Autorius: Skaidra Trilupaitytė

Skaidra Trilupaitytė

Įspūdžiai po Igno Pavliukevičiaus parodos „Aš prisistatysiu, bet manęs ten nebus“

Žmoniją visais laikais intrigavo įvairios protingos būtybės. Protaujantys subjektai, pavyzdžiui, nuo seno sulaukia filosofų dėmesio, bet ne tik. Daugiau nei prieš septyniasdešimt metų kai kurie dirbtinio intelekto (DI) tyrėjai susidomėjo mašinos mąstymo galimybėmis (ar mašinos geba mąstyti? – 1950-aisiais retoriškai klausė Alanas Turingas). Šiandien menininkas Ignas Pavliukevičius savo DI kūriniuose klausia – ar mašinos geba jausti?

Skaidra Trilupaitytė

(Apie blogus orus ir keistus žemėlapius)

Prieš metus mintyse diskutavau su italu filosofu Emanuele Coccia, rašiusiu apie metamorfozę. Viename savo tekste jis minėjo atgijusią planetą – Gają[1], o aliuzijos į ankstesniais šimtmečiais populiarų vitalizmą ir animizmą siūlė permąstyti visapusiškas materialaus ir nematerialaus pasaulių sąsajas. Dabarties žmogui visa begalybe ir baigtinumu atsiveriančią Žemę filosofas traktavo kaip subjektą, nors taip suvokiama planeta su nuolatos kažkur joje pratrūkstančiais „blogais orais“, mūsų požiūriu, elgiasi keistai. Nebėra taip, kad žemiečius užkluptų tik vietiniai ar daliniai trikdžiai (kažkur milžiniška audra nuplėšė stogą, o kitur netikėtai kilo sausra arba potvynis).

Skaidra Trilupaitytė

Ir kiti tapatybės „įkalčiai“ Palangos muziejuose

Pastarųjų metų parodų rengėjai ne sykį kvietė diskutuoti apie moderniąją Lietuvos tapatybę ir jos požymius. Neretai painūs identiteto klausimai kvestionuoti didžiųjų muziejų, jų padalinių nuolatinėse ir teminėse ekspozicijose, jie vis paliečiami netgi nemuziejinėse institucijose – nuo Prezidentūroje esančio Valstybės pažinimo centro iki šalies ypatumus greituoju būdu atskleidžiančių reginių „Expo“ paviljonuose, kartais ir šalies oro uostuose. Paspartinto „efektyvumo“ siekis, noras ne vien edukuoti, bet ir mesti iššūkius, sugundyti svetimšalį kartais pakiša koją. Daugelį neseniai nustebino vulgari Vilniaus reklama, skirta ant vilionių kabliuko neva užkibsiantiems užsieniečiams.

Skaidra Trilupaitytė

Apie gyvenimą superkompiuterio valdomoje visatoje

Gyvendami skaitmeninių sistemų saistomuose miestuose neišvengiamai nardome pasirinkimų erdvėse. Sparčiau ir lengviau susirasti nežinomą adresą padeda žemę po kojomis sužemėlapiavę google mapsai, greitai gauti informaciją ar netgi reikiamas prekes galime pasitelkę „vartotojams draugiškas“ programėles. Rinkdamiesi iš paslaugų siūlytojų „asmeniškai mums“ sukurto meniu, rodos, išvengiame gaišaties ir nesusipratimų; beje, tam skirtas ir vis sparčiau veikiantis internetas. Pavėžėjimą automobiliu, maistą ir daiktus tiekiantys bei juos užsisakantys miestiečiai šiose sistemose natūraliai tapo išaukštintosios gig (t.y. platformų) ekonomikos proceso dalyviais.

Skaidra Trilupaitytė

Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenės

Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius. 

Skaidra Trilupaitytė

Politikai dažnai būna pagrindiniai politinio teatro kūrėjai, tačiau ne visada. Kartais veiksmą „įsuka“ plačiau nesiviešinančios kokius antraplanius veikėjus išryškinančios įvaizdžių gaminimo agentūros, kitais atvejais – užkulisiuose virvutes tampantys patyrę pilkieji kardinolai. Strategijas modeliuoja neva tikrąsias žaidimo taisykles diktuojantys tarpusavio ryšiais susisaistę didžiojo verslo rykliai, kiti „reikšmingi sponsoriai“ (paprastai taip pat likę tūnoti šešėlyje). Bet šį sykį ne apie juos, o apie tuos politikus, kurie patys reklamuojasi kaip įmanydami.

Skaidra Trilupaitytė

Vokiečių g. 2 klausimu

Dailės institucijoms Vilniuje, ko gero, nėra nieko mieliau, kaip keletą metų iš eilės dalyvauti... ne, ne bienalėse ar meno mugėse, o teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto nuosavybės. Žinoma, piktai juokauju. Tačiau šis sarkazmas mintyse kyla neatsitiktinai – galvoju apie kai kurias kultūros politiką atspindinčias pernelyg ilgai nespręstas biurokratines problemas, kurios turėjo būti išspręstos jau kadaise. Galbūt neilgai trukus po to, kai valstybė atgavo politinę nepriklausomybę. Žinoma, anuomet visus kamavo kitos bėdos, visų pirma materialinis nepriteklius – po gerokai laike išsitęsusios ekonominės blokados prasidėjo netrumpi laukinio kapitalizmo metai, taigi ir kultūros politikos įstatymų bazės tvarkymas užtruko mažiausiai dešimtmetį.

Skaidra Trilupaitytė

2022-ieji

Brangūs Didieji Vardai

Apskritai techninė „realybės ištampymo“ patirtis vaizduojamojo meno srityje vis dar neprilygsta Lietuvoje reklamuojamai virtualiajai kino realybei – visų pirma komerciškai pasiteisinusiam (o kaipgi kitaip) režisierės Kristinos Buožytės kartu su kitų kūrėjų komanda ne pirmus metus reklamuojamam filmui „Angelų takais“. Šį 2018 m. Venecijos kino festivalio Virtualiosios realybės programoje pirmą sykį pristatytą kūrinį pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą norėčiau minėti būtent muziejų, o ne kino kontekste. Mat impresionistų ar XX a. pradžios didžiųjų modernizmo vardų kūrybos virsmas įspūdingų skaitmeninių srautų upėmis – neatsitiktinis reiškinys. Klasikinio modernizmo, simbolizmo ir pan. vardai bei vaizdiniai ne tik pritraukia būrius lankytojų, ypač turistų, bet ir iš principo „sklandžiai“ konvertuojasi į efektingas virtualybės patirtis. Režisierė kažkada prisipažino, kad mintis imtis būtent Čiurlionio jai atėjo „iš pavydo“.

Skaidra Trilupaitytė

2022-ieji

Permąstydama vizualiųjų menų tendencijas 2022-aisiais pamėginau prisiminti kai kurias specifines ekspozicijas ir kompleksiškus renginius apibūdinančių posakių prasmes. Atkreipiau dėmesį į tai, jog sparčiai daugėja vadinamųjų imersinių (angl. immersive), arba patyriminių, parodų. Ne tik todėl, kad kai kurie renginiai yra susiję su kultūrinėse ir kūrybinėse industrijose diegiamomis skaitmeninėmis technologijomis, bet ir dėl to, kad šiandien noriai apeliuojama į aplinkos – gamtos, žmogaus ar nežemiškų būtybių ir pan. – betarpiškos pajautos, visa apimančių sąsajų klausimus.

Skaidra Trilupaitytė

Skverbimasis ne tik į dabartį, bet ir į mirusiųjų pasaulį, prisipažinsiu, glumina, nepaisant žinojimo, jog prie ekscentriškų įrankių greit priprantame. Pavyzdžiui, 2021 m. pradžioje ne vienas džiaugėsi ką tik pasirodžiusiu įmonės „MyHeritage“ pasiūlytu „Deep Nostalgia“ produktu. Čia demonstruojami žinomų istorinių asmenybių veidai sumirkčioja, nusišypso, galima stebėti ir subtiliai besikeičiančią niekada gyvai nefilmuoto žmogaus mimiką. Mat senovines fotografijas bendrovės puslapyje koregavo neuroninių tinklų programa, „atgaivinanti“ pasirinktą veidą trumpame vaizdo įraše.