Skambančių poteksčių maestro

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų sukaktį. Humoro jausmo, neįtikėtino šmaikštumo, o kartais ir ironijos nestokojantis muzikas balandžio 18 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje surengė autorinį koncertą. Vakarą su savo muzika ir jos atlikėjais – šiuosyk ištikimais scenos partneriais Kauno valstybiniu choru ir Kauno simfoniniu orkestru, diriguojamais gero kompozitoriaus bičiulio Roberto Šerveniko, – su ištikima publika, su kūrėjui ypač brangaus Kauno, kuriame augo, brendo, formavosi jo skonis ir pažiūros, aplinka, kurioje, nepaisant prieštaravimų ir kartais nusivylimų, kompozitorius jaučiasi savas ir laimingas.

Koncerte išgirdome „Katakombų mišias“ ir teatrališką simfoniją (veikiau siuitą) „Iš plokščiojo pasaulio, arba Skrybėlė, pilna muzikos“. Kūriniai tik mažuoju piršteliu palietė daugiasluoksnę ir itin gausią autoriaus kūrybą, kurioje pinasi operų, operečių, miuziklų veikėjai, baletų ritmai ir spalvingos instrumentuotės, sakralinės muzikos rimtis, elektroakustiniai bandymai, virstantys sėkmingais ar mažiau reikšmingais, o kur dar šūsnys partitūrų, skirtų teatrui, kinui... Dar žodinės, rašytinės, TV ir radijo laidose transliuotos refleksijos, impresijos, esė, pasisakymai, diskusijos, interviu, autorinės laidos, kurių nesuskaičiuosi.

Įsimintiną balandžio 18-osios vakarą skambėjo „Katakombų mišios“ – ne pirmąsyk atliekamas veikalas, sukurtas XX a. paskutiniame dešimtmetyje Pažaislio muzikos festivalio užsakymu (tuomet Mišias atliko Kauno valstybinis choras, kuris yra bemaž visų Giedriaus Kuprevičiaus stambių vokalinių-instrumentinių kūrinių interpretatorius, ir šviesaus atminimo Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras). Mišios buvo skirtos atlikti chorui ir nedideliam instrumentiniam ansambliui. Dabartiniame jubiliejiniame koncerte kūrinys skambėjo atnaujintas – versija chorui ir simfoniniam orkestrui. Pagal lotynišką liturginį tekstą sukurtose šešiose Mišių dalyse svarbiausias veikėjas yra choras. Jo partijos sudėtingos, polifoniškos, daugiabriaunės. Nedideli soliniai intarpai patikėti choro artistams, jie „kalbasi“ tarpusavyje ir su publika, kviesdami įsigilinti, suvokti, pajusti amžiais nekintančias Mišių dalių prasmes, kurios lyg priešybė „plokščiojo pasaulio“ paviršutiniškumui, gelmės stygiui, kas, pasak autoriaus, ir „prišaukia daug nelaimių“. Tačiau „Katakombų mišios“ – anaiptol ne pesimistinis ar pamokslaujantis kūrinys, veikiau gyvenimą teigiantis opusas, kuriame daug neplakatinės vilties.

Antroje vakaro dalyje skambėjusi simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ – programinis septynių dalių kūrinys, įkvėptas įdomios serijos Terry Pratchetto apysakų, kupinų išmonės ir fantazijų. Autoriniame koncerte kūrinį papildė raiškus vizualinis aspektas, jo autorė – talentinga dailininkė Birutė Ukrinaitė. Įmantrių formų atlikėjų galvos apdangalai ir ryškūs drabužių akcentai kompozicijoje nepriminė cirko, kaukių teatro ar Užgavėnių paveikslų, o pabrėžė tai, kas užkoduota muzikoje, stiprino paradoksalius jos niuansus, fantazijas, sapnus, smagų humorą ir jo potekstes, leidžiančias pasakyti daugiau ir taikliau nei tiesiogiai bylojantys žodžiai.

Be kūrybos, kuriai skirti vos ne septyni dešimtmečiai, dar viena garbiojo jubiliato veiklos sritis yra susijusi su varpais. Daugiau nei 30 metų Giedrius su savo tėvu kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi kopdavo į aukštą Kauno karo muziejaus bokštą ir čia rengdavo varpų muzikos koncertus, kurių klausydavosi tūkstančiai miestelėnų ir miesto svečių, atvykusių iš įvairiausių šalių. O kas neprisimena jo improvizacijų vakarų, tų nepakartojamų muzikinių trečiadienių, kai lūždavo filharmonija, o į miesto bibliotekos muzikos skyriaus patalpas klausytojai braudavosi pro langus...

Buvo ir toks gyvenimo periodas, kai kompozitoriui teko išbandyti valdišką krėslą. Dirbdamas Kauno vicemeru, Lietuvos kultūros viceministru, kompozitorius prisipažįsta nemokėjęs būti griežtu, įstatymo raidės įspraustu valdininku, todėl dažnai pasielgdavo „kitaip, nei priklauso“. Sakė: „Esu įsitikinęs, kad neįmanoma suderinti politinių ir meninių interesų. Gal kam nors ir įmanoma, man – ne. Valstybinį darbą dirbantis žmogus turi tarnauti valstybei ir jos žmonėms – nieko daugiau. Galėčiau dar pridurti, jog daug bėdų į kasdienybę ateina todėl, kad dvi sferos Lietuvoje itin politizuotos: švietimas ir kultūra. Švietimas negali būti politinių interesų objektas, kultūra – taip pat. Esant taikiam metui šaliai būtina itin stipri kultūra. Būtent šiuose vietinės kultūros baruose ir stengiuosi dirbti. Man to visiškai pakanka, o jei išgirstu, kad mano kūriniai skamba svetur, tuo džiaugiuosi. Taip, esu ne Krzysztofas Pendereckis, ne Bronius Kutavičius ir ne Osvaldas Balakauskas. Man pakanka ta gerąja prasme provincinių pozicijų, kuriose jaučiuosi stipriai.“

Pasak jubiliato, jam brangiausia, kai jo koncertuose lankosi šeima, mylima žmona Gražina, draugai, dienos sapnų herojai, protėviai: faktai susipina su fantazijomis, regėjimais, kuriuose nemažai užuominų, skirtų įžvalgiems ir atidiems klausytojams, o ne vien pikantiškų detalių ištroškusiems kultūros vartotojams.

Vasarą, rugpjūčio 17 d., Senojoje Zapyškio bažnyčioje planuojamas dar vienas kompozitoriaus autorinis koncertas – „80 minučių: Giedrius Kuprevičius ir draugai“. Jo muziką atliks Kauno fortepijoninis trio, sopranas Gabrielė Bukinė ir baritonas Giedrius Prunskus. Skambės įvairių kūrinių – ir vokalinių, ir instrumentinių, o klausytojų lauks trys staigmenos: artimi bičiuliai, labai skirtingo braižo kompozitoriai Zita Bružaitė, Šarūnas Nakas ir Antanas Jasenka kuria po vieną muzikinį palinkėjimą. Pasak Giedriaus Kuprevičiaus, jei viskas pavyks, tai taps nuoširdžiu kompozitorių pokalbiu viešojoje erdvėje ir geriausia dovana sukakties proga. Jubiliatas autorių paprašęs, kad kūriniai būtų šmaikštūs, nes būtent šmaikštumas ir optimizmas turi potekstes, leidžiančias pasakyti daugiau nei rimtai pareikštos deklaracijos.

Teskamba Jūsų, mielas Giedriau, muzika, pajausta ir sukurta iš įvairiagarsių dienų, mėnesių, metų!