Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Rokas beveik Pralgauskas
Paroda „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Per parodos atidarymą Rokas pasakė beveik kalbą, kuri nutrūko vidury sakinio. „Man patinka žodelis beveik, – sakė, – aš esu Rokas beveik Pralgauskas.“ Jo beveik fotografija pristatyta ne tik parodoje, bet ir knygoje tuo pačiu pavadinimu, kur vaizdus į serijas suskirsto juodi puslapiai, o juose – beveik poezija, kurios galbūt nepriims literatai.
Agnė Narušytė
Parodos laidotuvės
Pusiau slapti dailės įvykiai
Rugsėjo 25 d. meno kūrinių kapinėse buvo laidojama paroda „Saldus ateities prakaitas“. Ji išgyveno vidutinį parodos amžių – beveik du vasaros mėnesius. Rugsėjo 2-ąją jos architektūrinis skeletas buvo išardytas ruošiant tuščią erdvę kitai parodai.
Agnė Narušytė
Ką gali kiekviena valytoja
Tarptautinis fotografijos simpoziumas „Fotografų susitikimai“ Nidoje
Į tarptautinius fotografijos simpoziumus Nidoje važinėju jau dvidešimt metų (!). Bet yra ir tokių, kurie čia buvo jau kokį keturiasdešimtą kartą. Ir vis dar negana. Žinoma, tie simpoziumai nebėra tokie, kokie buvo iš pradžių. Net ir 1999-aisiais jau nebebuvo. Kai kurie senbuviai mėgino tai man į ausį papasakoti: apie išskirtinumo jausmą (nes ne visi sovietmečiu galėjo patekti į Kuršių neriją), apie aršias diskusijas dėl fotografijos meno kokybės ir legendinius diskutantus (ko verti vien Alfonso Andriuškevičiaus ir Gražinos Kliaugienės pasirodymai, apvertę fotografijos sampratą!), apie svečius iš visos Sovietų Sąjungos ir (kaipgi be to?) visuotinį lėbavimą savaitei atsiskyrus nuo tikrovės.
Agnė Narušytė
Tamsos smegenyse
Vasaros parodos Šiuolaikinio meno centre
Prieš keturiolika metų skaitydama Thomaso L. Friedmano knygą „Lexus ir alyvmedis“ (Vaga, 2005) mokiausi atsisakyti senųjų prisirišimų. Nuolat privalome rinktis tarp pasaulio kultūrą vienodinančio progreso (kurį simbolizuoja „Lexus“) ir meilės savo gimtajai žemei bei jos papročiams („alyvmedis“).
Agnė Narušytė
„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis
Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge
Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?
Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.
Agnė Narušytė
Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą
58-oji Venecijos bienalė atidaryta
Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.
Agnė Narušytė
Markučių katės automobiliu
Andriaus Kviliūno paroda „Mano svečių dainos“ LDS galerijoje „Arka“
„Sąlygų nėra, turiu kurti meną, o meno niekam nereikia“, – kažkam sakė Andrius Kviliūnas. Iš kur tas „turiu“, neaišku. Bet taip yra. Apie šį prieštaravimą su draugais vis pasikalbame, bet tiktai Kviliūno videofilmuose matau to negalėjimo, turėjimo ir nereikėjimo išsprogdintą kasdienybę. Tiesa, kūrėjo kančių jis nerodo. Ir negraudena. Jis kalba lyg ir apie ką kita, dažniausiai – apie amžinąsias būties temas, apie tikėjimą, karą, vienatvę, kai tikrovė persimaišo su sapnais, o nuosava katė virsta kelių pabaisa, lakstančia žaisliniu automobiliu.
Agnė Narušytė
Paštas nori būti „nulaužtas“
Paroda „Nebaigti reikalai. Apie menininę komunikaciją paštu“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Paštas dar visai neseniai buvo vienintelis būdas pasikalbėti su toli gyvenančiais žmonėmis ar tartis dėl susitikimo. Gerokai per lėtas. Ir telefonai ne visada buvo po ranka. Todėl tekdavo iš anksto griežtai sutarti vietą ir laiką. 1993 m. pirmą kartą važiuodama į Paryžių susitariau su drauge po savaitės sekmadienį susitikti prie Notrdamo – Dievo Motinos katedros – šeštą valandą vakaro. Nes ją geriausiai įsivaizdavome – ne tik iš architektūros istorijos studijų, bet ir iš Victoro Hugo romano, kuris katedrą ir išgelbėjo XIX amžiuje. Revoliucijai atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, katedra dūlėjo apleista, bet rašytojas taip gyvai pavaizdavo kiekvieną jos užkaborį, – o jų tiek daug! – kad prancūzai ėmėsi ją restauruoti. Dar važiuodama įkaitusiu autobusu, ką tik prasmukusiu pro vokiečių muitininkus, svajojau apie jos amžiną vėsą, apie chimeras, rymančias virš naktinio miesto Brassaï fotografijose, apie šviesą, susmulkintą spalvotais vitražų stikliukais, apie filigraniškai iš įvairiausių formų plytelių sumūrytą fasadą, banguojančias arkas, šventumu šnabždančią tamsą.
Agnė Narušytė
Ką laikyti žmogumi
Jolantos Dolewskos iš Glazgo paroda „Šiame tuščiame slėnyje“ Vilniaus Prospekto galerijoje
Nuogas gyvenimas virsta politikos subjektu-objektu ties ta riba, kai balsas ima kalbėti, sako Giorgio Agambenas iš naujo skaitydamas Aristotelį. Balsu visos gyvos būtybės išrėkia skausmą ar malonumą, bet tik žmogus kalba, apibrėžia, kas teisinga ir ne, kas gera ir ne. Ir tuo įterpia gyvybę į valstybės kūną kaip išimtį, kuriai įstatymas garantuoja „gerą“ gyvenimą, nes draudžia ją paaukoti, nors ir nedraudžia sunaikinti (Homo sacer. Suvereni galia ir nuogas gyvenimas, Kitos knygos, 2016, p. 19–25). Nedraudžia gyvas būtybes turėti kaip nuosavybę savo patogumui – ne tiktai karves, kates ir šunis, bet ir vergus, tarnus ar žmonas. Todėl žmogaus, kaip gyvos būtybės, padėtis savo susikurtoje valstybėje yra dviprasmiška – viena vertus, tavo teisė gyventi ginama nuo pat kirbančio embriono stadijos, kita vertus, esi paliekamas dvėsti iš bado ar specialiai numarinamas, jei taip ima ir nusprendžia suverenas. Diktatorius ar kokia nors dauguma.
Agnė Narušytė
Netikra musmirė
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ VDA galerijoje „Artifex“
Epitafija: 1. glaustas, dažnai eiliuotas antkapio įrašas; 2. puošni skulptūrinė (kai kada tapyta) plokštė mirusiojo atminimui, pritvirtinta prie pastato sienos, grindų ar antkapio; 3. poezijos kūrinys mirusiojo garbei. („Interlexis“) Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ turėjo visas tris reikšmes, jei eiliavimu laikysime ir kartojamų geometrinių figūrų ritmą, pavyzdžiui, ornamentą. Ir jei epitafija gali būti padaryta iš pačių grindų.
