Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Jums arbatos?
Ruduo ir vėl prasideda tarptautiniu fotografijos simpoziumu „Nida. Sutikti fotografiją“
„Arbata su Saimonu, Adamu ir Ieva prieš prasidedant Nidos fotosimpoziumui“, – Ieva Rutė užrašė ant man skirto fotopopieriaus gabalėlio, kur savąjį šviesos atspaudą paliko Yilam First Flush arbata iš Nepalo kalnų. Vėl Ieva Rutė su pilna kuprine rankų darbo puodelių, kad visiems užtektų. Per pirmuosius pusryčius susėdame prie vieno stalo, plepam be galo, geriam arbatą be galo, matyt, šiek tiek nenorėdami, kad prasidėtų paskaitos ir menininkų prisistatymai, nes kai prasidės, tai ir baigsis. Tad mėginame užlaikyti pradžią.
Agnė Narušytė
Tiesiog japonai
Apie kelionę į Tokiją radus pretekstą – parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ Vilniuje
Rėžtuku stengiuosi išgauti griežtą pasilenkusios japonės kaklo kontūrą. Jau moku nesusipjaustyti pirštų, bet vis dar sunku imituoti greitą brūkštelėjimą gremžiant tuštumas aplink liniją, kuri atspaude bus juoda. Jau nekantrauju pereiti prie kito etapo – raižyti kimono gėlytes ir voluoti melsvą dažą. Japonai kurdami ukijo-ė raižė medį, mums lengviau – linoleumas minkštesnis. Dėstytojas davė albumą, kad pasimokytume kopijuodami. Mergaitės išsirinko paveikslėlius su moterimis, berniukai – su samurajais. Tai pirmas mano susidūrimas su japonų kultūra – nė neįsivaizduoju, kad kada nors pateksiu į tą kaip kosmosas tolimą šalį.
Agnė Narušytė
Vasariškas tarp
Pasižvalgymas po parodas ne Vilniuje
Labas, rugsėji. Labas, darbeli nepabaigiamas. Ką tik buvo be tavęs taip gerai. Buvo (ir trumpam tebėra) saulė, vanduo, begalinė žolė, rėžiama žoliapjovių peiliais, – sportas mums, dūlantiems prie kompiuterių.
Agnė Narušytė
Negriauti ir nežudyti
Paroda „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965 / Eglė Ridikaitė. Atidengimai“ Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje
„Proga vėl užsukti į „Pionieriaus“ kino teatrą“, – sako pažįstamas menininkas. Apsidairau – tikrai, prisimenu šioje erdvėje žiūrėtus vaikystės filmus, kurių baugą stiprino drėgnas seno pastato šaltis ir dūmų kvapas. Bet dabar čia – Samuelio Bako muziejus, kur atidaroma jo ir Eglės Ridikaitės paroda „Paryžius ir Roma, 1956–1965“ (kuratorė Ieva Šadzevičienė, dizaineriai – Aleksandra Jacovskytė, Gintaras Znamierovskis („Interse“)). Parlamentaras Emanuelis Zingeris, kalbėdamas salėje susėdusiems svečiams, priminė tarpukariu čia veikusį žydų teatrą, kuriame buvo vaidinama jidiš kalba: „Štai, atkurtos jį puošusios besišypsančios kaukės“, – ir mostelėjo į salės balkoną laikančias sijas. Vilnių užgrobus naciams, teatro aktoriai ir režisieriai buvo uždaryti gete ir kūrė spektaklius jau ten.
Agnė Narušytė
Reziumuojant „Résumé“
Miesto fotografijos apžvalginė paroda Šiaulių dailės galerijoje
Aš vėl Šiauliuose. Šįkart pakvietė Virginijus Kinčinaitis – į savo kuruotą Šiaulių fotografų parodą „Résumé“. „Kodėl „Résumé“? – klausia jis pats anotacijoje. – Todėl, kad šioje parodoje apibendrinama dabartinė Šiaulių miesto fotografijos meno situacija.“ Kokia ji? Čia jau klausiu aš, atvykėlė iš visko pertekusios sostinės.
Agnė Narušytė
Mumijų rondo
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Obsesijos“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Partenono merginų eisena ne šiaip atremta į sieną – ji veda į Dainiaus Liškevičiaus „Obsesijas“. Šalia ant sienos užrašytas Radvilos Našlaitėlio pasakojimas: audra, laivą blaško ne tik bangos, bet ir vaiduokliai; jis liepia išmesti septynias dėžes su mumijomis – tada viskas nurims. Išvadas darykite patys. Bet geriau praeities nejudinkit, nes šmėklos gali keršyti. O jų – daug. Kai kurioms jau penki tūkstančiai metų.
Agnė Narušytė
Svetimi
60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Traukinyje į Mestrę mus užkalbina dvi moterys. Klausia, iš kur mes. Iš Lietuvos, sakom. Aha, taip ir manėme! Viena iš jų – latvė Sanita, savanoriaujanti latvių paviljone. Kita – danė, besirūpinti afganėmis moterimis. Pagyrėme Latvijos ir Danijos paviljonus. Jos mūsiškio dar nematė, bet, sako, girdėjusios, kad įspūdingas.
Agnė Narušytė
Svetimi
60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Pilnas lėktuvas lietuvių. Muziejininkai, vadybininkai, studentai. Ir mes – Aurelija, Eglė ir aš – kultūros spaudos atstovės. Skristi jau taip įprasta, kad net nebepastebime blaškos – kaip mėto mus visus, lyg važiuotume per Vilniaus grindinį.
Agnė Narušytė
Bendrakeleiviai
Aleksandro Ostašenkovo parodai Šiaulių fotografijos muziejuje pasibaigus
Šiai parodai itin tinka uždarymo šventė. Aleksandro Ostašenkovo „Neįvardyto laiko portretą“ buvo galima apžiūrėti du mėnesius, bet į Šiaulius išsiruošiau tik dalyvauti baigiamojoje diskusijoje kartu su filosofu Gintautu Mažeikiu ir pačiu Aleksandru. Paskui dar prisijungė šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas. Kalbėjomės apsupti fotografijų, iš jų visumos ištraukdami tai vieną, tai kitą – kaip iliustraciją mūsų teiginiams. Paroda tam buvo paranki, nes jos abstraktus pavadinimas leido improvizuoti, o eksponuojamos fotografijos nebuvo susietos tvirtais teminiais ryšiais ar pasakojimo gijomis. Darbai suburti į tirštas vaizdų konsteliacijas, kuriose suvokėjo akis braižo savas prasmines figūras. Taip Aby Warburgas siūlė skaityti iš neįvardytų vaizdų sudarytą „Mnemozinės atlasą“ – priminė Mažeikis. Panašiai ir kiekvienas diskusijos dalyvis atrado savo minties taką. Kryptis priklausė nuo išeities taško.
Agnė Narušytė
Ką daryti su fotografija?
Ingrid Beatos Savickos ir Jevgenijaus Pavlovo parodos Vilniuje
Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.
