Svarstydami, kas bus po mūsų, dažniausiai prieiname prie išvados, kad greičiausiai kažkas panašaus į tai, kas buvo ir prieš mus – vien iš senųjų civilizacijų likučių matome, kaip puikiai gamta atsiima savo teritoriją. Įprastą kasdienybę kardinaliai pakeitęs karantinas šį egzistencinį nerimą tik paaštrino, tačiau net įsigaliojus griežtiems viešojo gyvenimo apribojimams ir socialinio atsitolinimo būtinybei vyksta alternatyvi parodinė veikla – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka kviečia į virtualią Meilės Sposmanytės parodą „Europos peizažai“.
Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.
„Jokie kiti laikai taip primygtinai ir be paliovos nediegė kiekvienam žmogui minties apie mirtį kaip penkioliktasis šimtmetis. Per visą gyvenimą be atvangos aidi šauksmas: memento mori.“(1) Taip nutiko dėl visą Europą apėmusių epidemijų, kurias sukėlė mažos bakterijos Yersinia pestis. Didžiausia ir viską pradėjusi maro banga net įgavo savo vardą – „Juodoji mirtis“, nes į amžinąjį patalą sugulė nesuskaičiuojama daugybė Europos gyventojų. Šių laikų genetikai teigia, jog didieji marai į senąjį žemyną atkeliavo iš Kinijos kartu su pirkliais, diplomatais, armijomis ir žiurkėmis laivuose. Prekybos keliai visuomet buvo maro arterijos, papuošusios žmones pūliais prasprogstančiomis juodomis žaizdomis, o Europą užliejusios mirtimi. Vaizdų būta tokių žiaurių, jog viduramžių pabaigoje pradėta abejoti net Meilės evangelijos idealais, kaip neatitinkančiais tikrovės.(2) Pasaulį lyg išvalyti turėjęs prakeiksmas buvo didžiausias nuo VI a. ir pakeitė visuomenę, jos kultūrą ir ekonomiką, net viduramžių scholastika patyrė neatkuriamą nuosmukį(3), visuomenę apėmė gedulas, o žmogų lydėjo nuolatinės fatališkos nuojautos šešėlis. Todėl XV a. teologas Dionyzas Kartūzas savajame didiko gyvenimo vadove perspėja: „O kai jis į patalą gulasi, tegu atmena, kad lygiai taip pat, kaip dabar jis pats į patalą gulasi, greitai jo kūną kiti paguldys į kapą.“(4) Tačiau gyvenimas nesustoja net skęsdamas visuotinėje agonijoje. Žmogus visuomet norėjo žinoti ir priežastis, ir pasekmes, galų gale kas seks po to.
Pastebėjau feisbuke, juk ten nusikėlė dabar jau visas bendravimas, kad kasdien kuriate po išsiuvinėtą kaukę. Ar jos skirtos vis kitam žmogui? Vardinės?
Taip, daugelis vardinės. Pirmos iškeliavo į Halės turgų – nuostabaus restorano „Spoon Out“ šeimininkams. Žmonės dirba nemažindami tempo. Kitaip bankrotas, o Halės maistas juk – fantastiškas senamiesčio fenomenas. Reikia palaikyti.
Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.
Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija
Vilniaus miesto savivaldybės
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai
2020 03 20, Vilnius
KREIPIMASIS
Šiuolaikiniuose demokratiniuose miestuose sugyvena reprezentacinės ir alternatyvios erdvės. Pastarųjų atsiradimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Minint šio svarbaus įvykio trisdešimtmetį prašome Vilniaus savivaldybę atkreipti dėmesį į „Kabliu“ vadinamo pastato Kauno g. 5 vertę ir išsaugoti jį kaip unikalią visumą, kurią sudaro šio pastato specifinių savybių kombinacija:
- pagal tipinį sovietmečio socialistinio realizmo stiliaus projektą pastatytas geležinkeliečių kultūros rūmų pastatas (1958);
- pasikeitusią politinę situaciją įkūnijęs Mindaugo Navako skulptūrinis objektas „Kablys“ (1994);
- turtinga ir svarbi „Kablio“ visuomeninių-kultūrinių veiklų istorija (1994–2020).
Mindaugas Navakas, „Kablys” (skulptūra ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų fasado). 1994 m. Nuotrauka iš NDG dailės informacijos centro archyvoMindaugas Navakas, „Kablys” (skulptūra ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų fasado). 1994 m. Autoriaus nuotr.Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama” fragmentas Nacionalinėje dailės galerijoje 2014 m. J. Lapienio nuotr.Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama” fragmentas Nacionalinėje dailės galerijoje 2014 m. J. Lapienio nuotr.Mindaugas Navakas, „Raudonas”. 2004 m. Parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama” fragmentas Nacionalinėje dailės galerijoje 2014 m. J. Lapienio nuotr.Mindaugas Navakas, „Decorare”. 2007 m. Vilniaus Geležinio vilko tiltas, projekto „Menas netikėtose erdvėse” dalis.Mindaugas Navakas, „Kolona N”. 2005 m.
Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.
Marek Wołodźko, „Pėdos“Marek Wołodźko, „Pėdos“Marek Wołodźko, „Pėdos“Marek Wołodźko, „Pėdos“Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Pasikalbėti apie kūrybą su tarpdiscipliniu garso menininku Arturu Bumšteinu susitikome Jaunimo teatre, kuriame pastarąjį pusmetį jis dirba net prie dviejų kūrinių: kaip kompozitorius Krystiano Lupos režisuojamame spektaklyje „Austerlicas“ ir kaip eksperimentinio kūrinio „Kalkwerkas“ pagal Thomo Bernhardo romaną režisierius. Tai atspindi kūrybingą, sunkiai kategorizuojamą Bumšteino asmenybę. Jo darbai veržiasi iš žanrinių rėmų, savitai girdimas ir matomas pasaulis skleidžiasi eksperimentinėmis scenos meno formomis.
Arturas Bumšteinas. N. Kryptsovos nuotr.Arturas Bumšteinas. K. Pleitos nuotr.Scena iš garso instaliacijos-performanso „Olympian machine“. Rengėjų nuotr.Scena iš garso instaliacijos-performanso „Olympian machine“. Rengėjų nuotr.Scena iš garso instaliacijos-performanso „Olympian machine“. Rengėjų nuotr.Scena iš garso instaliacijos-performanso „Olympian machine“. Rengėjų nuotr.Scena iš garso instaliacijos-performanso „Olympian machine“. M. Aleksos nuotr.Scena iš garso instaliacijos-performanso „Olympian machine“. M. Aleksos nuotr.
Paroda „Ar ji ateina?“ pristato jauniausios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybą. Jos kuratorė – Laura Stasiulytė-Gudaitė. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į Z kartos kūrėjų, užaugusių jau technonarkomanijos laikais, kūrinius, kuriuose individualios patirtys mainosi su medijų kaleidoskopo paveiktomis amžinosiomis lyties, kūno, tikro ir virtualaus moteriškumo temomis.
Saulės Miežytės performansas „Melanin print“. L. Grušecko nuotr.Saulės Miežytės performansas „Melanin print“. L. Grušecko nuotr.Aistė Marija Stankevičiūtė, „Ar ji ateina?“. Rengėjų nuotr.Aistė Marija Stankevičiūtė, „Ar ji ateina?“. Rengėjų nuotr.Austėja Masliukaitė, „Nebenoriu“. Autorės nuotr.Ištrauka iš Agnės Masilionytės „Doxy“. Autorės nuotr.
Kultūros periodinė spauda užsiima nuoseklia Lietuvos elitinės kultūros stebėsena ir analize, ji taip pat yra terpė atsirasti ir augti meno kritikos ir literatūros talentams. Pirmiausiai šios leidybos vertinimais remiasi Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, Lietuvos kultūros ministerija, LR kultūros atašė korpusas ir kultūros bendruomenė, o parašyti tekstai sugula į antologijas ir vadovėlius, nes juos kuria profesionalūs meno kritikai, rašytojai. Deja, net 7 metus nebuvo didinamas šios srities rėmimo biudžetas, kas privedė kultūrinę spaudą prie išsekimo: darbuotojų atlyginimai nesiekia bedarbio pašalpos lygio, dėl itin menkų honorarų (20–30 Eur) protestavo meno kritikai, leidiniai mažino savo apimtis ir periodiškumą (liko tik vienas kassavaitinis 16 psl. apimties leidinys).
