7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Klausimai apie brutalizmą

Gintauto Trimako parodoje „Atsakymas“ galerijoje „Vartai“

Suprantu, kad prieštarausite, bet šį kartą rašysiu sausai ir nuobodžiai, bent jau pradžioje. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ tapo patogia proga pasitikrinti klausimą, kiek brutalizmo terminas taikytinas šiam menininkui ir apskritai kiek jis tinka Lietuvos fotografijai.

Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ dalis. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ dalis. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas. V. Ruzgaitės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Laiko slenksčiai

Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ Pamėnkalnio galerijoje

Kartą prie tų begalinius susitikimus lydinčių kavos puodelių leidyklos „Artseria“ direktorė Saulė Mažeikaitė ir literatūrologė Neringa Butnoriūtė išsakė nuomonę, kad tekstams pradžia visai nebūtina, tinkama eiti tiesiog prie esmės. Tad bandau.

 

Jubiliejinė XX Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ žymi beveik stulbinantį pokytį menininko biografijoje. Žinoma, tokie pasikeitimai nevyksta staiga, jie yra ilgesnio darbo rezultatas, tačiau žinantieji ankstesnius akivaizdžiai komercinius jo paveikslus, turėtų apstulbti pamatę šią parodą. Autorius staiga ne tik tapo pilnateisiu šiuolaikinio meno lygos žaidėju, bet ir taikosi aplenkti ne vieną jau senokai ten besikaunantį, tiesa, čia tenka susidurti ir su naujais šiuolaikinio meno žaidėjui keliamais reikalavimais.

 

Paroda, pripildyta citatų ir autoriaus prisiminimų, pretenduoja būti meniniu tyrimu, paremtu nostalgijos sąvoka. Autorius savo projektui renkasi pokalbių virtuvėje formatą. Pokalbių, kurie vyko anais, sovietiniais laikais. Pateikiama Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič citata kuo taikliausiai apibūdina, kuo buvo ta, kitaip nei dabar, atskira kelių kvadratinių metrų patalpa, – virtuvėje pasibaigdavo visi baliai, ji buvo tribūna, kur netyčia išsprūsdavo nepropagandinės mintys, palydimos gitara ir vynu ar degtine. Vieną iš dviejų pagrindinių parodos dalių ir sudaro atidarytų virtuvinių spintelių ir jų turinio fotografijos bei viena tikra, perkelta kaip objektas-instaliacija.

Vytautas Tomaševičius, „Aktualizuota Valaičio skulptūra, arba pomirtinis paminklas W raidei", grafitas,akrilas, neonas, emalė ant drobės, 2018 m. Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Aktualizuota Valaičio skulptūra, arba pomirtinis paminklas W raidei", grafitas,akrilas, neonas, emalė ant drobės, 2018 m. Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Big Love (sveiki sugrįžę per raudonojo mėnulio užtemimą)". 2018 m.
Vytautas Tomaševičius, „Big Love (sveiki sugrįžę per raudonojo mėnulio užtemimą)". 2018 m.
Vytautas Tomaševičius, „Miesto vartai", 60x90, popierius tonuotas kava, grafitas, pelenai, suplėšyti rinkimų agitacijos biuleteniai, sveiki rinkimų agitacijos biuleteniai supakuoti į metalinę talpą nuo cigaro, 2018 m. Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Miesto vartai", 60x90, popierius tonuotas kava, grafitas, pelenai, suplėšyti rinkimų agitacijos biuleteniai, sveiki rinkimų agitacijos biuleteniai supakuoti į metalinę talpą nuo cigaro, 2018 m. Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Landynai", vaizdo instaliacija. 2018 m.Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Landynai", vaizdo instaliacija. 2018 m.Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Landynai", vaizdo instaliacija. 2018 m.
Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, „Landynai", vaizdo instaliacija. 2018 m. Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, nuotraukų ciklas „Pašnekesėliai". 2018 m.
Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, nuotraukų ciklas „Pašnekesėliai". 2018 m. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Tomaševičiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Tomaševičiaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, nuotraukų ciklas „Pašnekesėliai". 2018 m.
Autoriaus nuotr.
Vytautas Tomaševičius, nuotraukų ciklas „Pašnekesėliai". 2018 m. Autoriaus nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Fotografijos kosmoso poligonas „Debiutas“

Tekstas iš parodos katalogo

Prisimenant ankstesnius „Debiuto“ konkursus dažnai tenka apgailestauti, kad nemaža dalis ten dalyvavusių gabių ir net laimėjusių pagrindinius prizus autorių vėliau dingo kitose gyvenimo veiklose, užmesdami fotografinius ieškojimus. Tačiau greta galima išvardyti ir fotografų, kadaise savo karjerą pradėjusių nuo „Debiuto“, kurie dabar gerai žinomi menininkai: Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis, Vytautas Balčytis, Raimondas Paknys, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas, Alfonsas Budvytis, Vilma Samulionytė ir kiti. Septynios jaunųjų fotografų parodos buvo organizuotos 1975–1988 m., 2010 m. idėja buvo atnaujinta, o nuo praeitų metų konkursas tapo tarptautinis ir todėl žada daugiau šansų, kad sunkiai prasibrovusiems į finalą autoriams „Debiutas“ taps starto aikštele, o ne finaliniu punktu.

Artūras Jendovickis
Artūras Jendovickis
Luana Rigolli
Luana Rigolli
Matylda Awdziejczyk
Matylda Awdziejczyk
Sheng-Wen Lo
Sheng-Wen Lo
Tobias Asser
Tobias Asser
Albina Galeeva,
Albina Galeeva,
Gabrielė Vingraitė
Gabrielė Vingraitė
Claudia Corrent,
Claudia Corrent,
Aistė Kisarauskaitė

Tarsi mažytės šventyklos

Kazės Zimblytės abstrakcijų kalba

Nevaizduojančiojo meno raida nesibaigė su žymiuoju Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“ (1913), abstrakčioji tapyba vystosi iki pat šių dienų. Lietuvoje abstrakcionizmas dažnai siejamas su Kazės Zimblytės vardu. Tapybos kūriniui nusimetus šimtmečius neštą prievolę reprezentuoti realybę, atsiveria didžiulė erdvė įdomiausiems žaidimams ar tyrimams, pradeda kalbėti anksčiau į darbą įkinkytos medžiagos. Menininkė ir susitelkia į paveikslo plokštumą kaip eksperimentų aikštelę, tačiau dėmesį kreipia ne į ekspresijos išraišką, nebando sujaudinti žiūrovo dramatiškais efektais, priešingai – jos kūriniai vis labiau rimsta, koncentruojasi į tvirtas, bet kartu nepaprastai subtilias, rafinuotas, trapias struktūras, paremtas vos pastebimais spalvos virptelėjimais, plokštumos pokyčiais.

Kazė Zimblytė, be pavadinimo. Nedatuota.„Lewben Art Foundation“ nuosavybė
Kazė Zimblytė, be pavadinimo. Nedatuota.„Lewben Art Foundation“ nuosavybė
Kazė Zimblytė, be pavadinimo. Nedatuota.„Lewben Art Foundation“ nuosavybė
Kazė Zimblytė, be pavadinimo. Nedatuota.„Lewben Art Foundation“ nuosavybė
Aistė Kisarauskaitė

Iš kambarių

Paroda „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Į parodą, skirtą praėjusio amžiaus pabaigos namų kolekcijoms, esu priversta žvelgti lyg Janas (Janus Geminus): paroda taip pat panaši į šį dievą, žvelgia ir praeitin, ir ateitin.

Pirmasis mano žvilgsnis – iš vidaus, iš to anų laikų sūkurio, kur trynėsi ribos tarp menininkų ir kolekcininkų, nes patys menininkai nejučia buvo sukaupę puikius draugų darbų rinkinius tapdami kolekcininkais, o kolekcininkai buvo beveik kolegos, tokie kaip architektas Zigmantas Liandzbergis, Laimonas Noreika ar kino scenarijus rašęs Pranas Morkus. Pas daugumą namuose tuomet paveikslai kabėjo nuo grindų iki lubų (pas mus – taip pat).

Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Parodos „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje ekspozicijos vaizdas. T. Ivanausko nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Asmeninis pasilabinimas

Gabrielės Gervickaitės paroda „03“ galerijoje „Meno niša“

2016 m. Gabrielė Gervickaitė, galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“, tiesė mėlyną pandusą, kuris leido neįgaliesiems pakliūti į parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia senuoju pagalbos numeriu „03“.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Kartu su voverėmis

Arūnės Tornau personalinė paroda „Ištirpusios formos“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre

Pamažu traukiantis žiemos prieblandoms, traukiasi ir baltasis atšvaitas – sniegas, taigi atsidengia tamsrudžiai brūzgynai, purvo sankaupos, sutrešusių lapų likučiai, nuo drėgmės patamsėję pušų kamienai. Mažų brūkšnelių spiečius ant tako lyg darbštaus tapytojo potėpiai liudija voverių triūsą žiemą lukštenant kankorėžius. Tos pereinamos būsenos, kai dar ne pavasaris, o tik kažkokie likučiai, taip primena tapybą, kokį nors senųjų meistrų paveikslo fragmentą, tarkim, Tintoretto „Kelionę į Egiptą“. Žemės spalvų medžiai fone – lyg dabar gamtos demonstruojamas miškas, nesvarbu, kad italų tapytojas pavaizdavo lapus, skaisčios žalumos ten, matyt, nebuvo net tuomet, tik nutapius paveikslą, o dabar jis dar ir patamsėjęs nuo laiko.

Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Drugeliai ir rožės vs ginklai ir doleriai

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Pirmas žvilgsnis – į plakatą lange prie įėjimo į „Titaniko“ parodų sales, kuris suformuotas lyg būtų straipsnis apie Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę, tik su pilkomis juostomis vietoj teksto ir stačiakampiais vietoje iliustracijų. Paslėptas straipsnis, paslėpti vaizdai. Užsukite į vidų ir perskaitysite, sako jis.

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „With Love from...“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, „With Love from...“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacija „Kill for Peace“. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Donaldo nuotykiai / Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, instaliacijos „Turisto pusryčiai“ fragmentas. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Chaosas ir tapsmas

Dainiaus Liškevičiaus paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Žiūrėdama, kaip menininkai kuria ekspozicijas, turiu galimybę iš arčiau, iš labai arti pamatyti tą „kaip padaryta“, sužinoti įvairių receptų, kaip gaminamas kūrinys-paroda. Dainių Liškevičių visuomet laikiau labai racionaliu menininku, operuojančiu aiškiomis idėjinėmis struktūromis, sistemų kūrėju. Tačiau pamačiusi, kaip atėjęs jis tarsi visai intuityviai prie sienos priklijuoja mažutę nuotrauką ir „Muziejaus“ suvenyrą 2015-ųjų Venecijos bienalėje – degtukų dėžutę, kaip aplink šiuos taškus auga, šakojasi, gimsta naujas „Obeliskas“ (2008) ar „Labyrinthus“ (2014) , žinoma, jau kitu pavadinimu „1:∞“(2017), buvau priversta į šio menininko veikimo principus pažvelgti visai kitu kampu. Mačiau tik kūrybinės energijos verpetus, lyg kokius jūros išmestus pagaliukus susukančius jo sukauptus daiktus, – namų apyvokos reikmenis, lūženas, sendaikčius ir prabangiai įrėmintas fotografijas, visus, – buvusius kūriniais, jų fragmentais į vieną naują hibridą, lyg magnetinis laukas ar vėjas, dailiomis bangomis į vizualiai darnią sistemą išbanguojantis kopas. Net žmones, kaip performanse „Dėsnis“, vykusiame per parodos „1:∞“ atidarymą. Medžiaga buvo mano persona (mielai jos neminėčiau šiame tekste), menininkui davus ženklą, teko suktis dervišo suktuku, nutraukus rimtesnį ar lengvabūdiškesnį parodos atidarymo pokalbį, nieko neaiškinant.

Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Menininkas su pamesta kūrybine biografija

Aistė Kisarauskaitė kalbina menininką Tomą Gečiauską

Tomą Gečiauską po daugelio metų sutikau Kaune, atrodo, po Kauno bienalės atidarymo, žodžiu, po kažkurio atidarymo. Išsikalbėjome. Apie meną, žinoma. Supratau, kad nuolat kuria ir, kas keisčiausia, – kol kas beveik „į stalčių“. Ne, neatsimenu, kas po to papasakojo apie Tomo pagamintus objektus, tačiau pasidaviau smalsumui. Susiradau per feisbuką ir nustebau – tai, ką prisiminiau apie jo kūrinius, dažnai bendrus su kurso draugais – Sigitu Lukausku, Rasa Staniūniene, Sigitu Staniūnu – buvo visai nepanašu į dabartinius švarius, net sterilius, kiek šmaikščius, tarsi pasiūtus iš drobės objektus. Pamaniau, kad Tomas Gečiauskas (kaip ir Staniūnas, Staniūnienė, Lukauskas) dabar yra tarsi be kūrybinės praeities – net menininkams grupė SEL (super ex libris, lot. k.) tereiškia muziką ir Egidijų Dragūną. Jei nemažai kalbama apie „Žalią lapą“, tai SEL’ams dėmesio tikrai galėtų būti ir daugiau, o Tomo Gečiausko, kaip nebegyvenančio Lietuvoje, todėl nuolat nešmėžuojančio kultūriniuose veiksmuose ar vakarėliuose, pavardė liko tik kelių bendrakursių atmintyje. Taigi, šiuo nedideliu pokalbiu bandau pasiekti du tikslus – pristatyti visai kitokią, naują Tomo Gečiausko kūrybą, tiksliau, leisti ją pristatyti pačiam, ir priminti keletą, man regis, svarbių Lietuvos Nepriklausomybės pradžios meno epizodų.

Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas