Dailė

Karolina Rimkutė

Paroda „Moi, non-moi“ galerijoje „Vartai“

Ne naujiena, kad į Lietuvą dažniausiai atkeliauja neįspūdingi pasaulinių meno įžymybių kūriniai, jeigu jų apskritai kas nors atveža. Finansų stygius ir menka auditorija, žemas kultūrinio švietimo lygis vietoj ikrų ir šampano tegali pasiūlyti kiaušinių ir alaus. Vis dėlto žymios pavardės pritraukia daugelį, tai yra gana sėkmingas būdas prisikviesti daugiau lankytojų. Todėl, pirmą sykį išgirdusi apie galerijoje „Vartai“ planuojamą parodą „Moi, non-moi“, truputėlį šyptelėjau – ar nebus tai kažkas panašaus į Salvadoro Dali parodą, prieš keletą metų vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro parodų rūmuose? Pasimokyta masalo strategija, kaip dar tuomet įvardijo Monika Krikštopaitytė („Genijaus peleninė ir gimnasto vienatvė“, 2014 02 14, 7md.lt)?

Viktoras Liutkus

In memoriam Romanas Vilkauskas (1949–2018)

Atrodo, tai buvo vakar: Plinkšių dvaro parkas, paežerė, dažai ir teptukai, kuklios drobelės ar kartono lapai, akvarelės su vasara trykštančios, sultingos Žemaitijos vaizdais, ilgos vakaronės, persunktos minčių ir kalbų apie meną ir menininkus, svajonės apie būsimą dailininko kelią.

Agnė Taliūtė

Platforma „Mažosios istorijos“ Kaune

Viešoji erdvė įprastai suvokiama kaip vieta užmegzti dialogą, racionalius debatus. Vis dėlto ji dažniau virsta visai ne sambūriu, o kovos lauku, kuriame žaidžia „didieji“ (valstybės institucijos, verslininkai, politikai) ir „mažieji“ (pavieniai piliečiai, bendruomenės), pamirštant įstatymus ar nerašytas „kiemo“ taisykles.

Louise Bourgeois ir Maria Lassnig apie kūrybą

Atsidarius XX a. meno raidai svarbių kūrėjų – Louise Bourgeois (1911–2010, Prancūzija), Marios Lassnig (1919–2014, Austrija) ir Marios Helenos Vieira da Silvos (1908–1992, Portugalija) – parodai „Aš, ne aš“ („Moi, non-moi“) galerijoje „Vartai“, pristatome kelias ištraukas iš interviu su jų mintimis apie piešimą ir kūrybą.

Justina Augustytė

Andriaus Zakarausko drobė „Raudonas potėpis“

Istorinis žanras tapyboje daugeliui siejasi su didelio formato daugiafigūrėmis kautynių scenomis ir atrodo tarsi anachronizmas šiuolaikinės tapybos kontekste. Tačiau pastaruoju metu šis žanras atgimsta, transformuojasi ir įgyja naujas, aktualias formas. Šiuolaikinėje Lietuvos profesionaliojoje tapyboje istorinio žanro interpretacijos vis dar retos. Andrius Zakarauskas – bene pirmasis tapytojas, ėmęsis tapybos priemonėmis vaizduoti gana nesenus 1991 m. sausio 13-osios įvykius.

Agnė Narušytė

VDA Nidos meno kolonijos paroda „Tamsos širdis“ apleistoje bažnyčioje

Nuo karščio sprunkantį keleivį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia mielai priglaudžia. Tik čia nepamatysi vitražų ir altorių – ji vis dar yra pusiau šventovė, pusiau daržovių ir vaisių sandėlis. Ramintojos erdvės buvo sudalytos perdangomis, į sienas įvarytos metalinės sijos, jos banguotas barokas sukaustytas kubais, prispaudusiais augalais puoštus kapitelius ir vilnijančius karnizus. Prie durų eksponuojamas Rūtos Janonienės tekstas primena naikinimų istoriją: XVIII a. statyta bažnyčia 1854 m. uždaryta, paskui paversta Šv. Andriejaus cerkve, XX a. pradžioje grąžinta katalikams, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atimta, jos interjeras sunaikintas.

Margarita Kozlova

Marijos Šnipaitės paroda „Atsitraukimas“ galerijoje AV17

Išgirdęs žodį kasdienybė, pirmiausia pagalvoji apie monotonišką rutiną. Bėgdami nuo jos keliamo nuobodulio nutolstame, prarandame glaudesnį ryšį su aplinka. Bet gal kasdienybė turi ir kitą pusę, o distancija gali ne tik atitolinti? Parodoje „Atsitraukimas“ menininkė Marija Šnipaitė tiria šią problemą, žvelgdama į ją iš kito rakurso. Autorė pasitelkia atstumą, norėdama įsižiūrėti į sąveikos tarp kasdienių objektų ir momentinio pastebėjimo neįprastumą ir užmegzti naują ryšį tarp žiūrovo ir kasdienybės.

Linas Bliškevičius

Skulptūros studentų „Pavasario paroda“ Vilniaus dailės akademijos Naujuosiuose rūmuose

Į Skulptūros katedrą Vilniaus dailės akademijoje kitų specialybių studentai neretai laido akmenis, o menininkas Giedrius Jonaitis net bandė susprogdinti ją videofilme „Karas“ (2010) kartu su kitomis Lietuvos kultūros „negerovėmis“. Tačiau šios katedros studentai negyvena XIX amžiuje. Pasikeitusios galimybės ir išlaisvintos praktikos leidžia jiems užsiimti, kuo tik jie nori. Taip, čia vis rečiau skamba kaltas, o dažniau girdimi puslapių vartymo garsai ar pokalbiai. Nors tai ir kelia antakius seno kirpimo ponams, bet produktyvumas matomas, o jį žymi tradicine tapusi „Pavasario paroda“.

Jurgita Ludavičienė

Retrospektyvinė Ramūno Čeponio paroda Vlado Vildžiūno galerijoje Jeruzalėje

Ramūnas Čeponis – neabejotinai vienas ryškiausių vidurinės kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų. Kartais atrodo, kad jo tapybos darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau ne, šioje tapyboje nerasime paviršinės ekspresijos. Menininkas nuosekliai, atkakliai ir kažkaip inteligentiškai (suprantu, jog šis žodis skamba senamadiškai ir gal netgi ne visai korektiškai, bet būtent jį norisi čia vartoti) kuria meditatyvias abstrakcijas. Tai anaiptol ir ne gesto tapyba, čia nėra plačių mostų ir teptuko šėlsmo ant drobės. Nors plačių glaistiklio brūkšnių daugelyje drobių rasti tikrai galima. Tačiau tas plokštumas ir faktūras formuojančios rankos judesys suvaldytas ir prislopintas, nes ne paviršinė ekspresija svarbiausia Čeponiui. Ir apskritai ne ekspresija. Ir paviršius svarbus tik tiek, kiek jis padeda įžvelgti turinį. Nes tai yra turinio tapyba.

Paulina Blažytė

Akvilės Anglickaitės paroda projektų erdvėje „Sodų 4“

Šiltas pavasario dienas leidžiant Vilniuje nejučia ima noras pabėgti į gamtą – vaikštant saulės užlietomis miesto gatvėmis apninka miškų, ežerų ir upių ilgesys. Todėl neturint galimybės ištrūkti smagu kartais nors trumpam save apgauti. Vieną iš tokių galimybių suteikė Akvilės Anglickaitės personalinė paroda „Kai tik jis palietė samanas, jo galia perėjo į mišką, ir medžių šaknys virto upėmis“ projektų erdvėje „Sodų 4“.