Muzika
Vytautė Markeliūnienė
Mėnulio giesmės. Vadovauja meilė
Dianos Čemerytės autorinė kompaktinė plokštelė „Mondgesänge“ („Mėnulio giesmės“), „GENUIN classics“, Leipcigas.
Vietoj epigrafo: „Taip, labai svarbus ir darbštumas, ir įžvalgos, ir vaizduotė, bet tik tada, jei viskam vadovauja niekuo nepakeičiamoji meilė. (...) Aišku, neabejodamas sutinku, kad tai – neeilinė prigimties dovana, nes juk sakoma, kad „širdžiai neįsakysi“. Šventa tiesa. (Iš nepublikuoto Edmundo Gedgaudo teksto.)
Elvina Baužaitė
Operos solistas nuolat mokosi
Pokalbis su dainininku Laimonu Pautieniumi
Pasikalbėti su dainininku paskatino vasarą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi premjera – Fredericko Loewe miuziklas „Mano puikioji ledi“ (libreto autorius Alanas Jay Lerneris, pagal George’o Bernardo Shaw pjesę „Pigmalionas“, režisierė Viktorija Streiča, kuri drauge su Kristina Siurbyte naujai išvertė libretą į lietuvių kalbą). Profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį sukūrė baritonas Laimonas Pautienius. Teiraujamės apie šį, naujausią, solisto sukurtą vaidmenį, miuziklo reiškinį ir kultūros gyvavimą šiandien.
Ona Jarmalavičiūtė
Orkestro bendrakeleivis
Pokalbis su dirigentu Vilmantu Kaliūnu
Dirigentas Vilmantas Kaliūnas, iš pradžių kaip obojininkas grojęs Vokietijos SWR Kaizerslauterno radijo orkestre, 2010 m. lemtingai apsisprendė pakilti nuo obojininko kėdės ir stoti prie dirigento pulto. Dirigavimą studijavo Veimaro muzikos akademijoje, prof. Nicolas Pasquet klasėje, bendradarbiavo ir asistavo garsiausiems pasaulio dirigentams.
Laimutė Ligeikaitė
Nesunaikinama
Mintys po virtualaus koncerto Anatolijaus Šenderovo atminimui
„Nesunaikinamieji“ („The Expendables“) – yra toks populiarus veiksmo filmas su žymiausiomis Holivudo žvaigždėmis. Bet man šis pavadinimas vis iškyla dėl sąsajų su visiškai kitokiu reiškiniu – su nei laiko, nei aplinkybių, nei užmaršties nesunaikinama Anatolijaus Šenderovo muzika. Ji ir po autoriaus netekties gyvybinga scenose, atlikėjų repertuaruose, įrašų albumuose. Anksčiau ir pats Šenderovas savo kūriniams nuolat suteikdavo vis naują kvėpavimą, kad jie kaskart prabiltų vis kitais instrumentais, naujomis aranžuotėmis, redakcijomis, nuoširdžiomis dedikacijomis ištikimiems atlikėjams. Net ir pandemija nesugebėjo nutildyti jo muzikos.
Beata Baublinskienė
30-oji „Gaida“ dar nesibaigė. Laukite tęsinio (II)
Festivalio apžvalga. Tęsinys. Pradžia Nr. 39
Lapkričio 3 d. Šiuolaikinio meno centre buvo surengtas lietuviškų „hitų“ koncertas. Tai viena iš dviejų retrospektyvinių programų, parengtų „Gaidos“ trisdešimtmečio proga. Smalsu išgirsti kūrinius, kurie dar ne taip seniai irgi buvo naujienos. Kaip jie nuskambės „po 20 metų“ (pasinaudojant A. Dumas romano metafora)? Algirdo Martinaičio variacijos dviem fortepijonams ir sintezatoriui „Gyvojo vandens klavyras“ sukurtos dar anksčiau, 1983 m., bet ilgainiui tapo „Gaidoje“ kūrinį atlikusių Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto repertuaro dalimi. Pianistų duetas atliko ir Gintaro Sodeikos „Garso ontologiją Nr. 2“ (1998), kurios „akademinio techno“ stilistika yra tiesiog neatsiejama nuo R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto interpretacijos.
Kristupas Antanaitis
Operos internetu (XIX). Kelionė su opera per epochas
Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)
Niujorko „Metropolitan opera“ toliau sėkmingai transliuoja savo spektaklius internetu. Mažai kas žino, kad teatras savo internetinėje platformoje yra paviešinęs visą archyvą, sudarytą iš 700 radijo, televizijos bei kino įrašų, kurių seniausi datuojami dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Susimokėjus 14,99 JAV dolerių kas mėnesį galima žiūrėti bei klausytis visų įrašų, kurių dauguma restauruoti. Nemokamos internetinės transliacijos taip pat tarnauja kaip mokomoji priemonė – juk operos solistai iš anksto žino, kad netrukus kurs vieną ar kitą vaidmenį, tad tai puiki proga pamatyti geros kokybės spektaklį.
Beata Baublinskienė
30-oji „Gaida“ dar nesibaigė. Laukite tęsinio (I)
Festivalio apžvalga
30-asis jubiliejinis Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ įsimins ilgam. Jis tapo išskirtinis pirmiausia dėl situacijos, kurioje atsidūrėme. Prasidėjęs kaip įprasta spalio pabaigoje – 22 dieną – koncertų salėje (Nacionalinėje filharmonijoje), paskutinius savo koncertus surengė lapkričio 8 ir 10 dienomis virtualiai: galėjome stebėti tik renginių transliacijas (koncertai vyko gyvai, bet be publikos salėje). O dar du koncertai nukelti į 2021-uosius, kai, tikimasi, grįšime į normalybę ir renginiai vėl galės vykti viešai su publika. Tad šou dar turi tęstis (kaip dainavo Freddie Mercury, „Gaidos“ starto metais, 1991-aisiais, palikęs šį pasaulį; atsiprašau už šį su festivaliu gal ne visai susijusį ekskursą).
Algirdas Martinaitis
Postliudas F. L. atminimui
In memoriam Faustui Latėnui
Dar taip neseniai (Fausto 60-mečio proga), rašiau „atsiminimą“, kaip mes abu (mums įmanomu būdu) atsidūrėme nematomoje mėnulio pusėje. Ten nesimatė nieko. Nei parduotuvių, nei troleibusų, nei gazuoto vandens aparatų, nei mūsų pačių. Neapsakomo troškulio genami vėl mums paslaptingu būdu grįžome į žemę. Čia sočiai atsigėrėm. Pasėdėjom. Tada Faustas „atsivertė“ pianiną, atsivertė mylimo poeto Jono Strielkūno ketureilį:
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
In memoriam Vytautui Kairiūkščiui
(1930 06 17–2020 10 31)
Ak, Faustai! Tegul Tau gieda viso pasaulio paukščiai... Vertas to. Tačiau anksčiau nei Tu išėjo kolega Vytautas Kairiūkštis. Ar gali įsivaizduoti? Vos ne kasdien skambėjęs eteryje, visada buvęs ir iki šiol likęs dainininkų repertuaruose. Bet dabar Tavo jaunieji kolegos jau neprisimena Jo pavardės! Net ir žiniasklaidai pateiktą mirties dieną supainiojo... Tačiau kūrėjų sąjunga birželį galėjo paminėti Jo 90-metį... Ar ir inteligentų galvas užvaldžiusi jaunystės magija? Būdamas arti valdžios, Tu, Faustai, visada stengdavaisi nepamiršti žmonių, žinau, net kovojai už juos...
Aldona Eleonora Radvilaitė
Charakteringasis Bachas
Andriaus Žlabio rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje
Laimingi tie klausytojai, kurie, nepasydami viruso pavojaus, spalio 29-ąją gana gausiai rinkosi į Nacionalinę filharmoniją gyvai pasiklausyti itin mėgstamo pianisto Andriaus Žlabio ir jo traktuojamų Johanno Sebastiano Bacho „Angliškų siuitų“ klavyrui (džiugu, kad nepatekusiems buvo sudaryta galimybė koncertą stebėti Skaitmeninėje filharmonijos salėje nationalphilharmonic.tv). Vos įžengus į filharmonijos pastatą, saugiai ir raminamai nuteikė jame tvyranti tvarka, salėje nebuvo įprasto šurmulio, sumaniai išskirstytos sėdimos vietos sudarė galimybę artimai nebendrauti su kitais klausytojais. Saugumo pojūtis skatino susikaupti genialios Bacho muzikos garsams.
