7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Julija Selezniova

Visa laimė, kad gebame pasijuokti

Marko Mäetammo paroda „Sex, Death and Holy Moly“ „Meno parko“ galerijoje

„Šiandien gėdijamasi kalbėti apie mirtį ir jos kančias, kaip kadaise buvo gėdijamasi kalbėti apie seksą ir jo malonumus“, – dar 1975-aisiais savo žymiajame veikale „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“ rašė istorikas Philippe’as Arièsas. Jis akcentavo nesutapimą tarp „knyginės plepios mirties“ ir gėdingos bei tylios mirties realybėje.

Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Marko Mäetammo parodos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Senasis ir naujasis Vilnius

Festivalis, kompleksas ir paroda

Rugsėjo 18–20 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, vadovaujamas Jolantos Paškevičienės, pristatė artistinių iniciatyvų festivalį „Salve!“, skirtą Vilniui pasveikinti. Festivalio sumanymo aprašyme figūruoja apvalūs jubiliejiniai skaičiai – tai ir artėjantis sostinės 700 metų jubiliejus, ir birželį COVID-19 sutrikdyta Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės 140 metų gimimo sukaktis. Visa tai, žinoma, yra svaru, tačiau man šis muziejus ir Marija Piaseckaitė-Šlapelienė pirmiausia reikšmingi kaip moteriškasis Vilniaus naratyvas, ryškiai įsiterpiantis į labai maskulinišką pasakojimą, pradedant kunigaikščiu Gediminu, baigiant signatarų balkonu, į kurį nė vienos tėvynę kūrusios neįleido nei Nepriklausomybės aktą skelbiant, nei jo jubiliejų prieš kelerius metus minint. O visuomenininkių vaidmuo valstybę kuriant, puoselėjant ir vėliau gyvastį okupacijos metais palaikant itin reikšmingas, vis labiau viešinamas tik pastaruoju metu. Todėl festivalis „Salve!“ ir visa muziejaus veikla yra tarsi šios istorijos dalies gyvasis liudijimas, turintis ryškų visuomeninį skambesį.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.
Atidarymo ceremonijos metu buvo iššautos trys salvės iš senovinės patrankos. Organizatorių nuotr.
Atidarymo ceremonijos metu buvo iššautos trys salvės iš senovinės patrankos. Organizatorių nuotr.
Organizatorius ir kūrėjas Kristijonas Siparis praneša apie festivalio atidarymą. Organizatorių nuotr.
Organizatorius ir kūrėjas Kristijonas Siparis praneša apie festivalio atidarymą. Organizatorių nuotr.
Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius ir saksofonų kvartetas „Keturi vėjai“. Organizatorių nuotr.
Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius ir saksofonų kvartetas „Keturi vėjai“. Organizatorių nuotr.
Aušros Jasiukevičiūtės kūrinys „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. „Kai protas žvelgia į save“. Organizatorių nuotr.
Aušros Jasiukevičiūtės kūrinys „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. „Kai protas žvelgia į save“. Organizatorių nuotr.
Daiva Kairevičiūtė, „Rašytoja Lazdynų Pelėda (Neringa Varnelytė)“
Daiva Kairevičiūtė, „Rašytoja Lazdynų Pelėda (Neringa Varnelytė)“
Saulės Degutytės spektaklis „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“. M. Krištopaitytės nuotr.
Saulės Degutytės spektaklis „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“. M. Krištopaitytės nuotr.
Darius Žiūra, parodos „Aukso amžius“ fragmentas. R. Šileikos nuotr.
Darius Žiūra, parodos „Aukso amžius“ fragmentas. R. Šileikos nuotr.
Lijana Šatavičiūtė

Geometrija pagal Feliksą

Felikso Jakubausko paroda „Apskritimas-kvadratas-trikampis“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Į 28-ąją Felikso Jakubausko individualią parodą (Vokiečių g. 2), kurioje eksponuojami naujausi darbai, kviečia pabrėžtinai schemiškas, iki geometrinio brėžinio redukuotas plakatas: juodame fone ryškėjantys apskritimo, kvadrato, trikampio kontūrai. Ir elegantiškai plaukiantis parašas – felix. Šį parašą, žymintį kiekvieną tekstilininko darbą, pažįstame jau keturis dešimtmečius. Taip pasirašytus darbus gerai žino ne tik Europos, bet ir Amerikos bei egzotiškų Kinijos ir Pietų Korėjos meno gerbėjai. Nacionalinė kultūros ir meno premija, aukščiausi apdovanojimai prestižinėse tarptautinėse konkursinėse parodose, dalyvavimas keliuose šimtuose grupinių parodų – tai tik pabiri Jakubausko kūrybinės biografijos faktai, slepiantys intensyvų kūrybos procesą, išsiskiriantį menine kokybe ir neįtikėtinu produktyvumu.

Feliksas Jakubauskas, „Lūžtanti linija“. 2019 m.
Feliksas Jakubauskas, „Lūžtanti linija“. 2019 m.
Feliksas Jakubauskas, „Iš saulės ir lietaus“. 2020 m.
Feliksas Jakubauskas, „Iš saulės ir lietaus“. 2020 m.
Feliksas Jakubauskas, „Raudonas taškas“. 2020 m.
Feliksas Jakubauskas, „Raudonas taškas“. 2020 m.
Feliksas Jakubauskas, „Juodas mėnulis“. 2019 m.
Feliksas Jakubauskas, „Juodas mėnulis“. 2019 m.
Feliksas Jakubauskas, „Liepsnojanti gotika“. 2019 m.
Feliksas Jakubauskas, „Liepsnojanti gotika“. 2019 m.
Feliksas Jakubauskas, „Fosforo linija“. 2020 m.
Feliksas Jakubauskas, „Fosforo linija“. 2020 m.
Rita Mikučionytė

Šalia ir už tapybos

Povilo Ramanausko paroda „Keliaujantis potėpis: hibridai“ Pamėnkalnio galerijoje

Povilas Ramanauskas man yra tartum menininkas statytojas, laisvasis meno mūrininkas, jis nuosekliai renčia savuosius tapybos maldos namus, pasitelkdamas ryškiaspalvius, akrilo ir purškiamaisiais dažais dengtus skaidraus lankstyto plastiko paviršius. Šioje buveinėje apstu specifinių (ne)tapybinių objektų, tekstų, garsų, vaizdų, tarp kurių vyniojasi asmeninių pasakojimų gijos.

Povilas Ramanauskas,„Lankstus potėpis“, 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas,„Lankstus potėpis“, 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Išmanioji tapyba“.  2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Išmanioji tapyba“. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Šlykščioji tapyba“, 2020 m.  V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Šlykščioji tapyba“, 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“  2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“ 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“  2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“ 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Skrolinimas“. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Skrolinimas“. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“. V. Nomado nuotr.
Povilas Ramanauskas, iš parodos „Keliaujantis potėpis: hibridai“. V. Nomado nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Netvarumo būsena

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje (AV17)

Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas.

Dainiaus Liškevičiaus performansas atidarymo metu. L. Milkintės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus performansas atidarymo metu. L. Milkintės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus performansas atidarymo metu. L. Milkintės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus performansas atidarymo metu. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Kartais, bet nebūtinai

„Būkime herojais“ KKKC Parodų rūmuose

Tarptautinėje parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, bandoma iškristalizuoti šio laikotarpio KKKC kurtų projektų ir parodų patirčių esmę, aprėpti centro vystymąsi, lūžinius momentus, kai vyko transformacija, augimas, judėjimas nauja kryptimi (gal spirale), noras užčiuopti ateities perspektyvas ir pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio.

Andrus Joonas, instaliacijos „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“ fragmentas. D. Bielkausko nuotr.
Andrus Joonas, instaliacijos „Paminklas kapitalizmo aukoms, arba Baltas namas“ fragmentas. D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis). D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis). D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis).D. Bielkausko nuotr.
Performanso „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ fragmentas (Laima Kreivytė, Inga Galinytė, Denisas Kolomyckis).D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
D. Bielkausko nuotr.
Virginijus Kinčinaitis

Šventumo pėdsakai meno rinkoje

Kaip gimė Vincento van Gogho mitas

Kaip Vincento van Gogho legenda užvaldė protus ir vaizduotę, kodėl už jo kūrinius mokami šimtai milijonų eurų, kodėl būtent jis yra tikrojo menininko simbolis ir kaip ši legenda susijusi su meno rinka?

Vincent van Gogh, „Autoportretas su nupjauta ausimi“. 1889 m. Vincento van Gogho muziejus
Vincent van Gogh, „Autoportretas su nupjauta ausimi“. 1889 m. Vincento van Gogho muziejus
Vincent van Gogh, „Geltonas namas (gatvė)“. 1888 m. Vincento van Gogho muziejus
Vincent van Gogh, „Geltonas namas (gatvė)“. 1888 m. Vincento van Gogho muziejus
Agnė Narušytė

Ieškoti negalima rasti

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Kamilė Pirštelytė

Pilkos žemės smėlynuose

Kristinos Danilevičienės paroda „Pilka žemė“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Gamta yra kantri. Gamta yra kerinti. Ji visada kažkur greta, egzistuoja šalia mūsų – nuolat skubančių, bėgančių, bandančių suspėti su didmiesčių tikslais. Protarpiais mes pastebim ją: sparčiu žingsniu kulniuodami pro parką, stabtelėję ant tilto ir užsižiūrėję į sraunią upę, pro pravirus langus girdėdami išskrendančius paukščius. Gamta turi stiprų patyriminį efektą. Ji priverčia sustoti, suklusti, pabudinti smalsumą. Ir šios nuolat šalia mūsų egzistuojančios begalybės poveikis pasijunta net ir neišbaigtoje keramikoje, monumentalaus paveikslo plokštumoje. Tuo įsitikinu apsilankiusi naujoje menininkės Kristinos Danilevičienės parodoje „Pilka žemė“.

Kristina Danilevičienė, „Ledo žemė III“. 2017 m.
Kristina Danilevičienė, „Ledo žemė III“. 2017 m.
Kristina Danilevičienė, „Diskas“. 2014 m.
Kristina Danilevičienė, „Diskas“. 2014 m.
Kristina Danilevičienė, iš ciklo „Pamiršti daiktai“. 2012 m.
Kristina Danilevičienė, iš ciklo „Pamiršti daiktai“. 2012 m.
Kristina Danilevičienė, „Juodas kilimas“. 2012 m.
Kristina Danilevičienė, „Juodas kilimas“. 2012 m.
Kristina Danilevičienė, „Juodas objektas“. 2012 m.
Kristina Danilevičienė, „Juodas objektas“. 2012 m.
Kristina Danilevičienė, „Kelias“. 2014 m.
Kristina Danilevičienė, „Kelias“. 2014 m.
Kristina Danilevičienė,„ Maži upeliai“. 2018 m.
Kristina Danilevičienė,„ Maži upeliai“. 2018 m.
Kristina Danilevičienė, „Tyla“. 2018 m.
Kristina Danilevičienė, „Tyla“. 2018 m.
Helmutas Šabasevičius

Nerimastingos sielos

Baltiški simbolizmo dailės atgarsiai Nacionalinėje dailės galerijoje

2018-ųjų liepos viduryje, pakeliui į Avinjono festivalį stabtelėjus Paryžiuje, teko aplankyti paskutinę dieną Orsė muziejuje rodomą Baltijos šalių simbolistinės dailės parodą, kuriai buvo ilgai ruoštasi ir kuri tapo vienu svarbiausių nepriklausomybės šimtmetį mininčių Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrinių renginių Prancūzijos sostinėje.

Ferdinandas Ruščicas, „Rudens vėjas (Tuštuma)“. 1901 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuos.
Ferdinandas Ruščicas, „Rudens vėjas (Tuštuma)“. 1901 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuos.
Johann Walter (1869–1932), „Valstiečių mergaitė“. Apie 1904 m. Latvijos nacionalinio dailės muziejaus nuos.
Johann Walter (1869–1932), „Valstiečių mergaitė“. Apie 1904 m. Latvijos nacionalinio dailės muziejaus nuos.
Antanas Žmuidzinavičius, „Sielvartas“. 1906 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuos.
Antanas Žmuidzinavičius, „Sielvartas“. 1906 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuos.
Ferdinandas Ruščicas, „Nec Mergitur“. 1904–1905 m. LNDM
Ferdinandas Ruščicas, „Nec Mergitur“. 1904–1905 m. LNDM
Ferdinandas Ruščicas, „Auksinis kambarys“. 1913 m. LNDM
Ferdinandas Ruščicas, „Auksinis kambarys“. 1913 m. LNDM
Ferdinandas Ruščicas, fotografo Jano Bulhako emblema. 1912 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Ferdinandas Ruščicas, fotografo Jano Bulhako emblema. 1912 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Parodos „Laukinės sielos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Parodos „Laukinės sielos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Parodos „Laukinės sielos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Parodos „Laukinės sielos“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
  PUSLAPIS IŠ 104  >>> Archyvas