Kultūros tribūna

Žemiau pasirašę autoriai

Į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą bendru laišku 2019-07-29 kreipėsi vietos bendruomenių, visuomeninių komitetų ir judėjimų bei iniciatyvinių grupių atstovai dėl reiškinių, nesuderinamų su Lietuvos siekiu tapti gerovės valstybe – kuriančia ir užtikrinančią gerovę visiems jos piliečiams, o ne atskiroms interesų grupėms.

Remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, numatančiu, jog Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, visuomenininkai detaliame laiške Prezidentui išsamiai pristato demokratinių procesų pažeidimus ir jiems kelią atveriančias įstatymų spragas. Laiške-kreipimesi kalbama apie teritorijų planavimo, statinių projektavimo bei valstybinės žemės nuomos ydas, taip pat apie Orhuso konvencijos, numatančios visuomenės dalyvavimą priimant  jai svarbius sprendimus aplinkos klausimais, ignoravimą. Atkreipiamas dėmesys į chaotišką miestų plėtrą, statinių projektinių pasiūlymų svarstymo su visuomene problemas, neprofesionalų miestų parkų ir skverų projektų rengimą, skubotai įsisavinant ES lėšas ir naikinant brandžius želdinius bei nusikalstamai nepaisant visuomenės reikmių ir nuomonės. Taip pat įvardijamas pastaraisiais metais iškilęs pavojus piliečiams viešai reikšti nuomonę dėl visuomenės intereso nepaisančių ir galimai neskaidrių statybos projektų bei tai, kad socialiai neatsakingas „verslo sąlygų gerinimas“ pamina visuomenės interesus ir daro žalą tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.

Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Žemiau pasirašę autoriai

2019 07 10

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Lietuvos kino centrui prie Kultūros ministerijos
Panevėžio miesto savivaldybei
Panevėžio miesto Nekilnojamo paveldo vertinimo tarybai

Mes, žemiau pasirašanti kino ir kultūros bendruomenė, reiškiame susirūpinimą dėl Panevėžio miesto kino teatro „Garsas“ išlikimo. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, kuriuose išreikštas siekis kino teatro vietoje pastatyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą bei šio centro svetainėje pateiktais projekto įgyvendinimo laimėtojų rezultatais, darome išvadą, jog kino teatro pastatas bus nugriautas. Apgailestaujame, kad šios intencijos supriešina dvi skirtingas meno ir kultūros sritis, manome, kad vienos kultūros įstaigos veiklos stabdymas ar sunaikinimas neturi būti naujos kultūros įstaigos veiklos pagrindu, o toks planavimas ydingas ir diskredituojantis kultūros politiką.

Aistė Kisarauskaitė

Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Rosana Lukauskaitė

Paroda KKKC Parodų rūmuose

Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.

LDS, LDID, AICA

Pozicija dėl Petro Cvirkos skvero ir paminklo

Pernai šventėme savo valstybės 100-metį. Nuo atgautos nepriklausomybės praėjo jau beveik trisdešimt metų. Daromės vis brandesni ir kartu atsakingesni už visuomenę, jos gerovę, žmogui draugišką aplinką. Nuolat permąstydami savo praeitį ir aktyvindami istorinę atmintį, vis atsakingiau žvelgiame į paveldą ir jo reaktualizacijos keliamus iššūkius, plačiau suvokiame istorinių simbolių prasmę ir reikšmę.

Kas mums šiandien yra Petro Cvirkos skveras Vilniuje su paminklu kontroversiškam rašytojui? Atsakykime sąžiningai, atmesdami išankstinį politinį vertinimą ir nemėgindami savo atsakymais maskuoti merkantilinių tikslų nusavinti patrauklios miesto erdvės vien siauros visuomenės grupės interesams.

Ugnė Marija Makauskaitė

Pokalbis su architekte Sigita Simona Paplauskaite

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

Paulina Pukytė

Trečias kelias

Vienas paskutinių socrealizmo stiliaus sovietmečio paminklų Vilniuje (galbūt paminklams tik toks stilius ir tinka?) neilgai trukus gali būti iškeltas iš Pamėnkalnio skvero – pastaruoju metu ypač suaktyvėjo kalbos, kad „reikia“. Šiandien žinome, kad paminklo rašytojui ir sovietiniam veikėjui Petrui Cvirkai nereikia, šiandien jo nestatytume, bet ar tai reiškia, kad geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai jį tiesiog panaikinti, tarsi nieko ir būti nebuvo?

Rengėjų inf.

Vilniaus miesto savivaldybei antradienį išsiųstas skundas, kuriame reikalaujama stabdyti Sapiegų parko pertvarkymo projekte numatytų brandžių medžių kirtimo darbus, kol neatlikta želdinių būklės ekspertizė. Dalis vilniečių yra pasirengę realiai neleisti vykdyti neteisėtų medžių pjovimo darbų, naudodamiesi 2017 metais vykusiu Kauno miesto gatvių kaštonų kirtimo precedentu.

Antradienį pateiktas advokato Sauliaus Dambrausko pasirašytas reikalavimas-skundas, adresuotas rangovui „Eika“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir LR Aplinkos ministerijai. Jame teigiama, kad suinteresuota visuomenė nebuvo tinkamai informuota ir viešam svarstymui galutinės projekto korektūros taip ir nebuvo pristatytos. Taip pat nebuvo atlikta želdinių būklės ekspertizė, be kurios medžių kirtimas būtų neteisėtas veiksmas. Reikalaujama atlikti numatytų kirsti medžių ekspertizę ir nevykdyti medžių pjovimo darbų Sapiegų parke, kol ši ekspertizė nebus atlikta.

Už parko medžių išsaugojimą kovojanti bendruomenė pasiruošusi blokuoti medžių pjovimo darbų vadovaudamiesi Želdynų įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi bei LR Susirinkimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi.

Teigiama, kad netinkamas visuomenės informavimas ir medžių kirtimas neatlikus prašomos ekspertizės pažeistų Lietuvos ratifikuotas Orhuso bei Europos kraštovaizdžio konvencijas, taip pat Želdynų įstatymo reikalavimus, dėl to būtų prašoma Aplinkos Ministerijos ir visuomeninių iniciatyvų duomenis apie pažeidimus įtraukti į rengiamas ataskaitas tarptautinėms institucijoms, jas informuojant apie tai, kad Lietuva neužtikrina šių tarptautinių dokumentų laikymosi Lietuvoje, o Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama yra naudojama pažeidžiant pamatinius tarptautinės teisės reikalavimus.

Taip pat reikalaujama projekto korektūrų pristatymus surengti ne darbo laiku bei tokioje vietoje, kurioje būtų užtikrintas visų pageidaujančių asmenų dalyvavimas; nustatyti viešai prieinamą vietą, kurioje pageidaujantys asmenys turėtų realią galimybę išsamiai susipažinti su projektu bei jo korektūromis, jo priedais; nustatyti terminą ir konkretų adresatą, kuriam būtų galima pateikti savo pastabas.

Asociacija „Antakalniečių bendruomenė“ praėjusį trečiadienį pateikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl Sapiegų parko pertvarkymo projekto korektūros. Bendruomenė išreiškė nepritarimą masiniam brandžių medžių kirtimui, taip pat pastebėjo, kad daug investicijų pareikalausianti infrastruktūra ir jos išlaikymas apima tik nedidelę parko dalį. Vilniaus miesto savivaldybė išplatino atsakymą, kuriame teigiama, kad į pakartotinius bendruomenės pasiūlymus atsižvelgta nebus.

Ugnė Marija Makauskaitė

Arba vargas dėl sovietinio palikimo

Kodėl apie sovietinį palikimą šnekame šiandien, o ne, pavyzdžiui, dešimtmečiu anksčiau? Nesutinku, jog sovietinio meno šalinimas iš viešų erdvių yra vien „žaizdų išsivalymas“ ar „sovietinio mąstymo nyksmo apraiška“. Mano galva, tai susiję su esamuoju laiku. Amerikiečių rašytojo ir aktyvisto Gregory Sholette’s teigimu, šiandieninis kapitalistinis gyvenimas pripildytas visais „anti-“, kurie tapo svarbia medijų žodyno dalimi.