Tarp disciplinų

Paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda, skirta pažvelgti į vieno ryškiausių XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio (1919–1984) gyvenimą ir kūrybą. Su viena iš parodos kuratorių Egle Juocevičiūte apie parodos rengimo iššūkius, gausų archyvinį Balsio palikimą ir jo vizualumą kalbasi dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.

br. Mindaugas Slapšinskas OP

Ieškant šiuolaikinės bažnytinės dailės įtaigumo

Bažnyčia jau seniai nebėra meno mecenatė, vieta, kur gimsta naujos meno idėjos, kur dailininkui leidžiama žengti žingsnį į priekį, kurti ir palikti savo pėdsaką. Ką ten mecenatė?! Bažnyčia ne tai kad nebėra mecenatė, ji šiandien labiau asocijuojasi su institucija, net ir mene bijančia naujumo, menkai ką išmanančia apie šiandienos meną, jo paieškas ir daug saugiau besijaučiančia iki koktumo saldžiame art sulpicient šešėlyje.

Erika Grigoravičienė

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Lijana Šatavičiūtė

Grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Tekstilininkių grupės „Baltos kandys“ retrospektyva „Tėkmė“, skirta bendros veiklos 20-mečiui, kviečia panirti į tekančio laiko būseną. Parodos architektai (latviai Davis Licitis, Martins Blanks, Krists Zankovskis), atsižvelgdami į menininkių pageidavimus, ekspoziciją inscenizavo taip, kad pagrindiniai akcentai būtų gamta ir laiko bei erdvės kaita. Grublėtas uolas primenantis glamžytas baltas popierius pasikartoja visoje salės erdvėje: dengia pusryčių stalą, salės langų angas ir kinetinės instaliacijos „Suktinis“ palapinės išorę.

Lijana Šatavičiūtė

Kolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai kolekcininkų, neabejingų rinkinių sudarymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, kurią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir Lietuvos dailės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcionavimu besidominčiųjų poreikius.

Monika Krikštopaitytė

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.

Linas Bliškevičius

Kristinos Inčiūraitės paroda „Apmąstant moteris“ Romoje

„AlbumArte“ šiuolaikinio meno parodų erdvėje Romoje vyksta Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Apmąstant moteris“ (ją papildo ir performansas MAXXI muziejuje „Fragmentas kaip priežodis“, kurio išvysti nepavyko dėl žemiškų priežasčių). Autorė atsisako lengviausio kelio, kuris pabrėžiamas kiekviename tekste apie ją, – problematikos suvedimo į reprezentacijas per kūną. Autorei būdinga pasitelkti kitas moteris, o ir šios dažnai lieka tarsi paslėptos.

Agnė Narušytė

Pusiau slapti dailės įvykiai

Rugsėjo 25 d. meno kūrinių kapinėse buvo laidojama paroda „Saldus ateities prakaitas“. Ji išgyveno vidutinį parodos amžių – beveik du vasaros mėnesius. Rugsėjo 2-ąją jos architektūrinis skeletas buvo išardytas ruošiant tuščią erdvę kitai parodai.

Rūta Ostrovskaja

Iš kelionių dienoraščio

Traukinys į Marcinkonis iš Vilniaus važiuoja triskart per dieną. Vaizdas pro langą toks, jog nustoji vėpsoti į telefoną. Ankstyvieji miško gėrybių rinkėjai su pilnais krepšiais kantriai sėdi ir laukia to vienintelio namo parvešiančio traukinio, o mes besimarkstydamos priešais saulę, žaidžiančią lieknuose pušų kamienuose, pasiekiame kelionės tikslą – medinukė carinio laikotarpio Marcinkonių traukinių stotis atvertomis durimis pasitinka mus ir vos kelis atvažiavusius. Galutinė maršruto stotelė, traukinys nustoja triukšmauti ir ore pakimba tokia tyla, jog pajunti, kad laikas čia teka visai kitaip nei Vilniuje, o orą norisi valgyti gabalais.

Aistė Kisarauskaitė

Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje

 

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.