Dailė

Dovilė Stirbytė

Gretos Grendaitės paroda Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune

Su Greta Grendaite susipažinome prieš penkerius metus, kai susidomėjusi menininkės kūryba pasiūliau jai pasikalbėti. Tąkart išsakytos mintys nugulė pokalbyje „Grafikė Greta Grendaitė: Būti geru egoistu“, publikuotame šiandien jau nebeveikiančiame profesionalaus meno žinių portale Kamane.lt. Susitikimas nebuvo vienkartinis. Nuolat stebiu menininkės kūrybą ir manau, kad jai pavyko sukurti atpažįstamą, įdomų ir unikalų braižą, nors pati grafikė yra minėjusi, kad to nesiekė.

Paulina Pukytė

Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone

Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?

Jurgita Ludavičienė

Tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė „Metalofonas: parašas“ Signatarų namuose

Metalofonas – vaikiškas instrumentas, kuriuo tikriausiai kiekvienam teko skambinti vaikystėje: metalinės plokštelės, šaižus garsas, tačiau jis Lietuvoje turi ir kitą, tiesiogiai metalinę reikšmę. Taip vadinasi tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė, jau ketvirtą kartą vykstanti Vilniuje.

Kristina Stančienė

Neinstituciniai judesiai provincijoje

Pasikliaujant nuojauta ir kol kas be jokių finansinių injekcijų iš šalies, tik su moraliniu vietos menininkų ir bendruomenės palaikymu, vienas Varėnos rajono Naujųjų Valkininkų kaimo pastatas-vaiduoklis po truputį transformuojasi į erdvę įvairiausioms kūrybinėms apraiškoms.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Lauros Slavinskaitės paroda „Observatorija“ galerijoje „Akademija“

Miestas, jo priešprieša su gamta ir žmogaus santykis su šiomis erdvėmis nuo seno įkvėpė menininkus. Į jį žvelgė romantikai, impresionistai, ekspresionistai, siurrealistai, ką jau kalbėti apie įvairioms kryptims priskiriamus viso pasaulio fotografus.

Monika Krikštopaitytė

Vitos Opolskytės paroda „Folie à deux“ Pamėnkalnio galerijoje

„The Rooster Gallery“ atstovaujama menininkė Vita Opolskytė dar nebuvo surengusi personalinės parodos Lietuvoje, nors jos kūrinių jau spėjo įsigyti svarbieji kolekcininkai. Šios tapytojos iš neatitinkančių dydžių suręstas, tarp tikrumo ir netikrumo dreifuojantis pasaulis meno gerbėjams jau buvo šiek tiek žinomas iš dalyvavimo bendrose parodose.

Aistė Kisarauskaitė

Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ Pamėnkalnio galerijoje

Kartą prie tų begalinius susitikimus lydinčių kavos puodelių leidyklos „Artseria“ direktorė Saulė Mažeikaitė ir literatūrologė Neringa Butnoriūtė išsakė nuomonę, kad tekstams pradžia visai nebūtina, tinkama eiti tiesiog prie esmės. Tad bandau.

Jubiliejinė XX Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ žymi beveik stulbinantį pokytį menininko biografijoje. Žinoma, tokie pasikeitimai nevyksta staiga, jie yra ilgesnio darbo rezultatas, tačiau žinantieji ankstesnius akivaizdžiai komercinius jo paveikslus, turėtų apstulbti pamatę šią parodą. Autorius staiga ne tik tapo pilnateisiu šiuolaikinio meno lygos žaidėju, bet ir taikosi aplenkti ne vieną jau senokai ten besikaunantį, tiesa, čia tenka susidurti ir su naujais šiuolaikinio meno žaidėjui keliamais reikalavimais.

Paroda, pripildyta citatų ir autoriaus prisiminimų, pretenduoja būti meniniu tyrimu, paremtu nostalgijos sąvoka. Autorius savo projektui renkasi pokalbių virtuvėje formatą. Pokalbių, kurie vyko anais, sovietiniais laikais. Pateikiama Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič citata kuo taikliausiai apibūdina, kuo buvo ta, kitaip nei dabar, atskira kelių kvadratinių metrų patalpa, – virtuvėje pasibaigdavo visi baliai, ji buvo tribūna, kur netyčia išsprūsdavo nepropagandinės mintys, palydimos gitara ir vynu ar degtine. Vieną iš dviejų pagrindinių parodos dalių ir sudaro atidarytų virtuvinių spintelių ir jų turinio fotografijos bei viena tikra, perkelta kaip objektas-instaliacija.

Monika Valatkaitė

Urtės Bimbaitės paroda „Iš vandens“ galerijoje „Ramybė“ Palangoje

Bent 70 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, o bent 70 proc. šiuolaikiško gyvenimo – irimasis didžiuoju pirštu juodojo veidrodžio paviršiumi. Nepaisant mirkimo vienoje eketėje, tuo pat metu galima būti visuose uostuose. Stebėti kitų kapitonų prišvartuotus gyvenimo atspindžius arba nuotraukomis ir grotažymėmis statyti savo švyturį. Kol tikrovė jungdamasi su kibernetika generuoja alternatyvias gyvenimų versijas, poetišką požiūrį į skaitmeninamą tikrovę žiūrovams primena menininkė Urtė Bimbaitė pirmoje savo personalinėje parodoje Lietuvoje – „Iš vandens“.

Kaip sufleruoja parodos pavadinimas, pagrindinė ekspozicijos darbų tema – vanduo. Urtės Bimbaitės darbuose ji atsiskleidžia per stichijos susisluoksniavimą nuo konceptualaus kūrinių turinio iki techninio jų atlikimo. Parodos ekspoziciją sudaro dvi dalys, jas jungia aerografijos ir akvarelės technikos. Čia dažas veikia per sąlytį su vandeniu, o jam išdžiūvus lieka kaip jo pėdsakas.

Linas Bliškevičius

Proklamacija

Rugsėjo 7 d., per Vilniaus galerijų savaitgalį, Kompozitorių namuose vyko diskusija „Kaip pagarsinti šiuolaikinį meną?“ Atrodo, kad pagrindinis taip keliamo klausimo tikslas yra meno sujungimas su visuomene. Buvo minimos jau pabodusios mintys apie parodų aprašymų sudėtingumą, šiuolaikinio meno neįskaitomumą. Pabrėžtos esminės sklaidos problemos, vaizdų įtekstinimo galimybė. Kalbėta apie tai, kaip būtų galima pritaikyti reklamines strategijas, leidžiančias populiarinti šiuolaikinį meną. Atrodytų, kad viskas kultūros sferoje yra gerai ir visko joje pakanka, belieka galvoti tik kaip efektyviau prekiauti.

Akivaizdu, kad ne! Tai rodo ir rugsėjo 17 d. įvykęs kultūros darbuotojų protestas siekiant gyventi oriai. Protestas atrodė liūdnai: abstrakčios skanduotės, armonikos, dominavo regionų kultūros institucijų darbuotojai. Anot premjero, kultūros darbuotojų noras gyventi, o ne egzistuoti, neturi pagrindo. Iš minios performatyvumo estetikos pobūdžio buvo galima suprasti, kiek šioje valstybėje investuojama į kultūrą. Bet nekalbama apie esminius veiksnius, nulemiančius sunkią kultūros padėtį – socialinę atskirtį ir vis labiau spaudžiamą vidurinę klasę.

Rita Mikučionytė

Dariaus Žiūros projektas „Gustoniai“

Kai sulaukiau Dariaus Žiūros kvietimo dalyvauti pristatant jo tęstinį projektą „Gustoniai“ ir liepos 27–28 d. atvykti į Pasvalio rajone organizuojamas Gustonių meno dienas, gerokai nustebau. Taip, susitinkam Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kur abu dirbame, kartais persimetam keliais žodžiais, ir tiek.