Dailė

Aistė Paulina Virbickaitė

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Tapytojos Sigitos Maslauskaitės parodos tema – pabėgėliai ir tremtiniai. Vienoje galerijos salėje rodomi paveikslai, vaizduojantys tokius personažus kaip Abraomas, Kainas, Adomas ir Ieva, kitoje – iš spaudos nuotraukų pertapyti pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdai, o trečiame aukšte įkurta videoinstaliacija.

Rugilė Jonykaitė

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

Kristina Stančienė

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.

Karolina Sadlauskaitė

Jay Gardo paroda Jono Meko vizualiųjų menų centre

Kaip ir nurodo vokiečių menininko Jay Gardo parodos (kuratorė Giedrė Malūkaitė) pavadinimas „Rėmas, ne paveikslas“ („It’s the Frame not the Painting“), čia ypač svarbus ne paveikslas, o rėmas. Centro patalpas menininkas pavertė ankštomis ekspozicinėmis dėžutėmis būtent šiam, mūsų supratimu, pagalbiniam ir nereikšmingam meno kūrinio priedui nagrinėti. Skulptūriniai objektai sukūrė belaikės ir besvorės erdvės įspūdį, kuris leidžia pasiklysti tarp autoriaus rėmų simuliacijų. Rėmo, kokį mes jį pratę matyti, neverta nė ieškoti – jis perfiltruotas, ištirtas akimi, o tada materializuotas pasirenkant jau seniai autoriaus pamėgtą medžiagą – fanerą ir kitas priemones.

Rita Mikučionytė

Paroda „Krepšelis ir kiti demonai“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Ten, kur pasirodo dar 2009 m. susibūrusi menininkų grupė „Iš reikalo“, visada tikimės aštraus kritiško ir ironiško žvilgsnio į socialines aktualijas. Šįkart grupės iniciatorės – Jurgita Jasinskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir Marta Vosyliūtė – surengė sukrečiančių paradoksų kupiną parodą „Krepšelis ir kiti demonai“, kurią vadinčiau pokalbiu su savo ir mūsų sąžine. Tad ką išgyvena menininkai, susidūrę su valstybės finansavimo politika, t.y. jos dalijamais krepšeliais?

Agnė Narušytė

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Aistė Paulina Virbickaitė

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Praeitas savaitgalis ne vienam meno parodų lankytojui tapo galvosūkiu, kaip suspėti aplankyti šitiek naujai atsidariusių ir taip trumpai teveiksiančių parodų. Juo labiau kad nepaisant kvietimo savaitgalį aplankyti miesto galerijas, anaiptol ne visos jos prailgino savo darbo valandas ir šeštadienį popiet į porą jų patekti jau nepavyko. Gera žinia – mieste yra tikrai įdomių parodų, štai kelios iš jų.

Vidas Poškus

Aistės Kisarauskaitės paroda „Dark Room“ VDA erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Laima Laučkaitė

Vyžuonėlių dvare prie Utenos dailininkės kelią pradėjo žymi rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina (1860–1938). XIX a. pabaigoje ji gyveno Vilniuje, Peterburge, o vasaras praleisdavo Vyžuonėlių dvare, kuriame pradėjo tapyti. 1896 m. ji išvyko mokytis dailės į Miuncheną ir jame pasiliko gyventi. Charizmatiška menininkė pasišventė naujojo meno ieškojimams, tapo aktyvia meninio gyvenimo dalyve, gilinosi į meno teoriją, savo namuose subūrė menininkų, aristokratų saloną. 1912 m. kartu su bendraminčiais dailininkais  Aleksejumi Javlenskiu, Vasilijumi Kandinskiu, Pauliu Klee, Augustu Macke, Franzu Marcu ir kitais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę. Vakarų Europoje Veriovkina išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių, jos paveikslai pasižymi ryškiomis spalvomis, neramia, dramatiška, mistiška nuotaika. Po Pirmojo pasaulinio karo iki mirties Veriovkina gyveno Askonos mieste (Šveicarija).

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su kolekcininku Viliumi Kavaliausku

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.