7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Rita Mikučionytė

Vaikystė ir mistika

Pokalbis su „VDA baigiamųjų darbų parodos 2024“ viena iš organizatorių, koordinatorių grupės vadove, „Artifex“ galerijos vedėja Justina Gražyte

Rita Mikučionytė: Pernai didžiulio dėmesio sulaukusi Vilniaus dailės akademijos (VDA) baigiamųjų darbų paroda šiemet jau tampa prasminga tradicija. Pamenu daugybę žmonių akademijos erdvėse, atvirus, jautrius pokalbius su jaunaisiais menininkais, patirtą didžiulį kūrybinės energijos srautą, įtraukusią meninių idėjų įvairovę. Šiemet jaučiuosi panašiai, bet kartu matau didžiulį organizacinio darbo indėlį – išskirčiau racionaliai išdėstytą ir paviešintą renginių programą, baigiamųjų darbų katalogą (https://vdagraduation.lt, netrukus pasirodys specialus leidinys, o skaitmeninis variantas su iliustracijomis bus akademijos svetainėje), besidarbuojančius savanorius, galimybę rinktis maršrutus. Su kokiais organizaciniais iššūkiais šįmet susidūrėte, kurie strateginiai veiksmai, kaip jau matote, pasiteisino?

Audrius Deikus, interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacijos instaliacija „KAM-24“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Audrius Deikus, interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacijos instaliacija „KAM-24“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Vilma Mackevičienė, „Virsmas“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Vilma Mackevičienė, „Virsmas“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Emilija Grigaliūnaitė, „Emi(I)sinis rūkas“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Emilija Grigaliūnaitė, „Emi(I)sinis rūkas“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Indrė Rybakovaitė, iš ciklo „Pokyčio erdvės“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Indrė Rybakovaitė, iš ciklo „Pokyčio erdvės“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Matas Gaučas, „Kambarys iš iliuzijų upės“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Matas Gaučas, „Kambarys iš iliuzijų upės“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Ivona Zigmantavičiūtė, „Siaubo vaisiai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Ivona Zigmantavičiūtė, „Siaubo vaisiai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Agnė Ragelytė, „Anapilio link“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Agnė Ragelytė, „Anapilio link“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kodėl aš tokia laiminga?

Po Meno kritikos apdovanojimų, po diskusijų, po susitikimų

Apie meno kritikus galvojame mažai – tai jie galvoja apie mus (menininkus, publiką, meno bendruomenę). Tai jie turi mums (gerai argumentavę!) pranešti apie vertas dėmesio parodas, išskirtinius įvykius, iškilius kūrėjus, seikėti grūdus nuo pelų, kai reikia, graudžiai atsikvėpti arba piktai šūktelt, pagirti ir pabarti. Pageidautina, kad tai darytų žmonėms suprantama, įtaigia kalba. Gerai, jei dar ir prajuokintų, bet svarbiausia, kad žodžiais įrėmintų, pakeltų ant pjedestalo ar ką nors painaus paverstų aiškesniu, vestų už rankos, pristatytų premijoms. Tai jie turi tapti ryšininkais tarp kūrėjo (muziejaus, kuratoriaus, autoriaus) ir žiūrovų... Kažką panašaus girdime kalbant, kai mėginami formuluoti lūkesčiai šiai profesijai.

Meno kritikos apdovanojimų laureatai: Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė, Jogintė Bučinskaitė, Ernestas Parulskis, Agnė Bagdžiūnaitė, Edvinas Grinkevičius, Laima Kreivytė, Ieva Gražytė, Marija Martinaitytė. A. Solomino nuotr.
Meno kritikos apdovanojimų laureatai: Ilona Mažeikienė, Regina Urbonienė, Jogintė Bučinskaitė, Ernestas Parulskis, Agnė Bagdžiūnaitė, Edvinas Grinkevičius, Laima Kreivytė, Ieva Gražytė, Marija Martinaitytė. A. Solomino nuotr.
Meno kritikos apdovanojimų rengėjai: Edvardas Šumila, Virginija Januškevičiūtė, Danutė Gambickaitė, Goda Aksamitauskaitė. A. Solomino nuotr.
Meno kritikos apdovanojimų rengėjai: Edvardas Šumila, Virginija Januškevičiūtė, Danutė Gambickaitė, Goda Aksamitauskaitė. A. Solomino nuotr.
Alfonsas Andriuškevičius ir publika. A. Solomino nuotr.
Alfonsas Andriuškevičius ir publika. A. Solomino nuotr.
Aurelija Maknytė

Pelenų akvarelės, ekranų vitražai

Aistės Kisarauskaitės paroda „Bona Sforca sako:“ VDA parodų salėse „Titanikas“[1]

 

[1] Tekstas parašytas Aistės Kisarauskaitės meno daktaro projekto „Daržo fenomenas. Daržas kaip meno praktika“ recenzijos pagrindu (Vilniaus dailės akademija, 2024 m. gegužės 24 d.).

Aistės Kisarauskaitės avataras – Karalienė Bona – kviečia į parodą, kuri yra daržas. Aptvertas galerijos sienomis, prižiūrėtas, ravimas, tręšiamas, genimas, valgomas, kitaip naudojamas. Daržas-paroda turėtų augti, jos autorė – daržininkė, sodininkė – turėtų ją auginti. Kaip teigia parodos autorė, auginimo džiaugsmui dokumentuoti labai tinka akvarelė.

Aistė Kisarauskaitė, „Tinkanti prie architektūros“. 2020 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Tinkanti prie architektūros“. 2020 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Bona Sforca sako:“, parodos vaizdas. 2024 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Bona Sforca sako:“, parodos vaizdas. 2024 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Bona Sforca sako:“, parodos vaizdas. 2024 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Bona Sforca sako:“, parodos vaizdas. 2024 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Solanum tuberosum*“, fragmentas. 2018 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Solanum tuberosum*“, fragmentas. 2018 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Solanum tuberosum*“, fragmentas. 2018 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Solanum tuberosum*“, fragmentas. 2018 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Liūdesys arba rožės tėvukui atminti II“, fragmentas. 2018 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Liūdesys arba rožės tėvukui atminti II“, fragmentas. 2018 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Bona Sforca sako:“, fragmentas. 2023–2024 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „Bona Sforca sako:“, fragmentas. 2023–2024 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „1 aras“, fragmentas. 2019 m. A. N. nuotr.
Aistė Kisarauskaitė, „1 aras“, fragmentas. 2019 m. A. N. nuotr.

Kometos švytėjimas

In memoriam Ievai Antanavičiūtei-Pleikienei (1971–2024)

Kai pagalvoju apie tave, Ieva, pirmiausia iškyla vaizdas iš mokyklos laikų. Tu stovi mokyklos stadione Vilniaus Lazdynų mikrorajone, tiesi ir pasiruošusi įveikti dar vieną kliūtį. Ką tik buvai nubėgusi kelis kilometrus ir net neatrodė, kad būtum sušilusi. Spyruokliuojanti eisena, lankstus jaunas kūnas šmėžavo kaip kontrastas mūsų nerangių paauglių būryje. Bėgimas tuo metu buvo tavo aistra, o vėliau to bėgimo buvo labai daug. Naktinės pamainos ligoninėje po mokyklos, nes buvo minčių studijuoti mediciną, nes tais laikais praktika atitinkamose įstaigose buvo privaloma.

Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė  S. Butrimienės nuotr.
Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė S. Butrimienės nuotr.
Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė  S. Butrimienės nuotr.
Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė S. Butrimienės nuotr.
Ievos Antanavičiūtės-Pleikienės sudarytos knygos „Gintautas Gavenavičius. Lino mūka. Flaxen Mysteries“ viršelis. 2009 m.
Ievos Antanavičiūtės-Pleikienės sudarytos knygos „Gintautas Gavenavičius. Lino mūka. Flaxen Mysteries“ viršelis. 2009 m.
Monika Krikštopaitytė

Antis už kampo

Pokalbis su parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ kuratore Jolita Liškevičiene

Paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–Dešinė“ rengiama dailininko Kęstučio Kasparavičiaus 70-ies metų jubiliejaus proga. Tai akstinas imtis veiksmo, bet turbūt be jokių datų galėtume drąsiai sakyti, kad autorius išskirtinis, tapęs ne vienos kartos vaikų ir su jais kartu skaitančių tėvų mylimu kūrėju, legenda. Ar jubiliejaus aplinkybė nors kiek lėmė jūsų kuruojamos parodos toną? Kaip galvojote tvarkytis su laiko tėkme?

Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Rokas Dovydėnas

Atpažįstama kartos tapatybė

Šiuolaikinės keramikos parodos galerijoje „Arka“

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ vyksta dviejų keramikių – Agnės Šemberaitės ir Eglės Einikytės-Narkevičienės – personalinės parodos. Autorės 1996 m. kartu su 14 kitų keramikos bakalaurų baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiandieną iš didelio kurso parodose dažniausiai matomas ketvertas – Rūta Šipalytė, Milena Pirštelienė, Agnė Šemberaitė ir Eglė Einikytė. Prisipažįstu, mane nustebino, kad asmenines parodas „Arkoje“ surengė tik dvi iš keturių. Matyt, jau tapo įpročiu pamačius didesnėje parodoje vienos iš autorių darbą dairytis kitų trijų, tarsi vienas kitą papildančių kūrinių. Bendrakursės keramikės suformavo atpažįstamą savo kartos tapatybę, ryškiai besiskiriančią nuo ankstesnių ir vėlesnių kartų.

Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Agnės Šemberaitės parodos „Baimės užkalbėjimas“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Eglės Einikytės-Narkevičienės parodos „Ribos“ fragmentas. V. Antanavičiūtės, C. Buonanno nuotr.
Jonas Petkus

Bijūnai ir tulpės

„Šedevro kambarys. Franso Halso evangelistai iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus kolekcijos“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Išeiti iš šešėlio, iš tamsos į oringą erdvę. Įsiveržti su energija, su gajumi, su pastangomis, džiaugsmais, nusivylimais, nepalaužiama jėga. Nesislėpti nuo nieko, jaustis visaverčiu, savo tikslus įamžinančiu. Stovėti tvirtai tarytum ryškus žiedas, siekiantis dangaus. Harmoningos būties dvelktelėjimas, o gal dieviškumo siekimas. Savas pėdsakas, sava žymė ir būtis pasaulyje – apie tai kalba Radvilų rūmų dailės muziejaus paroda „Šedevro kambarys“.

„Šedevro kambarys“, Jono Petkaus portretas à la Frans Hals. 2024 m.
„Šedevro kambarys“, Jono Petkaus portretas à la Frans Hals. 2024 m.
Helmutas Šabasevičius

(Ne)akademinis žvilgsnis

Paroda, skirta tapytojo Boleslovo Rusecko 200 metų jubiliejui

 

Didžiajame Lietuvos dailės istorijos pasakojime iki šiol buvo geriausiai žinomas vienas vilniečio tapytojo Boleslovo Rusecko (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) kūrinys – autoportretas: šiek tiek į šoną pasukta galva, prie krūtinės priglausta elegantiška ranka, juodi plaukai su keliomis neklusniomis sruogomis, įdėmus tamsių akių žvilgsnis. Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas“ atskleidžia daug iki šiol menkai žinotų detalių apie šį dailininką, ilgą laiką buvusį savo tėvo, garsiųjų „Pjovėjos“, „Lietuvaitės su verbomis“ ir kitų paveikslų autoriaus, Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), šešėlyje.

Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Autoportretas“. XIX a. vid. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Autoportretas“. XIX a. vid. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Karlo Briulovo portretas“. XIX a. II p. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Karlo Briulovo portretas“. XIX a. II p. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Peterburgo dailės akademijos profesoriaus A. Bruni portretas“. 1850 m. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Peterburgo dailės akademijos profesoriaus A. Bruni portretas“. 1850 m. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Žmonos portretas (Stefanija Karpavičiūtė-Ruseckienė)“. XIX a. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Žmonos portretas (Stefanija Karpavičiūtė-Ruseckienė)“. XIX a. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Žmonos portretas (Stefanija Karpavičiūtė-Ruseckienė)“. XIX a. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Žmonos portretas (Stefanija Karpavičiūtė-Ruseckienė)“. XIX a. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Žmonos portretas prie įėjimo į bažnyčią“. XIX a. LNDM7.
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Žmonos portretas prie įėjimo į bažnyčią“. XIX a. LNDM7.
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Mirštanti moteris (Pomirtinis žmonos portretas)“. XIX a. vid. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, „Mirštanti moteris (Pomirtinis žmonos portretas)“. XIX a. vid. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, alegorijos „Nemunas“ paruošiamoji draperijos studija kompozicijai „Neries susijungimas su Nemunu“. 1852-1853. LNDM
Boleslovas Mykolas Ruseckas, alegorijos „Nemunas“ paruošiamoji draperijos studija kompozicijai „Neries susijungimas su Nemunu“. 1852-1853. LNDM
Laima Kreivytė

Molyje užrašyta kelionė

In memoriam Onai Kreivytei-Naruševičienei

Keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė (1935–2024) man buvo viena pirmųjų menininkių, apie kurią išgirdau dar vaikystėje, – tėtis supažindino su savo pussesere. Onutė ir jos sesuo Zita Kreivytė buvo ryškiausi tikrų menininkių pavyzdžiai – kūrybingos, darbščios, mokančios iš įnoringų medžiagų sukurti nematytas formas. Vėliau Onutė ne kartą kvietė dalyvauti jos suburtų keramikos simpoziumų „Harmonija“ veikloje – kalbėtis su menininkais, aptarti darbus, rašyti tekstus. Prisimenu, su kokia meile ir šiluma ji kalbėjo apie kitų kūrinius, kaip skatino į keramikų bendruomenę jungtis jaunesnius kolegas. Tie simpoziumai dabar atrodo kaip didelės keramikų šeimos šventė – kai susirinkusieji džiaugėsi bendros ir kartu individualios kūrybos vaisiais. Tikiu, kad jie buvo svarbūs mūsų keramikos raidai.

Ona Kreivytė-Naruševičienė. Šeimos archyvo nuotr.
Ona Kreivytė-Naruševičienė. Šeimos archyvo nuotr.
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Bitininkas“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Bitininkas“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Metų vartai“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Metų vartai“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Ruduo“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Ruduo“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Užuovėja“
Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Užuovėja“
Benas Matijošaitis, „Vertigo“. 2023 m. A. N. nuotr.
Benas Matijošaitis, „Vertigo“. 2023 m. A. N. nuotr.
Andrėja Maiburovaitė, „Noriu atgimti nauju švariu žmogumi naujame švariame pasaulyje“. 2024 m. „Contour Art Gallery“ ir „Dūmų fabriko“ prizas. A. N. nuotr.
Andrėja Maiburovaitė, „Noriu atgimti nauju švariu žmogumi naujame švariame pasaulyje“. 2024 m. „Contour Art Gallery“ ir „Dūmų fabriko“ prizas. A. N. nuotr.
Deimantė Petkevičiūtė, „Chamutas“. 2023–2024 m. A. N. nuotr.
Deimantė Petkevičiūtė, „Chamutas“. 2023–2024 m. A. N. nuotr.
Gabija Pernavaitė, „Keistas akimirkos sraigtas, sūkuryje gyvenanti detalė žvilgsniu susibūrimas ilgas, bet menamas jau laikas“. 2024 m. A. N. nuotr.
Gabija Pernavaitė, „Keistas akimirkos sraigtas, sūkuryje gyvenanti detalė žvilgsniu susibūrimas ilgas, bet menamas jau laikas“. 2024 m. A. N. nuotr.
Gintarė Konderauskaitė, „Mirti, keltis, valgyti tortą, kaitintis saulėje“. 2024 m. Prizas už drąsą. A. N. nuotr.
Gintarė Konderauskaitė, „Mirti, keltis, valgyti tortą, kaitintis saulėje“. 2024 m. Prizas už drąsą. A. N. nuotr.
Indrė Rybakovaitė, „Šiauriniai Liepojos fortai“. 2024 m. I vieta. A. N. nuotr.
Indrė Rybakovaitė, „Šiauriniai Liepojos fortai“. 2024 m. I vieta. A. N. nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Arbatinė amžinai“. 2023 m. II prizinė vieta. A. N. nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Arbatinė amžinai“. 2023 m. II prizinė vieta. A. N. nuotr.
Liucija Pačkauskaitė, „Kalvelė, kur gyvena Norfos apsauginė“. 2024 m. Prizas už originalumą konceptualiai įvardinant tapybos grožį. A. N. nuotr.
Liucija Pačkauskaitė, „Kalvelė, kur gyvena Norfos apsauginė“. 2024 m. Prizas už originalumą konceptualiai įvardinant tapybos grožį. A. N. nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 150  >>> Archyvas