Kinas

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Prieš kelias savaites gavau kvietimą dalyvauti diskusijoje apie negalios vaizdavimą kine. Jos organizatoriams rūpėjo, kaip negalią turintys personažai rodomi ekrane ir kokias reikšmes kuria. Kokį santykį su jais publikai siūlo režisieriai ir kaip rimtai neįgalūs žmonės vertinami kine? Dalyvauti diskusijoje negalėjau, bet žiūrėdamas šią komediją, kurioje mergišius Žoslenas (jį vaidina režisierius) apsimeta negalintis vaikščioti ir suvilioja dėl patirtos traumos vaikščioti negalinčią ir vežimėlyje dienas leidžiančią Florens, iš dalies atsakė į dalį klausimų: negalia kine dažnai rodoma su šypsenėle.

Santa Lingevičiūtė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. įteiktos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 14 d. mirė rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, politinis veikėjas Stanislavas Govoruchinas. Jis gimė 1936 m. dabartinėje Permės srityje, 1958 m. baigė geologiją Kazanės universitete, 1966 m. – režisūrą Maskvos kinematografijos institute, po to kelis dešimtmečius dirbo Odesos kino studijoje, vėliau – kino studijoje „Mosfilm“. Pirmasis pilnametražis Govoruchino vaidybinis filmas „Vertikalė“ (1967) gana greitai tapo kultinis – pagrindinį vaidmenį jame sukūrė ir savo dainas atliko Vladimiras Vysockis. Vėliau jis vaidino ir viename populiariausių sovietinių serialų „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Mesto vstreči izmenit nelzia“, 1979). Šis penkių serijų televizijos filmas – vienas žinomiausių Govoruchino kūrinių. Tarp jų – ir kitas serialas „Ieškant kapitono Granto“ („V poiskach kapitana Granta“, 1985), detektyvas „Dešimt negriukų“ („Desiat negritiat“, 1987), socialinė drama „Vorošilovo šaulys“ („Vorošilovskij strelok“, 1999).

Ivanas I. Tverdovskis apie „Šoklį“

Režisierius Ivanas I. Tverdovskis – vienas ryškiausių jaunojo rusų kino vardų. Kine debiutavo trumpametražiais dokumentiniais ir vaidybiniais filmais: „Atrodo, laukiu autobuso“ (2009), „Sniegas“ (2011), „Šuniškas kaifas“ (2013), kurie sulaukė daugelio festivalių dėmesio ir pelnė prizus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai taip karšta, galima prisiminti žiemą. Tegu ir Amerikoje, kur ką tik pasibaigė Pilietinis karas. Per begalinius Laukinių Vakarų sniegynus galvų medžiotojas Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), diližanu veža nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh) į miestelį, kur vyks teismas ir moteris bus pakarta.

Ilona Vitkauskaitė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

Jonas Ūbis

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

 

Kino teatrai jau dvelkia vasara – nei festivalių, nei lietuviškų premjerų artimiausiu metu nematyti, teks laukti rudens. Laukiant galima skaityti naują „Kiną“ ir patiems sudarinėti filmų peržiūrų programas, juolab kad dalį jų jau galima pasižiūrėti legaliai ne tik kino teatre. Tik šiemet „Auksine palmės šakele“ apdovanotų Hirokazu Kore-edos „Vagišių“ teks laukti beveik metus, kol ateis „Kino pavasaris“. Bet žurnale galima perskaityti šio festivalio programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės įspūdžius apie Kanų konkursą. Ji pasigedo didesnės drąsos ir alternatyvaus kino. Valiūnaitei Kanai – pernelyg konservatyvūs. „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“ aptariančiam Gediminui Kuktai joje taip pat pritrūko ir drąsos, ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos. Akivaizdu, kad tai tampa viso šiuolaikinio kino problema, todėl nuo jos negali pabėgti daugumos šio „Kino“ tekstų autoriai. 

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 6 d. Odesoje (Ukraina) mirė Kira Muratova – viena originaliausių ir nepriklausomiausių autorinio kino kūrėjų. Ji gimė 1934 m. Sorokoje (dabartinė Moldavija), inžinieriaus ir gydytojos – Rumunijos komunistų partijos pogrindžio veikėjų – šeimoje. Muratova studijavo filologiją Maskvos universtitete, 1959 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, 1961 m. pradėjo dirbti Odesos kino studijoje. Pirmuosius filmus ji kūrė kartu su Aleksandru Muratovu. Savarankiškas debiutas – filmas „Trumpi susitikimai“ – pasirodė 1967 metais. Muratova sukūrė dvidešimt filmų. Sovietmečiu jie buvo draudžiami – dedami „ant lentynos“, permontuojami be režisierės žinios, tada ji išimdavo iš titrų savo pavardę ir pasirašydavo Ivanu Sidorovu. Jai buvo draudžiama dirbti kine, bet Muratova visada liko ištikima sau, svarbiausias jos gyvenimo principas buvo kūrybos laisvė. Gal todėl ji iki šiol deramai neįvertinta – Muratovos filmai buvo pernelyg originalūs ir sudėtingi ne vienam garsiam kino festivaliui. Savitas režisierės filmų „Ilgos palydos“, „Lemties permaina“, „Asteninis sindromas“, „Jausmingas milicininkas“, „Trys istorijos“ ir kitų stilius atpažįstamas iškart: jo pagrindas – visiška laisvė ir jokių kompromisų. Muratovos filmuose vaidino profesionalūs aktoriai ir mėgėjai, jų istorijos – paprastos, kartais sentimentalios, kartais groteskiškos, o kartais ir tragiškos, jie ironiški ir intertekstualūs, bet juose visada slypi filosofinis režisierės požiūris į žmogų ir pasaulį. Paklausta apie šio stiliaus pagrindą Muratova atsakė vienu žodžiu: „Eklektika.“ Pirmieji jos filmai buvo novatoriški, o kurti po SSRS žlugimo – tiesiog avangardiniai: Muratova nuolat eksperimentavo su kino kalba ir jos galimybėmis, atsisakydavo bet kokių kompromisų su žiūrovais. Paskutinis Muratovos filmas „Amžinas sugrįžimas“ pasirodė 2012 m., tada režisierė pareiškė pasitraukianti iš kino.

Viename interviu 2016 m. Muratova sakė: „Aš gyva, aš visiškai gyva, manyje mažai mirties. Gyvenime esu labiau oportunistė... Nekenčiu viso savo gyvenimo. Kaip manote, ko aš nekenčiu? Žemės traukos. Materialumas, žemės trauka – tai mano siaubingi, niekingi vidiniai ir išoriniai priešai. Bet kiną aš visada vadinau laisvės karalija. Taip jį ir jaučiu. Tai laisvė kvėpuoti, daryti viską, ką noriu, kas šaus į galvą, nesusimąstant, negalvojant apie jokius „atsiprašau“, „prašau pasislinkti“, „nenorėjau to pasakyti“, „turėjau omenyje visai ką kita“. Žinoma, yra tai, ką aš moku, tai, kas man pavyksta. Jei matau, kad kažko norėjau, bet nepavyko, tiesiog iškart metu. Vadinasi, nemoku to padaryti, man tai neduota, matyt, tai moka kažkas kitas. Ieškosiu kitų formų ir apskritai pakeisiu savo susidomėjimo kryptį.“

Živilė Pipinytė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors amerikiečių režisierius Paulas Thomas Andersonas visada minimas tarp talentingiausių šių dienų kino kūrėjų, lietuvių platintojai jo filmų vengia ir kino teatruose nerodo. Ne išimtis ir 2014 m. Andersono „Žmogiškoji silpnybė“ (TV1, šįvakar, 8 d. 22.55), sukurta pagal postmodernistinį Thomaso Pynchono romaną (beje, tai pirmoji Pinchono ekranizacija). Gaila, nes šį vieną neįtikimiausių režiseriaus kūrinių reikia žiūrėti dideliame ekrane, juolab kad jis ir filmuotas 35 mm juostoje. Filmas užbaigia neformalią Andersono trilogiją apie Amerikos beprotybę ir paranoją, ją sudaro „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“.