Naviguoti primetamų pasirinkimų erdvėse

Gyvendami skaitmeninių sistemų saistomuose miestuose neišvengiamai nardome pasirinkimų erdvėse. Sparčiau ir lengviau susirasti nežinomą adresą padeda žemę po kojomis sužemėlapiavę google mapsai, greitai gauti informaciją ar netgi reikiamas prekes galime pasitelkę „vartotojams draugiškas“ programėles. Rinkdamiesi iš paslaugų siūlytojų „asmeniškai mums“ sukurto meniu, rodos, išvengiame gaišaties ir nesusipratimų; beje, tam skirtas ir vis sparčiau veikiantis internetas. Pavėžėjimą automobiliu, maistą ir daiktus tiekiantys bei juos užsisakantys miestiečiai šiose sistemose natūraliai tapo išaukštintosios gig (t.y. platformų) ekonomikos proceso dalyviais. Galimybė viską atlikti sparčiausiu būdu ir be jokių institucinių tarpininkų taip pat siūlo maksimalią laisvę vis gausėjantiems savarankiškai veikiantiems platformų darbuotojams, mat išsivadavę iš griežtų industrinės ekonomikos taisyklių, kaip teigta žiniasklaidoje, jie „žavisi galimybėmis valdyti savo laiką“.

Tuo pat metu laisvus pasirinkimus įgalinančios, nuolat atsinaujinančios gig ekonomikos materialiosios grandys tapo vis mažiau matomos. Apie fizinį vargą ir panašius dalykus automatizuotai veikiančių platformų atstovai ar jų savininkai juk nekalba. Tačiau daug pasakoja apie dirbtiniu intelektu valdomą pasaulį ir naujųjų skaitmeninių produktų žavesį. Nė nepajutome, kaip prieš kelerius metus užklupusi COVID-19 pandemija su visomis savo pasekmėmis leido išplėtoti ir sustiprinti platformų ekonomiką tokiu mastu, kad vartotojams iš esmės nematomos virtualių sandorių sąsajos tapo dar sunkiau išpainiojamos. Net ir gerokai anksčiau, pavyzdžiui, maisto pristatymo platformų klientai nejučia ėmė įsivaizduoti, jog norimas patiekalas prie jų durų atsiranda dėl to, kad protingas visa matantis robotas tvarkingai prižiūri gamintojus, siuntinį ruošiančius restoranų darbuotojus ir užsakymą atgabenančius kurjerius. Kone elegantiški programėlės pranešimai iš tiesų sudarydavo kiek nejaukų bendrystės įspūdį, ypač pandemijos pradžioje (atlikus užsisakymą ekrane keistoka buvo išvysti Super! A human being has seen your order).  

Prie viso to greitai įpratome ir lengvu piršto spustelėjimu, patapšnojimu, brūkštelėjimu ėmėme „nesunkiai valdyti“ užsakymus, siuntų judėjimą. Beveik liovėmės stebėtis smulkmenomis. Dabar mažiau glumina net ir tai, kad ne viskas vyksta vien sklandžiai ir be trikdžių. Tuos trikdžius – vėlavimus, keistus „pakibimus“, netgi staiga nenumaldomai ilgėjantį laiko iki maisto pristatymo intervalą arba minučių skaičiavimą atgal, pati visai neseniai tą patyriau, – suvokiame kaip pernelyg painios skaitmeninės visagalybės kaprizus. Platformų vadovai ar programėles kuriantys inžinieriai yra kažkur pernelyg toli, jiems nepasiskųsi. Anoniminiai operatoriai ir kurjeriais dirbantys gyvi žmonės dėl pranešimų sutrikimų ar užsikemšančių gatvių taip pat ne visuomet kalti. Į akis labiau krinta net ne pavieniai nesusipratimai, bet principinis atsakomybės išsisklaidymas, išankstinių sąlygų ir santykių miglotumas. Pasak pasaulinių sistemų susietumą ir jų dizainą analizavusio technologijų filosofo Benjamino Brattono, tokį begalinį jungčių komplektiškumą šiandien galima įsivaizduoti tiesiog kaip visą pasaulį persmelkiančią megastruktūrą, kuri funkcionuoja rankoje laikomame telefone, mieste, pastatuose, kiekvienoje tiekimo grandinėje, kiekviename vaizdinyje, bet kuriame archyve, kiekvienoje užklausoje. Globaliai veikianti „minkštoji“ skaitmeninė megaarchitektūra, realybės tarpsluoksnių šūsnis ir kupeta (angl. the stack) provokuoja persvarstyti suvereniteto prasmę. Brattonas neatsitiktinai klausia, kokia yra politinės geografijos ateitis, kai dabarties politika nesunkiai atsisaisto nuo geografinio vietos apibrėžtumo. Ir ką mums šiandien sako žemėlapiai, kai geografinis taškas konvertuojasi į geolokaciją, tačiau nėra iki galo aišku, kas iš tiesų suteikia dabartinę prasmę konkrečiai vietai – savininkai, vartotojai, o gal skaitmeninė platforma, kuri juos suveda?

Logistiniai viduriai ir nežmogiško laiko labirintai

Pastaraisiais metais pradėta rimtai svarstyti apie pasaulinių sistemų ir programinių įrangų priklausomybę nuo geopolitikos, tačiau ne mažiau svarbi yra jų priklausomybė nuo Žemės resursų, geologijos istorijos, darbuotojų fizinių pastangų. Daugelyje sistemų dabar įdiegtas su žmogumi bendra(darbia)ujantis ir besimokantis dirbtinis intelektas turi gana didelę žemiškąją  kainą, šiuo metu, beje, sparčiai augančią. Savo knygoje „DI atlasas: galia, politika ir planetos išteklių kaina dirbtiniam intelektui“ (angl. Atlas of AI: Power, Politics, and the Planetary Costs of Artificial Intelligence) Kate Crawford aprašė kūnišką ir materialiąją dirbtinio intelekto varikliais varomą pasaulinės ekonomikos pusę. Skirtingais pavyzdžiais parodė, kaip DI sistemose susiurbiami ir absorbuojami realūs tolimų pasaulio vietovių ištekliai, žmonių prakaitas, kapitalas ir laikas. Šiuolaikinėje skaitmeninių platformų ekonomikoje dirbančių individų patyrimus neišvengiamai modifikuoja griežta ir automatizuota priežiūra, nematomi vertinimo balai, laiko moduliacijos. Taigi, pasak Crawford, užuot toliau retoriškai ir naiviai klausę, ar robotai pakeis žmones darbo rinkoje, geriau pasidomėkime, kodėl žmonės vis dažniau nejučia pradedami tapatinti su robotais ir kaip tai iš esmės keičia darbo pobūdį. Juk daugumą veiklų apgaubęs žavus dirbtinio proto vaizdinys viešojoje diskusijų erdvėje leidžia „užsimerkti“ ir ignoruoti faktą, kad būtent žmonės dažnai atlieka nykias rutinines užduotis.

Crawford aprašo ne skaitmeninių platformų ekonomikos fasadą, bet „vidurius“. Tarkime, ji išsamiai pasakoja apie gautą galimybę aplankyti milžinišką JAV „Amazon“ prekių pildymo centrą Robinsvilyje, Naujajame Džersyje. Tai pagrindinis paskirstymo sandėlis šalies šiaurės rytuose, į kurį įėjus atsiskleidžia svaiginantis šiuolaikinės logistikos ir standartizacijos spektaklis, skirtas maksimaliam siuntų pristatymo efektyvumui. Pats pirmas dalykas, kurį tyrėja pamatė, buvo didelis užrašas „Laiko matuoklis“ ant vieno iš ryškiai geltonų betoninių stulpų, besidriekiančių per didžiulę 1,2 mln. kvadratinių pėdų gamyklinę erdvę. Ties įėjimu į sandėlį reguliariais intervalais išdėliota dešimtys kitų laikrodžių – čia stebima ir skaičiuojama kiekviena darbo sekundė ir visų asmenų judėjimas. Vos tik įžengę į šią erdvę darbuotojai patys nusiskenuoja (visai kaip sandėlyje skenuojamos siuntos) ir nuo tos akimirkos yra prižiūrimi. Negausiai įrengtose fluorescencinėmis lemputėmis apšviestose poilsio patalpose taip pat yra laiko matuokliai ir dar daugiau sekimo ženklų visiems įeinantiems ir išeinantiems. Per pamainą darbuotojams skiriama tik penkiolika minučių tam, kas tiesiogiai nesusiję su pačiu darbu, pietums skiriama pusvalandžio pertrauka. Pamainos trunka dešimt valandų.

Griežta laiko kontrolė yra svarbiausias „Amazon“ logistikos imperijos ramstis, taigi ir darbuotojų kūnai valdomi pagal kalkuliatoriaus principą, judėjimas turi nustatytą ritmą. Kadangi įmonė yra antra pagal dydį privati darbdavė JAV, daugelis kitų korporacijų stengiasi mėgdžioti „Amazon“ požiūrį, vis labiau investuodamos į automatizuotas sistemas ir taip siekdamos iš mažesnio darbuotojų skaičiaus išspausti kuo daugiau naudos, taip gerinant pačios įmonės rodiklius. Crawford aprašytieji paskirstymo sandėliai yra neišvengiami mišrūnai – čia žmonės triūsia šalia mašinų ir joms padeda, o maksimalaus laiko išnaudojimo siekis būtent žmones verčia vis labiau pasitempti. Ši neparadinė, nuo pernelyg smalsių pašalinių slepiama fizinė skaitmeninio kapitalizmo vieta tyrėjai leido „visu gražumu“ pamatyti ir suprasti sistemos kompromisus, dėl kurių biologiniai kūnai tampa savotiškais platformų faktotumais – nužmogintais pusiau robotizuotas funkcijas atliekančiais papildiniais, darančiais būtent tai, ko robotai tikrai nemoka ir negali atlikti.

Panašiai kaip „Amazon“ sandėliuose, paslaugų ir greitojo maisto pramonėje darbo laikas taip pat matuojamas sekundės tikslumu. Čia dirbama, kaip minėta, „valdant savo laiką“, tačiau ši laisvė kartu yra priverstinė, skirta vien tam, kad daugiau pasiektum, kad „augintumeisi rezultatus“. Priverstine laisve neva besidžiaugiančioje pasiekimų visuomenėje, kaip teigia populiarus korėjiečių ir vokiečių filosofas Byung-Chul Hanas, darbuotojai save išnaudoja kur kas efektyviau nei prižiūrėtojai iš ankstesnės disciplinuojančios tvarkos. Juk savęs išsunkimą paradoksaliai lydi visiškos laisvės jausmas, o visiškai laisvai sau dirbantis išnaudojamasis kartu yra ir išnaudotojas. Naujos neurozės, depresija ir kitokios psichinės negalios yra dabarties pasiekimų visuomenės šalutinis rezultatas, „paradoksalios laisvės patologinė apraiška“[1]. Kai kibernetinėse ir biologinėse smegenyse užsimezga dar viena nauja kilpa, o prie kurjerio maršruto prisegama dar viena papildoma užduotis, kurią ji/s jaučiasi turįs pasistengti atlikti efektyviau nei kiti, pasak panašiai samprotaujančio medijų teoretiko Douglaso Rushkoffo, neišvengiama digifrenijos. Tai – skaitmeninės informacijos pertekliaus ir multitaskinimo įvairiuose realybės tarpsluoksniuose rezultatas, didesnis ar mažesnis stresas. Kurį laiką jį galima slopinti ar net ignoruoti, tačiau nuolatinis konkuravimas sprendžiant vis naujas užduotis ilgainiui pavojingai suspaudžia smegenis.

Nematomas algoritmų šokis ir toksiškos kilpos

Apgaulingas skaitmeninės laisvės viliones savaip paliečia ne vienas algoritminį žmonių valdymą demaskuojantis meno kūrinys – užtektų prisiminti subtilesnes technodistopijas šiandienos kine. Paradoksalias savanoriškai priverstines sinchronizacijas, tarkime, analizuoja šiemetiniame Vilniaus trumpametražių filmų festivalyje rodytas naujų gig ekonomikos patirčių paskatintas korėjietės menininkės Ayoung Kim 2023 m. filmas „Siuntų šokio sfera“ (angl. Delivery Dancer's Sphere). Šioje posthumanistinėje spekuliatyviojoje fantastikoje, kurią įkvėpė COVID-19 pandemiją ženklinęs valstybių užsidarymas ir naujas pristatymų į namus bumas, tarsi mįslingas superkompiuteris funkcionuoja nematoma galinga kurjerių įmonė „Siuntų šokis“; čia dirba nepailstantys motociklininkai, gal netgi kiborgai. Virtualioje, panašiai kaip fizinėje, Seulo erdvėje nardantys siuntas gabenantys kurjeriai-šokėjai juda pagal Šokių mokytojo (galbūt jau gerokai pažengusio Bendrojo dirbtinio intelekto) nustatytas taisykles ir maršrutus. Prekių išvežiotojai veikia įvairiuose lygiuose, visai kaip kompiuterinių žaidimų dalyviai. Malonus automatizuotas operatorės balsas visuomet praneša, kokiu maršrutu ir greičiu judėti, kad numatytu laiku pasiektum reikiamą tašką. O jei pasidavei savajam ribotumui, gali išgirsti, kad viską darei per lėtai, – tokiu atveju prarandi taškus bei vertingiausius užsakymus.

Virtualios ir realios tikrovių sraute ryškėja kelių dimensijų pasaulis, kuriame susikerta bent kelios vieno už kitą gudresnio DI algoritmų sampynos, kažkurioje iš realybių funkcionuoja ir kasdien senstantis biologinis kūnas, kuris kliūva, ilgainiui ima trukdyti. Beje, spekuliatyviojoje Kim fikcijoje jokio nuovargio iš esmės nėra, jaunos aktorės Jang Seo-Kyung judesiai ir dublis sugeneruoti kompiuteriu – jie nedyla! Čia jau aš pati pradėjau spontaniškai mąstyti apie maudžiančius sąnarius, raumenų ir smegenų spazmus. Prisiminiau vadinamąsias lokalizuotas Lietuvoje veikiančias platformas, kurjerių tarnybas, ankstesniais metais ne iš gero gyvenimo organizuotus eilinių „Wolt“ ir „Bolt“ darbuotojų streikus. Tai, kad platformų aukštinamas „lankstumas“ slepia senas bjaurias fizinio išnaudojimo grimasas, atskleidžia nebent žiniasklaidoje retsykiais išgirstami nematomos sistemos valdomų darbuotojų nusiskundimai, ir ne tik mūsų šalyje. Š.m. vasarį, pavyzdžiui, rašyta apie viršvalandžius ir be pietų pertraukų (kartais ir be tualeto pertraukėlių) Lietuvos didmiesčiuose „ariančius“ įmonės „Barbora“ kurjerius, kurie papasakojo apie „vergovę primenančias darbo sąlygas“, darbdavio spaudimą tylėti ir gana tipiškas (savi)apgaulės pinkles, numatančias neblogą atlygį... ateityje. Žadėto dydžio atlyginimą gali gauti tik tada, kai bus pasiekti „motyvacinės sistemos tikslai“, kurių pasiekti iš esmės neįmanoma. Nebent dar labiau pasistengtum. Taigi keli atkaklūs vaikinai vis dar stengiasi „pasiekti tą maksimalų efektyvumą“, tačiau jie dirba nebetausodami savęs – „ne po 10, 5, kaip numatyta, o po 12 valandų, aukojant visas pertraukas“[2]. Taigi, kokiu būdu priešintis spaudimui, kai gali „valdyti savo laiką“?

Hiperaktyvaus ir (dėl šios savybės) sėkmingo enterprenerio idealas, kuris gerokai prasilenkia su maisto kurjerių ar pavėžėjimo programėlių vairuotojų realijomis, formavosi kaip specifinio požiūrio rezultatas. Pasak Crawford, derėtų nepamiršti, kad platformų kapitalizmo programėles, įgalinančias sekti, kontroliuoti bei kiekybiškai vertinti, o ilgainiui dar labiau optimizuoti skirtingų paslaugų sektorių produktyvumą, dažniausiai kuria jauni vyrai. Šie inžinieriai formuoja ir šauniąją darboholizmo kultūrą, kai kone per naktį galintis užsitęsti įsitraukimas į neva visų mūsų ateitį praskaidrinsiančio sprendimo paieškas – tą šlovina technologijų startuoliai – tampa primestu kriterijumi. Pagal jį beveik nesąmoningai vertinami visi kiti darbuotojai. O jau minėta nefasadinė platformų kapitalizmo pusė – prekių sandėliai ir logistikos mazgai – primena industrines tayloristines gamyklas, tiesiog labiau distopines. Su apyrankėmis, kurios vibruoja, kai darbuotojai suklysta, ir baudomis, skiriamomis tada, kai jie per ilgai ar per dažnai naudojasi tualetu. Su gana neblogu atlygiu, kuris nustatomas pagal žmogui sunkiai pasiekiamus rezultatus, ir atsižvelgiant į reitingavimo sistemas, kurių veikimo užkulisiai darbuotojui lieka mįslė.

Superkompiuterio valdomos skaitmeninės visatos šokis išoriniams stebėtojams yra nejuntamas, eiliniams vartotojams dažniausiai užtenka spalvingos lengvai valdomos programėlės. Keisti dalykai į regos lauką pradeda brautis nebent tada, kai sistemose kažkas užlūžta. Filme „Siuntų šokio sfera“ kurjerei Ernst Mo susidūrus su savąja „aš“ iš paralelinės realybės (iš abiejų motociklininkių vardų raidžių, beje, galima išsidėlioti žodį „monstras“), asmeninis laikas ima nejaukiai trintis su algoritmų nustatytomis parinktimis. Sekundžių tikslumu dalinamos chronos padalos aižėja, atsiveria keistų reliatyvistinių pasaulių plyšiai. Pradeda veikti kvantinis susietumas, besidubliuojančių kurjerių sąveika smarkiai lėtina judesius. Šokių mokytojas siūlo likti nematomai, operatorės balsas paragina neatsilikti ir nurodo maršrutą, kuriuo vėl galėsi smagiai lėkti šviesos greičiu, – juk kas gali būti mieliau efektyvumą aukštinančiame pasaulyje? Tačiau monstrų pasaulio herojė po smūgio atsiejama nuo avarijoje sutraukytų grįžtamojo ryšio gijų. Prarandami taškai ir privilegijuotą padėtį tarp kitų darbuotojų padedantys išlaikyti gerieji užsakymai. Kitaip ir negalėjo būti. Posthumanistinį ir spekuliatyvų kurjerių „ant steroidų“ pasakojimą sukūrusi Kim parodė, kas nutinka, kai automatizuotoms sistemoms suteikiame pernelyg daug pasitikėjimo ir pradedame įsivaizduoti, kad su išmintingojo DI pagalba kažkuriuo metu viskas vis tiek savaime susitvarkys. Deja, kažkuriuo metu neišvengiamai teks suprasti, kad susimovei – netyčiom įsivėlei į visiškai kvailą ir beprasmį lenktyniavimą su kompiuterio programa.

Š. m. balandžio 25 d. Ayoung Kim 2023 m. filmas „Siuntų šokio“ sfera (Delivery Dancer’s Sphere) bus rodomas „Menų spaustuvės“ Infotekoje. Po filmo peržiūros kviečiame pasilikti Skaidros Trilupaitytės moderuojamoje diskusijoje-pokalbyje su animacijos kūrėju Antanu Skuču ir architektu Justinu Dūdėnu.