7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą

58-oji Venecijos bienalė atidaryta

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Markučių katės automobiliu

Andriaus Kviliūno paroda „Mano svečių dainos“ LDS galerijoje „Arka“

„Sąlygų nėra, turiu kurti meną, o meno niekam nereikia“, – kažkam sakė Andrius Kviliūnas. Iš kur tas „turiu“, neaišku. Bet taip yra. Apie šį prieštaravimą su draugais vis pasikalbame, bet tiktai Kviliūno videofilmuose matau to negalėjimo, turėjimo ir nereikėjimo išsprogdintą kasdienybę. Tiesa, kūrėjo kančių jis nerodo. Ir negraudena. Jis kalba lyg ir apie ką kita, dažniausiai – apie amžinąsias būties temas, apie tikėjimą, karą, vienatvę, kai tikrovė persimaišo su sapnais, o nuosava katė virsta kelių pabaisa, lakstančia žaisliniu automobiliu.

Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, kadras iš parodos „Mano svečių dainos“
Andrius Kviliūnas, „Nuspalvinta buitis arba vienatvės žaidimai“
Andrius Kviliūnas, „Nuspalvinta buitis arba vienatvės žaidimai“
Agnė Narušytė

Paštas nori būti „nulaužtas“

Paroda „Nebaigti reikalai. Apie menininę komunikaciją paštu“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
G. Grigėnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Ką laikyti žmogumi

Jolantos Dolewskos iš Glazgo paroda „Šiame tuščiame slėnyje“ Vilniaus Prospekto galerijoje

Nuogas gyvenimas virsta politikos subjektu-objektu ties ta riba, kai balsas ima kalbėti, sako Giorgio Agambenas iš naujo skaitydamas Aristotelį. Balsu visos gyvos būtybės išrėkia skausmą ar malonumą, bet tik žmogus kalba, apibrėžia, kas teisinga ir ne, kas gera ir ne. Ir tuo įterpia gyvybę į valstybės kūną kaip išimtį, kuriai įstatymas garantuoja „gerą“ gyvenimą, nes draudžia ją paaukoti, nors ir nedraudžia sunaikinti (Homo sacer. Suvereni galia ir nuogas gyvenimas, Kitos knygos, 2016, p. 19–25). Nedraudžia gyvas būtybes turėti kaip nuosavybę savo patogumui – ne tiktai karves, kates ir šunis, bet ir vergus, tarnus ar žmonas. Todėl žmogaus, kaip gyvos būtybės, padėtis savo susikurtoje valstybėje yra dviprasmiška – viena vertus, tavo teisė gyventi ginama nuo pat kirbančio embriono stadijos, kita vertus, esi paliekamas dvėsti iš bado ar specialiai numarinamas, jei taip ima ir nusprendžia suverenas. Diktatorius ar kokia nors dauguma.

Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Agnė Narušytė

Netikra musmirė

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ VDA galerijoje „Artifex“

Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.

Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Trys pasakojimai / Sujungtos pušies šakos“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Trys pasakojimai / Sujungtos pušies šakos“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Palikimas / Tėvų vestuvinių aukso žiedų diametrų suma“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Palikimas / Tėvų vestuvinių aukso žiedų diametrų suma“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Spalva / Kašmyro vilnos šalikas iš Indijos: dovana mamai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Spalva / Kašmyro vilnos šalikas iš Indijos: dovana mamai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Ornamentas / Vilniaus universiteto vaistinės parketo skydai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Ornamentas / Vilniaus universiteto vaistinės parketo skydai“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Radinys“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Radinys“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Laiptelis / „...trys pėdos aukščiau mūsų žemės lygio...“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Laiptelis / „...trys pėdos aukščiau mūsų žemės lygio...“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Prieglobstis / Palapinė iš sovietinių laikų mokyklinių žemėlapių“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Prieglobstis / Palapinė iš sovietinių laikų mokyklinių žemėlapių“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Šviesa / Šeimos fotografija“. 2019 m.
Dainius Liškevičius, „Epitafijos“, „Šviesa / Šeimos fotografija“. 2019 m.
Agnė Narušytė

Svirbia

Kalėdinė esė

Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės.

Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Apie stuburą

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija Vilniuje „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“

Lapkričio 17 d. buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. Apie ją nenorime kalbėti. O jei kalbame, tai „blogai“. Nors yra ir tokių, kurie kalba tik „gerai“. Jos išdavystę nutylime arba teisiname, kai užliūliuoja poezijos ritmai ir rimai.

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“
Agnė Narušytė

Klaipėdietiška rapsodija

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.

Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Remigijus Treigys, 12:20
Remigijus Treigys, 12:20
Agnė Narušytė

Kankorėžiu per šviesos piešinį

Giedriaus Liago retrospektyva „Potemės“ Fotografijos muziejuje Šiauliuose

 

Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.

Giedrius Liagas, „Stiprus dangus“. 1990 m.
Giedrius Liagas, „Stiprus dangus“. 1990 m.
Giedrius Liagas, „Albumas“, I, 1995 m.
Giedrius Liagas, „Albumas“, I, 1995 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 11 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 11 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „Jis pabunda anksčiau už jus“. 1996 m.
Giedrius Liagas, „Jis pabunda anksčiau už jus“. 1996 m.
Giedrius Liagas, Be pavadinimo. 1998 m.
Giedrius Liagas, Be pavadinimo. 1998 m.
Giedrius Liagas, „Monotonija“, 3. 1991 m.
Giedrius Liagas, „Monotonija“, 3. 1991 m.
Giedrius Liagas, „Krikštai“. 1989 m.
Giedrius Liagas, „Krikštai“. 1989 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 10 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 10 minučių“. 1993 m.
  PUSLAPIS IŠ 12  >>> Archyvas