Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

„Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“ (sudarė Onutė Butkutė ir Algimantas Kunčius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020) ir „Prie jūros. Palanga 1965–2015“ (sudarė Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis, Kauno fotografijos galerija, 2020)

Radau būdą pakeliauti! Varčiau du naujus Algimanto Kunčiaus fotografijų albumus. Vienas teleportavo į praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių Vilnių, dar prieš man gimstant. Pradėjęs nuo geležinkelio stoties, pasižvalgęs po Užupį ir Gorkio (dabar Didžiąją ir Pilies) gatvę, apėjęs katedrą, vaizdų pasakotojas pereina Lenino (dabar Gedimino) prospektu, žvilgteli į kitą Neries krantą. Kitas albumas pakviečia ten, kur dabar visiems norisi, bet negalima – į Palangą, o ji keliauja laiku nuo 1965 iki 2015 metų. Vėl patyriau, ką gali sena gera fotografija – ta, kuri gaudo, kas akiai ir minčiai nepagaunama, sustingdytas akimirkas verčia paveikslais, kad galėtume patyrinėti patį laiką.

Agnė Narušytė

Paroda „Baltarusijos ateitį kuriančios moterys“ ant MO muziejaus sienos ir Lietuvos aktualijos

Du įvykiai vėl man susiejo Lietuvą su Baltarusija. Pirmasis prasidėjo maloniu pasivaikščiojimu (be kaukės!) jau sutemusia, bet kažkodėl neapšviesta Pylimo gatve. Ėjau pažiūrėti ant baltos MO muziejaus sienos projektuojamų fotografijų, kuriose – prieš Lukašenkos režimą protestuojančios moterys.

Agnė Narušytė

Natalija Arlauskaitė. Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine. Vilniaus universiteto leidykla, 2020.

Kada, jei ne dabar, aptarinėti knygas? Imu iš fotografijai skirtos lentynos nedidelę, juodais kartoniniais viršeliais, juodais puslapiais, baltomis raidėmis. Sustabdo įrašas baltu rašalu juodame priešlapyje: „Agnei – per atokvėpį Nidoje. N. 09.10“. Atokvėpis – tai tarptautinis fotografijos simpoziumas, kai norint pasiklausyti paskaitų tereikėjo kaukių. N. – tai Natalija Arlauskaitė.

Agnė Narušytė, Aurelija Maknytė

Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis virtualioje erdvėje

Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.

Agnė Narušytė

Vilma Samulionytė, 60 monumentų, Vilnius: Nerutina, 2020.

Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų. 

Agnė Narušytė

„Nei laikas, nei skaičiai šiandien nekalba mūsų naudai“, – sako ministras. Šiandien – taip. Bet ne visada. Priglaudžiu ausį prie kompiuterio ekrano. Ten sako, kad Kūčios šiemet ateis kitaip. Sutems 24 dienos vakaras, bet tai bus tik laikas ir skaičius. Be jokio ryškesnio pasikeitimo dienotvarkėje. Be jokio stebuklo. Gal net be sniego.

Agnė Narušytė

Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“

„Šviesai spąstai yra“, – sako Gintautas Trimakas, šiuo metu juos paspendęs mažiausiai trijose vietose Vilniuje ir Lentvaryje: galerijose „Lokomotif“, „Nulinis laipsnis“ ir „Swallow“. Galerijos dabar neveikia, bet nuo visatos pradžios nuotoliniu būdu dirbančiai šviesai tai netrukdo įkliūti. Lentvaryje nebuvau, prie „Nulinio laipsnio“ su Trimaku kalbėjomės, o jo parodą kartu su Beatriče Mockevičiūte „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ apžiūrėjau

Agnė Narušytė

JAV menininko Michaelo Rakowitziaus paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje

Antrasis karantinas kitoks. Ne tik todėl, kad dalinis – jam buvo galima pasiruošti. Prieš uždarant muziejus ir galerijas, aną penktadienį aplėkiau jų kiek įmanoma daugiau. Žiūrėti reikėjo greitai. Padėjo fotoaparatas – perbėk, užfiksuok, paskui pasigilinsi. Svarbiausia žinoti, kas glūdi tose užrakintose salėse. Tada jau bus apie ką rašyti nenuspėjamo ilgio laikotarpiu. Apskritai šie metai man primena kadaise matytą dokumentinį filmą apie gamtą už poliarinio rato. Ten vasara yra tokia trumpa, kad augalai, vos pajutę šilumą, skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas. Kamera dar pagreitino vaizdą. Ne tik tą paskutinį penktadienį, bet ir visus penkis laisvės mėnesius taip ir atrodė: visi kūrėjai skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas, kol dar galima. Ir štai dabar vėl negalima.

Agnė Narušytė

Paroda „7 moterys – 7 tiesos“ Dominikonų vienuolyne

Trijų moterų veidai šmėžuoja pranešimuose apie būsimą Seimą. Iš jų žurnalistai buria ateitį. O aš prisimenu septynias moteris, sutiktas vyriškoje vietoje – Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tame, kuris yra prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, tai jį planuojama „vystyti“ statant viešbučius ir licėjus. Vaikštau kartu su ekskursija po parodą „7 moterys – 7 tiesos“ ir mėginu prisiminti čia buvusią ligoninę, kurioje gimiau ir gimdžiau. Nė ženklo, kad čia buvo sterilu, balti stalai, lovos, seselės. Mėginu prisiminti, kaip atrodė skliautai, kurie dabar apsilaupę, – sako, stogas kiauras, šildymas per menkas, sunku kovoti su pelėsiais. 

Agnė Narušytė

Remigijaus Treigio paroda „(Ne)matomas Vilnius“

Įdomu, kaip tyli, tamsi, elegiška Remigijaus Treigio fotografija susikalbės su Vilniaus rotuše? Vieta, kur kabo kandeliabrai, renginiams tiesiami raudoni kilimai, o menas patraukiamas į nuošales. Tiesa, eidami čia į parodas jau išmokome erdvę suskliausti. Bet ar ne per stipriai ji trukdys?