7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Po pandemijos: I dalis

Pasiduodant ateities prognozių madai

 

Neribotam laikui užsidarę namie, mąstytojai kuria ateities scenarijus. Tai neišvengiama, nes dabar viskas pakibę, visas mūsų susikurtas gyvenimas virto klausimu. Nežinome, kiek laiko truks pandemija. Nežinome, kas liks iš ekonomikos jai pasibaigus. Nežinome, ar „laikinos“ karantino priemonės nevirs nuolatiniais autoritariniais režimais. Nežinome, koks bus geopolitinis pasaulio žemėlapis. Nieko nežinome, todėl belieka spėlioti remiantis dabarties patirtimi. O būtent dabartyje, kaip rašo „The Guardian“ komentatorė Suzanne Moore, „mes kaip tik esame, ir ji nesaugi“. Ne tik „proto miegas“ (kaip garsiojoje Francisco Goyos akvatintoje), bet ir nesaugumo jausmas „gimdo pabaisas“. Mintimis bėgant iš nesaugios dabarties, rašosi niūrios prognozės. Bent jau dauguma iki šiol mano skaitytų – tokios. Todėl kilo pagunda parašyti vieną šiek tiek optimistinę. Juo labiau kad balandžio 1-oji ir už lango taip gražiai sninga.

Linas Leonas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.
Linas Leonas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.
Agnė Narušytė

Menininkės ir kanonas

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

Autoportretų galerija.
Autoportretų galerija.
Lydia Mei, „Moteris su cigarete“. 3-asis deš.
Lydia Mei, „Moteris su cigarete“. 3-asis deš.
Sally von Kügelgen, aktai. Nedatuota.
Sally von Kügelgen, aktai. Nedatuota.
Sally von Kügelgen, „Sophie Menter portretas“. 1907 m.
Sally von Kügelgen, „Sophie Menter portretas“. 1907 m.
Julie Hagen Schwarz, „Moters portretas“. 1853 m.
Julie Hagen Schwarz, „Moters portretas“. 1853 m.
Karin Luts, „Sodininkas“. 1928 m.
Karin Luts, „Sodininkas“. 1928 m.
Karin Luts, „Nekaltųjų žudynės“. 1928 m.
Karin Luts, „Nekaltųjų žudynės“. 1928 m.
Lüüdia Vallimäe-Mark, „Pionierės portretas“. 1951 m.
Lüüdia Vallimäe-Mark, „Pionierės portretas“. 1951 m.
Agnė Narušytė

Nėra žmogaus, nėra svajonės

Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.

Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Agnė Narušytė

Jos jos

Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje – reportažas greitam pasiskaitymui
 

 

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Dovilė Jakniūnaitė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Ekskursija po NDG atnaujintą ekspoziciją. A. Volungės nuotr.
Ekskursija po NDG atnaujintą ekspoziciją. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė. A. Volungės nuotr.
Laima Kreivytė. A. Volungės nuotr.
Konferencijos dalyvės. A. Volungės nuotr.
Konferencijos dalyvės. A. Volungės nuotr.
Rūta Kačkutė. A. Volungės nuotr.
Rūta Kačkutė. A. Volungės nuotr.
Lolita Jablinskienė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Lolita Jablinskienė skaito pranešimą. A. Volungės nuotr.
Shaltmira, Vytė. A. Volungės nuotr.
Shaltmira, Vytė. A. Volungės nuotr.
Agnė Narušytė

Praskrenda paukštis (fotografijai)

Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante

 

Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.

Agnė Narušytė

Vaizdo detektyvai – ironiškai

Mikko Waltari paroda „Dokumentinis spektaklis“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Jei ne paveikslinis dydis, daugelis Mikko Waltari kadrų būtų gana kasdieniški. Sujauktų peizažų, nejaukių komercinių pastatų, apleistų statybų dokumentai. Nieko dramatiško nematyti. Išskyrus kelis kartus pradėto ir nebaigto, galbūt vėl pradėsimo nacionalinio stadiono griaučius. Tačiau dydis ir vaizdo kokybė įtraukia į detektyvą. Renki detales kaip įkalčius (iš kur Vilniuje prie to gelžbetoninio „koliziejaus“ atsirado lama?). Pamažu iššifruoji ne tik tos konkrečios vietos, bet ir šiuolaikybės „nusikaltimą“.

Mikko Waltari, „Chekpoint Charlie kontrolės punktas“. Berlynas, Vokietija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Chekpoint Charlie kontrolės punktas“. Berlynas, Vokietija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Po pikniko“. Turku, Suomija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Po pikniko“. Turku, Suomija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Surežisuotas peizažas“. Vilnius, Lietuva. 2017 m.
Mikko Waltari, „Surežisuotas peizažas“. Vilnius, Lietuva. 2017 m.
Mikko Waltari, „Nacionalinis stadionas“. Vilnius, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Nacionalinis stadionas“. Vilnius, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika“. Kaunas, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika“. Kaunas, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Spaudos namai“. Ryga, Latvija. 2017 m.
Mikko Waltari, „Spaudos namai“. Ryga, Latvija. 2017 m.
Mikko Waltari, „Porsche centras“. Vilniuje, Lietuvoje. 2017 m.
Mikko Waltari, „Porsche centras“. Vilniuje, Lietuvoje. 2017 m.
Mikko Waltari, „Exarcheia“. Atėnai, Graikija. 2018 m.
Mikko Waltari, „Exarcheia“. Atėnai, Graikija. 2018 m.
Agnė Narušytė

Wilna-Dessau-Paris-Cfat

Paroda „Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Tai buvo ryškiausias prisiminimas iš kadaise mano aplankyto festivalio Arlyje „Fotografijos susitikimai“. Buvo karšta, nors pūtė mistralis. Po penkių dienų vaikščiojimo po visą miestą, ieškant galerijų, garažų, muziejų, kiemų su parodomis, niekur nebesinorėjo eiti. Vis dėlto su drauge užsukome į Arlio ligoninę ieškoti van Gogho pėdsakų. Vidiniame kiemelyje, kuris atrodė tarsi perkeltas iš jo paveikslo ir taip užkonservuotas, buvo per karšta gėrėtis sodu, tad palindome po arkomis. Ten prekiavo keletas bukinistų. Tingiai per viršelius slenkančias akis sustabdė pavadinimas: „Ein Ghetto im Osten – Wilna“. Autorius – Moišė Vorobeičikas, kurio iki tol nebuvau girdėjusi. Knyga kainavo gal 800 eurų – man neįmanoma suma net dabar.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Ateities atmetimas

Vėl kalėdinė esė

Neapsnigtą žiemą pasukus link Matuizų, būna toks laiko tarpsnis, kai tavo automobilis lieka vienas kelyje. Nieko nėra nei priekyje, nei už tavęs. Iš šonų – tavo skrodžiamas miškas ir netikėtai išlindusio briedžio grėsmė. Baugi palaima. Spusteliu radijo mygtuką.

Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Gintaras Zinkevičius, iš serijos „Atsitenkimai“
Gintaras Zinkevičius, iš serijos „Atsitenkimai“
Rugsėjo 11-osios paminklas Niujorke. Autorės nuotr.
Rugsėjo 11-osios paminklas Niujorke. Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Feminizmo Biblija vargšams

Laisvydės Šalčiūtės paroda „Meliuzinų rojus“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai.

Laisvydė Šalčiūtė, instaliacijos „Serpentariumas“ fragmentas. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, instaliacijos „Serpentariumas“ fragmentas. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė

Neišmestos istorijos (iš galvos)

Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ VDA parodų salėje „Titanikas“

„Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.“

Rašant apie Rūtos Spelskytės parodą sunku nepacituoti jos anotacijos teksto, bent jo pradžios. Nes Rūtos rasti, pagaminti, nufotografuoti objektai iškrito iš ilgojo teksto, o gal atvirkščiai – įsibrovė į jį ir ten gyvena kiek kitaip negu čia, galerijoje. Tas tekstas – tai jos meno daktaro disertacija, apginta aną penktadienį: „Kaip išmesti iš galvos. Istorija apie meilę, karą ir debesis“. Buvau to išmetimo proceso viena iš vadovių, tad viską susidėjau į savo galvą. Dabar einant nuo vieno objekto prie kito, trumpi pasakojimai, raudona lipnia juostele priklijuoti ant sienos, išnyra kaip tos didžiosios kelionės nuotrupos – į aukščiausius kalnus, į bokštus, į mūšių vietas, į praeitį, į svetimus sodus. Tad esu beveik tikra, kad man ši paroda reiškia ką kita, nei to ilgojo teksto neskaičiusiems.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 13  >>> Archyvas