Tarp disciplinų

Alberta Vengrytė

Pokalbis su Zoë Charlton

Kalbamės jūsų vizito Vilniaus dailės akademijoje metu. Neseniai pradėjote skaityti paskaitas George’o Masono universitete Ferfakso mieste, Virdžinijoje (JAV). Taip pat dėstėte Amerikos universitete Vašingtone, kur savo katedroje buvote pirmoji afroamerikietė. Dirbate ir aštuonių narių valdymo komitete Baltimorės meno muziejuje tam, kad „pergalvotumėte teisingas ir atskaitingas kultūros institucijų struktūras ir funkcijas įvairiose vietos ir regionų bendruomenėse“. Kaip visa ši akademinė veikla sutampa su jūsų kūrybine veikla? Amerikos akademinė bendruomenė jums atrodo labiau nutolusi ar įsitraukusi į aktualiausius šiuolaikinio meno procesus? Ar turėjote galimybę žvilgtelėti į Vilniaus akademinę bendruomenę – ar ji labai skiriasi?

Marija Martinaitytė

Paroda „Mediaramos“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Gimtadienis tęsiasi – privalgę pyragų, plaukiame siūbuojančiu laivu, prikimštu įvairių vaizdų vaizdelių, siužetų ir kontekstų. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros 25-mečio (savi)refleksijai skirtos parodos „Mediaramos“ dalys atsiranda vis nenuskęstančiame „Titanike“. Dviejuose parodų salių aukštuose susijungia dabartinių studentų (pirmame aukšte parodą jie – Viktorija Balkutė, Dovydas Černiauskas, Natalija Lokcikaitė bei Julija Kuprijaškinaitė – ir kuruoja) ir jos formavimąsi stebėti galėjusių dėstytojų (antro aukšto parodos kuratorės – akademijoje dėstančios Irma Stanaitytė-Bazienė ir Laura Stasiulytė-Gudaitė) vizijos.

Kristina Stančienė

„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune

Nemalonūs, bauginantys vaizdiniai – amžinas žmonijos vaizduotės penas ir dirgiklis, ilgainiui transformavęsis nuo žodinių pasakojimų iki šiuolaikinių medijų – kino industrijos, interneto. Paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje, sustabdo siaubo ikonografiją maždaug ties XIX a. pabaiga – XX a. pradžia ir per dabartinės lenkų menininkės kūrybą nutiesia giją į šiuolaikybę.

Virginija Vilutytė

Paroda „Vaivorykštė. Spalvos ir stebuklai tarp mitų, meno ir kultūros“ Milane

Išvydus netikėtą reiškinį užvaldo nuostaba, atmintyje lieka stebuklo įspūdis. Šį netikėtumo efektą galima patirti ne kartą parodoje „Rainbow. Colors and Wonders between Myths, Arts and Cultures“ Milano kultūros muziejuje – MUDEC. Ir pati paroda kelia nuostabą savo tema, joje telpančia reikšmių įvairove bei renginio masteliu. „Vaivorykštės“ parodos atidarymo laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai: vasario 16-oji – Pasaulinė antropologijos diena. Tai mums sufleruoja rengėjų žiūros perspektyvą. Paroda atidaryta tiesiogine žodžio prasme spalvingai. Atidarymo dieną, spaudos konferencijos metu, pirmą kartą po 1975 metų buvo galima išvysti Franco Summa (1938–2020) performanso „Jausmas, lyg ant manęs būtų vaivorykštė“ repliką.

Agnė Narušytė

Paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

„Žiūrėdavom kaip į žvaigždes, tik be džiaugsmo – ar į mus neatskrenda. O kai į juos pataiko, sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas“, – pasakoja Polina Borovyk apie Žytomyro bombardavimą dronais ir raketomis. Jai septyneri metai. Naktimis Polina nemiegodavo, nes žemė po namu drebėdavo nuo smūgių. Ji su mama išvažiavo, kai raketa pataikė į jų daržą. Dabar gyvena Lietuvoje ir yra viena iš tų ukrainiečių, kuriuos Nacionalinėje dailės galerijoje fotografavo Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius.

Monika Krikštopaitytė

Knygų mugė kaip arena ir susitikimų erdvė

Kažkur socialinių tinklų jūroje mačiau žmogų su kartoniniu plakatu, ant kurio angliškai parašyta: „Kaip taip gali būti, kad Niujorke visos knygos yra bestseleriai?“ Laisvai gali – Vilniaus knygų mugėje irgi dauguma labai ypatingos: nominuotos, premijuotos, ką nors darančios pirmą kartą arba žiauriai giliai, linksmai, efektyviai, kitaip tariant, komercinė retorika yra sukurta parduoti. Mes tai gerai žinome: nors reklamas neigiame, nežinomų produktų neperkame. Mūsų galvoje vis kaunasi lašininis ir kanapinis. Tai amžina, mitinė, niekada nesibaigianti kova, kuri ypač ryški mūsų knygų mugėje.

Agnė Narušytė

8-oji Nacionalinė emancipacijos diena

Dar visai neseniai, kai šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Nacionalinės emancipacijos dienos dalyvės viešbutyje užsisakė kambarį, kad iš jo balkono paskelbtų savo deklaraciją. Į tikrąjį signatarų balkoną mūsų neįleido. Dabar jau atviras ne tik balkonas, bet ir Signatarų namai – tokia yra naujosios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės valia. Vasario 16-ąją iš balkono kalba profesorius Vytautas Landsbergis. Vasario 17-ąją – Laima Kreivytė, Rasa Navickaitė, Miglė Anušauskaitė ir Indrė Širvinskaitė. Abiejų kalbų tema ta pati – prieš metus Rusijos pradėtas karas, siekiant užgrobti žemes, griauti miestus, žudyti ir prievartauti. „Pernai metais išėjusios į šį balkoną sakėme, kad ateitis yra moteriškos giminės, – pradeda skaityti deklaraciją Laima Kreivytė. – Tik negalėjome numatyti, kad jos vardas – Ukraina.“ Ji cituoja ukrainiečių poetę Liubov Jakimčiuk: „Poezijos apie karą nėra, kare – tik irimas, tik raidės ir visos jos rrrrrr.“ Prisimenamas ir Rūtos Meilutytės plaukimas raudonai nudažytu tvenkiniu prie Rusijos ambasados, vaizdžiai parodęs pasauliui, kad „kraujo puta kyla ir grasina paskandinti visus“. Paskui Indrė Širvinskaitė vardija Ukrainoje kovojančių moterų vardus ir slapyvardžius.

Monika Krikštopaitytė

Trijų parodų Vilniuje apžvalga

Svarbių švenčių, kaustančių pasaulio įvykių ir didelių renginių (kaip Knygų mugė) fone įprastas parodinis gyvenimas gali likti mažiau pastebėtas, tačiau jis plėtojasi savo ritmu, kaip kokia gamtinė ekosistema. Šioje aplinkoje egzistuoja gana turtinga įvairovė, kuri yra, ko gero, pagrindinis bet kurios sistemos sveikatos požymis. Apie tai labai norėjau pasikalbėti su Nacionalinės dailės galerijos lankytoja, kuri nuolatinėje ekspozicijoje garsiai ir užtikrintai tvirtino, kad Saukos pas save tikrai nekabintų ir tų šitų, kur aplink kabo. Verdiktas buvo griežtas ir nediskutuotinas. Senas, (ne)geras vartotojiškas argumentas menui vertinti išlieka gyvas kaip ir anksčiau. Jis, matyt, yra vertinimų ekosistemos įvairovės dalis... Vis dėlto gerai, kad nevyraujanti. O parodų įvairovę čia pat galima įrodyti pasitelkus tris parodas ir panagrinėjus vaizdo ir žodžio santykį jose.

Agnė Narušytė

Kęstučio Grigaliūno parodos „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“ galerijoje „Akademija“ tekstas

Ką veikti su nepažįstamo žmogaus fotografija? O jei tai grupė nepažįstamųjų? Iškylaujančių. Sėdinčių mokykliniuose suoluose. Pozuojančių miške su šautuvais. Mirusių. Prie tvoros sustatytų ar pasodintų lavonų – kažkodėl basų. Jau ketvirtą kartą menininkas Kęstutis Grigaliūnas užduoda tą patį klausimą, o atsakymai ir vėl sukrečia. Vėl kitaip.

Skaidra Trilupaitytė

Politikai dažnai būna pagrindiniai politinio teatro kūrėjai, tačiau ne visada. Kartais veiksmą „įsuka“ plačiau nesiviešinančios kokius antraplanius veikėjus išryškinančios įvaizdžių gaminimo agentūros, kitais atvejais – užkulisiuose virvutes tampantys patyrę pilkieji kardinolai. Strategijas modeliuoja neva tikrąsias žaidimo taisykles diktuojantys tarpusavio ryšiais susisaistę didžiojo verslo rykliai, kiti „reikšmingi sponsoriai“ (paprastai taip pat likę tūnoti šešėlyje). Bet šį sykį ne apie juos, o apie tuos politikus, kurie patys reklamuojasi kaip įmanydami.