Tarp disciplinų
Agnė Gintalaitė
Mokslu racionalizuotas ekodvasingumas
Pasibaigus Nomedos ir Gedimino Urbonų parodai „Dalinai užpelkinta institucija“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Vienoje savo akademinių esė Bronas Tayloras* staiga peržengia žanro ribas ir ima pasakoti asmeninę istoriją apie tai, kaip jis pasijuto užmezgęs ryšį su jūros vėžliu. Juodu kartu plaukiojo, nardė, vėžlys iškildavo į paviršių įkvėpti oro tuo pat metu, kai jo prireikdavo žmogui, tarsi suprasdamas ir priimdamas jo autentiškumą. Tayloras, apmąstydamas šį nutikimą, pagavo save kvestionuojant užsimezgančios draugystės išgyvenimą, kurį įvertino kaip savyje tebeegzistuojantį epistemologinį nuolankumą antropocentristinės Vakarų kultūros suformuotam žinojimui, kad mąstymas, jausmai ir bendravimas priklauso tik žmogiškajai sferai.
Bliss
J'Accuse!..
Kuratoriaus atsakymas į tekstą „Tarpuvartė“ „Naujajame Židinyje-Aiduose“
Tarpviete vadinamas dalykas, kuris yra nei šen, nei ten. Todėl tarpviete galima pavadinti ir Emilijos Vanagaitės tekstą, publikuotą „Naujajame Židinyje“ (in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 5, 2023), kas yra gan neblogas mažos rinkos, meno lauko ar objektyvaus žvilgsnio apribotumo, sąlygoto demografinių aplinkybių, ar šiaip jau pasenusio, neempatiško ir nejautraus nusistatymo simptomas. Apie Agatos Orlovskos parodą „Per speculum et in aenigmate“ „Vartų“ galerijoje parašytas tekstas nepataiko nei į kritiką (jei taikytume jai objektyvumo ar pasverties standartus), nei į šiaip pamąstymą. Jis yra kažkur tarp asmeniškumo ir grafomaniškų pomėgių. Ypač problemiškas tampa uždavinys nenusileisti iki tokiems tekstams būdingo lygio, tačiau nesunku pastebėti bendrą teksto autorės kliovimąsi nuotaikomis, o ne teiginiais, kuriuos turi lydėti bent koks nors jų pagrindimas.
Monika Krikštopaitytė
Kaip apversti tylą
Eglės Vertelkaitės paroda „Briedžių sala“ Vilniaus grafikos meno centre „Kairė–dešinė“
Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai.
Viktorija Mištautaitė
Kūrybingieji yra gentis
Apie Miesto sodų plenerą, vykusį rugpjūčio 5 d. Kaune, Šilainių kolektyviniuose soduose
Menininkai cirkuliuoja VIII Kauno forto gamtinėje aplinkoje. Pasiutusiai lyja. Žvilgsnio išklotinė apima visą virtinę neatpažintų, tiksliau būtų sakyti, nesusietinų vienoje horizontalioje visumoje dalykų. Automagistralės pakelių želdiniais apaugusios kalvos, vaistiniai, žoliniai, šakniavaisiai ir dar kitokie augalai, augantys pakeltose, medinėse sukaltose (dabar madingose) lysvėse ir tose tradicinėse vagose. Kolektyviniai sodai. Obelų, agurkų ir medetkų panoramoje kiūkso, kaip iš Imanto Selenio miesto dienoraščių-fotografijų ciklo, Šilainių mikrorajono išstypėliai daugiabučiai ir žemaūgės veislės gyvenamieji namai. Atrodo, kad atsiduriame rašytojo Charleso Dodgsono fantastinio romano „Alisa Stebuklų šalyje“ personažų vietose.
Aistė Kisarauskaitė
Vienas taškelis žalios
Ištrauka iš meno doktorantūros kūrybinio projekto „Daržas kaip meninė praktika“
Karalienės Bonos Sforcos vyresnioji dukra jai davė sukarpyto „Syngonium Albo Variegated“ narelį su vienu lapeliu, Bona įdėjo jį į skaidraus plastiko daiktadėžę su drėgnomis samanomis, retkarčiais apžiūrėdavo, papurkšdavo vandeniu, bet retai. Plastiko dėžės – idealūs šiltnamiai, kur nereikia laistyti. Lapelis pamažu nyko, juo maitinosi iš kitos pagaliuko pusės auganti šaknis. Po daugelio dienų ir net mėnesių šaknis išsišakojo, iš augimo taško išlindo nedidelis smailėjantis spyglys – būsimas lapas. Singonis ilgai suko naują lapelį, vėl daugybę dienų, kol tapo aišku – jis visai baltas. Pati tikriausia variegacija. „Variegated“ galėtų būti verčiamas kaip margas, bet, procesui įsisiautėjus, neliko jokio margumo, tik balta spalva. Nė taškelio žalios, kuri duotų gyvybę. Albinosas, neturintis chlorofilo, maitinančio augalus.
Agnė Narušytė
Vėluoju siųsti atviruką
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ apie menamą Rytų Europos ir Afrikos draugystę
Modernistinis Kauno centrinio pašto pastatas pagal paskirtį nebenaudojamas ir kažko laukia. Jo nenugriovė. Bet ryšiams palaikyti tokių didelių erdvių ir nebereikia, kai pakanka išmanaus mobiliojo telefono. Ištaigingas pašto fasadas, sukonstruotas jungiant užapvalintas ir stačiakampes formas, puošiant liaudiškų ornamentų citatomis, dabar reiškia tik praeitį. Tad menininkai jau ne kartą juo naudojosi kaip laiko mašina. Ji veikia jau vien kabinetų išdėstymu ir pro plačius langus plūstančia šviesa, nukeliančia į kitokius laikus, kai žinios reikėdavo laukti, o pokalbius su žmonėmis kituose miestuose ar šalyse – užsisakyti iš anksto.
Lina Ringelienė
Raštuose užkoduota istorija
Paroda „Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“ Kauno paveikslų galerijoje
Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje veikia paroda, paremta besitęsiančiu Alytaus medvilnės kombinato palikimo tyrimu, kurią pristato bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“, nuo 2017 m. rengianti parodų ciklą „Didžioji pramonė“. Parodos eksponatai atkeliavo iš Alytaus kraštotyros muziejaus. 2022 m. Alytui rengiantis tapti kultūros sostine, dailininkei ir šios parodos kuratorei Gintarei Markevičienei-Žaltei kilo idėja pristatyti miestui kadaise didžiausios Baltijos šalyse veikusios medvilnės perdirbimo įmonės palikimą.
Skaidra Trilupaitytė
Saitai, interesai ir individualios istorijos
Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenės
Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius.
Monika Kalinauskaitė
Gyvi katedros akmenys
Agatos Orlovskos paroda „Per Speculum et in Aenigmate“ galerijoje „Vartai“
Agatos Orlovskos kūryba nėra dovanėlė žiūrovui. Priešingai – kai kuriuose darbuose žiūrovai yra kone manipuliatyviai klaidinami ar net savotiškai apvagiami. Pasisavinama jų rega, ausų ramybė, smalsumas, viltis ar net iškvėpimai. Tačiau priešingai, nei atrodo iš tokio aprašymo, šis procesas nepalieka skriaudos jausmo, kokį ne kartą yra bandę sukelti įvairūs nukarūnuoti genijai. Veikiau galime pasijusti kaip gyvi katedros akmenys – ieškodami garso pradžios ar generuodami drėgmę tampame kažkokio, gal net ne vien menininkės grandiozinio sumanymo dalimi.
Helmutas Šabasevičius
Laikinumo ir amžinybės sodas
Paroda „Florentem“ Vilniaus paveikslų galerijoje
„Aplinkui krenta žiedlapiai – it sniegas, / Ir krenta norai – jais šventai tikėjom, – / Pakąsti šalto rudeninio vėjo, / Tarytum metai, jau seniai praėję...“ – savo prisiminimuose apie Vilnių ir Lietuvos dvarus rašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869; iš lenkų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė). Įvairiausių augalų ir žiedlapių – sudžiovintų, nupieštų, nutapytų, išsiuvinėtų – apstu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje „Florentem“, kuri žydinčius augalus atskleidžia pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis: kaip stebėjimo, mokslo, kūrybos ir vaizduotės objektą.
