Įsiklausęs į save

Prieš šimtą metų balandžio 28 d. Kaune gimė Donatas Banionis. Kovą ir balandį Lietuvoje vyksta „Kino pagal Donatą“ filmų rodymai, susitikimai su kūrėjais, aktorius prisimenamas ne tik sostinėje. Banionio palikimą sunku aprėpti: Panevėžyje Juozo Miltinio įkurto dramos teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė kelis šimtus vaidmenų, pastatė ne vieną spektaklį. Teatre dirbo nuo 1941-ųjų, bet į kiną atėjo palyginti vėlai. Banionis išgarsėjo Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) suvaidinęs Vaitkų, kuris buvo partizanas, bet išėjo iš miško ir aplinkybių verčiamas tapo kolūkio pirmininku. Kitaip tariant, žmogumi, blogu saviems ir nekeliančiu pasitikėjimo svetimiems. Banionio suvaidintas Vaitkus ne vienam priminė istorijos kryžkelėse atsidūrusio lietuvio portretą. Dvejojantį, užspeistą į kampą valdžios ir savųjų, trokštantį meilės ir ramaus gyvenimo, bet iki paskutinės akimirkos jaučiantį atsakomybę ne tik už save Vaitkų suprato ir ten, kur istorinė patirtis buvo kitokia. Vaitkus – iš tų kino personažų, kurių suvokimo nekeičia santvarkų ar ideologijų kaita, nors filmo pasirodymo metais, ko gero, jis turėjo iliustruoti populiarią mintį, kad trečio kelio nėra ir turi rinktis, kieno pusėje būti.

Vaitkus – ne pirmas Banionio vaidmuo kine. Žalakevičiaus filmuose „Adomas nori būti žmogumi“ (1959) arba „Vienos dienos kronika“ (1963) jam teko karjeristų ar niekšų vaidmenys. Raimondo Vabalo satyroje „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964), rodančioje dviejų mažų šalių Grošijos ir Centijos konfliktą dėl niekam nereikalingų smėlynų, galima pamatyti tarpukario Lenkijos ir Lietuvos santykius. Banionis suvaidino didybės manijos apsėstą Grošijos karo vadą Varnalėšą, šukuosena primenantį Józefą Piłsudskį. Sąlygiška vaidyba rodo gerai išmoktas commedia dell’arte ir Brechto pamokas. Gaila, kad vėliau aktoriui neteko vaidinti panašaus pobūdžio filmuose, nors sąlygiškumo nestinga kad ir pamirštai Arūno Žebriūno „Mažojo princo“ (1966) ekranizacijai, kurioje Banionis atliko penkis vaidmenis. Bet akiplėšiškos ironijos ar brechtiškos distancijos galima rasti ne viename aktoriaus vaidmenyje, komizmu pasižymėjo ir perėjūnas savižudžių klubo pirmininkas Jevgenijaus Tatarskio „Princo Florizelio nuotykiuose“ („Prikliučenija princa Florizelia“, 1979).

Eldaro Riazanovo komedijos „Saugokis automobilio“ („Beregis avtomobilia“, 1966) epizode Banionio pastorius, už automobilį mokėdamas rubliais, kuriuos jam sunešė tikintieji, aiškina, kad visi tiki: „Vieni tiki Dievą, kiti tiki, kad jo nėra.“ Tačiau šio epizodo ištarmė daug gilesnė: automobilį pastoriui parduoda naivuolis draudimo agentas Detočkinas. Jis nebetiki valdžia, vagia automobilius iš nedorai lėšas įgijusių žmonių ir pardavęs perveda pinigus vaikų namams. Detočkiną įkūnijo Innokentijus Smoktunovskis, ką tik suvaidinęs Hamletą Grigorijaus Kozincevo filme, tapusiame „atlydžio“ inteligentų laisvės manifestu. Detočkinas liaudies teatre taip pat vaidina Hamletą. Tokių užuominų šiuolaikiniai žiūrovai jau nebesupranta, ir tai, matyt, normalu, bet panašaus likimo sulaukė ne vienas Banionio vaidmuo. Tuos filmus lengva išbraukti, pasmerkti, pavadinti propagandiniais. Bet jie verčia atsigręžti į prieštaringą epochą, kurioje gyveno Banionis.

Milijonams SSRS žiūrovų Banionis pirmiausia buvo Ladeinikovas iš Savvos Kulišo filmo „Ne sezono metas“ („Miortvyj sezon“, 1968) – sovietų šnipas Vakaruose. Jis nepanašus į ankstesnių sovietinių filmų herojus – nėra nei gražuolis, nei puikaus stoto, labiau primena pilką į save panirusį žmogų, slegiamą nepakeliamos naštos. Ladeinikovas gavo užduotį rasti nacių koncentracijos lagerio gydytoją sadistą, kuris įsikūrė Anglijoje ir tęsia eksperimentus, kuria masinį ginklą – psichiką veikiančias dujas. Ladeinikovas suvokia, kad yra sekamas, jis galėtų pabėgti, bet nori demaskuoti karinį nusikaltėlį. Ladeinikovas – lyg ir didvyris per prievartą, visąlaik įsitempęs, mirtinai pavargęs, tačiau Banioniui svarbu pabrėžti personažo susikaupimą, aštrų protą. Ladeinikovo pralaimėjimas yra ir jo triumfas: svarbi finalinė „Ne sezono meto“ scena, kai simbolinėje niekieno žemėje prasilenkia ir vienas į kitą pasižiūri du apkeičiami šnipai – sovietų ir anglų (pastarąjį suvaidino Laimonas Noreika). Kita vertus, Ladeinikovas gerai suvokia, kad tėvynėje jo laukia nežinia. „Ne sezono meto“ pradžioje į žiūrovus kreipiasi Rudolfas Abelis – sovietų šnipas, kurio apkeitimo istoriją filme „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, 2015) parodė Stevenas Spielbergas. Tiesą sakant, puikiai suvaidinta Banionio ir Noreikos scena palieka didesnį įspūdį.

Viename interviu Kulišas sakė, kad jo mokytojas Michailas Tarchanovas „mėgdavo kartoti vieną sąmojį. Kreipdamasis į studentą, jis sakydavo: „Tu turi vienintelį štampą, vidutinis aktorius jų turi maždaug dešimt, o mes su Vasilijumi Kačalovu – po penkis šimtus.“ Banionis tokių įnagių turi du šimtus kartų daugiau už tiesiog gerą aktorių ir jie byra iš jo kaip iš gausybės rago. Jis profesionalus visada, bet tam, kad taptų iš tikrųjų įdomus, manau, turi prarasti atsparos tašką. Reikia išmušti iš po jo taburetę ir tada prasideda paieškos, dvejonės, tada jis ras pačius netikėčiausius ir įtikinamiausius sprendimus.“ Beje, Kulišas yra pastebėjęs, kad „Banionis – iš tų menininkų, kurie semiasi jėgų iš savęs. Vis dėlto vienas partneris jam visada brangus, ir šis partneris – režisierius.“

Šiuolaikiniais terminais tariant, po „Ne sezono meto“ Banionis tapo kultiniu aktoriumi, ir tai ne garsūs žodžiai: filmai, kuriuose jis vaidino, sulaukdavo dešimčių milijonų žiūrovų. Meilė jam neužgeso ir po SSRS žlugimo, Banionis buvo laukiamas kino festivalių ir renginių svečias, jo filmai neišnyko iš ekranų. Tarp populiariausių Banionio filmų – Vladimiro Vainštoko „Ginkluotas ir labai pavojingas“ („Vooružen i očen opasnyj“, 1977) – vesternas Franciso Breto Harte’o kūrinių motyvais, kuriame aktoriui teko aukso ieškotojo vaidmuo, o dainas parašė Vladimiras Vysockis. Žiūrovai pamėgo ir Banionio tardytoją Augustino Baltrušaičio „Ikasatoriaus krepšyje“ („Sumka ikassatora“, 1977) ar povandeninio laivo kapitoną filme „Laimingosios „Lydekos“ vadas“ („Kapitan sčastlivoi „Ščiuki“, rež. Borisas Volčekas, 1972), vaidmenis dešimtyje kitų filmų, kurie kino istorijoje liks, matyt, tik todėl, kad juose nusifilmavo Banionis. 

Aktorius vaidino Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rytų Vokietijoje kurtuose filmuose ir serialuose, įkūnijo istorinius personažus: Konrado Wolfo ekranizuotame Liono Feuchtwangerio romane „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“ („Goya - oder Der arge Weg der Erkenntnis“, 1971) buvo Goya, Horsto Seemanno „Bethovenas – gyvenimo dienos“ („Beethoven - Tage aus einem Leben“, 1976) – Beethovenas. Filme rodomi trylika paskutinių kompozitoriaus gyvenimo metų, kai jis kovojo su kurtumu. Aktorius įkūnijo bolševikus finansavusį tragiško likimo milijonierių Savvą Morozovą Semiono Aranovičiaus filme „Raudonasis diplomatas. Leonido Krasino gyvenimo puslapiai“ („Krasnyj diplomat. Stranicy žizni Leonida Krasina“, 1971) ir Salvadorą Allende „Kentauruose“ (1978). Allende, man regis, – vienas įdomiausių ir labiausiai neįvertintų, neaptartų Banionio vaidmenų. Jis laukia būti atrastas iš naujo.

Aktorius neišskyrė vieno žanro: jo filmografijoje – istorinės ir psichologinės dramos, filmai apie šnipus, populiarių detektyvinių romanų ekranizacijos, mokslinė fantastika ir net filmas apie vampyrus „Geriantys kraują“ („Pjuščije krov“, rež. Jevgenijus Tatarskis, 1991) – šiame jo partnerė buvo legendinė Marina Vlady. Kaip ir daugumai Baltijos šalių aktorių, Banioniui sovietinių respublikų filmuose dažnai tekdavo užsieniečių vaidmenys, tačiau aktoriaus akcentas ilgai buvo nepriimtinas, todėl į rusų kalbą jį dubliavo. Dažnai Banionį įgarsindavo Aleksandras Demjanenka, kino istorijoje liksiantis kaip Leonido Gaidajaus komedijų personažas – inteligentas Šurikas.   

Banionis vaidino kino klasikų, tokių kaip Grigorijus Kozincevas, filmuose („Karalius Lyras“,1970), kartu su Peteriu Finchu, Seanu Connery, Claudia Cardinale, Massimo Girotti filmavosi Michailo Kalatozovo bendros rusų ir italų gamybos juostoje „Raudonoji palapinė“ („La tenda rossa“, 1970), vaidino Michailo Šveicerio „Misterio Makinlio pabėgime“ („Pobeg mistera Makinli“, 1975). Viršūnė vis dėlto buvo Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ (1972). Šiame filme išryškėjo Miltinio mokyklos bagažas – kruopšti vaidmens analizė, gebėjimas perteikti herojaus mintis, psichologizmas, kuris, paradoksalu, neatsiejamas nuo brechtiško sąlygiškumo. Banionis – aktorius, įsiklausantis ne tik į save ar kitus, bet ir į tylą, į tai, kas atsiveria už pasakojimo ar vaizdo, jis – poteksčių meistras. Banionio vaidyba visada pažymėta išskirtinės koncentracijos, kuri paprastai liudija asmenybę. Ją pabrėžia ir taupios išorinės priemonės, kurių, deja, jau beveik nebeliko šiuolaikiniame lietuvių kine. Apie tai, kad „Soliario“ filmavimas buvo sudėtingas abiem, knygoje „Įamžintas laikas“ rašė ir režisierius: „Tačiau Kelvino vaidmuo Donatui labai pavyko ir aš esu dėkingas likimui, kad jį suvaidino būtent šis aktorius. Bet buvo neapsakomai sunku.“ Tai filmas, kuris jau yra pasaulinės kino istorijos dalis.

Laikui bėgant Lietuvos kino studijoje Banionis vis dažniau kūrė tik epizodinius personažus – išraiškingus, įsimenančius, kaip kad vokiečių karininkas Titelis Almanto Grikevičiaus „Fakte“ (1980) ar svečias iš sostinės Žalakevičiaus „Atsiprašau“ (1982). Apimtimi iš jų išsiskyrė nebent praeities klaidas išgyvenantis ir bandantis jas taisyti darbininkas Petrušonis Marijono Giedrio pagal Vytauto Bubnio romaną sukurtame „Nesėtų rugių žydėjime“ (1978). Viename pirmųjų vadinamosios lietuvių kino lūžio kartos filmų – Valdo Navasaičio „Kieme“ (2000) – Banionio personažas įvardytas žodžiu „senis“. Paskutinis jo vaidmuo – sukilimą Lietuvoje malšinti susirengęs rusų generolas Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011).

Deja, dalis Banionio filmų dabartiniams žiūrovams neprieinami, net ir tie, kurti Lietuvoje. Norime to ar ne, Banionio vaidmenys kitų šalių filmuose – ir lietuvių kultūros dalis. Jų negalima prarasti, nes jie tik patvirtina dar 1972-aisiais viename interviu aktoriaus pasakytus žodžius: „Esu įsitikinęs, kad aktoriaus asmenybė – jo gabumų ir jo pažiūrų suma – neišvengiamai aptinkama visame tame, ką jis daro. Aš net esu įsitikinęs, kad ji pasireiškia ypatingai, labiau juntamai, akivaizdžiau nei kituose menuose, nes aktorius atkuria žmogų tiesiogiai iš kūno ir kraujo. Vidinį aktoriaus pasaulį lengviausia aptikti – daug sunkiau yra paslėpti jo nebuvimą.“