7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Chaosas ir tapsmas

Dainiaus Liškevičiaus paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Žiūrėdama, kaip menininkai kuria ekspozicijas, turiu galimybę iš arčiau, iš labai arti pamatyti tą „kaip padaryta“, sužinoti įvairių receptų, kaip gaminamas kūrinys-paroda. Dainių Liškevičių visuomet laikiau labai racionaliu menininku, operuojančiu aiškiomis idėjinėmis struktūromis, sistemų kūrėju. Tačiau pamačiusi, kaip atėjęs jis tarsi visai intuityviai prie sienos priklijuoja mažutę nuotrauką ir „Muziejaus“ suvenyrą 2015-ųjų Venecijos bienalėje – degtukų dėžutę, kaip aplink šiuos taškus auga, šakojasi, gimsta naujas „Obeliskas“ (2008) ar „Labyrinthus“ (2014) , žinoma, jau kitu pavadinimu „1:∞“(2017), buvau priversta į šio menininko veikimo principus pažvelgti visai kitu kampu. Mačiau tik kūrybinės energijos verpetus, lyg kokius jūros išmestus pagaliukus susukančius jo sukauptus daiktus, – namų apyvokos reikmenis, lūženas, sendaikčius ir prabangiai įrėmintas fotografijas, visus, – buvusius kūriniais, jų fragmentais į vieną naują hibridą, lyg magnetinis laukas ar vėjas, dailiomis bangomis į vizualiai darnią sistemą išbanguojantis kopas. Net žmones, kaip performanse „Dėsnis“, vykusiame per parodos „1:∞“ atidarymą. Medžiaga buvo mano persona (mielai jos neminėčiau šiame tekste), menininkui davus ženklą, teko suktis dervišo suktuku, nutraukus rimtesnį ar lengvabūdiškesnį parodos atidarymo pokalbį, nieko neaiškinant.

Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Menininkas su pamesta kūrybine biografija

Aistė Kisarauskaitė kalbina menininką Tomą Gečiauską

Tomą Gečiauską po daugelio metų sutikau Kaune, atrodo, po Kauno bienalės atidarymo, žodžiu, po kažkurio atidarymo. Išsikalbėjome. Apie meną, žinoma. Supratau, kad nuolat kuria ir, kas keisčiausia, – kol kas beveik „į stalčių“. Ne, neatsimenu, kas po to papasakojo apie Tomo pagamintus objektus, tačiau pasidaviau smalsumui. Susiradau per feisbuką ir nustebau – tai, ką prisiminiau apie jo kūrinius, dažnai bendrus su kurso draugais – Sigitu Lukausku, Rasa Staniūniene, Sigitu Staniūnu – buvo visai nepanašu į dabartinius švarius, net sterilius, kiek šmaikščius, tarsi pasiūtus iš drobės objektus. Pamaniau, kad Tomas Gečiauskas (kaip ir Staniūnas, Staniūnienė, Lukauskas) dabar yra tarsi be kūrybinės praeities – net menininkams grupė SEL (super ex libris, lot. k.) tereiškia muziką ir Egidijų Dragūną. Jei nemažai kalbama apie „Žalią lapą“, tai SEL’ams dėmesio tikrai galėtų būti ir daugiau, o Tomo Gečiausko, kaip nebegyvenančio Lietuvoje, todėl nuolat nešmėžuojančio kultūriniuose veiksmuose ar vakarėliuose, pavardė liko tik kelių bendrakursių atmintyje. Taigi, šiuo nedideliu pokalbiu bandau pasiekti du tikslus – pristatyti visai kitokią, naują Tomo Gečiausko kūrybą, tiksliau, leisti ją pristatyti pačiam, ir priminti keletą, man regis, svarbių Lietuvos Nepriklausomybės pradžios meno epizodų.

Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Aistė Kisarauskaitė

Du vyrukai iš Alytaus

Vido Poškaus ir Audriaus Janušonio personalinės parodos

Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.

Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.

Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Penkių muškietininkų nuotykiai

Viktoras Liutkus, Penketas. Tapybos anatomija, Vilnius: Nepriklausomi meno kritikai ir VDA leidykla, 2016

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

 

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Aistė Kisarauskaitė

Giedriaus Jonaičio ligos istorija?

Paroda „Autoportretas iš nugaros“ Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Krematoriumas“

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Giedrius Jonaitis, „Autoportretas iš nugaros“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Istorijų punktyrai

Fotomenininkų seminare „Nida 2016“

Pradėjau rašyti iš karto vos grįžusi. Tačiau „7md“ privalo sutalpinti gausybę aktualijų, straipsnių su rugsėjo mėnesį priaugusių ir dar tinkamų vartoti įvykių apžvalgomis (ruduo, visi skuba nuimti derlių, taip ir turi būti), tad fotomenininkų seminaro „Nida 2016“, kaip jau pasibaigusio, tekstas turėjo laiko pabręsti. Gali būti, kad jis kaip koks vasarinis obuolys net kiek patižo, bet čia jau spręsti jums, nes aš uodžiu neįkainojamą Viduržemio jūros šalių kvapą, žiūriu į nokstančias alyvuoges ir, oda gerdama lengvą lyg pūkas vakaro vėją, dar kartą peržiūriu tekstą. Tiesa, labai nuo Nidos nenutolau, nes vasara, atkakliai slėpusis visą rugpjūtį, rugsėjo pradžioje susigriebė ir pašildė net mūsų Baltijos jūrą iki tinkamos maudynėms, Nidos paplūdimį paversdama malonumo arena.

Nuo seniau, nes lankausi ne pirmą kartą, buvau susidariusi įspūdį, kad tarptautinis fotografų seminaras Nidoje – tai vieta, kur žmonės susirenka kalbėtis apie objektyvus, puikuotis naujausiais skaitmeniniais aparatais ir fotografuoti, fotografuoti, gaudyti tuos auksinius kadrus, gamtos grožybes ir kitus saulėlydžius. Todėl jau keleri metai nė nemaniau važiuoti. Greičiausiai šiemet suviliojo personalijos. Paskaitų lektoriai, tokie kaip Natalija Arlauskaitė, Agnė Narušytė, Kęstutis Šapoka, Nerijus Milerius, Ričardas Šileika ir kiti tikrai neatrodė kankinsią židinio nuotoliais ir išlaikymais. Tad atvėriau diafragmą ir leidausi į paskaitų srautą. O jų daug – po dvi rytines, vos spėji maudytis (vis dėlto Nida!), valgyti, ir vėl paskaitos, knygų pristatymai, knygų leidėjų prisistatymai ar įvairios diskusijos, jei vėl praalkote, tenka derinti maistą ir fotografų prisistatymus, po to rinktis – maudytis tamsoje ar žiūrėti filmą. O gal tiesiog gulėti po krintančiomis žvaigždėmis ant Parnidžio kopos. Krito jos gausiai, lyg organizatorių užsakytos, ir va čia visai derėjo galvoti apie sekundes, jų dalis, apie mus pasiekiančią šviesą, nes pati fotografija – kadaise prabėgusios jautriąja medžiaga šviesos pėdsakas.

Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelijos Maknytės akcijos „Keptos skaidrės“ metu perdirbtas archyvinis vaizdas ant Nidos švyturio. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Romo Juškelio fotografijų parodos fragmentas (Neringos istorijos muziejus, Pamario g. 53). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Romo Juškelio fotografijų parodos fragmentas (Neringos istorijos muziejus, Pamario g. 53). 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Apgaulingieji naivumai ir mažosios didybės

Dariaus Basčio tapybos darbų paroda „Pasakėlės“ LNDT Mažosios salės fojė

Pradėsiu iš toli, nuo „Aido“ galerijoje 2012 m. surengtos Dariaus Basčio parodos „Penkeri metai“, kuri neužsimiršo, liko kaip įdomaus autoriaus sugrįžimo į meno lauką faktas. Bastys – skulptorius, lūžio laikais baigęs Vilniaus dailės akademiją, po ilgo tylėjimo pasukęs prie tapybos, jau vien tuo žadinantis smalsumą. Ir jį pateisinantis. Nedideli formatai, beveik senųjų meistrų technika atlikti kūriniai pilni šių dienų paradoksų ir kažkokio pirminio keistumo. Tačiau galerijos sienos suteikia legitimaciją, prestižą, nutrindamos tą faktą, kad menininkas atrodo visai iškritęs iš šiuolaikinių lietuviškų trendų, madų ir netgi meninių grupelių. Būdamas tikras profesionalas (baigęs ne tik akademiją, bet ir atsimokęs daugybę metų M.K. Čiurlionio meno mokykloje, dabar gimnazijoje), jis vis tiek atrodo lyg vienišius, kuriantis savo slaptame garažiuke tai, kas jam pačiam atrodo smagu.

Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Amžinai gyvi“. 2015 m.
Darius Bastys, „Ateivis“. 2013 m.
Darius Bastys, „Ateivis“. 2013 m.
Darius Bastys, „Gedimino sapnas“. 2015 m.
Darius Bastys, „Gedimino sapnas“. 2015 m.
Darius Bastys, „Peizažas su avarija“. 2015 m.
Darius Bastys, „Peizažas su avarija“. 2015 m.
Darius Bastys, „Sakmė apie furistą“. 2015 m.
Darius Bastys, „Sakmė apie furistą“. 2015 m.
Darius Bastys, „Šūvis miške“. 2015 m.
Darius Bastys, „Šūvis miške“. 2015 m.
Aistė Kisarauskaitė

Abstrakčiai dekoratyvus straipsnis

Apie Gintaro Znamierovskio parodą „Introspektyva 2“

Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...

Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Atviras laiškas

Agnei Narušytei, nespėjusiai į Rūtos Spelskytės parodą „Sodas-miškas 2“

štai kaip mažai mes laiko beturime – vos kokį pusvalandį ar vėlų vakarą, nuvogtą nuo kitų Svarbių Dalykų, kaip pasakytų mano vaikystės draugas Mikė Pūkuotukas. Prašei manęs papasakoti apie Rūtos Spelskytės parodą galerijoje „Akademija“, kurios nespėjai pamatyti, o aš vos spėsiu dorai aprašyti, nes tik dabar gavau kūrinių nuotraukas su tekstais. O Dieve, kai pagalvoju, kaipgi rašydavo anksčiau, tarkim, Gražina Kliaugienė, kai nebuvo nei el. pašto tekstams siųsti, nei fotografuojančių telefonų, skaitmeninių aparatų, taigi nedokumentuodavo juosta, nenešdavo skubiai jos ryškinti tik tam, kad paskui galėtų atidžiai išnagrinėti kūrinius? Gerb. Alfonsai Andriuškevičiau, kaip Jūs dirbdavote, nejaugi viską iš atminties? O gal parodos trukdavo gerokai ilgiau – ateini kokius penkis kartus ir per tą laiką ramiai gula patogus tekstas, kaip Rūtos Spelskytės „Lėtas auginimas“ (Borakso kristalas (natrio boratas arba E285), 2016; druskos kristalas (druska), 2016; dykumų rožė (gipsas, baritas, smėlis); tulžies akmuo (~80 proc. cholesterolis, balta spalva)? Nuo jų menininkė ir norėjo pradėti ekspoziciją, bet kadangi prašai apie ją pasakoti, turiu įspėti, kad man tai bus iššūkis. Tu gi žinai – mėgstu atsispirti nuo parodos ir toliau jau sklęsti ten, kur teksto vėjas neša, kartkartėm vos paliesdama kūrinius, paskui, aišku, įsipina Jeanas Baudrillard’as, Gastonas Bachelard’as ir visi kiti deividai lynčai, bando įklampinti materijos, į savo puses tampo asociacijos, žodžiu, mėgstu skraidyti paskui savo asmenines impresijas ir skersvėjus. Bet šį kartą viskas kitaip.

Rūta Spelskytė, „Šiltnamis“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Šiltnamis“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Lėtas auginimas“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Lėtas auginimas“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Uždara ekosistema. Bandymas Nr. 1.“ 2016 m. balandis. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Uždara ekosistema. Bandymas Nr. 1.“ 2016 m. balandis. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Slenkantys augantieji“. 2015–2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Slenkantys augantieji“. 2015–2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Triufeliai“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Triufeliai“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Hikaru Dorodango žemė iš Panevėžio netoli stumbryno“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Hikaru Dorodango žemė iš Panevėžio netoli stumbryno“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Trakų rajone yra du Birvos ežerai“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Trakų rajone yra du Birvos ežerai“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Stumbro nosis išpjauta iš 150-ties metų Panevėžyje augusios liepos šakos“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Rūta Spelskytė, „Stumbro nosis išpjauta iš 150-ties metų Panevėžyje augusios liepos šakos“. 2016 m. R. Spelskytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Vandens ir nakties sąjunga

Paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. I dalis“ požeminėje vandens saugykloje

Išskleidi tamsoje visokius jutiklius, iškiši sraigės ragelius ir gaudai: garsus, atsimušančius į tamsoje skendinčias tolimas sienas; drėgmės, rūdžių kvapą; praeinančių kūnų šilumą ir viską suvystančią drėgmę. Nors dabar vysto tik radikalios ekologinės doktrinos besilaikantys tėvai, šie audinio kvadratiniai metrai klestėjo užimdami visus šeimos emaliuotus dubenis bei vonias, užplūsdavo virtuves su palubėse nutiestomis virvėmis, jie gyveno tais laikais, kai ir buvo sukurta ši ertmė, po kurią vaikštome. „Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto – modernios 1912–1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis, – rašoma anotacijoje. –  Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaką miesto kasdienybei.“

 

Bet pirminis naujo, dar neištepto audinio baltumas, jo plokštuma yra pats didžiausias kontrastas šiai tamsos talpai. Šviečianti baltumu ekrano plokštuma taip pat yra maksimalus kontrastas. Kuris – negatyvas, o kuris tik antrinis – pozityvas, dar sunku pasakyti lipant keistais ore pakabintais metalo laiptais, kur batų girgždėjimas, čiūžtelėjimas tuoj sklinda į visas puses aitriu garsu, sustiprintu aido. Laiptai – centras, padengtas rūdimis, kaip ir grindys. Rūdys drėgnos ir limpa prie batų, jos laisvos, lyg kokie cheminiai radikalai, neprisikabinę prie šiek tiek matomų, bet daugiau numanomų paviršių. Prie šių paviršių neprisikabinę ir meno kūriniai, tik keletas jų tvirtai stovi ant žemės, lyg patys būtų iš metalo ir rūdžių sulipdyti totemai.

VDA Nidos meno kolonijos paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ požeminiame vandens rezervuare Vilniuje. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
VDA Nidos meno kolonijos paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ požeminiame vandens rezervuare Vilniuje. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Robertas Narkus, „Atlanto bienalė: nepasakota saga“. 2016 m. R. Narkaus nuotr.
Robertas Narkus, „Atlanto bienalė: nepasakota saga“. 2016 m. R. Narkaus nuotr.
Kristin Tårnesvik, „Populiari mirties valanda“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Kristin Tårnesvik, „Populiari mirties valanda“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Tanya Busse, „Smėlio stebėtojų radijas“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Tanya Busse, „Smėlio stebėtojų radijas“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Saulius Leonavičius ir Vida Strasevičiūtė, „Fuck Language. Psichonauto kostiumas“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Saulius Leonavičius ir Vida Strasevičiūtė, „Fuck Language. Psichonauto kostiumas“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Victoria Durnak, „Buvusio vaikino papuošalai“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Victoria Durnak, „Buvusio vaikino papuošalai“. 2016 m. A. Vasilenko nuotr.
Parodos „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas“ požeminiame vandens rezervuare Vilniuje garso takelis. A. Narušytės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas