Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Apie laidą „Indivizijos“

 

Vakarais vietoje mėgstamų serialų peržiūrėjau „Indivizijų“ laidas. Ne, aš jau daug metų neturiu televizoriaus, viską žiūriu mediatekoje arba „YouTube“ kanaluose. Klausausi Karolio Kaupinio pokalbio su „Indivizijų“ vedėja menotyrininke Monika Kalinauskaite. Visai netoli, miesto gelmėje, dega laužai, o juos apsupusi protestuotojų minia. „Indivizijų“ laidoje kalba Kaupinis, galbūt netrukus jam vėl teks lipti į tribūną ir kalbėti, kalbėti iki užkimimo. Jis kalba apie meno tikslus, kurie nėra propaganda ir vargas valstybei, kai menininkams tenka traukti savo darbo įrankius valstybės gynybai.

Aistė Kisarauskaitė

Onos Grigaitės paroda „Negali būti“

Negali būti, kad niekas taip ir neparašė apie Onos Grigaitės parodą „Negali būti“ galerijoje „Akademija“, nors man nuolat kolegos menininkai ar menotyrininkai primindavo, kad ją būtina pamatyti. Kaip baronas Miunhauzenas išroviau save vos ne už plaukų iš darbų pelkės paskutinę parodos veikimo dieną, paskutinę valandą.

Aistė Kisarauskaitė

Apie parodą „Sluoksniai“ Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejuje Rygoje

Atvirai sakant, man pabodo galvoti apie tekstų įžangas, kurios iš labai toli už rankutės skaitytoją atvestų iki aptariamo dalyko, suviliotų gamtos aprašymais, orų prognozėmis ar jausmų upeliais, nes kitaip niekas parodų recenzijos neskaitys. Kartais galvoju – gal Jūs, gerbiami skaitytojai, nesate tokie naivuoliai ir Jums tiesiog rūpi parodos ar meno kūriniai?

Aistė Kisarauskaitė

Apie parodą „Šventieji šiukšlių dėžėje“ VVJ meno galerijoje

Vytautas Tomaševičius – gerai žinomas ir publikos mėgstamas tapytojas, nors nėra iš tų autorių, kurie dideliais kiekiais kepa kūrinius ar parodas. Gal todėl kiekvienas šio autoriaus pasirodymas sulaukia nemažo būrio žiūrovų. Neseniai atidarytoje parodoje „Šventieji šiukšlių dėžėje“ eksponuojami tiek naujausi, tiek gerokai ankstesnių metų kūriniai, todėl ji leidžia apibendrinti menininko kūrybos receptus.

Aistė Kisarauskaitė

Grupinė paroda „Akmenukai prie jūros“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Visi žino – parodos veikia per trumpai. Kad ir kiek ilgai jos veiktų, vis tiek nespėji pamatyti mylimų autorių darbų, sudalyvauti bei palaikyti kolegų jų atidarymuose, o tuo labiau parašyti, ką norėtum. Grupės labai jaunų menininkų parodą „JAM /ʤæm/“ Pamėnkalnio galerijoje pamačiau kelios dienos prieš jai užsidarant, kur jau ten spėsi sudėlioti mintis, o dar kažkas turėtų tai ir išspausdinti...

Aistė Kisarauskaitė

Apie parodą „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ Istorijų namuose

Norėčiau Jus į šį tekstą įvesti lengvai, pradėti pasakojimą nuo drėgme apsivyniojusio miesto, o paskui nepastebimai, lyg riešutus pyrage, išdėlioti sausesnius faktus, po glajumi paslėpti pagrindinį karkasą, kuris gal nėra toks patrauklus kaip švenčių fejerverkai. Tačiau čia taip nepavyks, nes pradžioje svarbu papasakoti, kuo šis tekstas (o gal ir kiti ateityje) skirsis nuo mano anksčiau parašytų. Pradėsiu nuo kiek metalinio, bet naujais žvilgančiais varžteliais suveržto karkaso.

Aistė Kisarauskaitė

Algio Griškevičiaus personalinė paroda „Tik sankirtų aidas...“

Dabar aš čia visko pripainiosiu, bet kodėl būtina rašyti nuosekliai ir ištiesintai, tarsi lygintum susivijusius garbanotus plaukus? Algio Griškevičiaus kūryba, nors, atrodo, vientisa ir menininko strategijos nesikeičia daugybę metų, iš tiesų yra kaip koks ežeras, sudarytas iš įvairių upelių, salų, dugno molio ar akmenukų, iš pakrantės miškų ir gėlavandenių žuvų.

Aistė Kisarauskaitė

Jei eičiau į vieną iš naujametinių vakarėlių – kultūrinės spaudos redakcijose ar Dailės akademijoje, į kokios didelės reikšmingos parodos atidarymą, jei tiesiog eičiau gatve pro ŠMC, minioje ar sniego veltiniu padengtame mieste žiojėtų tamsios properšos, skylės, ertmės. Kasdienybės, net feisbuko žinių ir plepalų audinys yra pradilęs nuo laiko, skylėtas, iš jo išplėšti tie, kurie dar visai neseniai buvo įsiaudę, įaugę, dalyvavo meno šventėse, kurie švytavo „Burberry“ lietpalčiais, knygomis, kūriniais, kurie kasdien švytuodavo gatve.

Aistė Kisarauskaitė

Roko Dovydėno keramika Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Čia Jums norėčiau pasiūlyti dar vieną tranzitą – pakėlus galvą nuo Liudo Truikio japoniško Imari porceliano, nuo „Madam Baterflai“, visai nesunku nusileisti muziejaus laiptais žemyn, kur eksponuojama Roko Dovydėno paroda „Roboto transformuotas porcelianas“. Grįžusi iš Kauno, naktį sapnavau, kad stoviu prie ilgų parodinių vitrinų, ištiesusių savo stiklus nedidelės ekspozicinės erdvės centre, o truputį man už nugaros stovi Truikys. Maloniai pasišnekame apie XVII–XVIII a. kiniško ir japoniško porceliano dekoro asimetrišką kompoziciją, raudoną ir kobalto glazūras, tada abu palinkstame, norėdami apžiūrėti lėkštes iš arčiau. Toks šiltas lengvas pokalbis apie chinoiserie – tai, kas iš tiesų sieja abi parodas.

Aistė Kisarauskaitė

Apie parodą Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Aš neįsivaizduoju, kaip į vieną nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie legendinį menininką ir jį pristatančią parodą „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro. Nors šio menininko gyvybinės arterijos buvo suaugusios su Kauno miestu, mano pirma sąmoninga pažintis su Truikio kūryba prasideda nuo operos „Don Karlas“ premjeros 1981 m. Vilniuje, į kurią ėjome su tėčiu Vincu Kisarausku. Žinoma, mes ėjome ne klausytis gerų ar blogų operos solistų (tuo metu būta bėdų ir dėl teatro akustikos), ne pasipuikuoti teatro fojė tarp to meto bomondo, ne. Mes ėjome žiūrėti legendinio menininko scenografijos.