49-asis tarptautinis fotografijos simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“
Ekrane skleidžiasi žiedas – lėtai perplėšia rūko valktį skimbtelėdamas. Antrojo žiedo garsas vibruoja ir nuaidi į laiko tolumas. Skleidžiasi trečias žiedas – tekštelėdamas užgauna giluminę nerimo stygą. Tai Arkadijus Gotesmanas įgarsina Nidos fotografijos rezidencijų programos finalininkų darbų peržiūrą, kiekvieno autoriaus seriją – vis kitais instrumentais, sustatytais išilgai scenos. Pats juda nuo metalinių strypelių ir lėkščių prie oda aptemptų būgnų ir grįžta atgal.








Arba kelios nuotrupos iš Rygos meno savaitės








Ramūno Almino paroda „Absoliuto šviesoje“ galerijoje „Artifex“
Įėjus į galeriją, jos šeimininkė paduoda lupą: „Autorius ir kuratorė nori, kad žiūrėtumėte taip.“








Paroda „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Dar visai neseniai iš Ukrainos fotografų žinojau tik Borisą Michailovą. Jo „Nebaigta disertacija“ (1998) fotografijomis ir ranka rašytais tekstais pasakojo apie 1984–1985 m. Charkivo nuobodulį, kūrėjų pastangas iš sovietinės nykumos išspausti dzeną ir fotografų bendrystę. „Geležine uždanga“ atskirti nuo pasaulio kultūros, ukrainiečiai ir lietuviai sėmėsi idėjų vieni iš kitų. Jungiamoji grandis buvo Vitas Luckus, su kuriuo Michailovas ir Jurijus Rupinas atsitiktinai susipažino Kryme, kur 1975 m. atostogavo su šeimomis.






Pasivaikščiojimas po tris parodas Vilniaus galerijose
Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį.








Alvydo Lukio paroda „Banalūs peizažai“ Prospekto galerijoje
Kas gali būti banaliau už peizažo fotografiją? Jaukus gamtos ar miesto vaizdelis įrašomas į atminties korteles ir netrukus pamirštamas. Nes tai – tik scenografija žmogaus dramai, ir kai žmogaus nėra, žvilgsnis praslysta įspūdingiausiais kalnais, miškais, ežerais. Visa tai jau matyta. Daugybę kartų. Grožėtis nufotografuotais peizažais banalu, jie patys banalūs, neverti menininko dėmesio. Popsas, mėgėjų užsiėmimas, atostogautojų aistra.








Fotografijos paroda „Kad ir pasaulio pabaiga“ Prano Domšaičio galerijoje
Vien tik kraštovaizdis – be žmogaus – gali atrodyti tuščias. Bet ar tikrai čia nieko nėra?








Arba išeities beieškant
Ir vėl prie Seimo laužai. Šįkart – saugiai liepsnojantys metalinėse dėžėse, su visais leidimais. Ne taip, kaip tada – tiesiai ant šaligatvio, išdrikę, išbarstę nuodėgulius. Aplink – plytgaliai, dėžės, ant kurių galima prisėsti. Nes naktis ilga. O dabar stovim delnais suskliaudusios arbatos puodelius, dūmai kutena nosis, ugnis žongliruoja šešėliais veiduose, truputį šildo. Nors nešalta, kaip tada.
Šiuolaikinio meno centras – galerija „Kairė–dešinė“ – Nacionalinė dailės galerija
Nors gatvėse spingsi kalėdinės lemputės, šventė neįtikina. Galvoje ir aplink tvyro karas – kasdien ir kasnakt rusijos žudomi ukrainiečiai, mūsų valdžioje šnypščiančios priešo gyvatės. Traukia tik šią būseną atitinkančios parodos. Galbūt į jas eidama ruošiuosi gyventi būsimame pasaulyje.



Grupės „Doooooris“ paroda „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ Klaipėdoje
Į viską žiūriu pro dabarties akinius.








