Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Gedimino P. Gedimino kalnas
Apie parodą „Per visą žvilgsnį“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Gedimino pilies kalnas kalnuotoje šalyje būtų vadinamas kalva. Bet mums jis – kalnas. Ir netgi paaukštintas, kad būtų dar kalnesnis. Dešimtmečius jis buvo jaukus medžių guotas ir į jį lipti būdavo įmanoma net vasarą. Tokį ir prisimenu iš vaikystės – kaip už Katedros pūpsančią galimybę pamatyti miestą kitaip.
Agnė Narušytė
Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje
Iš parodos „O ką, jeigu?“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.
Agnė Narušytė
Profesija ir aistra
Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ Istorijų namuose
Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ – kaip tik naujiesiems Istorijų namams (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius). Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus erdvėje siekiama pasakoti „praeities istorijas dabarčiai“. Baltėnas ir pasakoja istorijas žmonių, kuriuos jis fotografuoja nuo 2015 metų. Bet ne praeities istorijas dabarčiai, o dabarties istorijas – ateičiai.
Agnė Narušytė
Minti medijas
Jurijaus Dobriakovo kuruota paroda „Laikmenos“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Gerai, pradėkime nuo to, kad šis menas man svetimas. Ne todėl, kad būčiau priešiškai nusiteikusi. Tiesiog „susimokė“ mano nepolinkis į technologijas ir likimas. Technologijos – šaunus dalykas. Jos jau taip seniai gyvenimą žmonėms padarė patogesnį, kad tie nė neįsivaizduoja, ką reikėtų veikti vakarais, jei nebūtų televizijos ar interneto.
Agnė Narušytė
Pora metų iki istorijos
Romualdo Požerskio paroda apie baikerius Prospekto galerijoje
Dažnai fotografija veikia ne todėl, kad ji – menas, o, priešingai, kai ji – tik dokumentas. Tokia ji ir yra Romualdo Požerskio parodoje „Neramūs keliautojai“. Kas nebūtų pasiėmęs fotoaparato ir kameros į pirmąją kelionę nauju motociklu aplink Lietuvą kartu su draugais? Tik tas, kas tada tokių daiktų neturėjo. Požerskis 1972 m. dar buvo tik elektrotechnikos studentas, bet nuo 1965 m. jau įnikęs į fotografiją. O 1968 m. įsirašė ir į kino mėgėjų būrelį. Vis dėlto, ką tik įsigijęs motociklą, jis tebuvo nežinomas mėgėjas.
Agnė Narušytė
Iš Vilniaus į Palangą su Kunčiumi
„Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“ (sudarė Onutė Butkutė ir Algimantas Kunčius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020) ir „Prie jūros. Palanga 1965–2015“ (sudarė Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis, Kauno fotografijos galerija, 2020)
Radau būdą pakeliauti! Varčiau du naujus Algimanto Kunčiaus fotografijų albumus. Vienas teleportavo į praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių Vilnių, dar prieš man gimstant. Pradėjęs nuo geležinkelio stoties, pasižvalgęs po Užupį ir Gorkio (dabar Didžiąją ir Pilies) gatvę, apėjęs katedrą, vaizdų pasakotojas pereina Lenino (dabar Gedimino) prospektu, žvilgteli į kitą Neries krantą. Kitas albumas pakviečia ten, kur dabar visiems norisi, bet negalima – į Palangą, o ji keliauja laiku nuo 1965 iki 2015 metų. Vėl patyriau, ką gali sena gera fotografija – ta, kuri gaudo, kas akiai ir minčiai nepagaunama, sustingdytas akimirkas verčia paveikslais, kad galėtume patyrinėti patį laiką.
Agnė Narušytė
Ateitis geresnė už status quo
Paroda „Baltarusijos ateitį kuriančios moterys“ ant MO muziejaus sienos ir Lietuvos aktualijos
Du įvykiai vėl man susiejo Lietuvą su Baltarusija. Pirmasis prasidėjo maloniu pasivaikščiojimu (be kaukės!) jau sutemusia, bet kažkodėl neapšviesta Pylimo gatve. Ėjau pažiūrėti ant baltos MO muziejaus sienos projektuojamų fotografijų, kuriose – prieš Lukašenkos režimą protestuojančios moterys.
Agnė Narušytė
Fotografijos režimai
Natalija Arlauskaitė. Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine. Vilniaus universiteto leidykla, 2020.
Kada, jei ne dabar, aptarinėti knygas? Imu iš fotografijai skirtos lentynos nedidelę, juodais kartoniniais viršeliais, juodais puslapiais, baltomis raidėmis. Sustabdo įrašas baltu rašalu juodame priešlapyje: „Agnei – per atokvėpį Nidoje. N. 09.10“. Atokvėpis – tai tarptautinis fotografijos simpoziumas, kai norint pasiklausyti paskaitų tereikėjo kaukių. N. – tai Natalija Arlauskaitė.
Agnė Narušytė, Aurelija Maknytė
Elektros marionetės
Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis virtualioje erdvėje
Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.
Agnė Narušytė
Ilgai ir laimingai
Vilma Samulionytė, 60 monumentų, Vilnius: Nerutina, 2020.
Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų.
