Tarp disciplinų

Marija Martinaitytė

Pokalbis su taivaniete menininke Chia-Yun Wu

Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.

Renata Petrauskaitė-Juodeikė

„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose

Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Laima Kreivytė, Ugnė Bužinskaitė

Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Viktorija Mištautaitė

Šiuolaikinio dizaino paroda „Slapta meilė“ Vilniaus rotušėje

„Visos Vilniaus rotušės patalpų sienos yra išdažytos gelsvai, o viena salė – pilkai“, – tokie kūrėjos Julijos Janus žodžiai, pristatant savo ir bendraminčių kurtą šiuolaikinio dizaino parodą „Slapta meilė“, tapo intriguojančia preliudija į pasakojimą žiūrovams. Ir išties, pakilus mažiau pastebimais laiptais, esančiais rotušės pirmo aukšto menės dešinėje, pravėrus dideles medines duris atsiduriama netikėtai intymioje parodinėje erdvėje. Jos ašimi tampa architekto Gedimino Stoškaus sukurta stilizuota XVI a. karališkosios miegamojo erdvės scenografija

Sergiy Kuchma

Rusija užpuolė Ukrainą prisidengdama propagandiniais lozungais apie nepriklausomos valstybės „demilitarizaciją“ ir „denacionalizaciją“. Kremliaus pareigūnų teigimu, Rusijos kariai nekariauja prieš civilius gyventojus ir saugo kultūros paminklus. Kaip Ukrainos „demilitarizacija“ atrodo realybėje?

Monika Krikštopaitytė

Karinos Kazlauskaitės paroda „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“ Palangos gintaro muziejuje

Kodėl yra svarbu rašyti apie sąlyginai mažą parodėlę kažkur ten kurorte? Tai tik iš pažiūros mažas įvykis, o realiai tai yra viltingas kurso pasikeitimas, ištisas fenomenas ir geros naujienos taikomuoju vadinamo, labiau su technologijomis susijusio, bet konceptualaus meno kūrėjams. Paaiškinu: nors sovietmetis buvo visais esminiais vertybiniais dalykais melagingas ir žalojantis laikas, jis kartu buvo ir gana palankus įvairioms meno sritims, nes teikė materialinę bazę kūrėjams, siūlė organizuotas darbo bei sklaidos galimybes.

Ignas Zalieckas

Pokalbis su garsų kūrėja Dominyka Adomaityte

Dominyka Adomaitytė – sinchroninių triukšmų kūrėja, „Folių“ menininkė (Foley artist), sukūrusi garsus performansams „Georges Méliès: La Nuit inventée“ (Prancūzų sinemateka, 2021), „Par Belzébuth!“ (Luvras, 2022) bei „La Neige“ (Pompidou centras, 2019). Menininkė taip pat kūrė garsus kino filmams „Motinos“ (rež. Birutė Kapustinskaitė, 2021), „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, 2021), „Automobilių stovėjimo aikštelė“ (rež. Jorė Janavičiūtė, 2021), „Vevnitř“ (rež. Viktorie Štěpánová, 2020). Kartu su Vykintu Labanausku režisavo animacinį trumpametražį filmą „Močiutės blynai“ (2019).

Agnė Narušytė

Eglės Grėbliauskaitės paroda „Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

Andrii Kornev

Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).