Tarp disciplinų

Lijana Šatavičiūtė

Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

Lijana Šatavičiūtė

Kolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.

Monika Krikštopaitytė

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.

Linas Bliškevičius

Kristinos Inčiūraitės paroda „Apmąstant moteris“ Romoje

„AlbumArte“ šiuolaikinio meno parodų erdvėje Romoje vyksta Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Apmąstant moteris“ (ją papildo ir performansas MAXXI muziejuje „Fragmentas kaip priežodis“, kurio išvysti nepavyko dėl žemiškų priežasčių). Autorė atsisako lengviausio kelio, kuris pabrėžiamas kiekviename tekste apie ją, – problematikos suvedimo į reprezentacijas per kūną. Autorei būdinga pasitelkti kitas moteris, o ir šios dažnai lieka tarsi paslėptos.

Agnė Narušytė

Pusiau slapti dailės įvykiai

Rugsėjo 25 d. meno kūrinių kapinėse buvo laidojama paroda „Saldus ateities prakaitas“. Ji išgyveno vidutinį parodos amžių – beveik du vasaros mėnesius. Rugsėjo 2-ąją jos architektūrinis skeletas buvo išardytas ruošiant tuščią erdvę kitai parodai.

Rūta Ostrovskaja

Iš kelionių dienoraščio

Traukinys į Marcinkonis iš Vilniaus važiuoja triskart per dieną. Vaizdas pro langą toks, jog nustoji vėpsoti į telefoną. Ankstyvieji miško gėrybių rinkėjai su pilnais krepšiais kantriai sėdi ir laukia to vienintelio namo parvešiančio traukinio, o mes besimarkstydamos priešais saulę, žaidžiančią lieknuose pušų kamienuose, pasiekiame kelionės tikslą – medinukė carinio laikotarpio Marcinkonių traukinių stotis atvertomis durimis pasitinka mus ir vos kelis atvažiavusius. Galutinė maršruto stotelė, traukinys nustoja triukšmauti ir ore pakimba tokia tyla, jog pajunti, kad laikas čia teka visai kitaip nei Vilniuje, o orą norisi valgyti gabalais.

Aistė Kisarauskaitė

Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje

 

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Laimutė Ligeikaitė

Žvilgsnis į šių metų Thomo Manno festivalį Nidoje

Žavioji Nida, matyt, kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas: nuo unikalių kopų, senųjų kurėnų iki „Nida Jazz“ arba šūkio „Benai, plaukiam į Nidą!“ su nelabai vykusia talentingojo Vytauto Kernagio skulptūra ant suoliuko prie marių, arba stačiai gėdinga popsine „žvaigždžių alėja“. O gal dabar Nidą garsina ant Parnidžio kopos išdygęs paminklas prancūzų rašytojui ir prosovietiniam veikėjui Jeanui-Pauliui Sartre’ui? Sakoma, kad Klaudijaus Pūdymo skulptūra yra neblogas Antano Sutkaus fotografijos įamžinimas. Žinia, 1965 m. A. Sutkui pavyko nufotografuoti Sartre’ą su Simone de Bouvoir besilankantį Nidoje. Tada tokių veikėjų atvykimas į Sovietų Sąjungą buvo stiprus ideologinis sovietų laimėjimas. Vis dėlto prieštaringai vertinamo rašytojo skulptūra viename svarbiausių Nidos taškų atsirado tik pernai. Ne vienas svarstė kodėl. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė iškėlė versiją (kultūros almanachas „Dorė“, 2018, Klaipėda), jog tai „skulptūra ne Sartre’ui, ne Sutkaus fotografijai, bet desperatiškam norui pritraukti daugiau turistų (...). Šiuo atveju dar verta kalbėti apie politinės situacijos neišmanymą ir tautinės savigarbos stoką.“ Gal ir vėl eilinį kartą prašauta su paminklais?.. Tiesa, apie kultūrinio turizmo plėtrą nebūčiau tokios skeptiškos nuomonės, kaip savo straipsnyje toliau dėsto S. Daugirdaitė. Manyčiau, kultūrinis turizmas yra tai, ką geriausio galima pasiūlyti pasauliui. Žinoma, turint tvirtus vertybinius kriterijus.

Rosana Lukauskaitė

Paroda „Sekcija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose

Sekcijos dabar dažnai linksniuojamos parodų koncepcijose: pernai namų galerijoje „Trivium“ veikė paroda „Sekcija“, o KKKC Parodų rūmų fojė interjere lankytojus dabar pasitinka autentiški sovietinius laikus menantys svetainės baldai. Tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ įvadinė paroda „Sekcija“ (kuratoriai Saulius Bertulis ir Danius Drulys) kalba ne tik apie baldą, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai „išeksponuoti“ visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio, bet apie meno organizacijų vidinį skirstymą sekcijomis – parodoje dalyvauja LDS skulptorių, bet ne tik, sekcijų nariai su skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais.

Gražina Montvidaitė kalbina Niujorke gyvenantį menininką Julių Ludavičių

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“