Dailė

Pokalbis su menininke Laura Garbštiene

Apsigyvenau miške prieš 5 metus. Norėjau nuolat gyventi toje aplinkoje, kur gamta kasdien keičiasi ir galima viską tyrinėti ilgai, neskubant. Pradžioje visą laiką skyriau aplinkos pažinimui ir kultūrinimui, sezoniniams darbams ir maisto auginimui. Taip natūraliai įvyko atsitraukimas nuo to, kas begyvenant Vilniuje atrodė būtina – dalyvauti meno lauke. Bendrauti su žmonėmis, kurie tyrinėja gamtą, tapo dažnai daug įdomiau nei su menininkais. Sekiau, kas vyksta Vilniuje. Atsitraukimas padėjo tarsi iš šalies pažvelgti į šiuolaikinio meno sceną, kuri pasirodė pernelyg mažutė ir siaura.

Aistė Kisarauskaitė

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“

Nežinia, ar aš kartoju, ar vėl esu kartojama Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ („Last Year at Marienbad“, 1961). „Ir vėl vaikštau šiais koridoriais, po šias sales, galerijas, po šį pastatą, atkeliavusį iš kito amžiaus. Po šį didžiulį prabangų barokinį viešbutį, kur vieni koridoriai veda į kitus nesibaigiančius koridorius“, einu paskui Kristinos Inčiūraitės kartojamus filmo žodžius, viešbutyje, priklausančiame praeičiai, supainiotas laikas įtraukia savo spiralėmis, barokinėmis ar dabarties, tranzitinės erdvės neturi vieno stiliaus, tik visa persmelkiančią nuojautą, kad viskas jau kartojasi, dabar.

Linas Bliškevičius

Paroda „Kontr-argumentas II“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune

Jūsų Mylystoms, galingiausiems Lietuvos „kritikams“ ir kritiškiausių minčių be jokio skausmo Perėtojams – „Kontr-argumentui“ šįjį nuskurusį liesą, nepaklusnybe aimanuojantį, dekadentišką bei modernišką tekstą pašvenčiu, nužemintajai melsdamas gerai, gerai pasūdyti ir galingiausios „kritikos“ kamine puikiai išrūkinti, kad būtų skani jo liesa prasmė. Juozapo A. Herbačiausko žodžiais iškart save sumenkinęs, kreipdamasis klausiu, ar įmanoma patekti tarp dangiškųjų karžygių, neatsidūrus situacijų labirinte, pamokančiame praeities archyve, stumiančiame, bet ne visuomet iš savęs išleidžiančiame.

Monika Krikštopaitytė

Trumpos kelių parodų Vilniuje recenzijos

Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinė tekstilė paroda „Kelias“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A). Anksčiau lyg ir prisnūdęs muziejus pagaliau parodė savo ekspozicinės erdvės potencialą. Kuratorių Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės ir Nijolės Žilinskienės parengta Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbų paroda nugriaudėjo beveik gotikinės bažnyčios masteliu su kontrastingais apšvietimais. Asociacijas su šventove kėlė ir nuo 10-ojo dešimtmečio ryškios religinių temų linijos: austos stilizuotos stacijos, Dievo Motina, avinėlis. Tokie kaip Giedrimienės iškalbingi ir daugiasluoksniai darbai turėtų puošti šiandienos bažnyčias. Nors suprasčiau ir jų prisibijančius, nes tekstilės menas, bent jau man, visada buvo labai kūniškas: vis netyčia išryškėja pasaulio pradžios, sluoksniams susiklojus atsiskleidžia viso ko susipynimas, paslaptingos metaforos, kas dogmoms nelabai aktualu. Beveik visi darbai nekvadratiniai, t.y. neigiantys paveikslo, kaip lango, logiką.

Karina Simonson

Menininkių kūrybai skirta knyga

Kiekgi galima laukti / What Took You So Long, sud. Monika Krikštopaitytė, Vilnius: „Lewben Art Foundation“, „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, 2018, 320 p. Lietuvių ir anglų kalbomis

Kristina Stančienė

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda – tai ir kelionė laiku, ir autorės kūrybos metamorfozių atspindžiai, ir jos estampuose atsikartojančių pavidalų ikonografijos įvairovė. Galerijos „Kairė–dešinė“ jau nuo kadais besitęsiančiame piešinio parodų cikle grafikų (dirbančių daugmaž tradiciniame šios meno šakos lauke) kūryba nuskamba ypač įdomiai. A priori galime teigti, kad toks kūrybos pjūvis atskleidžia pirmapradę, spontanišką vaizdiniją, kuri, perkelta į kokią nors grafikos medžiagą, kinta: grynėja, aiškėja, praeidama tam tikrą patikrą, atranką.

Giedrė Jankevičiūtė, Jūratė Stauskaitė

Netekome architektės ir parodų dizainerės Gražinos Pajarskaitės (1944–2019)

Gražina Pajarskaitė. 2018 m. J. Stauskaitės nuotr.

Aistė Kisarauskaitė

Vilniaus Jeruzalė. Vildžiūnų namų lėlių teatras

Šis pasakojimas – apie neilgai trukusį sovietmečio laikotarpį, susijusį su Nikitos Chruščiovo vadovavimo pradžia, pilną laisvėjimo vilčių ir veržlios energijos. Nors netrukus prasidėjo stagnacija, vis dėlto būtent tuomet buvo padėti pagrindai Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) modernizmui. Naujų meno formų, tikros kūrybos (o ne sovietinio realizmo kanono kartojimo) ilgesys skverbėsi visur, suvesdamas įvairių sričių kultūros žmones.

Rita Mikučionytė

Keturių parodų apžvalga

Išsiruošiau apžiūrėti parodų vedama labai asmeniško pasakojimo apie tai, kaip mes mokėmės ir mokome dailės. Šią jausmingą ekskursiją pradėsiu nuo savo mokytojo, tapytojo, ilgamečio Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos direktoriaus Juozapo Miliūno (1933–2016) parodos „Tolumos, sutemos...“ galerijoje „Arka“. Taip nutiko, kad iš pradžių 2018 m. pabaigoje pasirodė dailininko kūrybos albumas „Tolumos“ (dailininkas – Andrius Surgailis, išleido Utenos kraštotyros muziejus). Kartu su Miliūnų šeima rengdama leidinį ir po to jam antrinančią parodą, susidūriau su keliais opiais klausimais.

Ugnė Marija Makauskaitė

Lietuvos viešojo meno bėdos

„Pats viešojo meno terminas skamba neigiamai, nes ar ne taip mes vadiname prostitutę, fille publique, gatvės merginą?“ – samprotauja menotyrininkas Klaussas Bussmannas. Šiandien ši mintis skamba gana suprantamai, ir ne tik termino, bet jau ir turinio prasme. Kad viešąjį meną suprantame tik kaip skulptūrą, vis tenka įsitikinti, bet įdomu, kad net ir čia atsiranda problemų. Ne dėl viešojo meno per se, bet dėl viešose vietose statomų skulptūrų ir menotyrininkų vaidmens jas renkantis.

Londono nacionalinės portretų galerijos direktorė Sandy Nairne išskiria ryškiausias meno viešoje erdvėje tradicijas: atminties (skulptūros, monumentai) bei šiuolaikinę, patrauklią ir įtraukiančią šiuolaikinį žiūrovą. Pasak Nairne, dažniausiai problemų kyla atminties bloke dėl tradicija besiremiančių autorių įgūdžių ir vaizduotės stokos, neužbaigto kūrinio realizavimo ar meno kūrinio pastatymo kaip „priedo“ erdvėje.