Kinas

Lukas Brašiškis

Diskusijos apie moterų ir queer tapatybių reprezentaciją kino istorijoje ir praktikoje

Esame perdėm kompleksiški, perdėm netobuli, perdėm skirtingi, kad kinas galėtų iki galo atskleisti kiekvieno mūsų vidinį pasaulį. Vis dėlto populiarus posakis, kad žmogus tampa tuo, ką skaito, taikytinas ne tik literatūrai, bet ir kinui. Jau daugiau kaip šimtą metų kinas sėkmingai konstruoja ir atliepia kolektyvines tapatybes, palaiko vyraujančias etines bei socialines visuomenės normas. Nuo pat populiariojo kino pradžios pasakojimo būdai ir estetinės reprezentacijos lemia mūsų susitapatinimą su ekrane matomais personažais, jų lytimi, tautybe, socialiniu statusu, tai, ką mes jiems jaučiame ir kokie norime būti. Kitaip tariant, ekrane rodomos tapatybės palaiko arba keičia socialinės tikrovės vaizdinį ir jo vertinimą.

Žemiau pasirašę autoriai

2019 07 10

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Lietuvos kino centrui prie Kultūros ministerijos
Panevėžio miesto savivaldybei
Panevėžio miesto Nekilnojamo paveldo vertinimo tarybai

Mes, žemiau pasirašanti kino ir kultūros bendruomenė, reiškiame susirūpinimą dėl Panevėžio miesto kino teatro „Garsas“ išlikimo. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, kuriuose išreikštas siekis kino teatro vietoje pastatyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą bei šio centro svetainėje pateiktais projekto įgyvendinimo laimėtojų rezultatais, darome išvadą, jog kino teatro pastatas bus nugriautas. Apgailestaujame, kad šios intencijos supriešina dvi skirtingas meno ir kultūros sritis, manome, kad vienos kultūros įstaigos veiklos stabdymas ar sunaikinimas neturi būti naujos kultūros įstaigos veiklos pagrindu, o toks planavimas ydingas ir diskredituojantis kultūros politiką.

Jonas Ūbis

Specialiojo vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

Kino kritikė Rasa Paukštytė, kuri redagavo „Kiną“ prieš dešimt metų, sutiko parengti specialųjį šios vasaros numerį, skirtą lietuvių kinui ir jo „aukso fondo“ kūrėjams. Kritikė klausia: „Kaip (...) aprašyti, vertinti mūsų kino raidą – nekeliaklupsčiaujant prieš supaprastintas interpretacijas, skirtas oficialiam diskursui „puošti“, kaip įmanoma objektyviau įvertinant tos raidos slenksčius ir riktus, pagrindinius veikėjus? Tai – siekiamybė, kuri jau keletą metų bando tapti vientisu leidiniu, skirtu nacionalinio kino kultūros istorijai nuo praėjusio amžiaus pradžios iki mūsų dienų.“

Oksana Karas apie filmą „Virš debesų“

Nuo šio penktadienio Lietuvos ekranuose pradedamas rodyti Oksanos Karas filmas „Virš debesų“ („Vyše neba“, Rusija, 2019). Jo premjera įvyko prieš savaitę pasibaigusiame festivalyje „Kinotavr“, o motiną suvaidinusi Viktorija Tolstoganova pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį. Prieš kelerius metus kitas Karas filmas „Geras berniukas“ laimėjo šio festivalio Didįjį prizą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

LRT triukšmingai išlydi prezidentę Dalią Grybauskaitę: šįvakar (28 d. 19 val.) iš Vilniaus S. Daukanto aikštės transliuos koncertą „10 metų kartu“. Juo su politike atsisveikins lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai bei į aikštę susirinkę gerbėjai. Sekmadienį (30 d. 21 val.) rodys prezidentei skirtą Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“. Panašūs masinės kultūros generuojami ritualai verčia prisiminti praeitį, bet juk lietuviai mėgsta ritualus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Domino“

Brianas De Palma – amerikiečių klasikas, vienas pirmųjų kino postmodernistų, ištikimas Alfredo Hitchcocko sekėjas. Dauguma jo filmų (kad ir „Randas“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“ ar „Gyvatės žvilgsnis“) analizuojami kino mokyklose, kai būsimi režisieriai mokosi montuoti, naudoti subjektyvią kamerą ar cituoti klasikus.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

„Kinotavr“ laureatai

Birželio 16 d. Sočyje baigėsi 30-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Festivalio žiuri šiemet vadovavo aktorius ir režisierius Konstantinas Chabenskis. Didžiuoju prizu žiuri apdovanojo debiutanto Boriso Akopovo filmą „Jautis“ („Byk“), filmo operatoriui, taip pat debiutantui, Glebui Filatovui atiteko ir prizas už geriausią operatoriaus darbą. „Jautis“ pasakoja apie 10-ąjį dešimtmetį, kai žlugo SSRS. Filmo veikėjas – mažo miestelio gyventojas, svajojantis persikelti į sostinę. Jis jau spėjo atlikti bausmę kalėjime ir dabar vadovauja vietos „autoriteto“ interesus aptarnaujančiai nusikaltėlių „brigadai“. Aleksandro Lungino debiutinis filmas „Didžioji poezija“ („Bolšaja poezija“) apdovanotas už geriausią režisūrą ir geriausią aktoriaus darbą (Aleksandras Kuznecovas), Annos Parmas filmas „Skirkimės!“ („Davai razvediomsia!“) – už geriausią debiutą ir scenarijų. Geriausios aktorės apdovanojimas paskirtas Viktorijai Tolstoganovai („Virš debesų“, „Vyše neba“, rež. Oksana Karas), geriausio kompozitoriaus apdovanojimas – Igoriui Vdovinui („Minčių vilkas“, „Myslennyj volk“, rež. Valerija Gai-Germanika), o kritikų palankumą pelniusi Niginos Saifullajevos erotinė drama „Ištikimybė“ („Vernost“) įvertinta diplomu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Skausmas ir šlovė“

Pedro Almodovaro filmo „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, Ispanija, 2019) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filme animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodovaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net ir fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, ryškių ir iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodovaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodovaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, kai sūnus davė interviu.

Gediminas Kukta

„Daryk, ką moki geriausiai, Džonai“, – vienoje scenoje sako bosas. „Ką?“ – akmeniniu veidu perklausia Keanu Reeveso Vikas, lyg prieš tai dviejose dalyse nebūtų daręs vis to paties – žudęs. „Medžiok“, –atsako bosas, ir po kelių minučių Džonas Vikas ant žemės pakloja du autobusus nuo galvos iki kojų ginkluotų karių. Kliaudamasis tik pistoletu ir raumenimis. Sunku nesijuokti.