Dailė

Agnė Narušytė

Šešios parodos Klaipėdos galerijose

„Šiandien galėtum pagalvoti, kad esi kokiame Gente“, – sako Rolandas Rastauskas „Si:said“ galerijoje, kur atidarome tapytojos Eglės Ulčickaitės parodą – jau penktąją tą balandžio 6-osios vakarą. Čia susirinko žiūrovai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš Kauno, iš Vilniaus, iš dar galas žino kur. Visos penkios parodos vertos dėmesio. Būnant namie jos kažkaip pasimeta kasdienybėje, išsibarsto didesniame mieste. O kai nuvažiuoji tris šimtus kilometrų, gauni koncentratą, pamatai ir tai, ką pražiopsojai Vilniuje.

Gilda Williams. Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną, vertė Irena Jomantienė, VDA leidykla, 2018, 265 p.

„Esama daugybės tekstų, kurie nėra siaubingi. Tačiau jie nepasako man nieko naujo, ko dar nebūčiau žinojusi...“ (Gilda Williams) Nuotraukoje profiliu Gilda Williams primena Virginią Woolf. Tarp šių intelektualaus ir apgaulingai romantiško veido londoniečių esama ir kito panašumo – kova už krištolinio skaidrumo tekstus. Tai kas, kad Gilda Williams taiko jį ne „grynajai“ literatūrai, bet tekstams apie meną.  

Pasikeitus šimtmečiais galiojusiam „nebyliojo“ menininko ir „kalbančio bei viską paaiškinančio“ kritiko vaidmenų santykiui, menininkai, seniau negalėję apginti savo meno, dabar yra ne tik daug geriau pasirengę (tą užtikrina studijų pobūdis), bet kartais net per daug akinami patys „verbalizuoti“ ir analizuoti savo kūrinius. Maža to, menininkai, kurie geba rašyti ir stengiasi tai daryti, vis dažniau pasitelkia rašymą kaip itin vertingą nišinį kūrybinį išteklių. Ryškėja tendencija, kad žmonės su literatūriniu talentu (ir tampantys gerais rašytojais) renkasi studijuoti meno programas, nes jiems labai patinka šių studijų laisvė.

Kęstutis Šapoka

Audriaus Novicko paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Audriaus Novicko projektą adekvačiausia būtų pavadinti spekuliatyviuoju simbolizmu. Žiūrint formaliai, projekto kalba artima simbolizmui, nes akivaizdus siekis idėjas išreikšti simboliais, ieškoti daiktų „esmės“, kuri slypi už tų architektūrinių (?) daiktų išorinių pavidalų. Tačiau čia galima įterpti ir spekuliatyvumo sąvoką, nes Novickas ne tik kuria simbolistinę visumą, sudarančią iracionalumo įspūdį, tačiau kartu žiūri į ją tarsi iš šalies, taigi atlieka tyrimą. Todėl iš dalies tas „simbolizmas“ yra eksperimentinė simuliacija.

Kristina Stančienė

Apie Dalios Truskaitės projektą „Vieta“ LDS Pamėnkalnio galerijoje

Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.

Asta Jackutė

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojų ir mokinių paroda „Šakotas“

 

Kai gimsta žmogus, gimsta kūrėjas. Gyvenimo rytmetį mes – stipriausi kūrėjai. Atviru godžiu žvilgsniu gerdami į save pasaulį, be išlygų juo pasitikim ir kuriam spontaniškai. Kol nežinome taisyklių, visa būtis žaidžiama. Tik vėliau, jei pasiseka, sutinkame Mokytoją. Tapsmo savimi kelyje mokytojai tampa dievais. Dievais be poetinio patoso, sentimentų ar didžiųjų raidžių rašyboje. Jiems nesimeldžiama, bet jais tikima. Juk pradžioje mokytojais pasikliaujame be atodairos, vėliau jais abejojame, galiausiai siekiame juos pranokti.

Tačiau mokytojų niekada nepamiršti, neatsižadi. Mokytojo asmuo įauga į kūrėjo sąmonę tapdamas vidiniu kritiku, vertintoju, patarėju. Mokytojai atsinaujina tik mokinių dėka, mokiniai auga vedami mokytojų. Taip abipusė kūryba, vidinis dialogas pulsuoja visą gyvenimą. Mokytojo žinios mainomos į mokinio smalsumą. Taisyklės – į spontanišką, gaivališką prigimtinį nežinojimą. Įžūlią atradimų dvasią. Galbūt todėl mokytojų nė vienas mokinys nevertina labai rimtai. Mokytojai tampa nukarūnuotais dievais. Puiku, kad taip yra. Kol mokinys maištauja, bando pranokti mokytoją, kol abejoja ir ieško – jis kuria.

Aistė Kisarauskaitė

Gabrielės Gervickaitės paroda „03“ galerijoje „Meno niša“

2016 m. Gabrielė Gervickaitė, galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“, tiesė mėlyną pandusą, kuris leido neįgaliesiems pakliūti į parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia senuoju pagalbos numeriu „03“.

Agnė Narušytė

Alekso Andriuškevičiaus „Nerodyti“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

Eidama į Alekso Andriuškevičiaus parodą maniau, kad jos pavadinimas yra bendratis. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis rodydamas nerodys, prisimindama jo akciją „Užbrauktas peizažas“ (1990) ir tvarkingai surašytus „Žiūrėjimo priemonių terminus“ (1991). Bet viduje paaiškėjo, kad pavadinime – neveikiamosios rūšies dalyvis. Nerodyti darbai. Jau beveik trisdešimt metų nieko neveikę – gulėję ar stovėję atremti į sieną mažytėje dirbtuvėje Kaune, slapstęsi (iš kuklumo ar iš gėdos), kol jų neprivertė eiti akistaton su žiūrovu kuratorius Kęstutis Šapoka.

Jurgita Ludavičienė

Marijos Marcelionytės-Paliukės projektas „Po kovo 8-osios“ galerijoje namuose „Trivium“

Ar asmeninė atmintis – patikimas liudytojas? Ar tai, ką manomės atsimeną, iš tikrųjų egzistavo, ar mes atsimename tai, ką mums pasakojo tėvai ir aplinkiniai? Bandymai suvokti praeitį nėra paprasti; kūno atmintis, daiktų ir objektų atmintis, šmėkštelintys neaiškūs vaizdiniai, kvapai, garsai – visa tai yra tiktai mūsų ir tuo su niekuo pasidalinti negalime.

Kristina Stančienė

Apie projekto „Tapatybė. Faktai ir mitai“ parodą Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje

Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.

Auridas Gajauskas

Juozo Laivio paroda Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje

2018 m. kovo 28 – balandžio 23 d. Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje, Parko g. 10, veikia Juozo Laivio paroda „Peržiūra Nr. 1. Su ta pačia gramatine klaida“. Parodos instaliavimas buvo ir dirbtuvės, per kurias vaikai atrinko ir eksponavo Laivio darbus. Atidarymas kovo 28 d. 16 val. Lankymo laikas – 13–17 val. darbo dienomis.

Jaučiuosi, lyg būčiau atsidūręs liliputų karalystėje ir artėčiau prie surišto Guliverio kūno, arba kaip mitinė būtybė priešistoriniame Juros periodo pasaulyje. Atleiskite, toks įspūdis, ir nieko čia nepakeisite. Tai prieštaravimas tarp to, kas neįmanoma, ir to, ko nebėra, tarp to, kas save pažįsta per skirtumą, ir to, kas pažįsta save per tapatinimąsi.