Dailė

Tautvydas Petrauskas

Sandros Strēle „Parodos, kurios neįvyko“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Nuo 2009-ųjų kasmet rengiamas Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas neabejotinai yra sveikintinas dalykas: dalyviams sukuriama galimybė būti pastebėtiems, ko pradžioje bene labiausiai ir reikia. Tai anaiptol negarantuoja tolesnės sėkmės, tačiau gali įžiebti pasitikėjimą ir norą eiti toliau. Latvių tapytoja Sandra Strēle konkurse dalyvauja nuo 2015-ųjų; po dvejų metų pavyko prasibrauti iki finalinio penkioliktuko, o po dar dvejų, 2019-iaisiais, – tapti laureate. Tolimesnes galimas diskusijas apie JTP konkursą padedant į šalį, norisi aptarti šiuo metu Kaune vykstančią dėmesio vertą Strēles tapybos parodą.

Giedrė Jankevičiūtė

In memoriam Osvaldui Daugeliui

2020 m. liepos 19 d. Kaune mirė dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. 

Osvaldas Daugelis gimė 1955 m. spalio 6 d. Naujamiestyje, mokėsi M.K. Čiurlionio ir J. Naujalio vidurinėse meno mokyklose, 1979 m. baigė dailės istoriją ir teoriją tuomečiame LSSR valstybiniame dailės institute ir pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Buvo šio muziejaus muziejininkas, Tapybos skyriaus vedėjas (1988), direktoriaus pavaduotojas (1988–1992), direktorius (1992–2019), Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos (nuo 1995), Tarptautinio olandų ir flamandų meno kuratorių tinklo (CODART) narys (nuo 2002). Paskelbė straipsnių apie M.K. Čiurlionio kūrybą, Lietuvos dvarų dailės rinkinius, sudarė parodų katalogų, albumų. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Lietuvos dailės kolekcijų istorija. 

Osvaldą Daugelį prisimena kolegė ir bičiulė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė

Telefono atmintyje tebeturiu birželio 23 d. susirašinėjimą su Osvaldu žinutėmis. Apie kosulį, dusulį, deguonies kaukę, kuri leido truputį pailsėti. Joninių naktį Osvaldas dar praleido paprastoje palatoje. Rytą jį perkėlė į reanimaciją, o liepos 19 d. ligos išsekintas kūnas atsisakė veikti. Nežinau, kodėl neištryniau šio susirašinėjimo ir kol kas ranka tam nekyla, nors protas sako, kad daug svarbiau džiaugtis laiku, kurį drauge praleidome parodoje „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“ jo ligos išvakarėse. 

Aurelija Maknytė

Laimos Kreivytės paroda „Laukiu“ VDA galerijoje „Artifex“

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

Virginijus Kinčinaitis

Picasso ir Kahnweileris – meno rinkos dvyniai

Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį – mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Piccasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Tačiau kokia šešėlinė skandalingojo ispano spindesio priežastis? 

Rosana Lukauskaitė

Paroda „Nuojauta“ Klaipėdoje

Liepos 3-iąją kavinėje „10 Tiltų“ (Turgaus g. 19, Klaipėda) atidaryta Neringos Poškutės-Jukumienės kuruojama paroda „Nuojauta“, kurioje dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai Agnė Matulionytė, Alfonsas Lekavičius, Gražina Eimanavičiūtė Kaščionienė ir pati Poškutė-Jukumienė. Nors tai toli gražu ne pirmoji kavinėje „10 Tiltų“ rengiama paroda, toks atidarymas – su gyva „Diskonektai“ muzika ir parodos kūrinių pristatymu – neeilinis. Kartu su menininkais praleistas parodos atidarymo vakaras susirinkusiems leido aptarti visus eksponuojamus kūrinius siejančios geros arba blogos ateities nuojautos temą: tai gali būti ir nekaltas kasdienio kvapnaus kavos puodelio lūkuriavimas eilėje, ir kiek nerimastingesnis ateities permainų nujautimas.

Viltė Visockaitė

Paroda „Augti tyliai“ VDA galerijoje „Akademija“

Dvi menininkės Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė vertina darbą dviese, jas tai skatina kurti, augti ir įsipareigoti. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. dviese atidarė bendrą parodą „Augti tyliai“, kurioje gvildenamas žmogaus ir gamtos santykis per laiko prizmę. Paroda padalinta į dvi dalis: pirmame aukšte eksponuojami grafikos darbai, o antrame – dvi nuraižytos klišės, augalų instaliacija, fotografijos, piešinys ir akvarelės. Nors pirmame aukšte estampai funkcionuoja kaip atskiri ir savarankiški kūriniai, kitiems reikalingas fragmentus sujungiantis ir įprasminantis pasakojimas.

Agnė Narušytė

Paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ MO muziejuje

Šįkart MO muziejaus „vinis“ – Peteris Greenawayʼus, kurio barokiškai tirštų filmų stengdavomės nepraleisti. Vos išgirdusi, kad jiedu su žmona Saskia Boddeke Vilniuje kuruos parodą, „pamačiau“ ant pasvirusio didžiosios salės grindų apskritimo patiektą kepto vyro kūną, tokį dailiai paskrudusį, apkaišytą žolelėmis ir vaisiais, iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989).

Martyna Jurkevičiūtė

Galerijos „White Cube“ projektas instagrame

Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją.

Emilija Vanagaitė

Auksės Miliukaitės paroda „Orakulas“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Atrodo, lyg dėl pasaulį užklupusio chaoso visi kartu nusprendėme nukelti pavasario atnešamą jausmą į vasarą. Džiaugtis jau beveik nužydėjusiomis gėlėmis, pagaliau atsiversti poeziją, gal net įsimylėti iš naujo, o tai daryti ne su pavasarine gaiva, o tropikus menančiu, dusinančiu karščiu, skabyti ramunėlę – myli-nemyli – ir jausti įtampą prieš gaunant atsakymą į šį naiviai gražų, tik mūsų pačių įprasmintą ritualą. Tokiu vasarai neįprastai pakylėtu žingsniu ir nukeliauju į vėsos bei gaivių aromatų prisotintą parodą Radvilų rūmuose. Įdomu, ką apie šiuos spektaklius, artimus pagoniškiems žaidimams, pagalvotų ten kadaise gyvenęs kalvinistas Mikalojus Radvila Juodasis.

Natalija Arlauskaitė

Paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Poparto parodos visada smagios – tokia jo energija. Net jei nėra smarkaus užmojo, kaip estiškojo poparto ekspozicijos prieš penkerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje, jei priklauso mažabiudžečių kategorijai, todėl neįmantrios architektūros, ir nespėja išleisti katalogo iki atidarymo. 7–8-ojo dešimtmečių grafikos paroda „Hei, poparte!“ galerijoje „Kairė–dešinė“, kuruota Deimos Žuklytės-Gasperaitienės, tokia ir yra.