7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp disciplinų

Agnė Narušytė

Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje

Iš parodos „O ką, jeigu?“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.

Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Rasuolė Jautakytė, „Išeikvotų daiktų teatras“. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Rasuolė Jautakytė, „Išeikvotų daiktų teatras“. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Žudys, instaliacijos fragmentas. 2021 m. A. Narušytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Klausimai, kylantys lankant parodas

Keturių parodų Vilniuje apžvalga

Išsivadavusios nuo Vasiljevo suknelių Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3A) salės neliko tuščios, jas užpildė Lietuvos tekstilės klasika tapusių menininkių grupės „Baltos kandys“ paroda „Rytai Vakaruose“ (veikia iki rugsėjo 26 d.).

„Baltos kandys“, parodos „Rytai Vakaruose“ vaizdas. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, parodos „Rytai Vakaruose“ vaizdas. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, „Alsavimas“. 2021 m.  Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, „Alsavimas“. 2021 m. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, parodos „Rytai Vakaruose“ vaizdas. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, parodos „Rytai Vakaruose“ vaizdas. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, parodos „Rytai Vakaruose“ vaizdas. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, parodos „Rytai Vakaruose“ vaizdas. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, „Miškan“, fragmentas. 2007–2019 m. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, „Miškan“, fragmentas. 2007–2019 m. Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, „Spartakas“, fragmentas. 2021 m.  Autorės nuotr.
„Baltos kandys“, „Spartakas“, fragmentas. 2021 m. Autorės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Ex nihilo. Atsitiktinai ir paradoksaliai“ fragmentas. Autorės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Ex nihilo. Atsitiktinai ir paradoksaliai“ fragmentas. Autorės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Ex nihilo. Atsitiktinai ir paradoksaliai“ fragmentas. Autorės nuotr.
Malvinos Jelinskaitės parodos „Ex nihilo. Atsitiktinai ir paradoksaliai“ fragmentas. Autorės nuotr.

Esu už paprastumą, bet prieš supaprastinimą

Iš autorinio ciklo ,,Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“: Agnė Gintalaitė kalbina Pauliną Eglę Pukytę

Nuo studijų laikų man yra įstrigusi vieno kultūros teorijas dėsčiusio, VDA vizituojančio dėstytojo frazė, kad net sudėtingiausią teoriją turi būti įmanoma paaiškinti taip, kad suprastų kiekviena kaimo močiutė. Pasak jo, jei negali to padaryti, vadinasi, pats gerai nesupranti. Kodėl taip sunku žmonėms paaiškinti, kas yra menas? Ypač tas, kuris nėra akivaizdžiai gražus ir derantis prie sofos. Gal jo kūrėjai ir tyrinėtojai kalba taip neaiškiai, nes patys to nesupranta? Viena iš Eglių išsakė mintį: jei meną visai suprastume ir aiškiai apibrėžtume, tai jau nebebūtų menas, o tik teorija.

Paulina Eglė Pukytė. Londonas. 2008 m. A. Gintalaitės nuotr.
Paulina Eglė Pukytė. Londonas. 2008 m. A. Gintalaitės nuotr.
Paulina Eglė Pukytė, „Oi visa ta mergelių kompanija“, videotekstas. 2001 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Oi visa ta mergelių kompanija“, videotekstas. 2001 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Jūs sugrojote arba sugrosite dar vieną himno natą“, įvietinta instaliacija: grotos, garsas. 2020 m.
Paulina Eglė Pukytė, „Jūs sugrojote arba sugrosite dar vieną himno natą“, įvietinta instaliacija: grotos, garsas. 2020 m.
Paulina Pukytė, „Kažkas yra“, knygos viršelis. 2021 m.
Paulina Pukytė, „Kažkas yra“, knygos viršelis. 2021 m.

Kaip pasižiūrėti iš šalies

Karantino skaitiniai. Birželis

Džes keturiolika metų. Ji simpatiška, ištikima ir empatiška. Džes neegzistuoja iš tikrųjų. Tai garsios animacinių filmų studijos „Pixar“, sukūrusios šiemet „Oskaru“ apdovanotą „Sielą“, naujo filmo herojė. Filmo dar nėra, bet apie Džes jau žino ne vienas socialinių tinklų vartotojas. Mat čia pasirodė žinia, kad „Pixar“ ieško aktorės, kuri įgarsintų Džes. Ideali kandidatė turi būti 12–17 metų, nebijanti mikrofono, energinga ir translytė.

„Marija Antuanetė“
„Marija Antuanetė“
„Edvardas II“
„Edvardas II“
Natalija Arlauskaitė

Riksmo sonogramos

Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“

Dar kartą pratęsta, visai į pabaigą eina Jurgos Barilaitės paroda „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ galerijoje „Trivium“ (Vitebsko g. 23, Vilnius, lankymas tik susitarus (8-693) 58318). Todėl kviesdama paskubėti visgi kalbėsiu apie ją kaip apie kūrinių rinkinį – kūrinių, kurių centrinis ir yra videodarbas „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ (1999). Stambiu, žmogaus ūgio planu pateikiantis vis rėkiantį menininkės veidą, jis rodomas didelės maišo drobės, vaizduojančios nutapytą didžiulę kūdikio galvą, fone. Greta pakabintas ekranas be garso kartoja ištrauką iš Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000), kuriame „titulinis“ performansas atliekamas tiesiogiai pačioje filmo pradžioje (jį ir matome), ir atvaizduojamas, nors šis momentas lieka neparodytas: viename iš epizodų matome užtildytą televizorių, kurio ekraną užpildo tas pats rėkiantis Barilaitės veidas, kokį matome kylantį iš drobės. Kitoje galerijos pusėje, atskirtame kampe, skaidrių būgnelis suka fotoperformansą „Baimės ministerija“ (1999), sukurtą tarsi perlenkiant kiekvieną fotografiją, nes jos skirtos būti projektuojamos į kampą. Kiekviena tokia kampinė nuotrauka vaizduoja sykiu autoaktą, kartais dalinai užtušuotą, ir riksmą – nuogas kūnas it surakintais raumenimis išlenktas, o veidą dažniausiai „užantspauduoja“ riksmo grimasa.

Jurga Barilaitė, „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ fragmentas. 1999 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ fragmentas. 1999 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ fragmentas. 1999 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ fragmentas. 1999 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000) fragmentas.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000) fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000) fragmentas.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Janinos Lapinskaitės filmo „Aktas“ (2000) fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Baimės ministerija“ (1999) fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Baimės ministerija“ (1999) fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Baimės ministerija“ (1999) fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Baimės ministerija“ (1999) fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Rita Mikučionytė

Pradedant Kūdrų parku

Penkių parodų Vilniuje apžvalga

Šyla oras, o ir parodų atmosfera kaip niekad įkaitusi – natūralu, kad iš pradžių norisi apžiūrėti lauko ekspozicijas. Pirmiausia žiūriu, kas gi vyksta Užupyje įsikūrusiame Kūdrų parke (buvau ten dar prieš oficialų atidarymą), po to skubu apžiūrėti naują galerijos „apiece“ ekspozicinę vitriną „Čiudirkos“ skvere, esančiame V. Kudirkos ir M.K. Čiurlionio gatvių sankryžoje. Na, šįkart turėjau interesų net keliose Vilniaus galerijose – Jono Meko vizualiųjų menų centre, VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto parodų salėje bei Mokytojų namuose įsikūrusioje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje.

Kūdrų parkas. Danas Aleksa „Dumplės“, 2020 m.  V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Danas Aleksa „Dumplės“, 2020 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Mindaugas Navakas „Plaukikas II“, 2015–2016 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Mindaugas Navakas „Plaukikas II“, 2015–2016 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Mindaugas Navakas „Plaukikas II“, 2015–2016 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Mindaugas Navakas „Plaukikas II“, 2015–2016 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Tauras Kensminas, „[An]atominis industrinis“, 2018 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Tauras Kensminas, „[An]atominis industrinis“, 2018 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Mykolas Sauka, „Embrionai“, 2020 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Mykolas Sauka, „Embrionai“, 2020 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Vladas Urbanavičius „Junginys III“, 2021 m. V. Nomado nuotr.
Kūdrų parkas. Vladas Urbanavičius „Junginys III“, 2021 m. V. Nomado nuotr.

Kam reikia skaitymo kulto?

Karantino skaitiniai. Gegužė. Antras

Kai Vilniuje susirinkę demonstruoja tik vieną nuomonę pripažįstantys naujųjų viduramžių šalininkai, pasaulyje vyksta daug įdomių diskusijų. Net apie knygas, kurių lietuviai skaito vis mažiau. Balandžio pabaigoje Knygos dienos proga Lenkijoje surengta apklausa parodė, kad bent vieną knygą į rankas pernai paėmė 42 procentai apklaustųjų.

„Livraria lello“ Porte
„Livraria lello“ Porte

Visiems gyventi gamtoje būtų utopiška

Tarpdisciplininio meno kūrėją Juliją Pociūtę kalbina Gintarė Žaltauskaitė

Julija Pociūtė instaliacijoms naudoja įvairius objektus ir medžiagas. Naujausioje parodoje „Greitas atsakymas“ (Vilniuje) Pociūtė nagrinėja tarpines būsenas, atsirandančias iš žmogaus ir gamtos santykio. O parodoje „Augimo ribos“ (Diuseldorfe) pristatomi anksčiau sukurti fotografijos, skulptūros ir videomeno kūriniai.

 

Jūsų kūryboje – daug gamtos elementų ir jos vaizdų kūriniuose. Kaip jie atsiranda?

Kurdama parodą „Greitas atsakymas“ supratau, kad man aktualus ir įdomus gamtos ir žmogaus santykis, gamtos ir civilizacijos prieštara. Taip pat gilinausi į tvarumo filosofiją. Atradau, kad yra atlikta nemažai tyrimų apie žmogaus ir gamtos ryšio atkūrimą. O vienas iš būdų spręsti ekologijos problemas – vėl susijungti su gamta. Tai, kas tau patinka, ką tu myli, tuo ir rūpiniesi. Tad kuo labiau žmogus tolsta nuo gamtos, tuo daugiau užsidaro savo patogioje aplinkoje, tampa jai mažiau empatiškas. Būdamas savo „dėžutėje“, jaučiasi atskirtas ir priklausomas nuo savo veiksmų. Tačiau pradėjus suvokti tarpusavio ryšį ir jo įtaką aplinkai ir sau, ateina kitas sąmoningumas. O jam atėjus gali įvykti pokytis.

J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.
J. Pociūtės parodos „Greitas atsakymas” fragmentas. J. Balsevičiaus nuotr.

Biologiškai mums reikia meno, kaip ir miško

Iš autorinio ciklo „Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“: Agnė Gintalaitė kalbina Eglę Rindzevičiūtę

„Kodėl tu klausinėji Eglių apie meną?“ – klausimu į klausimą man atsakė Eglė Rindzevičiūtė, politikos ir kultūros tyrėja, dėstanti sociologiją Kingstono universitete Londone. Besiaiškindama artikuliuotiems tikslams reikliai akademikei ir suformulavau šių pokalbių koncepciją, įžodinau intuityviai atsiradusį norą suprasti. Improvizuoju fenomenologinį-antropologinį tyrimą apie meno sampratas. Pasirinkau Egles kaip atsitiktinę imtį, nes... kodėl ne Eglės? Ir kartu ta imtis nėra visai atsitiktinė, nes ryškiai matomų Eglių Lietuvos kultūriniame ir meniniame lauke nemažai.

Eglė Rindzevičiūtė. A. Gintalaitės nuotr.
Eglė Rindzevičiūtė. A. Gintalaitės nuotr.

Sveikinimas iš praeities

Prisimenant ryškų dailės istoriką ir kritiką Mikalojų Vorobjovą (g. 1903 m. gegužės 19 d.)

Tėvų laiškas Mikalojui Vorobjovui, publikuotas Giedrės Jankevičiūtės sudarytoje knygoje „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“, I tomas, (p. 132–133), R. Paknio leidykla, 2017. Transkribavo ir iš rusų kalbos vertė Audra Kairienė.

Mikalojus Vorobjovas. Iš LNDM archyvo
Mikalojus Vorobjovas. Iš LNDM archyvo
  PUSLAPIS IŠ 38  >>> Archyvas