Tarp disciplinų
Marija Martinaitytė
Laikmenos, krepšiai, talpyklos, kaupyklos
Aurelijos Maknytės paroda„Kanalai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
„Šis krepšys pilnas pradžių be pabaigų, iniciacijų, praradimų, transformacijų ir interpretacijų, jame kur kas daugiau pokštų nei konfliktų, kur kas mažiau triumfo nei spąstų ar iliuzijų. Jis pilnas erdvėlaivių, kurie užstringa, misijų, kurios žlunga, žmonių, kurie nesupranta. Sakiau, kad sukurti įtraukiančią istoriją apie tai, kaip lukštenome laukines avižas, sunku, bet nesakiau, jog neįmanoma.“[1]
Rosana Lukauskaitė
Keturi šimtai pradžių, vienas atsisveikinimas
Björk „echolalia“ ir Jameso Merry „Metamorphlings“ Islandijos nacionalinėje galerijoje
Keturi šimtai kiaušinėlių ir vos du ar trys lizdai, nuausti iš motinos gyvenimo, – taip Björk dainoje „Sorrowful Soil“ kūno aritmetika pamažu virsta rauda. Tarp šių skaičių telpa laikas, kurio neįmanoma suskaičiuoti: laukimas, rūpestis, kažkam atiduotas miegas, balsas, kuriuo vėliau, patys to nepastebėdami, kalbėsime. Iš daugybės galimų pradžių tik kelios įgyja veidą, išmoksta tarti motinos vardą, ilgainiui susikuria atskirą pasaulį. O ji gyvena ir savo gyvenimą – su troškimais, maištu, žodžiais, kurių vaikai galbūt taip ir neišmoks suprasti.
Rita Mikučionytė
Apkalbėjimai ir pagalvojimai
Susitikimai su menininkais Vilniaus galerijose
Pasibaigęs Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS) provokuoja pasidalinti dar neišblėsusiais įspūdžiais, ypač tuo, ką pamačiau ir išgirdau per susitikimus su parodų autoriais, kuratoriais. Pasirinkau kelis įvykius. Deja, šiuokart nuošaly liko intriguojantys Žilvino Landzbergo, Mortos Jonynaitės, Erikos Povilonytės ir kitų autorių parodų pristatymai.
Kristina Stančienė
Kauksmas vidury dienos
Apie Valkininkų šiuolaikinio meno festivalį „Sūkuriai“
Valkininkai – nedidelis ramus miestelis Varėnos rajone, nuo Vilniaus nutolęs vos 50 kilometrų. Išsaugoję autentišką spindulinį gatvių, atsišakojančių nuo centrinės akmenimis grįstos aikštės, planą, jaukią medinių namukų architektūrą, Valkininkai istorijos tėkmėje patyrė daug praradimų. Įspūdingi vietos religiniai centrai, valdovų rezidencijos liko tik kažkur valstybės, archyvinių šaltinių ir pasakojamosios istorijos „pasąmonėje“.
Jovita Ambrazaitytė
Kai Kitas lieka tamsoje
Miglės Markulytės paroda „Kito vardo akimis. (ne)būti“ Marcinkonyse
Marcinkonių kaimas dažniausiai asocijuojasi su žaluma ir pušynų tyla. Į šį idilišką vaizdinį įsiterpia ir „Verpėjų“ meno rezidencija, kurioje gamta tampa kūrybos erdve. Menininkų darbuose pažįstamas kraštovaizdis įgauna kitą pavidalą, kaip ir Miglės Markulytės parodoje „Kito vardo akimis. (ne)būti“, kuri vasarą veikė Marcinkonių stoties galerijoje. Nedidelėje buvusios geležinkelio stoties erdvėje buvo eksponuojamos analoginės gamtos fotografijos, papildytos autorės tekstais ir vaizdo įrašais.
Paulina Pukytė
Inter canem et lupum
Romiečių vilkas /-ė ant vilniečių kalno
Vilniuje ant Gedimino kalno atsirado vilkas (skulptūra), ir atsirado labai daug skundų, kad jis nestaugia. Ne iš tikrųjų nestaugia, o simboliškai. (Nors nenustebčiau, jei kada nors ten atsirastų ir vilko skulptūra su įtaisytu tikru staugimo garsu, nes žmonėms, regis, vis sunkiau ką nors įsivaizduoti, o metaforos apskritai nepopuliarios.) Taip, jis, pagal bendrą visų supratimą, tikrai neatrodo kaip tas mūsų mitinis, simbolinis, geležinis, labai garsiai staugiantis vilkas, anot legendos, susapnuotas Vilniaus įkūrėjo Gedimino.
Gabija Naikauskaitė
Station Papillon / Nidos forumas
Apie „Drugelių stoties“ vasaros renginius Nidoje
Nidos meno fondo (N.A.F.) iniciatyva ne vieną išmušė iš vėžių, kai praėjusį birželį paskelbta apie naują meno projektą Neringoje. Po Neringos meno ir kultūros įstaigų langais pasigirdo truputį nejaukus žiogų svirpimas. Pranešime spaudai dalintasi siekiu į kraštą grąžinti intelektualinę aurą, išryškinti intelektualų, kurie atostogavo Nidoje XX a. pirmoje pusėje, vardai. Tikslas pasirodė rimtas.
Monika Pakerytė
Mano, tavo, jūsų
Apie Saulės Šmidtaitės ir Augustės Verikaitės parodą „Prisiminimai“ galerijoje „Vartai“
Vien dėl parodos pavadinimo – „Prisiminimai“ – nukeliauju savo prisiminimų takeliais. Parodoje lankiausi tris kartus, bet geriausiai prisimenu pirmąjį – per atidarymą. Buvo labai tvanki vasaros diena, atėjom dviese su G, bet viduje sutikau ir kitų draugų. Patalpoje taip pat buvo karšta. Gelsva šviesa atrodė lyg sklindanti iš stalinės lempos ar senovinio toršero. Žmonės lėtai judėjo aplink gėrimų stalą. V pasijuto prastai, tad greitai išėjo, aptarėm naują M šukuoseną, E valgė mažus itališkus riestainiukus ir gėrė vyną.
Emilija Vanagaitė
Neperregimos erdvės, neperregimi jausmai
Kamilės Pikelytės paroda „Draskaina“
Vieną karštą ankstyvo birželio pavakarę nutiko keistas dalykas – netikėta galimybė. Pasukusi nuo Rotušės į Antokolskio gatvės kiemą nusikėliau į tokią būseną, kurią galima įsivaizduoti tik gūdžiame kaime būnant vaiku, turinčiu lakią vaizduotę ir potraukį tamsioms istorijoms, neperregimoms erdvėmis bei jų keliamiems jausmams. Tai patyriau senamiesčio širdyje esančiame garaže, pasak menininkės Kamilės Pikelytės, šiuo metu priklausančiame jos dėdei, o kadaise – seneliui, kurio sodyboje ir užgimsta slaptasis reiškinys.
Justė Tarvydė
Apranga, namai ir kiti mūsų autobiografijos bendraautoriai
Spinta, kaip tapatybės laboratorija
Kas apie mus pasako daugiau – mūsų žodžiai ar mūsų daiktai? Šis klausimas gali pasirodyti paradoksalus kultūroje, kuri žmogų vis dar linkusi laikyti autonomišku savo gyvenimo autoriumi. Tačiau pažvelgus atidžiau akivaizdu, kad didelė dalis mūsų kasdienybės vyksta ne abstrakčių idėjų, o materialių objektų apsuptyje. Drabužiai, kuriuos renkamės ryte, knygos lentynose, batai prie durų, ant kėdės paliktas megztinis ar sentimentalių smulkmenų pilnas stalčius – visa tai tyliai dalyvauja kuriant mūsų tapatybę.
