Dailė

Monika Krikštopaitytė

Dvi bienalės Vilniuje

Popierius laiškams, klevo lapai, saldainis, ledų pagaliukas, šakelė, vinis, nuotrauka – beveik kaip mano palto kišenėje; ežio spygliai, gyvatės nareliai, tatuiruotas sidabras, varis, šilko siūlai, citrinmedis – it iš dienos ir nakties sapnų. Visa tai – tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „Metalofonas“ kūrinių medžiaga, išvardinau tik dalį.

Virginijus Kinčinaitis

Iš meno rinkos istorijos

Kiekvieną kartą, Europos muziejuose aptikęs XIX a. pabaigos menininko Medardo Rosso vaškines skulptūras, ilgai negaliu išsivaduoti nuo jų sukelto įspūdžio. Nesvarbu, po metų ar kelerių, jos pašaipūniškai atgyja atmintyje, keičia formą ir spalvą, minkštėja ir stingsta. Gal tai skulptūros ir vaško nesuderinamumo pasekmė, gal nesavalaikio meno efektas?

Giedrė Jankevičiūtė atsako į Monikos Krikštopaitytės klausimus

Paroda „Petras Repšys: darbai“ surengta menininko 80-mečio proga. Nors kūrėjų jubiliejai dažnai tampa tik dirbtiniu akstinu priminti apie juos visuomenei, šiuokart tai visai neformali proga susitikti su tarsi nuolat matomu, bet iš tiesų netikėtumų kupinu dailininku. Nepaisant Lietuvos nacionalinio muziejaus pageidauto pjūvio: parodyti Repšio kūrybą per santykio su istorija prizmę, atrodo, kad atsirinkti, ką ir kaip rodyti, vis dėlto turėjo būti gana sunku, nes Repšys yra absoliučiai etaloninis klasikas, kurio ir idėjos ambicingos, ir techninis meistriškumas aukštas, ir veiklos plotis neįtikėtinas. Kaip minėtų aplinkybių kontekstai veikė parodos rengimą?

Rokas Dovydėnas

Audriaus Janušonio paroda „Signalai ir giesmės“ VDA „Titanike“

Įtaigus, juokaujantis, kartais ironiškas Audriaus Janušonio menas yra kiek kitoks, nei įprasta tikėtis iš keramikos srities kūrėjų. Audrius meistriškai valdo paradoksą. Derina molines skulptūras, rastus daiktus, graviruotas keramikos plokštes ir pateikia visa tai vientisoje instaliacijoje.

Linara Dovydaitytė

Paroda „Dalelių skilimas“

Pati netikėčiausia vieta, į kurią mane yra nuvedę meno tyrimai, yra Ignalinos atominė elektrinė. Trys valandos kelio į atokų miškų ir ežerų regioną šiaurės rytuose, pakeliui nė vienos rodyklės ne tik į kadaise strateginį ir dėl to užslaptintą atominį objektą, bet ir į Visaginą, išaugusį iš energetikų gyvenvietės, lyg slaptumo šleifas tebesitęstų iki šiol. Ekskursijų po elektrinę dalyviams didžiausią įspūdį daro saugumo ritualai įeinant ir išeinant: palikus visus daiktus pereiti ginkluotų pasieniečių patikrą, išsirengti iki apatinių drabužių ir prisitaikyti baltas uniformas, batus ir šalmą, o grįžus įveikti radiacinės apšvitos patikrą, akivaizdžiai lengviau atsikvepiant išgirdus roboto žodžius „no contamination“. Nors nuo 2009 m. ši elektrinė nebeveikia, smalsūs žiūrovai čia neretai patiria radiacijos baimės priepuolius, pasakoja gidė. Ir aš, stovėdama ant branduolinio reaktoriaus viršaus, vienu metu išgyvenu priešingus jausmus.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Natalija Arlauskaitė

Agnės Gintalaitės, Alfredos Gintalienės, Birutės Zokaitytės paroda „Sodas ir kosmosas“

Vizualumo teoretikas Jamesas Elkinsas yra parašęs kelias esė apie tai, kokio žiūrėjimo būdo reikalauja skirtingi objektai. Kaip žiūrėti į smėlį, senovės Kretos raštą, vadinamą „Linijiniu B“, membranas, paveikslų dažo sluoksnio įtrūkius ir kitus vizualius objektus, nebūtinai lengvai atpažįstamus kaip žvilgsniui ypatingus. Elkinso pagrindinė mintis jau nuspėjama – visi pasaulio reiškiniai, tampantys mūsų vizualaus santykio objektu, reikalauja specifinės žiūros, kitaip nebus pastebėti, deramai suvokti ar reikšmingi.

Eglė Rindzevičiūtė kalbasi su Ele Carpenter apie meną, kultūrą ir paveldą atominėje eroje 

Tyrėja ir kuratorė Ele Carpenter dėsto Goldsmitho universitete. Ji kuravo Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Dalelių skilimas“, rodomą ŠMC bei Energetikos ir technikos muziejuje. Kuratorę kalbina parodos klausimais ją konsultavusi sociologė Eglė Rindzevičiūtė. Ji dėsto Kingstono universitete, koordinuoja tarptautinį tyrėjų, muziejininkų bei atominės industrijos atstovų tinklą, skirtą atominio kultūros paveldo plėtrai, o parodoje pristatė instaliaciją „Simuliatorius / Archyvas“.

Rita Mikučionytė

Grupės „Iš reikalo“ paroda „Made in „Dūmų fabrikas“ & Co. Meno salos ir salelės“

Du praėję savaitgaliai meno gerbėjams buvo išties intensyvūs – vyko „Kultūros nakties“, komplekso „Sodas 2123“ renginiai, atidaryta tarptautinė meno mugė „ArtVilnius ’20“. Šiame veiksmo lauke sudomino specifinė kultūrinė erdvė – Naujojoje Vilnioje įsikūręs Dūmų fabrikas.

Lijana Šatavičiūtė

Monikos Žaltės asmeninė paroda „Geros kloties“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Monika Žaltė (geriau žinoma kaip Žaltauskaitė-Grašienė) – viena įdomiausių šiandienos lietuvių tekstilės menininkų. Be jos neapsieina nė viena rimtesnė Lietuvos tekstilės paroda, dėl jos varžosi galerininkai. Menininkės kūryba įdomi ne tik dailėtyrininkams, bet ir kitų sričių tyrėjams, įžvelgiantiems jos darbuose gilią potekstę ir prisilietimą prie pamatinių žmogiškos būties klausimų. Neatsitiktinai Monikos Žaltės darbai pristatomi ne tik galerijose, bet ir netradicinėse erdvėse – nuo geležinkelio stoties iki bažnyčių. Tai kalba apie sakralųjį kūrybos matmenį.