Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Pakui Hardware paroda „Uždegimas“

Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius.

Aistė Kisarauskaitė

Žygimantas Augustinas Vilniuje ir „4XGB“ Kaune

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ galerijoje „Arka“

Turbūt dauguma sutiks, kad galerijos „Arka“ erdvės yra itin charakteringos, o mano nuomone – net susireikšminusios ir dažnai nemandagiai pertraukiančios kalbantįjį, todėl jose eksponuoti parodas nėra lengva. Gražaus, tačiau todėl pastebimo medžio grindys, sudėtingai suplanuotos erdvės su įvairiais užkaboriais, šokčiojanti sienų linija, neaukštos lubos – visas istorinio pastato žavesys yra sunkiasvoris, aktyvus, tykantis užgožti menininką, todėl prie jo tenka derintis kaip prie kaprizingos garsios charakterinių vaidmenų aktorės. Ir priversti šią ponią bendradarbiauti tampa iššūkiu tiek kuratoriui, tiek menininkui.

Aistė Kisarauskaitė

Ištrauka iš meno doktorantūros kūrybinio projekto „Daržas kaip meninė praktika“

Karalienės Bonos Sforcos vyresnioji dukra jai davė sukarpyto „Syngonium Albo Variegated“ narelį su vienu lapeliu, Bona įdėjo jį į skaidraus plastiko daiktadėžę su drėgnomis samanomis, retkarčiais apžiūrėdavo, papurkšdavo vandeniu, bet retai. Plastiko dėžės – idealūs šiltnamiai, kur nereikia laistyti. Lapelis pamažu nyko, juo maitinosi iš kitos pagaliuko pusės auganti šaknis. Po daugelio dienų ir net mėnesių šaknis išsišakojo, iš augimo taško išlindo nedidelis smailėjantis spyglys – būsimas lapas. Singonis ilgai suko naują lapelį, vėl daugybę dienų, kol tapo aišku – jis visai baltas. Pati tikriausia variegacija. „Variegated“ galėtų būti verčiamas kaip margas, bet, procesui įsisiautėjus, neliko jokio margumo, tik balta spalva. Nė taškelio žalios, kuri duotų gyvybę. Albinosas, neturintis chlorofilo, maitinančio augalus.

Aistė Kisarauskaitė

(1937–2023)

Birželio 14-osios naktį amžinybėn iškeliavo mano mama tapytoja ir grafikė Saulė Kisarauskienė.

Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Danutės Jonkaitytės grafika ir jos kontekstai

Neseniai Vilniuje vyko kelios nedidelės parodos, veikusios kaip laiko mašinos, grąžinančios į sovietmetį, – Kosto Dereškevičiaus (kuruota Vido Poškaus) galerijoje „Akademija“ ir Danutės Jonkaitytės galerijoje „Artifex“. Abi jau uždarytos, tačiau kaip tik parodos atidarymo proga išleistas Jonkaitytės kūrybai skirtas albumas, sudarytas Danutės Zovienės, tad net parodai pasibaigus yra proga pakalbėti apie šios grafikės chrestomatiniais tapusius kūrinius; apie šį albumą jau parašė Erika Grigoravičienė. Tiesa, Dereškevičiaus paroda taip pat suteikė progą ne tik dar sykį akis į akį pabendrauti su pamėgtais autoriaus paveikslais, bet ir pamatyti iki šiol nepažintų naujų drobių, o parodos struktūra bei kuratoriaus tekstai irgi nemažai prisidėjo prie žiūrėjimo malonumo.

Aistė Kisarauskaitė

Vytauto Tomaševičiaus paroda „Ramybė viesulo aky“

Pastaraisiais metais aplink siaučia ne vienas daugiau ar mažiau matomas įvykių uraganas. Koronaviruso atmainų srautai, prasiskverbiantys pro visus plyšius, uždarė mus namuose taip, tarsi aplink šėltų galingiausios stichijos, nors jie iš tiesų irgi yra stichija, taip pat naikinanti, tik rezultatai išryškėja ne iš karto. Po pandemijos atsigaunantį pasaulį užgriuvo karo baisumai, gal matomi tik ekrane, tačiau griaunantys visą iki šiol buvusią pasaulio tvarką. Tad Vytauto Tomaševičiaus parodos, kovo 7 d. atidarytos Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g. 2, pavadinimas „Ramybė viesulo aky“ nepaprastai taikliai apibūdina ne tik menininko, bet ir daugelio iš mūsų savijautą, kai nelabai gali kažką pakeisti, todėl belieka stebėti, laukti, kuo ir kada viskas baigsis. Uragano akis neturi konkrečios vietos, galima tarti, kad tai būsena, gerai pažįstama ne vienam.

Aistė Kisarauskaitė

Arūnės Tornau paroda „Svetimkūniai“ galerijoje „The Room“

Dažnai sakoma, kad niekam neįdomu, ką jaučia, mėgsta, kaip eina į parodą meno kritikas (-ė), o įdomu tik pats menas (na, dar kokie skandalingesni menininko biografijos faktai). Man irgi menas nepaprastai įdomus, vis dar taip pat, kaip anksčiau, pažadina kažką užmiršta, rezonuoja su nuotaikomis ir jausmais, su pomėgiais ar aistromis, rodo, ką gerai žinai, bet niekada atskirai net nesiruošei apie tai mąstyti, kaip, tarkim, kas gi ims atskirai mąstyti apie amarus, kai gatvėje taip stilingai sninga? Na, gal ir mąsto apie amarus tokie kaip mano vyresnioji dukra, kuri turi įsirengusi žiemos vakarų tamsoje šviečiančias spintas, pilnas egzotinių augalų su į burtažodžius panašiais vardais. Ji žino, kur nusipirkti boružių, puikiai susidorojančių su amarais.