Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Roberto Zemeckio „Sąjungininkai“ (LNK, šįvakar, 22 d. 21 val.) – nelabai vykęs bandymas sukurti senamadišką filmą apie meilę, kuris pakartos kultinės „Kasablankos“ sėkmę. Todėl ir vėl veiksmas prasideda Kasablankoje: 1942-aisiais čia susitinka britas Maksas (Brad Pitt) ir prancūzė Mariana (Marion Cotillard). Jie abu šnipai: kanadiečių kilmės Maksas šnipinėja britams, jis vykdo slaptą užduotį. Jam padeda Mariana, kuri apsimeta Makso žmona, bet iš tikrųjų yra prancūzų Pasipriešinimo dalyvė. Kartu jie turi užmušti vokiečių pasiuntinį. Galiausiai veikėjai įsimylės vienas kitą, apsigyvens Anglijoje ir jiems gims dukrelė, tik Maksas vieną dieną sužinos, kad žmona visai ne ta, kuria apsimeta. Šiuo požiūriu filmas savaip aktualus, nes ne vieną privers susimąstyti, ar viską žino apie tuos, su kuriais gyvena, juo labiau ar verta gelbėti savo mylimuosius, nors dėl to gali nukentėti žmonija.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Apie tokius filmus kaip „Tulpių karštinė“ sakoma: kostiuminis. Tada galbūt dar paminima veiksmo vieta: senovės Olandija. Ir prisimenama viena kita žvaigždė: Alicia Vikander, Christoph Waltz. Jei klausiama, ar patiko, dažniausiai išgirsi: visai nieko. Konkretesni leidžiasi į detales: gražūs interjerai, nepagailėta kostiumams, gerai atkurta laikotarpio atmosfera (iš kur jie žino?).

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Penktadienį Los Andžele mirė amerikiečių aktorius Harry Deanas Stantonas. Jam buvo devyniasdešimt vieneri. Stantonas vaidino Davido Lyncho, Martino Scorese’s, Franciso Fordo Coppolos, Wimo Wenderso, Paolo Sorrentino filmuose, iš viso nusifilmavo per 250 filmų. Sužinojęs apie aktoriaus mirtį, Lynchas pareiškė: „Visi jį mylėjo, ir ne be priežasties. Jis buvo nuostabus aktorius (net daugiau nei nuostabus) ir nuostabus žmogus.“ Garsus kritikas Rogeris Ebertas kadaise suformulavo tokią taisyklę: „Joks filmas su Harry Deanu Stantonu arba M. Emmetu Walshu antro plano vaidmenyse negali būti blogas.“

Živilė Pipinytė

Gdynėje prasideda lenkų vaidybinių filmų festivalis

Pirmadienį Gdynėje prasideda 42-asis lenkų vaidybinių filmų festivalis. Jį atidarys animacinis pilnametražis filmas „Tavo Vincentas“ („Twój Vincent“). Taip festivalio rengėjai nori pagerbti lenkų animacinio kino septyniasdešimtmetį. Ta proga festivalyje bus parodyta ir klasikinių lenkų animacinių filmų programa, vyks retrospektyvos. Atidarymo filmą jo kūrėjai Dorota Kobiela ir Hugh Welchmanas vadina tapybine animacija – kiekvienas iš 65 tūkstančių filmo kadrų nutapytas rankomis. Kuriant filmą dalyvavo 125 dailininkai iš viso pasaulio, ekrane atgaivinę per šimtą Vincento van Gogho paveikslų ir papasakoję apie dailininko gyvenimą bei mirtį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nesu nei didelis ligonis, nei kulinaras mėgėjas, nei sodininkas, nei statybininkas, nei, neduok Dieve, medžiotojas ar žvejys, negroju armonika ir nesidomiu tautiniais šokiais, negeriu alaus ir nesergu už lietuvišką krepšinį, nuo tautinės estrados žvaigždžių paprastai man susuka vidurius, o vadinamosios gyvenimo būdo laidos įvaro depresiją – suprantu, kad niekad neprilygsiu visoms toms stilingoms ministerijų ir verslo rožėms arba prakutusiems emigrantams, juolab nesuprasiu jų didžiųjų tragedijų bei dramų. Tad man lietuviškų televizinių pramogų akivaizdžiai trūksta. LRT net visaip žadėtą naują Editos Mildažytės pramoginį šou šį sekmadienį išėmė iš programos. Gal išsigando stebuklingai atsivėrusios vedėjos energijos ir temperamento?

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Rugsėjo 21 d. jau keturioliktą kartą pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Vilniuje jis vyks iki spalio 1 dienos, Ukmergėje ir Klaipėdoje – spalio 6–8 d. Trumpai supažindiname su šių metų programa.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį baigėsi 74-asis Venecijos kino festivalis, kuriame šiemet dominavo amerikiečių, italų ir prancūzų filmai. „Auksinio liūto“ apdovanojimas įteiktas Guillermo del Toro filmui „Vandens forma“ („The Shape of Water“). Tai pasakojimas apie nebylę valytoją (Sally Hawking), kuri 7-ajame dešimtmetyje slaptoje laboratorijoje užmezga kontaktą su vandenų pabaisa, iš kurios tyčiojasi CŽV agentas. Kartu su draugu ir juodaode bendradarbe jie pavagia pabaisą. Filmas rodo, kaip Šaltojo karo metais vyrų dominuojamame pasaulyje moters gestas tampa pasipriešinimo ženklu.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Sergejumi Mokrickiu

Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, pristatydamas naują filmą „Aš – mokytojas“, lankėsi ukrainiečių ir rusų kino operatorius, režisierius Sergejus Mokrickis. Jį išgarsino filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ (2015), tačiau šio menininko filmografijoje – talentingai nufilmuoti žinomų režisierių Kirilo Serebrennikovo, Rustamo Chamdamovo filmai, kadaise populiari politinio humoro laida „Lėlės“ (NTV), filmai „Specialioji grupė“ (2007), „Keturi meilės amžiai“ (2008), „Mokytojo diena“ (2012). Vilniuje jis lankėsi pirmą kartą, tačiau atrado daug pažįstamų, sąsajų su Lietuva. Pirmiausia tai aktorė Katerina Golubeva, kurios svarbi gyvenimo dalis susijusi su Lietuva.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai pasižiūriu televizorių, lietuvio siela atrodo neįmenama mįslė. Nesuprantu, kodėl iš televizoriaus ekrano niekad neišlenda Andrius Mamontovas, o princesės Dianos mirties metinių proga kasdien po kelis kartus graudinosi ne tik tautos polinkius atspindinti „Info TV“, bet ir „Panorama“ ar Nemira Pumprickaitė, kurios nebūčiau įtaręs populizmu. Kodėl lietuviams toks svarbus Mamontovas, matyt, nesuprasiu niekad. Kodėl tokia svarbi princesė Diana, gerai paaiškino anglų rašytoja Hilary Mantel neseniai „The Guardian“ išspausdintoje esė. Ypač įsirėžė šie žodžiai: „Diana buvo kolektyvinis kūrinys, vadinasi, ir kolektyvinė nuosavybė. Masinis liūdesys jai mirus įžeidė skonio policiją. Jis buvo rėkiantis, kičinis – įvyniotos pūvančios gėlės, išsipūtusios raudono plastiko širdys, pliušiniai meškiukai, lėlės, nevykusios eilės. Bet visa tai bylojo, kaip desperatiškai siekia saviraiškos žmonės, kuriems pašykštėta dvasingumo ir fantazijos, žmonės, kurie išlaisvino savo slaptą nelaimę, apverkdami moterį, kurios nepažinojo.“

Rasa Šimkutė

Devintosios „Baltijos bangos“ Nidoje atgarsiai

Pasak „Devintosios bangos“ vadovo Gyčio Lukšo, kai kurie žiūrovai – ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai – atostogas planuoja derindami prie kino šventės Nidoje, nors  „Baltijos bangos“ filmuose dažniausiai nagrinėjamos sudėtingos, skaudžios problemos. Latvių ir estų kinematografininkai pastaraisiais metais vis dažniau atsigręžia į skaudžius istorinius momentus. Žinomo latvių teatro ir kino režisieriaus Viesturio Kairišo nespalvota istorinė drama „Melanijos kronikos“ (2016) nukelia į Sibiro platybes, į kurias ištremta filmo herojė ir jos sūnus, atskirti nuo vyro ir tėčio. Filmas remiasi rašytojos ir žurnalistės Melanijos Vanagos gyvenimo faktais. Latvių režisierius Davis Simanis filme „Pelenų sanatorija“ atsigręžė į kitą skaudų istorinį momentą – Pirmąjį pasaulinį karą. Kuriant šią pernai Tarptautiniame Rygos kino festivalyje Pagrindinį prizą pelniusią juostą dalyvavo ir lietuvių kinematografininkai.