Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Vasaros parodos Šiuolaikinio meno centre

Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“).

Agnė Narušytė

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Agnė Narušytė

58-oji Venecijos bienalė atidaryta

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Agnė Narušytė

Andriaus Kviliūno paroda „Mano svečių dainos“ LDS galerijoje „Arka“

„Sąlygų nėra, turiu kurti meną, o meno niekam nereikia“, – kažkam sakė Andrius Kviliūnas. Iš kur tas „turiu“, neaišku. Bet taip yra. Apie šį prieštaravimą su draugais vis pasikalbame, bet tiktai Kviliūno videofilmuose matau to negalėjimo, turėjimo ir nereikėjimo išsprogdintą kasdienybę. Tiesa, kūrėjo kančių jis nerodo. Ir negraudena. Jis kalba lyg ir apie ką kita, dažniausiai – apie amžinąsias būties temas, apie tikėjimą, karą, vienatvę, kai tikrovė persimaišo su sapnais, o nuosava katė virsta kelių pabaisa, lakstančia žaisliniu automobiliu.

Agnė Narušytė

Paroda „Nebaigti reikalai. Apie menininę komunikaciją paštu“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.

Agnė Narušytė

Jolantos Dolewskos iš Glazgo paroda „Šiame tuščiame slėnyje“ Vilniaus Prospekto galerijoje

Nuogas gyvenimas virsta politikos subjektu-objektu ties ta riba, kai balsas ima kalbėti, sako Giorgio Agambenas iš naujo skaitydamas Aristotelį. Balsu visos gyvos būtybės išrėkia skausmą ar malonumą, bet tik žmogus kalba, apibrėžia, kas teisinga ir ne, kas gera ir ne. Ir tuo įterpia gyvybę į valstybės kūną kaip išimtį, kuriai įstatymas garantuoja „gerą“ gyvenimą, nes draudžia ją paaukoti, nors ir nedraudžia sunaikinti (Homo sacer. Suvereni galia ir nuogas gyvenimas, Kitos knygos, 2016, p. 19–25). Nedraudžia gyvas būtybes turėti kaip nuosavybę savo patogumui – ne tiktai karves, kates ir šunis, bet ir vergus, tarnus ar žmonas. Todėl žmogaus, kaip gyvos būtybės, padėtis savo susikurtoje valstybėje yra dviprasmiška – viena vertus, tavo teisė gyventi ginama nuo pat kirbančio embriono stadijos, kita vertus, esi paliekamas dvėsti iš bado ar specialiai numarinamas, jei taip ima ir nusprendžia suverenas. Diktatorius ar kokia nors dauguma.

Agnė Narušytė

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ VDA galerijoje „Artifex“

Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.

Agnė Narušytė

Kalėdinė esė

Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės.

Agnė Narušytė

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija Vilniuje „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“

Lapkričio 17 d. buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. Apie ją nenorime kalbėti. O jei kalbame, tai „blogai“. Nors yra ir tokių, kurie kalba tik „gerai“. Jos išdavystę nutylime arba teisiname, kai užliūliuoja poezijos ritmai ir rimai.

Agnė Narušytė

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.