabar atrodo pasakymas „nepainiokim meno su politika“. Minkštųjų galių lozungas netenka galios, nes visas pasaulis stoja ties pasirinkimo riba: arba tu už tuos, kurie nekenčia laisvės, žudo vaikus, griauna miestus, arba visa esybe ir veiksmais tam priešiniesi. Greta pilietinės drąsos apraiškų, deja, kasdien sužinome, kaip plačiai putinizmas išsikerojęs Rusijos atlikėjų sąmonėje.

(AICA) Lietuvos sekcija

Pozicija dėl projekto „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija reiškia nerimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ribojant raiškos laisvę mene ir pačios savivaldybės nustatyto kultūros renginių taisyklių reglamento nesilaikymo. 2021 m. lapkričio 10 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė pradėjo įgyvendinti kasdienybės spektaklio projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, jo scenografijos dalis buvo ir pats Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai. Projekto autorės apdengė paminklą dirbtinėmis samanomis, kviesdamos miesto gyventojus susimąstyti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę. Nors renginys buvo gavęs rašytinį leidimą iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu menininkėms buvo liepta demontuoti scenografiją ir palikti aikštę. Lapkričio 19 d. Petro Cvirkos paminklas buvo demontuotas.

Rengėjos

Nuo lapkričio 11 d. 18 val. iki gruodžio 13 d. 18 val. vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami tapti interaktyvaus meno kūrinio dalimi – kasdienybės spektaklio veikėjais P. Cvirkos skvere, pavadinimu NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI.

Žemiau pasirašiusios organizacijos

Pareiškimas

Spalio 21 dieną pristatytos ateinančių metų Lietuvos kultūros tarybos sezono gairės ir pokyčiai vėl sukėlė įvairių diskusijų bei klausimų. Jie ypač aktualūs nenumaldomai artėjant Kultūros ministerijos teikto Kultūros rėmimo fondo (KRF) įstatymo naikinimo (XIVP-856) svarstymams Seime.

Tadas Šarūnas

Pastaraisias metais Lietuvos meno laukas džiugina savo tarptautiniais pasiekimais. Kalbant sportininkų kalba, vienas po kito „nukaunami“ Venecijos bienalių liūtai rodo, kad Lietuvos meno laukas pasiekė labai aukštą „sportinę formą“. Tai rodo ir reformuotos kultūros politikos pasiekimus. Prieš dešimtmetį įgyvendinant „pagarbaus atstumo“ tarp kultūros ir politikos principus meno ir kultūros projektų finansavimas buvo atskirtas nuo ministerijos. Tuo metu įkurta Lietuvos Kultūros Taryba veikia kaip meno lauko susitarimo su vykdomaja valdžia platforma ir ekspertinio projektų vertinimo platforma. Po šios reformos meno lauke sumažėjo varžytuvių, kas turi didesnę įtaką Basanavičiaus gatvėje (čia įsikūrusi Kultūros ministerija). 

Autorių grupė

Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos nariai, veikiantys kaip patariamasis organas, atsiliepdami į šių metų rugpjūčio 24 d. Kultūros ministerijos išplatiną žinią, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos sprendimu Petro Cvirkos paminklas Vilniuje išbraukiamas iš Kultūros paveldo registro, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį. Literatūros tarybos nariai reiškia susirūpinimą tokia kultūros administravimo praktika, kai vengiama platesnės diskusijos su kultūros ir meno lauko ekspertais, ir nepritaria būdui, kuriuo buvo priimtas šis savavališkas politizuotas sprendimas, kultūros ministrui neparodžius jokios iniciatyvos pasitarti.

KPLA inf.

Kultūros periodinių leidinių asociacija (KPLA) įkurta 2018 m. gegužės 11 d. paaštrėjus poreikiui organizuotai atstovauti kultūriniams leidiniams, ypač teisėkūros procesuose. Šiuo metu KPLA vienija didžiąją dalį ryškiausių, tradicinių ir progresyvių, kultūros ir meno periodinių leidinių: „Artnews.lt“, „Dailė“, „Kinas“, „Krantai“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“. Pirmus trejus kalendorinius metus KPLA vadovavo kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ vyriausioji redaktorė, menotyrininkė Monika Krikštopaitytė. Nuo birželio 1 d. Asociacijai vadovauti išrinktas kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, poetas Gytis Norvilas.

KPLA

Atviras laiškas Ministrui pirmininkui ir Finansų ministrui

 Kultūros periodinė spauda užsiima nuoseklia Lietuvos elitinės kultūros stebėsena ir analize, ji taip pat yra terpė atsirasti ir augti meno kritikos ir literatūros talentams. Pirmiausiai šios leidybos vertinimais remiasi Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, Lietuvos kultūros ministerija, LR kultūros atašė korpusas ir kultūros bendruomenė, o parašyti tekstai sugula į antologijas ir vadovėlius, nes juos kuria profesionalūs meno kritikai, rašytojai. Deja, net 7 metus nebuvo didinamas šios srities rėmimo biudžetas, kas privedė kultūrinę spaudą prie išsekimo: darbuotojų atlyginimai nesiekia bedarbio pašalpos lygio, dėl itin menkų honorarų (20–30 Eur) protestavo meno kritikai, leidiniai mažino savo apimtis ir periodiškumą (liko tik vienas kassavaitinis 16 psl. apimties leidinys).