Kinas

Parengė K. R.

Seanas Durkinas apie „Lizdą“

Lietuvos kino teatrai pradeda rodyti Seano Durkino filmą „Lizdas“ („The Nest“, D. Britanija, Kanada, 2020). Vieni kritikai vadina „Lizdą“ siaubo kino dvasios persmelkta stilinga šeimos drama apie 9-ojo dešimtmečio Angliją, kiti – žiauria satyra apie lyčių santykius, bet visi sutaria, kad tai itin keistas filmas, kurio neįprastumas atsiskleidžia po truputį. Pagrindinis „Lizdo“ veikėjas verslininkas Roris (Jude Law) įtikina žmoną amerikietę Alison (Carrie Coon) ir du vaikus palikti patogų gyvenimą JAV ir grįžti į jo tėvynę Angliją. Patikėjęs būsima sėkme, Roris išsinuomoja seną dvarą, bet netrukus džiugios jo viltys ima dužti... „Lizdas“ – antras pilnametražis Durkino (g. 1981 m.) filmas.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Antebellum: išrinktoji“

Internautai piktinasi, kad režisieriai žadėjo siaubą (net ant plakato buvo užrašyta), bet ekrane – nieko panašaus. Neišsipildę žiūrovų lūkesčiai, žinoma, nesmagus dalykas, bet dar nesmagiau, kad mažai kam užkliuvo paviršutiniškas kūrėjų požiūris į rasizmo temą, o dar tiksliau – primityvios paralelės tarp JAV praeities ir dabarties. Ir būtent tai – tikrasis su šiuo filmu susijęs siaubas.

Rudens susitikimai su lenkų kinu

Spalis jau ne vieną dešimtmetį – tradicinių susitikimų su lenkų kinu mėnuo. Šiemet Lenkijos institutas Vilniuje pakvies į pandemijos sąlygomis šiek tiek pakitusį renginį, pavadintą „Lenkų kino festivalis. Tęsinys“, kuris spalio 1–7 d. vyks kino teatruose „Multikino“ bei „Pasaka“ ir virtualioje platformoje „ŽMONĖS Cinema“. Taip pat spalio 2 d. 18 val. Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje vyks kino muzikos ir poezijos vakaras: garsiausias XX a. lenkų kino dainas atliks Vilniaus lenkų teatro studijos aktoriai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kol televizijose vyksta rinkimų debatai, „Dviračio žinios“ neturi jokių šansų. Tokio absurdo ir satyros kaip per debatus nepamatysi niekur. Būtent čia filosofas Arvydas Juozaitis į kalbas vis smaigsto liberalaus siaubo „Maximos“ pavyzdį. Arba teisininkė (laimė, buvusi) Neringa Venckienė palaiko idėją uždaryti prokuratūrą ir pati siūlo uždaryti LRT, mat taip galima sutaupyti pinigų ir atiduoti juos liaudžiai.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pilis“

„Pilis“ (Lietuva, Airija, 2020) tęsia Linos Lužytės debiutiniame „Amžinai kartu“ (2015) pradėtą šių dienų lietuvių vertybių analizę. Filme „Amžinai kartu“ Gabijos Jaraminaitės herojei buvo svarbu išsaugoti šeimą, kurioje visi – vyras, duktė ir ji pati – taisyklingai atlieka tradicinius vaidmenis. „Pilyje“ tradiciniai vaidmenys lyg ir tebėra, tik šįkart Jaraminaitės vaidinama Jolanta ant savo pečių užsikrauna visą šeimos naštą: atsisakiusi pianistės karjeros ir Airijoje įsidarbinusi žuvų fabrike, ji kartu su paaugle dukterimi Monika (Barbora Bareikytė) ir Alzheimerio liga sergančia motina (Jūratė Onaitytė) bando pradėti gyvenimą iš naujo. Emigracijos motyvai neaptariami – filme nuskamba tik viena Jolantos frazė, esą ji nebenorėjusi badauti Lietuvoje. Tačiau ir Airijoje jai tenka skaičiuoti kiekvieną eurą. Jolanta ne tik sunkiai dirba, bet ir grįžusi iš naktinės pamainos prižiūri sergančią motiną, kurios negalima palikti vienos. Apie tai, kad motiną atiduotų į senelių namus, negali būti nė kalbos. Lietuviškas požiūris lieka ir Airojoje.

Lina Lužytė

VDFF retrospektyva

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) retrospektyva skirta audiovizualinių medijų kritiku save vadinančio britų režisieriaus Peterio Watkinso kūrybai. Šeši Watkinso filmai bus rodomi Vilniaus „Skalvijos“ kino centre, „Romuvos“ kino centre spalio 3 d. bus galima pamatyti filmą „Komuna (Paryžius, 1871)“. Retrospektyvą parengė režisierė Lina Lužytė. Pateikiame jos mintis apie režisierių, kuris vienas pirmųjų pradėjo naudotis mocumentary (tai kino ir televizijos žanras, dokumentiniu filmu apsimetanti fikcija, dažnai įgyjanti satyros arba parodijos formą) kino priemonėmis. Watkinso filmai nėra tik pasakojimas: režisierius kartu ir analizuoja kiną bei kitas medijas, jo filmuose dažnai vaidina neprofesionalūs aktoriai. 

Heidi Hassan ir Patricia Pérez Fernández apie „Kuždančius laiškus“

Heidi Hassan ir Patricia Pérez Fernández – vaikystės draugės, užaugusios komunistinėje Kuboje ir kadaise išskirtos emigracijos. Ne vienus metus jos gyveno ir dirbo Šveicarijoje bei Ispanijoje. Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) rodys jųdviejų kartu sukurtą filmą ,,Kuždantys laiškai“ („In A Whisper“) – pasakojimą apie ryšį, netektis, draugystę, išsipildymus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Tai, kas vyko 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje, gali būti ne vieno filmo tema. Atominį rusų povandeninį laivą „Kurskas“ ištiko katastrofa: sprogusi torpeda sunaikino didžiąją įgulos dalį, o likę gyvi dvidešimt trys jūreiviai taip ir nesulaukė gelbėtojų. Tai liudijo ir politikų abejingumą (garsioji Putino frazė „Jis nuskendo“ geriausiai apibūdina Rusijos prezidentą), ir karinio jūrų laivyno situaciją, ir žuvusiųjų artimųjų dramą.

Parengė Ž. P.

77-ajam Venecijos kino festivaliui pasibaigus

Rugsėjo 10 d. 77-ajame Venecijos kino festivalyje įvyko Marato Sargsyano debiutinio ilgametražio vaidybinio filmo „Tvano nebus“ pasaulinė premjera. Filmą pristatė režisierius ir prodiuserė Ieva Norvilienė. Režisierius sakė: „Labai jaudinausi prieš premjerą. Džiaugiuosi, kad susirinkę žiūrovai atidžiai žiūrėjo filmą iki pat pabaigos. Po premjeros sulaukėme daug pozityvių atsiliepimų ir dėmesio.“ „Kino kritikų savaitėje“ šiemet beveik iš dviejų tūkstančių filmų buvo atrinkti tik septyni. Ši gretutinė konkursinė programa dėmesį skiria jaunų talentų atradimui. Čia debiutavo žinomi režisieriai Olivier Assayasas, Mike’as Leigh, Pedro Costa, Harmony Korine’as, Kennethas Lonerganas.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

 

„Šarlis Aznavūras“ („Le regard de Charles“), rež. Marc di Domenico, Charles Aznavour, Prancūzija

Tai nėra vienas iš tų dokumenių filmų apie garsias asmenybes, kuriuos įdomu žiūrėti nebent tik ištikimiems tų asmenybių gerbėjams. Nors dainininką ir aktorių Charles’į Aznavourą geriausiai žinau iš François Truffaut juostos „Šaukite į pianistą“ (1960), o galvoje skamba tik daina „Emmenez-moi“, tai nesutrukdė žiūrint į ekraną jausti kažką panašaus į malonumą.