Dailė
Julija Selezniova
Visa laimė, kad gebame pasijuokti
Marko Mäetammo paroda „Sex, Death and Holy Moly“ „Meno parko“ galerijoje
„Šiandien gėdijamasi kalbėti apie mirtį ir jos kančias, kaip kadaise buvo gėdijamasi kalbėti apie seksą ir jo malonumus“, – dar 1975-aisiais savo žymiajame veikale „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“ rašė istorikas Philippe’as Arièsas. Jis akcentavo nesutapimą tarp „knyginės plepios mirties“ ir gėdingos bei tylios mirties realybėje.
Monika Krikštopaitytė
Senasis ir naujasis Vilnius
Festivalis, kompleksas ir paroda
Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.
Lijana Šatavičiūtė
Geometrija pagal Feliksą
Felikso Jakubausko paroda „Apskritimas-kvadratas-trikampis“ Dailininkų sąjungos galerijoje
Į 28-ąją Felikso Jakubausko individualią parodą (Vokiečių g. 2), kurioje eksponuojami naujausi darbai, kviečia pabrėžtinai schemiškas, iki geometrinio brėžinio redukuotas plakatas: juodame fone ryškėjantys apskritimo, kvadrato, trikampio kontūrai. Ir elegantiškai plaukiantis parašas – felix. Šį parašą, žymintį kiekvieną tekstilininko darbą, pažįstame jau keturis dešimtmečius. Taip pasirašytus darbus gerai žino ne tik Europos, bet ir Amerikos bei egzotiškų Kinijos ir Pietų Korėjos meno gerbėjai. Nacionalinė kultūros ir meno premija, aukščiausi apdovanojimai prestižinėse tarptautinėse konkursinėse parodose, dalyvavimas keliuose šimtuose grupinių parodų – tai tik pabiri Jakubausko kūrybinės biografijos faktai, slepiantys intensyvų kūrybos procesą, išsiskiriantį menine kokybe ir neįtikėtinu produktyvumu.
Rita Mikučionytė
Šalia ir už tapybos
Povilo Ramanausko paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“ Pamėnkalnio galerijoje
Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.
Aistė Kisarauskaitė
Netvarumo būsena
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje (AV17)
Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas.
Rosana Lukauskaitė
Kartais, bet nebūtinai
„Būkime herojais“ KKKC Parodų rūmuose
Tarptautinėje parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, bandoma iškristalizuoti šio laikotarpio KKKC kurtų projektų ir parodų patirčių esmę, aprėpti centro vystymąsi, lūžinius momentus, kai vyko transformacija, augimas, judėjimas nauja kryptimi (gal spirale), noras užčiuopti ateities perspektyvas ir pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio.
Virginijus Kinčinaitis
Šventumo pėdsakai meno rinkoje
Kaip gimė Vincento van Gogho mitas
Kaip Vincento van Gogho legenda užvaldė protus ir vaizduotę, kodėl už jo kūrinius mokami šimtai milijonų eurų, kodėl būtent jis yra tikrojo menininko simbolis ir kaip ši legenda susijusi su meno rinka?
Agnė Narušytė
Ieškoti negalima rasti
Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje
„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.
Kamilė Pirštelytė
Pilkos žemės smėlynuose
Kristinos Danilevičienės paroda „Pilka žemė“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje
Gamta yra kantri. Gamta yra kerinti. Ji visada kažkur greta, egzistuoja šalia mūsų – nuolat skubančių, bėgančių, bandančių suspėti su didmiesčių tikslais. Protarpiais mes pastebim ją: sparčiu žingsniu kulniuodami pro parką, stabtelėję ant tilto ir užsižiūrėję į sraunią upę, pro pravirus langus girdėdami išskrendančius paukščius. Gamta turi stiprų patyriminį efektą. Ji priverčia sustoti, suklusti, pabudinti smalsumą. Ir šios nuolat šalia mūsų egzistuojančios begalybės poveikis pasijunta net ir neišbaigtoje keramikoje, monumentalaus paveikslo plokštumoje. Tuo įsitikinu apsilankiusi naujoje menininkės Kristinos Danilevičienės parodoje „Pilka žemė“.
Helmutas Šabasevičius
Nerimastingos sielos
Baltiški simbolizmo dailės atgarsiai Nacionalinėje dailės galerijoje
2018-ųjų liepos viduryje, pakeliui į Avinjono festivalį stabtelėjus Paryžiuje, teko aplankyti paskutinę dieną Orsė muziejuje rodomą Baltijos šalių simbolistinės dailės parodą, kuriai buvo ilgai ruoštasi ir kuri tapo vienu svarbiausių nepriklausomybės šimtmetį mininčių Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrinių renginių Prancūzijos sostinėje.
