Dailė

Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Petro Stausko (1919–2003) šimtmečiui

Kiekvienos kartos meno skaitymo būdai kinta, o laiko perspektyva suteikia daugiau galimybių kalbėti apie asmens pasirinkimus sistemoje ir į gerai pažįstamus dalykus pažvelgti kitomis akimis. 100-osios gimimo metinės – standartinė, bet labai svari ir iškilminga proga kalbėti apie vieną įsimintiniausių XX a. antros pusės Kauno meno pasaulio atstovų, ilgametį M.K. Čiurlionio muziejaus direktorių Petrą Stauską, jo kūrybą ir vadovavimo muziejui epochą.  

Aistė Kisarauskaitė

Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje

 

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Linas Bliškevičius

Apie išgyvenimus parodoje „Mūsų asmenukė“ MO muziejuje

 

Menininką galima suvokti kaip jaunuolį, kuris įsimylėjo savo mentalinį atvaizdą vandenyje ir panoro jį įamžinti, kad ne jis vienas galėtų pasidžiaugti jo dailumu. Sodri to išraiška yra autoportretas, selfis ar tiesiog kūrinys. Tačiau kodėl jaunam žmogui to prisireikia? Gal visuomenė kelia per aukštus reikalavimus, sureikšmina klaidas ir šiaip visuomet nepatenkinta, todėl reikia priešintis kuriant savo tikrovę? Ar aš darau tą patį? Ir apskritai, kam viso to reikia? Iškart ir meldžiu atleidimo už šią dėmesio nevertą tiradą, o menininkus tik skatinu toliau užsiimti ta pačia veikla, kuria jie dėl pašaukimo užsiima.

Rosana Lukauskaitė

Paroda „Sekcija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose

Sekcijos dabar dažnai linksniuojamos parodų koncepcijose: pernai namų galerijoje „Trivium“ veikė paroda „Sekcija“, o KKKC Parodų rūmų fojė interjere lankytojus dabar pasitinka autentiški sovietinius laikus menantys svetainės baldai. Tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ įvadinė paroda „Sekcija“ (kuratoriai Saulius Bertulis ir Danius Drulys) kalba ne tik apie baldą, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai „išeksponuoti“ visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio, bet apie meno organizacijų vidinį skirstymą sekcijomis – parodoje dalyvauja LDS skulptorių, bet ne tik, sekcijų nariai su skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais.

Kristina Pipiraitė

Karinos Kazlauskaitės konceptualaus meno paroda „NamasNamai“ Rokiškio krašto muziejuje

 

Perskaičius pavadinimą „NamasNamai“ nejučia pagauni save vartant jį mintyse tarsi Erno Rubiko mechaninį galvosūkį, mėginant sudėlioti išsibarsčiusius spalvotus kvadratėlius į vietą. Kad nušvistų visą plokštumą dengianti užrašo spalva. Iš anksto buvo aišku, kad Karinos Kazlauskaitės minties vingiai, novatoriški kūrybiniai sprendimai ir drąsa eksperimentuoti bus išbandymas žiūrovui.

Rokiškio kraštovaizdžio muziejaus buvusios katilinės patalpoje vietoj pjuvenomis kimštų gyvūnų ir ragų laikinai buvo eksponuojamos Karinos Kazlauskaitės „iškamšos“: delikatūs, trapūs objektai ir instaliacijos, prikimšti asmeninių autorės patirčių ieškant savo identiteto ir savos erdvės. Menininkė iš atsiminimų traukia nuogą, nepagražintą kasdienybę, suteikdama jai progą kalbėti savo žargonu. Todėl jos objektai – labai asmeniški, spontaniški, savo išdėstymu ekspozicijoje paneigiantys chronologiją.

Monika Krikštopaitytė

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

Gražina Montvidaitė kalbina Niujorke gyvenantį menininką Julių Ludavičių

Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“

Povilas Ramanauskas

Pokalbis žinutėmis su menininkais Eimučiu Markūnu ir Remigijumi Treigiu

 

Šie du menininkai Kauno fotografijos galerijoje liepos 25 d. mėnesiui atvėrė parodą „Integracija“, kurią patys ir „kuravo“. Pokalbiai vyko per mesendžerį skubančios kasdienybės aplikoje. Pašnekovai jiems patogiu laiku, ryte, dieną, kur nors pakeliui arba vėlai vakare, esant progai atrašydavo, o aš laukdavau jų atsakymų. Vienas iš jų buvo mano mokytojas faktiškai, kitą taip pat laikau mokytoju, tad jų asmenybės ir kūryba man visad buvo artimos.

Sakoma, kad menas – tai bendravimo forma. Šiuo atveju, manau, bendravimas skleidžiasi parodos ekspozicija, kuri kviečia ne tik „integruotis“ į kūrinius apie miestą, bet ir rezonuojant tarpusavyje.

Kaip ir kada kilo mintis surengti šią paroda drauge?

Skaidra Trilupaitytė

Po paskaitos MO muziejuje

Šiandien neretai išgirstame apie kuriozinius nežmogiškos kūrybos atvejus. Komiškos situacijos ir anekdotiniai „YouTube“ vaizdeliai – išmanųjį telefoną elegantiškai maiganti beždžionė arba įmantrų piešinį vedžiojanti roboto ranka – išprovokuoja atitinkamas reakcijas. Žmogaus sąmonėje nuo seno glūdi ir „aukštesniojo“ kūrėjo įvaizdžiai, o juos Homo sapiens paprastai traktuoja gana rimtai.

Antropomorfizuoti vaizdiniai byloja nežemiškų dievybių – tariamų visatos kūrėjų – svarbą žmogaus vaizduotei; savo ruožtu archeologų ir kultūros tyrėjų aprašytą archetipinę totemų valdomo pasaulio sampratą šiandien keičia „už mus protingesnių“ mašinų naratyvai. Žmogaus galimybes tęsiančias ar pranokstančias būtybes – „nežmogiškuosius gyvūnus ir žmonių sukurtus organinius bei mechaninius padarus“ –  meno istorijos požiūriu mėgina analizuoti ir MO muziejuje veikianti paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kutarorės Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė).

Natalija Arlauskaitė

Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai suvenyrai“ Prospekto fotografijos galerijoje

„Mano šeimoje nieko tokio nenutiko“, – kartoja Carolle Bénitah apie savo parodą „Fotografiniai suvenyrai“. Nes pradurti ir išsiuvinėti, visiškai užsiūti veidai, iškirptos galvos ir figūros, kruvinais blizgiais karoliukais išnaikinti fotografijų fragmentai rutininę šeimos fotografiją paverčia aistrų ir paslapčių arena. Iš akių išeina ir tarp veidų pakimba šilkinio siūlo kraujagyslės, nenumatyto erotiškumo suteikia bižuterijos lašai, uždengiantys motinos veidą ir mažos mergaitės tarpukojį įprastoje tėvo, motinos ir dukrytės nuotraukoje, auksinis lietus ir išsiuvinėja, ir išduria laimingos poros akis, apakina ją.