7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Tarp disciplinų

Rugilė Jonykaitė

Atgal į laimingą pabaigą

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 55 metai
Afsaneh, 55 metai
Kamilė Rupeikaitė

XVII pasaulinio žydų mokslo kongreso akimirkos

Kas ketverius metus geriausiame Izraelio universitete – Jeruzalės Hebrajų universitete – vyksta didžiausias pasaulyje žydų mokslo kongresas (World Congress for Jewish Studies), kurį Izraelio naujienų portalas „Times of Israel“ pavadino „Žydų mokslo olimpinėmis žaidynėmis“. Kadaise, pirmajame Kongrese, surengtame 1947-aisiais dar prieš Izraelio valstybės susikūrimą, buvo perskaityti tik 75 pranešimai. Šiemetinis, jau 17-asis, vykęs rugpjūčio 6–10 d., aprėpė pačias įvairiausias su dabarties ir senovės žydų istorija, kultūra, religinėmis tradicijomis, šventraščiais, švietimu, menais, kalbomis, teise, politika, filosofija susijusias temas ir subūrė apie du tūkstančius tyrėjų (mokslo daktarų ir doktorantų) iš viso pasaulio. Tai savitas fenomenas, kurio kaskart nekantriai laukia įvairių šalių žydų mokslo sričių tyrėjai, idant ir vėl susitiktų ilgamečius, seniai matytus kolegas, tad per pertraukas tarp pranešimų Hebrajų universiteto koridoriai ir kavinaitės prisipildo emocingo šurmulio. O ir sesijų metu netyla diskusijos, daugeliui įsitraukiant į po pranešimų vykstančius jų aptarimus. Ypatingo dėmesio ir kolegų pagarbos Kongrese sulaukia mokslininkai emeritai; ore tvyrant smalsumui, pranešimų klausosi ir jaunos mokslininkės mamos su vežimėliuose miegančiais kūdikiais. Buvo galima jausti, kad tai visų, besidominčių žydų mokslo pasauliu, erdvė – atvira, raginanti ieškoti atsakymų į neišsenkančius mokslinės minties klausimus. (Aktyviai aptartas ir gausus klausimų buvo ir mano skaitytas pranešimas apie muzikinį ugdymą XIX a. Vilniaus žydų švietimo įstaigose.) Kongreso metu kasdien vyko koncertai, filmų peržiūros, knygų mugė.

Ben-Zvi instituto „Piyut“ ansamblis. K. Rupeikaitės nuotr.
Ben-Zvi instituto „Piyut“ ansamblis. K. Rupeikaitės nuotr.
Profesorius Edwin Seroussi (dešinėje), Hadas Pal Yarden, Yaniv Ovadia, Eliyahu Dygmi. K. Rupeikaitės nuotr.
Profesorius Edwin Seroussi (dešinėje), Hadas Pal Yarden, Yaniv Ovadia, Eliyahu Dygmi. K. Rupeikaitės nuotr.
Caterina Riva

Miestas, kelionės, žvejyba

Kas įsiminė italų kuratorei iš Vilniaus architektūros ir susitikimų su menininkais

Paskutinė diena Vilniuje. Einu grįstomis senamiesčio gatvėmis iki tilto, kurį perėjęs atsiduri šiuolaikiškoje miesto dalyje – didieji prekybos centrai, dangoraižiai su milžinišku vieno Švedijos banko logotipu. Einu link Nacionalinės dailės galerijos, įspūdingo pastato, pastatyto kryžminant baltus lygiagretainius. Šioje erdvėje tądien buvo rengiama konferencija apie urbanistines erdves. Dalyvauja pranešėjai lietuviai, o tarp svečių – žymi sociologė Saskia Sassen. Vieną atvejo analizę pristato keturi pranešėjai – du vyrai ir dvi moterys, jie pasakoja apie kino teatro „Lietuva“ (vienas iš keliasdešimties kino teatrų, buvusių mieste sovietiniu laikotarpiu, po Sąjungos žlugimo tapusių privačių interesų konflikto objektu) užėmimą. Pranešėjai nuotraukose apkirpti tipišku dešimtojo dešimtmečio stiliumi, tuomet, kai organizavo protestus.

Buves Lietuvos kino teatras. C. Riva nuotr. 2016 m.
Buves Lietuvos kino teatras. C. Riva nuotr. 2016 m.
Vlada Kalpokaitė

Patirčių leporello

Tarptautinis iliustruotojų mainų projektas

Leporello yra knygų formatas, kai jos yra sulankstomos armonikos principu – taip vaizdų seka galima kurti įvairias istorijas. Skirtingų patirčių, įspūdžių, veiklų, šalių, kelionių armonika – ši metafora, ko gero, geriausiai tinka tarptautiniam iliustruotojų mainų projektui nusakyti (juolab kad knygutės-armonikos ir bus materialusis projekto rezultatas, jas šiuo metu kuria didžiulė jaunųjų menininkų ir jų mentorių komanda).

Projekto iniciatoriai – Londone veikianti skaitymo skatinimo iniciatyvinė grupė „Pop Up Projects CIC“ ir Lietuvos kultūros institutas. Iliustruotojų mainų idėja „Pop Up Projects“ direktoriui Dylanui Calderiui kilo Lietuvos kultūros instituto kvietimu lankantis 2015-ųjų Vilniaus knygų mugėje. Per dvejus metus pavyko užsitikrinti „Arts Council England“ fondo ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, į projekto veiklas įsitraukė partneriai iš Latvijos ir Estijos.

Tarptautinio mainų projekto partneriai Lietuvoje – Vilniaus dailės akademija (Grafikos ir grafinio dizaino katedra Vilniuje bei Taikomosios grafikos katedra Kaune), Vilniaus dailės akademijos leidykla. Projekte taip pat dalyvauja britų akademiniai partneriai, leidykla „Nobrow“, galerija „House of Illustration“ ir kt. Partneriai Latvijoje ir Estijoje – akademinės institucijos, organizacija „IBBY Estonia“, leidykla „Kuš! Komikss“ (Latvija) ir kt.

Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Emily Hughes dirbtuvės Vilniuje
Diana Romanskaitė

Apie tai, kas turėjo seniai įvykti

Įspūdžiai iš Emancipacijos dienos

Emancipacijos dienos idėja kilo iš 1918 m. vasario 17 d. protesto dėl moterų įtraukimo į valstybės valdymą, dėl ko lapkritį Laikinojoje konstitucijoje joms buvo suteikta rinkimų teisė. Šių metų vasario 17 d. įvyko konferencija, skirta pažymėti moterų vaidmeniui demokratinėje Lietuvoje.

 

Klasikiniai feministinės srovės tekstai mus jau seniai informavo, kad istoriškai moterys apibrėžiamos per santykį su vyrais – kaip žmonos, motinos ar dukterys. Ugnės Marijos Andrijauskaitės skaitytame pranešime įtaigiai papasakotos aktualios „jos istorijos“ (herstory) – apie aktyvias moteris, įsitraukusias į visuomenines veiklas. Tai Emma Goldman, kuri kovojo už laisvę nuo religijos, kapitalizmo ir reprodukcines teises bei padėjo anarchistinės minties pagrindus; socialistinių pažiūrų revoliucionierės Ona Kazanskaitė-Borutienė ir Ona Šimaitė, kurios prisidėjo prie žydų gelbėjimo, padėjo silpnesniems ir ieškojo būdų suvienyti žmones prieš tironiją. 

 

Agnė Narušytė atskleidė, kaip fotografija gali tapti priemone išreikšti tapatybę, užimti politinę poziciją. Pranešime pristatytos ir XX a. pr. kovotojos už lietuvybę, ir šiuolaikinės menininkės. Savo srityje jos ieško naujų prieigų, abejoja nusistovėjusiomis normomis. Ypač sudomino Akvilės Anglickaitės fotografijos, kuriuose žaidžiama moters įvaizdžiais: rūpestingos, nuolankios motinos-madonos ir aistros apimtos Marijos Magdalietės. Tokie kūriniai verčia dar kartą apmąstyti ir žiniasklaidos skleidžiamas žinutes apie moteriškumą.

Konferencijos akimirka. NDG archyvo nuotr.
Konferencijos akimirka. NDG archyvo nuotr.
Konferencijos akimirka. NDG archyvo nuotr.
Konferencijos akimirka. NDG archyvo nuotr.
Laima Kreivytė ir Agnė Narušytė. NDG archyvo nuotr.
Laima Kreivytė ir Agnė Narušytė. NDG archyvo nuotr.

Mus valdo psichopatai

Kevinas Duttonas apie politikus

Kevinas Duttonas – britų psichologas, psichopatijos tyrinėtojas, dirba Oksfordo universiteto eksperimentinės psichologijos skyriuje, yra „Channel 4“ kanalo laidos „Psichopato naktis“ vedėjas. Su Kevinu Duttonu „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose kalbėjosi Pawełas Smoleńskis. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Kora Ročkienė

Viltis, meilė ir cigaretės

Prisimenant Zygmuntą Baumaną

Prisimindami sausio 9 d. D. Britanijoje mirusį sociologą Zygmuntą Baumaną, pateikiame vieno paskutiniųjų jo interviu, „Gazeta Wyborcza“ išspausdinto 2016 metais, fragmentus. Su sociologe Aleksandra Kania ir Baumanu gegužės pradžioje jų namuose Lidse kalbėjosi Dorota Wodecka.

Zygmunt Bauman
Zygmunt Bauman
Aleksandra Fominaitė

„Monolitinės“ draugystės istorijos

Akvilės Misevičiūtės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) paroda „Konfeti logika“ galerijoje „Sodų 4“

Apžiūrint Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje surengtoje parodoje „Konfeti logika“ eksponuotus grafikų Akvilės Misevičiutės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) darbus pirmiausiai išryškėja paauglystė, „gariūnmetis“, daugiakultūriškumas. Autoriams šis laikotarpis sutapo su paauglyste ir tiesiogiai: abu gimę 1987 m., šiuo metu, matyt, daugiau ar mažiau išgyvena tarpsnį, kai jaučiama „nostalgija viskam“ (iš parodos aprašymo). Su „gariūnmečio“, kurį tik pastaruoju metu pradėta reflektuoti kaip unikalų lietuvių kultūros reiškinį, realijomis čia susiję ir estetika, ir siužetai, ir jų pasakojamose istorijose tvyranti nestabilumo, užslėptų pavojų, visuotinio nepasitikėjimo kupina atmosfera, kurioje, kaip ir visur, gyvuoja kažkas mielo ir „savo“. Dabar juokinga prisiminti, kokį emocinį krūvį – beribę pašaipą, nuostabą ir pasibjaurėjimą – tuo metu tūlam Lietuvos piliečiui turėjo patys žodžiai „menininkas“ ar „prie meno“. Juk, kaip sako rašytojas Andrius Jakučiūnas, „ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa.“ („Dėmesio – visai užmiršta sena“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-29-andrius-jakuciunas-demesio-visai-uzmirsta-sena/53791). Taip pat ir visam 10-ajam dešimtmečiui būdinga svaiginanti laisvė, aibė iliuzijų, seniai svajoto ribų peržengimo, gausių, nereglamentuotų raiškos galimybių suteiktas entuziazmas. Ta laisvė, kurios šiandien pasigendama, kai socialinė nelygybė bado akis, bet apsimetama, kad viskas gražu, nes „pozityvaus mąstymo“ virusu užsikrėtė net politikai, skatinantys besipiktinančius „tiesiog daugiau šypsotis“, o medijose, atrodo, nėra svarbesnės temos nei „sveikas“ maistas. Beribės individo laisvės, jo maišto prieš nepasitenkinimą sukeliančią tikrovę, iliuzijų atsikratymo, kovos už teisybę ir savo vertybes temos organiškai sujungia paauglystę kaip asmens ir „gariūnmetį“ kaip ištisos šalies raidos istoriją.

Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“, detalė. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Uncle Ben“, detalė. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) atspaudų serija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) atspaudų serija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antano Dubros (Stryts) kūrinių ekspozicija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antano Dubros (Stryts) kūrinių ekspozicija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) marškinėliai. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) marškinėliai. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) šokdynės. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) šokdynės. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Vampyras-agurkas“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Antanas Dubra (Stryts), „Vampyras-agurkas“. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) instaliacija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Akvilės Misevičiutės (Magicdust) instaliacija. 2016 m. A. Fominaitės nuotr.
Karolina Vitulskytė, Kristina Ižganaitytė

Redukuotas landšaftas

Kristinos Inčiūraitės paroda „Dykumėjimas“ galerijoje „Post“

Lapkričio 17 d. šiuolaikinio meno galerijoje ,,Post“ atidaryta pirmoji Kaune Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda ,,Dykumėjimas“, kurioje pristatomi naujausi jos kūriniai, lakoniškai tęsiantys migracijos bei geresnio gyvenimo paieškų temas: audiovizualinė instaliacija „Dykumėjimas“ (2016), piešinių ciklas „Masačusetsas, Vašingtonas“ (2016) ir ankstesnis eksperimentinis filmas „Fragmentas kaip priežodis“ (2014). Po parodos pristatymo kalbamės su menininke apie jos kūrybą.

Kristina Inčiūraitė, „Fragmentas kaip priežodis“, eksperimentinis filmas. 2014 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Fragmentas kaip priežodis“, eksperimentinis filmas. 2014 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Dykumėjimas“, audiovizualinė instaliacija, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Dykumėjimas“, audiovizualinė instaliacija, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Masačusetsas, Vašingtonas“, piešinių ciklas, 2016 m. L. Pranaitytės ir K. Inčiūraitės nuotr.
Laima Kreivytė

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Apie naujas parodinės erdvės grindis

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Meninio projekto naujos geros „Titaniko“ grindys pristatymas-diskusija spalio 27 d. Dalyvauja: Deimantas Narkevičius, Eglė Grėbliauskaitė, Laima Kreivytė, Nerijus Milerius.
Meninio projekto naujos geros „Titaniko“ grindys pristatymas-diskusija spalio 27 d. Dalyvauja: Deimantas Narkevičius, Eglė Grėbliauskaitė, Laima Kreivytė, Nerijus Milerius.
  PUSLAPIS IŠ 19  >>> Archyvas