7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Vytautė Markeliūnienė

Muzikos ir žodžio sambūvis

Pokalbis su pianiste Gaiva Bandzinaite

Kad ir gerokai įrudenėjus, šiaip ne taip tęsiant naująjį muzikinį sezoną, mintys sugrįžta ir prie praeities įspūdžių, įsismelkusių dar neseniai praėjusią vasarą. Štai XXIII ir XXIV Tarptautiniuose Thomo Manno festivaliuose girdėjome du stebėtinus Lied rečitalius. Dainavo austrų baritonas Wolfgangas Holzmairas, fortepijonu skambino pianistė Gaiva Bandzinaitė. Abu rečitaliai – visiška retenybė mūsų scenose, nes abu publiką sutelkė į tikrąjį Lied grožį, į šio žanro esmę pasiekiančią estetiką, o joje balso ir fortepijono ansamblis išgyveno stiprų poezijos pasaulio poveikį. 2019 m. pirmąkart festivalio publikai atsivėrė Franzo Schuberto ir Ernsto Křeneko muzikos koncertas, kaip dviejų epochų sąskambis, ataustas Lied tradicija bei giminingomis poetinėmis temomis. 2020 m. W. Holzmairas ir G. Bandzinaitė pateikė ir kitą, ne mažiau įdomią programą, praskleidžiančią Ludwigo van Beethoveno, Schuberto ir Carlo Phillippo Emmanuelio Bacho dainų kūrybą. O čia ir vėl prabilo srauni poezijos dvasia (dalis dainų – pagal Christiano Furchtegotto Gellerto, įžymios Švietimo epochos asmenybės, moralės filosofo, didelio savo laiko autoriteto, žodžius), tarytum nurodanti kelią, kur turėtume ieškoti Lied ištakų.  

 

Po šios vasaros koncerto su Gaiva susitikome pokalbio, kuriame išsidriekė jos ilgos ir įdomios muzikinės kelionės siluetas. Šios kelionės leitmotyvas – Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. O plačiau – muzikos ir žodžio sambūvis. G. Bandzinaitė jau nemažai metų dėsto Zalcburgo menų universitete „Mozarteum“. O jos kaip pianistės įdirbio užnugaryje – Lied interpretacijos kursai, vedami Elisabeth Schwarzkopf, Christos Ludwig, Brigitte’s Fassbaender, Lilijanos Šukytės, Thomo Hampsono, Roberto Hollo, Helmuto Deutscho, Kurto Widmerio. Be to, dirbta pedagogių Grace Bumbry ir Barbaros Bonney vadovaujamose dainavimo klasėse. 2018 m. Vilniaus festivalyje su Violeta Urmana G. Bandzinaitė parengė Schuberto ir Richardo Strausso dainų rečitalį. Tą sąrašą galėtume tęsti.

 

Gimei ir augai Nidoje. Ir jau 28 metai Lietuvoje negyveni, bet vis sugrįžti – ne tik pabūti namuose, bet ir įsilieti į muzikinį gyvenimą. Pabandyk pasidalyti pačiais ankstyviausiais įspūdžiais iš vaikystės Nidos.

Nidos įspūdžiai... Tai nepaprastai šaltos žiemos ir aukštas dangus, daug žvaigždžių ir kalnai sniego. O vasarą – baisus karštis ir ėjimas link jūros, į kurią žvelgėme su didžiausia pagarba... Kone afrikietiški kontrastai – karšta ir šalta. Ir tos spalvos, kvapas, tie kontrastai, kalnapušių miškai... Marios buvo kaip dubuo, pilnas vandens, į marias eidavome kasdien. Ten, kur dabar „Ešerinė“, stovėjo pora „negyvų“ laivų, kaip juos vadinau, buvo iš jų belikę tik kapitono kajutė ir daugiau nieko. Ten žaisdavau viena, nes kur gyvenau – o tai Nidos senamiestis – nebuvo nė vieno vaiko. Ir apskritai Nidoje buvo mažai vaikų. Užsikabarodavau ant to laivo, įlįsdavau į kajutę ir žaisdavau su ten rastomis negyvomis pelėm. Buvo labai įdomu. Fantazijoje keliaudavau tais laivais kažin kur...

 

Kai sužinojau, kad pastatė muzikos mokyklą, įvyko pirmas mano valios pasireiškimas. Mamytė paklausė, ar norėčiau ją lankyti. Atsakiau – taip. Maža to, dainavau su Nidos estradiniu ansambliu, su gitarom, – buvau penkerių metų žvaigždė. Suknelę pamenu, dainos – ne. Man buvo aišku, kad toje mokykloje mokysiuosi groti fortepijonu.

 

Kaip per atstumą dabar matai Nidos atmosferą? Ar jauti, kad kai kurie dalykai, kuriuos čia atpažįsti retsykiais atvažiuodama, Tave kažkokiais būdais maitina? Ar jauti mentaliteto šaukinius?

Buvo įdomi pirmojo mano Lied profesoriaus Graco menų universitete pastaba, jis sakė: pažiūrėk į gimtąjį kompozitoriaus kraštovaizdį ir žinosi, kaip jis frazuoja. Man tai sukėlė nuostabą! Jeigu analizuočiau kai kuriuos savo įrašus, tai juose, viena vertus, daug didelės apimties ciklų, o kita vertus, esu linkusi nulįsti į kažkokias detales ir užsimiršti. Ar čia susiję su Kuršių nerija, nežinau, bet, galima sakyti, panašu.

 

Turbūt svarbios yra ne tik tiesioginės, bet ir netiesioginės sąsajos, dėl pastarųjų kitąsyk patiri netikėtas atodangas – giminystę su kažkuo, apie ką iš anksto nenumanei. Grįžkime prie Tavo muzikos mokslų: buvo Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o po to prasidėjo ta kita veiklos fazė.

Po studijų Muzikos akademijoje dar pusantrų metu joje dirbau asistente, o tada išvykau į Gracą, kuriame studijavau 3 metus. Vėliau – į Zalcburgą.

 

Ar galėtum savąjį Zalcburgo laiką suskirstyti į stambesnes fazes?

O taip. Pirma fazė, kurią mielai prisimenu (kaip šaltas Nidos žiemas ir karštas vasaras), – tai karštligiškos ir atkaklios Mozarto paieškos. Visur ėjau ir degiau, norėdama jį „surasti“. Kiekvienas lyg grojo kitaip, o aš nežinojau, kas yra blogai, o kas gerai, kas yra teisinga, kas ne. Po to radosi ta dovana – keletas šaltinių, iš kurių gali springdamas gerti. Toliau mokiausi suvokti vidumi, perteikti tai per fortepijono muziką, galop per dėstymą.

 

Mane pakvietė bendradarbiauti į Vasaros akademiją (Sommerkademie), kuo labai džiaugiausi, o po pusantrų metų – į Mozarto konkursą (Internationaler Mozartwetbewerb). Buvau kaip žaibo trenkta. Programa ir krūvis didžiuliai – kone 350 kūrinių. Kitais metais – 380 kūrinių! Iš pradžių buvo nelengva, dauguma kūrinių nauji, o patirties nedaug (beje, kiti pianistai ten jau dalyvavo nebe pirmą kartą). Kažkaip susitvarkiau, mane išrinko geriausia pianiste, labai dėkingai tą priėmiau. Prasidėjus antram konkursui, jau buvau pasikausčiusi. Nuo to laiko grojau kiekviename konkurse, akompanavau dainininkams. Tai begalinė mokykla.

 

Buvo toks atsitikimas. Viename konkurse sėkmingai pagrojau du turus ir pajutau, kaip senka jėgos (o turai keturi!). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių konkursų. Jo finale sėdžiu prie instrumento – scena, kameros, mano kandidatė pasirengusi dainuoti scenoje, ir jaučiu, kad rankos nekyla, o dar visa programa prieš akis... Pamenu, kaip įkvėpiau, trakštelėjo kažkas tarp šonkaulių, o tada matau, kad jau rankos kyla, kad pamažu įsikūniju į Mozarto Mišių c-moll (KV 427) didžiąją soprano ariją „Et incarnatus est“. Groju, rankos pačios veda, ir jaučiu, kad įvyksta kažkas, ko gyvenime nebuvau patyrusi. Kai išėjome iš scenos, ta kandidatė ir dar daugiau žmonių metėsi link manęs – sako: o, koks stebuklas! Iš tikrųjų tai buvo kone pirmas kartas, kai aš patekau į muziką (nes iki tol tai kūnas mane varžė, tai technika, tai fortepijonai, tai muzikinis įsivaizdavimas ar kažkokie apribojimai). O tuomet patekau! Ir nuo to laiko aš ne tik žinau, bet ir galiu groti visą tą muziką, Mozartas man yra it tikėjimo aktas. Galiu nuoširdžiai pasakyti – jei kas nori daugiau sužinoti apie Mozarto muziką, prašom, galiu mielai tuo pasidalyti. Tad nuo to atsitikimo esu muzikantė. Kelinti tai buvo metai – nežinau, konkursantės pavardės irgi nepamenu.

 

Kaip suprantu, Mozarto muzika lydėjo svarbiausius profesinio gyvenimo įvykius ir formavo jo fazes?

Nuo Mozarto radau takelį, kad ir kaip keista, link Claude’o Debussy, nes jo muzikoje yra tas pats harmoninio plano švarumas. Atradau ir heavy metal – baisiai mėgstu AC/DC ir „Guns N’ Roses“, nes jie turi labai aiškų harmoninį planą, o jei jis yra aiškus, fantazija gauna labai daug vietos. Tu gali šniokšti, švokšti, groti solo gitara, bet harmoninis planas tave tarsi laiko ant žemės. Tą patį turi Szymanowskis, Pendereckis... Žodžiu, per Mozartą muzikoje atradau labai daug ką. Toje horizontalėje ir vertikalėje yra ir proporcijos, ir aiškumas – tas dvasinis pamatas.

 

Kaip apibūdintum savo veiklą?

Šiuo metu gal sunku atsakyti, nes iki šiol buvo labai svarbu groti Mozartą, svarbu, kad skambindama galėčiau medituoti, kad pažinčiau poeziją, kad rasčiau raktus, kaip visa tai atrakinti. Per tą laiką išsipildė labai daug mano norų, net dar daugiau, nei jų turėjau. Dabar sąmoningai viską mažinu, nes norėčiau turėti laiko ir kitiems dalykams. Tad mažinu ir pianistės, ir Mozarto specialistės krūvius, privačių mokinių visai atsisakiau.

 

Vis dėlto pedagoginė ir su dainininkais dirbančios pianistės veikla yra atraminės ašys?

Taip, jos labai svarbios. Dabar matau, kad mano šaknys muzikoje ypač susijusios su žodžiu, man labai svarbi poezija. Anksčiau buvau įsitraukusi ir į kamerinį muzikavimą. Su smuikininku Franku Stadleriu buvome sumąstę keletą koncertų, grojome Mieczysławo Weinbergo muzikos festivalyje. Nuo seno labai mėgstu alto tembrą, alto programas. Tad su F. Stadlerio kvarteto altininku irgi buvome parengę porą koncertų. Iš vieno kvarteto sulaukiau pasiūlymo pagroti fortepijoninius kvintetus Vienos „Musikverein“ Brahmso salėje. Na, bet norint į tai pasinerti reikėtų mesti ikišiolinę veiklą ir studijuoti naują muzikos lauką...

 

Pamenu, M.K. Čiurlionio mokykloje turėjai nuostabią galimybę per akompanimento pamokas praktikuotis su Beatriče Grincevičiūte. Ar vėliau atmintyje iškildavo ši patirtis?   

Vos ne kasdien. Tik mes du iš klasės – Gytis Cinauskas ir aš – turėjome pamokas pas B. Grincevičiūtę ir 4 metus jai akompanavome. Beatričė buvo ta, kuri nulėmė mano pasirinkimą. O Laima Jakniūnienė, mano fortepijono mokytoja, atpažino manyje tą polinkį muzikai ir poezijai (aš ir pati rašiau eilėraščius, bet devynerių nustojau tą daryti).

 

Gaiva, Tu rašei nuostabius rašinius, atsimenu, kaip mokytoja lietuvių kalbos pamokoje juos garsiai perskaitydavo. Negaliu neatsiminti ir Tavo laiškų iš Nidos per žiemos atostogas.  

Tų savo rašinių nepamenu. Bet pamenu, kad rašiau eilėraščius ir istorijas. Jas „įrišdavau“ – susiūdavau siūlais, ir tai labai gražiai atrodė. Tavo laiškus irgi atsimenu. Yra toks puikus tarptautinis jaunų dainininkų konkursas „Debut“. Ten esu įtraukta į tekstų ir recenzijų rašymą.

 

Įdomu Tavęs dar paklausti apie baritoną Wofgangą Holzmairą. Nes tie du koncertai Th. Manno festivalyje yra tikros puošmenos, retenybės. Ką jau ir kalbėti, kad jie paskatino publiką kaip dainų kūrėjus atrasti Křeneką, Carlą Philippą Emanuelį Bachą, Ludwigą van Beethoveną. Norėtųsi, kad pristatytum šį dainininką ir jūsų duetą, koncertuojantį anaiptol ne tik Nidoje.

Apie Wolfgangą galėčiau ilgai pasakoti. Yra tokie žmonių tipai, kuriuos vadinu išvarytaisiais. Nes ir aš esu išvarytoji, juk devynerių išvykau iš namų, iš Nidos, gana anksti ir iš Lietuvos. Wolfgangas yra dainavęs „Wigmor Hall“, „Carnegie Hall“, Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, daug Prancūzijoje, daug kur dėstęs. Pats yra vienietis, dirba Zalcburge. Bet austrai beveik jo nežino. Tipiškas išvarytasis. Mes turime tam tikrų paralelių. Niekada nebuvau jo gerbėja. Keli mano studentai studijavo jo kamerinėje klasėje. Nemėgau jo dainavimo, kol neįsigilinau. Vienąkart užėjau į muzikos įrašų parduotuvę ir įsigijau keletą jo kompaktinių plokštelių. Pasiklausiau, paskaičiau apie jį ir įsimylėjau. Pajutau, kiek daug jis transliuoja. Ko gero, mūsų panašus požiūris į muziką – įsigilinti į detales ir sykiu labai daug aprėpti.  

 

Kaip atlikėjas Wolfgangas labai įnoringas ir nenuspėjamas, bet visa tai yra sistemos ir programos dalis. Kai tą perpranti, visa kita nebesvarbu. Jam akompanuoti nelengva, yra pavojus „subyrėti“, pamesti tą visumą. Po antros repeticijos jis klausia, ko aš norėčiau, po trečios sako, ko pageidautų.

 

Visus „biologinius“ dalykus – kaip jis kvėpuoja, kaip dėliojasi jo balso technika – jis pajungia balso išraiškai, žodžiui, o tai retas atvejis gerąja prasme. Jis geba koncentruotis į išraišką, nekreipdamas dėmesio į balso skambesį, neatiduodamas duoklės tuštybei. Savo žinių ir gebėjimų visuma besąlygiškai tarnauja muzikai. Negalima pamiršti ir to, kad jis labai daug dainavo operoje. Jo Pelėjas Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, diriguojant Bernardui Haitingui, Melisandą dainuojant Anne Sofie von Otter – yra nepralenkiamas kompaktinės plokštelės įraše!

 

Dažnu atveju susidarome kažkokias savo muzikos favoritų sekas. Kokia būtų Tavoji, po Mozarto, Schuberto?

Pirmiausia – Antonas Webernas, vis labiau – Robertas Schumannas ir Johannas Sebastianas Bachas.

 

Dėkoju už pokalbį.

Gaiva Bandzinaitė. Gintauto Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė. Gintauto Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Wolfgang Holzmair. Gintauto Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Wolfgang Holzmair. Gintauto Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Wolfgang Holzmair. Gintauto Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Wolfgang Holzmair. Gintauto Beržinsko nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Violeta Urmana. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Violeta Urmana. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Violeta Urmana. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Gaiva Bandzinaitė, Violeta Urmana. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Algirdas Klova

„Vilnius Jazz Homemade“

Įspūdžiai iš festivalio

 

33-iasis džiazo festivalis „Vilnius Jazz 2020“ vyko ne itin geru laiku. Įvairūs neaiškumai dėl viruso valdymo priemonių, žmonių baimė, ribojimai – visa tai tikrai nepadėjo renginiui. Tačiau įrodė festivalio populiarumą, nes, nepaisant nieko, žmonių vis dėlto susirinko (gal ir ne per daugiausiai). Festivalio vadovas Antanas Gustys, manau, puikiai išsprendė minėtas kliūtis, festivalį pavadindamas „Homemade“ („namų gamybos“) ir pakviesdamas į jį geriausius Lietuvos naujojo džiazo atstovus su naujais projektais. Taigi, spalio 15-ąją renginys prasidėjo.

Dainius Pulauskas. D. Klovienės nuotr.
Dainius Pulauskas. D. Klovienės nuotr.
Simonas Kaupinis.D. Klovienės nuotr.
Simonas Kaupinis.D. Klovienės nuotr.
Gediminas Stepanavičius.D. Klovienės nuotr.
Gediminas Stepanavičius.D. Klovienės nuotr.
Grupė „Low Blow“.D. Klovienės nuotr.
Grupė „Low Blow“.D. Klovienės nuotr.
Projektas „Words and letters“ (Gintaras Sodeika, Domas Žeromskas,  Dainius Gavenonis). D. Klovienės nuotr.
Projektas „Words and letters“ (Gintaras Sodeika, Domas Žeromskas, Dainius Gavenonis). D. Klovienės nuotr.
Domas Žeromskas. D. Klovienės nuotr.
Domas Žeromskas. D. Klovienės nuotr.
Arman Isojan. D. Klovienės nuotr.
Arman Isojan. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Živilė Stonytė

Rojaus paukščiai tarp Japonijos ir Lietuvos

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas Chiune Sugiharai atminti

Praeitą savaitgalį Lietuvoje baigėsi Sugiharos savaitė (spalio 12–18 d.), renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Chiune Sugiharos atminimui. Paskaitos, diskusijos, sporto varžybos, koncertai, galiausiai Kaune atidengta skulptūra pažymėjo, įprasmino ir aktualizavo Japonijos ir Lietuvos ryšį. Sugiharos metai Lietuvoje šiemet švenčiami visus metus – minimos šio Japonijos konsulo, išdavusio Japonijos tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms ir taip išgelbėjusio daugiau kaip šešis tūkstančius gyvybių, veiklos Kaune (1939–1940 m.) 80-osios metinės, kartu ir jo 120-osios gimimo metinės.

Kristina Reiko Cooper (violončelė), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas. A. Žukovo nuotr.
Kristina Reiko Cooper (violončelė), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas. A. Žukovo nuotr.
Mizuki Aita (vibrafonas), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas. A. Žukovo nuotr
Mizuki Aita (vibrafonas), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas. A. Žukovo nuotr
Koncerto akimirka. A. Žukovo nuotr.
Koncerto akimirka. A. Žukovo nuotr.
Koncerto akimirka. A. Žukovo nuotr.
Koncerto akimirka. A. Žukovo nuotr.
Koncerto akimirka. A. Žukovo nuotr.
Koncerto akimirka. A. Žukovo nuotr.
Kristupas Antanaitis

Scenoje ir už jos

Jubiliejinis pokalbis su operos soliste ir ilgamete LNOBT darbuotoja Laima Šalučkaite

Šiemet gražų jubiliejų mininti dainininkė, sopranas Laima Šalučkaitė Lietuvos operoje yra sukūrusi tokius vaidmenis kaip Valdovė „Legendoje apie meilę“, Berta „Sevilijos kirpėjuje“, Mersedes „Karmen“, Fiodoras „Borise Godunove“, Anina „Traviatoje“. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rugsėjo 5-ąją solistei paskyrė „Turandot“.

Laima Šalučkaitė (Valdovė) operoje „Legenda apie meilę“
Laima Šalučkaitė (Valdovė) operoje „Legenda apie meilę“
Laima Šalučkaitė operoje „Batuotas katinas“
Laima Šalučkaitė operoje „Batuotas katinas“
Laima Šalučkaitė – režisieriaus asistentė. Asmeninio archyvo nuotr.
Laima Šalučkaitė – režisieriaus asistentė. Asmeninio archyvo nuotr.
Laima Šalučkaitė ir Monika Wiesler po operetės „Vienos kraujas“. Asmeninio archyvo nuotr.
Laima Šalučkaitė ir Monika Wiesler po operetės „Vienos kraujas“. Asmeninio archyvo nuotr.
Aldona Eleonora Radvilaitė

Keletas Gustavo Mahlerio perlų

Įspūdžiai iš Steino Skjervoldo ir Dovilės Bagdonaitės koncerto

Įspūdingą koncertą Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, spalio 4 d. surengė talentingas norvegų baritonas Steinas Skjervoldas ir jam puikiai fortepijonu talkinusi Dovilė Bagdonaitė. Nacionalinė filharmonija su šiais talentingais atlikėjais vakarą skyrė Gustavo Mahlerio 160-osioms gimimo metinėms. Išskirtinio balso tembro, aukšto profesinio lygio vokalistas S. Skjervoldas Norvegijoje dainavo Nacionalinės operos bei daugelio regioninių operos teatrų pastatymuose. Jau daugiau kaip dešimtmetį gyvendamas Lietuvoje, jis aktyviai dalyvauja muzikiniame gyvenime kaip solistas, pasirodo su įvairiais kolektyvais – Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniais, Lietuvos, Klaipėdos kameriniais orkestrais, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, choru „Vilnius“. Su ansambliu „Musica humana“ neseniai įrašė keletą šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių. Jo repertuare – senoji muzika ir šių dienų kompozitorių specialiai jam sukurtos kompozicijos. Ypač ryškiai dainininkas puoselėja Lied žanro repertuarą. Šiuo metu S. Skjervoldas yra ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogas.

Stein Skjervold ir Dovilė Bagdonaitė. Organizatorių nuotr.
Stein Skjervold ir Dovilė Bagdonaitė. Organizatorių nuotr.
Živilė Stonytė

„Banchetto musicale“ koncepcijos ir idėjos

Mintys po 30-ojo senosios muzikos festivalio

Kaip ir kiekvieną ankstyvą rudenį, nuskambėjo festivalio „Banchetto musicale“ koncertai. Šiemet, nors ir sudėtingomis sąlygomis, įvyko jau 30-asis, jubiliejinis, festivalis, iš kurio programos galima buvo spręsti apie jo rengėjų užmojus ir galimybes. Šiame tekste norisi atkreipti dėmesį į festivalio idėjų ir koncepcijų daugiaplaniškumą, kuris, mano galva, daro šį renginį išskirtinį Lietuvos kontekste, atveria naujų galimybių. Festivalis kasmet parenka pagrindinę temą, į kurią ragina atkreipti dėmesį dalyvaujančius atlikėjus; atsižvelgiant į ją dėliojamos ir koncertų programos. Šiemet paskelbtoji tema – „Gyvenimas ir mirtis“, kurios traktuotę bandyta atskleisti įvairiais pjūviais: kaip šias temas suvokė katalikai ir protestantai, kaip apie tai svarstė skirtingų kraštų, socialinių sluoksnių atstovai.

Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. Ansamblis „Morgaine“ ir solistai R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. Ansamblis „Morgaine“ ir solistai R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. Ansamblis „Morgaine“ ir solistai R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. Ansamblis „Morgaine“ ir solistai R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. Solistė Nora Petročenko. R. Dakševič nuotr.
Koncerto „Stella, quam viderant magi“ akimirka. Solistė Nora Petročenko. R. Dakševič nuotr.
Koncertas „To see, to hear, to kiss, to die...“. Ansamblis „Floridante“. R. Dakševič nuotr.
Koncertas „To see, to hear, to kiss, to die...“. Ansamblis „Floridante“. R. Dakševič nuotr.
Koncertas „To see, to hear, to kiss, to die...“. Iris Oja ir ansamblis  „Floridante“. R. Dakševič nuotr.
Koncertas „To see, to hear, to kiss, to die...“. Iris Oja ir ansamblis „Floridante“. R. Dakševič nuotr.
Koncertas „To see, to hear, to kiss, to die...“. Iris Oja ir ansamblis  „Floridante“. R. Dakševič nuotr.
Koncertas „To see, to hear, to kiss, to die...“. Iris Oja ir ansamblis „Floridante“. R. Dakševič nuotr.
Koncerto „To see, to hear, to kiss, to die...“ akimirka.  R. Dakševič nuotr.
Koncerto „To see, to hear, to kiss, to die...“ akimirka. R. Dakševič nuotr.
Beata Baublinskienė

Bel canto nelygu geras teatras?

Įspūdžiai po operos „Ana Bolena“ pirmos premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Spalio 4 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ premjera. Tai, kad galėjome džiaugtis premjera, kai už Atlanto garsioji „Metropolitan opera“ paskelbė apie užsidarymą dar vienam sezonui, lėmė ne tik menkesnis pandemijos mastas Vilniuje nei Niujorke, bet ir europinis teatrų finansavimo modelis. Senajame žemyne pagrindiniai teatrai dotuojami valstybės, o JAV pirmiausia išsilaiko iš rėmėjų lėšų ir dėl to labiau priklauso nuo komercinių operos verslo veiksnių. „Metropolitan“ teatrui būtų pražūtinga rodyti spektaklius dabartinėmis ribojimų sąlygomis, nes neįmanoma parduoti reikalingo bilietų kiekio ir pan. O europinis teatras dėl savo labiau į visuomeninį gėrį orientuoto modelio, net ir priverstas rodyti spektaklius neužpildytoms salėms, dar gali išsilaikyti. Žvelgiant plačiau, dėl tokio tvaresnio modelio Europa turi gerokai ambicingesnę nei JAV teatro sceną apsikritai.  

Tadas Girininkas (Henrikas VIII)  ir Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Henrikas VIII) ir Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis) ir Paulius Prasauskas (Lordas Rošforas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis) ir Paulius Prasauskas (Lordas Rošforas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas  (Henrikas VIII) ir Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Tadas Girininkas (Henrikas VIII) ir Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Francesca Sassu (Ana Bolena) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas), Francesca Sassu (Ana Bolena), Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas), Francesca Sassu (Ana Bolena), Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis), Francesca Sassu (Ana Bolena), Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Michele Angelini (Ričardas Persis), Francesca Sassu (Ana Bolena), Jovita Vaškevičiūtė (Smitonas) operoje „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Ana Bolena“. M. Aleksos nuotr.
Ona Jarmalavičiūtė

Neatsiejamas nuo choro

Pokalbis su Valstybinio choro „Vilnius“ vadovu Vladu Bagdonu

Spalio mėnesį penkiasdešimties metų jubiliejų švenčiantis Valstybinis choras „Vilnius“ nuo pirmosios repeticijos 1970-ųjų rudenį išaugo į tarptautiniu mastu pripažįstamą profesionalų kolektyvą. Šiandien choras aukštai vertinamas dėl savo kūrybiškumo, įvairiapusiškumo, netradicinių projektų ir atlikimo kultūros. Platus kolektyvo repertuaras apima klasiką, lietuvišką muziką ir modernias kompozicijas, kiekvieną sezoną jį papildo pasaulinės kūrinių premjeros ir netikėti projektai. Ilgametis choro „Vilnius“ vadovas ir naujų idėjų iniciatorius Vladas Bagdonas siekia nusikratyti chorui klijuojamų žanrinių apribojimų.

Choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras. Priekyje iš kairės: Asta Krikščiūnaitė, Povilas Gylys, Ieva Prudnikovaitė, Algirdas Janutas, Vladas Bagdonas. Asmeninio archyvo nuotr.
Choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras. Priekyje iš kairės: Asta Krikščiūnaitė, Povilas Gylys, Ieva Prudnikovaitė, Algirdas Janutas, Vladas Bagdonas. Asmeninio archyvo nuotr.
Choras „Vilnius“, priekyje Nora Petročenko, Vladas Bagdonas, Edgaras Davidovičius. Asmeninio archyvo nuotr.
Choras „Vilnius“, priekyje Nora Petročenko, Vladas Bagdonas, Edgaras Davidovičius. Asmeninio archyvo nuotr.
Choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas Artūras Dambrauskas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas Artūras Dambrauskas. D. Matvejevo nuotr.
Šv. Jokūbo festivalio akimirka. Choro „Vilnius“ nuotr.
Šv. Jokūbo festivalio akimirka. Choro „Vilnius“ nuotr.
Vladas Bagdonas (trečias iš kairės) su austrų kolegomis. Asmeninio archyvo nuotr.
Vladas Bagdonas (trečias iš kairės) su austrų kolegomis. Asmeninio archyvo nuotr.
Vladas Bagdonas. Asmeninio archyvo nuotr.
Vladas Bagdonas. Asmeninio archyvo nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Atverkime užmaršties vartus

Vilniaus kvarteto sezonas pradėtas dedikacija Onai Narbutienei

„Atverk užmaršties vartus“ – tokia poetiška antraštė papuošė pirmąjį Vilniaus kvarteto naujojo sezono koncertą, kuriame ansamblis pagriežė kompozitorės Onutės Narbutaitės to paties pavadinimo Styginių kvartetą Nr. 2. Minint Ludwigo van Beethoveno jubiliejines 250-ąsias gimimo metines, buvo atliktas ir jo Dvyliktasis kvartetas Es-dur, op. 127.  

Ona Narbutienė. V. Koreškovo nuotr.
Ona Narbutienė. V. Koreškovo nuotr.
Eduardas Balsys ir Ona Narbutienė. Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Eduardas Balsys ir Ona Narbutienė. Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Vytautas Landsbergis, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Teisutis Makačinas. Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Vytautas Landsbergis, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Teisutis Makačinas. Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Valstybinis Vilniaus kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus kvartetas po koncerto. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus kvartetas po koncerto. D. Matvejevo nuotr.
Po koncerto. Iš kairės: Devidas Dumčius, Dalia Kuznecovaitė, Kristina Anusevičiūtė, Artūras Šilalė, Audronė Vainiūnaitė, Augustinas Vasiliauskas, Onutė Narbutaitė. D. Matvejevo nuotr.
Po koncerto. Iš kairės: Devidas Dumčius, Dalia Kuznecovaitė, Kristina Anusevičiūtė, Artūras Šilalė, Audronė Vainiūnaitė, Augustinas Vasiliauskas, Onutė Narbutaitė. D. Matvejevo nuotr.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Vilties šauksmas ir džiaugsmas

Ludwigo van Beethoveno Devintąja simfonija Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradėjo koncertų sezoną

Prieš sezono pradžios koncertą, neįprastai šiltą rudens popietę Katedros aikštėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras išradingai pristatė 32-ąjį koncertų sezoną. Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas kolektyvas (komentuojant Viktorui Gerulaičiui) oriai atliko būsimų koncertų fragmentus: ne linksmino Johannno Strausso valsais, bet pateikė Antono Brucknerio Trečiosios simfonijos (skambės lapkričio 29 d.), Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ (lapkričio 6 d.), Gioacchino Rossini operos „Vilius Telis“ (spalio 23 d.), Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos muzikos fragmentus.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai: Agnė Stančikaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas, tenoras), Tadas Girininkas (bosas). G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai: Agnė Stančikaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas, tenoras), Tadas Girininkas (bosas). G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 105  >>> Archyvas