SAVAITĖS FILMAI

Kai nerangus ūkininkas prieš pat Heloviną sunaikina moliūgų lauką, sumanus avinas Šonas bando išgelbėti šventę. Tačiau eksperimentuodamas su moliūgų augimo stimuliatoriais jis netyčia išlaisvina plaukuotą monstrą, kuris įbaugina fermos ir netoliese esančio kaimo gyventojus. Trečiasis „Aviuko Šono“ filmas žavi linksmais sumanymais, su meile sukurtais personažais ir kultūrinėmis bei istorinėmis nuorodomis. Jame vaikams suprantama forma nagrinėjamos tokios temos kaip draugystė ir solidarumas, taip pat savo arogancijos suvokimas, o dėl gausybės užuominų filmas gali patikti ir suaugusiesiems. („Shaun the Sheep: The Beast of Mossy Bottom“, rež. Steve Cox, Matthew Walker, Prancūzija, D. Britanija, JAV, 2026)

2004–2007 m. JAV televizijos kanalo NBC transliuotoje realybės šou laidoje „Pagauti plėšrūną“ („To Catch a Predator“) buvo viešai demaskuojami suaugusieji, kurie internetu sutarė susitikti su nepilnamečiais dėl lytinių santykių. Šio žiniasklaidą kritikuojančio trilerio veiksmas prasideda likus nedaug laiko iki laidos nutraukimo dėl tragiško incidento ir seka galios ištroškusį vedėją Chrisą Hanseną bei jauną aktorių, kuris laidoje pradeda dirbti kaip masalas. „Didysis eteris“ vaizduoja veidmainišką, pelno ir reitingų varomą industriją ir galiausiai apsvaigęs pasiduoda vis stiprėjančiai šaltakraujiško vedėjo manijai. Tai niūrus, slegiantis socialinis paveikslas su išraiškinga vaidyba, tačiau pernelyg monotoniškas ir paviršutiniškas. („Primetime“, rež. Lance Oppenheim, JAV, 2026)

Turtingiausias pasaulio žmogus sužino, kad dėl jo godumo sprogo naftos platforma Grenlandijoje ir gresia katastrofa: milžiniškas ledkalnis artėja prie Šiaurės Europos. Jis pakviečia JAV prezidentą ir jo palydą į konferenciją, tačiau nelaimės, atrodo, jau neįmanoma išvengti. Ši satyra apie aklą gamtos niokojimą, kurį vykdo monopolininkai ir supervalstybės, nelabai subtiliai žaidžia su realiais prototipais ir metalygmenimis. Nepadeda net puikūs aktoriai – naujausias Alejandro G. Iñárritu kūrinys paviršutiniškas tiek kaip žiniasklaidos ir meno kritika, tiek kaip farsas. („Digger“, rež. Alejandro G. Iñárritu, D. Britanija, Meksika, JAV, 2026)

Užpuolikas žiauriai subjauroja perspektyvų aktorių ir šis praranda savo ligšiolinį gyvenimą. Po eksperimentinio gydymo atrodo, kad aktoriaus išvaizda atkurta, tačiau procedūra sukelia kraupią mutaciją – jis virsta būtybe, galinčia įgauti beveik bet kokį pavidalą. Šis tiek pat žiaurus, kiek ir melancholiškas kūno siaubo filmas apie mažiau žinomą „Betmeno“ piktadarių galerijos personažą labiau tęsia avangardinio kūno kino, o ne superherojų filmų tradiciją. Įspūdingos kūno transformacijos ir drastiški smurto proveržiai čia susiejami su paveikia veikėjo studija apie tapatybės praradimą, grožio standartus bei kino industrijos vartotojišką logiką. Dėl puikios aktorių komandos – ypač dviejų pagrindinių vaidmenų atlikėjų – pavyko sukurti protingą ir įtraukiančią komiksų motyvų interpretaciją, suteikiančią naują impulsą pastaruoju metu kiek išsikvėpusiam superherojų žanrui. („Clayface“, rež. James Watkins, D. Britanija, JAV, 2026)

Raganų šeimą persekioja prakeikimas, jau šimtmečius pasmerkiantis jas vienatvei. Kai Sandros Bullock veikėjos dukra įsimyli, jos vaikinas dėl nelaimingo atsitikimo patenka į komą. Norėdama panaikinti prakeikimą, jauna moteris išvyksta į Angliją, o jos motina ir ekscentriška sesuo seka iš paskos. Šis komedijos „Praktinė magija“ (1998) tęsinys – fantastinė tragikomedija apie šeimos vienybę, tačiau, palyginti su pirmtaku, žanrų įvairovė čia susiaurėja iki likimo ir netekties įveikimo temos. Nors kartais ir matyti ypatinga pagrindinių aktorių tarpusavio chemija, didžiąją dalį laiko filmas lieka vangus ir stokojantis režisūrinės fantazijos. („Practical Magic 2“, rež. Susanne Bier, JAV, 2026)

XVIII a. pabaigoje dvi labai skirtingos seserys, mirus tėvui, turi susitaikyti su socialinės padėties pablogėjimu ir persikelti į kuklų namelį. Meilės srityje jas taip pat ištinka skaudūs nusivylimai, tačiau jos dėl to neatsisako savo troškimų. Ši Jane Austen romano ekranizacija dėl kruopščiai parinktų dekoracijų, kostiumų ir aktorių įtikinamai perkelia į kitą epochą, o sąžiningumo, atvirumo ir neišsakytų jausmų temose atskleidžia rašytojos kūrinio modernumą. Dėmesį taip pat patraukia vaizduojama gamta, kurioje tarsi atsispindi žmogaus jausmų pasaulis. („Sense and Sensibility“, rež. Georgia Oakley, D. Britanija, JAV, 2026)

Karšta 1976-ųjų vasara, Provinstaunas – miestas, alsuojantis laisve, seksu ir energija. Jaunas, apie rašytojo karjerą svajojantis Anthony Bourdainas įsidarbina indų plovėju jūros gėrybių restorane, kuriam vadovauja paslaptingas šefas. Intensyvioje, chaotiškoje, bet kartu nepaprastai kūrybingoje aplinkoje Tonis atranda savo aistrą ir pašaukimą. Tai įdomus, kartais labai įtraukiantis, tačiau kupinas klišių ir pamokslų filmas. („Tony“, rež. Matt Johnson, JAV, Kanada, 2026)

Mažai žinoma jauna rašytoja iš garsios rašytojos vyro gauna užduotį užbaigti jo žmonos, po sunkios avarijos nebegalinčios dirbti, bestselerių seriją. Jaunoji rašytoja persikelia į šeimos dvarą ir jo archyve šalia rašytojos naujojo romano juodraščių randa ir autobiografiją bei joje atskleistas paslaptis. Gana painus psichologinis trileris, kuriame gausu neįtikinamų siužeto posūkių, išsiskiriantis stipriu aktorių ansambliu ir režisūra. („Verity“, rež. Michael Showalter, 2026)

Pietų Korėjos uostamiestis patiria paslaptingus įvykius, už kurių slypi milžiniški, ypač greiti ateiviai, – jų erdvėlaivis sudužo netoli demilitarizuotos zonos tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. Iš pradžių šie, atrodytų, nenugalimi monstrai medžioja žmones, tačiau situacija apsiverčia, kai vienas iš monstrų nužudomas. Šį žanrų mišinį – siaubo, monstrų ir mokslinės fantastikos filmo – didžiąją dalį laiko sudaro persekiojimo scenos, susidūrimai ir smurto protrūkiai, kurie choreografuojami stulbinančiu tikslumu. Tuo pačiu metu nuolat žaidžiama užuominomis ir žiūrovų lūkesčiais, kai įvykiai įkomponuojami į vis naujus, netikėtus kontekstus ir verčia ieškoti kitokių interpretacijų. („Hopeu“, rež. Na Hong-jin, P. Korėja, 2026)