Gyčio Arošiaus paroda „Dabarties nebūtis“ Pamėnkalnio galerijoje
Šaltas, tolimas, baugus ir nepažįstamas. Sidabrinė plėvelė uždengia galerijos langus paslaptimi. Pro duris žengiu į kitą pasaulį – ar į erdvėlaivį, kuris mane ten nugabens, – į jaunosios kartos tapytojo Gyčio Arošiaus parodą „Dabarties nebūtis“. Ausis pripildo Mario Marzidovšeko muzika ir durims užsivėrus mano kūnas praranda svorį, pakimbu nulinėje gravitacijoje. Muzika gaudžia, aidi, kartojasi ir kinta. Pasijuntu esanti kažkur už bruzdančio miesto ir arčiau juodos kosmoso begalybės, kurios neaprėpiamumas ilgesingai tiesia savo šaltas rankas. Pasiduodu jos stingdančiam glėbiui ir leidžiuosi aplinkai perkelti į nematytus, bet jausmiškai atpažįstamus mokslinės fantastikos filmų siužetus, erdvėlaivius ar laikinais namais tampančias kosmines stotis.
Paroda „Žarija“ Pamėnkalnio galerijoje
Kai ima sprogti pumpurai, kai iš įšalo gniaužtų išsivadavę nedrąsiai pradeda kaltis krokai, kai Neris pasiekia ir užlieja krantines, paversdama jas per miestą vingiuojančiu veidrodžiu, šmėklos, pajutusios įraudusių žandų ir spindinčių akių gausą, irgi sukyla šokiui. Šį kartą jos ratu sukasi ne baugioje tamsoje, o saulės spinduliuose besimaudančioje Pamėnkalnio galerijoje. Būtent joje paslaptingai sužiba nauja jaunų menininkų paroda „Žarija“.
Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje
Apkabinimas. Įsikniaubimas nosimi į gyvūnėlio kailiuką. Nosies įkišimas į šaliką ar antklodę, kad būtų šilčiau. Artumas. Be viso to man, ir tikiu, jog daugeliui, išgyventi žiemą atrodo neįmanoma. Seniai nepatyriau, kad paveikslas mane apkabintų, bet šia šiluma ir nuoširdžiu artumu mane pasitinka Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje.
Bienalės „Laconica“ paroda, medituojanti apie „spalvą kaip šviesos šaltinio savybę“
Į parodą „Švytėjimai“ (kuratorė Agnė Jonkutė) patraukiu atidarymo vakarą. Balta, kaip namo akys, šviečianti galerija mane kviečia dangaus kūnus primenančiais mėlynais apskritimais ant didelių langų ir ilgų durų stiklo. Pastebiu juos net juoduojantį spalio vakarą. Atidarymo vakaro bruzdesį nustelbia mano akis iš karto patraukusios mėlynos drobės ant galinės sienos – Rūtos Katiliūtės „Kompozicija“ (2010–2011) ir „Mėlyna kompozicija“ (1996). Artinuosi prie jų kaip laivelis tamsią ir žvarbią naktį švyturių link. Su šalčiu besisiejanti paveikslo paviršiuje virpanti mėlyna spalva atrodo šilta, kviečianti apsisupti plačiais dažų potėpiais, kuriančiais vos juntamus atspalvių perėjimus.
Marijos Šnipaitės paroda „Per ilga naktis“ galerijoje „(AV17)“
Totorių gatvė saulėtą dieną svaigina gyvu, lengvu šurmuliu, pro arkinius įėjimus matyti seni kiemai, prisnigti žiedlapių, – į vieną jų ir pasuku. Švelnius pašnekesius, vaikų juoką, mopedų burzgesį ir šaukštelių skimbčiojimą į kavos puodukus pakeičia tyla ir vėsa. Suktais laiptais kylu link dvivėrių galerijos „(AV17)“ durų. Apgaubia ramybės antklodė – nusiimu ausines, šiuo metu bet koks gitaros brązginimas ar būgnų kalimas į ausų būgnelius sterilioje, bet nejaukumo nekeliančioje erdvėje atrodytų beveik šventvagiškas.
Kazimiero Brazdžiūno parodų diptikas „Avis“ ir „Kulminacija“ galerijoje „The Rooster gallery“ ir „Lewben Art Foundation“ patalpose
Pirma keliauju link „The Rooster gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12) ne tik todėl, kad ji arčiau Dailės akademijos, bet ir dėl to, kad paroda (ir paveikslas „M.R. Agnus dei“) „Avis“, mano požiūriu, – viso projekto išeities taškas.