7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Susitikimai tęsiasi

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Agnė Narušytė

Naujakurystės radiniai

Arūno Kulikausko fotografijų paroda galerijoje „Trivium“

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Agnė Narušytė

Būsena be uosto

Viena rekomendacija „Kultūros nakčiai“ – Lauryno Skeisgielos kūrinys „Meno celėse“

„Kultūros naktis“ yra įvykių medžioklė tamsoje, iriantis per žmonių minias. Orientuotis padės beveik begalinė programa internete, žemėlapiai ir lankstinukai. Tačiau ne viską į juos spėta įtraukti – tarkim, „Meno celių“ kataloge nebus ką tik Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje bakalauro studijas baigusio Lauryno Skeisgielos kūrinio, nors jis bus eksponuojamas „Titaniko“ ketvirtame aukšte, 431C studijoje. Tačiau apie jį rašau ne tik dėl to – manau, autorius čia itin įtaigiai supynė fotografijos teorijas su institucijos gyvenimu ir dabarties nerimu.

 

Kartu su Laurynu įėjusi į fotostudijos tamsą, kurį laiką tiesiog stovėjau pagauta transo – ne tik akimis, bet ir visu kūnu siurbiau reginį. Atrodė, tarsi būčiau patekusi į vaizduotės pakeistą erdvę – lyg ir pažįstamą, bet ne visai, lyg ir apčiuopiamai trimatę, bet aiškiai netikrą. Tokie percepcijos sutrikimai – vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali suteikti menas. Bet Skeisgielos instaliacijoje ties tuo neleido apsistoti intelektualinis rebusas.

Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Agnė Narušytė

Prievartos observatorija

Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.

 

Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.

Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Vidinio kiemo durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Vilniuje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Lvove, Ukrainoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Cėsyje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Kalėjimo celės durų akutė. Buvęs KGB kalėjimas Rygoje, Latvijoje
Agnė Narušytė

Aš esu televizija

Algirdo Šeškaus paroda „TV“ Šiuolaikinio meno centre

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Algirdas Šeškus, ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenkos nuotr.
Agnė Narušytė

Tuoj

Aistės Kisarauskaitės paroda „Semiramidės sodai“ VDA galerijoje „Artifex“

Paroda vyksta kaip tik laiku – tuoj viskas prasidės: kieme jau lenda žolytė, o Gėlių gatvėje po žibintu auganti slyva naktimis švyti lyg žydėtų. Tuoj taip ir bus. Tik reikia nepražiopsoti. Jei Aistė Kisarauskaitė būtų galerijoje paklojusi nupieštų žolių taką bent porą savaičių vėliau, jis viliotų tiktai kaip meno kūrinys, nespalvotas gamtos pakaitalas. Dabar jis dar kelias dienas pranašauja trumpą sužaliavimo tarpsnį – tarsi sulėtinta įžanga į sprogimą, kad suspėtum užfiksuoti.

 

Taigi ši paroda – kaip patiesalas mintims apie pavasarį, apie jo trapią būtį mieste. Jos patirtis susikuria iš Aistės sudėliotų paprastų, beveik kasdieniškų, beveik žaidybinių elementų: tai iš atminties nupiešti Algimanto Švėgždos kūriniai, kurių nepavyko rasti, daugelį pavasarių gaudytos žydinčių medžių fotografijos ir truputį atvyniotas popieriaus rulonas, kuriame nupiešta tiesiog žolė – kiekviena atskira žolelė, stengiantis perteikti jos individualumą, keistenybes, lūžius, viskas kaip tikra. Įsivaizduoju, kaip Aistė tas žoles piešė ir pieš, pasiklojusi ant žemės, tarsi braidytų po menamą pievą, „neturinčią aprašymo“. Bet turbūt kaip tik tas žodžių trūkumu išreikštas pasinėrimas ir skatina rašyti mane – atpažįstu savo vaikystės norą teptuku iščiupinėti kiekvieną augalą, kad žemė piešiniuose būtų tikra. Tačiau tarpuose – ne pilkai rudai juoda žemė, bet oras. Kad lietuviškos Semiramidės sodas ka(l)bėtų.

Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Obelys“. 2010–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Pieva“. 2016–2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Lapeliai“. 2017 m. Autorės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, iš parodos „Moiros“. M.Krikštopaitytės nuotr.
Agnė Narušytė

Apie ką rėkia pankų angelai

Jurgos Barilaitės paroda „Vitrinoje“

Dar taip nebuvo, kad parodą norėtųsi išsinešti su visa galerija. Mat galerija „Vitrina“ visai mažytė – keturi mediniai stendai buvusiame „Dailės“ kombinate, kur dabar menininkai turi dirbtuves. Vienas jų – Dainius Liškevičius, pastebėjęs dar neišnaudotą ekspozicinės erdvės variantą. Sovietmečiu tokiuose stenduose būdavo ant drobės prisegami darbo pirmūnų portretai, įstaigoje etatą turinčio dailininko dailiai išrašyti sveikinimai ar eilėraščiai ir t.t. Į juos žvilgteldavome nebent trypčiodami prie uždarytų viršininko kabineto durų. „Dailės“ kombinato stenduose galbūt puikavosi čia gaminamos taikomosios dailės pavyzdžiai – nežinau, anais laikais čia neužsukdavau. Šiaip ar taip – oficialioji kultūra. Dabar – savanoriškas žingsnis į paribius. Juos tyrinėti ypač įdomu, kai kuratorius – Dainius Liškevičius, buities materijoje ir formose sugebantis įžvelgti geismo mašinas, prarasto pasaulio užuomazgas, gatavus muziejus.

Šiuo metu veikia jau antroji galerijos paroda – Jurgos Barilaitės „NANA NANANAANA“. Per atidarymą ji tuos „na na na“ dar ir dainavo, tiksliau – rėkė iš visų būties gelmių, drebindama vitrinų stiklus ir vitražinius laiptinės langus. Žodžių buvo ir įvairesnių – „ye ye ye“, „da da da da“, „ra ra ra ra“, grojo magnetofonas, pučiamieji ir mušamieji. Stasys Bonifacijus Ieva ant monetų tapė miniatiūras, tuo pripažindamas ir šią naujamiesčio galeriją kaip tikrą.

Jurgos Barilaitės performanso fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės performanso fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jurgos Barilaitės parodos „NANA NANANAANA“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Prieš laikrodžio rodyklę

Dainiaus Liškevičiaus retrospektyva galerijoje „Trivium“

Vasario 16-ąją pas Aistę Kisarauskaitę vyko Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos atidarymas, skirtas „jau įvykusiai“ jo gimtadienio datai: 2017-01-17. Pradedu skaičiais, nes jie visada magiški, o ypač šio menininko parodų ir gyvenimo koncepcijoje – ir išrašytieji, ir nutylėtieji.

Susirinko Vilniaus šiuolaikinio meno kūrėjai ir bendradarbiai – tikrieji Žmonės, kuriuos išvardijus nebeliktų vietos rašymui apie pačią parodą. Jų šešėlius fiksavo iš dėžutės „Romeo y Julieta“ padarytas fotoaparatas, tiesa, pagaudamas tik neįžiūrimus trikdžius, kūnų sukeltus retrospektyvos šviesoje. Pašnibždomis nubalsavome, kad Stasio Bonifacijaus Ievos pasirodymas patvirtino galerijos „Trivium“ tikrumą. Šįkart jis atsinešė siuvinėta staltiesėle uždengtą padėklą, ant kurio buvo išardytas laidinis telefonas ir plėšomas kalendorius su raudona data. Nors laido nebuvo, Bonifacijui Ievai kažkas vis skambino ir skambino sveikindami Nepriklausomybės dienos proga. Aistė Kisarauskaitė perskaitė Aistės Paulinos Virbickaitės parašytą universalią kalbą atidarymams (ją visada galima rasti 7md.lt meno projektų skyrelyje). Kalba ir paroda, kaip ir asmenybių vardai, atitiko tobulai.

Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus retrospektyvos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Prieš paspaudžiant mygtuką

Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“ Šiuolaikinio meno centre

Štai jau trečias mano pamatytas Britanijoje gyvenančios menininkės Indrės Šerpytytės kūrinys. Pirmasis tamsoje sustingusių daiktų fotografijomis kalbėjo apie paslaptingą tėvo žūtį („Tylos būvis“ / „A State of Silence“, 2006). Antrajame tarp pavadinime įrašytų datų „(1944–1991)“ sutilpo trys pokario istorijų ir jų atminties tyrimai (2009–2015). Trečiasis – „2 spalvos sekundės“ – pristatytas Šiuolaikinio meno centro parodoje „Patyrimo nebuvimas“. Šiuos skirtingus kūrinius sieja traumos tema, tiksliau – įtampa tarp žinojimo, kas įvyko, ir suvokimo, kad per atstumą neįmanoma to patirti. Šįkart tą būseną, kai „ištinka stabas“, išreiškia penki stačiakampiai gretasieniai, surikiuoti tamsioje salėje tarsi sovietiniai daugiabučiai, švytintys spalvotais langais. Tokios abstrakcijos, sakoma anotacijoje, dviem sekundėms pakeitė internete rastų ISIS egzekucijų fotografijas, mėginant jas atidaryti kompiuteryje. Liko tik vaizde dominavusi spalva. Taigi – gličas, skaitmeninė sistemos klaida, menininkės paversta klausimu.

Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Indrės Šerpytytės parodos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 9  >>> Archyvas