7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kultūros tribūna

Kristina Stančienė

Išimtis iš taisyklės

Kokie interjerai supa mokinukus. Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos atvejis

Ko gero, net ir akylai sekdami lietuviško interjero dizaino naujienas, tarp visuomeninių pastatų erdvių niekada neaptiktume originaliai suprojektuotos paprasčiausios bendrojo lavinimo mokyklos patalpų. Tai apie mūsų visuomenę ir jos būvį šį tą pasako, tiesa?

Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Aistė Mikštė

Miniatiūrinis Berlynas sapnuoja sovietmetį

Pasivaikščiojimas po Naująją Vilnią

Naujosios Vilnios, baltarusiškai tariant – Vileikos arba senuoju pavadinimu – Novovileisko (Nowo Wileisk) fenomenas neleidžia man ramiai eiti nė viena šio rajono gatve. Dėl šios vietovės apleistumo Vilnius dar vis gyvena dviguboje santvarkoje – vakarinė miesto dalis yra dinamiška ir patiria modernias transformacijas, o rytinė nykiai stagnuoja ir toliau sėkmingai vizualizuoja socialistinį realizmą. Lyg būtume rytiniame Berlyne iki sienos griūties. Tik tiek, kad čia nebuvo ir nėra jokios miestą dalijančios sienos.

Pastatas vaiduoklis. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastatas vaiduoklis. Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Tarp parko ir Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Parkas prie Vilnelės. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pastato fragmentas. Pramonės g. Autorės nuotr.
Pramonės g. Autorės nuotr.
Pramonės g. Autorės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė

Galima susitaikymo vieta

Klaipėdos skulptūrų parko transformacijos: kaip sugyventi kapams ir skulptūroms?

 

Klaipėdos skulptūrų parkui – 40 metų. Tiek reikia laiko, kad reiškinys taptų paveldo objektu. Klaipėdos miesto kapinėms 2020-aisiais bus jau 200 metų. Ta proga miestas pagaliau ryžosi imtis tvarkybos darbų, bandydamas pritaikyti miesto poreikiams šią ypač jautrią, bent dvi tapatybes išgyvenančią vietą.


Atgavus nepriklausomybę vis stiprėjo diskusijos dėl sunaikintų kapinių, dėl ten įkurto Klaipėdos skulptūrų parko, jo vertės ir prasmės, galimybių sujungus šias dvi tapatybes į visumą laimėti trečiąją – miestiečiams pritaikytą rekreacinę, miesto parko erdvę.

Algirdas Bosas, Vaclovas Krutinis, Julius Narušis, Mindaugas Navakas. 1977 m.
Algirdas Bosas, Vaclovas Krutinis, Julius Narušis, Mindaugas Navakas. 1977 m.
1977 metais statoma Vaclovo Krutinio "Pakrantė"
1977 metais statoma Vaclovo Krutinio "Pakrantė"
Vytautas Narbutas

Dar apie Lukiškių memorialą

Paulina Pukytė, „7 meno dienose“ aptarusi laukiamą Lukiškių aikštės memorialo situaciją ir komisijos atrinktus penkis „paminklo dirbtuvių“ projektus, priminė išankstinės koncepcijos diktatą, dėl kurios pačioje pradžioje sunerimę kultūros žmonės viešu laišku išreiškė kritišką nuomonę. Į šią nuomonę asmeniškai reagavo „Vyčio stūmimo grupės“ vedlys, tuo metu dar premjero A. Butkevičiaus patarėjas Vilius Kavaliauskas, per televiziją pareiškęs, jog viešą laišką išplatinusių žmonių sąraše jis nepastebėjęs nė vieno iškilaus kultūros veikėjo parašo.

 

Dėl takų dangos įstrigęs įdomus architekto R. Paleko pirmąjį konkursą laimėjęs Lukiškių aikštės sutvarkymo projektas nebuvo tobulinamas. Miesto valdžia mindžikavo vietoje ir premjero komanda ėmėsi šeimininko vaidmens, skelbdama naują konkursą, kuris iš tikrųjų nebuvo joks konkursas, o paprasčiausia projektinė užduotis su iš anksto nustatytais parametrais – tiek procentų „kietos“ dangos, tiek takų, tiek žaliosios vejos, tiek prekybos „kioskų“ ir t. t. Gal šiek tiek utriruoju, bet apsiėmę vykdyti užduotį architektas G. Čaikauskas ir Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas L. Naujokaitis, manau, neturėjo kitokio pasirinkimo.

Laimutė Ligeikaitė

Meninė ekonomika

Keletas nūdienos įspūdžių

Vieną savaitę populiariame interneto portale pamatau simfoninio orkestro, kitą – žymaus pianisto koncertų „recenzijas“, o neseniai žiūriu – kvietimas į diskusiją apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį ir teatro meną

Kristina Stančienė

Amputacija ar eutanazija?

Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos likimo vingiai

Spalio 5 d. „Litexpo“ centre vykusioje parodoje „ARCHzona 2017“ buvo surengtas Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybai Naujųjų Valkininkų ligoninėje „Pušelė“ (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų tuberkuliozės skyrius) skirtas renginys „Paslaptingas švytėjimas“.

Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Paulina Pukytė

Dėdės ir dėžės

Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus

Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?

Dariaus Žiūros projektas
Dariaus Žiūros projektas
Algimanto Lelešiaus projektas
Algimanto Lelešiaus projektas
Andriaus Labašausko projektas
Andriaus Labašausko projektas
Monika Krikštopaitytė

Apie angelus dalykiškai

Beveik laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui apie meną, skonį ir teises

Vilnius sulaukė dar vieno Vaido Ramoškos angelo iš kelių šimtų, šį kartą jis šviečia ne kokio nors angelus mylinčio verslininko kieme, o dar vienoje viešoje Vilniaus vietoje – prie liūdnai pagarsėjusios Misionierių kalvos, lyg jai ir taip nebūtų pakankamai akinamų naujovių

Vaido Ramoškos kūrinys – „Enefit“ firmos dovana miestui. Kompanijos atstovas Janis Bethers ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Rengėjų nuotr.
Vaido Ramoškos kūrinys – „Enefit“ firmos dovana miestui. Kompanijos atstovas Janis Bethers ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Rengėjų nuotr.
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://www.taip.lt/taip/angeliukai-grizta-i-vilniu.html
Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://www.taip.lt/taip/angeliukai-grizta-i-vilniu.html
Vaidas Ramoška ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://zuokas.lt/susitikimas-angelu-mieste-vilniuje
Vaidas Ramoška ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas. Nuotrauka iš puslapio - http://zuokas.lt/susitikimas-angelu-mieste-vilniuje
Monika Krikštopaitytė

Gedėjimo ir gyvenimo kaimynystė

11-osios Kauno bienalės paroda mieste „Yra ir nėra“

Jau, ko gero, reikia pamiršti apie Tekstilės bienalės Kaune laikus, kai ji veikė kaip savotiška atsvara neaiškiam šiuolaikinio meno etapui Vilniuje, tradicinės / taikomosios / fiziškai skaudančios dailės pasipriešinimą tendencijai, kur dominavo biurokratinius rašinėlius primenantys, vizualinio sterilumo siekiantys kūriniai, Jeano Baudrillard’o išvadinti nieku.

Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Laima Laučkaitė

Marianos Veriovkinos dvaro Vyžuonėlėse išsaugojimui

Vyžuonėlių dvare prie Utenos dailininkės kelią pradėjo žymi rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina (1860–1938). XIX a. pabaigoje ji gyveno Vilniuje, Peterburge, o vasaras praleisdavo Vyžuonėlių dvare, kuriame pradėjo tapyti. 1896 m. ji išvyko mokytis dailės į Miuncheną ir jame pasiliko gyventi. Charizmatiška menininkė pasišventė naujojo meno ieškojimams, tapo aktyvia meninio gyvenimo dalyve, gilinosi į meno teoriją, savo namuose subūrė menininkų, aristokratų saloną. 1912 m. kartu su bendraminčiais dailininkais  Aleksejumi Javlenskiu, Vasilijumi Kandinskiu, Pauliu Klee, Augustu Macke, Franzu Marcu ir kitais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę. Vakarų Europoje Veriovkina išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių, jos paveikslai pasižymi ryškiomis spalvomis, neramia, dramatiška, mistiška nuotaika. Po Pirmojo pasaulinio karo iki mirties Veriovkina gyveno Askonos mieste (Šveicarija).

 

Mariana Veriovkina, Ruduo. Mokykla. 1907 m.
Mariana Veriovkina, Ruduo. Mokykla. 1907 m.
Vyžuonėlių rūmai
Vyžuonėlių rūmai
Marianos Veriovkinos studija Vyžuonėlių dvare
Marianos Veriovkinos studija Vyžuonėlių dvare
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas