Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Gėlės tetoms ir žydams
Dviejų fotografijos parodų pokalbis
Dvi fotografijos parodos atrodo nesusijusios. Jas skiria ir geografija, ir istorija, ir autorių amžius bei pilietybė. Parodos „Prospekto“ galerijoje „Buvimas / Susitikimas / Gedėjimas“ autorė Poline Harbali (g. 1988) yra jauna menininkė iš Kanados, tapusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamo tarptautinio konkurso „reStart“ finalininke. Todėl jai suteikta galimybė surengti Vilniuje personalinę parodą, kurioje ji pasakoja apie savo hibridišką tapatybę ir mirusios močiutės sirės atmintį.
Agnė Narušytė
In memoriam Romualdui Rakauskui
(1941–2021)
„...tik fotografija įprasmino mano pragyventą laiką, neleido jam išblukti, išsitrinti“, – rašė Romualdas Rakauskas savo knygos „Šiokiadieniai“ įžangoje (Kauno fotografijos galerija, 2012). Jis buvo viena reikšmingiausių figūrų Lietuvos fotografijoje. Kartu su Antanu Sutkumi, Algimantu Kunčiumi, Aleksandru Macijausku jis sukūrė legendą, buvo vienas tų, kurių dėka susidomėjau fotografija. Prieš penkiolika metų kartu rengėm jo kūrybos albumą „Fotografijos“. Austėja Čepauskaitė užrašė Rakausko pasakojimus apie gyvenimą ir fotografijos ciklus, kurių ten pristatėme trylika (E. Karpavičiaus leidykla, 2009). Dabar tai jau – praėjusios epochos liudijimai.
Agnė Narušytė
Fotobloke – „nieko ypatingo“
Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais
Agnė Narušytė
Atkaklūs ir nemėgsta naujovių
Margaritos Matulytės kuruota paroda „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus.
Agnė Narušytė
Gedimino P. Gedimino kalnas
Apie parodą „Per visą žvilgsnį“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Gedimino pilies kalnas kalnuotoje šalyje būtų vadinamas kalva. Bet mums jis – kalnas. Ir netgi paaukštintas, kad būtų dar kalnesnis. Dešimtmečius jis buvo jaukus medžių guotas ir į jį lipti būdavo įmanoma net vasarą. Tokį ir prisimenu iš vaikystės – kaip už Katedros pūpsančią galimybę pamatyti miestą kitaip.
Agnė Narušytė
Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje
Iš parodos „O ką, jeigu?“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.
Agnė Narušytė
Profesija ir aistra
Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ Istorijų namuose
Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ – kaip tik naujiesiems Istorijų namams (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius). Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus erdvėje siekiama pasakoti „praeities istorijas dabarčiai“. Baltėnas ir pasakoja istorijas žmonių, kuriuos jis fotografuoja nuo 2015 metų. Bet ne praeities istorijas dabarčiai, o dabarties istorijas – ateičiai.
Agnė Narušytė
Minti medijas
Jurijaus Dobriakovo kuruota paroda „Laikmenos“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Gerai, pradėkime nuo to, kad šis menas man svetimas. Ne todėl, kad būčiau priešiškai nusiteikusi. Tiesiog „susimokė“ mano nepolinkis į technologijas ir likimas. Technologijos – šaunus dalykas. Jos jau taip seniai gyvenimą žmonėms padarė patogesnį, kad tie nė neįsivaizduoja, ką reikėtų veikti vakarais, jei nebūtų televizijos ar interneto.
Agnė Narušytė
Pora metų iki istorijos
Romualdo Požerskio paroda apie baikerius Prospekto galerijoje
Dažnai fotografija veikia ne todėl, kad ji – menas, o, priešingai, kai ji – tik dokumentas. Tokia ji ir yra Romualdo Požerskio parodoje „Neramūs keliautojai“. Kas nebūtų pasiėmęs fotoaparato ir kameros į pirmąją kelionę nauju motociklu aplink Lietuvą kartu su draugais? Tik tas, kas tada tokių daiktų neturėjo. Požerskis 1972 m. dar buvo tik elektrotechnikos studentas, bet nuo 1965 m. jau įnikęs į fotografiją. O 1968 m. įsirašė ir į kino mėgėjų būrelį. Vis dėlto, ką tik įsigijęs motociklą, jis tebuvo nežinomas mėgėjas.
Agnė Narušytė
Iš Vilniaus į Palangą su Kunčiumi
„Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“ (sudarė Onutė Butkutė ir Algimantas Kunčius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020) ir „Prie jūros. Palanga 1965–2015“ (sudarė Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis, Kauno fotografijos galerija, 2020)
Radau būdą pakeliauti! Varčiau du naujus Algimanto Kunčiaus fotografijų albumus. Vienas teleportavo į praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių Vilnių, dar prieš man gimstant. Pradėjęs nuo geležinkelio stoties, pasižvalgęs po Užupį ir Gorkio (dabar Didžiąją ir Pilies) gatvę, apėjęs katedrą, vaizdų pasakotojas pereina Lenino (dabar Gedimino) prospektu, žvilgteli į kitą Neries krantą. Kitas albumas pakviečia ten, kur dabar visiems norisi, bet negalima – į Palangą, o ji keliauja laiku nuo 1965 iki 2015 metų. Vėl patyriau, ką gali sena gera fotografija – ta, kuri gaudo, kas akiai ir minčiai nepagaunama, sustingdytas akimirkas verčia paveikslais, kad galėtume patyrinėti patį laiką.
