Tarp disciplinų

Monika Krikštopaitytė

Dvi bienalės Vilniuje

Popierius laiškams, klevo lapai, saldainis, ledų pagaliukas, šakelė, vinis, nuotrauka – beveik kaip mano palto kišenėje; ežio spygliai, gyvatės nareliai, tatuiruotas sidabras, varis, šilko siūlai, citrinmedis – it iš dienos ir nakties sapnų. Visa tai – tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „Metalofonas“ kūrinių medžiaga, išvardinau tik dalį.

Rokas Dovydėnas

Audriaus Janušonio paroda „Signalai ir giesmės“ VDA „Titanike“

Įtaigus, juokaujantis, kartais ironiškas Audriaus Janušonio menas yra kiek kitoks, nei įprasta tikėtis iš keramikos srities kūrėjų. Audrius meistriškai valdo paradoksą. Derina molines skulptūras, rastus daiktus, graviruotas keramikos plokštes ir pateikia visa tai vientisoje instaliacijoje.

Linara Dovydaitytė

Paroda „Dalelių skilimas“

Pati netikėčiausia vieta, į kurią mane yra nuvedę meno tyrimai, yra Ignalinos atominė elektrinė. Trys valandos kelio į atokų miškų ir ežerų regioną šiaurės rytuose, pakeliui nė vienos rodyklės ne tik į kadaise strateginį ir dėl to užslaptintą atominį objektą, bet ir į Visaginą, išaugusį iš energetikų gyvenvietės, lyg slaptumo šleifas tebesitęstų iki šiol. Ekskursijų po elektrinę dalyviams didžiausią įspūdį daro saugumo ritualai įeinant ir išeinant: palikus visus daiktus pereiti ginkluotų pasieniečių patikrą, išsirengti iki apatinių drabužių ir prisitaikyti baltas uniformas, batus ir šalmą, o grįžus įveikti radiacinės apšvitos patikrą, akivaizdžiai lengviau atsikvepiant išgirdus roboto žodžius „no contamination“. Nors nuo 2009 m. ši elektrinė nebeveikia, smalsūs žiūrovai čia neretai patiria radiacijos baimės priepuolius, pasakoja gidė. Ir aš, stovėdama ant branduolinio reaktoriaus viršaus, vienu metu išgyvenu priešingus jausmus.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Eglė Rindzevičiūtė kalbasi su Ele Carpenter apie meną, kultūrą ir paveldą atominėje eroje 

Tyrėja ir kuratorė Ele Carpenter dėsto Goldsmitho universitete. Ji kuravo Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Dalelių skilimas“, rodomą ŠMC bei Energetikos ir technikos muziejuje. Kuratorę kalbina parodos klausimais ją konsultavusi sociologė Eglė Rindzevičiūtė. Ji dėsto Kingstono universitete, koordinuoja tarptautinį tyrėjų, muziejininkų bei atominės industrijos atstovų tinklą, skirtą atominio kultūros paveldo plėtrai, o parodoje pristatė instaliaciją „Simuliatorius / Archyvas“.

Monika Krikštopaitytė

Kiek renginių įmanoma aplankyti?

Naujovės spazmas šiomis dienomis kankina ne tik meną (be abejo, ir visą vartojimo kultūrą), bet dažnėja ir kultūros politikos retorikoje bei praktikoje. Vis madingesnis tampa žodis „startuolis“. Atrodytų, tarsi šiuo metu jau veikiančių struktūrų būtų beviltiškai mažai, jos ištiktos stagnacijos ir nebeturi idėjų, o naujai dauginami jaunųjų kūrėjų blokai ir blokeliai viską išspręs.

Monika Krikštopaitytė

Festivalis, kompleksas ir paroda

Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.

Rita Mikučionytė

Povilo Ramanausko paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“ Pamėnkalnio galerijoje

Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.

Linas Bliškevičius

Meditacijos apie Roberto Narkaus parodą „Valdyba“ galerijoje „Vartai“

Roberto Narkaus personalinė paroda „Valdyba“ iškart sulaukė pasipiktinusių žvilgsnių ir nepasitenkinimo dėl to, jog esą čia tiesiog prikrauta šiukšlių, įvairiausių daiktų, statybinių medžiagų, meniškos aplinkos rekvizitų. Tas pasipiktinimas kai kam kyla vos tik užėjus į galeriją, kurios pirmoje salėje iškart įvyksta stiprus daiktiškumo smūgis, vėliau saldžiai peraugantis į nuosaikų ir šiuolaikinę meninės raiškos madą atitinkantį estetiškumą. Parodos esminis dėmuo – stambaus formato fotografijos – lyg sugrįžimas prie šaknų, jungiamas su studijos, kurioje, matyt, gimė kiti projektai, daiktais. Iš jų konstruojama instaliacija, įrėminanti įprastą mediją, taip ją išplečianti į erdvę. Bet yra ir nežymaus pasislapstymo – vienas kūrinys, matyt, neatitikęs bendros kompozicijos, eksponuojamas užverstas.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologu edukatoriumi Povilu Zaremba

Populiariojoje kultūroje (ypač vaikų animacijoje) dailininkas visada bus vaizduojamas su berete ir teptuku rankoje, o įsivaizduodami archeologą turbūt daugelis regi Indianą Džounsą: žmogų slepiamųjų spalvų apranga, su skrybėle, apdulkėjusį nuo kasinėjimų. Tačiau kiek to kasimo? 

Žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad archeologija yra vien darbas kastuvu, brėžinių sudarymas, griaučių preparavimas šepetėliu ir po to nuobodus radinių aprašinėjimas. Tai yra ganėtinai pasenusi samprata. Mokslo ir technologijų pažanga ir požiūrio į archeologiją bei patį jos tyrimo objektą – materialinę kultūrą – pokyčiai tarp mokslininkų viską keičia gana dramatiškai. Pavyzdžiui, jei šiuo metu kas nors bandytų tyrimus atlikti XX a. 6–7-ojo dešimtmečio metodais, tai būtų laikoma barbarizmu ir tikru informacijos naikinimu – anais laikais orientuotasi į išskirtinių ir įspūdingų radinių paiešką. Šiuolaikiniai archeologai dažnai laikosi strategijos „nekask, jei gali nekasti“. Ypač išskirtinės reikšmės objektus stengiamasi palikti ateičiai, tikintis dar pažangesnių tyrimo būdų.