Dailė

Viktorija Mištautaitė

Apie Agatos Orlovskos tapybos kūrinį-objektą „Jūros veidrodis“

Agatos Orlovskos įsipareigojimas sau tapyti stipresnis už pačią tapybą. Alkis kurti plotmę tylai. Globą išsekintoms spalvoms. Atliktame kūrėjos geste „širdis-galva-ranka“ ištinka tikrumas. Iš tirštų pieniškų vonių išniręs jis virsta kūnu. Jusliškieji pavidalai persidengia: dalis manęs tampa rėmo aptraukta paklode, kurioje telpa blizgūs sapnai. Kitoje – drėgmės garams prasisklaidžius – iš dubens ataidi pasaulio skausmas: nuo kertamų miškų iki karo apkasų raudų. Pasaulis plyšta per pusę, o jis – išsirietęs it mėnulis.

Monika Krikštopaitytė

Iliustracijų paroda „Pasakojant miestą“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Paroda yra dalis literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“, kuris pasitiko šūkiu „Miestai, auginantys vaikus ir knygas“ ir lapkričio 18–19 d. praūžė „Menų spaustuvėje“. Jau septinti metai šis vaikams, knygoms, autoriams ir jų visų šiltiems susitikimams, bendrystei skirtas festivalis yra geriausia, kas galėjo nutikti mums visiems, trokštantiems, kad vaizduotė kvėpuotų pilnais, laisvais plaučiais, kad knygos ne tik reikštų susipažinimą su pasauliu, galimybę amortizuoti tamsią, nesuprantamą jo dalį, bet ir paskatintų suprasti kūrybos galias.

Aistė Kisarauskaitė

Pakui Hardware paroda „Uždegimas“

Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius.

Vaidilutė Brazauskaitė-L.

(1962 07 22 – 2023 10 07)

Kas pažinojo Kęstutį Lupeikį, žinojo, koks jis bekompromisis, kartais nenuspėjamas, nemėgstantis rutinos, bet kartu labai darbštus, metodiškas, atviras ir gilus žmogus, menininkas, labai universalus menininkas.

Gerda Mažeikaitė

Apie pasibaigusią Žygimanto Augustino parodą „Nuo ramybės iki panikos“ galerijoje „Artifex“

Svarbiausia moderniojo meno dalis – paveikumas, žmogaus išstumtis iš jam pačiam egzistuojančios komforto zonos ir skverbimasis į mene slypinčią prasmę, per paties jo liudininko – žiūrovo – imanentišką vaizduotės pasaulio veikimą.

Ignė Grikevičiūtė

Greta Grikevičiūtė ir Arturas Bumšteinas meno renginyje „Dykuma ʼ23“

2023 m. rugsėjo 29 d. Anykščių Dainuvos nuotykių slėnyje vyko trumpalaikis, tik vienos valandos trukmės, meninis įvykis „Dykuma ʼ23“. Pasirinkta renginio vieta – senoji anykštėnų „Sachara“ – tai aplinka, prieš šimtus metų buvusi turtinga besisluoksniuojančių dulkių. Dabar senosios dykumos smėlynai jau smarkiai pakitę. Bendro kūrybinio dialogo principu kontempliuoti vietą ir laiką čia susitiko menininkai Greta Grikevičiūtė ir Arturas Bumšteinas.

Eglė Kazazajevaitė

Aglajos Ray paroda „Nebijau vaiduoklio“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje

Kiekvienas iš mūsų susiduria su savomis baimėmis, ar tai būtų niktofobija (tamsos baimė), ar akrofobija (aukščio baimė), ar bijojimas nebūtų, nematomų žmogaus pavidalo esybių, vaiduoklių – fasmofobija. Kai kurie savo baimes išgyvena lengviau nei kiti; kai kurios baimės „nurašomos“ kaip neracionalios, kvailos. Baimes kuriame savo galvoje; jos kyla dėl įvairių minčių ir jas gali provokuoti įvairūs veiksniai. Visoms baimėms galime atrasti racionalų paaiškinimą, bet retkarčiais ieškome to paranormalaus reiškinio. Labiau tikintys visata ir jos galiomis baimes sieja su praeities gyvenimu ir jo pasibaigimu. Kai kurie žmonės kaip tik siekia išsivaduoti nuo savo baimių kovodami su jomis; kai kuriuos baimės „suvalgo“.

Rokas Dovydėnas

Petro Mazūro personalinė paroda, linkinti mums gero kelio

Vilniuje, galerijoje „(AV17)“, itin sėkmingą Jurgos Barilaitės instaliaciją „Dugnas“ pakeitė Petro Mazūro skulptūrų paroda „Liugujie labos raitos“. Petras Mazūras – gana retai didesnes personalines parodas rengiantis autorius. Pastaruoju metu naujus jo darbus galima matyti grupinėse skulptorių parodose po atviru dangumi ar personalinėje vieno kūrinio parodoje „Neišsiųstas laiškas“ nedidelėje galerijoje „Apiece“. 2022 m. čia rodytas kūrinys buvo specialiai pritaikytas parodinei erdvei.

Marija Martinaitytė

Anastasios Sosunovos paroda DIY

Pro lubas ir ant jų atsirandančias „freskas“ prasiveriantis mėlynas beribis dangus, purūs debesys, didingos nesibaigiančios erdvės. Akmeniniai reljefai ant sienų, daug kam (šiuo atveju ir man) vis dar neaiškūs ikonografiniai simboliai, iš raidžių ir skaičių koduojami ne kiekvienam perskaitomi ženklai. Atrodo, apibūdinu bažnyčią ar kokią kitą šventovę, galbūt jos skliautų plafonus, papuoštus iliuzionistine tapyba, ar puošnias akmenines epitafijas mirusiems su lotyniškais įrašais. Bet žodžiai čia apgauna.

Šiaulių dailės galerijos ir vizualiųjų menų centro „Labas Itala“ Sicilijoje bendras projektas

Kol Šiaulių mieste dar neatsirado erdvių ir galimybių kviesti čia kurti menininkus iš kitų Lietuvos vietovių ar užsienio, Šiaulių dailės galerija kartu su vizualiųjų menų centru „Labas Itala“ Sicilijoje ir jo vadove Simona Crisafuli inicijavo išskirtinį projektą. Šiaulių regiono menininkai turi galimybę realizuoti savo kūrybinius sumanymus tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu unikalioje vietoje – meno rezidencijoje Sicilijos saloje Italijoje.