Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Jei eičiau į vieną iš naujametinių vakarėlių – kultūrinės spaudos redakcijose ar Dailės akademijoje, į kokios didelės reikšmingos parodos atidarymą, jei tiesiog eičiau gatve pro ŠMC, minioje ar sniego veltiniu padengtame mieste žiojėtų tamsios properšos, skylės, ertmės. Kasdienybės, net feisbuko žinių ir plepalų audinys yra pradilęs nuo laiko, skylėtas, iš jo išplėšti tie, kurie dar visai neseniai buvo įsiaudę, įaugę, dalyvavo meno šventėse, kurie švytavo „Burberry“ lietpalčiais, knygomis, kūriniais, kurie kasdien švytuodavo gatve.

Aistė Kisarauskaitė

Roko Dovydėno keramika Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Čia Jums norėčiau pasiūlyti dar vieną tranzitą – pakėlus galvą nuo Liudo Truikio japoniško Imari porceliano, nuo „Madam Baterflai“, visai nesunku nusileisti muziejaus laiptais žemyn, kur eksponuojama Roko Dovydėno paroda „Roboto transformuotas porcelianas“. Grįžusi iš Kauno, naktį sapnavau, kad stoviu prie ilgų parodinių vitrinų, ištiesusių savo stiklus nedidelės ekspozicinės erdvės centre, o truputį man už nugaros stovi Truikys. Maloniai pasišnekame apie XVII–XVIII a. kiniško ir japoniško porceliano dekoro asimetrišką kompoziciją, raudoną ir kobalto glazūras, tada abu palinkstame, norėdami apžiūrėti lėkštes iš arčiau. Toks šiltas lengvas pokalbis apie chinoiserie – tai, kas iš tiesų sieja abi parodas.

Aistė Kisarauskaitė

Apie parodą Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Aš neįsivaizduoju, kaip į vieną nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie legendinį menininką ir jį pristatančią parodą „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro. Nors šio menininko gyvybinės arterijos buvo suaugusios su Kauno miestu, mano pirma sąmoninga pažintis su Truikio kūryba prasideda nuo operos „Don Karlas“ premjeros 1981 m. Vilniuje, į kurią ėjome su tėčiu Vincu Kisarausku. Žinoma, mes ėjome ne klausytis gerų ar blogų operos solistų (tuo metu būta bėdų ir dėl teatro akustikos), ne pasipuikuoti teatro fojė tarp to meto bomondo, ne. Mes ėjome žiūrėti legendinio menininko scenografijos.

Aistė Kisarauskaitė

Parodos, dėl kurių verta aukoti laiką Vilniuje

Kaip manote, ar kuri nors iš veikiančių parodų yra verta, kad atsisakytumėte gilaus mėlyno dangaus aksomo, akinamai geltonų klevų, lyg geras fotografo atšvaitas atmušančių spalio mėnesio žemos saulės šviesą, pabrėžtą stipriai patamsintų šešėlių? Ar menas, tūnantis patalpose, pridususiose ekspozicijų salėse, vertas tokios aukos? Pabandžiau patikrinti.

Aistė Kisarauskaitė

Augusto Bidlausko ir Eglės Kulbytės parodos Klaipėdos Baroti galerijoje

Rugpjūčio pabaiga kasmet prisipildo prinokusių moliūgų, cukinijų, sode krinta obuoliai, kriaušės, kvepia neseniai nukastos bulvės. Paskutinėmis vasaros ar pirmomis rugsėjo dienomis paprastai uždera ir parodų. Šiemet derlius itin solidus, teks rimtai padirbėti, norint viską pamatyti.

Rudens darbymetyje dalyvauja ne tik sostinės ekspozicinės erdvės – Klaipėdos Baroti galerijoje rugpjūčio 29 d. atidarytos dviejų menininkų parodos: Augusto Bidlausko „Po žmogaus“ (sudaryta iš dviejų anksčiau rengtų parodų „Po žmogaus“ ir „Tiek tos gamtos“) bei Eglės Kulbytės „Neriskopai“.

Aistė Kisarauskaitė

Alicjos Buławkos-Fankidejskos ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio personalinės parodos galerijoje „Akademija“

Vidurvasaris. Karštis išdegina visas mintis, iš jų lieka tik keisti luitai, lyg aukštoje temperatūroje degta keramika. Tačiau „Akademijos“ galerijoje, kur eksponuojama Lenkijos keramikų Alicjos Buławkos-Fankidejskos paroda „Numanoma“ („Implicited“) ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio – „Savaiminis judėjimas“ („Selfmotion/Samoruch“), vėsu, veikia kondicionierius, tinkamas laikas slepiantis nuo karščio užsukti. Alicja Buławka-Fankidejska rodo savo daktaro disertacijos kūrybinį projektą, tad paroda yra proga atidžiau pažvelgti į meno daktarų tyrimus kaimyninėje Lenkijoje.

Aistė Kisarauskaitė

Vilniaus dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų parodai pasibaigus

Kasmetinis studentų baigiamųjų darbų šou tįsta per Dailės akademijos koridorius, auditorijas, Keramikos katedros pastato sieną, doktorantūros pastatėlio pirmą aukštą, „Titaniko“ sales, miesto galerijas iki pat Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsio. Atrinktieji pakliuvo į „Titaniką“, kurį užėmusi ekspozicija pavadinimu „Debesys“, gal nejučia siūlant mintis apie Olimpą ir dangaus valdovus, gyvenančius debesyse, tačiau eksponuojami kūriniai nebūtinai yra patys įdomiausi. Taip pat greičiausiai sėkminga strategija studentams eksponuotis prestižinėse Vilniaus galerijose, kaip „Rooster“ arba „Vartai“, taip klojant pamatus ilgalaikio bendradarbiavimo galimybei. Tiesa, tuomet verčiau pristatyti tapybą: nors „Vartų“ galerija atstovauja įvairiausiems šiuolaikiniams menininkams ir dizaineriams, bet žinia, kad tapybą parduoti vis dar gerokai lengviau.

Aistė Kisarauskaitė

Dano Aleksos paroda „Peizažas 8 km/h greičiu“ galerijoje „(AV17)“

Lietuvos meno lauke mes visi susiję nematomomis šaknimis, šakomis ar laistymo sistemomis, kai vienas kitam padedame įkūnyti sumanymus, kalbamės apie idėjas, bandydami susirinkti kritiką dar prieš atidarant parodą ir pataisyti trūkumus, vieni kitus pažįstame artimiau ar bent jau sveikinamės, todėl šioje bendruomenėje meno kritika turi savo specifiką. Nemanau, kad verta gaminti nuasmenintus tekstus, tarsi matyčiau kūrinius iš tolimos viršukalnės, o išvykti porai metų ir grįžus viską pamatyti naujomis akimis kol kas sudėtinga. Tad šį kartą planuoju be sąžinės graužimo aukoti objektyvumą ir pabūti tiesiog pasakojimo dalyve.

Aistė Kisarauskaitė

Lino Jablonskio paroda „Truman Capote“

Jei bandyčiau apsimesti ir rašyti straipsnį, tarsi nepažįstu Lino Jablonskio, toks tekstas būtų ne tik veidmainiškas, bet ir neįgalus, nes vis užsukdavau į VU Grafikos kabinetą pažiūrėti, ką naujo nupiešė Jablonskis, ir apie jo kūrybą žinau gerokai daugiau, nei buvo rodoma parodoje „Truman Capote“ galerijoje „Drifts“. Pavyzdžiui, dar 2013-aisiais dairiausi iliustracijų savo prozos knygai, tikėdamasi surasti jauną šiuolaikišką grafikę, kuri savo kūryboje plėtoja moters temą, o radau Jablonskio piešinius. Jo veikla kartu su Ernestu Parulskiu ir Saulium Paukščiu tais devyniasdešimtiniais (pagal taisykles turėčiau sakyti „paskutiniame XX a. dešimtmetyje“) buvo legenda, kuria ir liko. Tačiau turbūt svarbiausia, kad Jablonskis yra vienas iš tų unikalių, dabar beveik išnykusių menininkų, kuriančių „į stalčių“, o ne parodoms. Būdamas visai abejingas savo karjerai, jis parodas rengia gerokai retai. Ir dar – šis tekstas stipriai nukreiptas į visas puses, ne tik į parodą galerijoje „Drifts“, nes parašyti apie Jablonskio piešinius buvau pažadėjusi dar tuomet, kai jo paroda „Viena savaitė“ buvo eksponuojama Dainiaus Liškevičiaus įsteigtoje galerijoje „Vitrina & Bench“.

Aistė Kisarauskaitė

Retrospektyvinė paroda „Netikėti nušvitimai“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.