Dailė

Monika Krikštopaitytė

Virtualus pokalbis su menininke Egle Ganda Bogdaniene

 

Pastebėjau feisbuke, juk ten nusikėlė dabar jau visas bendravimas, kad kasdien kuriate po išsiuvinėtą kaukę. Ar jos skirtos vis kitam žmogui? Vardinės?
Taip, daugelis vardinės. Pirmos iškeliavo į Halės turgų – nuostabaus restorano „Spoon Out“ šeimininkams. Žmonės dirba nemažindami tempo. Kitaip bankrotas, o Halės maistas juk – fantastiškas senamiesčio fenomenas. Reikia palaikyti.

Agnė Narušytė

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

AICA, LTMKS

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija

Vilniaus miesto savivaldybės
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai                                    
                                                                                                   2020 03 20, Vilnius

KREIPIMASIS

Šiuolaikiniuose demokratiniuose miestuose sugyvena reprezentacinės ir alternatyvios erdvės. Pastarųjų atsiradimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Minint šio svarbaus įvykio trisdešimtmetį prašome Vilniaus savivaldybę atkreipti dėmesį į „Kabliu“ vadinamo pastato Kauno g. 5 vertę ir išsaugoti jį kaip unikalią visumą, kurią sudaro šio pastato specifinių savybių kombinacija:
          - pagal tipinį sovietmečio socialistinio realizmo stiliaus projektą pastatytas geležinkeliečių kultūros rūmų pastatas (1958);
          - pasikeitusią politinę situaciją įkūnijęs Mindaugo Navako skulptūrinis objektas „Kablys“ (1994);
          - turtinga ir svarbi „Kablio“ visuomeninių-kultūrinių veiklų istorija (1994–2020).  

Danguolė Ruškienė

Agnieszkos Wołodźko ir Mareko Wołodźko paroda „Tuo požiūriu...“ galerijoje „si:said“ Klaipėdoje

Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.

Helmutas Šabasevičius

XX a. 5–6-ojo dešimtmečių studentų tapybos paroda „Titanike“

Užsukus į „Titanike“ veikiančią parodą „Revizija“, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentus aplanko miglotas déjà vu jausmas – atmintyje iškyla 1988–1989 metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sparčiai besikeičianti politinė, visuomeninė ir kultūrinė situacija ir tuomet dar iš tikrųjų Naujuosiuose instituto rūmuose surengta paroda, iš fondų iškėlusi ankstyvojo sovietmečio studentų kūrinius, daugiausia – teminius paveikslus iš dar ne tokios tolimos to meto klasikų jaunystės, ir sulaukusi nemažai prieštaringų vertinimų. Reiktų šią parodą prisiminti geriau, surasti trisdešimties metų senumo informaciją ir refleksijas spaudoje.

Aistė Kisarauskaitė

Kelios trumpos mintys apie Lino Leono Katino parodą Nacionalinėje dailės galerijoje

O trumpos jos todėl, kad galvoje kol kas yra tik murmančių sakinių grįžus iš Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio Lino Leono Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ atidarymo. Galbūt tos kelios minčių užuomazgos per eksponavimo laiką užaugs, subręs ir taps Labai Rimtomis Mintimis, tačiau dėl jų niekad negali būti tikras, ar neišsilakstys palikusios be nieko. Be to, kaip dauguma padorių šiuolaikinių žmonių, visai neturiu laiko jų laistyti bei puoselėti, o švenčių pakeisto grafiko esu skubinama.

br. Mindaugas OP

Pokalbis su dailininke Egle Ridikaite

Iš pradžių juos vadinau „Langais virš altoriaus“ ir šių darbų pavadinimą žinojau dar prieš jiems atsirandant. Lengvatinėmis sąlygomis išsinuomojau patalpas Vokiečių gatvėje iš savivaldybės, buvusiame vaikų darželyje, antrame aukšte. Įsikeldama žinojau, kad šis pastatas stovi ant buvusios Vilniaus didžiosios sinagogos, kaip tik tą vasarą ir vyko pirmi kasinėjimai, atkastos altoriaus liekanos – pamatai ar vieta, kur jis buvo.

Rosana Lukauskaitė

Grupinė debiutuojančių menininkių paroda „Ar ji ateina?“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Paroda „Ar ji ateina?“ pristato jauniausios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybą. Jos kuratorė – Laura Stasiulytė-Gudaitė. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į Z kartos kūrėjų, užaugusių jau technonarkomanijos laikais, kūrinius, kuriuose individualios patirtys mainosi su medijų kaleidoskopo paveiktomis amžinosiomis lyties, kūno, tikro ir virtualaus moteriškumo temomis.

Aistė Kisarauskaitė

Dariaus Žiūros kūrinio radybos

Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.

Emilija Vanagaitė

Paroda „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre

Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?