Tarp disciplinų
Aleksandra Fominaitė
„Jeigu niekas neužpyks, ? – Lietuvos širdis“
Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Vilniuje ir Kaune
MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.
Giedrė Jankevičiūtė
„Vilnius amžinai“
Miesto gidų ir atvaizdų dialogas meno pažinimo centre „Tartle“
Meno pažinimo centras „Tartle“ pagrįstai didžiuojasi viena gražiausių Vilniaus panoramų su vaizdu į Bernardinų sodą, senamiesčio stogus ir Gedimino kalną. Sunku įsivaizduoti geresnę vietą parodai apie Vilniaus vaizdinį ir jo kaitą laike. Tokia paroda, be to, dar nušviečianti iki šiol nuosekliai netyrinėtą Vilniaus turizmo istoriją, čia kaip tik ir buvo atidaryta gegužės 25 dieną. Ji siejama su artėjančiu Vilniaus 700-mečiu, tad veiks iki kitų metų vidurio. Parodos pavadinimo dalis ir kartu jos motto „Vilnius amžinai“ – žodžiai iš Julijaus Kłoso, Vilniaus mylėtojo ir žinovo, vieno geriausių mūsų miesto gidų autoriaus, frazės: „Pažinti Vilnių reiškia pamilti jį amžinai.“ Ši frazė išreiškia visų parodos rengėjų, o pirmiausia savo gimtojo miesto atvaizdo ir jo kontekstų tyrimams kelis dešimtmečius skyrusios parodos kuratorės Laimos Laučkaitės meilę ir žavėjimąsi nedylančiu Vilniaus grožiu bei atsparumu visoms jį ištikusioms negandoms.
Monika Krikštopaitytė
Darbštusis žiūrovas
Vilniaus parodų apžvalga
„Vangi vaizduotė ir tingios akys – štai kas būdinga dabartinei dailės publikai; ją reikia vedžioti už rankelės“, – rašo vienas talentingiausių praėjusio šimtmečio menotyrininkų Mikalojus Vorobjovas. Rašoma apie pirmųjų lietuviškų parodų lankytojus, kuriems Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pasipiktinęs rengėjų prašymu parašyti kūrinių paaiškinimus, eksponavo darbus be jokių prierašų. (Mikalojus Vorobjovas, M.K. Čiurlionis. Lietuvių tapytojas ir muzikas, Vilnius, Aidai, 2012, p. 98). Na o dabar koks tas žiūrovas? Koks mūsų požiūris į raštelius parodose? Kokie mūsų gebėjimai priimti vizualinę ir tekstinę informaciją dabar, kai kasdien skalaujame savo smegenis neaprėpiamais srautais iš socialinių tinklų, paieškos sistemų, jau net nežinia į ką reaguodami, nuolat jausdami, kad greičiausiai ką nors (oi, daug ką) praleidome.
Lijana Šatavičiūtė
Koks puikus gali būti molis
Paroda „Lutum magnum“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Lietuvos keramika pastaruoju metu nestokoja dėmesio. Kauno meno mokyklos Keramikos katedros 90-mečiui skirtas parodų maratonas, prasidėjęs 2021 m. ir aktualizavęs tradicijos ir novatoriškumo aspektus, tęsiasi. Nuo liepos 8 d. Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija) veikia mūsų keramikos paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ (kuratorės Rita Mikučionytė, Agnė Šemberaitė), kaskart iš įvairių pasaulio kampelių pasiekia žinios apie lietuvių keramikų pelnytus tarptautinius laurus.
Natalija Arlauskaitė
„Viskas didinga“: žiūrėti ir matyti
Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje
Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:
Linartas Tuomas
Prekybcentrio erdvėlaikis
Nostalgija, utopija, ekonomija
Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.
Vilniaus miesto muziejus
Istorikas Povilas Andrius Stepavičius: laikui bėgant visi miestai neišvengiamai „suvalgo“ aplink esančius kaimus
Pokalbis su parodos „Kas į Viršulus?“ kuratoriumi
Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.
Viktorija Mištautaitė
Įsivaizduokite
Įvietinta paroda „Lilith“ buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike
„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai.
Agnė Narušytė
Nenorime į praeitį
Trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.
Viktorija Mištautaitė
Prašau, neužmirškime
Ukrainiečių tapybos magistrantų Darios Antyp ir Antono Pedoso paroda galerijoje „Vartai“
Jau trečią savaitę su studijų kolegėmis lankome Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamuosius darbus-parodas. Birželio 17 d. galerijoje „Vartai“ tapybos magistro laipsnį gynėsi bei meno projektus pristatė ukrainiečiai Daria Antyp ir Antonas Pedos. Abejingų, kaip galima suprasti, nebuvo. O aš, baimindamasi, kad mano gerklėje esantis gumulas nepradėtų rėkti erdvėje, nesąmoningai pasirinkau viską užsirašyti.
