7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Ilgai ir laimingai

Vilma Samulionytė, 60 monumentų, Vilnius: Nerutina, 2020.

Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų. 

Vilma Samulionytė, Vilniaus santuokos rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Vilniaus santuokos rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, iš ciklo „Koša“. 2008–2011 m.
Vilma Samulionytė, iš ciklo „Koša“. 2008–2011 m.
Vilma Samulionytė, iš ciklo „Koša“. 2008–2011 m.
Vilma Samulionytė, iš ciklo „Koša“. 2008–2011 m.
Vilma Samulionytė, Mažeikių santuokos rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Mažeikių santuokos rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Rokiškio santuokų rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Rokiškio santuokų rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Pakruojo santuokų rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Pakruojo santuokų rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Gargždų santuokos rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Gargždų santuokos rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Jonavos santuokų rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Vilma Samulionytė, Jonavos santuokų rūmai, iš ciklo „60 monumentų“. 2012–2019 m.
Agnė Narušytė

Laikas ir skaičiai

„Nei laikas, nei skaičiai šiandien nekalba mūsų naudai“, – sako ministras. Šiandien – taip. Bet ne visada. Priglaudžiu ausį prie kompiuterio ekrano. Ten sako, kad Kūčios šiemet ateis kitaip. Sutems 24 dienos vakaras, bet tai bus tik laikas ir skaičius. Be jokio ryškesnio pasikeitimo dienotvarkėje. Be jokio stebuklo. Gal net be sniego.

Gediminas Pranckūnas, be pavadinimo. 2020 m.
Gediminas Pranckūnas, be pavadinimo. 2020 m.
Dovilė Dagienė, „Saulėtekis virš kalno“. 2019 m.
Dovilė Dagienė, „Saulėtekis virš kalno“. 2019 m.
Dovilė Dagienė, „Gyvenimo pareiškimas“. 2019 m.
Dovilė Dagienė, „Gyvenimo pareiškimas“. 2019 m.
Agnė Narušytė

Šviesai spąstai yra

Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“

„Šviesai spąstai yra“, – sako Gintautas Trimakas, šiuo metu juos paspendęs mažiausiai trijose vietose Vilniuje ir Lentvaryje: galerijose „Lokomotif“, „Nulinis laipsnis“ ir „Swallow“. Galerijos dabar neveikia, bet nuo visatos pradžios nuotoliniu būdu dirbančiai šviesai tai netrukdo įkliūti. Lentvaryje nebuvau, prie „Nulinio laipsnio“ su Trimaku kalbėjomės, o jo parodą kartu su Beatriče Mockevičiūte „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ apžiūrėjau

Beatričė Mockevičiūtė ir Gintautas Trimakas, „Melsva“, parodos vaizdas. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė ir Gintautas Trimakas, „Melsva“, parodos vaizdas. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, „Blueish 8“, stiklas, šviesa. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, „Blueish 8“, stiklas, šviesa. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Gintauto Trimako ekspozicija parodoje „Melsva“. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Gintauto Trimako ekspozicija parodoje „Melsva“. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Gintauto Trimako <i>lumen printas</i> su Beatričės Mockevičiūtės kūrinio „Blueish“ atspindžiu. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Gintauto Trimako lumen printas su Beatričės Mockevičiūtės kūrinio „Blueish“ atspindžiu. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Gintautas Trimakas, tiesioginis pozityvas. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Gintautas Trimakas, tiesioginis pozityvas. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, „Blueish 22“, akvarelė. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Beatričė Mockevičiūtė, „Blueish 22“, akvarelė. 2020 m. L. Skeisgielos nuotr.
Agnė Narušytė

Paminklai svarbesni už žmones

JAV menininko Michaelo Rakowitziaus paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje

Antrasis karantinas kitoks. Ne tik todėl, kad dalinis – jam buvo galima pasiruošti. Prieš uždarant muziejus ir galerijas, aną penktadienį aplėkiau jų kiek įmanoma daugiau. Žiūrėti reikėjo greitai. Padėjo fotoaparatas – perbėk, užfiksuok, paskui pasigilinsi. Svarbiausia žinoti, kas glūdi tose užrakintose salėse. Tada jau bus apie ką rašyti nenuspėjamo ilgio laikotarpiu. Apskritai šie metai man primena kadaise matytą dokumentinį filmą apie gamtą už poliarinio rato. Ten vasara yra tokia trumpa, kad augalai, vos pajutę šilumą, skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas. Kamera dar pagreitino vaizdą. Ne tik tą paskutinį penktadienį, bet ir visus penkis laisvės mėnesius taip ir atrodė: visi kūrėjai skuba pražysti, sulapoti ir subrandinti sėklas, kol dar galima. Ir štai dabar vėl negalima.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Moterys – ateičiai

Paroda „7 moterys – 7 tiesos“ Dominikonų vienuolyne

Trijų moterų veidai šmėžuoja pranešimuose apie būsimą Seimą. Iš jų žurnalistai buria ateitį. O aš prisimenu septynias moteris, sutiktas vyriškoje vietoje – Vilniaus dominikonų vienuolyne. Tame, kuris yra prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, tai jį planuojama „vystyti“ statant viešbučius ir licėjus. Vaikštau kartu su ekskursija po parodą „7 moterys – 7 tiesos“ ir mėginu prisiminti čia buvusią ligoninę, kurioje gimiau ir gimdžiau. Nė ženklo, kad čia buvo sterilu, balti stalai, lovos, seselės. Mėginu prisiminti, kaip atrodė skliautai, kurie dabar apsilaupę, – sako, stogas kiauras, šildymas per menkas, sunku kovoti su pelėsiais. 

Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Domininkonų vienuolyno koridorius su Patricijos Jurkšaitytės instaliacijos „Obelų sodas“ fragmentu, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Renata Maldutienė, „7 mano veidai“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Renata Maldutienė, „7 mano veidai“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Aistės Gabrielės Černiūtės ekspozicijos vaizdas, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Aistės Gabrielės Černiūtės ekspozicijos vaizdas, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Jurgita Juodytė, „Le Moduleur“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Jurgita Juodytė, „Le Moduleur“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Eglė Pilkauskaitė, „Muilas tarp pirštų“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Kristina Norvilaitė-Geniušienė, „Nr. 1 Hagara“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Kristina Norvilaitė-Geniušienė, „Nr. 1 Hagara“, 2020 m. Vyto Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

Tamsa rotušėje

Remigijaus Treigio paroda „(Ne)matomas Vilnius“

Įdomu, kaip tyli, tamsi, elegiška Remigijaus Treigio fotografija susikalbės su Vilniaus rotuše? Vieta, kur kabo kandeliabrai, renginiams tiesiami raudoni kilimai, o menas patraukiamas į nuošales. Tiesa, eidami čia į parodas jau išmokome erdvę suskliausti. Bet ar ne per stipriai ji trukdys?

Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Agnė Narušytė

Ieškoti negalima rasti

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Agnė Narušytė

Ar mes kada susitiksime?

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

 

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius? 

Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Unikalus irimas

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

 

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Agnė Narušytė

Išpirkti sentimentai

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 15  >>> Archyvas