7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Gentas už trijų šimtų kilometrų

Šešios parodos Klaipėdos galerijose

„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.

Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Bepročio išgąstis“ (Józef Głagowski). 1931 m.
Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Bepročio išgąstis“ (Józef Głagowski). 1931 m.
Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Daugeriopas portretas“. Apie 1916 m.
Stanisław Witkiewicz-Witkacy, „Daugeriopas portretas“. Apie 1916 m.
Remigijus Treigys, „Ewa“. 2012 m.
Remigijus Treigys, „Ewa“. 2012 m.
Remigijus Treigys, „Taškas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Taškas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Gulbės“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Gulbės“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Veidas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Veidas“. 2018 m.
Agnė Jonkutė, „Užėjau“. 2017 m.
Agnė Jonkutė, „Užėjau“. 2017 m.
Agnė Jonkutė, „Sidabrinis Nidos sniegas“. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Jonkutė, „Sidabrinis Nidos sniegas“. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Kas belieka

Alekso Andriuškevičiaus „Nerodyti“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

Eidama į Alekso Andriuškevičiaus parodą maniau, kad jos pavadinimas yra bendratis. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis rodydamas nerodys, prisimindama jo akciją „Užbrauktas peizažas“ (1990) ir tvarkingai surašytus „Žiūrėjimo priemonių terminus“ (1991). Bet viduje paaiškėjo, kad pavadinime – neveikiamosios rūšies dalyvis. Nerodyti darbai. Jau beveik trisdešimt metų nieko neveikę – gulėję ar stovėję atremti į sieną mažytėje dirbtuvėje Kaune, slapstęsi (iš kuklumo ar iš gėdos), kol jų neprivertė eiti akistaton su žiūrovu kuratorius Kęstutis Šapoka.

Aleksas Andriuškevičius, „Nerodyti“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Nerodyti“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Praleistas laikas“. 1994 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Praleistas laikas“. 1994 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, iš serijos „Lakuoti poligrafiniai resursai“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, iš serijos „Lakuoti poligrafiniai resursai“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Poezija“. 1989 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Poezija“. 1989 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Begalinis grožis“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Begalinis grožis“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Nerodyti“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Nerodyti“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Likučiai“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Likučiai“. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Seniai, seniai...“. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksas Andriuškevičius, „Seniai, seniai...“. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Visureigė fotografija

Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise’os Oates paroda „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“

Marso kalvos. Islandijos lavos laukai. Meksikos džiunglės. Čilės kasyklų gelmės. Olos ir ertmės, į kurių tamsą kišami zondai su miniatiūrine kameros akute. Tarpplanetinio erdvėlaivio atskraidintas marsaeigis nuo kalvos viršūnės fotografuoja lygumą, kad Žemėje likę tyrinėtojai galėtų numatyti jo judėjimą. Aparato atlikta spektrinė analizė padės nustatyti planetos mineralų sudėtį. Jis ieškos vandens pėdsakų – ieškos galimybės čia įsivaizduoti žmogų. Bent jau praeityje. Džiunglėse vandens yra dabar, bet jau nesunku čia įsivaizduoti dykumą – Sachara apie tai nuolat primena. O kasyklose randamos sunykusių praeities peizažų nuosėdos.

Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Geistė Marija Kinčinaitytė, Louise Oates, „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“, parodos vaizdas. 2018 m. L. Oates nuotr.
Agnė Narušytė

Romos dienoraštis

Kovo 8-oji parodos „M/A\G/M\A“ fone

Į Romą keliai manęs iki šiol beveik nevedė. Bet aną savaitę trumpam pasprukau į pavasarį. O priežastis tokia: Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Italijos ir Lietuvos menininkių paroda „M/A\G/M\A“ dabar perkelta į Romą ir kovo 8-osios proga Centriniame grafikos institute buvo numatytas performansų renginys bei diskusija. Pagal parodos logiką reikėjo ir atstovės iš Lietuvos – ja man teko garbė pabūti. O mūsų kultūros atašė Julija Reklaitė užsuko tokią susitikimų karuselę, kad nebeliko kada tingiai slampinėti Romos gatvėmis.

Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.
Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.
Agnė Narušytė

Pasirodo, yra problema

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“

Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)

Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ pranešėjos. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ pranešėjos. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ publika. I. Armanavičiūtės nuotr.
Konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“ publika. I. Armanavičiūtės nuotr.
Margarita Jankauskaitė. I. Armanavičiūtės nuotr.
Margarita Jankauskaitė. I. Armanavičiūtės nuotr.
Agnė Narušytė

Formatai ir tiražai

Naujausių fotografijos knygų apžvalga

Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.

 

Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.

Arūnas Kulikauskas, „Pandora Box“ ir „House“
Arūnas Kulikauskas, „Pandora Box“ ir „House“
Kęstučio Grigaliūno „Savanoriai: fotografinė atmintis“
Kęstučio Grigaliūno „Savanoriai: fotografinė atmintis“
Mindaugo Ažušilio „Lietuva. 999.9“
Mindaugo Ažušilio „Lietuva. 999.9“
„Scenos / Stages“
„Scenos / Stages“
Ingos Navickaitės „Homo Vikšraitis“
Ingos Navickaitės „Homo Vikšraitis“
Marijos Šaboršinaitės „Tvinkčiojantis atlasas. Tekstas fotografijoms“
Marijos Šaboršinaitės „Tvinkčiojantis atlasas. Tekstas fotografijoms“
Agnė Narušytė

Prieš šimtą metų

Kęstučio Grigaliūno videoinstaliacija „Savanoriai: fotografinė atmintis“ galerijoje „Artifex“

Vilniaus galerija „Artifex“ – viena mažiausių, bet Kęstutis Grigaliūnas ją dar sumažino. Paliko tik vieną kambarį, tik ekraną, į kurį galima žiūrėti tik iš labai arti. Kad „įeitum“ į vaizdą, įeitum į istorijos miražą, kuriamą fotografijos, projektoriaus šviesos ir galerijos prietemos. Ekrane vienas kitą keičia 600 portretų – ką tik atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, šauktiniai kareiviai ir puskarininkiai. Jiems peržiūrėti prireiks pusvalandžio – visai nedaug. Tiesa, tai – ne vienintelė galimybė juos pamatyti. Visi portretai atspausdinti mudviejų su Kęstučiu sudarytoje knygoje „Savanoriai: fotografinė atmintis“ („Vaizdų archyvas“, 2017). Bet ten jie mažyčiai – tarsi įklijos karo prisiminimų albume. Projekcija nuotraukas išdidina iki žmogaus ūgio – matosi smulkiausios detalės, fotografavimosi situacijos erdvė tarsi susisiekia su mūsų erdve.

Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Agnė Narušytė

Naujo laiko metropolyje

Algirdas Šeškus, naujas laikas, Vilnius: TV Play, 2016–2017

Kažin ar daug kas pastebėjo, kad jau porą metų Algirdas Šeškus leidžia seriją sąsiuvinių „naujas laikas“. Tai nereiškia, kad senas laikas jau išnaudotas, kad jau visi sovietmečio negatyvai susikomponavo į knygas. Tiesiog eina ir naujas laikas, kurį taip pat verta apžiūrėti iš visų pusių. Tai leidžia padaryti tarp dviejų kartonėlių suspaustų devynių sąsiuvinių knyga – tarsi dabarties sumuštinis.

Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Agnė Narušytė

Rėčiai ir poros

Apie pasibaigusią Aistės Kirvelytės parodą „Kūnas“

Jei paroda vyksta metų pabaigoje ar pradžioje, menininkui, galima sakyti, nepasisekė. Visiems ne tas galvoj: reikia pildyti ataskaitas, demonstruoti šventišką nuotaiką, be to, pusę laiko paroda uždaryta, o kultūros savaitraščiai atostogauja. Tas tris savaites kažkur vis skubėdama ant Pamėnkalnio galerijos vitrininio lango mačiau užrašą: „Aistė Kirvelytė. Kūnas“. Kūnas – koks kūnas? Viduje šmėžavo nutapytos perforuoto metalo plokštės su galvos dydžio skylėmis. Labai tikroviškomis – atrodė, kad įsižiūrėjusi pro jas pamatyčiau tą kūną, bet trukdo atspindžiai. Šeštadienį, paskutinę parodos dieną, pagaliau užėjau vidun.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

nepabaigti – nepabaigti

Šitie du žodžiai sukasi mano galvoje jau mėnesį. Vieno priegaidė tvirtagalė, o kito kirtis trumpinis. Jų reikšmės skiriasi nerimo kiekiu. Buvimas tvirtagaliame nepabaigime yra neišsemiamas, neišklimpstamas, neaprėpiamas. Trumpiniu į tolį numotas nepabaigtų traukinys ramina daugiskaita – tai ateities darbų perspektyva, begalybė, kurios kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau abu nepabaĩgtì prieštarauja Kalėdų priesakams – ir biurokratiniams, ir asmeniniams, ir šeimyniniams, ir saviems, ir svetimiems. Gali švęsti naujo dievo gimimą, tik senajam pristatęs ataskaitas: finansines ir rezultatų, kurie turi būti apčiuopiami, o ne virtualiose smegenyse saugomų vizijų pažadai.

Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo,  2014
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2014
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-12
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-12
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-21
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-21
Remigijus Pačėsa, „Žadintuvas 1991“
Remigijus Pačėsa, „Žadintuvas 1991“
  PUSLAPIS IŠ 10  >>> Archyvas