Muzika
Kristupas Antanaitis
Jaustis girdimai
Pokalbis su kompozitore ir atlikėja Jūra Elena Šedyte
Kompozitorės, vokalistės, improvizatorės Jūros Elenos Šedytės vardas dažnai matomas įvairių festivalių programose. Kūrėjos siekis „suprasti, kaip muzika paveikia žmogų“ tampa jos išskirtinumo paraiška.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Paklūstantys fortepijonui
Skamba aštuntasis Vilniaus fortepijono festivalis – jubiliejinė dovana Vilniui
Lapkričio 18 – gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje siaučia fortepijono meno virusas. Pasireiškia jis labai įvairiomis formomis. Tai neląstelinės sandaros garso gyvybės formos, galinčios daugintis ir augti ne tik praktikuojančio muziko terpėje ir aplinkoje. Jos paplitusios visur, kur gimsta muzikos gyvybė. Fortepijono specialybės Lietuvos muzikos mokyklose 8–9-ajame XX a. dešimtmečiuose mokėsi daugiausia mokinukų. Ką jau kalbėti apie tai, kad visais laikais juo skambindavo visų muzikos sričių profesionalai. Tai instrumentas, kurio mene išgirstame ilgo, vingiuoto, ir ne tik Europos kultūros istorinio kelio šaukinius.
Lukrecija Stonkutė
Siekiu to nepasiekiamo horizonto
Pokalbis su pianiste Ala Bendoraitiene
Spalio mėnesį pianistė, koncertmeisterė, pedagogė Ala Bendoraitienė šventė gražią 60-mečio sukaktį. Šia proga su pianiste kalbamės apie gyvenimiškas ir profesines patirtis, ryškiausius sceninius įvykius, pianistinio meno klodus ir sankirtas.
Giedrius Kuprevičius
Teisutis ir dabar teisus
Teisučio Makačino kūrybos vakare Kauno filharmonijoje apsilankiusio kompozitoriaus įspūdžiai
Šis tekstas gimė lapkričio 16-osios vakarą, iš karto po koncerto Kauno filharmonijoje, kur festivalio „Iš arti“ kontekste minėjome kompozitoriaus Teisučio Makačino jubiliejų klausydamiesi jo kamerinės muzikos kūrinių.
Rūta Gaidamavičiūtė
Trečias kartas nemelavo
Tarptautinio Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finalas Valdovų rūmuose
Latvių deivės išbūrė, kad jų Nepriklausomybės dieną (lapkričio 18-ąją) vykusiame tarptautiniame Eduardo Balsio kompozitorių konkurso finale sėkmė lydės mūsų brolius. Latvių choro „Ave sol“ (dirigentas Andris Veismanis) atliekamas kompozitoriaus Jēkabo Bernāto kūrinys „Historia von D. Johann Fausten“ už šiuolaikišką, konceptualų, chorinių klišių išvengusį opusą mišriam chorui pelnė pirmąją premiją. Tai intonaciškai sudėtinga, kaskart stebinanti naujais skambesiais, tik tokio meistriškumo kolektyvams įveikiama muzika.
Kristupas Antanaitis
„Tarsi grįžta tolimi jaunystės metai...“
Dirigento Algimanto Kalinausko 100-osioms gimimo metinėms
Pokario Lietuvoje žibėjęs Lietuvos dirigentas, muzikologas, smuikininkas bei pedagogas Algimantas Kalinauskas (1923–2010) liko mįslinga asmenybė. Muzikos pasaulyje jis labiausiai žinomas kaip dirigentas, tačiau dabar retai prisimenamas. Kai kurie tvirtina, kad jis buvo talentingesnis net už muzikos magą Joną Aleksą, tačiau gyvų liudininkų beveik nelikę. Tragiško likimo žmogus, kažkada netekęs darbo Operos ir baleto teatre, nepailso žavėti aplinkinių savo straipsniais, recenzijomis bei pedagogine veikla. Šįmet minime Kalinausko 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lapkričio 15 d. dirigento atminimui paskyrė naujausią savo premjerą – operą „Aida“.
Živilė Ramoškaitė
Tarp vokalo ir vaidybos
104-ąjį LNOBT sezoną atvėrė naujas Giuseppe’s Verdi „Aidos“ pastatymas
Su didžiausiu nekantrumu laukėme naujojo Giuseppe’s Verdi operos pastatymo, lapkričio 10–12 dienomis parodyto Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Lietuvoje „Aida“ turi ilgą istoriją, prasidėjusią 1927 m. spektakliu Valstybės teatre. Operos istorikai suskaičiavo iki šiol šešis „Aidos“ pastatymus, tarp kurių vyresnė karta pamena galbūt tris, o iš tiesų gal tik du: įspūdingą 1975 m. Liudo Truikio ir 1997 m. Jono Jurašo su Adomo Jacovskio scenografija. Apie pirmąjį kuluaruose sklandė šmaikštūs pasakojimai, kaip režisieriaus ir dailininko sukurtų triko atsisakė solistės, ypač kategoriškai – šviesaus atminimo Gražina Apanavičiūtė.
Vytautė Markeliūnienė
Kilni ir graži, be jokių grimasų
Kamerinės muzikos vakarai „Organum“ salėje
Patinka per vieną radijo programą pasiklausyti „Intermezzo“ valandos, kuri kartais ir stebina: štai 9 valandą ryto kaitinti aplinką ima Ludwigo van Beethoveno Penktosios ar Trečiosios simfonijų energija, nors tokiu laiku, ko gero, labiau tiktų kurių nors kitų Beethoveno simfonijų dalys ar kažkas iš šimtų klasicizmo arba vėlesnių laikų kamerinės muzikos pavyzdžių, siūlančių nebūtinai heroizmo, dramatizmo galių šėlsmą, bet įdomių, net labai dinamiškų pokalbių, instrumentinių diskusijų naratyvus. Didžiųjų viešų erdvių ir kamerinių aplinkų muzika – abi vertingos, tačiau skleidžiasi labai skirtingų poveikių trajektorijose.
Eglė Šeduikytė-Korienė
Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai
Onutės Narbutaitės „Lapides, flores, nomina et sidera“ Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje
Vėlinių oktava, nepaisant vis didesnę dienos dalį pasiglemžiančios lapkričio tamsos ir vėsos, yra viena šviesiausių ir šilčiausių liturginių metų švenčių. Šiuo apmirštančios gamtos virsmo metu prisimenant mirusiuosius bei apmąstant savo žemiškąją kelionę giedamos rūsčios giesmės – Dies irae („Rūsčią dieną“), Libera me („Gelbėk mane, Viešpatie“) ir kt. – ne baugina, bet nuteikia savotiškai pakiliai, tiesdamos tiltą į mums nepažinią anapusybę. Iškeliavusieji tarsi priartėja iš Anapus savo šviesiąja būtimi, taip, kaip mes prie jų priartėjame savo maldomis ir mintimis.
Lukas Butkus
Prasmės ir aktualumo paieškos
Žvilgsniai į 33-iąjį tarptautinį aktualios muzikos festivalį „Gaida“
Atrodo, muzika yra aktuali tiek, kiek afišose sureikšminami visi antraeiliai ir mažai ką bendro su ja turintys aspektai. Panašios mintys užklumpa rudeniop, kai pradedi pastebėti iš reklaminių plastiko lakštų žvelgiančius dažniausiai mums, eiliniams praeiviams, nieko nesakančių pavardžių savininkus. Imi pastebėti šiuos reklamų formatus ten, kur paprastai tave veda rodyklė į artimiausią „McDonald’s“ pirkti naujausio šūdniekio. Tenai, jei susigundytum po ilgos darbo dienos savo alkį numalšinti makmaisto porcija, tave pasitiks dešimtmetį ir daugiau skaičiuojančios radijo aktualijos, fone staugiančios betarpišką niekį.
