Retrospektyvinė paroda „Netikėti nušvitimai“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.
Naujas santykis su santykių skauduliais MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“
Kaip jaustis, kai į tave meta daugiau nei 300 meno kūrinių? Tyčia! MO parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kuratorių komanda (Inga Lāce, Adomas Narkevičius ir Rebeka Põldsam) žaidžia stokos ir pertekliaus kontrastais. Nuo popierinių sienų į mus veržiasi monumentalios figūratyvinės tapybos gausa, kviečianti skirti bent keletą valandų apmąstymams ir sugrįžti dar – pagaliau tas luvriškas efektas Vilniuje, kai menas tave nugali kiekybe (beveik nenuolaidžiaujant kokybei). Apie nemažą dalį rodomų darbų būtų galima parašyti po atskirą apžvalgą (daugelis jau ir aptarti istoriškai, o štai dar nauja laiko perspektyva).
Parodoje „Ak-tas piešimas“
Nesitikėjau, kad kada teks apie tai rašyti. Argi geriau nevertėtų nepatogias temas apeiti lanku? Nepatogu... O kas tokio nepatogaus šviežieniškose emocijose? Aktas piešimas. Ak-tas piešimas... Kaip pozuotojų parodą aprašytų pati pozuotoja? Bet, Gerda, ar tau ne gėda skelbtis esant pozuotoja? Argi šis amatas negarsėja valkatomis, pigumu, orumo stoka ir iliuzija, kad prieš tau svetimus žmones apnuogindama kūną – netikėtai tampi mūza? Ne, nutilk, neteisinga. Ir vėl pernelyg susiasmeninai, pernelyg susireikšminai. Parodos aprašas nėra pretekstas tavo padrikam dienoraščiui plėstis. Čia privalai aprašyti meną.
Gasparo Zondovo ir Antono Lukoszevieze’s parodos Vilniuje
Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.
Broniaus Rudžio kūrybos paroda „Vaizdas vilioja vaizdą“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose
„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?
Arturo Bukausko paroda „Atriškite ir leiskite jam eiti“
Tamsi, metalinių pastolių porėtu kiautu padengta saugykla. Iškaba, įspėjanti atsargiai vaikščioti. Strypai ir vietomis tvarkingai, o pakraščiuose chaotiškai sumestos plieninės plokštės dengia beveik visą erdvę. Taip Arturo Bukausko parodoje „Atriškite ir leiskite jam eiti“ transformuojasi įprastai akinamai balta „Titaniko“ pirmo aukšto salė (parodos architektūrą kūrė Mindaugas Reklaitis). Kiekvienas žengtas žingsnis čia aidi, rėžiasi į plieninį kietą grindinį. Bet tai ne vienintelis garsas šioje šaltai tamsioje vietoje – visur pasklinda iš nežinomų šaltinių girdimas ūžimas, nejaukiai atsimušantis į visus metalu dengtos erdvės užkaborius (parodos garso takelio autorius Benas Buivydas).
Pokalbis su Dariumi Žiūra apie knygą „Diseris“ Vilniaus knygų mugėje
2017 m. Darius Žiūra apgynė meno daktaro projektą „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Darbas parašytas eseistine forma ir nepanašus į tyrimo rezultatus pristatantį akademinį tekstą. Ką tik Vilniaus dailės akademijos leidykla ir „Kitos knygos“ šį tekstą išleido kaip knygą, pavadintą „Diseris“. Čia publikuojame pokalbį su autoriumi, pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje.
Aros Radvilės tapybos paroda „Akmuo pienas širdis“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Netikėtas junginys: akmuo, širdis ir pienas. Tokio, maniau, gyvenime tikrai nesutiksiu. Niekada netoptelėjo, kad šie žodžiai gali turėti ką nors bendro. Ar tik aš to nematau? Gal skaitytojas regi sąsają? Bet šiuos tris žodžius pamačiau Užupio meno inkubatoriaus plakate – taip menininkė Ara Radvilė (Radvilė Juozapaitytė, g. 1995) nusprendė pavadinti savo asmeninę parodą. Pirmiausia turi imti nagrinėti ne meno kūrinius, bet sąvokas.
Apie Barbaros Kruger parodą Londono „Serpentine“ galerijoje
Po apsilankymo „Serpentine“ galerijoje, kur eksponuojama Barbaros Kruger (g. 1945) paroda „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“, mano draugas man sako: „...bet juk čia ne menas, tai greičiau antropologinis ar socialinis tyrimas.“
Kitaip apie Aros Radvilės parodą „Akmuo pienas širdis“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Ar esam gyvi? Gyvenimas yra nuspėjamas tarytum dangaus fazės nakties skliaute. Jis keičiasi ir grįžta. Laimė, neviltis, pyktis, džiaugsmas – cikliški. Mūsų sąmonės srautas panašus į žiburių nutaškytą dangų. Kuo mes skiriamės nuo žvaigždžių? Ar visatos kontekste esam tik maža dulkelė, ar kažkas daugiau? Ar galim savo egzistenciją įrodyti? Šiuos klausimus kelia Užupio meno inkubatoriaus paroda „Akmuo pienas širdis“. Kaip autorei pavyksta į gyvybę pažvelgti kitu kampu?