Penkios parodos Vilniuje
Ūkiančioje, amsinčioje, niūniuojančioje ir kitus – neįvardijamus – garsus leidžiančioje Linos Lapelytės parodoje „Sambūriai“ (kuratorės Virginija Januškevičiūtė ir Aistė Liuka Jonynaitė) yra labirintas. Nelabai klaidus, greičiau pralaidus – juo galėtų vienu metu keliomis kryptimis eiti net kelios procesijos, atlikdamos prie įėjimų ant akmenų surašytus veiksmus. Taip turėtų būti, bet mažai kas išdrįsta, todėl belieka šį polifonišką sambūrį įsivaizduoti.








Jungiant keturias parodas
Tai amžius, kada pjaunama tai,
kas išgiedota,
Neįpareigojantis pasivaikščiojimas po „ArtVilnius ʼ26“
„Pasimatysim Vilniuje, – užbaigia nuotolinį susitikimą kuratorė Šelda Puķīte. – Ir Iveta bus.“ Menotyrininkė Šelda gyvena Tartu, kur dirba „Kogo“ galerijos kuratore. Fotografė Iveta Gabaliņa Rygoje įkūrė šiuolaikinės fotografijos galeriją ISSP – nedidelę, bet garsėjančią parodomis, leidiniais ir fotografijos kursais. Su dviem latvėmis jau tradiciškai susitinkame meno mugėje „ArtVilnius“.








49-asis tarptautinis fotografijos simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“
Ekrane skleidžiasi žiedas – lėtai perplėšia rūko valktį skimbtelėdamas. Antrojo žiedo garsas vibruoja ir nuaidi į laiko tolumas. Skleidžiasi trečias žiedas – tekštelėdamas užgauna giluminę nerimo stygą. Tai Arkadijus Gotesmanas įgarsina Nidos fotografijos rezidencijų programos finalininkų darbų peržiūrą, kiekvieno autoriaus seriją – vis kitais instrumentais, sustatytais išilgai scenos. Pats juda nuo metalinių strypelių ir lėkščių prie oda aptemptų būgnų ir grįžta atgal.








Arba kelios nuotrupos iš Rygos meno savaitės








Ramūno Almino paroda „Absoliuto šviesoje“ galerijoje „Artifex“
Įėjus į galeriją, jos šeimininkė paduoda lupą: „Autorius ir kuratorė nori, kad žiūrėtumėte taip.“








Paroda „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Dar visai neseniai iš Ukrainos fotografų žinojau tik Borisą Michailovą. Jo „Nebaigta disertacija“ (1998) fotografijomis ir ranka rašytais tekstais pasakojo apie 1984–1985 m. Charkivo nuobodulį, kūrėjų pastangas iš sovietinės nykumos išspausti dzeną ir fotografų bendrystę. „Geležine uždanga“ atskirti nuo pasaulio kultūros, ukrainiečiai ir lietuviai sėmėsi idėjų vieni iš kitų. Jungiamoji grandis buvo Vitas Luckus, su kuriuo Michailovas ir Jurijus Rupinas atsitiktinai susipažino Kryme, kur 1975 m. atostogavo su šeimomis.






Pasivaikščiojimas po tris parodas Vilniaus galerijose
Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį.








Alvydo Lukio paroda „Banalūs peizažai“ Prospekto galerijoje
Kas gali būti banaliau už peizažo fotografiją? Jaukus gamtos ar miesto vaizdelis įrašomas į atminties korteles ir netrukus pamirštamas. Nes tai – tik scenografija žmogaus dramai, ir kai žmogaus nėra, žvilgsnis praslysta įspūdingiausiais kalnais, miškais, ežerais. Visa tai jau matyta. Daugybę kartų. Grožėtis nufotografuotais peizažais banalu, jie patys banalūs, neverti menininko dėmesio. Popsas, mėgėjų užsiėmimas, atostogautojų aistra.








Fotografijos paroda „Kad ir pasaulio pabaiga“ Prano Domšaičio galerijoje
Vien tik kraštovaizdis – be žmogaus – gali atrodyti tuščias. Bet ar tikrai čia nieko nėra?








