7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Aleksandra Fominaitė

„Jeigu niekas neužpyks, ? – Lietuvos širdis“

Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Vilniuje ir Kaune

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.

Auksės Petrulienės kūriniai, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Auksės Petrulienės kūriniai, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Andriaus Labašausko kūrinys, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Andriaus Labašausko kūrinys, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Augusto Serapino kūrinys, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Augusto Serapino kūrinys, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Dalia Mikonytė, Adomas Žudys, instaliacijos „Kauno–Vilniaus studijos“ fragmentas. 2017–2018 m. parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Dalia Mikonytė, Adomas Žudys, instaliacijos „Kauno–Vilniaus studijos“ fragmentas. 2017–2018 m. parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Coolturistės, Mis(s)apropriacija, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Coolturistės, Mis(s)apropriacija, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje. R. Šeškaičio nuotr.
Giedrė Jankevičiūtė

„Vilnius amžinai“

Miesto gidų ir atvaizdų dialogas meno pažinimo centre „Tartle“

Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos motto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.

Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Parodos „Vilnius amžinai“ fragmentas. A. Stepankevičiaus nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Darbštusis žiūrovas

Vilniaus parodų apžvalga

„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.

Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Ksenija Jeroševaitė, „Rytinė mankšta“ (1984-1985, LDS), paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Ksenija Jeroševaitė, „Rytinė mankšta“ (1984-1985, LDS), paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Paroda „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Autorės nuotr.
Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, instaliacijos „Kauno–Vilniaus studijos“ fragmentas. 2017–2018 m. Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ MO muziejuje. Autorės nuotr.
Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, instaliacijos „Kauno–Vilniaus studijos“ fragmentas. 2017–2018 m. Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ MO muziejuje. Autorės nuotr.
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ MO muziejuje. Autorės nuotr.
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ MO muziejuje. Autorės nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Koks puikus gali būti molis

Paroda „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.

Remigijus Sederevičius. Masalas žvejams. 2006. Autoriaus nuosavybė
Remigijus Sederevičius. Masalas žvejams. 2006. Autoriaus nuosavybė
Jurga Barilaitė Paduok, sesule, kardą. 2022 m. Autorės nuosavybė
Jurga Barilaitė Paduok, sesule, kardą. 2022 m. Autorės nuosavybė
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Antanas Vivulskis. Vaikai su šuniuku. XX a. 1–2 deš. LNDM
Antanas Vivulskis. Vaikai su šuniuku. XX a. 1–2 deš. LNDM
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Tomas Daukša, Sniego žmonių projektas. 2014–2022 m. Autorės nuotr.
Tomas Daukša, Sniego žmonių projektas. 2014–2022 m. Autorės nuotr.
Natalija Arlauskaitė

„Viskas didinga“: žiūrėti ir matyti

Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Linartas Tuomas

Prekybcentrio erdvėlaikis

Nostalgija, utopija, ekonomija

Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.

Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Vilniaus miesto muziejus

Istorikas Povilas Andrius Stepavičius: laikui bėgant visi miestai neišvengiamai „suvalgo“ aplink esančius kaimus

Pokalbis su parodos „Kas į Viršulus?“ kuratoriumi

Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.

G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
Povilas Andrius Stepavičius. G. Grigėnaitės nuotr.
Povilas Andrius Stepavičius. G. Grigėnaitės nuotr.
Viktorija Mištautaitė

Įsivaizduokite

Įvietinta paroda „Lilith“ buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike

„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai.

Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, fragmentas. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, fragmentas. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, fragmentas. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, fragmentas. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, fragmentas. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, fragmentas. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Bianca Bondi, parodos „Lilith“, buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike, atidarymo akimirka. E. Levin nuotr.
Agnė Narušytė

Nenorime į praeitį

Trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Ülo Pikkov, „Kūno atmintis“. 2011 m. A. Murashko nuotr.
Ülo Pikkov, „Kūno atmintis“. 2011 m. A. Murashko nuotr.
Quinsy Gario ir Mina Ouaouirst, „Mes pasiūlėme Mauricijui datulių, žiogų ir vandens“, 2 dalis. 2020-2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Quinsy Gario ir Mina Ouaouirst, „Mes pasiūlėme Mauricijui datulių, žiogų ir vandens“, 2 dalis. 2020-2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Anastasijos Sosunovos filmo „Koduotojai“ fragmentas. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Anastasijos Sosunovos filmo „Koduotojai“ fragmentas. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Jaanos Kokko filmo „Romų kalnas“ fragmentas. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Jaanos Kokko filmo „Romų kalnas“ fragmentas. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
 Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
 Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“. 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Vika Eksta, „Pokalbiai su tėčiu“. 2020 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Vika Eksta, „Pokalbiai su tėčiu“. 2020 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Viktorija Mištautaitė

Prašau, neužmirškime

Ukrainiečių tapybos magistrantų Darios Antyp ir Antono Pedoso paroda galerijoje „Vartai“

Jau trečią savaitę su studijų kolegėmis lankome Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamuosius darbus-parodas. Birželio 17 d. galerijoje „Vartai“ tapybos magistro laipsnį gynėsi bei meno projektus pristatė ukrainiečiai Daria Antyp ir Antonas Pedos. Abejingų, kaip galima suprasti, nebuvo. O aš, baimindamasi, kad mano gerklėje esantis gumulas nepradėtų rėkti erdvėje, nesąmoningai pasirinkau viską užsirašyti.

Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis, performanso fragmentas. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis, performanso fragmentas. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Daria Antyp, magistinio darbo „Memories of the past in a different configuration of the present“ dalis. Autorės nuotr.
Anton Pedos, „Kaina“. 2022 m. Autorės nuotr.
Anton Pedos, „Kaina“. 2022 m. Autorės nuotr.
Anton Pedos, „Kaina“. 2022 m. Autorės nuotr.
Anton Pedos, „Kaina“. 2022 m. Autorės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 47  >>> Archyvas