Tarp disciplinų

Rita Mikučionytė

6-asis Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS)

Kelintus metus ankstyvą rudenį vykstantis renginys VGS (organizavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga) tradiciškai vilioja įvykių ir ekspozicijų gausa bei įvairove. Žinodama, kad galėsiu skirti tik šeštadienio pusdienį, savajam parodų maratonui iš anksto ruošiausi. Galiu nuoširdžiai pasidžiaugti puikia VGS skirta interneto svetaine, pradedant informacija ir baigiant navigacija.

Agnė Narušytė

Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais

Agnė Narušytė

Margaritos Matulytės kuruota paroda „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus.

Autorių grupė

Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos nariai, veikiantys kaip patariamasis organas, atsiliepdami į šių metų rugpjūčio 24 d. Kultūros ministerijos išplatiną žinią, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos sprendimu Petro Cvirkos paminklas Vilniuje išbraukiamas iš Kultūros paveldo registro, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį. Literatūros tarybos nariai reiškia susirūpinimą tokia kultūros administravimo praktika, kai vengiama platesnės diskusijos su kultūros ir meno lauko ekspertais, ir nepritaria būdui, kuriuo buvo priimtas šis savavališkas politizuotas sprendimas, kultūros ministrui neparodžius jokios iniciatyvos pasitarti.

Iš autorinio ciklo „Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“: Agnė Gintalaitė kalbina Eglę Ridikaitę

Vaikštant po Eglės Ridikaitės parodą „Link“ (LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 2 d.) kyla mintis, kad šios menininkės kūrybinė sėkmė galėtų tapti chrestomatiniu pavyzdžiu, kad pirmapradis mąstymas vaizdais tebėra legitimus kūrybos metodas šiuolaikinėje žodį prioritetizuojančioje profesionalaus meno aplinkoje. Kalbu apie vizualinę kūrybinę praktiką kaip mąstymo būdą, kai kūrybinė idėja nėra pirma sugalvojama žodžiais ir tuomet ieškoma forma jai išpildyti, kalbu apie kūrybos procesą, kuriame žodžiai nėra naudojami visai. Pokalbyje įsitikinu, kad pirminė įžvalga apie Eglės kūrybos metodą buvo teisinga. Tačiau, prieš leidžiantis į pokalbį, šią mintį noriu šiek tiek išplėsti.

Natalija Arlauskaitė

Paroda „Karambolage“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Tėvų namuose buvo ir turbūt tebėra vokelis su nuotraukomis, neskirtomis vaikui, o pamačiau jas būdama 6–7 metų. Tai nuotraukos „iš tėčio darbo“, kurių niekada nepasidarė daugiau, kažkaip atsidūrė namuose ir užsiliko: tarpusavyje nesusiję kriminalinės fotografijos pavyzdžiai. Į mašinų avarijas su nukentėjusiais žmonėmis žiūrėti nemėgau, be kita ko, buvo aišku, kad šitų tai jau visai negalima liesti ir matyti, o bažnytinių indų nuotraukos traukė. Kažkiek todėl, kad buvo „menas“, o jo nebuvo itin daug ir jis domino, bet ir todėl, kad šiose nuotraukose slypėjo neaiškumas: jei visa tai nusikaltimo pėdsakai, tai kada jos padarytos – jau indus suradus, anksčiau fotografuojant bažnyčios turtą ar besiruošiant vagystei? Kas gi jas padarė – gerieji ar blogieji? Apie nusikaltimą nieko nežinojau ir klausti nesiryžau, nes pati jaučiausi leistinumo ribą peržengusi, bet vaizdai neramino savo istorija.

Joana Vitkutė

Arba vieno peizažo iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos rebusai

Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Kad ir kokia girdėta būtų ši menotyrininkų taip dažnai vartojama frazė, kaskart reikia dar kartą įsitikinti jos teisingumu. Nes visai kaip ir žmonės, meno kūriniai turi savo individualias biografijas. Visai kaip ir žmonių gyvenimus, juos kartais gaubia paslapties šydas. Istoriniai kataklizmai, dingę ar sunykę inventoriai, egodokumentinių šaltinių stoka bei daugelis kitų priežasčių dažnai nepalieka kito kelio, kaip tik kūrinius nagrinėti remiantis spėjimais, interpretacijomis, artimų pavyzdžių paieškomis ar tiesiog nuojauta. Šia detektyvo darbą labai primenančia dailės istorikams gerai pažįstama „metodika“ tenka kliautis ir stengiantis geriau pažinti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM) saugomą senosios Vakarų Europos dailės kolekciją, kurios ekspozicijos atnaujinimo darbai jau įsibėgėjo.

Monika Krikštopaitytė

Dailės rekomendacijos vasaros pradžiai

Be jau atskirai aptartų parodų, nors ir atostogaujame, nes stokojame išteklių, norėtume atkreipti dėmesį į kelias parodas, kurių siūlytume nepraleisti.

Ramūno Almino paroda „Horizontas“ VDA „Akademijos“ galerijoje veiks iki liepos 10 dienos. Apie autorių rasti išsamesnės informacijos sudėtinga ir jo aštuonių kūrinių ekspozicija ne iš daugžodžiaujančių, anonsas irgi labai santūrus, tačiau ekspozicija daro didelį įspūdį, lieka grynumo jausmas. Tada norisi apie autorių galvoti kaip apie skulptūros „Patersoną“, kuris meną apgyvendina pačiame gyvenime. Visi objektai labai sutelkti, vientisi, meditatyvūs lyg menulio pilnatis.

Jurgita Ilčiukaitė

Neringos Poškutės-Jukumienės paroda galerijoje „Meno parkas“

Pribloškiantis pavadinimas ir dominuojanti rombo forma – taip Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkė, menininkė ir dėstytoja Neringa Poškutė-Jukumienė Kaune, galerijoje „Meno parkas“, pristato parodą skambiu ir nieko gera nežadančiu pavadinimu „WTF“.

Monika Krikštopaitytė

Palanga. Architektūros gidas, tekstų autoriai: Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė. Vilnius, „Lapas“, 2021, 320 p.

Knyga skiriama kuriantiems ir kursiantiems Palangą. Ir Šventąją. Šventoji čia dalyvauja kaip Palangos miesto (ir knygos antraštės) prielipa, nes pagal savivaldybes būtent taip ir yra. Rašant laišką į Šventąją reikia rašyti: Palanga 2. Nesu nei urbanistikos, nei architektūros specialistė, bet vaikystėje planavau užaugusi tapti Šventosios mere dėl vienos paprastos priežasties – žinojau ją atmintinai.