Tarp disciplinų

Skaidra Trilupaitytė

Skverbimasis ne tik į dabartį, bet ir į mirusiųjų pasaulį, prisipažinsiu, glumina, nepaisant žinojimo, jog prie ekscentriškų įrankių greit priprantame. Pavyzdžiui, 2021 m. pradžioje ne vienas džiaugėsi ką tik pasirodžiusiu įmonės „MyHeritage“ pasiūlytu „Deep Nostalgia“ produktu. Čia demonstruojami žinomų istorinių asmenybių veidai sumirkčioja, nusišypso, galima stebėti ir subtiliai besikeičiančią niekada gyvai nefilmuoto žmogaus mimiką. Mat senovines fotografijas bendrovės puslapyje koregavo neuroninių tinklų programa, „atgaivinanti“ pasirinktą veidą trumpame vaizdo įraše.

Khrystyna Semerin

Tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis

Borodiankos, esančios šalia Bučos, okupacijos metu rusų kareiviai paleido keletą kulkų ir į Taraso Ševčenkos paminklą. Nuolatinis paminklų niokojimas vykstant karui Ukrainoje ne tik liudija okupantų barbariškumą ir neapykantą Ukrainai, bet ir veikia kaip argumentas diskusijoje apie skulptūrą ir atmintį, karą ir dekolonizaciją.

Skaidra Trilupaitytė

Kažin ar šiandien ką nors nustebintume pareiškimu, jog kasdieniame gyvenime mus supa kūno funkcijas pratęsiantys automatai arba asmens tapatybę analizuojančios „protingosios programėlės“. Įvairiausi skaitmeniniai padėjėjai kartais būna gana aktyvūs, netgi įkyriai besibraunantys į dėmesio lauką. Kai kurie mūsų įprato prie vadinamųjų asmeninių, nuolat besimokančių, asistentų.

Kūrybos potencialo galimybės

Spalio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje įvyko Šiaulių miesto ir apskrities meno bei kultūros organizacijų, įstaigų darbuotojams, menininkams ir visiems suinteresuotiems asmenims skirtas gerųjų patirčių sklaidos forumas „Kūrybinis potencialas: (pra)rastos galimybės“. Pirmoje forumo dalyje pranešimus skaitė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Anykščių, Panevėžio ir Šiaulių miestų atstovai, bendradarbiaujantys su menininkais ir plėtojantys meno inkubatorių, rezidencijų programas ar su menu susijusius projektus.

Gabija Naikauskaitė

Paroda „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Dar per parodos atidarymą (lapkričio 4 d.) stovint Radvilų rūmų dailės muziejaus fojė, iš rūsio sklindantis garsas baugino, bet kartu ir traukė sužinoti – kas ten? Lipant laiptais žemyn, sekant paskui nerimą keliantį garsą, šį tikslą iš galvos išmuša raudonos sienos, netikėtai atsiradusios tarp baltų ir pilkų restauruoto Radvilų rūmų interjero. Rūsio erdvė, dar išsaugojusi plyteles, tačiau su skylėmis sienose ir kai kur lubose, kuria atmosferą, išsiskiriančią iš tvarkingos, atnaujintos muziejaus aplinkos.

Emilija Vanagaitė

Pokalbis su meno istoriku Willu Gompertzu

Pirmas mano MOratonas. Labai jau ilgai trukęs, taip ilgai, jog MO nešė pyragus, o man pačiai išsilydė ir pro ausį išbėgo turėti konkretūs klausimai. Vėliau, nei planuota, susėdę su buvusiu BBC meno redaktoriumi, Tate galerijos vadovu, o dabar Barbican Centre vadovu Willu Gompertzu kalbėjomės apie tai, kas yra tapę jo misija – sukramtyti meno istoriją ir ją padaryti prieinamą platesnei auditorijai, taip pat ir apie problemą, kuri domina mane.

Kotryna Zylė

Pokalbis su iliustruotoju, tarptautinės paveikslėlių knygų kūrėjų ir leidėjų bendruomenės įkūrėju Samu McCullenu

Samas McCullenas – iliustruotojas iš Didžiosios Britanijos, kartu su broliu įkūręs tarptautinę „dPICTUS“ platformą, per kurią paveikslėlių knygų* leidėjai ir agentūros atranda talentus ir užmezga naujus leidybinius ryšius. Samo iniciatyva atsirado ir unikali svetainė „Picturebook Makers“, kurioje išskirtinių paveikslėlių knygų autoriai iš viso pasaulio atskleidžia savo darbo užkulisius ir knygų kūrimo procesus. Su Samu kalbamės apie jo aistrą paveikslėlių knygoms, pasiryžimą burti tarptautinę vaikų knygų profesionalų bendruomenę ir žmonių širdis atveriančias istorijas.

Linara Dovydaitytė

Paroda „Didžioji pramonė“ Ešo Darbo muziejuje

Mano kelionė į Liuksemburgą įvyko dėl laimingo atsitiktinumo. Šiais metais Kaunas dalijasi Europos kultūros sostinės titulu su Ešu prie Alzeto, antruoju Liuksemburgo miestu, kuriame ta proga buvo įkurtas pirmasis šalyje Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht). Jame, Europos kultūros sostinėms bendradarbiaujant, spalio pradžioje atidaryta Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėjos Auksės Petrulienės kuruojama paroda „The Great Industry“.

Agnė Narušytė

Interaktyvi Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“

Iš pradžių buvo tik pluoštelis nuotraukų ir mamos pasaka prieš miegą. Apie dėžę, kurioje užsimezgė „šeimos esmė“. Apie pabaisą šunį, kurio lojimas panėšėjo į kulkosvaidžio tratėjimą. Paskui Jenny Kagan pasakojo tėvų istoriją bendraklasiams ir matė „siaubą jų veiduose / siaubą, kurio aš nejutau“. 

Tai buvo tik pirmas kartas – nepakankamas. Plyšius tarp „pavogtų“ istorijos fragmentų reikėjo kažkuo užpildyti – kad ir dėže, pagaminta pagal mamos prisiminimus ir tėvo brėžinius. Trūko medžiagiškų įrodymų – tokia neįtikėtina ta istorija. Per daug makabriškas ir neįmanomas iš Vilijampolės geto išsigelbėjusių žydų nuotykis. O juk toje dėžėje glūdėjo tiek daug patirties ir suvokimo sluoksnių: „Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas.“ 

Kaip ją perteikti? Spręsti turėjo Jenny. Yra begalybė būdų. Ir kas tik neišmėginta – nuo tradicinių iki, regis, netinkamų pasakoti apie Holokaustą kaip Arto Spiegelmano komiksų knygelė „Maus“ (1991). Sunkiausia padaryti taip, kad pasakojimas pasiektų klausytoją, kurio dėmesys šiam nusikaltimui nusidėvėjęs jau iš anksto (taip, žinom, žinom, siaubas, ir nereikia apie tai kartoti). Mintis tą istoriją pasakoti mieste, kur ji vyko, turbūt kilo dar tada, kai menininkė ir kuratorė Paulina Pukytė pakvietė britę Jenny Kagan 2017 m. Kauno bienalei sukurti laikiną paminklą. Tuomet jos paprašytos pardavėjos dalijo „Aibės“ pirkėjams maišelius „Į kairę“ ir „Į dešinę“ – taip pat atsainiai kaip 1941 m. spalio 28 d. vyr. seržantas Helmutas Rauka piršto judesiu siuntė žydus, daug valandų prastovėjusius toje pat vietoje, arba toliau vergauti, arba mirti. 2007 vyrai, 2920 moterų, 4273 vaikai buvo nužudyti per vieną dieną. Gete gyventojų sumažėjo daugiau nei trečdaliu. 

Darja Serenko

Publikacija feisbuko paskyroje, rugsėjo 29 d.

Grįžę iš karo, negyvi mėlyni jaunikiai iš Rusijos amžiams atgula į savo jaunųjų lovas. Jie guli švariuose pataluose kaip karste, ir moterys greta jų, dar gyvos, guli kaip karste, ir visi žmonės iš kiekvieno blokinio daugiabučio guli kaip karste. Liaudyje net užgimė priežodis „namie ir kare kaip karste“. Baisu dabar gyventi, o mirti dar baisiau.