Dailė

Kristina Stančienė

Marijos Šnipaitės personalinė paroda „Apsistojimas“ Marcinkonių stoties galerijoje

Marcinkonių geležinkelio stoties galerijos parodos, net ir „atvežtinės“, visada kažkaip jaukiai ir natūraliai „įsivietina“ šimtmečius skaičiuojančio medinio pastato erdvėje. Iš pastarųjų vasaros ir rudens sezono pradžios įvykių būtent tokie buvo Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos, Ingos Raubaitės Kairėnų botanikos sodo žemės meno parodų dokumentacijos pristatymai bei drauge su Žilvinu Višinsku sukurta instaliacija iš plastiškai susipynusių šakų. Susiliejimo, susitapatinimo įspūdis neapleidžia ir Marijos Šnipaitės projekte „Apsistojimai“, kurį Marcinkonyse šiuo metu pristato galerija (AV17).

Monika Krikštopaitytė

Trys Vilniaus parodos

Kultūra Lietuvoje beveik visada yra krizėje. Dabar ji yra krizėje kvadratu, nes atslenka apčiuopiami ekonominiai išbandymai dar nespėjus atsigauti po kovido pandemijos. Tai labiausiai akivaizdu iš to, kaip stengiamasi pataikauti žiūrovui – paskutiniam, į ką galima atsiremti kaišant labai iš dalies paremtų biudžetų spragas. Kartais darosi baisu, kad šis susitelkimas į pramogą menus nutemps visiškai ne ta kryptimi. Tačiau kad ir kiek rengėjai besistengtų viską paversti patrauklia preke, jiems neišdegs, nes menas visada bus apie mirtį, traumą, nejaukų erotizmą, visokius santykius, keistus džiaugsmus, neišsakomus jausmus, problemas. Menas kalbės apie tai, apie ką kalbėti įprastai per sunku, per smulku, nejauku ir t.t.

Agnė Narušytė

Įvietinto meno paroda „Išlikimas“ naujojoje kalėjimo versijoje „Lukiškės 2.0“

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Rita Mikučionytė

Kelios Vilniaus galerijų savaitgalio parodos

Vilniaus galerijų savaitgalio vėjams prašapus, puolu dalintis kelių parodų įspūdžiais. Pirmiausia – žinoma ir nežinoma klasikų kūryba, o tada tai, ko galbūt per ribotą žiūros laiką nepažinau, bet pajutau, ir turbūt norėčiau dar kartą aplankyti.

Eglė Bagušinskaitė

Paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodos „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ pavadinimas taikliai atspindi muziejų saugyklose esančių ir žiūrovams neregimų baldų būtį. Lankytojams pristatomi iš Lietuvos muziejų (LNDM, LNM, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“) baldų saugyklų atrinkti dirbiniai, siekiant sudaryti bent pradinį įspūdį apie jose esančius skirtingų tipų, formų, būklės baldus.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“ Daugpilio Marko Rothko meno centre

Autobuse su Lietuvos keramikais atsidūriau visi neplanuotai, iš smalsumo, noro pamatyti Daugpilio Marko Rothko meno centrą, kur liepos 8 d. atsidarė paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“, kuruota Ritos Mikučionytės. Čia pristatoma net 65 autorių kūrybos kolekcija, simboliškai išskleidžianti Lietuvos keramikos meno tendencijas pastaraisiais dešimtmečiais.

Monika Krikštopaitytė

Trijų Vilniaus parodų ir jų publikų apžvalga

Artėjant Vilniaus jubiliejui, vis labiau norisi atsiversti tikrą jo mylėtoją Mikalojų Vorobjovą ir jo „Vilniaus meną“ (1940): „Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio“ miesto dvasią, kuris nesikrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.“

Avelina Markevičiūtė

Pokalbis su menininke Živile Minkute

Rugpjūčio mėnesį Kaune, galerijoje „Meno parkas“, atidaryta jaunosios kartos menininkės Živilės Minkutės tarpdisciplininio meno paroda-instaliacija „Triukšmas“. Paroda tyrinėja ribų poreikį ir pusiausvyros tarp „noriu“ ir „reikia“ paieškas. Kalbamės apie mintis, kurios lieka už parodų salės erdvės.

Naujausia tavo paroda pristatoma skambiu pavadinimu „Triukšmas“, tarsi kalbėtum apie garsus, tačiau darbai tylūs – kalbama formomis ir spalvomis. Kas tau yra tas triukšmas, apie kurį mąstai pristatydama darbus?

Marija Martinaitytė

Veronikos Šleivytės paroda „Kartais Vėra atrodo taip“ ir Mildos Drazdauskaitės
paroda „Damos ir bobulės“

Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.

Aleksandra Fominaitė

Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Vilniuje ir Kaune

MO muziejuje veikianti paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ (idėjos autoriai ir organizatoriai: Kauno miesto muziejus ir MO muziejus; koncepcijos autorius Tomas Vaiseta; kuratoriai: Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė, paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) dėl salės ypatybių paprastai pradedama apžiūrinėti nuo Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio videokūrinio „Kauno–Vilniaus studijos“ (2017–2018). Įvairių urbanistinių objektų gabalai, ore pakibusios šviesoforų dalys, apkapoti medžiai, nebenaudojamos reklaminės iškabos, apleisti pastatai su vandalizmo pėdsakais čia susilieja į vizualinę „mišrainę“, kuri šiandieniniame, karo kontekste instinktyviai kelia kraupoką įspūdį. „Džiovintų gyvūnų“ (paauglystėje taip vadinome mėgstamą Tado Ivanausko muziejų) muziejaus žirafos, stumbrai, smaugliai ir žuvys, kartu su lengvai atpažįstamais abiejų miestų (gana turistiniais) vaizdais sluoksniuojasi lyg tortas su lengva sniego „cukraus pudra“, lydimas „kosmiško“ garso: apgailėtiną Gedimino kalno būklę komentuojanti Gailės Griciūtės garso instaliacija skleidžia jį per visą salės galą, nuolatos garsiai ūžauja, lyg per dykumą, primenant ir mitologinės pabaisos alsavimą.