Dailė

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovu Arūnu Gelūnu

Su garbiu pašnekovu susitikome gegužės 18 d. – Tarptautinę muziejų dieną. Iškart buvo aišku, kad visko, kas svarbu ir įdomu, aptarti nespėsime, tad telkėmės į svarbiausius, per kiek daugiau nei metus vadovavimo nuveiktus darbus ir aktualijas.

Aistė Paulina Virbickaitė

Mindaugo Navako paroda „Porcelianas“ galerijoje (AV17)

 

Galerijoje (AV17) veikia Mindaugo Navako paroda „Porcelianas“. Ji atsidarė iškart po griežto karantino, tačiau tai tik aplinkybių sutapimas – tiesiogiai su pandemija ji neturi nieko bendro. Bet laikas itin tinkamas. Ši paroda – vitaminas po visuotinės karantininės racionalizacijos, paklusimo nurodymams ir kaukėtų veidų gatvėse monotonijos.

Asmeniškai aš Navako kūrybą kaip vitaminus vartoju jau senokai. Mat begyvenant vis pasitaiko užklimpti ar įsisukti į abejonių ir baimių ratą. Tuomet labai reikia ko nors, kas pasakytų: jei jau sugalvojai, tai eik dabar ir padaryk. Būtent taip ne kartą yra suveikę Navako darbai. Pavyzdžiui, „Kablys“ ant buvusių Geležinkeliečių rūmų: šmaikštus pafantazavimas fotomanipuliacijoje, galiausiai tapęs tikru geležiniu kabliu pastato fasade – be jokio tikslo ar svarbios žinios. Kadangi be keistų idėjų sustoja tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenimas, manau, tai yra svarbiausias paminklas Vilniaus mieste, paminklas keistoms ir neįvykdomoms, bet vis tiek įgyvendintoms idėjoms.

Lijana Šatavičiūtė

Keramikos parodos Vilniuje

Po ilgesnės pertraukos duris atveriančios dailės galerijos pradžiugino keramikos meno mėgėjus. Į Onos Grigaitės parodą „Saulėlydis“ balandžio paskutinėmis dienomis pakvietė „Artifex“ galerija, o Šv. Jono gatvės galerijoje nuo gegužės 14 d. pristatytos Gvido Raudoniaus ir Laimos Bazienės keramikos parodos. Visi trys autoriai labai skirtingi, todėl atsirado galimybė palyginti nevienodos gyvenimiškos patirties ir mąstysenos menininkų kūrybą.

„Artifex“ galerijoje iškart patenki į Onos Grigaitės pasaulį, kurį apibūdintum kaip labai emocingą, grįstą naratyvu, prasminėmis potekstėmis, rafinuotu, kone atvirukišku dailumu, slepiančiu gilesnę autorę dominančio reiškinio prasmę. Kiekvienas Grigaitės viešas pasirodymas – jau įvykis. Prieš kelerius metus po ilgesnės tylos ji su trenksmu grįžo į meninį gyvenimą siužetinėmis ekspozicijomis, aprėpiančiomis visą galerijų erdvę. Žaisminga lietuviškų politinių realijų refleksija („Eskizas politiniam trileriui: mūsų miške nieko naujo“) 2016 m. galerijoje „Artifex“, po metų galerijoje „Akademija“ – aukos prasmės (gal dviprasmybės) interpretacija („Paaukota?“).

Linas Bliškevičius

Dar kartą apie parodą Šiuolaikinio meno centre

Pasaulį gerai apibūdina garsus politikas Donaldas Rumsfeldas. Viena jo politinio gyvenimo formulė, atsispindėjusi ir jo autobiografinės knygos „Žinomi ir nežinomi: memuarai“ (2012) pavadinime, skamba taip: „Ataskaitos, sakančios, jog kažkas neįvyko, mane visuomet domino, nes, kaip mes žinome, yra žinomi žinomieji; yra mums žinomi dalykai, apie kuriuos mes žinome. Mes taip pat žinome apie dalykus, kurių mes nežinome; kitaip tariant, mes žinome, kad yra dalykų, kurių mes nežinome

Monika Krikštopaitytė

Apie muziejaus lankymą su kaukėmis

Lietuvos dailės muziejaus, kuris ne taip seniai tapo Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi, padalinyje prie Vilnelės ir Neries santakos (Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje) veikia paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“, kurią savo vaikui anonsavau kaip „einam pažiūrėti lobių“. Iškart sutiko ir nenusivylė. Muziejaus rimtis kaip kontrastas iš karantino išsiplėšusioms parko minioms sukaustė paslaptimi, mus pasitiko kariškiai. Galima buvo pasijusti it pasienyje, tik pareigūnai pasirodė šventiškai malonūs. Nors jų akys šypsojosi, vis tiek visus vertė pasitempti. Iš svilinančio sekmadienio pakliuvome į tamsą, kur atskiruose langeliuose žėri auksas.

Rosana Lukauskaitė

Klaipėdos atvejis

Lietuvos dailininkų sąjungos skyrius (Klaipėdos galerija) gegužės mėnesį socialinių tinklų platformose pristato virtualią savo narių parodą „(SAVI)izoliacija“. Karantino metu įprastą rutiną pakeitė socialinis atsitolinimas, izoliacija, įvairūs ribojimai, iki nulio susitraukęs viešasis gyvenimas ir nerimas dėl ateities. Mokslininkai teigia, kad net ir geriausiu atveju persirgti teks didžiajai daliai visuomenės, o perkamiausių knygų sąrašuose dabar karaliauja A. Camus romanas „Maras“... Gyvenimas vis dėlto eina į priekį, o menininkai nesiliauja kūrę. Įkvėpti nuo jūros atneštos pavasario gaivos, Klaipėdoje gyvenantys ir dirbantys kūrėjai (Dalia Čistovaitė, Toma Šlimaitė, Gražina Eimanavičiūtė, Daiva Ložytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Saulė Želnytė ir Algirdas Bosas) nusprendė praverti savo izoliacijos duris ir bent virtualiai pasidalinti keistojo laiko kūriniais.

Linas Bliškevičius

Apie Kazimiero Brazdžiūno paveikslą „Oh my god!“

Krykštaujanti ryto saulytė, skaisčiai mėlynomis akimis pažvelgianti į tik pabudusį ryškiai žalią lauką ir į ją atsisukančias, užsimiegojusias gėlytes. Besisukančio gamtamylio vėjo malūnėlio fone teletabius budina malonios pasaulio dvasios balsas: „Iš tolybių, už kalnų, paskubėkit, bus smagu.“ Iš žemės išlendantis garsiakalbis praneša gerąją naujieną – atėjo „Teletabių valanda“.

Ingrida Korsakaitė

In memoriam Andrzej Strumiłło (1927–2020)

Prieš pat šv. Velykas mus pasiekė skaudi žinia – mirė žymus Lenkijos menininkas Andrzejus Strumiłło, nuėjęs ilgą ir kūrybingą gyvenimo kelią. Jis gimė 1927 m. Vilniuje, vaikystę praleido prie Žeimenos upės, Švenčionyse ar jų apylinkėse, iš kur buvo kilusi jo motina. Kurį laiką gyveno Vilniuje netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Gimtojo krašto vaizdai, gamta ir architektūra ugdė jausminį estetinį vaiko santykį su tikrove, išsaugotą iki žilos senatvės. Vėliau jo daugiabriaunį meninį pasaulėvaizdį formavo ir daugybė kitų pasaulinės kultūros veiksnių.

Kristina Pipiraitė

Birutės Stulgaitės „Erdvės kontūrai“ galerijoje „The Room“

Kiekvienas pasaulio menininkas savaip mato baltą drobę, darbo stalą, metalo gabalą ar popieriaus lapą, turi savo individualų kūrybos stilių. Tačiau turbūt visiems reikia ilgesnio ar trumpesnio „inkubacinio“ laikotarpio – laiko su savimi, kai apmąstoma idėja. Birutės Stulgaitės per kelis dešimtmečius susikaupusių piešinių paroda – tai unikali ir retai pasitaikanti proga stebėti dailininkės kūrybos vyksmą. Piešiniai tarytum išduoda žiūrovui magišką, dažniausiai už uždarų durų vykstantį kūrybos procesą. Tad paroda yra ne apie rezultatą, o apie tai, kas dar turi įgauti formą.

Apie nuotolinio mokymo ypatumus ir virtualias patirtis

Gyvenimas sustojo, bet mokytojai dirba toliau. Norėjome sužinoti, kaip sekasi menininkėms ir menotyrininkėms, dėstančioms meno mokyklose per karantiną. Apie darbą ir kūrybą ypatingomis sąlygomis kalbasi menininkės Kristina Inčiūraitė (dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje) ir Marija Šnipaitė (dirba Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje), dailėtyrininkė Rita Mikučionytė (dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje).