7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Monika Krikštopaitytė

Rafinuotų knygų lentyna

Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga

Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.

Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“
Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis
Agnė Narušytė

Prieš šimtą metų

Kęstučio Grigaliūno videoinstaliacija „Savanoriai: fotografinė atmintis“ galerijoje „Artifex“

Vilniaus galerija „Artifex“ – viena mažiausių, bet Kęstutis Grigaliūnas ją dar sumažino. Paliko tik vieną kambarį, tik ekraną, į kurį galima žiūrėti tik iš labai arti. Kad „įeitum“ į vaizdą, įeitum į istorijos miražą, kuriamą fotografijos, projektoriaus šviesos ir galerijos prietemos. Ekrane vienas kitą keičia 600 portretų – ką tik atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, šauktiniai kareiviai ir puskarininkiai. Jiems peržiūrėti prireiks pusvalandžio – visai nedaug. Tiesa, tai – ne vienintelė galimybė juos pamatyti. Visi portretai atspausdinti mudviejų su Kęstučiu sudarytoje knygoje „Savanoriai: fotografinė atmintis“ („Vaizdų archyvas“, 2017). Bet ten jie mažyčiai – tarsi įklijos karo prisiminimų albume. Projekcija nuotraukas išdidina iki žmogaus ūgio – matosi smulkiausios detalės, fotografavimosi situacijos erdvė tarsi susisiekia su mūsų erdve.

Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Iš Eugenijaus Peikštenio kolekcijos
Rita Mikučionytė

Akmuo lyg kaukolė

Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Kalėdų eglutė“ I. 2015 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Kalėdų eglutė“ I. 2015 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Autoportretas. 1967 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Autoportretas. 1967 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Jonukas“. 1972 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Jonukas“. 1972 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Po laidotuvių“ I–II. 2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Po laidotuvių“ I–II. 2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Birutė skaito Edgarą Po“. 1982 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Birutė skaito Edgarą Po“. 1982 m.
Linas Bliškevičius

Samprotavimas apie vaivorykštę ir pozityvistiniai apmąstymai

Kristinos Inčiūraitės paroda „Skundas“ LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad parodos kūriniai nesusiję ir lyg išsimėtę reiškiniai fiksuoja atsitiktines autorės patirtis. Tačiau taip galima teigti tik tuo atveju, jei tave parodoje labiau domina vynas – vita activa, o ne contemplativa. Ekspozicijos dėlionė susideda iš pagrindinių, visus kūrinius jungiančių motyvų, kurie, perduodami kaip estafetės lazdelė, kitose rankose įgauna kitus pavidalus. Objekte-girliandoje pavadinimu „Klevo lapas“ aprašomos vaivorykštės susidarymo sąlygos; ant sienos projektuojamame vaizde dokumentuojama vaivorykštė virš kalnų; kalno kontūrą atkartoja ir poezijos eilės piešinių cikle „Kalno kreivė“; kalvą primenanti nėštumo anatominė linija grafiniame vaizde ant sienos pavadinimu „Besilaukianti. Torso profilis“ atliepia ir Taivano salos kontūrą; kalnus simbolizuojantis objektas ant žemės ir iš jo sklindantis moters balsas, kitoje videoinstaliacijoje – moters kalbą sustabdo kompiuterio užstrigimą simbolizuojantis vaivorykštės spalvų skrituliukas. Patraukia būtent vaivorykštės motyvas, kurį galima suvokti kaip ir pačią parodą – arba kaip atskirų spalvų kratinį, arba integraliai, kaip tapačių šviesos dažnių dėlionę.

Videokadras iš Chou Kun-Hsuan dokumentinės medžiagos, skirtos parodai, 2017 m.
Videokadras iš Chou Kun-Hsuan dokumentinės medžiagos, skirtos parodai, 2017 m.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. L. Skeisgielos nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. Autorės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Skundas“ fragmentas. 2018 m. Autorės nuotr.
Kristina Stančienė

Būgnas – taip pat kūnas

Jurgos Barilaitės projekto „BBB“ paroda

 


Jurgos Barilaitės paroda neseniai baigėsi. Tačiau ji atstovauja tai parodų kategorijai, kuri ilgai neužsimiršta. Atrodo, kad šamaniški, beprotiški ir kartu preciziškai tikslūs Barilaitės būgnų dundesiai, šauksmai, šviesų blyksniai perskrodė ne tik kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, bet ir apsnūdusią kasdienybę, rutiną, įprastus kiekvieno ritualus. Taip yra todėl, kad ši, pasak projekto kuratorės Laimos Kreivytės, „pankiškai perdainuojama istorija“, yra kupina kasdienybės psichodelikos ir taiklios visokių mus supančių blogybių, nesąmonių pajuokos ir kritikos. Tai pasiutusiai stintapūkį šokantis triko be kūno, senojo Žvėryno griuvėsiuose rasta „dejuojanti“ šaknis, apsikabinusi plytą, visi tie parodoje sklidę šūksniai, murmesiai, garsai, kuriuos galėjo kurti patys žiūrovai, mušdami, užgaudami įvairius improvizuotus būgnus...

Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Agnė Taliūtė

Tarp proto ir jausmo

Žilvino Landzbergo instaliacija „Paslėpta saulė“ galerijoje „Post“ Kaune

Saulė gali būti suvokiama dvejopai. Kaip dangaus kūnas, artimiausia žvaigždė, pagrindinis energijos šaltinis. Arba kaip dievybė, simbolis kažko tolimo, pasakiško, nepažįstamo. Kaip ir kiekvieną objektą, ją galime suprasti racionaliai ir metafiziškai. Panašią binarinę protas / jausmas opoziciją siūlo ir Žilvino Landzbergo specialiai „Post“ galerijai sukurta instaliacija „Paslėpta saulė“, ji tęsia galerijos projektą, pristatantį Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijas.

Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Vytautas Paplauskas

Tapybos enfant terrible

Paroda „Kampas: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“

Rimvidą Jankauską-Kampą (1957–1993) ne man pirmam norisi vadinti Lietuvos modernios tapybos enfant terrible. Tiek dėl bohemiško, netgi destruktyvaus gyvenimo būdo, tiek dėl gaivališkos, visus tuometinius kanonus laužančios kūrybos, kuri dėmesį prikausto ekspresyviais, nesuvaržytais potėpiais, grynų ir sodrių spalvų pliūpsniais bei masyviais darbų formatais. Menininko reikšmę Lietuvos tapybos laukui yra pagrįstai įvertinusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Kampas vienas pirmųjų ėmė naudoti tokią šiuolaikišką, atvirą spalvą, agresyvesnį tapymo būdą. O taip stipriai – pats pirmas. Ir tai, be abejonės, išlaisvino kitus.“ (Rūta Marcinkevičiūtė, „Pasaulis – juodosios Kampo saulės šviesoje“, www.kamane.lt)

Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Iš kairės: „Juoda saulė“ (1993), „Ir pabaiga“ (1993), „Vakarai Ventės rage“ (1993). V. Paplausko nuotr.
Iš kairės: „Juoda saulė“ (1993), „Ir pabaiga“ (1993), „Vakarai Ventės rage“ (1993). V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lieptas“. 1992 m.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lieptas“. 1992 m.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lorkos tiltas“, 1983 m.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lorkos tiltas“, 1983 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Meno istorija kaip Leviatano kūnas

Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Marius Armonas

Kodėl turėtume netikėti sniego žmonėmis?

Tomo Daukšos paroda „DBBJ“ galerijoje Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“

Tomas Daukša pristato apie penkiasdešimt sniego žmogaus figūrėlių kolekciją. Iš pažiūros paroda atrodo visai nesudėtinga. Ko čia nustebti, juk dažnoje mugėje, o ir kai kuriuose namuose vis dar galima pamatyti ištisas molinių ar porcelianinių drambliukų, delfinų ar kitų neaiškių daiktų kolekcijas. Menininko eksponuojami sniego žmonės įdomesni, bet norom nenorom akis vis vien atbunka nuo tankiai ant lentynėlių išrikiuotų pseudoautentiškų figūrėlių, paveikslėlių ir kitų prekių.

Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Kristina Stančienė

Susikertančios perspektyvos

Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ VDA „Titanike“

Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...

Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 72  >>> Archyvas