Pokalbis su studijos „Hungry Eyes“ įkūrėja, iliustratore Stasele Jakunskaite
Vilniaus geležinkelio stotyje įsikūrusiame „Bėgių parke“ medžių nerasite – tik betono ir metalo. Kai 2010 m. gyvenau Naujininkuose, mačiau, kad toje pilkoje erdvėje tarp bėgių, stulpų ir techninių patalpų veikė lyg muitinė, lyg tarptautinių traukinių peronas. Vietos gyventojai, abejingai praeinantys pro šalį, nustebtų sužinoję, kad dabar šioje neįprastoje vietoje gaminama sriuba. Kokia? Apie tai pakalbinau seną pažįstamą, „Bėgių parke“ (Pelesos g. 10,Vilnius) veikiančios meno galerijos „Hungry Eyes“ įkūrėją, iliustratorę Staselę Jakunskaitę.
Arūno Baltėno paroda „Namų tyloj“ Kauno fotografijos galerijoje
Užtenka turėti vieną vienintelę močiutę arba senelį, kad suprastum Arūno Baltėno parodą „Namų tyloj“. Kad sustingtum prie kiekvienos mažos fotografijos ir mėgintum it siurblys viską sutraukti į save arba atspindėtum lyg veidrodinė kamera savyje įrašytus vaizdus, kurie ima gausti iš užmaršties glūdumų kaip Austerlicui (pagrindinis W.G. Sebaldo knygos veikėjas, vaikystėje atskirtas nuo saviškių), verdamiesi ir užgriūdami tarsi kažkokia išvirkščia, šviesi traumos pusė.
Kostas Dereškevičius (1937–2023)
„Nekosėk, Kostai, dar nemirk Antakalny tarpu pušynų ir kalvų ir upės, kuriuos Tu tiek kartų tapei...“ – rašiau sau, sužinojęs, kad tu ligoninėj, besiruošdamas aplankyt kartu su Viktoru tuoj po Naujų Metų, bet kažkokia tyli jėga ar nuojauta privertė paskutinėm senųjų metų valandom nusibraut pas Tave... Laikiau Tavo kaulėtą ranką, gert vandens prašei ir prašei, ir bandėm kalbėtis Tau sunkiai begirdint, kaip ten mes buvom, kaip ten kiti – Rička, Viktoras, Algis, Alfonsas... Jaučiau, kaip norėtum dar būt tarpe mūsų (kurie jau retai bebūna kartu).
Apie Roberto Narkaus totalinę instaliaciją „Gut Feeling“
Istorija prasideda šalia Adrijos jūros (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje), o baigiasi ne taip ir toli Neries („Lewben Art Foundation“ patalpose). Galimybė pajusti kūrinį toje vietoje, kurioje jis ir numatytas, bei įvertinti jo perkėlimą – ne tik vietos, bet ir kitais atžvilgiais, kaip dailėtyrininkei, yra šioks toks eksperimentas.
Pokalbis su menininke Elena Grudzinskaite apie jos parodą „Persekiojančios trukmės“ VDA galerijoje „Artifex“
Elena Grudzinskaitė 2012 m. baigė grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietos ir tarptautiniuose meno projektuose, tarptautinėse grafikos ir tarpdisciplininio meno parodose, bienalėse ir trienalėse, surengė šešias personalines parodas, kuruoja kitų autorių parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus. Savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų trapumą. Personalinėje parodoje „Persekiojančios trukmės“ menininkė atkreipia dėmesį į mieste laikinai atsiradusias žemės kalvas. Parodos proga ir kalbamės.
Pokalbis su kuratoriumi Ory Dessau
Gruodžio mėnesį galerijoje „Vartai“ atsidarius Luco Tuymanso ir Zlatko Kopljaro parodai „Mercy“ užmezgiau pokalbį su jos kuratoriumi Ory Dessau. Tuo metu kalbėjomės apie daug dalykų ir visiškai ne – apie pačią parodą. Trumpai viešnagei baigiantis sutarėme su Ory pokalbio nenutraukti ir tęsti jį tarp Lietuvos ir Belgijos. Lyg sukūrus šį atstumą galiausiai paliesti klausimus pačios parodos kontekste. Šio pokalbio fragmentai surinkti tarp Vilniaus ir Gento.
Apie sostinėje neseniai atidarytą šiuolaikinio meno galeriją ir pirmąją jos parodą „Drifts. Srovės“
Do
Gailės Griciūtės atliktas garso performansas pianinui, akmenims ir eklektronikai „(Ne)lengvas kūrinys, 2022“ žymėjo atidaromos naujos šiuolaikinio meno galerijos pradžią.
Patricijos Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Ši paroda itin tinka senų paveikslų galerijai. Tai beveik tautologiška. Nes Patricija Jurkšaitytė išgarsėjo pertapytais Renesanso paveikslais – tik be žmonių. Štai Arnolfinių poros namai be pačių Arnolfinių, likęs tik veidrodis, kuriame atsispindėjo jų nugaros ir du vos matomi santuokos liudininkai. Vienas jų – greičiausiai pats menininkas Janas van Eyckas. Dabar neatsispindi. Tarsi niekas nebūtų tapęs šio kambario su raudonu baldakimu, kandeliabru, apelsinais ant palangės. Į Briugę atkeliavusio italų prekijo ir jo žmonos kūnai jau seniai sudūlėjo žemėje, o jų namai liko, galbūt taip pat atrodo iki šiol. Jurkšaitytės pertapytas interjeras kuria tokią iliuziją. Juolab kad ją stiprina ir iš anų laikų pasiskolinta lesiruočių technika – sluoksnis tepamas ant sluoksnio, kol susikuria gelmės iliuzija plokštumoje, senovės iliuzija dabartyje, amžinumo iliuzija laikinuose dalykuose.
Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Žalias kūnas“ galerijoje „(AV17)“
Užklydau į augalų pilną sodą šalčiausiomis žiemos dienomis. Kiek nepatogu. Ir ne todėl, kad ne visai aišku, kaip dar (ar vėl?) baltais žiedais nusagstyti žydi medžiai. Sodas greitai dings, žiedų tuoj nebebus įmanoma matyti. Kas viską pradangins? Šiuos mano minimus sodus sugriauna menininkė Kristina Inčiūraitė savo personalinėje parodoje „Žalias kūnas“, kuri vyksta galerijoje „(AV17)“. Čia vis pasikartojantys sodo vaizdiniai, kylantys iš skirtingų šaltinių, keliais balsais kalba apie moters tapatybę.
Cecilios Vicuños instaliacija „Tate Modern“ Turbinų salėje Londone
Šiandien Londono, o kartu ir pasaulio meno institucijose kur kas daugiau tautybių, tapatybių, stilių, technikų, lyčių įvairovės ir kur kas didesnis dėmesys skiriamas kūrėjoms. Tik 2022 m. rugsėjo mėnesį menotyrininkės Katy Hessel išleista knyga „Meno istorija be vyrų“ jau išversta į keletą kalbų, tapo vieno didžiausių Anglijos knygynų „Waterstones“ perkamiausia metų knyga ir sukėlė karštas diskusijas tarp profesionalų bei meno mėgėjų. Pažvelgus į parodose eksponuojamus vardus nesunku pastebėti, kad menininkės galerijose pasirodo netgi dažniau nei kūrėjai. Londone, beje, vis daugėja ir iš Rytų Europos atvykusių menininkių.