Nauji serialai – „Vampyrė“
Nebūtų teisinga sakyti, kad šiemet pasirodęs prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso serialas „Vampyrė“ („Irma Vep“, Prancūzija, JAV, 2022) – jo to paties pavadinimo jau kino klasika tapusio 1996 m. filmo perdirbinys, adaptuotas HBO televizijai. Naujasis aštuonių serijų serialas veikiau – autoironiško komentaro apie besikeičiančią kino industriją, režisieriaus galvoje (ir filme) užsimezgusio prieš daugiau nei du dešimtmečius, tęsinys. Tai – kinas apie kiną, daugiasluoksnis Assayaso žaidimas su nuolat save naujai kuriančia ir perkuriančia kino medija, įgijusia idealo – juodu kostiumu apsitempusios Irmos Vep – kūną.
Nauji filmai – „Ties virimo riba“
Marco Pierre’as White’as, karjeros pradžioje tapęs jauniausiu šefu, įvertintu trimis Michelino žvaigždutėmis, savo autobiografinėje knygoje „Baltasis karštis“ („White Heat“) rašo: „Šiandien yra tik keli šefai prie viryklės, pasiekę aukščiausią kulinarijos lygį. Tu nejauti jų buvimo kambaryje. Kur romantika? Kur šou? Kur teatras? Šiuolaikinis restoranas – tai pietavimas koplyčioje. Tai nuobodu.“ Tačiau keturis Britų kino akademijos apdovanojimus BAFTA pelniusioje Philipo Barantini vieno kadro dramoje „Ties virimo riba“ („Boilling Point“, D. Britanija, 2021) modernus restoranas yra visoks, tik ne nuobodus.
Pasirodė naujas žurnalo numeris
Ukrainos kino tyrėja Olha Voznyuk tekste apie naująjį Ukrainos kiną rašo, kad šiuo metu, t. y. po 2022-ųjų vasario 24 d., jos gimtinėje filmuojamas kitoks kinas – dokumentuojamas karas, fiksuojami jo žiaurumai, ir autorė optimistiškai viliasi, kad kinas taip pat prisidės prie Ukrainos pergalės. Ji skaitytojus supažindina ir su ukrainiečių kinu, pradėtu kurti po 2014-ųjų Rusijos invazijos. Tuomet šalies kine atsirado visas būrys jaunų kūrėjų, išgarsėjusių jau debiutiniais filmais. Naujajai kino kartai vis svarbesnės tampa savojo „aš“ paieškos, savęs pažinimas ir tapatybės suvokimas. Aptariamų filmų daug, tačiau kol kas tik maža dalis rodyta Lietuvoje. Tikėkimės, kad viešai prieinamų kūrinių atsiras vis daugiau, juo labiau kad apie Ukrainos šiuolaikinį kiną žinome tikrai labai mažai.
(1932 07 02 – 2022 07 21)
Pirmąkart kino ekrane Vytautas Paukštė pasirodė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968). Filmo pasakojimui įpusėjus, pajūryje kartu su kitu antisovietinio pogrindžio veikėju atsiradęs vienos iš brolių dvynių žmonos dėdė nulems abiejų likimą. V. Paukštės personažas neprimena iki tol lietuvių filmuose rodytų „banditų“ – jis mokytojas ir kartu ideologas. Dėdė kalba logiškai, energingai, jis įsitikinęs ginkluoto pasipriešinimo prasmingumu ir pasirengęs būsimai laisvai Lietuvai paaukoti daug gyvybių. Tačiau scena, kur išvykstantieji įtrina riebalais nuogą kūną, priverčia suabejoti mokytojo idealų skaistumu. Taip, supriešinus žodžius ir kūną, atsiranda dviprasmiškumas, kuris vėlesniuose Paukštės vaidmenyse bus dar akivaizdesnis ir dažnai pavers aktoriaus personažus tarpininkais – tarp gyvybės ir mirties, fantazijos ir tikrovės, praeities ir dabarties, tiesos ir melo. Mokytojas yra ir Paukštės personažas Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970). Šioje parabolėje apie Lotynų Amerikos revoliucijas Paukštės Mokytojas toks pat ryžtingas ir tiki kovos idėja.
Pokalbis su kino tyrėja Anna Onufriienko
Šiais metais jau trečią kartą medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ organizuojamų nemokamų kino seansų cikle „Gilios upės tyliai plaukia“ buvo pristatomas Ukrainos nebyliojo kino paveldas. Kviečiame skaitytojus nepraleisti paskutinio Ukrainos kino seanso: liepos 19 d. 21:30 val. po Liubarto tiltu bus rodomas režisieriaus Michailo Kaufmano filmas „Pavasarį“ („Navesni“,1929). Filmą įgarsins Lietuvos muzikantai. O dabar apie Ukrainos kiną kalbamės su viena programos kuratorių, Nacionalinio Oleksandro Dovženkos centro tyrėja Anna Onufriienko.
Nauji filmai – „Elvis“
Režisieriaus Bazo Luhrmanno filme „Elvis“ („Elvis“, Australija, JAV, 2022) nuolat kartojasi atrakcionų parko motyvas. Ir jis puikiai tinka filmo esmei atskleisti: iš pradžių akis užpilantys blizgučiai galbūt ir masina, tačiau netrukus imi įžvelgti apgavystę – atrakcionai sukasi ratu ir pradeda įkyrėti, tas pats šou numeris kartojamas šimtąjį kartą, o už triukšmo, spalvų ir blizgesio užsklandos slypi plyno lauko tuštuma. Atrakcionų įkaitais ši kartą tampa ne tik filmo herojai, nepasakantys apie save nieko (naujo), bet ir žiūrovai, priversti stebėti 160 minučių trunkantį Lurhmanno grožėjimosi savimi šou.
Studija „Zentropa“ paskelbė ištrauką iš Larso von Triero serialo „Karalystė“ („Riget“, 1994-1997) tęsinio. Trečiojo sezono premjera įvyks šį rudenį internetinės televizijos „Viaplay“ platformoje.
Jean-Louis Trintignant (1930 12 11 – 2022 06 17)
Prancūzų aktorius Jeanas-Louis Trintignant’as buvo neįprasta kino žvaigždė, pasižymėjusi santūrumu ir diskretiškumu, jokios bravūros. Dažniausiai kūrė sudėtingus, nevienareikšmiškai vertinamus, tarsi susidvejinusius personažus. Būtent dėl to jis dešimtmečiais traukė kino režisierius ir tapo daugelio klasikinių filmų, tokių kaip „Vyras ir moteris“ („Un homme et une femme“, rež. Claude Lelouch, 1966), politinių ir kriminalinių trilerių, romantinių filmų ir dramų herojumi. Atrodo, kad šis įvairialypis aktorius nuolat atrasdavo save iš naujo. „Geriausi pasaulio aktoriai yra tie, kurie daugiau jaučia nei rodo“, – sakė jis.
Pokalbis su ukrainiečių kino režisieriumi Olehu Sencovu
Nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečių kino režisierius Olehas Sencovas nusprendė nesitraukti iš šalies. Jis sako, kad sprendimą stoti į kariuomenę priėmė nedvejodamas, nes Rusijos invazija į Ukrainą „buvo tik laiko klausimas“.