7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Tegyvuoja Konstibauskas!

Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija B“ parodinėje erdvėje „VITRINA & Bench“

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

Vėl vengiu tarti jos vardą

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų
cikle „Indivizijos“
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų cikle „Indivizijos“
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Agnė Narušytė

Po pandemijos: V dalis

Karantinui švelnėjant, nors niekas dar nesibaigė

Ateitis pagaliau atėjo. Tokia keista patirtis – ji atėjo, viskas baigta, bet ir toliau kažkas vis dar ateina. Norisi uždaryti duris, užremti bent šluotkočiu, kad neįsibrautų.

 

Bet atėjo. Laukiau remonto pabaigos, įsivaizdavau, kaip įsmeigsiu akis į kompiuterio ekraną ir man neberūpės išterliotos sienos. Kaip bus gerai, galvojau. Priešnakčiais, lemputės apšviestame rate pajėgdama perskaityti tik pusę sakinio, svajojau apie dienas be būtinybės gumulo. Ėdančio mano tingulį priminimais, kad reikia ir šiandien kažką padaryti, bent lėkštes iš spintelių iškrauti ar perstumti šaldytuvą, nes procesas sustos ir aš jo nebeišjudinsiu. Jėgų per mažai, drąsos per mažai, ryžtas išbluko. Ir taip traukia įprasti dalykai. Ypač – nieko nedarymas, kuriam karantinas lyg ir davė leidimą. Davė ir nedavė.

Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Agnė Narušytė

Po pandemijos: IV dalis

Karantinui baigiantis

Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.

Eglė Ridikaitė, „Džoto Rūtos virtuvėje“. Iš ciklo „Trys dienos Veronoje + Raudonas lagaminėlis“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Džoto Rūtos virtuvėje“. Iš ciklo „Trys dienos Veronoje + Raudonas lagaminėlis“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Mozaika Tabos Duonos ir žuvies padauginimo bažnyčioje. IV a.
Mozaika Tabos Duonos ir žuvies padauginimo bažnyčioje. IV a.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Po pandemijos: III dalis

Pranašavimo bangai atslūgstant

Pandemija nusidėvėjo. Karantinas nusidėvėjo. Italai nebedainuoja balkonuose. Arba žurnalistams atsibodo apie tai pasakoti. Galbūt kitose šalyse žmonės tebeploja medikams, bet ir apie tai nebekalbama. Manojoje Gėlių gatvėje papūtus vėjui skraido tik vienkartinės pirštinės, paniškai išskėstais pirštais mėginančios už ko nors užsikabinti. Bet nieko nėra, visiškai tuščia. Tik balandžiai vis tupia į mano balkoną pagerti vandens ir rimtai svarsto, ar verta nuskristi, kai išlendu pamirkčioti saulei.

Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Nejudantis gyvenimas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Nejudantis gyvenimas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Esu gerai pasiruošęs, bet praverstų geras receptas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Esu gerai pasiruošęs, bet praverstų geras receptas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Turku Princas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Turku Princas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Saviizoliacija“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Saviizoliacija“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Ad astra“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Ad astra“. 2020 m.
Agnė Narušytė

Po pandemijos: II dalis

Reflektuojant praeitį


Gyvenimas sustojo. Tarsi. Jis kažkur vyksta, bet nieko nematau, tik perskaitau internetiniuose portaluose. Dažniausiai rašoma apie virusą. Tik jis realus. O kiti įvykiai tampa vis mažiau tikri. Faktai virsta fikcijomis, kai pirštai liečia tik namų sienas, nuo kurių atsimuša tavo žodžiai, tariami vis rečiau, tik telefonu keliems žmonėms. Jie taip pat jau beveik netikri, nes balsas akimirksniu atskrieja milijonus kilometrų į tavo ausį, o kūnai taip negalėtų. Todėl netikėtai kompiuterio ekrane pamatyta pilnos žmonių gatvės nuotrauka atrodo siurreali – tai svetimas pasaulis, prarastas, tik nežinia, ar amžinai. Mes norime jį atkurti lygiai tokį, kaip buvo, – net su visais nesklandumais, kuriuos atmintis nuskaidrina ir paverčia nostalgijos grynuoliais. Bet ar virusas leis? Ar leis jis išeiti iš namų ir vėl laisvai vaikščioti gatvėmis, atidaryti valstybių sienas, skraidyti vieniems pas kitus? Tas nematomas niekingas padaras, net ne padaras, o nesąmoninga genetinės medžiagos dalelė, kuri dabar skubiai sprendžia klimato atšilimo problemą, ardo civilizaciją net neįvykus ekologinei katastrofai. Tarsi mums būtų rodoma alegorinė misterija, repeticija to, kas bus, kai žemė nebeužaugins derliaus, o vandenynuose bus tuščia.

Remigijus Pačėsa, „Viešas augalų gyvenimas“. 1985 m.
Remigijus Pačėsa, „Viešas augalų gyvenimas“. 1985 m.
Gintaras Zinkevičius, „Autodurnetas“. 1982 m.
Gintaras Zinkevičius, „Autodurnetas“. 1982 m.
Gintaras Zinkevičius, iš serijos „Gulėjimas“. 1992 m.
Gintaras Zinkevičius, iš serijos „Gulėjimas“. 1992 m.
Remigijus Pačėsa, „Lietingas vakaras“. 1985 m.
Remigijus Pačėsa, „Lietingas vakaras“. 1985 m.
Remigijus Pačėsa, „Nuojauta I“. 1985 m.
Remigijus Pačėsa, „Nuojauta I“. 1985 m.
Agnė Narušytė

Po pandemijos: I dalis

Pasiduodant ateities prognozių madai

 

Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.

Linas Leonas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.
Linas Leonas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.
Agnė Narušytė

Menininkės ir kanonas

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

Autoportretų galerija.
Autoportretų galerija.
Lydia Mei, „Moteris su cigarete“. 3-asis deš.
Lydia Mei, „Moteris su cigarete“. 3-asis deš.
Sally von Kügelgen, aktai. Nedatuota.
Sally von Kügelgen, aktai. Nedatuota.
Sally von Kügelgen, „Sophie Menter portretas“. 1907 m.
Sally von Kügelgen, „Sophie Menter portretas“. 1907 m.
Julie Hagen Schwarz, „Moters portretas“. 1853 m.
Julie Hagen Schwarz, „Moters portretas“. 1853 m.
Karin Luts, „Sodininkas“. 1928 m.
Karin Luts, „Sodininkas“. 1928 m.
Karin Luts, „Nekaltųjų žudynės“. 1928 m.
Karin Luts, „Nekaltųjų žudynės“. 1928 m.
Lüüdia Vallimäe-Mark, „Pionierės portretas“. 1951 m.
Lüüdia Vallimäe-Mark, „Pionierės portretas“. 1951 m.
Agnė Narušytė

Nėra žmogaus, nėra svajonės

Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.

Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Agnė Narušytė

Jos jos

Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje – reportažas greitam pasiskaitymui
 

 

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Ekskursija po NDG atnaujintą ekspoziciją. A. Volungės nuotr.
Ekskursija po NDG atnaujintą ekspoziciją. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė. A. Volungės nuotr.
Konferencijos dalyvės. A. Volungės nuotr.
Konferencijos dalyvės. A. Volungės nuotr.
Rūta Kačkutė. A. Volungės nuotr.
Rūta Kačkutė. A. Volungės nuotr.
Lolita Jablinskienė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Lolita Jablinskienė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Shaltmira, Vytė. A. Volungės nuotr.
Shaltmira, Vytė. A. Volungės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 14  >>> Archyvas