Dailė

Tautvydas Petrauskas

Henriko Čerapo paroda „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“ galerijoje „Tsekh“

Paklaustas, ar čia taip ir turėtų būti, kad apšvietimas neįjungtas, „Tsekh“ galerijos darbuotojas atsako, kad taip norėjo pats menininkas – „tegul dienos šviesa būna tol, kol yra“, nes ji kūrinius apšviečia visai kitaip nei dirbtinė. Tuomet jis atlieka nedidelį bandymą – trumpam įjungia šviesas ir parodo, ką parodos autorius tapytojas Henrikas Čerapas turėjo omeny. Skirtumas tarp vienokio ir kitokio tų didžiulių drobių apšvietimo tikrai ryškus. Esant vien dienos šviesai, drobės tūno lengvoje prietemoje, bet joms taip natūraliau.

Aistė Kisarauskaitė

Marina Abramovič Kaune

Pradėsiu nuo akivaizdžių faktų – pagaliau Lietuvoje, Kaune, vyksta net trys pasaulinių meno žvaigždžių parodos – Yoko Ono „Ex It“, Williamo Kentridge’o „Tai, ko nepamename“, Marinos Abramovič „Būties atmintis“. Tiesa, kol kas Lietuvos banko Kauno filiale eksponuojama tik viena Yoko Ono instaliacija, skirta karui, o paroda bus atidaryta vėliau.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Laima Kreivytė, Ugnė Bužinskaitė

Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Viktorija Mištautaitė

Šiuolaikinio dizaino paroda „Slapta meilė“ Vilniaus rotušėje

„Visos Vilniaus rotušės patalpų sienos yra išdažytos gelsvai, o viena salė – pilkai“, – tokie kūrėjos Julijos Janus žodžiai, pristatant savo ir bendraminčių kurtą šiuolaikinio dizaino parodą „Slapta meilė“, tapo intriguojančia preliudija į pasakojimą žiūrovams. Ir išties, pakilus mažiau pastebimais laiptais, esančiais rotušės pirmo aukšto menės dešinėje, pravėrus dideles medines duris atsiduriama netikėtai intymioje parodinėje erdvėje. Jos ašimi tampa architekto Gedimino Stoškaus sukurta stilizuota XVI a. karališkosios miegamojo erdvės scenografija

Agnė Narušytė

Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ Istorijų namuose

837 stiklo ir celiulioido fotoplokštelių negatyvai su užrašu „Ingelevičius“ septynis dešimtmečius ramiai sau gulėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Kartais tarpukario Kauno vaizdai buvo naudojami kaip ikonografinė medžiaga. Ir viskas. Jie neegzistavo kaip autoriaus kūryba. Net ir autoriaus nebuvo, nors jis minimas fotografijos istorijose kaip viena iš daugelio paraštinių figūrų. Fotografijos archyvai dažnai būna už meno ir vizualiosios kultūros istorijos ribų, nepasiekiami menotyrininkų radarais. Juos pridengia ne tik fizinės durys ar stalčiai, ne tik biurokratinės procedūros, kurias reikia įveikti norint patekti į archyvą. Dar neišryškinti negatyvai – iš tiesų nematomi, kol jų kas nors nenuskenuoja ar neatspausdina. Juodą dangų ir baltus žmonių šešėlius galima mėginti apversti mintyse, bet vis tiek tai bus netikras vaizdas. Po tokių pratybų pozityvinis atspaudas visada nustebina.

Sergiy Kuchma

Rusija užpuolė Ukrainą prisidengdama propagandiniais lozungais apie nepriklausomos valstybės „demilitarizaciją“ ir „denacionalizaciją“. Kremliaus pareigūnų teigimu, Rusijos kariai nekariauja prieš civilius gyventojus ir saugo kultūros paminklus. Kaip Ukrainos „demilitarizacija“ atrodo realybėje?

Monika Krikštopaitytė

Karinos Kazlauskaitės paroda „Organiniai žaidimai. Juvelyrika ir objektai“ Palangos gintaro muziejuje

Kodėl yra svarbu rašyti apie sąlyginai mažą parodėlę kažkur ten kurorte? Tai tik iš pažiūros mažas įvykis, o realiai tai yra viltingas kurso pasikeitimas, ištisas fenomenas ir geros naujienos taikomuoju vadinamo, labiau su technologijomis susijusio, bet konceptualaus meno kūrėjams. Paaiškinu: nors sovietmetis buvo visais esminiais vertybiniais dalykais melagingas ir žalojantis laikas, jis kartu buvo ir gana palankus įvairioms meno sritims, nes teikė materialinę bazę kūrėjams, siūlė organizuotas darbo bei sklaidos galimybes.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Paroda „Donatello. Renesansas“ Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje

Ar įmanoma keliauti, žiūrėti, studijuoti ir negalvoti apie Ukrainą? Neįmanoma. Tačiau ir nepaliaujant galvoti apie karą, galima keliauti, žiūrėti ir studijuoti. Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje pristatomas ankstyvojo renesanso skulptūros genijus Donatello. Parodos pavadinimas „Donatello. Renesansas“ byloja, kad paroda yra istorinė ir, kaip sakoma anotacijoje, „nepakartojama“, nes stengiasi parodyti „svarbiausio ir įtakingiausio visų laikų Italijos menininko“ kūrybą, ją lyginant su tokių genijų kaip Brunelleschi, Masaccio, Andrea Mantegna, Giovanni Bellini, Raffaello, Michelangelo, Artemisia Gentileschi šedevrais.

Ugnė Brazytė

Mantės Eleluetos paroda „*Dulkeoidai. Visata po mano lova“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“

Jei kada nors norėjote pažvelgti iš arčiau į žvaigždes, bet stipriai nuliūdote, nes neturėjote tam reikiamos sudėtingos įrangos, tarpdisciplinio meno kūrėja Mantė Elelueta personalinėje parodoje siūlo išeitį: tiesiog atidžiau pažvelkite po savo lova, sofa, kilimu ar kitu seniai nejudintu daiktu. Nustebsite, koks į gigantišką visatą panašus kambaryje susidaręs mikrokosmas. Tai pasaulis iš dulkių, odos dalelių, pleiskanų, gėdingą naktinį užkandžiavimą bylojančių sausainio trupinių ar jau seniai palaistyti pamirštos, bet visgi pražysti sugebėjusios gėlės žiedadulkės. Tereikia labai įdėmiai įsižiūrėti.