Dailė

Rita Mikučionytė

6-asis Vilniaus galerijų savaitgalis (VGS)

Kelintus metus ankstyvą rudenį vykstantis renginys VGS (organizavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga) tradiciškai vilioja įvykių ir ekspozicijų gausa bei įvairove. Žinodama, kad galėsiu skirti tik šeštadienio pusdienį, savajam parodų maratonui iš anksto ruošiausi. Galiu nuoširdžiai pasidžiaugti puikia VGS skirta interneto svetaine, pradedant informacija ir baigiant navigacija.

Monika Krikštopaitytė

Tekstas publikuotas tik ką pasirodžiusioje Neringos Naujokaitės dvikalbėje (liet. ir vok.) vieno projekto knygoje „Art Deco“ (2021, Diuseldorfas: Verlag Kettler, 333 p.)

Tarpukariu (1920–1939) Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos sostine, per kelerius metus iš nutriušusio miestelio duobėtomis gatvėmis tapo stilingu ir moderniu miestu. Centro šurmulys, muzikos, teatro, dailės, literatūros ir architektūros kūrėjų gyvybingumas bei europiniai vėjai miestą transformavo neatpažįstamai it pasakos pelenę.

Paulina Blažytė

Paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ Nidoje

Nidos meno kolonijoje eksponuota paroda „Pagrįsti pagrindai: prisiderinant prie chroniškumo ritmų“ buvo skirta kantriam ir aktyviai mąstančiam žiūrovui. Ne tokiam smalsiam lankytojui čia, aišku, irgi būtų ką veikti – galima pasižiūrėti filmus, galima užsidėjus ausines klausytis ar permesti akimis paskirus objektus, tačiau galutinę prasmę jų jungtis įgauna tik tuomet, kai į rankas patenka išsamus parodos katalogas ir jau minėtą jungtį įvardijanti anotacija (jos salėje nerasime, tik kataloge ir NMK interneto puslapyje).

Agnė Narušytė

Margaritos Matulytės kuruota paroda „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus.

Saulė Mažeikaitė

Rimvydo Markeliūno paroda „Karalius ir karalienė“ galerijoje „Trivium“

Galerijoje „Trivium“ iki rugsėjo 1 d. veikia lūžio kartos menininko Rimvydo Markeliūno personalinė kūrinių paroda „Karalius ir karalienė“. Tai dar viena iš kuratorės Aistės Kisarauskaitės sumanyto tęstinio projekto, skirto 10-ojo dešimtmečio menui, paroda.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) paroda „Titanike”

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Jurgita Ilčiukaitė

Paroda „Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“ Kauno Parko galerijoje

Dar viena šilta ir nerūpestinga vasaros diena prasideda Parko galerijoje Kaune (M. Valančiaus g. 6), čia ramu. Tik staiga įprastą rytmečio rutiną sujaukia į galeriją įsiveržęs prancūzas, netikėtai sušukdamas: „Où est Chagall?“ (Kur Chagallas?). Žmogus pradeda blaškytis po galeriją ir tik po akimirkos suvokęs, kad jį suprantu, nurimsta ir išdidžiai džiaugiasi vedamas prie Marco Chagallo litografijos „Įsimylėjėliai“ (XX a. 6–7 deš.). Paaiškinus jam, kad tai tikrai originalas – nustemba, tačiau ir labai apsidžiaugia, jog garsų menininką ir Prancūzijos pasididžiavimą turi Lietuva. Tada išeina. Jam reikėjo tik Chagallo.

Iš autorinio ciklo „Eglės ir menas. Ekosistemos kontūrai“: Agnė Gintalaitė kalbina Eglę Ridikaitę

Vaikštant po Eglės Ridikaitės parodą „Link“ (LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia iki spalio 2 d.) kyla mintis, kad šios menininkės kūrybinė sėkmė galėtų tapti chrestomatiniu pavyzdžiu, kad pirmapradis mąstymas vaizdais tebėra legitimus kūrybos metodas šiuolaikinėje žodį prioritetizuojančioje profesionalaus meno aplinkoje. Kalbu apie vizualinę kūrybinę praktiką kaip mąstymo būdą, kai kūrybinė idėja nėra pirma sugalvojama žodžiais ir tuomet ieškoma forma jai išpildyti, kalbu apie kūrybos procesą, kuriame žodžiai nėra naudojami visai. Pokalbyje įsitikinu, kad pirminė įžvalga apie Eglės kūrybos metodą buvo teisinga. Tačiau, prieš leidžiantis į pokalbį, šią mintį noriu šiek tiek išplėsti.

Natalija Arlauskaitė

Paroda „Karambolage“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Tėvų namuose buvo ir turbūt tebėra vokelis su nuotraukomis, neskirtomis vaikui, o pamačiau jas būdama 6–7 metų. Tai nuotraukos „iš tėčio darbo“, kurių niekada nepasidarė daugiau, kažkaip atsidūrė namuose ir užsiliko: tarpusavyje nesusiję kriminalinės fotografijos pavyzdžiai. Į mašinų avarijas su nukentėjusiais žmonėmis žiūrėti nemėgau, be kita ko, buvo aišku, kad šitų tai jau visai negalima liesti ir matyti, o bažnytinių indų nuotraukos traukė. Kažkiek todėl, kad buvo „menas“, o jo nebuvo itin daug ir jis domino, bet ir todėl, kad šiose nuotraukose slypėjo neaiškumas: jei visa tai nusikaltimo pėdsakai, tai kada jos padarytos – jau indus suradus, anksčiau fotografuojant bažnyčios turtą ar besiruošiant vagystei? Kas gi jas padarė – gerieji ar blogieji? Apie nusikaltimą nieko nežinojau ir klausti nesiryžau, nes pati jaučiausi leistinumo ribą peržengusi, bet vaizdai neramino savo istorija.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Fabrizio Contarino paroda „Priešinga jūra“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.