Dailė

Jovita Ambrazaitytė

Onės Austėjos Maldonytės paroda „Desiccating“

Šiuolaikiniame mene procesualumo idėja dažnai pasitelkiama kaip viena iš galimų strategijų, tačiau Onės Austėjos Maldonytės paroda „Desiccating“ ją išskleidžia kaip esminį kūrinio veikimo principą. „Editorial“ erdvėje pristatomas kūrybinis procesas nėra simboliškai imituojamas. Jis tiesiog vyksta. Lyg būtų sąmoningai atsisakyta galutinio kūrybinio rezultato logikos ir vietoj jos paleistas lėtas irimo mechanizmas.

Agnė Narušytė

Ramūno Almino paroda „Absoliuto šviesoje“ galerijoje „Artifex“

Įėjus į galeriją, jos šeimininkė paduoda lupą: „Autorius ir kuratorė nori, kad žiūrėtumėte taip.“

Rokas Dovydėnas

Mindaugo Navako ir Lisos Tiemann parodos

Nickas Cave’as keramiką atrado per kovido pandemiją. Kalbėdamas apie savo norą lipdyti, jis yra sakęs maždaug taip (cituojant ir verčiant iš atminties): „Man visada kėlė įtarimą muzikantai, kurie staiga pradėdavo kurti meną, – tai atrodė kažkaip dirbtina. Todėl pasirinkau keramiką, kuri tarsi nėra joks „aukštasis menas“ – ji vis dar yra amatas.“ Ši mintis daug pasako ne tik apie patį Cave’ą, bet ir apie keramikos vietą kultūroje apskritai.

Birutė Pankūnaitė

Pagrindinė bienalės paroda „In Minor Keys“ ir nacionaliniai paviljonai

Protestais dramatiškai prasidėjusi megaparoda, kaip ir visas neramus šių dienų pasaulis, nežada ramybės ir poilsio. Čia nerasite „lėto kuravimo“, kurio galbūt tikėjotės perskaitę a.a. kuratorės Koyo Kouoh parodos koncepciją. Vargu ar jis ir įmanomas tokioje neapglėbiamoje meno dozėje. Neskaitant, aišku, kartkartėmis pasitaikančių eilėraščių ir menininkams adresuotų klausimų parodos gide („ką jums reiškia šviesaus atminimo Koyo idėjos?“).

Eglė Kazazajevaitė

„Zabolis Art Prize 2026“ konkurso finalininkų paroda

Jau trečias kartas, bet vis nepasiduodu – savo mintis ir kritiką reikšiu tol, kol mane kas nors išgirs. Praėjo metai, ir „Titaniko“ salėje vėl vyksta „Zabolis Art Prize“ paroda. Šįkart jos tema – „Vilniaus pokeris“. Gal kiek keistoka, nes, atrodo, prieš kelerius metus šio romano vėl sukelta banga lyg ir nurimo. Ši tema jau lyg ir turėjo būti aptarta, bet, matyt, kažkas „Zabolyje“ jautė, kad dar ne viskas išsakyta.

Danielė Čičinadzė

Pokalbis su menininke Aurelija Zaburaite

Mūsų skėčius draskantį ir kiaurai paltus košiantį gegužės rytą su bičiule menininke Aurelija Zaburaite susitinkame pasivaikščioti ir apžiūrėti jos personalinės parodos „Adata“ galerijoje „Namukas“. P(r)akalbinusios priešais galeriją esančioje Justino Vienožinskio dailės mokykloje budintį sargą, pasiskoliname raktą nuo galerijos. Atrakinusi girgždančias „Namuko“ duris, Aurelija įsileidžia vidun.

Valdovų rūmų inf.

2026 m. gegužės 25 d. vakarą į Viešpaties namus iškeliavo Romualdas Budrys (1933–2026), taip mylėjęs pavasarį...

Rita Mikučionytė

Paroda „Sodininkų mugė“ Pamėnkalnio galerijoje

Įprastai bet kurios rūšies mugėje žvalgomės, bandome susidaryti visuminį vaizdą, lyginame pasiūlą, po renginio ar jo metu ką nors įsigyjame. Parodos „Sodininkų mugė“ kuratorė, menininkė, kritikė Aistė Kisarauskaitė sukviečia menininkus, gyvenančius užmiestyje, leidžiančius laiką ar triūsiančius sodybose, pasidalinti kūrybinėmis „darymo su“, „tapimo su“ praktikomis. Tai atliepia šiandien mokslo pasaulyje aktualią mąstytojos Donnos Haraway simpoezės sąvoką apie bendrą kūrybinį veiksmą, kuris tarpusavyje susieja įvairias idėjas, rūšis, sistemas ir sudaro dinamišką santykių tinklą.

Aušra Kaminskaitė

Pokalbis su menininkėmis Agniete Janušaite-Vitkūniene ir Aurėja Jucevičiūte

Tekstilininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė kuria audiovizualinę instaliaciją „Es humanus“, kuri gegužės 23-iąją, Muziejų naktį, bus pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje. Projektas susieja tekstilę, projekcijas, garsą ir kūną, o jo centre – bandymas šiuolaikinio meno kalba permąstyti Basanavičiaus asmenybę. Viena iš instaliacijos ašių – bendruomenės įsitraukimas: kūriniui naudojami gyventojų dovanoti balti audiniai, virstantys simboliniu instaliacijos kūnu.

Rosana Lukauskaitė

Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“

Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.