Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

VDA Nidos meno kolonijos paroda „Tamsos širdis“ apleistoje bažnyčioje

Nuo karščio sprunkantį keleivį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia mielai priglaudžia. Tik čia nepamatysi vitražų ir altorių – ji vis dar yra pusiau šventovė, pusiau daržovių ir vaisių sandėlis. Ramintojos erdvės buvo sudalytos perdangomis, į sienas įvarytos metalinės sijos, jos banguotas barokas sukaustytas kubais, prispaudusiais augalais puoštus kapitelius ir vilnijančius karnizus. Prie durų eksponuojamas Rūtos Janonienės tekstas primena naikinimų istoriją: XVIII a. statyta bažnyčia 1854 m. uždaryta, paskui paversta Šv. Andriejaus cerkve, XX a. pradžioje grąžinta katalikams, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atimta, jos interjeras sunaikintas.

Agnė Narušytė

Audriaus Puipos „Inscenizuoti paveikslai“ Palangoje

Ši paroda tik šmėkštelėjo. Atstumas tarp Vilniaus ir Palangos lėmė, kad jos beveik niekas ir nepamatė. Bet apie ją verta kalbėti, nes pluoštelyje 1991–1997 m. sukurtų fotografijų netiesiogiai įkūnytos to laiko nuotaikos, įsivaizdavimai ir maištas.

Agnė Narušytė

Arba optimistiškai apie distopiją

Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus. Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo. Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.

Agnė Narušytė

Apie Laisvydės Šalčiūtės meno doktorantūros studijų rezultatus

Šią savaitę visas „Titanikas“ skirtas Vilniaus dailės akademijos meno doktorantams. Viršuje – Laimos Kreivytės kuruota paroda „Mokslas ir gyvenimas“. Čia auga „nuorodų miškas“, siurbiantis syvus iš nostalgijos 55-erius metus leistam žurnalui, o vizuali meno ir mokslo simbiozė demonstruoja savo kasdieniškas šaknis. Apatinėje salėje – Laisvydės Šalčiūtės paroda-miškas. Čia, tarp plastmasinių eglučių, šaukštu atspausdintų medžio raižinių, raguotų lėlių, triušių, šilkiniais siūlais siuvinėtų staltiesėlių, penktadienį ji apgynė meno projektą „(Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“ ir tapo meno daktare. O aš naudojuosi proga pasidalinti mintimis apie šį autoironišką kankinančių „mokslo ir gyvenimo“ sąveikų tyrimą.

Agnė Narušytė

Šešios parodos Klaipėdos galerijose

„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.

Agnė Narušytė

Alekso Andriuškevičiaus „Nerodyti“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

Eidama į Alekso Andriuškevičiaus parodą maniau, kad jos pavadinimas yra bendratis. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis rodydamas nerodys, prisimindama jo akciją „Užbrauktas peizažas“ (1990) ir tvarkingai surašytus „Žiūrėjimo priemonių terminus“ (1991). Bet viduje paaiškėjo, kad pavadinime – neveikiamosios rūšies dalyvis. Nerodyti darbai. Jau beveik trisdešimt metų nieko neveikę – gulėję ar stovėję atremti į sieną mažytėje dirbtuvėje Kaune, slapstęsi (iš kuklumo ar iš gėdos), kol jų neprivertė eiti akistaton su žiūrovu kuratorius Kęstutis Šapoka.

Agnė Narušytė

Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise’os Oates paroda „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“

Marso kalvos. Islandijos lavos laukai. Meksikos džiunglės. Čilės kasyklų gelmės. Olos ir ertmės, į kurių tamsą kišami zondai su miniatiūrine kameros akute. Tarpplanetinio erdvėlaivio atskraidintas marsaeigis nuo kalvos viršūnės fotografuoja lygumą, kad Žemėje likę tyrinėtojai galėtų numatyti jo judėjimą. Aparato atlikta spektrinė analizė padės nustatyti planetos mineralų sudėtį. Jis ieškos vandens pėdsakų – ieškos galimybės čia įsivaizduoti žmogų. Bent jau praeityje. Džiunglėse vandens yra dabar, bet jau nesunku čia įsivaizduoti dykumą – Sachara apie tai nuolat primena. O kasyklose randamos sunykusių praeities peizažų nuosėdos.

Agnė Narušytė

Kovo 8-oji parodos „M/A\G/M\A“ fone

Į Romą keliai manęs iki šiol beveik nevedė. Bet aną savaitę trumpam pasprukau į pavasarį. O priežastis tokia: Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Italijos ir Lietuvos menininkių paroda „M/A\G/M\A“ dabar perkelta į Romą ir kovo 8-osios proga Centriniame grafikos institute buvo numatytas performansų renginys bei diskusija. Pagal parodos logiką reikėjo ir atstovės iš Lietuvos – ja man teko garbė pabūti. O mūsų kultūros atašė Julija Reklaitė užsuko tokią susitikimų karuselę, kad nebeliko kada tingiai slampinėti Romos gatvėmis.

Agnė Narušytė

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“

Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)

Agnė Narušytė

Naujausių fotografijos knygų apžvalga

Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.

Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.