Dailė

Agnė Narušytė

Laisvydės Šalčiūtės paroda „Meliuzinų rojus“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai.

Nina Ronlev

Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės kūrinio istorija

Kalėdos – labai tinkamas metas sakyti pamokslus apie vertybes ir dorybes bei dalintis istorijomis su laiminga pabaiga, kurios praskaidrina nuotaiką ir įtikina, kad mūsų pasaulis gerų žmonių rankose. Kaip tik turiu tokią vieno diplomuoto Vilniaus gobeleno istoriją, kupiną gyvenimo vingių ir nuotykių.

Marius Armonas

„JCDecaux“ premijos paroda „Ne dėl to, kad kas prašė“

Ką tik pasibaigusios ketvirtosios „JCDecaux premijos“ parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius iš 75 atsiųstų menininkų paraiškų atrinko penkis, kurie ir buvo pristatyti Šiuolaikinio meno centro parodoje pavadinimu „Ne dėl to, kad kas prašė“. Kodėl norisi pagalvoti apie šį projektą? Nes jau kelintą kartą atėjus į „JCDecaux premijos“ parodą pasijaučiu mažumėlę apgautas, taip neartikuliuotai, kažkur tarp inkstų ir kepenų. Iki galo nepavyksta patikėti kuratorių pasakojamomis istorijomis, kad ir kaip įtikinamai jie tai daro. Vis pagalvodavau, kur čia šuo pakastas. Vietoj šuns radau pinkles.

Jurgita Ludavičienė

Marijos Marcelionytės-Paliukės paroda „Ryšiai. Mikorizė“ VDA galerijoje „Akademija“

Vilniaus dailės akademijoje visi skaito Bruno Latourą, nes o kaip kitaip. Latouro akimis, tinklai – arba kitaip hibridiniai būviai, susiejantys įvairias sferas į neišpainiojamas sąveikas, – yra daugialypiai konglomeratai, realūs kaip gamta, naratyviniai kaip diskursas, kolektyviniai kaip visuomenė (percituoju Kristupą Sabolių). Vilniaus dailės akademija – irgi daugialypis organizmas su hierarchine, tačiau tinkline struktūra, kurios siūlai tarsi grybienos gijos nusidriekia į daugybę visuomeninio gyvenimo sričių. Struktūra, kurios absolventai susitinka netikėčiausiose vietose, atpažįsta vienas kitą, bendradarbiauja ir (kartais) naikina vieni kitus profesine prasme. Hibridiškumas ir tinklas akivaizdus, tačiau kartais reikia vienos taiklios akies, kad pamatytų ir įvardintų. Ar gali tinkle esantis gyvas organizmas suvokti savo įsitinklinimą? Kartais taip.

Agnė Narušytė

Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ VDA parodų salėje „Titanikas“

„Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.
Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.“

Rašant apie Rūtos Spelskytės parodą sunku nepacituoti jos anotacijos teksto, bent jo pradžios. Nes Rūtos rasti, pagaminti, nufotografuoti objektai iškrito iš ilgojo teksto, o gal atvirkščiai – įsibrovė į jį ir ten gyvena kiek kitaip negu čia, galerijoje. Tas tekstas – tai jos meno daktaro disertacija, apginta aną penktadienį: „Kaip išmesti iš galvos. Istorija apie meilę, karą ir debesis“. Buvau to išmetimo proceso viena iš vadovių, tad viską susidėjau į savo galvą. Dabar einant nuo vieno objekto prie kito, trumpi pasakojimai, raudona lipnia juostele priklijuoti ant sienos, išnyra kaip tos didžiosios kelionės nuotrupos – į aukščiausius kalnus, į bokštus, į mūšių vietas, į praeitį, į svetimus sodus. Tad esu beveik tikra, kad man ši paroda reiškia ką kita, nei to ilgojo teksto neskaičiusiems.

Tautvydas Petrauskas

Kęstučio Lupeikio „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje

Galerijoje savo tapybos darbus eksponuojantį Kęstutį Lupeikį vadinti minimalistu ar tiesiog šios raiškos rūšies ekspertu laikyti leidžia dvi priežastys – 2004-iaisiais apginta daktaro disertacija „Minimalistinė forma šiuolaikinėje architektūroje“ bei dvi (2007 ir 2012) publikuotos mokslo monografijos minimalizmo tema. O neminimalistine paroda man atrodo dėl menininko intencijų, įžodintų parodos tekste bei įvaizdintų drobėse.

Nors galerijoje eksponuojamų kūrinių vizualinė raiška gana asketiška: naudojamos elementarios formos, o spalvinis spektras siauras, sudarytas vos iš kelių spalvų, Lupeikis parodos tekste kalba apie visuotinius, globalius įvykius, daugelį aspektų veikiančius reiškinius, juos „surišdamas“ su asmeninėmis pesimistinėmis nuojautomis. Tapytojui neramu dėl socialinių tinklų įtakos, skatinančios atotrūkį nuo realybės, taip pat vertybių nykimo, pabėgėlių krizės, sparčios globalizmo raidos, valstybės (ne)valdymo. Tokios temos perša mintį, jog, norint jas vaizduoti drobėse, reikalingas siužetiškumas, figūratyvinis vaizdavimas ar tekstiniai intarpai, tačiau to jo kūriniuose nerasime.

Monika Krikštopaitytė

Trys svarbios parodos Vilniuje

Antros lapkričio savaitės parodų atidarymai ant vienos smilgos suvėrė tris nepalyginamus autorius: a.a. Augustiną Savicką, Kęstutį Grigaliūną ir Rūtą Spelskytę. Tai trys skirtingos kartos, visiškai kitokios raiškos, interesai bei parodų formatai (retrospektyvinė, teminė ir disertacijos pagrindu). Tačiau visose teko pamąstyti apie kūrybos gausą. Kaip su ja elgiamasi ir ką ji gali reikšti. Šio keblaus reikalo imsiuosi chronologine tvarka, pagal vyresnybę.

Rita Mikučionytė

XI Jaunojo tapytojo prizo paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Pastarąjį dešimtmetį įpratome kasmet sulaukti konkursinės Jaunojo tapytojo prizo parodos. Neabejotinai šis tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus sumanymas, sėkmingai įgyvendinamas ir plėtojamas dailėtyrininkės Julijos Dailidėnaitės, iki šiol yra vis dar reikšmingas. Viena vertus, tai išties puiki galimybė pamatyti dabarties jaunuomenės kūrybos panoramą, išryškinančią dominuojančias tapybos kryptis. Vien prisiminę keletą šiandien ryškesnių mūsų šalies tapytojų, JTP pagrindinio prizo laimėtojų pavardes – Andrius Zakarauskas, Jolanta Kyzikaitė, Jonas Jurcikas, Rosanda Sorakaitė, Monika Plentauskaitė – pasidžiaugsime šių dienų kūrybinių strategijų įvairove, pradedant neoekspresionizmu ar naujuoju popmenu ir baigiant foto- ar alternatyviuoju realizmu.

Erika Grigoravičienė

Rūtos Jusionytės paroda „Pusryčiai ant žolės“ galerijoje „Menų tiltas“

Paryžiuje gyvenančios Rūtos Jusionytės kūrybą pastaruoju metu Lietuvoje galima būdavo pamatyti nebent mugėje „Art Vilnius“. Lapkričio 6 d. galerijoje „Menų tiltas“ (Užupio g. 16) Vilniuje atidaryta menininkės paroda, kur eksponuojama apie trisdešimt naujų jos paveikslų ir skulptūrų, sudėliotų į ir aplink pagrindinį, kiek neįprasto žanro kūrinį – skulptūrų instaliaciją „Pusryčiai ant žolės“.

Nina Ronlev

Koks „Neringos“ kavinės interjero likimas

Tikrieji vilniečiai pasižymi giliu nerimastingumu, išpūstu pilietiškumu ir ištreniruotu karingumu. Jie jaudinasi dėl iškilsiančių paminklų Lukiškių aikštėje ir sustojusių nacionalinio stadiono statybų. Jie negali ramiai miegoti dėl nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir karštai aptarinėja jo vietoje išdygusį kampuotą ir spygliuotą MO muziejaus pastatą. Vilniečiai pasiryžę kovoti dėl kiekvieno klevo Reformatų ir Sapiegų parkuose ir žada nepalikti ramybėje Kultūros paveldo departamento, nes nuojauta jiems kužda, kad kažkas ne taip daroma su jų jaunystės ir atšilimo epochos pradžios simboliu – „Neringos“ kavine.