7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Prieš šimtą metų

Kęstučio Grigaliūno videoinstaliacija „Savanoriai: fotografinė atmintis“ galerijoje „Artifex“

Vilniaus galerija „Artifex“ – viena mažiausių, bet Kęstutis Grigaliūnas ją dar sumažino. Paliko tik vieną kambarį, tik ekraną, į kurį galima žiūrėti tik iš labai arti. Kad „įeitum“ į vaizdą, įeitum į istorijos miražą, kuriamą fotografijos, projektoriaus šviesos ir galerijos prietemos. Ekrane vienas kitą keičia 600 portretų – ką tik atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, šauktiniai kareiviai ir puskarininkiai. Jiems peržiūrėti prireiks pusvalandžio – visai nedaug. Tiesa, tai – ne vienintelė galimybė juos pamatyti. Visi portretai atspausdinti mudviejų su Kęstučiu sudarytoje knygoje „Savanoriai: fotografinė atmintis“ („Vaizdų archyvas“, 2017). Bet ten jie mažyčiai – tarsi įklijos karo prisiminimų albume. Projekcija nuotraukas išdidina iki žmogaus ūgio – matosi smulkiausios detalės, fotografavimosi situacijos erdvė tarsi susisiekia su mūsų erdve.

Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Agnė Narušytė

Naujo laiko metropolyje

Algirdas Šeškus, naujas laikas, Vilnius: TV Play, 2016–2017

Kažin ar daug kas pastebėjo, kad jau porą metų Algirdas Šeškus leidžia seriją sąsiuvinių „naujas laikas“. Tai nereiškia, kad senas laikas jau išnaudotas, kad jau visi sovietmečio negatyvai susikomponavo į knygas. Tiesiog eina ir naujas laikas, kurį taip pat verta apžiūrėti iš visų pusių. Tai leidžia padaryti tarp dviejų kartonėlių suspaustų devynių sąsiuvinių knyga – tarsi dabarties sumuštinis.

Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Agnė Narušytė

Rėčiai ir poros

Apie pasibaigusią Aistės Kirvelytės parodą „Kūnas“

Jei paroda vyksta metų pabaigoje ar pradžioje, menininkui, galima sakyti, nepasisekė. Visiems ne tas galvoj: reikia pildyti ataskaitas, demonstruoti šventišką nuotaiką, be to, pusę laiko paroda uždaryta, o kultūros savaitraščiai atostogauja. Tas tris savaites kažkur vis skubėdama ant Pamėnkalnio galerijos vitrininio lango mačiau užrašą: „Aistė Kirvelytė. Kūnas“. Kūnas – koks kūnas? Viduje šmėžavo nutapytos perforuoto metalo plokštės su galvos dydžio skylėmis. Labai tikroviškomis – atrodė, kad įsižiūrėjusi pro jas pamatyčiau tą kūną, bet trukdo atspindžiai. Šeštadienį, paskutinę parodos dieną, pagaliau užėjau vidun.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Aistė Kirvelytė, be pavadinimo. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

nepabaigti – nepabaigti

Šitie du žodžiai sukasi mano galvoje jau mėnesį. Vieno priegaidė tvirtagalė, o kito kirtis trumpinis. Jų reikšmės skiriasi nerimo kiekiu. Buvimas tvirtagaliame nepabaigime yra neišsemiamas, neišklimpstamas, neaprėpiamas. Trumpiniu į tolį numotas nepabaigtų traukinys ramina daugiskaita – tai ateities darbų perspektyva, begalybė, kurios kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau abu nepabaĩgtì prieštarauja Kalėdų priesakams – ir biurokratiniams, ir asmeniniams, ir šeimyniniams, ir saviems, ir svetimiems. Gali švęsti naujo dievo gimimą, tik senajam pristatęs ataskaitas: finansines ir rezultatų, kurie turi būti apčiuopiami, o ne virtualiose smegenyse saugomų vizijų pažadai.

Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo,  2014
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2014
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-12
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-12
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-21
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-21
Remigijus Pačėsa, „Žadintuvas 1991“
Remigijus Pačėsa, „Žadintuvas 1991“
Agnė Narušytė

Ir aš kikenu į saują

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus surengta fotografijos šventė

Priešžiemio veiksmas persikelia į Klaipėdą – ten tris savaites KKKC rūmai užpildyti fotografijos parodomis, o į jų atidarymą suvažiavo kas tik galėjo iš Vilniaus ir Kauno. Prie rūbinės klaipėdietis Artūras Šeštokas norinčius fotografavo XIX a. šlapio kolodijaus technika – pilstė chemikalus ant stiklo plokštelių, jas dar šlapias eksponavo ir ryškino. Visa tai žinau šiaip iš istorijos, nes stebėti nebuvo kada – skubėjau apžiūrėti parodas.

Violeta Bubelytė, „Nebereikalingas veidrodis“. 2017 m.
Violeta Bubelytė, „Nebereikalingas veidrodis“. 2017 m.
Violeta Bubelytė, „Elegija 3“. 2017 m.
Violeta Bubelytė, „Elegija 3“. 2017 m.
Kęstutis Šapoka, iš fotografijų ciklo „Prasta antena“. 2016 m.
Kęstutis Šapoka, iš fotografijų ciklo „Prasta antena“. 2016 m.
Benigna Kasparavičiūtė, Be pavadinimo. 2017 m.
Benigna Kasparavičiūtė, Be pavadinimo. 2017 m.
Benigna Kasparavičiūtė, Be pavadinimo. 2017 m.
Benigna Kasparavičiūtė, Be pavadinimo. 2017 m.
Benigna Kasparavičiūtė ir Kęstutis Šapoka, „Išvykos į Vilniaus miegamuosius rajonus“, tęstitnis projektas. Nuo 2009 m.
Benigna Kasparavičiūtė ir Kęstutis Šapoka, „Išvykos į Vilniaus miegamuosius rajonus“, tęstitnis projektas. Nuo 2009 m.
Darius Vaičekauskas, Lithuanian Photography Scrapbook
Darius Vaičekauskas, Lithuanian Photography Scrapbook
Projekto "KITI 8" parodos "Save zine Archive" autorės Kristen Allen fotografijos
Projekto "KITI 8" parodos "Save zine Archive" autorės Kristen Allen fotografijos
Agnė Narušytė

Skrendu viena

Įspūdžiai iš konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Konferencijos tema „moterys fotografijoje“ rengėjai pasmerkti dvigubai teisintis. Vieniems oponentams atrodys, kad nėra reikalo išskirti moteris, nes abiejų lyčių galimybės reikštis vienodos, menininkės turi tas pačias sąlygas kurti kaip menininkai ir t.t. Kiti sakys, kad nebeverta kalbėti apie fotografiją, kad grynų medijų laikas baigėsi, o socialinius tinklus užplūdę vaizdai ją nudėvėjo. Neseniai Jurijus Dobriakovas palaidojo fotografiją Akvilės Anglickaitės algoritmų jūroje. Palaidojimų ir pabaigų būta daug, bet kažkodėl apie fotografiją teberašoma ir tebekalbama. O lyčių (ne)lygybės klausimas... vėl tapo kone pagrindine spaudos tema, net ir Lietuvoje. Abi temos man artimos. Todėl kai Ieva Meilutė-Svinkūnienė pasiūlė rengti antrosios tarptautinės konferencijos „Pirmyn: moterys fotografijoje“ („Fast Forward: Women in Photography“) programą kartu su kolegėmis iš Didžiosios Britanijos, iškart sutikau.

Zofia Kulik, iš fotografinių skulptūrų serijos „Susižavėjusi savimi V“. 1997 m. Iš Fundacja Sztuki Polskiej ING
Zofia Kulik, iš fotografinių skulptūrų serijos „Susižavėjusi savimi V“. 1997 m. Iš Fundacja Sztuki Polskiej ING
Alistrair Scott. J. Gudeikos nuotr.
Alistrair Scott. J. Gudeikos nuotr.
Anna Fox. A. Daukšaitės nuotr.
Anna Fox. A. Daukšaitės nuotr.
Aurelija Maknytė. J. Gudeikos nuotr.
Aurelija Maknytė. J. Gudeikos nuotr.
Daniela Mrázková. A. Daukšaitės nuotr.
Daniela Mrázková. A. Daukšaitės nuotr.
Diskucija. A. Daukšaitės nuotr.
Diskucija. A. Daukšaitės nuotr.
Dragana Jurisic. I Meilutės-Svinkūnienės nuotr.
Dragana Jurisic. I Meilutės-Svinkūnienės nuotr.
Ieva Burbaitė. J. Gudeikos nuotr.
Ieva Burbaitė. J. Gudeikos nuotr.
Agnė Narušytė

Šiugždantys ir raukšlėti

Arūnas Kulikauskas. Photoobjects, NoRoutineBooks, 2017.

Ant mano stalo – ypatinga knyga. Net ne knyga, bet fotoobjektas, viduje – taip pat fotoobjektai. Šie dviejų susiduriančių oo akiniai tarsi praneša, ką pamatysiu atsivertusi medinį viršelį – perlaužtus akinius, iš pradžių vieną jų pusę, o paskui kitą, ir abiejose – po nufotografuotą akį. Pirmoji žiūri tiesiai į mane ir aš pasitaisau akinius, antroji žiūri ten, gilyn, į knygą – kas slepiasi tuose puslapiuose apiplyšusiais krašteliais, kas užversta, kas užlankstyta.

Arūnas Kulikauskas, „Photoobjects“
Arūnas Kulikauskas, „Photoobjects“
Agnė Narušytė

Susitikimai tęsiasi

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Agnė Narušytė

Naujakurystės radiniai

Arūno Kulikausko fotografijų paroda galerijoje „Trivium“

Šįkart galerijos pavadinimas, regis, susikalba su tuo, kas joje rodoma. Arūno Kulikausko fotografijose – gyvenimo „trivium“, užfiksuota pačia „trivialiausia“ priemone – mobiliuoju telefonu. Beveik penkeri metai kasdienybės kaimo trobelėje, Samantonyse. Ten gi nieko ypatingo – gėlės ant palangės, namie keptos duonos riekės ant stalo, piešiantis vaikas, žąsys ir avys, ūkio darbai pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą ir vėl pavasarį. Ir vis dėlto daiktavardis trivium veda mintį kitur – tai juk trijų kelių sankryža (tri + via) ir trys „žemesnieji“ liberalieji menai: gramatika, logika, retorika. Žemesnieji, nes sudaro mąstymo ir kalbėjimo pagrindą – kaip ir Kulikausko fotografuojamos gyvenimo nuotrupos yra dirva, iš kurios viskas išauga. Aišku, norint įdomiai vaizdais pasakoti apie tokius nežymius įvykius kaip mamos, dviejų vaikų ir šuns sėdėjimas ant žolės 2013 m. birželio 21 dieną, reikia tam tikros pagavos, kuri išauga iš ypatingų patirčių komposto.

Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 6. Pirmas rytas naujoje vietoje“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 15. Sekmadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 liepos 18. Trečiadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 3 diena. Penktadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2012 rugpjūčio 30. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2014 kovo 25. Antradienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 birželio 11. Šeštadienis. Išvykstame atostogų“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Arūnas Kulikauskas, „2016 gegužės 12. Ketvirtadienis“
Agnė Narušytė

Būsena be uosto

Viena rekomendacija „Kultūros nakčiai“ – Lauryno Skeisgielos kūrinys „Meno celėse“

„Kultūros naktis“ yra įvykių medžioklė tamsoje, iriantis per žmonių minias. Orientuotis padės beveik begalinė programa internete, žemėlapiai ir lankstinukai. Tačiau ne viską į juos spėta įtraukti – tarkim, „Meno celių“ kataloge nebus ką tik Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje bakalauro studijas baigusio Lauryno Skeisgielos kūrinio, nors jis bus eksponuojamas „Titaniko“ ketvirtame aukšte, 431C studijoje. Tačiau apie jį rašau ne tik dėl to – manau, autorius čia itin įtaigiai supynė fotografijos teorijas su institucijos gyvenimu ir dabarties nerimu.

 

Kartu su Laurynu įėjusi į fotostudijos tamsą, kurį laiką tiesiog stovėjau pagauta transo – ne tik akimis, bet ir visu kūnu siurbiau reginį. Atrodė, tarsi būčiau patekusi į vaizduotės pakeistą erdvę – lyg ir pažįstamą, bet ne visai, lyg ir apčiuopiamai trimatę, bet aiškiai netikrą. Tokie percepcijos sutrikimai – vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali suteikti menas. Bet Skeisgielos instaliacijoje ties tuo neleido apsistoti intelektualinis rebusas.

Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
Laurynas Skeisgiela, be pavadinimo. 2017 m.
  PUSLAPIS IŠ 10  >>> Archyvas