Kinas
Ar galima suprasti dviejų žmonių santykius, būnant anapus tų santykių ribų? Tai vienas iš režisierės Justine Triet filmo „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“, Prancūzija, 2023) kertinių klausimų. Nors filmą galima vadinti teismo drama ar trileriu, jo centre – dviejų žmonių santykių analizė, naratyvų subjektyvumas ir, galų gale, nepažinumas.
Sėkmės lydima rašytoja Sandra (Sandra Hüller) gyvena Prancūzijos Alpėse netoli Grenoblio su vyru Samueliu (Samuel Theis) ir sūnumi Danieliu (Milo Machado-Graner). Sandrą pamatome eilinę dieną, ji duoda interviu literatūros studentei, o Samuelis remontuoja jų kalnų vilos palėpę skambant reperio 50 Cent dainos „P.I.M.P.“ instrumentinei versijai. Sandra juokiasi, pilsto vyną ir, akivaizdžiai pasiilgusi kompanijos, flirtuodama kalbina studentę. Pamažu „P.I.M.P.“ tampa agresyviu, vis garsėjančiu fonu, ir dviem moterims nebepavyksta susikalbėti. Interviu perkeliamas į kitą dieną.
Nieko nenustebinsiu tolesniais filmo įvykiais, nes jie atskleisti tiek pačiame pavadinime, tiek filmo plakate: po pasivaikščiojimo su savo šunimi Snupu grįžtantis Danielis randa Samuelį kraujo klane, iškritusį iš viršutinių aukštų. Pagrindinė įtariamoji? Žinoma, Sandra.
Filmo siužete dominuoja Samuelio kryčio anatomija – tiek kriminalinė jo mirties mechanika, teisinis nagrinėjimas, tiek žvilgsnis į Sandros ir Samuelio santykių įtampos taškus, tiksliau, ištisas įtampos ir kompromisų linijas. Šių kompromisų teritorijos – kalba ir laikas. Sandra ir Samuelis – abu rašytojai, kalba ir laikas yra kertinės šios profesijos dedamosios dalys. Sandra yra vokietė, jie gyvena Prancūzijoje, bet šeimoje šneka angliškai. Taigi net elementarus jų bendravimas yra kompromisas.
Teismo salėje taip pat ryškus kalbos momentas: Sandra turi liudyti prancūziškai, svetima kalba bandydama perteikti asmeniškiausias savo gyvenimo detales. Nors teisme girdime aštrius, provokuojančius prokuroro klausimus, Sandros gynybą (puikus Swannas Arlaud) – viskas tėra atpasakojimas, nes įvykius režisierė nuo mūsų laiko paslaptyje.
Vis dėlto išgirstame ginčo, įvykusio tarp Sandros ir Samuelio dieną prieš jo žūtį, įrašą. Britų teoretikė Sara Ahmed knygoje „Queer Phenomenology“ kalba apie kūrybos materialumą: laiką, reikalingą rašymui, erdvę, pasirūpinimą materialiais poreikiais, tokiais kaip maistas, namų švara, tvarka ir vaikai. Kitaip tariant, ko reikia, kad didieji rašytojai galėtų prisėsti prie stalo ir be trukdžių rašyti savo didžiuosius romanus? Kažko, kas pasirūpintų gyvenimu aplink juos. Tai – užfiksuoto ginčo esmė. Tačiau „Kryčio anatomijoje“ tradiciniai lyčių vaidmenys yra apkeisti: kol Samuelis rūpinasi Danieliu ir namais, Sandra gali rašyti vieną romaną po kito. Samueliui iškėlus klausimą apie netolygų darbų pasidalinimą ji atšauna, kad visa tai tėra laiko planavimo klausimas – jis nesugebąs planuoti savo laiko.
Scenarijaus autoriai Triet ir jos partneris Arthuras Harari šią inversiją plėtoja dar gudriau, išduodami, kad Sandra romanams skolinasi santuokinio gyvenimo detales ir netgi pasisavina nebaigto Samuelio kūrinio fragmentą. Jis neužbaigė romano dėl psichikos sveikatos sunkumų (ar laiko planavimo?), o ji vieną vyro epizodą išplėtojo iki savo kūrinio. Tai pasisavinimas ar tiesiog kūryba? Šis epizodas linkteli daugybei XX a. literatūrinių porų, tokių kaip Francis Scottas Fitzgeraldas ir Zelda Fitzgerald. Gerai žinoma, kad Francis imdavo Zeldos, kuri taip pat siekė būti rašytoja, dienoraščių fragmentus, pasisakymus, atsitiktines raštelių nuotrupas ir įkomponuodavo į savo kūrinius, taip pat naudojo jų santuokinį gyvenimą kaip literatūrinį prototipą. Zelda mirė per gaisrą psichiatrijos ligoninėje, o Francis padarė milžinišką literatūrinę karjerą. Psichikos sveikatos diskurso – depresijos, savižudybės, gebėjimo priimti sprendimus kvestionavimo – įpynimas į „Kryčio anatomiją“ patvirtinta, kad šios modernistinės literatūros paralelės nėra atsitiktinės.
Teisme Sandros literatūra naudojama prieš ją, prokuroras cituoja fragmentus iš jos knygų kaip įrodymą, kad moteris svajojo nužudyti savo vyrą. Turbūt tai įmanoma tik šaržuojamuose Prancūzijos teismuose, bet taip keliamas klausimas, kur prasideda gyvenimas ir baigiasi literatūra. Nors Sandrą bandoma įsprausti į literatūrinį „blogos moters“, „šaltos karjeristės“ vaidmenį – tai išduoda ir kameros darbas, kai aktorė rodoma iš padilbų, sukuriant jos, kaip impozantiškos figūros, įvaizdį, – ji tam nepasiduoda. Neįskaitoma Sandros Hüller vaidybos maniera – dalis „Kryčio anatomijos“ sėkmės recepto, iki paskutinės minutės išlaikančio mūsų dėmesį.
O kaip buvo iš tiesų? Vienas filmo teiginių – apie apsisprendimą: kuo renkamės tikėti ir pasitikėti subjektyvių naratyvų ir prisiminimų apsuptyje. Ši atsakomybė tenka mums, žiūrovams, ir Danieliui, kurio pozicija filme – viena sudėtingiausių. Gerai, kad šalia jo visą laiką yra nuostabusis Snupas. Danielis apsisprendžia, o mums belieka remtis savo nuojauta ir spėlioti.
