Dailė
Agnė Narušytė
Pagauk bangą arba grybautojų televizorius
Paroda, darbuotojų balsais pasakojanti apie Kauno radijo gamyklą
„Čia tikrai esama kažkokios mistikos su ta mūsų bažnyčia – joje gamykla prasidėjo, o ją grąžinus baigėsi“, – sako buvęs Kauno radijo gamyklos darbuotojas Algirdas Kepežinskas. 1993 m. jo įkurta radijo stotis „Tau“ 102,9 FM bangomis šį vėlyvą rudenį žadėjo transliuoti buvusių darbuotojų pasakojimus. Tai – parodos „Banga: Žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje dalis. Kuratorė Auksė Petrulienė, M.K. Čiurlionio muziejuje įsteigusi bendruomenių platformą, šitaip tęsia savo „Mažąsias istorijas“ apie Kauno pramonę, kurios nebeliko.
Viltė Visockaitė
Pilvas, upė ir tarpekliai
Elenos Antanavičiūtės tapybos paroda „Kūne“ Pamėnkalnio galerijoje
Vaizduodama kūną, Elena Antanavičiūtė siekia išreikšti savo vidinę tikrovę. Tačiau kokia gi ta tikrovė? Kokios patirtys ir kaip jos pristatomos? Kultūros leidinyje „Šiaurės Atėnai“ kartu su parodos atidarymu pasirodė ir menininkės parašytas tekstas „Nutapyk, gerai atrodo“, kuriame braižomas kūniškų patirčių ir mąstymo žemėlapis. Būtent šis potyrių tinklelis, užmestas ant paveikslų, būtų galėjęs įkontekstinti ir įveiklinti parodą. Ypač prisimenant, kad 2020 m. Jaunojo tapytojo konkursą laimėjusi Antanavičiūtė savo kūrinius pristatė kartu su pasakojimu apie dalyvavimą performanse „Saulė ir jūra“ Venecijos bienalėje. Todėl mano tekstas taps tarsi jungiamuoju tiltu tarp menininkės patirčių pasakojimo ir jos paveikslų.
Laima Laučkaitė
Iš kito Vilniaus laiko
Paroda „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius 1869–1927“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Ar pastebėjot, kad NDG ekspozicijoje, XX a. pradžios dailės salėje, įspūdingiausias, didžiausias paveikslas yra „Priemiesčio vaikai“ (1917)? Mano mėgstamiausias. Jį nutapė dailininkas neįmanoma ištarti pavarde: Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius (1869–1927). Pagal tapybos meistriškumą lygiavertis Ferdinandui Ruščicui, pagal to meto vilniečių liudijimus jį pranokęs savo inteligentiškumu. Kitaip nei Ruščicas, nesukūrė savo mito, liko pamirštas: iki šiol nebuvo jo parodų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje, neišleista jokia jo kūrybos monografija.
Aistė Kisarauskaitė
Ir atėjo medžių kariauna
Mintys po Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“
Apgailėdama, kad nepasirodė jokia išsamesnė menotyrinė Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“ apžvalga (kuratorė Jurgita Ludavičienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejus) ir kad parodą pamačiau beveik paskutinę dieną prieš uždarant, bandysiu nors kiek užpildyti šią spragą.
Monika Krikštopaitytė
Scenarijus ant stalo
Arba kuratorystės svarba pasakojant Ievos Naginskaitės istoriją
Prieš Vėlines, spalio 28 d., Vilniuje teko apsilankyti keturių parodų atidarymuose. Žiūrovus pakvietė Vilniaus paveikslų galerija su lenkų kuratorės Elizos Ptaszyńskos kuruojama pirmąja išsamesne Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus (1869–1927) paroda, jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės (g. 1992) personalinė paroda (pristatė „The Rooster Gallery“), galerijoje „Arka“ atidaryta XII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė „Vizitinė kortelė“ (ir tekstilės menininkės Indrės Biekšaitės paroda „Ei“) bei dvinarė labai mažai žinomos dailininkės Ievos Naginskaitės (1921–2012) kūrybos retrospektyva „Ką padarė žirklės“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51).
Erika Grigoravičienė
Kirvarpos pavyzdžiu
Birutės Zokaitytės medžio raižinių paroda „Aštrūs objektai“ Vilniaus rotušėje
„(...) tyrinėdama Birutės estampus, neretai patenku į sunkiai nusakomą būseną – savotišką transą, kai jos sukurti vaizdai ir vizijos, mįslingi pasakojimai nukelia mane į kitokią erdvę. Tuomet pasijuntu lyg būčiau grįžusi į praeitį, kai sėdėdama savo senelių namo palėpėje vartydavau šimto metų senumo knygas, anatomijos atlasus, kelionių aprašymus, dar senesnius viso pasaulio herbarijus, sveikatinimo, vaikų auginimo patarimų knygas arba senus žurnalus, kuriuose labai patraukliai atrodydavo senos litografijos bei blankios nuotraukos. Būdavo ten ir senų fotografijų albumų (naujesni stovėdavo kambarių etažerėse), ir aš stebėdavausi tais vaizdais „vietų, kuriose nebuvau ir nebūsiu“.
Linas Bliškevičius
Nekąsiu
Vitos Opolskytės parodą „Bite Me“ pristato „The Rooster Gallery“
Šiuo metu galima pastebėti išryškėjusią tendenciją vis daugiau dėmesio teikti parodų architektūrai, erdvės žaismei, meno kūrinio pristatymo scenografijai. Parodoms suteikiamas veidas jas pačias paverčia kone autonomišku meno kūriniu. Pavyzdys – Vitos Opolskytės tapybos paroda „Bite Me“ galerijoje „The Rooster Gallery“. Taip, mes su šia tapytoja kartais einame alaus, tačiau iš karto noriu pabrėžti, kad man ir mano „objektyvumui“ tai įtakos nedaro, nes visuomet sau kartoju seniai mirusio mąstytojo žodžius – „draugai svarbu, bet tiesa svarbesnė“. Šiuo atveju tiesa maloni, nes vos užėjęs į ekspozicinę erdvę nudžiungi ne vien dėl to, kad Šv. Brunono gatvėje šiuo metu įsikūrusioje galerijoje tamsiu paros metu negavai per galvą kaip pats šventasis, bet ir todėl, kad tave kaip kokį šv. Sebastijoną iškart perveria kokybės ir profesionalumo strėlės, nors skaičiusiems menininkės kūrybinę biografiją tai neturėtų kelti nuostabos.
Lijana Šatavičiūtė
Ką pasakytų Liudvikas Strolis?
Vilniaus keramikų sekcijos paroda „Archyvas“ Šv. Jono galerijoje
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcijos paroda „Archyvas“, skirta profesionaliosios keramikos 90-mečiui, kviečia pakeliauti laiku. Į kelionę išsiruošė septyniasdešimt šeši skirtingų kartų keramikai, kurių darbai eksponuojami labai neįprastai: išdėlioti ant kelioninių lagaminų, tamsių lentynų, dėžių, aprūdijusių vežimėlių ir metalinių statinių.
Tautvydas Petrauskas
Kas (ne)būdinga
Tauro Kensmino paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“
Gal dėl rudeninio pojūčių atbukimo, tačiau jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino personalinė paroda „Kritinė riba“ galerijoje „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius) nepasirodė pernelyg suaktyvinanti jusles – ji atrodo veikiau sudaryta it galvosūkis: keistai ir mįslingai. Vaikštant po kompaktiškas galerijos erdves siekis susitelkti į kūrinius virsta neužtikrintumu, prie to prisideda ir eksponatų įvairovė: dvimačiai, trimačiai, šviečiantys ar tiesiog rasti nežinia kur. Šis įvairumas yra lyg labirintas, kuris ir rodo, ir slepia kelią. Kai ekspozicija į sensorinius žiūrovo įspūdžius per daug nesitaiko, mėginti užčiuopti parodos esmę tenka racionaliai, pirmiausia galvojant apie medžiagų imanentines savybes, gal jos pasiūlys, kaip pabaigti sakinį: „Paroda yra apie...“.
Linas Bliškevičius
Menoplova
Ar įmanomi etiški pasirinkimai kultūroje?
2019 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose farmacijos kompanija „Purdue Pharma“ ir šios įmonės savininkai – 8 garsios Sacklerių šeimos nariai – susilaukė didžiulio masto ieškinio dėl savo pačių godumo nulemtų sprendimų, kurie sukėlė tai, kas JAV žinoma kaip „opioidų epidemija“. Legalaus narkotiko – stipraus nuskausminamojo vaisto „OxyContin“ – gaminimo ir platinimo veiksmai sąlygojo kasdienes žmonių mirtis, ištisų bendruomenių ar net miestų degradaciją. 2020 metais kompanija dalinai pripažino savo kaltę – priešingai nei buvo teigiama valstybinėms kontrolės tarnyboms, nebuvo imtasi jokių priemonių, siekiant užkirsti kelią šio opioido patekimui į juodąją rinką, taip pat kontroliuojančiosioms institucijoms buvo teikiama klaidinga informacija, siekiant padidinti kompanijos gamybos kvotas. Pripažinta ir tai, kad mokėta medicininių įrašų sistemas tvarkančiai įmonei, norint efektyviau skleisti informaciją gydytojams ir skatinti juos išrašyti minėtus opiodus.
