Kinas

Brigita Kulbytė

Bartoszas Kruhlikas apie „Supernovą“

Bartoszo Kruhliko filmas „Supernova“ buvo rodomas „Kino pavasario“ konkursinėje programoje. Pernai Gdynėje, Lenkų kino festivalyje, „Supernova“ pelnė geriausio debiutinio filmo apdovanojimą. Supernova – sprogstanti žvaigždė. Tai paskutinė žvaigždės gyvavimo stadija. Perėjus į supernovos stadiją, žvaigždės sukaupta energija staiga atpalaiduojama, materija plinta iki 30 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Apie filmo atsiradimo istoriją, kūrybos procesą ir kitus sprogimus režisierių kalbino Brigita Kulbytė.

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

Įvairiose SSRS kino studijose ar užsienyje kurti filmai, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai ar kuriuos kūrė lietuviai režisieriai, oficialiai nėra nacionalinio kino paveldo dalis, nors ne vienas iš šių filmų ir leido atsiskleisti aktorių talentui. Būtent juose Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Gražina Baikštytė, Algis Matulionis, Algimantas Masiulis, Nijolė Oželytė, Eugenija Pleškytė, Valentinas Masalskis, Kostas Smoriginas, Tauras Čižas, Saulius Balandis ir dešimtys kitų lietuvių aktorių sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis. Lietuvos kino studija panašių galimybių dažnam jų taip ir nesuteikė. Nacionaliniu kino paveldu nelaikomi nei „Lenfilm“ kino studijoje kurti aktoriaus ir režisieriaus Augusto Baltrušaičio (1937–2015) filmai, nei sovietų bei kirgizų kino klasiku tapusio Algirdo Vidugirio (1936–2010) kūryba. Kita vertus, niekas turbūt nesirengia didžiausioje sovietų kino studijoje „Mosfilm“ kurtų Vytauto Žalakevičiaus filmų „Tas saldus žodis laisvė“ (1972), „Avarija“(1973), „Kentaurai“ (1979) „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“ (1980) išbraukti iš lietuvių kino istorijos.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sėdžiu namie, daug skaitau ir stebiuosi lietuviais, ypač jaunaisiais. Vos pajutę pirmuosius slogos požymius, jie pradeda šturmuoti ligonines ir pasijunta įžeisti, nesulaukę, jų manymu, reikiamo dėmesio. Tada puola skųstis žiniasklaidai, pradeda aprašinėti savo „kančių kelius“. Nežinau, kam tai įdomu, nebent tokiems pat susireikšminusiems lietuvių šou verslo atstovams, kurių, pasirodo, pas mus neįtikėtinai daug. Panašių vaikinų ir merginų karantino laikais padaugėjo ir mano televizoriuje, mat atsirado kažkokia „Delfi“ televizija, kurios lygis primena kaimo kultūros namų televizijos mėgėjų būrelį. Ši televizija kalbina, antropologiniu požiūriu, gal ir įdomią fauną, bet palikime tai analizuoti šviesesnių laikų medijų kritikams.

Parengė K. R.

Kenas Loachas apie „Atsiprašome, neradome jūsų“

„Kino pavasaris“ rodo naujausią Keno Loacho filmą „Atsiprašome, neradome jūsų“ („Sorry We Missed You“, D. Britanija, Prancūzija, Belgija, 2019), kurio premjera pernai įvyko Kanuose. 1936 m. gimęs Loachas – vienas didžiųjų šių dienų kino kūrėjų, jo filmai dukart pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Loachas – teisininkas, bet baigęs Oksfordo universitetą atsidėjo darbui teatre. 7-ajame dešimtmetyje BBC televizijoje jis sukūrė keletą ambicingų ir angažuotų reportažų, sukėlusių ne vieną politinę diskusiją. Loachas kuria realistiškus, socialiai angažuotus filmus, kritikuojančius vartotojų visuomenę ir šiuolaikinį kapitalizmą ar primenančius skausmingus Didžiosios Britanijos istorijos momentus. Matyt, todėl režisierius Lietuvoje nėra toks populiarus kaip visame pasaulyje.

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

Dar neseniai žodį „Prokatas“ žinojo visi, kurie buvo bent kiek susiję su kinu. Taip vadinta Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora – vienintelė Lietuvoje filmų platintoja. Kontora buvo įsteigta iškart po Antrojo pasaulinio karo ir turėjo padalinius bei filmų bazes visuose didžiuosiuose miestuose. Vilniuje buvo didžiausia bazė. Beje, joje buvo ir slaptas skyrelis, kuriame saugoti pasaulinio kino šedevrai, pasibaigus jų licencijos laikui, bei filmai, kuriuos Maskvos valdžia liepdavo išimti iš repertuaro, kai jų kūrėjai ar aktoriai „pabėgdavo“ į Vakarus. Vilniuje buvo planuojamas filmų išleidimas ir reklama, gaminami plakatai, leidžiamos vėliau žurnalu „Kinas“ tapusios „Ekrano naujienos“ ir savaitraštis „Savaitės ekranas“ (iš jo vėliau atsirado ir „7md“), lietuviškų filmų bukletai ir katalogai, čia filmai buvo restauruojami, subtitruojami. Funkcijų būta daug, darbuotojų – taip pat.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Televizijoje ir internete dabar galima išgirsti visko, net žmonių, kurie, švelniai tariant, vertina situaciją neadekvačiai. Bet kartais užtenka kelių paprastų žodžių. Nuramino viename dienraštyje (ir vėl nelietuviškame, nors, regis, tradicinių dienraščių pas mus nebeliko – tik bulvariniai portalai „liaudžiai“) perskaitytas pokalbis su psichologe, kuri neabejoja, kad viską ištversime: „Gal būsime truputį skurdesni, gal truputį storesni, gal labiau aptingę arba pervargę, nes darbas namie visai nėra lengvas.“ Tokia ir yra realybė. Be tariamų žvaigždžių, opozicija besivadinančių pasipūtėlių, išorinio blizgesio ir kvailybės. Realybė, o ne kreivas jos atspindys lietuviškose medijose ir skatina neabejoti ateitimi.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Trumpas apokaliptinių filmų gidas

COVID-19 kontekste, skaitydamas šių dienų realijas, kai žmonės masiškai perka tualetinį popierų, ginklus, palieka lauke naminius gyvūnus, net žudosi, nes yra infekuoti, prisimeni Albert’o Camus frazę, rodos, iš „Kryčio“: „Nelauk Paskutinio teismo, jis vyksta kasdien.“

Kad ir kaip ten būtų, laikinumo akivaizdoje, kurdami apokaliptinius scenarijus, bandome ieškoti žmogiškosios prasmės ar istorinių pokyčių. Apokalipsė – tarytum laiko bomba, konspiracijos teorija, bandymas mirtį nugalėti smurtu. Smurtu žmogaus prieš žmogų, juk kataklizmų ir Kito baimė mūsų gyvavimo istorijoje privedė prie protu sunkiai suvokiamų dalykų: nuo kryžiaus karų ir nacizmo iki įvairiausių sektų ir kultų. O ir dabartinis užsikrėtusiųjų stigmatizavimas gali priartėti prie praeities tragedijų.

K.R.

Janas Komasa apie „Kristaus kūną“

Vienas laukiamiausių ir garsiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų – Jano Komasos „Kristaus kūnas“ („Boże ciało“, Lenkija, 2019). Filmas, kurio premjera įvyko Venecijoje, pelnė svarbius įvairių festivalių apdovanojimus, buvo nominuotas „Oskarui“, o kovo pradžioje surinko 11 Lenkų kino akademijos apdovanojimų – „Auksinių erelių“, tarp jų už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų, pagrindinius bei antro plano vyrų ir moterų vaidmenis. Jaunosios kartos režisieriaus Jano Komasos (g. 1981) filmai „Savižudžių salė“ („Sala samobójców“, 2011), „Varšuva, 1944-ieji“ („Miasto, 1944“) buvo rodomi ir Lietuvoje. Pateikiame režisieriaus interviu savaitraščiui „Polityka“ fragmentus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dienraštyje, kurį kasdien skaitau internete, perskaičiau pokalbį su psichologu apie tai, kaip valdyti stresą, atsiradusį dėl priverstinio nieko neveikimo. Psichologo išvada paprasta: „Viena tikrai nekelia abejonių: atostogos žmonijai bus į naudą.“

Žinau, kad staiga lyg iš dangaus nukritęs laisvalaikis skatina kurti įvairiausius planus. Iškart pagalvojau, kad pagaliau ramiai pasižiūrėsiu visą „Černobylį“, kolegos internete randa įvairių filmų sąrašų, tik ar to reikia? Vieną aktyvią veiklą iškart keisti kita? Kokia prasmė? Manau, kad svarbesnė yra galimybė pagaliau bent iš dalies įgyvendinti pastaraisiais metais reklamuojamą svajonę apie „lėtą gyvenimą“. Todėl ir nesiūlau sąrašų, tik tradicines rekomendacijas, į ką atkreipti dėmesį artimiausios savaitės televizijos programoje.

7md inf.

Alice Winocour apie „Proksimą“

„Kino pavasaris“ keliasi į internetą – dalį šių metų programos filmų bus galima pamatyti namie. Tarp jų ir festivalio atidarymo filmą – režisierės Alice Winocour „Proksimą“ („Proxima“, Prancūzija, Vokietija, 2019). Tai pasakojimas apie moterį astronautę Sarą (Eva Green), kuri 2030-aisiais rengiasi keliauti į Marsą. Į šią misiją atrinkti trys – amerikietis Maikas (Matt Dillon), rusas Antonas (Aleksej Fatejev) ir prancūzė Sara, kuri visą gyvenimą svajojo apie kosmosą. Sara išsiskyrusi, augina dukterį Stelą ir turi katę Laiką. Išsiskyrimas bus ilgas, ir Sarai sunkiausia paaiškinti dukteriai, kodėl toks svarbus yra jos darbas. Kritikai filmą jau spėjo pavadinti feministine kosmoso drama, nors ne vienas įžvelgė ir Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ įtaką. Dalis „Proksimos“ kurta Rusijoje – kosmonautų rengimo centre netoli Maskvos, dalis – Baikonūro kosmodrome Kazachstane. Pateikiame pokalbių su režisiere, išspausdintų lenkų ir rusų spaudoje, fragmentus.