7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Ignas Kazakevičius

Vila Manila ir dingęs Treigys

Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“

Manila. Pavadinimas suintrigavo. Artėjo ruduo. Vakarų danguje vėso ir vis ryškiau staipėsi žvaigždės. Baroti galerijoje taikiai sugyveno asociatyvusis konstruktyvizmas ir konkrečioji romantika. Apsilankiau nepaisydamas to, kad kūrybiniame Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos kūrinių duete vargiai ar galėjai tikėtis vanilinio cukraus, kamerinio jaukumo ir holivudinės rudų akių šilumos. „Manila is calling my name“ – puikus bendradarbiavimo estetikos kūrinys, konceptualiausia kada nors apskritai Baroti galerijoje surengta paroda.

Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Treigio nuotr.
Agnė Narušytė

Moterys – ateičiai

Paroda „7 moterys – 7 tiesos“ Dominikonų vienuolyne

Trijų moterų veidai šmėžuoja pranešimuose apie būsimą Seimą. Iš jų žurnalistai buria ateitį. O aš prisimenu septynias moteris, sutiktas vyriškoje vietoje – Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tame, kuris yra prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, tai jį planuojama „vystyti“ statant viešbučius ir licėjus. Vaikštau kartu su ekskursija po parodą „7 moterys – 7 tiesos“ ir mėginu prisiminti čia buvusią ligoninę, kurioje gimiau ir gimdžiau. Nė ženklo, kad čia buvo sterilu, balti stalai, lovos, seselės. Mėginu prisiminti, kaip atrodė skliautai, kurie dabar apsilaupę, – sako, stogas kiauras, šildymas per menkas, sunku kovoti su pelėsiais. 

Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Renata Maldutienė, „7 mano veidai“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Renata Maldutienė, „7 mano veidai“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Aistės Gabrielės Černiūtės ekspozicijos vaizdas, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Aistės Gabrielės Černiūtės ekspozicijos vaizdas, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Jurgita Juodytė, „Le Moduleur“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Jurgita Juodytė, „Le Moduleur“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Kristina Norvilaitė-Geniušienė, „Nr. 1 Hagara“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Kristina Norvilaitė-Geniušienė, „Nr. 1 Hagara“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Ledkalniai ir ledlaužiai

Paroda „Ledkalnis KKKC parodų rūmuose

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose veikia Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojama tarpdisciplininė paroda „Ledkalnis, kurioje autoriai kviesti gilintis į šiandieninio menininko savivoką ir savirealizaciją, apmąstyti savo vaidmenį visuomenėje. Parodą kuravo menotyrininkė Danguolė Ruškienė, pasak kurios, parodos idėją inspiravo užkulisinės menininkų diskusijos, kuriose gana aktyviai svarstomi savęs ir savo kūrybos suvokimo, vertinimo, ištransliavimo į kitas (meno ir ne meno) sferas ir panašūs klausimai.

Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m.
Inga Likšaitė, „Body Of Work“. 2020 m.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m.
Simonos Martinkutės, Karolio Pauliko ir Erdvilės Girininkaitės instaliacija. 2020 m.
Monika Krikštopaitytė

Prisiminimai yra poezija

Dvi bienalės Vilniuje

Popierius laiškams, klevo lapai, saldainis, ledų pagaliukas, šakelė, vinis, nuotrauka – beveik kaip mano palto kišenėje; ežio spygliai, gyvatės nareliai, tatuiruotas sidabras, varis, šilko siūlai, citrinmedis – it iš dienos ir nakties sapnų. Visa tai – tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „Metalofonas“ kūrinių medžiaga, išvardinau tik dalį.

Veronika Fabian (HU) Insignija. Tatuiruotas kaklo papuošalas. Sidabras, oksiduotas žalvaris
Veronika Fabian (HU) Insignija. Tatuiruotas kaklo papuošalas. Sidabras, oksiduotas žalvaris
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Bienalės „Metalofonas“ ekspozicijos fragmentas. M. K. nuotr.
Vita Pukštaitė-Bružė, „Geležinis vilkas“. 2020 m. M. K. nuotr.
Vita Pukštaitė-Bružė, „Geležinis vilkas“. 2020 m. M. K. nuotr.
Carmen Hauser (DE) Be pavadinimo. Kaklo papuošalas, 2019. Klevo lapai, siūlas, medis, lakštinis auksas, magnetas
Carmen Hauser (DE) Be pavadinimo. Kaklo papuošalas, 2019. Klevo lapai, siūlas, medis, lakštinis auksas, magnetas
Eija Mustonen kūrinys, „Pirštinės“. 2015 m. Organizatorių nuotr.
Eija Mustonen kūrinys, „Pirštinės“. 2015 m. Organizatorių nuotr.
Wiebke Pandikow (FI) Kaklo papuošalas iš serijos Fallopia. Plastikiniai maišeliai, rastas medis
Wiebke Pandikow (FI) Kaklo papuošalas iš serijos Fallopia. Plastikiniai maišeliai, rastas medis
Felieke van der Leest (NO) Puodelis auksinių žuvyčių ant karoliukų vandens, 2019
Felieke van der Leest (NO) Puodelis auksinių žuvyčių ant karoliukų vandens, 2019
Hanna Liljenberg (SE) Segė Pajūris, 2020, popierius, akriliniai dažai, lakas, sidabras
Hanna Liljenberg (SE) Segė Pajūris, 2020, popierius, akriliniai dažai, lakas, sidabras
Rokas Dovydėnas

Lietuvos fankas

Audriaus Janušonio paroda „Signalai ir giesmės“ VDA „Titanike“

Įtaigus, juokaujantis, kartais ironiškas Audriaus Janušonio menas yra kiek kitoks, nei įprasta tikėtis iš keramikos srities kūrėjų. Audrius meistriškai valdo paradoksą. Derina molines skulptūras, rastus daiktus, graviruotas keramikos plokštes ir pateikia visa tai vientisoje instaliacijoje.

Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Audrius Janušonis, parodos „Signalai ir giesmės“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Linara Dovydaitytė

Apie atominę vaizduotę

Paroda „Dalelių skilimas“

Pati netikėčiausia vieta, į kurią mane yra nuvedę meno tyrimai, yra Ignalinos atominė elektrinė. Trys valandos kelio į atokų miškų ir ežerų regioną šiaurės rytuose, pakeliui nė vienos rodyklės ne tik į kadaise strateginį ir dėl to užslaptintą atominį objektą, bet ir į Visaginą, išaugusį iš energetikų gyvenvietės, lyg slaptumo šleifas tebesitęstų iki šiol. Ekskursijų po elektrinę dalyviams didžiausią įspūdį daro saugumo ritualai įeinant ir išeinant: palikus visus daiktus pereiti ginkluotų pasieniečių patikrą, išsirengti iki apatinių drabužių ir prisitaikyti baltas uniformas, batus ir šalmą, o grįžus įveikti radiacinės apšvitos patikrą, akivaizdžiai lengviau atsikvepiant išgirdus roboto žodžius „no contamination“. Nors nuo 2009 m. ši elektrinė nebeveikia, smalsūs žiūrovai čia neretai patiria radiacijos baimės priepuolius, pasakoja gidė. Ir aš, stovėdama ant branduolinio reaktoriaus viršaus, vienu metu išgyvenu priešingus jausmus.

Augustas Serapinas, Jelena ir Vera (Megztiniai darbuotojams), 2020 m. D. Putino nuotr.
Augustas Serapinas, Jelena ir Vera (Megztiniai darbuotojams), 2020 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“, fragmentas . 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“, fragmentas . 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“, fragmentas . 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“, fragmentas . 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“, fragmentas . 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“, fragmentas . 2016 m. D. Putino nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Aurelijos Maknytės bendruomenė

Paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelija Maknytė, Asmeninis entomologinis rinkinys. XX a. 9-asis deš. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.
Aurelijos Maknytės parodos „Gamtos kabinetai“ fragmentas. M. K. nuotr.

Atominės supergalios

Eglė Rindzevičiūtė kalbasi su Ele Carpenter apie meną, kultūrą ir paveldą atominėje eroje 

Tyrėja ir kuratorė Ele Carpenter dėsto Goldsmitho universitete. Ji kuravo Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Dalelių skilimas“, rodomą ŠMC bei Energetikos ir technikos muziejuje. Kuratorę kalbina parodos klausimais ją konsultavusi sociologė Eglė Rindzevičiūtė. Ji dėsto Kingstono universitete, koordinuoja tarptautinį tyrėjų, muziejininkų bei atominės industrijos atstovų tinklą, skirtą atominio kultūros paveldo plėtrai, o parodoje pristatė instaliaciją „Simuliatorius / Archyvas“.

Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Vienu per daug“. 2018 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Vienu per daug“. 2018 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Visagino parketas RMBK-1500“. 2020 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Visagino parketas RMBK-1500“. 2020 m. D. Putino nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Beprotišku ritmu

Kiek renginių įmanoma aplankyti?

Naujovės spazmas šiomis dienomis kankina ne tik meną (be abejo, ir visą vartojimo kultūrą), bet dažnėja ir kultūros politikos retorikoje bei praktikoje. Vis madingesnis tampa žodis „startuolis“. Atrodytų, tarsi šiuo metu jau veikiančių struktūrų būtų beviltiškai mažai, jos ištiktos stagnacijos ir nebeturi idėjų, o naujai dauginami jaunųjų kūrėjų blokai ir blokeliai viską išspręs.

Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Senasis ir naujasis Vilnius

Festivalis, kompleksas ir paroda

Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.
Atidarymo ceremonijos metu buvo iššautos trys salvės iš senovinės patrankos. Organizatorių nuotr.
Atidarymo ceremonijos metu buvo iššautos trys salvės iš senovinės patrankos. Organizatorių nuotr.
Organizatorius ir kūrėjas Kristijonas Siparis praneša apie festivalio atidarymą. Organizatorių nuotr.
Organizatorius ir kūrėjas Kristijonas Siparis praneša apie festivalio atidarymą. Organizatorių nuotr.
Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius ir saksofonų kvartetas „Keturi vėjai“. Organizatorių nuotr.
Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius ir saksofonų kvartetas „Keturi vėjai“. Organizatorių nuotr.
Aušros Jasiukevičiūtės kūrinys „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. „Kai protas žvelgia į save“. Organizatorių nuotr.
Aušros Jasiukevičiūtės kūrinys „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. „Kai protas žvelgia į save“. Organizatorių nuotr.
Daiva Kairevičiūtė, „Rašytoja Lazdynų Pelėda (Neringa Varnelytė)“
Daiva Kairevičiūtė, „Rašytoja Lazdynų Pelėda (Neringa Varnelytė)“
Saulės Degutytės spektaklis „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“. M. Krištopaitytės nuotr.
Saulės Degutytės spektaklis „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“. M. Krištopaitytės nuotr.
Darius Žiūra, parodos „Aukso amžius“ fragmentas. R. Šileikos nuotr.
Darius Žiūra, parodos „Aukso amžius“ fragmentas. R. Šileikos nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 34  >>> Archyvas