7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Skaidra Trilupaitytė

Skaidra Trilupaitytė

Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo

Po paskaitos MO muziejuje

Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.

Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ –  meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).

Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Nomeda ir Gediminas Urbonai, Jonas Kubilius, sngan_projection, Pelkių intelektas, 2018, mišri technika. K. Stoškaus nuotr.
Ursula Damm, Birgit Bruggemeier: Karaokės baras: dainuojame musių kalba. 2018, instaliacija, vaisinės muselės. Iš MO muziejaus parodos „Bendrabūvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Ursula Damm, Birgit Bruggemeier: Karaokės baras: dainuojame musių kalba. 2018, instaliacija, vaisinės muselės. Iš MO muziejaus parodos „Bendrabūvis“. R. Šeškaičio nuotr.
Pigcasso
Pigcasso
Makaka Naruta ir Davidas Slateris
Makaka Naruta ir Davidas Slateris
Menininkų kolektyvas „Obvious“, Edmondo de Belamy portretas
Menininkų kolektyvas „Obvious“, Edmondo de Belamy portretas
Mario Klingemann, „Praeivių atmintys“
Mario Klingemann, „Praeivių atmintys“
MO organizuotos robotikos užsiėmimo akimirka.
MO organizuotos robotikos užsiėmimo akimirka.
Skaidra Trilupaitytė

Neprognozuotas vy(k)smas

Arba inovacija kaip planavimo užduotis

 

Kultūros strategai ne pirmą dešimtmetį kalba apie kultūros išteklius ir per kultūrą sukuriamas vertes. Tai byloja ir įvairūs dokumentai. Ne sykį siekta surinkti patikimus duomenis, kurie galėtų pasitarnauti įrodymais grįstos ir į ateities pokyčius nukreiptos kultūros politikos kūrimui. 2001 m. LR Vyriausybė priėmė Lietuvos kultūros politikos nuostatas (beje, sulaukusias nemažai kritikos). Maždaug tuo pat metu nevyriausybinių ir ES organizacijų dėka intensyvėjo anuomet šviežias kultūros ir kūrybinių industrijų žodynas; netrukus pristatytos ir šios srities potencialą mėginančios atskleisti galimybių studijos. 2010 m. LR Seimas patvirtino Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, žadinusias dideles kultūrininkų viltis. Vienas paskutiniųjų į pokyčius nukreiptų dokumentų – LR kultūros ministerijos 2018 m. pabaigoje pristatyta strategija „Kultūra 2030 – Kultūros politikos kryptys“. Minėdama šio dokumento parengiamuosius darbus ministrė Liana Ruokytė-Jonsson sakė, kad remtasi geraisiais pavyzdžiais ir praktikomis, tam atlikta galimybių studija. Teigta, jog strategija bus „artimiausio dešimtmečio kultūros srities pokyčius ir jų poveikį Lietuvos gyventojams apibrėžiančių esminių nuostatų visuma“.

Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Skaidra Trilupaitytė

Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“

Viešoji kultūrinė erdvė ir laikinumo dešimtmetis

Sovietmečio kultūrinių erdvių likimai jau seniai tapo žurnalistinio dėmesio objektu. Kartais su apleistu „šiukšlynu“, o kartais ir su urbanistiniu paveldu siejami statiniai šalies sostinėje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai ir kt. – sulaukė ne vieno pasiūlymo dėl ateities. Viešojoje erdvėje netolygiai besikeičiantis požiūris į vieną ar kitą opią problemą paprastai nerodo logikos ar nuoseklių visuomenės „sąmonėjimo“ procesų. Turint minty nuolatines manipuliacijas žiniasklaida, nenuostabu, jog įsivaizdavimas apie sovietinės praeities ženklus kinta, nors statinių istorijos neretai panašios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viešosios erdvės – pastatai arba juose esančios patalpos – buvo perduoti (dažniausiai itin pigiai parduodant) privačiam sektoriui, šį veiksmą aiškinant tuo, jog naujas savininkas („investuotojas“) sugebės „kur kas geriau“ tvarkytis su tokių erdvių valdymo problemomis.

Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.