Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Tado Kazakevičiaus paroda „Pernykštis sniegas“ „Prospekto“ galerijoje

„Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“, – šis sakinys mane persekioja nuo pat tos dienos dar prieš Kalėdas, kai užsukau į Tado Kazakevičiaus parodos „Pernykštis sniegas“ atidarymą. Teresė Laimutė – viena iš jo nufotografuotų senukų – taip užbaigia savo prisiminimus apie Sibirą. Mirtis tremtyje iki šiol man atrodė gana abstrakti, paskirta lyg nelaimingas loterijos bilietas, nes kažkodėl kitiems pavykdavo tose baisiose sąlygose išgyventi. Bet Kazakevičiaus paroda apie daugiau nei 250 našlaičių sugrąžinimą į Lietuvą parodo mirtį iš vaiko perspektyvos.

Agnė Narušytė

Eglė degė turbūt neilgai, nes atsivėrė tik penkiolikos kvadratinių metrų skylė, išviešinusi jos metalinius griaučius ir slaptą sandėliuką. Jie gaudė Kalėdų vagį kaukdami Kauno gatvėmis, paskui uždarė ligoninėje kartu su kitais bepročiais. Miestiečiams teko uždangstyti skylę žaliomis šakomis ir atkurti smilgas. Jų koteliuose įverti laidai nuo karščio užvirė – tą masę dabar reikėjo iškrapštyti ir įverti naujus. Iš kai kurių smilgų neliko nieko, todėl jas gamino iš naujo. Bet iki Kalėdų, regis, suspėjo.

Agnė Narušytė

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Iš beveik prieš tris dešimtmečius nuosekliai peržiūrėtos Jono Meko retrospektyvos ryškiausiai (ir nuolat) prisimenu vieną epizodą. Jis prasideda automobilyje važiuojančios merginos plaukais. Jie spurda vėjyje. Niujorko avangardininkai atvyksta į kino festivalį, bet jų nepriima. Jie nakvoja savo furgone žvilgčiodami į viešbučio langus, už kurių parpia priimtieji. Nepatogumai ir šaltis trukdo miegoti, tad jie dalyvauja aušros misterijoje. Apsisiautę apklotais lyg šventųjų mantijomis atlieka apeigas. Centre – Mekas su kamera. Jis iš arti filmuoja gėles, lyg smilkalais mosuoja virš pievos, sukasi, vėl braukia per rasą. Ekrane blykčioja ir jo nufilmuota pieva.

Agnė Narušytė

Paroda, darbuotojų balsais pasakojanti apie Kauno radijo gamyklą

„Čia tikrai esama kažkokios mistikos su ta mūsų bažnyčia – joje gamykla prasidėjo, o ją grąžinus baigėsi“, – sako buvęs Kauno radijo gamyklos darbuotojas Algirdas Kepežinskas. 1993 m. jo įkurta radijo stotis „Tau“ 102,9 FM bangomis šį vėlyvą rudenį žadėjo transliuoti buvusių darbuotojų pasakojimus. Tai – parodos „Banga: Žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje dalis. Kuratorė Auksė Petrulienė, M.K. Čiurlionio muziejuje įsteigusi bendruomenių platformą, šitaip tęsia savo „Mažąsias istorijas“ apie Kauno pramonę, kurios nebeliko.

Agnė Narušytė

Visvaldo Morkevičiaus paroda Prospekto galerijoje

Eidama prospektu pro galerijos lange įmontuotą veidrodį periferiniu žvilgsniu pagaunu pažįstamą figūrą. Per akimirksnį mintis brūkšteli keletą kritinių pastabų: plaukai išsidraikę – deja, ne vėjavaikiškai; nubrizgusi striukė per tampriai apgulusi kūno formas; ant skverno likęs šuns pėdos atspaudas.

Agnė Narušytė

Dviejų fotografijos parodų pokalbis

Dvi fotografijos parodos atrodo nesusijusios. Jas skiria ir geografija, ir istorija, ir autorių amžius bei pilietybė. Parodos „Prospekto“ galerijoje „Buvimas / Susitikimas / Gedėjimas“ autorė Poline Harbali (g. 1988) yra jauna menininkė iš Kanados, tapusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamo tarptautinio konkurso „reStart“ finalininke. Todėl jai suteikta galimybė surengti Vilniuje personalinę parodą, kurioje ji pasakoja apie savo hibridišką tapatybę ir mirusios močiutės sirės atmintį.

Agnė Narušytė

(1941–2021)

„...tik fotografija įprasmino mano pragyventą laiką, neleido jam išblukti, išsitrinti“, – rašė Romualdas Rakauskas savo knygos „Šiokiadieniai“ įžangoje (Kauno fotografijos galerija, 2012). Jis buvo viena reikšmingiausių figūrų Lietuvos fotografijoje. Kartu su Antanu Sutkumi, Algimantu Kunčiumi, Aleksandru Macijausku jis sukūrė legendą, buvo vienas tų, kurių dėka susidomėjau fotografija. Prieš penkiolika metų kartu rengėm jo kūrybos albumą „Fotografijos“. Austėja Čepauskaitė užrašė Rakausko pasakojimus apie gyvenimą ir fotografijos ciklus, kurių ten pristatėme trylika (E. Karpavičiaus leidykla, 2009). Dabar tai jau – praėjusios epochos liudijimai.

Agnė Narušytė

Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais

Agnė Narušytė

Margaritos Matulytės kuruota paroda „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus.

Agnė Narušytė

Apie parodą „Per visą žvilgsnį“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Gedimino pilies kalnas kalnuotoje šalyje būtų vadinamas kalva. Bet mums jis – kalnas. Ir netgi paaukštintas, kad būtų dar kalnesnis. Dešimtmečius jis buvo jaukus medžių guotas ir į jį lipti būdavo įmanoma net vasarą. Tokį ir prisimenu iš vaikystės – kaip už Katedros pūpsančią galimybę pamatyti miestą kitaip.