Šaltas it plienas

Šaltas, tolimas, baugus ir nepažįstamas. Sidabrinė plėvelė uždengia galerijos langus paslaptimi. Pro duris žengiu į kitą pasaulį – ar į erdvėlaivį, kuris mane ten nugabens, – į jaunosios kartos tapytojo Gyčio Arošiaus parodą „Dabarties nebūtis“. Ausis pripildo Mario Marzidovšeko muzika ir durims užsivėrus mano kūnas praranda svorį, pakimbu nulinėje gravitacijoje. Muzika gaudžia, aidi, kartojasi ir kinta. Pasijuntu esanti kažkur už bruzdančio miesto ir arčiau juodos kosmoso begalybės, kurios neaprėpiamumas ilgesingai tiesia savo šaltas rankas. Pasiduodu jos stingdančiam glėbiui ir leidžiuosi aplinkai perkelti į nematytus, bet jausmiškai atpažįstamus mokslinės fantastikos filmų siužetus, erdvėlaivius ar laikinais namais tampančias kosmines stotis.

Įprastai atvira ir šviesi galerijos erdvė pakeista į pritemdytą, ratu besisukantį koridorių, kuriame žiūrovą lydi spindintys ir tamsūs paveikslai lyg langai į neaprėpiamas visatas. Einu lėtai, pastebiu, kaip mano kvėpavimas pagilėja, – lyg meditacinės būsenos apimtas kūnas sunkėja, bet žingsniai lengvi, tarsi sklęsčiau. Pirmas mane pasitinka „Bleak of a peak“ (2024). Juodų linijų ir veidrodinės plėvelės žaismas sutrikdo. Bandau atskirti savo atspindį, šviesą, plūstančią iš užnugario, ir siužetą priešais. Galiausiai pamatau art deco skulptūrą su šalmu, skleidžiančią sparnus priešais dangoraižį.

Po pirmo netikėto susidūrimo su savo atspindžiu paveiksluose eidama toliau jį prisijaukinu. Kaip iš kosminių stočių astronautai stebi mėlyną Žemės rutulį, taip aš ramiai atitolstu nuo dabarties ir nuo savo pačios atspindžio. Leidžiu oranžiniu megztiniu apsivilkusiam siluetui lengvai mirgėti einant naujojo pasaulio miesto gatvėmis. Jos grėsmingos. Regis, apleistos, tačiau bet kuriuo momentu galinčios atgyti. Anotacijoje minimo Fritzo Lango filmo „Metropolis“ įtaka labiausiai atsiskleidžia futuristiniuose veidrodinių bokštų ir daugiaaukščių pastatų siluetuose juodame fone.

Ilgiau stabteliu prie „The last performance“ (2024). Jame atpažįstu mūsų dienų nepasiekusį vokiečių architekto Hanso Poelzigo „Großes Schauspielhaus“ teatrą Berlyne. Tačiau ryški šviesa apšviečia ne sceną ar aktorius, bet juodą mašinos siluetą. Mašinos kranas meta grėsmingą šešėlį ant stalaktitus primenančio salės kupolo skliauto. Kūrybą keičia destrukcija. O tai paskutinis pasirodymas – griovimas. Stebėdamas sustabdytą naikinimo momentą dar gali naiviai tikėtis, kad būtent taip didingas pastatas ir liks stovėti. Gal su griovimo įrankiais, bet saugiai užšaldytas laike.

Žiūrėdama į paveikslą „Ekranoplane“ (2024), regis, tuoj išgirsiu lėktuvo variklių riaumojimą. Vietoj jo mane ramina muzika ir švelnus sidabrinės plėvelės šiuženimas. Atrodo, kad Arošiaus dabartyje viskas sustingę nenusakomame laike. Jo galbūt jaučiamas nerimastingumas suvaldytas griežtomis formomis ir minimalistiniais vaizdiniais. O aš kaip žiūrovė jaučiuosi lyg ateivė, tyrinėjanti laiko kapsulę, paliktą išnykusios civilizacijos.

Žmonių, be atspindžių, Arošiaus kūryboje nedaug. Moters figūra paveiksle „A gift of time“ (2023) sustingusi it statula. Balta suknelės rankovė ir pakeltos rankos gestas primena sparną, tačiau šis futuristinis angelas atrodo grėsmingai – veido išraiška paslėpta tamsių šešėlių. Šalia moters, lyg reklamoje, stovi mašina, o už jų atsiveria pusapvalė erdvė, primenanti stadioną. Tuštuma, tamsiai mėlyni tonai, blyški moteris – viskas sukuria nejauką. Lyg matytum kažką, ko galiojimas baigėsi, lyg užsibuvai per ilgai po renginio ir matai, kaip sugriaunamas spektaklio tikrumas, kaip nuo scenos nunešamos dekoracijos. „Yesterday you said tomorrow“ (2024) žmogaus kontūras tiek ištirpsta, kad beveik susilieja su juodu fonu. Jo vaiduokliškos rankos sustingusios bergždžiai bandant pasiekti veidrodinį objektą. Aš neturiu čia būti.

Arošiaus dabartis nepažįstama, bet atpažįstama. Milžinišką bokštą paveiksle „The sky above that follows you“ (2023), kupolus, vaizduojamus „Outside the inside“ (2022), ir šaltai švytintį karkasą „Tourism at the next level“ (2022) lengvai galėtum įterpti į utopinius (ar distopinius) mokslinės fantastikos filmus. Visuose paveiksluose besikartojantis tamsiai mėlynas koloritas su kontrastingai šviečiančiais blikais sukuria įspūdį, kad tai to paties vienišo pasaulio vaizdiniai. Artimiausias žmogiškai dabarčiai – tai „Where is the wonderland?“ (2023), tačiau jame iš filmų atpažįstamas Amerikos priemiesčių vaizdas su vienodais namukais ir sklypais kelia didžiausią nerimą. Kodėl kiemai tušti? Kur gyventojai? Kas nutiko? Grėsmę taip pat žadina drobės apačioje pavaizduotas lėktuvas, kuris labiau asocijuojasi su pabėgimu, o ne su kelionių džiaugsmu.

Dabar – baisu ir neramu. Pastebiu, kaip bandau bėgti nuo to, ko, regis, negaliu pakeisti ar sutvarkyti. Galbūt vienas iš pabėgimo būdų – pasislėpti tarp baltų sienų ir stebėti veidrodiniuose paveikslų paviršiuose nerimastingos veido išraiškos kitimą į susidomėjimą. Laukiant ir tikintis, kad dabartis bent trumpam ištirps, kad galėsi numesti nešamą svorį, atsiplėšti ir paplūduriuoti nebūtyje.

Paroda veikia iki balandžio 27 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)