SAVAITĖS FILMAI

Jaunas imigrantas iš Meksikos įsidarbina restorane Niujorko Time Square, kur dirba daug imigrantų iš Lotynų Amerikos. Įtampa didelė, o tonas dažnai šiurkštus. Be to, atvykėlio pažįstamas, kuris jaučiasi pažemintas dėl aborto, kurio nenorėjo, šlykščiai elgiasi su kitais. Nespalvotame filme mėginama restorano virtuvėje vykstantį karštligišką šurmulį paversti darbo sąlygų mažai apmokamame sektoriuje apmąstymu. Tačiau pasakojimas – pernelyg padrikas, pretenzingas ir veda prie šiurpaus crescendo. („La Cocina“, rež. Alonso Ruizpalacios, Meksika, JAV, 2024)

Pagarsėjęs meksikiečių kartelio bosas pasamdo advokatę kaip padėjėją ypatingoms paslaugoms teikti: slaptai transseksualus nusikaltėlis nori pasidaryti lyties keitimo operaciją, suvaidinti savo mirtį ir nuo tada nerūpestingai gyventi kaip moteris. Planas iš tiesų pavyksta. Tačiau smurtinė protagonistės praeitis nelieka nuošalyje nuo naujosios tapatybės. Keista istorija pasakojime įgauna daugybę melodramatiškų posūkių, bet išlieka tikroviška, įtraukdama kartelių smurtą, ir nenuklysta į pasakos sritį, pateikdama siužetą kaip miuziklą su daugybe dainų ir šokių intarpų. Formaliai įspūdingo filmo esmė – neįmanomybė išvengti savo likimo. („Emilia Pérez“, rež. Jacques Audiard, Prancūzija, Belgija, Meksika, 2024)

Atrodo, kad moteris (Nicole Kidman) gyvena visavertį gyvenimą kaip įmonės direktorė, patrauklaus vyro (Antonio Banderas) žmona ir dviejų dukterų motina. Tačiau susitikimas su naujuoju stažuotoju (Harris Dickinson) iškelia į paviršių giliai slopintą geismą, kai įžūlus jaunuolis ima atvirai priekabiauti prie jos ir savo dominuojančiu elgesiu pažadina anksčiau nepripažintus paklusnumo poreikius. Moteris užmezga su juo romaną, kuris gali pakenkti jai ne tik asmeniškai, bet ir profesinėje srityje. Erotinė drama išsiskiria drąsia pagrindinės aktorės vaidyba, tačiau, nepaisant daugybės sekso scenų, tik pusėtinai nagrinėja jos įkūnijamos veikėjos obsesijas. O romano, kurį lydi aiškus galios disbalansas, pavojingumas užglaistomas dėl santūrios pabaigos. („Babygirl“, rež. Halina Reijn, Olandija, JAV, 2024)

Jaunas advokatas siunčiamas į Transilvaniją sudaryti sutarties su paslaptingu grafu. Netrukus po išvykimo advokatą ir jo žmoną ima kamuoti sunkūs kliedesiai. Kai grafas persikelia į naujai įsigytą dvarą Vokietijos uostamiestyje, paskui jį atslenka epidemija, apėmusi visą šalį ir užklupusi košmarais. Drakulos istorijos perdirbinys elegantiškai seka istorinėmis filmo temomis ir lygiai taip pat elegantiškai konstruoja išgalvotą istorinę Vokietiją, įskaitant represyvią ir isterišką visuomenę. Tačiau siaubo filmas, siekiantis kalbėti apie baimes ir juslingumą, atrodo pernelyg suvaržytas ir labai didaktiškas. (Rež. Robert Eggers, JAV, D. Britanija, Vengrija, 2024)

Filme rasime daugelį Paolo Sorrentino mėgstamų temų: Neapolis (jo gimtinė); turtingų žmonių klajonės ir tuščiažodžiavimas, lemiamas trumpų, nereikšmingų susitikimų užgaidų; „tėvų“ citatos (pirmiausia Federico Fellini); susižavėjimas grožiu; nenoras senti, prie kurio jis mėgsta pridėti sveiką dozę vulgarumo. 53-ejų Sorrentino pasakoja apie modelio plastiškumo herojės kelionę nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tačiau viskas „Partenopėje“ primena mados žurnalų klišes. Kurčias pasaulio šurmuliui, režisierius perteikia savo obsesijas prabangos ištaigingumu, atskleidžiančiu jų tuštumą. („Parthenope“, rež. Paolo Sorrentino, Italija, Prancūzija, 2024)

XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje amerikietė Lee Miller pirmiausia buvo žinoma kaip modelis ir siurrealisto Man Ray’aus mūza. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ji pradėjo dirbti britų „Vogue“, iš pradžių kaip mados fotografė, o galiausiai – kaip karo korespondentė, akredituota JAV kariuomenės. Lee Miller nuotraukos iš išlaisvintų Buchenvaldo ir Dachau koncentracijos stovyklų paskelbtos tik po jos mirties. Deja, visą šablonišką „Tiesos kadrą“ ant savo pečių tempia pagrindinę heroję kurianti Kate Winslet ir filmas šiokius tokius kontūrus įgauna tik pačioje pabaigoje. („Lee“, rež. Ellen Kuras, D. Britanija, JAV, Australija, Singapūras, Vengrija, 2024)

Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Airijos provincijoje gyvenantis anglių prekeivis susiduria su vietinio vienuolyno „Magdalenos namų“, į kuriuos netekėjusios pastojusios merginos siunčiamos „perauklėjimui“, kančiomis. Tai pažadina prisiminimus apie jo paties vaikystę, temdomą nesantuokinės tėvystės stigmos, ir sukelia sąžinės konfliktą, nes vienuolių įtaka bendruomenei yra didelė, o žmonės nejaučia užuojautos „puolusioms“ moterims. Šiame filme apie Bažnyčios valdomose institucijose klestinčią neteisybę parodoma visuomenės atsakomybė iš perspektyvos žmogaus, kuris nebuvo tiesiogiai paveiktas. Gerai apgalvotas filmo stilius ir puikus pagrindinis aktorius (Cillian Murphy), nepaisant gana ramaus pasakojimo, suteikia dramai apie herojaus moralinę kovą daug vidinės įtampos. („Small Things Like These“, rež. Tim Mielants, Airija, Belgija, JAV, 2024)

Buvusi karo reporterė Marta (Tilda Swinton) nepagydomai serga vėžiu. Esant tokiai situacijai jos seniai matyta draugė rašytoja Ingrid (Julianne Moore) tampa emocine atrama. Kai serganti moteris nori nutraukti savo gyvenimą vasarnamyje, išgerdama tamsiajame internete pirktą tabletę, ji pasikliauja mirties bijančios draugės pagalba. Šioje santūrioje dramoje pasakojama apie švelnią draugystę, aptariamos tokios temos kaip karas, mirtis, erotika ir senatvė. Estetiški kadrai ir kruopščiai supinti leitmotyvai kartais stabdo emocinį vystymąsi, tačiau dėl aktorių vaidybos filmas tampa įtaigiu raginimu branginti trumpalaikes akimirkas artėjančios pabaigos akivaizdoje. („The Room Next Door“, rež. Pedro Almodóvar, Ispanija, JAV, 2024)