7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Beata Baublinskienė

Beata Baublinskienė

Apie grigališkąjį choralą Lietuvoje

Tarp tyrinėjimų ir praktikos

Prieš 30 metų, tiksliau – 1989-aisiais, prasidėjęs grigališkojo choralo atgimimas Lietuvoje vis dar tęsiasi. Jis prasidėjo tuomet, kai Vilniaus arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems: 1989 m. vasario 5-ąją Šv. Kazimiero sarkofagas buvo iškilmingai perneštas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į katedrą (ką puikiai prisimenu, nes tuo metu besimokydama M.K. Čiurlionio menų mokykloje su kitais išėjau į Kosciuškos gatvę stebėti procesijos, nors, prisipažinsiu, tada nelabai suvokiau įvykio reikšmės). Rekonsekruotoje katedroje netruko susiburti chorai, o vienas iš jų buvo Šv. Kazimiero koplyčioje grigališkąjį choralą giedojusių vyrų grupė „Cantores Chorales Capellae S. Casimiri“. Vyrai giedojo iš iki tol Lietuvoje nematytos knygos, 1979 m. išleisto grigališkojo giesmyno „Graduale Triplex“, kurį smalsieji giedotojai (tarp jų buvo muzikologas Jonas Vilimas, choro dirigentai Romualdas Gražinis, Darius Skramtai, Rolandas Muleika, dabartinis šio choro vadovas, architektas pagal išsilavinimą Dainius Juozėnas ir kiti) atsivežė iš Prancūzijos, Solemo benediktinų vienuolyno.

„Schola Gregoriana Vilnensis“ Arkikatedroje, dirigentas Michał Sławecki, 2020 m. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“ Arkikatedroje, dirigentas Michał Sławecki, 2020 m. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“ Šv. Teresės bažnyčioje, dirigentas Michał Sławecki, 2020 m. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“ Šv. Teresės bažnyčioje, dirigentas Michał Sławecki, 2020 m. G. Pranckūno nuotr.
Fragmentas iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo XIV a. grigališkojo rankraščio, priklausiusio bernardinams.
Fragmentas iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomo XIV a. grigališkojo rankraščio, priklausiusio bernardinams.
Beata Baublinskienė

Epochą atverianti muzika

Jurgio Karnavičiaus kvartetai Nacionalinėje filharmonijoje

Lapkričio 28 d. įvyko vienas iš dabarčiai būdingų nuotolinių renginių – iš Nacionalinės filharmonijos Didžiosios salės buvo tiesiogiai transliuojamas Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas. Jame po daugelio metų užmaršties suskambo kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) kamerinė muzika – Trečiasis ir Ketvirtasis styginių kvartetai. Tai vienas iš neseniai pradėto ciklo „Atverk užmaršties vartus“ (pavadinto pagal Onutės Narbutaitės Antrąjį styginių kvartetą) koncertų, rengiamų Vilniaus kvarteto (Dalia Kuznecovaitė – I smuikas, Artūras Šilalė – II smuikas, Kristina Anusevičiūtė – altas, Deividas Dumčius – violončelė).  

Valstybinis Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Jurgis Karnavičius. LMIC nuotr.
Jurgis Karnavičius. LMIC nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas
Valstybinis Vilniaus kvartetas
Beata Baublinskienė

30-oji „Gaida“ dar nesibaigė. Laukite tęsinio (II)

Festivalio apžvalga. Tęsinys. Pradžia Nr. 39

Lapkričio 3 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengtas lietuviškų „hitų“ koncertas. Tai viena iš dviejų retrospektyvinių programų, parengtų „Gaidos“ trisdešimtmečio proga. Smalsu išgirsti kūrinius, kurie dar ne taip seniai irgi buvo naujienos. Kaip jie nuskambės „po 20 metų“ (pasinaudojant A. Dumas romano metafora)? Algirdo Martinaičio variacijos dviem fortepijonams ir sintezatoriui „Gyvojo vandens klavyras“ sukurtos dar anksčiau, 1983 m., bet ilgainiui tapo „Gaidoje“ kūrinį atlikusių Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto repertuaro dalimi. Pianistų duetas atliko ir Gintaro Sodeikos „Garso ontologiją Nr. 2“ (1998), kurios „akademinio techno“ stilistika yra tiesiog neatsiejama nuo R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto interpretacijos.

Muzikinis filmas „Why Does This Appear?“. Ansamblis „Synaesthesis“. D. Labučio nuotr.
Muzikinis filmas „Why Does This Appear?“. Ansamblis „Synaesthesis“. D. Labučio nuotr.
Petras Geniušas ir Lietuvos kamerinis orkestras. V.V. Jurgučio nuotr.
Petras Geniušas ir Lietuvos kamerinis orkestras. V.V. Jurgučio nuotr.
Monikazė. D. Labučio nuotr.
Monikazė. D. Labučio nuotr.
„Žvilgsnis į praeitį“. D. Labučio nuotr.
„Žvilgsnis į praeitį“. D. Labučio nuotr.
Beata Baublinskienė

30-oji „Gaida“ dar nesibaigė. Laukite tęsinio (I)

Festivalio apžvalga

30-asis jubiliejinis Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ įsimins ilgam. Jis tapo išskirtinis pirmiausia dėl situacijos, kurioje atsidūrėme. Prasidėjęs kaip įprasta spalio pabaigoje – 22 dieną – koncertų salėje (Nacionalinėje filharmonijoje), paskutinius savo koncertus surengė lapkričio 8 ir 10 dienomis virtualiai: galėjome stebėti tik renginių transliacijas (koncertai vyko gyvai, bet be publikos salėje). O dar du koncertai nukelti į 2021-uosius, kai, tikimasi, grįšime į normalybę ir renginiai vėl galės vykti viešai su publika. Tad šou dar turi tęstis (kaip dainavo Freddie Mercury, „Gaidos“ starto metais, 1991-aisiais, palikęs šį pasaulį; atsiprašau už šį su festivaliu gal ne visai susijusį ekskursą).

„Colin Courrie Group“. D. Labučio nuotr.
„Colin Courrie Group“. D. Labučio nuotr.
Steve’o Reicho „Drumming“ atlikimas. D. Labučio nuotr.
Steve’o Reicho „Drumming“ atlikimas. D. Labučio nuotr.
Grupės „Hyoid“ spektaklis „Balso istorija“. Organizatorių nuotr.
Grupės „Hyoid“ spektaklis „Balso istorija“. Organizatorių nuotr.
Jennifer Walshe, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentė Anu Tali. Organizatorių nuotr.
Jennifer Walshe, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentė Anu Tali. Organizatorių nuotr.
Beata Baublinskienė

Bel canto nelygu geras teatras?

Įspūdžiai po operos „Ana Bolena“ pirmos premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Spalio 4 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ premjera. Tai, kad galėjome džiaugtis premjera, kai už Atlanto garsioji „Metropolitan opera“ paskelbė apie užsidarymą dar vienam sezonui, lėmė ne tik menkesnis pandemijos mastas Vilniuje nei Niujorke, bet ir europinis teatrų finansavimo modelis. Senajame žemyne pagrindiniai teatrai dotuojami valstybės, o JAV pirmiausia išsilaiko iš rėmėjų lėšų ir dėl to labiau priklauso nuo komercinių operos verslo veiksnių. „Metropolitan“ teatrui būtų pražūtinga rodyti spektaklius dabartinėmis ribojimų sąlygomis, nes neįmanoma parduoti reikalingo bilietų kiekio ir pan. O europinis teatras dėl savo labiau į visuomeninį gėrį orientuoto modelio, net ir priverstas rodyti spektaklius neužpildytoms salėms, dar gali išsilaikyti. Žvelgiant plačiau, dėl tokio tvaresnio modelio Europa turi gerokai ambicingesnę nei JAV teatro sceną apsikritai.  

Tadas Girininkas (Henrikas VIII)  ir Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Henrikas VIII) ir Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis) ir Paulius Prasauskas (Lordas Rošforas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis) ir Paulius Prasauskas (Lordas Rošforas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas  (Henrikas VIII) ir Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Henrikas VIII) ir Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas), Francesca Sassu (Ana Bolena), Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas), Francesca Sassu (Ana Bolena), Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis), Francesca Sassu (Ana Bolena), Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis), Francesca Sassu (Ana Bolena), Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Beata Baublinskienė

„Sveika, Marija“ – iš XIV amžiaus Vilniaus

„Schola Gregoriana Vilnensis“ ir Michało Sławeckio koncertai

„Nebijokite!“ – skelbia popiežiui Jonui Pauliui II skirtas plakatas prie Vilniaus arkikatedros bazilikos. Šis padrąsinantis šūkis ypač aktualus mūsų dienomis, kai nežinios atmosferoje esame atsidūrę visi, ką jau kalbėti apie koncertų organizatorius... Nežinia kamavo artėjant rugpjūčio 15–16 d. rengiamam grigališkojo choralo koncertui „Ave Maria. Ave maris stella“ („Sveika, Marija. Sveika, jūrų žvaigžde“). Vis dėlto, ar dėl šventojo popiežiaus palaiminimo, o gal vilnietiškajai Aušros Vartų Madonai užtariant, koncertai sklandžiai įvyko ir sutraukė į Vilniaus arkikatedrą baziliką (rugpjūčio 15 d.) ir Šv. Teresės bažnyčią (rugpjūčio 16 d.) daugybę klausytojų. Koncertus surengė Vilniaus arkikatedros bazilikos choras „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir dirigentas, vargonininkas, kompozitorius iš Lenkijos Michałas Sławeckis.

„Schola Gregoriana Vilnensis“, dirigentas Michałas Sławeckis. Vilniaus arkikatedra bazilika. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“, dirigentas Michałas Sławeckis. Vilniaus arkikatedra bazilika. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“, dirigentas Michałas Sławeckis. Vilniaus arkikatedra bazilika. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“, dirigentas Michałas Sławeckis. Vilniaus arkikatedra bazilika. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“, dirigentas Michałas Sławeckis. Šv. Teresės bažnyčia. G. Pranckūno nuotr.
„Schola Gregoriana Vilnensis“, dirigentas Michałas Sławeckis. Šv. Teresės bažnyčia. G. Pranckūno nuotr.
Michał Sławecki. G. Pranckūno nuotr.
Michał Sławecki. G. Pranckūno nuotr.
Beata Baublinskienė

Iš to scenos ilgesio...

Apie „Halkos“ premjerą Varšuvoje

Ne tik artistai yra pasiilgę scenos. Publika irgi ilgisi to nepakartojamo gyvo meninio įvykio jaudulio, pakilios premjerų atmosferos ir net, sakyčiau, teatro dulkių ar naftalino (jei jis sklistų nuo scenos rekvizito) kvapo... Iš to ilgesio prisiminiau naujausią, nors ir vasario 11 d. matytą (tačiau vėlesnių juk jau ir nebebuvo), operos premjerą. Tai Stanisławo Moniuszko „Halkos“ pastatymas Varšuvos didžiajame teatre.

Izabela Matuła (Halka) operoje  „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Izabela Matuła (Halka) operoje „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Krzysztofas Szumańskis (Stolnikas), Maria Stasiak (Sofija), Tomaszas Rakas (Janušas) operoje  „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Krzysztofas Szumańskis (Stolnikas), Maria Stasiak (Sofija), Tomaszas Rakas (Janušas) operoje „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Piotras Beczała (Jontekas) operoje  „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Piotras Beczała (Jontekas) operoje „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Tomaszas Rakas (Janušas) operoje  „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Tomaszas Rakas (Janušas) operoje „Halka“. K. Bieliński nuotr.
Beata Baublinskienė

Vakarų vėjas į sostinę atpūtė „Prūsus“

Giedriaus Kuprevičiaus operos įspūdžiai

Lapkričio 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodoma Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolinis spektaklis, skirtas kompozitoriaus 75-mečiui. Beje, 2019-ieji Lietuvos muzikos kultūrai – turtingi jubiliejų: Juozo Naujalio 150-metis, Eduardo Balsio 100-metis, na ir Giedriaus Kuprevičiaus 75-metis!

Scena iš operos „Prūsai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Prūsai“. M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Rojus (Herkus Mantas). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Rojus (Herkus Mantas). M. Aleksos nuotr.
Valdas Kazlauskas (Krivis). M. Aleksos nuotr.
Valdas Kazlauskas (Krivis). M. Aleksos nuotr.
Artūras Kozlovskis (Sachsė). M. Aleksos nuotr.
Artūras Kozlovskis (Sachsė). M. Aleksos nuotr.
Rasa Ulteravičiūtė (Kristina). M. Aleksos nuotr.
Rasa Ulteravičiūtė (Kristina). M. Aleksos nuotr.
Dalia Kužmarskytė (Lauma) ir Mindaugas Rojus (Herkus Mantas). M. Aleksos nuotr.
Dalia Kužmarskytė (Lauma) ir Mindaugas Rojus (Herkus Mantas). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Prūsai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Prūsai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Prūsai“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Prūsai“. M. Aleksos nuotr.
Beata Baublinskienė

Balsai iš viduramžių

„Schola Cantorum Riga“ koncertas Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalis pratęsė pernai pradėtą tradiciją ir birželio 17 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje pakvietė klausytojus į senosios sakralinės muzikos koncertą. Jį surengė vokalinis vyrų ansamblis iš Latvijos „Schola Cantorum Riga“ (vadovas Guntaras Prānis). Beveik 25 metus gyvuojantis ansamblis pristatė programą „Illumina. Grigališkasis choralas ir improvizacijos mušamiesiems“, o kartu atsivežė ir perkusininkų Rihardo Zaļupės ir Ivaro Kalniņio duetą.

Vilniaus festivalio koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus festivalio koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Ivaras Kalniņis ir Rihardas Zaļupė. D. Matvejevo nuotr.
Ivaras Kalniņis ir Rihardas Zaļupė. D. Matvejevo nuotr.
 Ivaras Kalniņis ir Rihardas Zaļupė. D. Matvejevo nuotr.
Ivaras Kalniņis ir Rihardas Zaļupė. D. Matvejevo nuotr.
„Schola Cantorum Riga“. D. Matvejevo nuotr.
„Schola Cantorum Riga“. D. Matvejevo nuotr.
„Schola Cantorum Riga“. D. Matvejevo nuotr.
„Schola Cantorum Riga“. D. Matvejevo nuotr.
„Schola Cantorum Riga“. D. Matvejevo nuotr.
„Schola Cantorum Riga“. D. Matvejevo nuotr.
Beata Baublinskienė

Sugrąžintas į Vilnių

Stanisławo Moniuszko „Aušros vartų litanijos“ Vilniaus festivalyje

Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – Vilniaus festivalyje nuskambėjo Stanisławo Moniuszko keturios „Aušros vartų litanijos“, jas atliko solistai Vera Talerko (sopranas, Latvija), Ewa Wolak (mecosopranas, Lenkija), Rafałas Bartmińskis (tenoras, Lenkija), Liudas Mikalauskas (bosas), Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Dirigavo žymusis maestro iš Lenkijos Antoni Witas. Programos pasirinkimas sveikintinas keletu požiūrių. Visų pirma, ypatingai progai deramu kūriniu prasmingai pažymėtos su Vilniumi glaudžiai susijusio kompozitoriaus 200-osios gimimo metinės: kaip žinome, UNESCO 2019-uosius paskelbė Stanisławo Moniuszko metais. Vilniuje sukurtos ir vienai svarbiausių miesto religinių šventovių skirtos „Aušros vartų litanijos“ – retai skambantis XIX a. sakralinės muzikos pavyzdys, tad tai buvo ir originalus, ir taiklus, ir autentiškas pasirinkimas.

Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Vera Talerko, Ewa Wolak, Rafał Bartmiński, Liudas Mikalauskas ir dirigentas Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Vera Talerko, Ewa Wolak, Rafał Bartmiński, Liudas Mikalauskas ir dirigentas Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka Šv. Jonų bažnyčioje. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka Šv. Jonų bažnyčioje. D. Matvejevo nuotr.
Vera Talerko. D. Matvejevo nuotr.
Vera Talerko. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Antoni Wit. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas