7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Tamsa rotušėje

Remigijaus Treigio paroda „(Ne)matomas Vilnius“

Įdomu, kaip tyli, tamsi, elegiška Remigijaus Treigio fotografija susikalbės su Vilniaus rotuše? Vieta, kur kabo kandeliabrai, renginiams tiesiami raudoni kilimai, o menas patraukiamas į nuošales. Tiesa, eidami čia į parodas jau išmokome erdvę suskliausti. Bet ar ne per stipriai ji trukdys?

Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Vilniaus dienoraštis“. 2020 m.
Agnė Narušytė

Ieškoti negalima rasti

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Agnė Narušytė

Ar mes kada susitiksime?

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

 

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius? 

Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Unikalus irimas

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

 

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Agnė Narušytė

Išpirkti sentimentai

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

Tegyvuoja Konstibauskas!

Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija B“ parodinėje erdvėje „VITRINA & Bench“

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

Vėl vengiu tarti jos vardą

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų
cikle „Indivizijos“
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų cikle „Indivizijos“
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Agnė Narušytė

Po pandemijos: V dalis

Karantinui švelnėjant, nors niekas dar nesibaigė

Ateitis pagaliau atėjo. Tokia keista patirtis – ji atėjo, viskas baigta, bet ir toliau kažkas vis dar ateina. Norisi uždaryti duris, užremti bent šluotkočiu, kad neįsibrautų.

 

Bet atėjo. Laukiau remonto pabaigos, įsivaizdavau, kaip įsmeigsiu akis į kompiuterio ekraną ir man neberūpės išterliotos sienos. Kaip bus gerai, galvojau. Priešnakčiais, lemputės apšviestame rate pajėgdama perskaityti tik pusę sakinio, svajojau apie dienas be būtinybės gumulo. Ėdančio mano tingulį priminimais, kad reikia ir šiandien kažką padaryti, bent lėkštes iš spintelių iškrauti ar perstumti šaldytuvą, nes procesas sustos ir aš jo nebeišjudinsiu. Jėgų per mažai, drąsos per mažai, ryžtas išbluko. Ir taip traukia įprasti dalykai. Ypač – nieko nedarymas, kuriam karantinas lyg ir davė leidimą. Davė ir nedavė.

Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Kadras iš Agnès Varda filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Agnė Narušytė

Po pandemijos: IV dalis

Karantinui baigiantis

Prisiminiau Johno Cageʼo aforizmą: „Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne tik nenuobodus, bet net labai įdomus.“ Laikiau tai teorine galimybe, pritaikoma tik menui. Monotoniško kartojimo įtaiga grįstas minimalizmas – mano muzika.

Eglė Ridikaitė, „Džoto Rūtos virtuvėje“. Iš ciklo „Trys dienos Veronoje + Raudonas lagaminėlis“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Džoto Rūtos virtuvėje“. Iš ciklo „Trys dienos Veronoje + Raudonas lagaminėlis“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Mozaika Tabos Duonos ir žuvies padauginimo bažnyčioje. IV a.
Mozaika Tabos Duonos ir žuvies padauginimo bažnyčioje. IV a.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Bandymai žvilgtelėti. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Po pandemijos: III dalis

Pranašavimo bangai atslūgstant

Pandemija nusidėvėjo. Karantinas nusidėvėjo. Italai nebedainuoja balkonuose. Arba žurnalistams atsibodo apie tai pasakoti. Galbūt kitose šalyse žmonės tebeploja medikams, bet ir apie tai nebekalbama. Manojoje Gėlių gatvėje papūtus vėjui skraido tik vienkartinės pirštinės, paniškai išskėstais pirštais mėginančios už ko nors užsikabinti. Bet nieko nėra, visiškai tuščia. Tik balandžiai vis tupia į mano balkoną pagerti vandens ir rimtai svarsto, ar verta nuskristi, kai išlendu pamirkčioti saulei.

Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Mizore“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Nejudantis gyvenimas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Nejudantis gyvenimas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Esu gerai pasiruošęs, bet praverstų geras receptas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Esu gerai pasiruošęs, bet praverstų geras receptas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Turku Princas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Turku Princas“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Saviizoliacija“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Saviizoliacija“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Ad astra“. 2020 m.
Mikko Waltari, „Ad astra“. 2020 m.
  PUSLAPIS IŠ 15  >>> Archyvas