Dailė

Monika Krikštopaitytė

Trumpos trijų parodų Vilniuje recenzijos

Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau.

Karina Simonson

Afrikos šalių paviljonai 58-ojoje Venecijos bienalėje

Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.

Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.

Linas Bliškevičius

Tapybos ir fotografijos santykis Donatos Minderytės parodoje „Vartų“ galerijoje

Kai buvo išrasta fotografija, apie tai išgirdęs tapytojas akademistas Paulis Delaroche’as sakė: „Nuo šios dienos tapyba mirusi.“ Daugelį amžių mene dominavusią mimetinę tradiciją dabar buvo galima išpildyti pasitelkus technologiją. Ji pakeitė tapybą, nes šiai nebeliko prasmės tarnauti tikrovei, ir „jau 1855 m. Antoine’as Wiertzas pasveikino fotografiją kaip tarpininką, kuris leidžia menininkams susitelkti į filosofinius meno aspektus“. Paskelbta pirmoji tapybos mirtis reiškė, kad reprezentacijos funkciją geriau atliko pati gamta, piešdama ant jautraus paviršiaus. Bet fotografija vis dar stokojo spalvos ir neturėjo to, kas esminga tapybai, – subjektyviojo dėmens. Vaizduotę ir klaidas pakeitęs fotografinis faktas ištirpina charakterį, o dėl per didelio smulkmenų kiekio kūrybai nesuteikia mąstymui būdingo pavidalo – vieną akį turinti kamera neteisingai perteikia suvokimą, nes „protas filtruoja ir akcentuoja“.

Kristina Pipiraitė

Tarptautinė juvelyrikos meno paroda „Gintaro kambarys“ Klaipėdoje

Pirmiausia įžengę į galeriją pamatome groteskišką, puikiai apšviestą, ant virvelės kybančią galvą. Ši siurrealistinė pamėklė – Sandros Malaškevičiūtės specialiai šiai parodai sukurtas darbas „Gintaro akių šviesa“. Jis puikiai pasitarnauja pagrindiniam rengėjų tikslui – reprezentuoti šiandienos profesionalios gintaro juvelyrikos padėtį šalyje bei kitų Baltijos šalių kontekste per žymiausių šių dienų Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkų kūrybą. Parodą surengė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, čia ji ir rodoma (Didžioji Vandens g. 2, 3 a.).

Laima Laučkaitė

Mariana Veriovkina „Lenbachhaus“ muziejuje Miunchene

„Griuvo“ paskutinė vyriškojo modernizmo tvirtovė Vokietijoje, Miuncheno „Lenbachhaus“ muziejuje, nes spalio 21 d. jame atidaryta paroda „Gyvenimo žmonės. Aleksejus Javlenskis ir Mariana Veriovkina“ (Lebensmenschen. Alexej von Jawlensky und Marianne von Werefkin). Frazę „griuvo tvirtovė“ šiuo atveju reikia paaiškinti. Muziejus įsikūręs Miuncheno tapytojo Franzo Lenbacho rezidencijoje, jis buvo garsiausias ir turtingiausias XIX a. pabaigos dailininkas Vokietijoje, tapęs Bismarko, karalių, aristokratijos, naujųjų kapitalistų portretus, už juos gaudavęs pasakiškus honorarus.

Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Violetos Adomaitytės paroda „Vanduo“ VDA galerijoje „Argentum“

Violetos Adomaitytės juvelyrikos parodoje „Vanduo“ daug žydėjimo ir gausos, gamtos pilnatvės bei rafinuotų, elegantiškų augalijos formų. Pratinantis prie jau belapio rudens ir artėjančios baltos žiemos tylos, augalijos gausos ženklai Adomaitytės kūriniuose nuteikia sentimentaliai ir jaukiai, gali ilgai grožėtis šiuolaikiškai interpretuojamomis žmogaus ir gamtos vienovės idėjomis, augaliniu simbolizmu, įkūnytu menininkės kaklo papuošaluose, žieduose bei auskaruose.

br. Mindaugas Slapšinskas OP

Ieškant šiuolaikinės bažnytinės dailės įtaigumo

Bažnyčia jau seniai nebėra meno mecenatė, vieta, kur gimsta naujos meno idėjos, kur dailininkui leidžiama žengti žingsnį į priekį, kurti ir palikti savo pėdsaką. Ką ten mecenatė?! Bažnyčia ne tai kad nebėra mecenatė, ji šiandien labiau asocijuojasi su institucija, net ir mene bijančia naujumo, menkai ką išmanančia apie šiandienos meną, jo paieškas ir daug saugiau besijaučiančia iki koktumo saldžiame art sulpicient šešėlyje.

Danutė Zovienė

Jūratės Mykolaitytės paroda

Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaryta vilnietės tapytojos Jūratės Mykolaitytės kūrinių paroda šioje galerijoje – ne pirmoji. Dailininkė ne kartą čia eksponavo kūrinius ir viena, ir su tapytojais Algirdu Petruliu (1915–2010) bei Klaudijumi Petruliu (1951–2014). Ir nors meninio stiliaus prasme šie trys menininkai buvo labai skirtingi, jie sudarė savotišką kūrybinę bendraminčių sąjungą. Dabar Jūratė Mykolaitytė savo tapybos drobes eksponuoja viena. Ir kaskart jos paroda tampa įsimintinu įvykiu.

Erika Grigoravičienė

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

Spalio pradžioje atidaryta trečia didžioji MO muziejaus paroda skirta permąstyti paskutiniam XX a. dešimtmečiui, jo menui, kultūrai, subkultūroms, medijoms ir kasdienybei. Prieš tai veikusioji („Gyvūnas – žmogus – robotas“) plėtojo hibridinės visuomenės idėjas biologinės ir dirbtinės gyvybės rūšių sąveikos aspektais. Naujoji – „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ – pasakoja, kaip iškovotos politinės laisvės sąlygomis „iš unifikuotos masės“ ėmė rastis naujos žmogiškųjų individų rūšys ir, norėdamos išlikti, ėmė „burtis į tinklus ir kurti savo tapatybę“. Ji atvira ir hibridinė ne tiek turiniu, kiek raiškos būdais.

Rita Mikučionytė

Marijos Šnipaitės paroda „Snūdas“ VDA galerijoje „Artifex“

Mano manymu, Marija Šnipaitė yra viena talentingiausių pastarojo dešimtmečio jaunųjų skulptorių. Jos kūrybos kelias atrodo labai kryptingas: mokslai Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, po to – skulptūros bakalauro ir magistro studijos VDA, stažuotė Štutgarto menų akademijoje Vokietijoje. Nuo 2011 m. M. Šnipaitė dalyvauja parodose, yra surengusi ne vieną įsimintiną ekspoziciją LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“, Kauno galerijoje „POST“, galerijoje AV17, su kuria iki šiol nuolat bendradarbiauja.