Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Wilna-Dessau-Paris-Cfat
Paroda „Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar.
Agnė Narušytė
Ateities atmetimas
Vėl kalėdinė esė
Neapsnigtą žiemą pasukus link Matuizų, būna toks laiko tarpsnis, kai tavo automobilis lieka vienas kelyje. Nieko nėra nei priekyje, nei už tavęs. Iš šonų – tavo skrodžiamas miškas ir netikėtai išlindusio briedžio grėsmė. Baugi palaima. Spusteliu radijo mygtuką.
Agnė Narušytė
Feminizmo Biblija vargšams
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Meliuzinų rojus“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai.
Agnė Narušytė
Neišmestos istorijos (iš galvos)
Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ VDA parodų salėje „Titanikas“
„Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.“
Rašant apie Rūtos Spelskytės parodą sunku nepacituoti jos anotacijos teksto, bent jo pradžios. Nes Rūtos rasti, pagaminti, nufotografuoti objektai iškrito iš ilgojo teksto, o gal atvirkščiai – įsibrovė į jį ir ten gyvena kiek kitaip negu čia, galerijoje. Tas tekstas – tai jos meno daktaro disertacija, apginta aną penktadienį: „Kaip išmesti iš galvos. Istorija apie meilę, karą ir debesis“. Buvau to išmetimo proceso viena iš vadovių, tad viską susidėjau į savo galvą. Dabar einant nuo vieno objekto prie kito, trumpi pasakojimai, raudona lipnia juostele priklijuoti ant sienos, išnyra kaip tos didžiosios kelionės nuotrupos – į aukščiausius kalnus, į bokštus, į mūšių vietas, į praeitį, į svetimus sodus. Tad esu beveik tikra, kad man ši paroda reiškia ką kita, nei to ilgojo teksto neskaičiusiems.
Agnė Narušytė
Rokas beveik Pralgauskas
Paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Per parodos atidarymą Rokas pasakė beveik kalbą, kuri nutrūko vidury sakinio. „Man patinka žodelis beveik, – sakė, – aš esu Rokas beveik Pralgauskas.“ Jo beveik fotografija pristatyta ne tik parodoje, bet ir knygoje tuo pačiu pavadinimu, kur vaizdus į serijas suskirsto juodi puslapiai, o juose – beveik poezija, kurios galbūt nepriims literatai.
Agnė Narušytė
Parodos laidotuvės
Pusiau slapti dailės įvykiai
Rugsėjo 25 d. meno kūrinių kapinėse buvo laidojama paroda „Saldus ateities prakaitas“. Ji išgyveno vidutinį parodos amžių – beveik du vasaros mėnesius. Rugsėjo 2-ąją jos architektūrinis skeletas buvo išardytas ruošiant tuščią erdvę kitai parodai.
Agnė Narušytė
Ką gali kiekviena valytoja
Tarptautinis fotografijos simpoziumas „Fotografų susitikimai“ Nidoje
Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.
Agnė Narušytė
Tamsos smegenyse
Vasaros parodos Šiuolaikinio meno centre
Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“).
Agnė Narušytė
„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis
Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge
Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?
Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.
Agnė Narušytė
Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą
58-oji Venecijos bienalė atidaryta
Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.
