Sandra prieš Belą

Ne(,) ne(,) Bela prieš Sandrą. Dvi pagrindinės dviejų apdovanotų filmų veikėjos. Rašyta, kad jos abi įgalintos, kad abu šie filmai – feministiniai. Bet ar tikrai?

Manau, kad Justine Triet „Kryčio anatomija“ („Anatomie d'une chute“, scenarijaus autoriai Justine Triet ir Arthuras Harari) nėra filmas apie „toksiškų tarpusavio santykių apnuoginimą“, kaip daug kur įvardijama. Ir niekas Sandros vyro nenužudo, ir pats jis nenusižudo, ir nėra ten jokio kriminalo, detektyvo ar whodunit. Todėl nėra ko ir spėlioti, ar Sandra jį nužudė, ar nenužudė, ir netgi tas autorinio kino pamėgtas „atviras klausimas“ („taip niekada ir nesužinosime“) čia netinka, nes nėra apie ką sužinoti. Kryčio anatomija vyksta tik Sandros galvoje. O Sandros kaltė čia gal tik ta, kad gimė moterimi. Sandra tiesiog įsivaizduoja, kas būtų, jeigu būtų. „Kryčio anatomija“ – tai filmas apie rašytojos karjerą padariusios žinomos ir talentingos moters nuolatinę baimę, kad jos vyras arba nepakęs, arba nepakels jos sėkmės. Ir apie bet kurios moters nuolatinę baimę, kad, reikalui esant, ja tiesiog nepatikės. (Kalbu ir iš asmeninės patirties – ne tik apie save, bet ir apie daugelio kitų asmeniškai girdėtas istorijas.) Viskas, ką matome ekrane, atrodo taip netikra, nes visa tai yra Sandros baimė, įsivaizdavimas, „blogas sapnas“. Neįtikėtinai netikroviškas teismo procesas – prokuroro personažas, žiūrovų minia, vaiko dalyvavimas teismo posėdžiuose, perdėta dvylikamečio išmintis, teismo salės veikėjų išsidėstymas ir choreografija – tai baimės (bet kartu ir vilties) persmelktos vaizduotės, o ne realybės atspindys. Be to, Sandra visą laiką pervaidina natūralumą, paversdama jį nenatūralumu. Kalbėdama arba nuolat atsikosėja, arba ką nors valgo ar kramto. Iš pradžių toks dirbtinumas (pseudonatūralumas) filme labai erzina, bet paskui supranti, kad taip reikia. Nes Sandra nežino, tik maždaug įsivaizduoja, kaip vyksta teismo procesas. Ji ir bijo, ir tikisi, kad jis gali vykti būtent taip.

Ar tai feministinis filmas? Taip, nes vaidmenys nuo pat pradžių apkeisti, ir matome, kad vyras dėl to apkeitimo priekaištauja moteriai. Priekaištauja, kad ji „pavogė“ jo idėją, priekaištauja, kad ji yra sėkmės lydima rašytoja, o jis – ne, kad ji gali ir randa laiko rašyti, o jis – ne. Paprastai gyvenime būna atvirkščiai – vyrai vagia moterų idėjas, tik moterys paprastai dėl to nepriekaištauja, nes jomis tiesiog niekas nepatiki, be to, moteriai „nedera“, „neoru“ ginčytis bei išsimušinėti teises, ir taip toliau. Sandros situacija tokia reta, kad baimė, jog tuo niekas nepatikės, yra, bent jau kol kas, nenugalima. Tad ir filmas pristatomas tiesiog kaip „teismo drama“ ar „psichologinis trileris“. Kaipgi kitaip.

Žinoma, galima sakyti, kad ir baimė yra tik jos galvoje, kad ir ji – tik jos vaizduotės vaisius. Taip, yra neracionalių baimių. Bet ši Sandros baimė pagrįsta – ir kasdiene, ir tūkstantmete patirtimi.

Visai kitokį dirbtinumą matome Yorgoso Lanthimoso „Prastuose reikaluose“ („Poor Things“, scen. aut. Tony McNamara). Kieno galvoje vyksta tie prasti reikalai? Dažnas filmo recenzentas mini, kad filme matome pasaulį Belos akimis. Bet ar ji pati nėra vyriškos vaizduotės vaisius? „Filmas apie moters išsilaisvinimą“. „Ji tvirtai laikosi savo tikslo kovoti už lygybę ir išsilaisvinimą“. „Frankenšteiniška feministinė pasaka“. Frankenšteiniška – taip, bet feministinė? Pseudofeministinė – galbūt. Filme labiausiai (neproporcingai) akcentuojamas antrosios bangos išsilaisvinimas – savo kūno atsiėmimas. Bet argi šiandien to užtenka? Ir kodėl jis būtinai turi vykti per moters išnaudojimą viešnamyje? Regis, išsilaisvinančiai moteriai, kokia vaizduojama Bela, užtektų, blogiausiu atveju, vieno vienintelio apsilankymo toje patriarchalinėje išnaudotojiškoje įstaigoje, kad suprastų, jog laisvė ne ten. Tačiau režisierius įgrūda ją ten ilgam, ten, kur, neva, kaip įvardijo Vladas Rožėnas filmo recenzijoje LRT tinklalapyje, „ji laimingai leidžia laiką užsidirbdama iš to, kas jai patinka ir be atlygio“. Senas kaip pasaulis patriarchalinis mitas, kuris šiame filme greičiau ne paneigiamas, o dar labiau sustiprinamas. Ne, jaunai moteriai nepatinka iš reikalo dulkintis su bjauriais blogą kvapą skleidžiančiais seniais. Čia tik jiems atrodo, kad patinka. Bet režisieriaus valia Belai reikia ten grįžti ir užtrukti bene ketvirtadalį filmo, nes žiūrovams į ten vykstančius reikalus spoksoti turbūt daug įdomiau ir smagiau nei, pavyzdžiui, į komunistų kuopelės susirinkimą, į kurį, kaip turime suprasti, Bela entuziastingai eina su naująja drauge, tačiau mums net trumpai neparodoma, ar jos ten iš tikrųjų nueina ir ką ten veikia. Tiesą sakant, nemanau, kad revoliucionierių susirinkimo epizodas tikrai iškankintų žiūrovą labiau nei lavonų pjaustymai prieš pat nosį ar kiti pernelyg vizualūs filmo šlykštumai. Dar galima palyginti ir kiek trunka filmo veiksmas viešnamyje, o kiek – išgyvenimas pamačius žiaurią žmonių ekonominę nelygybę: pastarasis – kokią pusę minutės.

Prie Belos galvoje esančių smegenų, šiaip ar taip, šiek tiek prisidėjo ir pirmasis jos vyras, padėjęs padaryti jų vaiką. Tas pavydus, smurtaujantis, kontroliuojantis narcizas, vadinasi, irgi yra vienas iš jos kūrėjų. Ji negali to pakeisti, bet gali pasipriešinti, atmesti (filmo atveju – redukuoti) jo įtaką savo naujoms (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) smegenims, ką galbūt ir padaro. Kita vertus, gal Belos nepaklusimas normoms paveldėtas būtent iš jo? Dar yra jos kūrėjas „frankenšteinas“, kurį ji, net ir „išsilaisvinusi“, vis tiek (neva sutapimas su vardu) vadina „Dievu“, o ne, pavyzdžiui, „dėde“. Yra ir kitų jos kūrėjų: romano autorius, filmo scenarijaus autorius, filmo režisierius.

Absurdiškas (blogąja prasme) ir beprasmiškas (irgi blogąja prasme) filmo dirbtinumas vis dėlto panašiausias į veiklą dirbtinio intelekto „galvoje“. Nei perdėtas sukeistinimas, nei gražūs crazy neobarokiniai Emmos Stone kostiumai negelbsti, nes jie ten yra tiesiog šiaip sau, dėl įspūdžio, bet be priežasties. Taip, tai netikras, įsivaizduotas, išgalvotas pasaulis. Tačiau tas išgirtasis filmo „beribis išradingumas“ pasako žiūrovui ne kažin ką daugiau nei „aš esu beribis išradingumas, aš galiu ir šitaip, ir va ir va kaip!“. Todėl išradingumas čia virsta pretenzingumu ir tiesiog DI-iškumu („dirbtiniu intelektiškumu“ – bandau sukurti tam tinkamą žodį), nes labai panašiai be galo, bet taip pat ir be prasmės „išradingas“ yra dirbtinis intelektas. Visi žinome, iš kur DI traukia savo „išradingumą“– iš to, kuo yra maitinamas, o maitinamas jis (!) dominuojančiu naratyvu, tuo, ko žmogaus yra sukurta ir paplatinta daugiausia ir kas labiausiai patinka daugumai: patriarchaliniu pasaulio suvokimu ir prasto skonio kiču.

Alasdairo Gray’aus romane „Vargšeliai“ bent jau yra galimybė, kad šią istoriją apie moterį kūdikio (gerai dar kad ne vištos) smegenimis išsigalvojo jos vyras (būtent tokia yra jos perspektyva, o ne tai, ką matome filme), išsigalvojo siekdamas ją kontroliuoti arba nuvertinti (paaiškinti) jos pasiekimus ir naudodamasis plačiai paplitusiu kvailos (dėl ko ją reikia nuolat mokyti ir valdyti), bet labai gražios (dėl to didžiai geidžiamos, bet taip pat prižiūrėtinos ir kontroliuotinos, kad „nenuklystų“, nes būtinai norės nuklysti) „moters-daikto-vyro nuosavybės“ stereotipu. Ar filme išlieka šis išsigalvojimo išsigalvojime dvilypumas kaip kitas visos šios istorijos perskaitymo variantas? Grįžusi iš savo buvusio vyro patikrinimo pas savo „tikrąjį kūrėją“, Bela sako jam: „Tai buvo tik kažkieno kito istorija, ne Belos Bakster.“ Bet ar ji kalba apie visą savo „sukūrimo“ istoriją? Sprendžiant iš filmo, nors ir rodančio labai dirbtinį pasaulį, atrodo, kad ne. „Dievas“ nepasidomi, ką ji turi omeny, o nukreipia kalbą į save ir sako, kad ji vienintelė nežiūri į jį su pasidygėjimu ir gailesčiu, – suprask, myli savo kūrėją. Dar pasako, kad „tai, kas vyksta, yra labai įdomu“. O galėtų juk pasakyti: „Aš tavęs nesukūriau.“ Tada dievas-kūrėjas miršta. Ar tik čia ir yra Belos iš(si)laisvinimas? Ar tik tokiu būdu ji pasitraukia iš vyro vaizduotės žaidimo ir ar tikrai pasitraukia iš vyriško žvilgsnio?

Žadėtas vaidmenų sukeitimas „Prastuose reikaluose“ neįvyksta. Moteris lieka vyro kūriniu, o jos istoriją papasakoja vyrai. O tas sutuoktinis, kuris prieš ją smurtavo ir ją kontroliavo, nėra išvaromas už jos pasaulio ribų, tik gauna ožkos smegenis (ar čia toks vyrų įsivaizduotas „feminisčių“ keršto ir žiaurumo troškimas?) ir lieka savo „mielą“ veidą toliau rodyti Belos kieme, kuriame Bela su drauge jau emancipuotai gurkšnoja džiną, kai kita mergina (romane jos apskritai nėra), vis dar „kvaišelė“ su labai mažomis (vyro kūrėjo įdiegtomis ir todėl pamatuotomis pagal jo kriterijus) smegenimis, siunčiama patarnauti „nukenksmintam“ buvusiam smurtautojui. Tuo – idėjiškai labai keistai – filmas ir baigiasi.

Anot režisieriaus, tai filmas apie moterį, kurios mąstymas nebuvo visuomenės suformuotas (angl. conditioned) tam tikru būdu, pavyzdžiui, ji neturi gėdos. Bet ar tikrai būtent kūniškos gėdos neturėjimas, rodomas filme, išlaisvina moterį? Vyrams, aišku, slapta patinka „begėdės“, būtent fizine, o ne intelektine prasme. Ar tikras yra toks moters „išsilaisvinimas“, kuris patinka vyrams ir yra naudingas jiems? Ar kiti jos kūrėjai vyrai patys vis dėlto sugeba išsilaisvinti iš tradicinio tūkstantmečiais formuoto patriarchalinio mąstymo? Ir ar nelaisvas protas gali sukurti laisvą protą?

Štai režisierius viename interviu sako: „Alasdairas (romano, kurio motyvais pastatytas filmas, autorius) suteikia Belai galimybę laisvai keliauti po pasaulį, atrasti naujus dalykus ir kurti savo asmenybę“ (7md, 2024, nr. 3). Net ir šiame pasakyme, veikiausiai visai neįsisąmonintai (o įsisąmoninti tikrai būtų galima, ypač teigiant, kad tau tai svarbu), „Alasdairas suteikia Belai galimybę“. Jis suteikia, o ne ji pati nusprendžia. Ji vis tiek priklauso nuo jo.

Čia ratas užsidaro. Grįžtame prie Sandros baimės.