Dailė

Ieva Gražytė

Julijos Skudutytės vieno savaitgalio paroda „Praeis daug dienų ir daug metų, / Nuvys ir jaunystės žiedai – / Tik aš niekada nepamiršiu, / Kaip tu mano širdį radai...“

Dailininkės Julijos Skudutytės bute Karoliniškėse pirmą kartą lankiausi šių metų rugpjūtį. Tuo metu jame keliems mėnesiams buvo apsistojęs mano kolega iš Prancūzijos, ieškojęs laikino kūrybinio prieglobsčio Lietuvoje. Gyvenimą nerenovuotame sovietiniame daugiabutyje su autentiškais skurdmečio baldais vakarų europietis man įvardijo kaip egzotiškiausią savo patirtį. Tolesnę svečio buities istoriją apžvalga nutyli, nors būtent brutaliai dekoratyvūs asmeniškumai kvietė apsilankyti vieną savaitgalį trukusioje Julijos Skudutytės parodoje tame pačiame bute.

Aušra Kaziliūnaitė

Mortos Jonynaitės paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“

Atmintis yra atmintys. Atmintys yra atmintis. Kiekvieno iš mūsų atmintis nuausta iš daugybės atminčių ir užmarščių, pasakymų ir nutylėjimų. Visa tai savitai ir originaliai apmąsto su tekstile dirbanti jaunosios kartos tarpdisciplininė menininkė Morta Jonynaitė, 2024 m. lapkričio 14–2025 m. sausio 7 d. galerijoje „Drifts“ pristačiusi personalinę parodą „Lengvas lietus su dideliais lašais“. Panašiai kaip menininkę įkvėpusioje Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux knygoje „Metai“, čia taip pat turime reikalą su besikryžiuojančiomis asmenine ir kolektyvine atmintimis, kurių susidūrimai ne konkuruoja tarpusavyje ar viena kitą užgožia, o greičiau siūlo naujus būdus apmąstyti atmintį kaip savotišką erdvę, kurioje telkiasi neįžodintos galimybės.

2024 metais man iš tiesų labiausiai įsiminė kultūrinės patirtys Berlyne, ypač KW šiuolaikinio meno institute. Tuo metu ten veikė trys parodos: Pia Arke „Arctic hysteria“, Jimmy DeSana ir Paul B. „Ruins of Rooms“ ir Luiz Roque „Estufa“. Temos tiek pat madingos, kiek ir aktualios – queer identitetas, kolonializmas ir savasties paieškos, tačiau pateiktos be didelės pretenzijos ir patoso. Taip pat labai patiko, kad prie pagrindinių parodų anotacijų buvo galima rasti ir paprastu tekstu pateiktus aprašymus – atrodo, kad jie išties paklausūs, nes kai kurie buvo išgraibstyti.

Aistė Kisarauskaitė

Jei eičiau į vieną iš naujametinių vakarėlių – kultūrinės spaudos redakcijose ar Dailės akademijoje, į kokios didelės reikšmingos parodos atidarymą, jei tiesiog eičiau gatve pro ŠMC, minioje ar sniego veltiniu padengtame mieste žiojėtų tamsios properšos, skylės, ertmės. Kasdienybės, net feisbuko žinių ir plepalų audinys yra pradilęs nuo laiko, skylėtas, iš jo išplėšti tie, kurie dar visai neseniai buvo įsiaudę, įaugę, dalyvavo meno šventėse, kurie švytavo „Burberry“ lietpalčiais, knygomis, kūriniais, kurie kasdien švytuodavo gatve.

Vidas Poškus

Apie vieną eksponatą iš tarptautinės parodos „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“ Valdovų rūmuose

Kultūriškai, politiškai labai įdomiais ir šiek tiek gūdokais (sunkia ekonomine, informacijos trūkių prasmėmis) 1990-ųjų datą apimančiais laikais, neretai įvardijamais Atgimimu ar „lūžio epocha“, pagrindiniai dailės istorijos žinių ištroškusių asmenų žinių šaltiniai pas mus vis dar buvo lygiai trys (nekalbu apie įvairias ir vis gausėjančias alternatyvas). Naujienų apie modernizmą (ir postmodernizmo pradžią) bei jų grimasas vis dar buvo galima semtis iš Liongino Šepečio „Modernizmo matmenų“, lietuviškosios tapybos raidą, jos sroves ir tendencijas praeito amžiaus pusėje pristatė Jono Umbraso monografija, o klasikinio išsilavinimo pamatus tebeklojo į lietuvių kalbą prieš keliasdešimt metų išverstas rusų dailės istorikės Ninos Dmitrijevos apybraižų dvitomis.

Emilija Vanagaitė

Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje

Manau, neklystu teigdama, jog karantino laikotarpiu tarsi gimė alkis menui, pateiktam per iš pirmo žvilgsnio gana paprastą, neapsunkintą, nesintetiškai filosofuotą prizmę. Parodos, kuriose eksponatus jungia, regis, koks paprastas bendras vardiklis – spalva, veikla ar pan. (pvz., parodos „Žalia“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ar „Patalai ir purslai“ Nacionalinėje dailės galerijoje), tapo visišku malonumu dėl savo neįpareigojančios natūros, iš kurios gimsta natūralus smalsumas, turintis labai plačius rėmus. Panaši šiuo atveju ir Akvilės Anglickaitės kuruota paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Marija Martinaitytė, Monika Pakerytė

Apie miestą lagūnoje, 60-ąją Venecijos bienalę ir „Monte di Pietà“

Šių metų bienalės tema „Stranieri Ovunque / Foreigners Everywhere“ („Svetimšaliai visur“) bandė, bet ne visada sėkmingai, ištrinti ar pakeisti hierarchinius santykius. Tačiau vienokia ar kitokia galios pozicija neišvengiamai išliko ir netikėtai iškildavo net kasdieniuose pokalbiuose.

Rita Mikučionytė

8-oji Vilniaus keramikos meno bienalė ir ją lydinčios parodos galerijoje „Arka“

Akronimas TARP, kurį pasirinko šių metų keramikos meno bienalės organizatoriai, yra apdairus išankstinis sprendimas numatant tiek daugialypį renginio pobūdį, tiek neišvengiamą 44 dalyvių kūrybos įvairovę. Suprantama, visų dvylikos kertinių sąvokų, kurias aiškindami pavadinime slypinčią santrumpą ir kviesdami dalyvauti parodoje pateikė galerija „Arka“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcija (pastarųjų renginių nepamainoma vadovė – keramikė Agnė Šemberaitė, architektūrinių sprendimų autorė Milena Pirštelienė), neaprėpsiu. Tad išsirinkau keturis orientyrus – tradiciją, amatą, ryšį ir patirtis, – kuriuos bandysiu susieti su 8-osios Vilniaus keramikos meno bienalės laureatų darbais.

Monika Krikštopaitytė

Laimos Oržekauskienės-Ore paroda „Tekstilės esė“ VDA „Titanike“

Šios menininkės kūryboje žodžiai tarsi nereikalingi, bet pradėjus įvardinti, ką matai, vaizdas atsirakina pats. Uždanga, mamos užklotas, tėvo paklodė, Šventraštis – aišku, kad neatsitiktiniai, veikiau lydintys prie gelmės: prie pasakytų ir nujaučiamų sąsajų, prie laiko veidrodiškumo, gyvybės ir mirties audinio. Nors paviršutiniškai mestelėjus akį, pirmame „Titaniko“ aukšte matyti tik ne itin gausi monochromiškų kūrinių grupė, kurios įgyvendinimui panaudota ir fotografija. Juk fotografija visur skverbiasi ir viską palengvina, argi ne puiku tiems dabarties menininkams? Galbūt, tačiau fotografijos dėmuo kūriniuose atstovauja tik akimirkai, o svaigios gelmės, laiko tėkmė įsikūrusi audime ir įžvalgoje. Visi darbai austi rankomis, net ne staklėmis.

Aistė Kisarauskaitė

Roko Dovydėno keramika Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Čia Jums norėčiau pasiūlyti dar vieną tranzitą – pakėlus galvą nuo Liudo Truikio japoniško Imari porceliano, nuo „Madam Baterflai“, visai nesunku nusileisti muziejaus laiptais žemyn, kur eksponuojama Roko Dovydėno paroda „Roboto transformuotas porcelianas“. Grįžusi iš Kauno, naktį sapnavau, kad stoviu prie ilgų parodinių vitrinų, ištiesusių savo stiklus nedidelės ekspozicinės erdvės centre, o truputį man už nugaros stovi Truikys. Maloniai pasišnekame apie XVII–XVIII a. kiniško ir japoniško porceliano dekoro asimetrišką kompoziciją, raudoną ir kobalto glazūras, tada abu palinkstame, norėdami apžiūrėti lėkštes iš arčiau. Toks šiltas lengvas pokalbis apie chinoiserie – tai, kas iš tiesų sieja abi parodas.