Kinas

LKS inf.

2017 m. gruodžio 28 d. baigėsi Lietuvos kinematografininkų sąjungos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe dėl mūsų patalpų. 2018 m. pradžioje mes kreipėmės į savivaldybę, norėdami pratęsti panaudos sutartį. Kelis kartus buvome kviečiami į savivaldybę kalbėtis šiuo klausimu. Tikėjomės, kad Vilniaus miesto savivaldybė ras galimybę pratęsti panaudos sutartį dėl patalpų. Gegužės mėnesį gavome laišką, kad savivaldybė nori imti nuomos mokestį. Deja, Sąjungos biudžetas yra numatomas metų pradžioje ir mes neturime finansinių išteklių sumokėti nuomą. Prašėme savivaldybės, kad savivaldybė atidėtų mokestį iki 2019 m. sausio mėn. 2018 m. liepos 31 d. Lietuvos kinematografininkų sąjunga gavo laišką iš Vilniaus miesto savivaldybės, kuriame Sąjungai liepiama atlaisvinti patalpas iki 2018 m. spalio 31 d. Sąjunga negali išsikelti iš patalpų iki nurodyto savivaldybės termino, nes yra gavusi finansavimą kultūriniams renginiams vykdyti š. m. rudenį (Portugalijos ir Gruzijos kino dienos, LKS apdovanojimai). Pagal sutartį mes esame įsipareigoję Lietuvos kultūros tarybai ir ministerijai šiuos renginius įgyvendinti, todėl palikti šių patalpų negalime.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga kasmet vykdo kūrybinės veiklos programą, susijusią su Lietuvos kino menininkų kūrybos sklaida ir visų žanrų lietuviško kino populiarinimu Lietuvoje ir visų pirma sostinėje. Šiuo tikslu 2005 metais buvo įsteigtas Kino klubas – visiems atvira kamerinė 56 vietų kino salė, kurioje jau 12 metų nuolat rodomi įvairių žanrų lietuviški ir užsienio šalių kino filmai (surengta jau daugiau nei 1200 kino peržiūrų ir tai Vilniuje bene vienintelė kino salė, kurioje visi be išimties filmai rodomi nemokamai), rengiami susitikimai su kino kūrėjais, vyksta jubiliejiniai kino vakarai, Lietuvos kino kūrėjų retrospektyvos, užsienio šalių kino dienos, teminiai, edukaciniai filmų peržiūrų ciklai, darbinės Sąjungos narių filmų peržiūros.

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

 

Viename leidinyje radau patarimų, ką padaryti per atostogas. Trimis iš jų, siūlančiais perskaityti Lucios Berlin knygą, išvalyti langus nesinaudojant „Kärcher“, ir išvykti į vidinę emigraciją, nusprendžiau nedelsdamas pasinaudoti. Vidinę emigraciją pamėgau sovietmečiu, bet paskutiniais metais vis dažniau ją prisimenu, nes dabar, kaip ir tada, erzina kad ir fasadinė kultūra, kurios aukščiausias pasireiškimas Lietuvoje yra dainų šventė. Todėl dažnai prisimenu ir sovietų disidento Andrejaus Siniavskio teisme 1965 m. pasakytus žodžius: „Mano nesutarimai su sovietų valdžia yra grynai estetiniai.“

Ką tik pasirodęs specialusis „Kino“ numeris taip pat sugrąžins į senus laikus – į 1968-uosius. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, „ir jeigu jie nepakeitė pasaulio, tai bent jau pakeitė kiną“. Audringus 1968-uosius šiemet mini visas pasaulis, tad nenuostabu, kad ir žurnalo autoriai nusprendė prisiminti šių pokyčių pažymėtus kino reiškinius. Kaip teigia „Kino“ redaktorė Santa Lingevičiūtė, „prieš penkiasdešimt metų politiniai, socialiniai ir kultūriniai neramumai sukrėtė turbūt visą pasaulį. Jie žymėjo ir esminius pokyčius kine: režisieriai revoliucingai traktavo ne tik juos supančią realybę, bet ir patį kino turinį bei formą.“

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Oušeno 8“

Gary Rosso „Oušeno 8“ („Ocean’s Eight“, JAV, 2018) akivaizdžiai sumanytas kaip atsakas į vyrišką Holivudo kiną. Visos pagrindinės filmo veikėjos moterys, pasirodo, taip pat tobulai sugeba vykdyti apiplėšimus, kaip ir ankstesnių trijų filmų apie Oušeną ir jo draugus herojai vyrai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Netrukus prasidės atostogos. Kaip visada, manęs laukia didžiulė knygų krūva ir dar didesnis skaitymo malonumas. Todėl labiau nei į televizijos programas gilinuosi į skaitytinų knygų sąrašus, kuriuos spausdina ne tik įvairūs leidiniai, bet ir tinklaraštininkai.

Živilė Pipinytė

4 savaitės tekstai

1. Dienraščio „Kommersant“ priedas daily.afisha.ru prisimena birželio pradžioje mirusią režisierę Kirą Muratovą ir skelbia Jekaterinos Pisarevos pokalbį su scenariste ir režisiere Renata Litvinova, kurios aktorinį talentą atrado Muratova. Litvinova dalyvavo režisierės laidotuvėse Odesoje: „Laidotuvės vyko taip, kaip nurodė Kira, – be kalbų, be kviestųjų, atsisveikinimų ir atminimo pietų. Ji viso to nekentė. Ji norėjo, kad ją sudegintų ir kad nebūtų kapo. Tai buvo pačios šviesiausios laidotuvės mano gyvenime. Viskas buvo taip, kaip ji norėjo. Net savo laidotuvėse ji buvo pati kiečiausia.“

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskirti nauji Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktoriai: nuo 2020 m. festivalio meno vadovu bus Carlo Chatrianas, vykdomąja direktore – Mariette Rissenbeek. 1971 m. Turine gimęs kino žurnalistas, knygų autorius Carlo Chatrianas nuo 2013 m. vadovauja Lokarno kino festivaliui, kuris pasižymi ambicingu programavimu ir jaunų talentų paieškomis. 1956 m. Olandijoje gimusi Mariette Rissenbeek turi didžiulę darbo kino industrijoje patirtį – ji ne vienus metus vadovavo „German Films“ – užsiėmė informacija ir tarptautiniu vokiečių filmų platinimu, dirbo su svarbiausiais tarptautiniais kino festivaliais. Vokietijos kultūros ir medijų ministrė Monika Grütters su naujais Berlinalės direktoriais sieja daug vilčių: ji įsitikinusi, kad Chatrianas prisidės prie festivalio atjaunėjimo, padarys jį internacionalesnį ir atviresnį eksperimentams, o pirmoji direktorė moteris Rissenbeek šiais kino industrijos kitimo laikais tęs Berlinalės tradiciją, ministrės žodžiais tariant, būti „aukščiausioje festivalių lygoje“. Septyniolika metų festivaliui vadovavusiam Dieteriui Kosslickui 2019 m. Berlinalė bus paskutinė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jau kelintą dieną galvoje įstrigusi „Seans“ žurnale perskaityta filosofo Michailo Jampolskio mintis, kad pagrindine šių laikų figūra tapo auka. Pasak Jampolskio, trauma ir su ja susijęs pasyvumas visuomenei tapo normaliu reiškiniu: „Mes nebeveikiame, mes tik patiriame išorinį poveikį kaip traumą. Traumos kultas pagimdė aukos kultą. Visi kaip nors traumuoti, visi ieško kaltų. Pasaulį apėmė traumos, tapusios begalinių reikalavimų pagrindu, ištakų paieškos.“

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Prieš kelias savaites gavau kvietimą dalyvauti diskusijoje apie negalios vaizdavimą kine. Jos organizatoriams rūpėjo, kaip negalią turintys personažai rodomi ekrane ir kokias reikšmes kuria. Kokį santykį su jais publikai siūlo režisieriai ir kaip rimtai neįgalūs žmonės vertinami kine? Dalyvauti diskusijoje negalėjau, bet žiūrėdamas šią komediją, kurioje mergišius Žoslenas (jį vaidina režisierius) apsimeta negalintis vaikščioti ir suvilioja dėl patirtos traumos vaikščioti negalinčią ir vežimėlyje dienas leidžiančią Florens, iš dalies atsakė į dalį klausimų: negalia kine dažnai rodoma su šypsenėle.

Santa Lingevičiūtė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. įteiktos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 14 d. mirė rusų kino režisierius, scenaristas, aktorius, politinis veikėjas Stanislavas Govoruchinas. Jis gimė 1936 m. dabartinėje Permės srityje, 1958 m. baigė geologiją Kazanės universitete, 1966 m. – režisūrą Maskvos kinematografijos institute, po to kelis dešimtmečius dirbo Odesos kino studijoje, vėliau – kino studijoje „Mosfilm“. Pirmasis pilnametražis Govoruchino vaidybinis filmas „Vertikalė“ (1967) gana greitai tapo kultinis – pagrindinį vaidmenį jame sukūrė ir savo dainas atliko Vladimiras Vysockis. Vėliau jis vaidino ir viename populiariausių sovietinių serialų „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ („Mesto vstreči izmenit nelzia“, 1979). Šis penkių serijų televizijos filmas – vienas žinomiausių Govoruchino kūrinių. Tarp jų – ir kitas serialas „Ieškant kapitono Granto“ („V poiskach kapitana Granta“, 1985), detektyvas „Dešimt negriukų“ („Desiat negritiat“, 1987), socialinė drama „Vorošilovo šaulys“ („Vorošilovskij strelok“, 1999).