Kinas

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Kenkenas ir ateiviai“

Po teroristinio išpuolio per Velykas Šri Lankoje turbūt visi, apimti aklos neapykantos musulmonams, labiau ne aukų gailėjo, o mėgavosi dar viena galimybe garsiai pabrėžti, kokie tie „musliai“ laukiniai – juos reikia naikinti kaip tarakonus. Net buvo teiginių, kad pats laikas iš kalėjimo paleisti Andersą Breiviką, o jei gyvas būtų Adolfas... Tačiau kai tokie pat teroristai krikščionys žudo žmones Naujojoje Zelandijoje ar šiaip koks nestabilus, egocentrizmo apsėstas baltaodis nukreipia žmonių pilną lėktuvą į kalnus, o Las Vegase pro langą šaudo į niekuo dėtus praeivius, mažai kas juos degina ant laužo, juo labiau nevadina teroristais. Negana to, bando suprasti ar net aiškina, kad taip tiems arabams ir reikia.

7md inf.

Ko laukti Kanuose

Balandžio 18 d. Paryžiuje Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux ir festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as pristatė oficialiosios šiųmečio Kanų kino festivalio programos filmus. 72-asis festivalis vyks gegužės 14–25 d., jį atidarys Jimo Jarmuscho filmas „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Woody Allenas yra sakęs, kad mintis parašyti „Hanos ir jos seserų“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) scenarijų gimė kažkelintą kartą perskaičius Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Pagrindinės filmo herojės yra trys seserys Hana, Holė ir Li. Vyriausioji Hana (Mia Farrow) yra garsi teatro aktorė, mylinti žmona ir motina, protinga ir žavi moteris. Holė (Dianne Wiest) svajoja tapti aktore, rašytoja ir dar dievai žino kuo, o Li (Barbara Hershey) yra seno dailininko mizantropo meilužė, gyvenanti jo šešėlyje. Hana – tikra atrama savo vietos gyvenime vis dar ieškančioms seserims, nors šios, regis, to nepastebi ir nevertina. Viskas pradeda griūti, kai Hanos vyras Eliotas (Michael Caine) suvokia, kad pamilo Li, o Holė sutinka buvusį Hanos vyrą, neurotiką Mikį (pats Allenas). Ateina akimirka, kai Hana supranta, kad ir ji tokia pat vieniša ir sutrikusi, kaip ir visi. Kad susitaikytų su savimi, ji turi pasirinkti – būti nepriklausoma nuo šeimos ar likti su ja. Režisierius kelerius metus trunkantį veiksmą sujungia Hanos Padėkos dienai rengiamų pietų motyvu.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“

Kalbinamas Edmundo Jakilaičio ir Nemiros Pumprickaitės, Donatas Ulvydas neslėpė susižavėjimo savo filmo „Valstybės paslaptis“ (Lietuva, 2019) heroje. Net pradėjau tikėti, kad tai bus autorinis ir nuoširdus režisieriaus pasakojimas apie Dalią Grybauskaitę. Pamaniau, gal jam tikrai pavyko suprasti, kaip atsitiko, kad buvusią komunistę, buvusią Aukštosios partinės mokyklos Vilniuje dėstytoją lietuviai išsirinko prezidente. Juk asmeninis virsmas gali „iš vidaus“ daug pasakyti ir apie šalį, kelis dešimtmečius išgyvenančią transformaciją – sudėtingą perėjimą iš sovietinės sistemos į kapitalistinę. Kino salėje supratau, kad klydau. Autorinio požiūrio naujame Ulvydo filme ne daugiau ir ne mažiau nei kituose jo filmuose, t.y. nė kiek.

Claire Denis apie „Gyvenimą aukštybėse“

Ką tik „Kino pavasaris“ surengė prancūzų kino režisierės Claire Denis filmų retrospektyvą, o kino teatruose jau galima pamatyti naujausią jos filmą „Gyvenimas aukštybėse“ („High Life“, 2019). Jis nukelia į ateitį. Mirti nuteisti nusikaltėliai gali išvengti bausmės, jei sutiks skristi į kosmosą, už Saulės sistemos ribų. Paranoja ir izoliacija priveda filmo personažus prie pavojingų psichologinių ir seksualinių eksperimentų. Išgyventi pavyks tik daliai kosmoso keliautojų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Juliette Binoche, Robertas Pattinsonas, Mia Goth, André Benjaminas, Agata Buzek. Pateikiame Antono Dolino pokalbio su režisiere, išspausdinto meduza.io, fragmentus.

Laura Šimkutė

Xaco Baño apie filmą „Risčia“

Šiais metais „Kino pavasaryje“ buvo gausu premjerų, prie kurių prisidėjo lietuviai. Viena tokių  – bendros Ispanijos ir Lietuvos gamybos filmas „Risčia“. Jį režisavo debiutuojantis režisierius iš Ispanijos Xaco Baño. Iki tol jis kūrė trumpo metražo filmus ir buvo pakviestas dirbti „Kino pavasario“ trumpo konkurso žiuri. Režisierių Vilniuje kalbino Laura Šimkutė.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Bibi Andersson

Balandžio 14 d. Stokholme mirė aktorė Bibi Andersson. Jai buvo 83-eji. Andersson gimė 1935 m. Stokholme, studijavo teatro mokykloje prie Karališkojo dramos teatro. Pasaulinės šlovės 6-ajame dešimtmetyje sulaukė suvaidinusi keliuose Ingmaro Bergmano filmuose. Režisierius ją pastebėjo dar 1951-aisiais, kai ieškojo aktorių savo kuriamai muilo „Bris“ reklamai.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

„Kino pavasario“ uždarymo filmas – debiutinis Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“ – paliudijo, kad lietuvių kine atsirado dar viena originaliai mąstanti kūrėja. Barzdžiukaitei pavyko filme nuosekliai sujungti šiuolaikinio meno konceptualumą ir, manyčiau, dokumentikos esmę – tikrovės stebėjimą. Pasitelkus minimalias išraiškos priemones ekrane gimsta daugiaprasmė metafora, leidžianti kalbėti ir apie ekologiją, ir apie šių dienų Babelio bokštą, ir apie simbolinį Svetimą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“ („LRT Plius“, 13 d. 21 val.) pavadinčiau režisieriaus meilės prisipažinimu kinui. Pasakodamas apie Sesiliją (Mia Farrow), kuri patiria skurdą, neturi jokių vilčių iš jo išbristi, nes aplink siautėja Didžioji depresija, kurios vyras – niekšelis ir menkysta, o kasdienybė – pilka, Allenas rodo, kokią galią gali turėti kinas. Rodo taip atvirai, kaip mes nedrįstame sau prisipažinti, nors, kaip ir Sesilija, laukiame iš kino stebuklo. Filme jis įvyksta – mylimas aktorius Tomas Baksteris, pamatęs moters akis, nusprendžia palikti ekraną, nors gyvenime ne viskas klostysis kaip kine.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Vagiliautojai“

Sukūręs tryliktą pilnametražį vaidybinį filmą „Vagiliautojai“ („Manbiki kazoku“, Japonija, 2018), režisierius Hirokazu Kore-eda pagaliau sulaukė Kanų „Auksinės palmės šakelės“ ir „Oskaro“ nominacijos už geriausią užsienio filmą, o San Sebastiano kino festivalyje buvo apdovanotas už nuopelnus kinui. Ar tai geriausias Kore-edos filmas – kitas klausimas. Peržiūrėjusi beveik visus jo kūrinius drįsčiau teigti, kad „Vagiliautojai“ turbūt suprantamiausi Vakarų pasauliui ir dėl ne visai optimistinės (kaip būdinga režisieriui) pabaigos, ir dėl ne tokio akivaizdaus lengvumo.