7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Jurgita Ludavičienė

Grafikos žemėlapis: pirmas bandymas

Projekto „Artspaudas“ Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje pirmoji paroda

Mūsų takioji modernybė todėl ir taki, kad nieko pastovaus čia nelieka: keičiasi net, regis, tvirčiausiai žinotų sąvokų, tokių kaip meilė, prieraišumas, saugumas, apibrėžimai. Ką ir kalbėti apie meno šakų apibūdinimus, kur vizualiųjų menų sritys jau senokai susiliejo su multimedija, kur bet koks skirstymas kartais atrodo ne tik beprasmis, bet netgi ir nekorektiškas. Tačiau greta tarpdisciplininio meno sėkmingai tebeegzistuoja antrą šimtmetį marinama tapyba, skulptūra ir grafika, visa tai eksponuojama meno mugėse ir perkama interjerams bei muziejams, todėl kelti klausimą – kas šiuo metu yra „tradicinės vaizduojamosios dailės“ sritys, regisi logiška.

Kristina Norvilaitė, „Asociacijos“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Asociacijos“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Šeima“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Šeima“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Dvi draugės muziejuje“. 2019 m. Autorės nuotr.
Kristina Norvilaitė, „Dvi draugės muziejuje“. 2019 m. Autorės nuotr.
Bendras ekspozicijos vaizdas. Autorės nuotr.
Bendras ekspozicijos vaizdas. Autorės nuotr.
Valentyn Odnoviun

Ukrainiečių įniršis Klaipėdoje

Ukrainos fotografija KKKC parodų rūmuose, arba Fotografijos šventės II dalis

Sovietmečiu Ukrainos ir Lietuvos fotomenininkų sąveika buvo labai produktyvi. Dažniausiai iniciatyvą rodydavo ukrainiečiai. Fotografai – Charkovo grupės „Vremia“ („Laikas“) nariai Borisas Michailovas, Jurijus Rupinas, Olegas Malevany ir Jevgenijus Pavlovas – važiuodavo pas lietuvių fotografus į Nidą ir Vilnių, domėjosi Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus ir Rimanto Dichavičiaus kūryba. XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Jurijus Rupinas persikėlė į Vilnų ir čia gyveno daugiau nei 30 metų iki mirties 2008-aisiais. Fotografų grupė iš Černivcių (miestas Ukrainoje) taip pat atvažiuodavo į Lietuvą. Čia, Lietuvoje, jie net sukūrė keturių fotografų grupę, kurią pavadino lietuvišku žodžiu „Keturi“, ir 1973 m. surengė savo pirmąją parodą Šiaulių fotografijos muziejuje.

Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Melničenko nuotr.

Jei staiga viskas sustotų

Pokalbis su menininke ir kuratore Akvile Anglickaite apie projektą „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje

Kodėl dabar yra svarbu kurti patyrimą, kai jo tiek daug siūlo pramogų, atostogų rinka? Kuo šis patyrimas kitoks?
Aš į patyrimo kūrimą žvelgčiau ne iš pramogų industrijos perspektyvos, kur yra aiškios taisyklės ir tikslai, o iš meno. Man pačiai stebint, kas vyksta šiuolaikinio vizualaus meno kontekste, gerokai trūksta šio aspekto, dėl to pojūčio kūrimas ar sąlygų sudarymas patirti meno kūrinį kūnu papildo tai, kas šiandien vyksta meno lauke. Tačiau šios parodos patyrimas neapsiriboja vien efekto kūrimu. Joje yra keletas sluoksnių, kuriuos žiūrovas, jei norės, galės sau atverti.

Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Projektp „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje akimirka. rengėjų nuotr.
Emilija Vanagaitė

Neužbaigtumui neatspari situacija

Paroda „Pabaigai atspari situacija“ projektų erdvėje „Atletika“

 

Šviežio dažų kvapo neskleidžiančioje, tačiau sąlyginai naujoje parodų erdvėje „Atletika“ vieną vėsų vakarą atidaryta paroda „Pabaigai atspari situacija“ (organizuota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Ten rodomas filmas savo turiniu lyg ir flirtuoja su hibridiškumo apibrėžtimi, tačiau tai tik neaiškūs signalai, veikiau blaškymasis, lyg stroboskopas pulsuojantis įvairiose medijose, bet tik tiek – pulsuojantis. Iš pirmo žvilgsnio visa paroda susideda iš vieno meno kūrinio – trumpametražio filmo. Tačiau kūrinys skaidosi į vis kitus įmanomus patalpos ir suvokimo kampus, yra statomas skirtingų menininkų, kurie sudėlioja jį pagal savo norus, išgyvenimus ar vizijas. Muzikos takelį kūrė Gailė Griciūtė, patį filmą – Thuy-Han Nguyen-Chi. Po trumpos ir jaukios prakalbos menininkės nurodo pasiimti ir papildomą tekstą, parašytą Mahsos Saloor, taip paversdamos filmą nevientisu, bet gana įtaigioje sintezėje keistai gyvenančiu organizmu. O įtaigumas ištirpsta ir pats sau prieštarauja: nebematant kūrinio prieš akis būtų galima net svarstyti, jog įtaigumas egzistavo tik dėl jau minėto šalčio sukaustymo. Atidarymo vakarą į kūrinį pirmiausia įsigilinu be jokio papildomo konteksto, tik šaltis kauluose ir filmas priešais. Nuovargis gana jaukiai įsupa mane į tai melsvai nudažytus, tai steriliai baltus ir tvarkingus kadrus ir aš, regis, pasiduodu savo pačios keistomis prieigomis kuriamai meditacijai. Ten sėdėdama savaip jaučiu, jog kūrinys man visai patinka, bet jau kitą dieną suprantu, kad man patiko ne jis, o tik asmeninės prieigos, ir peržvelgiu savo patirtį iš naujo, atkurdama ją iš atminties, tačiau ryškiai, ir eidama tam tikru nepasitenkinimo keliu. Suprantu, kad į šį kūrinį reikėtų žiūrėti per tris patirtis – kalbos, vaizdo, muzikinės kompozicijos. Ir tuomet toji įtaigioji sintezė staigiai pranyksta.

Thuy-Han Nguyen-Chi filmo fragmentas. Autorės nuotr.
Thuy-Han Nguyen-Chi filmo fragmentas. Autorės nuotr.
Thuy-Han Nguyen-Chi filmo fragmentas. Autorės nuotr.
Thuy-Han Nguyen-Chi filmo fragmentas. Autorės nuotr.
Thuy-Han Nguyen-Chi filmo fragmentas. Autorės nuotr.
Thuy-Han Nguyen-Chi filmo fragmentas. Autorės nuotr.
Laima Laučkaitė

Klajoklis, keliavęs pirmąja klase

Lasario Segallo paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

 

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Paskutiniais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.

Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Paulina Pukytė

Meno irgi buvo

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

 

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Parodos „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje fragmentas. N. Tukaij nuotr.
Kalbino Eglė Kuckaitė

Dvejopas jausmas

Pokalbis su Dubajuje gyvenančia menininke Loreta Bilinskaite-Monie

Ar galėtum mintimis grįžti į Londono Šv. Martyno meno ir dizaino mokyklą (St. Martins School of Art), kurią yra baigusios dabartinės meno žvaigždės: škotų tapytojas Peteris Doigas, Sara Rahbar, Teresa Nunes Alves de Sousa, Gilbert & George, Anthony Gormley ir daug kitų. Ką tu prisimeni iš mokyklos laikų?
Labai įsiminė pats patekimas į Šv. Martyno mokyklą. Turi nunešti savo portfolio ir palikti mokykloje. Tada gauni paštu pakvietimą, kad tau skirta 10 minučių darbo pristatymui. Ir žinodama, kad stojančiųjų yra 8000, o vietų tik 70, supranti, kad reikia labai išsiskirti. Niekada nemokėjau tapyti ar paišyti žmonių, net stodama į Vilniaus dailės akademiją gavau dvejetą iš piešimo. Supratau, kad galiu įstoti tik su gera idėja. Kalbėjau apie vaikystės atsiminimą. Mama pasakojo, kad ji buvo sekama ir mūsų namuose slėpėsi didelė nematoma ausis. Man tuomet buvo gal šešeri. Vaikiškoje vaizduotėje gimusi istorija išsivystė į idėją, kurią parodžiau ir pristačiau komisijai. Tai buvo iš keramikos išžiestos ausys. Jų daug. Ir aš jas iškabinau studijos kampe. Jos labai organiškai išaugo kaip grybai. Turėjau dar vieną projektą. Iškirpti kvadratėliai iš popieriaus ir išdėstyti kaip Raudonosios armijos linijos. Labai geometriškai. Visi vienspalviai, bet vienas kvadratėlis kitokios spalvos. Tai buvau aš. Ir po savaitės gavau atsakymą, kad įstojau!

Loreta Bilinskaitė-Monie, performanso „Al Sadu“ fragmentas, rodytas „Louvre Abu Dhabi“
Loreta Bilinskaitė-Monie, performanso „Al Sadu“ fragmentas, rodytas „Louvre Abu Dhabi“
Loreta Bilinskaitė-Monie, performanso „Al Sadu“ fragmentas, rodytas „Louvre Abu Dhabi“
Loreta Bilinskaitė-Monie, performanso „Al Sadu“ fragmentas, rodytas „Louvre Abu Dhabi“
Loreta Bilinskaitė-Monie, instaliacijos „Gijos kelionė“ fragmentas, rodyta „Venice Design“
Loreta Bilinskaitė-Monie, instaliacijos „Gijos kelionė“ fragmentas, rodyta „Venice Design“
Loreta Bilinskaitė-Monie, instaliacijos „Gijos kelionė“ fragmentas, rodyta „Venice Design“
Loreta Bilinskaitė-Monie, instaliacijos „Gijos kelionė“ fragmentas, rodyta „Venice Design“
Loreta Bilinskaitė-Monie prie darbo „Garbinimas“ („Worship“)
Loreta Bilinskaitė-Monie prie darbo „Garbinimas“ („Worship“)
Loreta Bilinskaitė-Monie, darbo „Garbinimas“ („Worship“) fragmentas
Loreta Bilinskaitė-Monie, darbo „Garbinimas“ („Worship“) fragmentas
Loreta Bilinskaitė-Monie, darbo „Garbinimas“ („Worship“) fragmentas
Loreta Bilinskaitė-Monie, darbo „Garbinimas“ („Worship“) fragmentas
Loreta Bilinskaitė-Monie, „Yves Saint Laurence rankinė ir chna“. 2008 m.
Loreta Bilinskaitė-Monie, „Yves Saint Laurence rankinė ir chna“. 2008 m.

Dailė

Kas įsiminė 2019-aisiais?

Atmintis nėra labai patikima, ji pilna užkaborių, klosčių, raukšlių ir randų, kur kas nors svarbaus būtinai pasimeta, o prisimenama, kai niekas nebeklausia ir nebeklauso. Tačiau nepaisant nieko, manėme, kad yra svarbu apžvelgti metus, aptarti, kas įsiminė, ko gaila, ką būtina paminėti, net jei ir nespėta aprašyti ir išanalizuoti, koks įvykių ir vardų audinys sugula istorijai. Labai dėkojame visiems atsišaukusiems, kūrusiems ir skaičiusiems.

„Saulė ir jūra (Marina)“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtoja. M. Krikštopaitytės nuotr.
„Saulė ir jūra (Marina)“, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laimėtoja. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tomaz Schlegl, „Melanija Trump“ Slovėnijoje. „Reuters“, B. Zivulovic nuotr.
Tomaz Schlegl, „Melanija Trump“ Slovėnijoje. „Reuters“, B. Zivulovic nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Po debesuotu skliautu

„Romantizmo amžius“ meno pažinimo centre „Tartle“

„Italijos dangus, kiek man patirti teko, / atrodo tartum ledas, mėlio nuskalautas. / Man šimtąkart mielesnis debesuotas skliautas“ – į Grovo ir Telimenos diskusiją apie įkvėpti menininką galinčią aplinką pono Tado lūpomis įsijungė Adomas Mickevičius (į lietuvių kalbą „Poną Tadą“ išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius).

Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893). Ar neateina? 1876. Pop., akv., pieštukas, baltalai
Mykolas Elvyras Andriolis (1836–1893). Ar neateina? 1876. Pop., akv., pieštukas, baltalai
Jonas Gotlibas Kislingas (1790–1846). Kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, 1817. Pop., ofortas, akvatinta
Jonas Gotlibas Kislingas (1790–1846). Kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, 1817. Pop., ofortas, akvatinta
Konstantinas Benediktas Antanas Kukevičius (1818–1840). Klausiant kelio, 1837. Drb., al.
Konstantinas Benediktas Antanas Kukevičius (1818–1840). Klausiant kelio, 1837. Drb., al.
Viljamo Šarpo (1749–1824) raižinys pagal vaškinę figūrą, sukurtą Katerinos Andras (1775–1860). Tadas Kosciuška, 1800/1855. Pop., vario raižinys
Viljamo Šarpo (1749–1824) raižinys pagal vaškinę figūrą, sukurtą Katerinos Andras (1775–1860). Tadas Kosciuška, 1800/1855. Pop., vario raižinys
Romanas Švoinickis (1845–1915). Provincijos menas, 1872. Drb., al.
Romanas Švoinickis (1845–1915). Provincijos menas, 1872. Drb., al.
Ekspozicijos fragmentas. Dž. Barysaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Dž. Barysaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Dž. Barysaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Dž. Barysaitės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, Ieva Pleikienė

Atšilimo kartos dailininkas

Antaną Kmieliauską (1932–2019) atsimenant

Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.

Antanas Kmieliauskas, Naujametinis sveikinimas. 1977 m.
Antanas Kmieliauskas, Naujametinis sveikinimas. 1977 m.
Antanas Kmieliauskas. I. Stanio nuotr. 2015 m.
Antanas Kmieliauskas. I. Stanio nuotr. 2015 m.
Iš kelionių po kalnus. Pirmas dešinėje – menininkas Vincas Kisarauskas, trečias – Antanas Kmieliauskas, penktas – kalbotyrininkas Vytautas Ambraziejus
Iš kelionių po kalnus. Pirmas dešinėje – menininkas Vincas Kisarauskas, trečias – Antanas Kmieliauskas, penktas – kalbotyrininkas Vytautas Ambraziejus
Saulė Kisarauskienė, Rita Kmieliauskienė, iš Australijos atvykusi paviešėti poetė Lidija Šimkutė, Antanas Kmieliauskas. Kisarauskų sodyboje, Bartelių kaime
Saulė Kisarauskienė, Rita Kmieliauskienė, iš Australijos atvykusi paviešėti poetė Lidija Šimkutė, Antanas Kmieliauskas. Kisarauskų sodyboje, Bartelių kaime
Antanas Kmieliauskas, Šv. Kristoforo paminklas. 1959 m.
Antanas Kmieliauskas, Šv. Kristoforo paminklas. 1959 m.
Vaizdas iš parodos Antakalnio galerijoje „Žinomas nežinomas“, skirtos Antanui Kmieliauskui atminti. 2019 m.
Vaizdas iš parodos Antakalnio galerijoje „Žinomas nežinomas“, skirtos Antanui Kmieliauskui atminti. 2019 m.
Vaizdas iš parodos Antakalnio galerijoje „Žinomas nežinomas“, skirtos Antanui Kmieliauskui atminti. 2019 m.
Vaizdas iš parodos Antakalnio galerijoje „Žinomas nežinomas“, skirtos Antanui Kmieliauskui atminti. 2019 m.
Vaizdas iš parodos Antakalnio galerijoje „Žinomas nežinomas“, skirtos Antanui Kmieliauskui atminti. 2019 m.
Vaizdas iš parodos Antakalnio galerijoje „Žinomas nežinomas“, skirtos Antanui Kmieliauskui atminti. 2019 m.
  PUSLAPIS IŠ 95  >>> Archyvas