Tarp disciplinų

Kęstutis K. Šiaulytis

Rugsėjo saulėje švytinčiame Vilniaus senamiestyje, Pilies ir Didžiosios gatvių sąrangoje, visą neeilinį savaitgalį (20–22 d.) aplink Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų lyg radijo bangomis sklandė slaptinga teatrinio festivalio pagava. Tomis dienomis iš muziejaus bromos vis išnirdavo sceninio rekvizito nešuliai, aktoriško stoto figūros, kurios nepasimesdamos tarp pulkais besibūriuojančių įvairiakalbių turistų skubėjo tai Rotušės, tai Signatarų namų kryptimi. Ir penktadienio pavakarę tos bromos medinius vartus pravėręs aktorius Kristijonas Siparis muziejaus prieigas apgulusiems miestelėnams paskelbė naujo festivalio atidarymą. Greta jo vilniečius sveikino šios šventės organizatorės – Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė, Vilniaus, UNESCO literatūros miesto, direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė bei Signatarų namų direktorė Dalia Strimaitytė. Žinia, festivalio modus vivendi gimė teatro „Arbatvakariai“ namuose, jie taip pat Vilniaus grindinio festivalio (VGF) iniciatoriai bei organizatoriai.

Beata Baublinskienė

Muzikos ir kino projektas LNOBT Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste

Rugsėjo 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvyko antrasis pasaulyje Jono Meko (1922–2019) „Requiem“ atlikimas. Pirmą kartą paskutinis Meko filmas „Requiem“, skirtas rodyti gyvai atliekant Giuseppe’s Verdi „Messa da Requiem“, buvo pademonstruotas 2019 m. Niujorke, „The Shed“ meno erdvėje, jau po menininko mirties. Kūrinio, kuriam žymusis filmininkas iš Semeniškių paskyrė paskutinius savo gyvenimo metus, atsiradimą ir atlikimą inicijavo meno kuratorius Hansas Ulrichas Obristas ir „The Shed“ vadovas Alexas Pootsas, muzikiniam atlikimui dirigavo žymus batutos meistras Teodoras Currentzis.

Rokas Dovydėnas

Pokalbis su estų menininke Edith Karlson

60-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje, Estijos paviljone, eksponuojama Edith Karlson paroda „Hora lupi“, kuri veiks iki lapkričio 24 dienos.  Kaip teigiama paviljono pristatyme, menininkė „tyrinėja primityvius žmogaus potraukius, jų banalumą ir iškilmingumą, ir taip pat kvestionuoja atpirkimo galimybę pasaulyje, kuris to nevertas“. Paviljonas įsikūręs Cannaregio rajone, Santa Maria delle Penitenti bažnyčioje, pastatytoje 1725 m. architekto Giorgio Massari. Bažnyčia yra didesnio komplekso – prieglaudos, skirtos buvusioms prostitutėms, – dalis.

Paulina Pukytė

Mano 5 geriausi paviljonai ir kiti

1. Lenkija. Ukrainos menininkų grupė (Atvira grupė: Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga). Manau, turėjo gauti „auksinį liūtą“. Tai, kad žiuri niekaip neapdovanojo ir neatžymėjo šio paviljono, dar kartą primena mums, kad bienalėje (vis tiek) dominuojančios Vakarų valstybės, kartu su plačiausiai šiemet reprezentuojamais post-kolonijiniais Global South, nelaiko rytų Europos valstybių buvusiomis kolonijomis (nors jų išsilaisvinimas vyksta net ir šiandien). Kolonizatoriai atsiprašinėja tik savų kolonijų. Bet šiame paviljone gerai yra jau tai, kad Lenkijoje neperrinkus į valdžią ultra-dešiniųjų, lenkai skubiai nurašė jau išrinktą konservatyvų ir anti-europietišką savo šalies kandidatą į bienalę ir vietoj jo pasikvietė ukrainiečių menininkus. Jų kūrinys jaudina ir sukrečia ne vien tuo, kad matome karą išgyvenusius (vis dar išgyvenančius) ukrainiečius, pasakojančius savo patirtis per įvairių karo garsų pamėgdžiojimą balsu, bet ir tuo, kad menininkai priešais šias video projekcijas pristatė daugybę mikrofonų ir kviečia žiūrovus kartoti tuos garsus nelyg karaokėje. Niekas, žinokite, nekartoja. Nedrįsta. Tiesiog negali. Ir tuo akivaizdžiu negalėjimu sukuriamas dar didesnis kūrinio poveikis. Net nekilo ranka ten fotografuoti ar filmuoti. 

Kristina Stančienė

Šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“

Valkininkų (Varėnos raj. ) šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“, kurio premjera įvyko birželio 29 d.  – tai ką tik išsiritęs iš kiaušinio kūrybinis eksperimentas, sugalvotas Žilvino Landzbergo ir įgyvendintas kartu su vietos kultūros centro darbuotojais. Formaliai – tai projekto „Garsas nebūtinai muzika“ dalis, o kalbant paprastai dzūkiškai – atajo mincis, ir...

Laima Kreivytė

Žilvino Kempino instaliacijos

Žilvinas Kempinas vienu metu yra dviejose vietose – Vilniuje ir Plungėje. Tai išskirtinis įvykis Lietuvos meno lauke, nes vasarą galima apžiūrėti ir Kempino instaliaciją „Vėjalaikis“ Vilniaus katedros varpinėje, ir „Tūbą“ Žemaičių dailės muziejuje, įsikūrusiame Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje. Šių dviejų kūrinių patyrimas leidžia geriau suprasti, kaip atsiranda instaliacijos – optiniai prietaisai. Kai vienu metu žvelgi į kūrinį ir pro jį, esi žiūrintis ir apžiūrimas. Įvietintas menas susieja kūrinį ir konkrečią aplinką, bet Kempinas ne įvietina, o įlaikina. Jis ne užpildo erdvę, o perkošia nematomus atomus ir dalelytes, priversdamas magnetinę juostelę vibruoti, ir per judesį erdvinį patyrimą paverčia laikiniu.

Onutė Gaidamavičiūtė

„Art Compensa“ versus „ArtVilnius“

Baigiantis kalendoriniam pavasariui, gegužės 24–26 dienomis, vyko jau trečius metus organizuojama tarptautinė meno mugė „Art Compensa“. Koncertų salėje „Compensa“ 2500 kv. metrų erdvėse tris dienas savo kūrybą pristatė per pusšimtį autorių.

Monika Krikštopaitytė

Po Meno kritikos apdovanojimų, po diskusijų, po susitikimų

Apie meno kritikus galvojame mažai – tai jie galvoja apie mus (menininkus, publiką, meno bendruomenę). Tai jie turi mums (gerai argumentavę!) pranešti apie vertas dėmesio parodas, išskirtinius įvykius, iškilius kūrėjus, seikėti grūdus nuo pelų, kai reikia, graudžiai atsikvėpti arba piktai šūktelt, pagirti ir pabarti. Pageidautina, kad tai darytų žmonėms suprantama, įtaigia kalba. Gerai, jei dar ir prajuokintų, bet svarbiausia, kad žodžiais įrėmintų, pakeltų ant pjedestalo ar ką nors painaus paverstų aiškesniu, vestų už rankos, pristatytų premijoms. Tai jie turi tapti ryšininkais tarp kūrėjo (muziejaus, kuratoriaus, autoriaus) ir žiūrovų... Kažką panašaus girdime kalbant, kai mėginami formuluoti lūkesčiai šiai profesijai.

Aurelija Maknytė

Aistės Kisarauskaitės paroda „Bona Sforca sako:“ VDA parodų salėse „Titanikas“[1]

 

---

[1] Tekstas parašytas Aistės Kisarauskaitės meno daktaro projekto „Daržo fenomenas. Daržas kaip meno praktika“ recenzijos pagrindu (Vilniaus dailės akademija, 2024 m. gegužės 24 d.).

Aistės Kisarauskaitės avataras – Karalienė Bona – kviečia į parodą, kuri yra daržas. Aptvertas galerijos sienomis, prižiūrėtas, ravimas, tręšiamas, genimas, valgomas, kitaip naudojamas. Daržas-paroda turėtų augti, jos autorė – daržininkė, sodininkė – turėtų ją auginti. Kaip teigia parodos autorė, auginimo džiaugsmui dokumentuoti labai tinka akvarelė.

Aistė Kisarauskaitė

Dano Aleksos paroda „Peizažas 8 km/h greičiu“ galerijoje „(AV17)“

Lietuvos meno lauke mes visi susiję nematomomis šaknimis, šakomis ar laistymo sistemomis, kai vienas kitam padedame įkūnyti sumanymus, kalbamės apie idėjas, bandydami susirinkti kritiką dar prieš atidarant parodą ir pataisyti trūkumus, vieni kitus pažįstame artimiau ar bent jau sveikinamės, todėl šioje bendruomenėje meno kritika turi savo specifiką. Nemanau, kad verta gaminti nuasmenintus tekstus, tarsi matyčiau kūrinius iš tolimos viršukalnės, o išvykti porai metų ir grįžus viską pamatyti naujomis akimis kol kas sudėtinga. Tad šį kartą planuoju be sąžinės graužimo aukoti objektyvumą ir pabūti tiesiog pasakojimo dalyve.