Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Amerika, Amerika
Plungės fotobienalė „Amerika lietuvių fotografijoje“
Plungės fotobienalė vyksta nuo 2010 m., taigi ši – penktoji. Tai visai nedaug, lyginant su kitomis vizualiųjų menų bienalėmis ir trienalėmis. Šešiose vietose – Mykolo Oginskio rūmų žirgyne, pačiuose rūmuose, Laikrodinėje bibliotekoje, Vaikų bibliotekoje, Advokato name, Kultūros centre ir knygyne „Vaga“ / Kavos bare „Ex libris“ – kuratorius Darius Vaičekauskas sutalpino septyniolika parodų. Beveik visas jas jungia sąsaja su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (tokia bienalės tradicija). Dabartiniame politiniame kontekste ši tarptautinė dimensija nuteikia prieštaringai, tačiau fotografija – ne vien apie tai.
Agnė Narušytė
Transcenduojantis pieštukas
VDA Nidos meno kolonijos paroda „Tamsos širdis“ apleistoje bažnyčioje
Nuo karščio sprunkantį keleivį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia mielai priglaudžia. Tik čia nepamatysi vitražų ir altorių – ji vis dar yra pusiau šventovė, pusiau daržovių ir vaisių sandėlis. Ramintojos erdvės buvo sudalytos perdangomis, į sienas įvarytos metalinės sijos, jos banguotas barokas sukaustytas kubais, prispaudusiais augalais puoštus kapitelius ir vilnijančius karnizus. Prie durų eksponuojamas Rūtos Janonienės tekstas primena naikinimų istoriją: XVIII a. statyta bažnyčia 1854 m. uždaryta, paskui paversta Šv. Andriejaus cerkve, XX a. pradžioje grąžinta katalikams, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atimta, jos interjeras sunaikintas.
Agnė Narušytė
Apie adoraciją ironiškai
Audriaus Puipos „Inscenizuoti paveikslai“ Palangoje
Ši paroda tik šmėkštelėjo. Atstumas tarp Vilniaus ir Palangos lėmė, kad jos beveik niekas ir nepamatė. Bet apie ją verta kalbėti, nes pluoštelyje 1991–1997 m. sukurtų fotografijų netiesiogiai įkūnytos to laiko nuotaikos, įsivaizdavimai ir maištas.
Agnė Narušytė
Informacija, šviesa, žodžiai
Arba optimistiškai apie distopiją
Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus. Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo. Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.
Agnė Narušytė
Šieno kvapas Meliuzinai
Apie Laisvydės Šalčiūtės meno doktorantūros studijų rezultatus
Šią savaitę visas „Titanikas“ skirtas Vilniaus dailės akademijos meno doktorantams. Viršuje – Laimos Kreivytės kuruota paroda „Mokslas ir gyvenimas“. Čia auga „nuorodų miškas“, siurbiantis syvus iš nostalgijos 55-erius metus leistam žurnalui, o vizuali meno ir mokslo simbiozė demonstruoja savo kasdieniškas šaknis. Apatinėje salėje – Laisvydės Šalčiūtės paroda-miškas. Čia, tarp plastmasinių eglučių, šaukštu atspausdintų medžio raižinių, raguotų lėlių, triušių, šilkiniais siūlais siuvinėtų staltiesėlių, penktadienį ji apgynė meno projektą „(Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“ ir tapo meno daktare. O aš naudojuosi proga pasidalinti mintimis apie šį autoironišką kankinančių „mokslo ir gyvenimo“ sąveikų tyrimą.
Agnė Narušytė
Gentas už trijų šimtų kilometrų
Šešios parodos Klaipėdos galerijose
„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.
Agnė Narušytė
Kas belieka
Alekso Andriuškevičiaus „Nerodyti“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Eidama į Alekso Andriuškevičiaus parodą maniau, kad jos pavadinimas yra bendratis. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis rodydamas nerodys, prisimindama jo akciją „Užbrauktas peizažas“ (1990) ir tvarkingai surašytus „Žiūrėjimo priemonių terminus“ (1991). Bet viduje paaiškėjo, kad pavadinime – neveikiamosios rūšies dalyvis. Nerodyti darbai. Jau beveik trisdešimt metų nieko neveikę – gulėję ar stovėję atremti į sieną mažytėje dirbtuvėje Kaune, slapstęsi (iš kuklumo ar iš gėdos), kol jų neprivertė eiti akistaton su žiūrovu kuratorius Kęstutis Šapoka.
Agnė Narušytė
Visureigė fotografija
Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise’os Oates paroda „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“
Marso kalvos. Islandijos lavos laukai. Meksikos džiunglės. Čilės kasyklų gelmės. Olos ir ertmės, į kurių tamsą kišami zondai su miniatiūrine kameros akute. Tarpplanetinio erdvėlaivio atskraidintas marsaeigis nuo kalvos viršūnės fotografuoja lygumą, kad Žemėje likę tyrinėtojai galėtų numatyti jo judėjimą. Aparato atlikta spektrinė analizė padės nustatyti planetos mineralų sudėtį. Jis ieškos vandens pėdsakų – ieškos galimybės čia įsivaizduoti žmogų. Bent jau praeityje. Džiunglėse vandens yra dabar, bet jau nesunku čia įsivaizduoti dykumą – Sachara apie tai nuolat primena. O kasyklose randamos sunykusių praeities peizažų nuosėdos.
Agnė Narušytė
Romos dienoraštis
Kovo 8-oji parodos „M/A\G/M\A“ fone
Į Romą keliai manęs iki šiol beveik nevedė. Bet aną savaitę trumpam pasprukau į pavasarį. O priežastis tokia: Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Italijos ir Lietuvos menininkių paroda „M/A\G/M\A“ dabar perkelta į Romą ir kovo 8-osios proga Centriniame grafikos institute buvo numatytas performansų renginys bei diskusija. Pagal parodos logiką reikėjo ir atstovės iš Lietuvos – ja man teko garbė pabūti. O mūsų kultūros atašė Julija Reklaitė užsuko tokią susitikimų karuselę, kad nebeliko kada tingiai slampinėti Romos gatvėmis.
Agnė Narušytė
Pasirodo, yra problema
Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2018“
Kai kam gal jau atrodė, kad #MeToo ir kova už lyčių lygybę išseko, buvo tik proginis renginys, bet iš tiesų aną savaitę į pirmą planą iškilo Vilniaus knygų mugė. Kodėl – tegu paaiškina Kurtas Vonnegutas, pavadinęs knygos skaitymą „vakarietiško stiliaus meditacija“: „Taip jau nutiko, nors tai – visiškai nenumatytas atsitiktinumas, – kad knygos lytėjimo bei išvaizdos derinys su išsilavinusiu žmogumi ant kėdės tiesia atkalte gali sukurti neįkainojamos gelmės ir prasmės dvasinę būseną.“ (Fates Worse than Death, Vintage, 1992, p. 188)
