Kinas

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Scanoramos“ filmai

Bertrand’o Bonello antropologiniame pseudosiaubo filme „Zombi vaikas“ Garbės legiono mokyklos vadovė retoriškai pareiškia, esą mokyklos įkūrėjas imperatorius Napoleonas 1802 m. teigęs, kad mokykla turi rengti ne mąstančias, o tikinčias auklėtines. Kartu džiūgauja, kad imperatorius nustebtų, jog šiuolaikinės merginos išmoko ir mąstyti.

7md inf.

Paskelbti Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai

Sevilijoje vykusiame kino festivalyje tradiciškai paskelbti Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Dabar daugiau nei trys su puse tūkstančio Akademijos narių balsuos, ką apdovanoti per 32-ąją apdovanojimų ceremoniją, kuri vyks gruodžio 7 d. Berlyne.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pamaniau, kad būtų visai smagu atsidurti Morteno Tyldumo filmo „Pakeleiviai“ (LNK, 17 d. 21.45) herojų, kosminiu laivu skrendančių į naują planetą, kuri taps jų naujaisiais namais, vietoje. Nugrimzdęs dirbtinai sukeltame sapne – nesibaigiančiame „čia ir dabar“, skrendi sau kelis šimtus metų ir apie nieką negalvoji. Bet kine net tobuli planai pasmerkti žlugti.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Šiuolaikinis kinas dažnai primena atrakcionų parką. Atrakcionai seni, juose nepajusi gaivaus vėjo gūsio, bet vis dar tikiesi patirti tikrų jausmų, nors išėjus į gatvę nepalieka déjà vu jausmas. Šiųmečio „Scanoramos“ atidarymo filmo – Manso Marlindo ir Bjorno Steino „Svaigulio“ – veiksmas rutuliojasi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dviejuose Stokholmo atrakcionų parkuose. Jų savininkai konkuruoja tarpusavyje, bet vaikai pamilsta vienas kitą. Ši meilės istorija ir tampa didžiausiu filmo atrakcionu.

„Scanoramos“ režisieriai apie savo filmus

Dvidešimt šešerių Krymo totoriaus Narimano Alijevo filmas „Namo“ („Evge“, Ukraina, 2019), šiemet rodytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, pristatytas „Oskarui“, pelnė ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą ir Ukrainos kino kritikų premiją. „Namo“ pasakoja apie Krymo totorių šeimą sudėtingu momentu: tėvas ir jaunesnysis sūnus bando grįžti namo, į Rusijos aneksuotą Krymą, kad palaidotų per karą Ukrainos rytuose žuvusį sūnų ir brolį.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mėgstamiausias šių metų Quentino Tarantino filmas

Kalbėdamasis su „Deadline“ žurnalistu Quentinas Tarantino paminėjo savo mėgstamiausią 2019-ųjų filmą. Tai Alexandre’o Aja siaubo filmas „Crawl“ (JAV, Serbija, Kanada, 2019) – pasakojimas apie aligatorius, kurie per uraganą Floridoje medžioja vietos gyventojus. Tarantino sužavėjo prancūzų kolegos meistriškumas ir mokėjimas kurti įtampą. Nuo pat filmo premjeros, įvykusios liepos 12 d., filmas sulaukė daugybės puikių vertinimų. Vieni kritikai gyrė pagrindinį vaidmenį sukūrusią Kayą Scodelario, kiti – autoironišką scenarijų, kuriame daug puikių nuorodų į klasikinius monster movies – pasakojimus apie tai, kaip pabaisos terorizuoja mažus miestelius.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Daktaras Miegas“

Tai ne šiaip kokio filmo, o „Švytėjimo“ (1980), pelnytai geriausiu siaubo filmu kino istorijoje tituluojamo kūrinio, tęsinys. Šis faktas įpareigoja. Netgi, sakyčiau, gąsdina.

Bet tik ne Mike’ą Flanaganą. Šis režisierius, patirties įgavęs televizijoje ir vėliau sukūręs kelis siaubo filmus, kurių vien pavadinimai – „Ouija: blogio pradas“, „Sapnų demonai“, „Okulus“ –atsiduoda nuobodžiais šviesotamsos efektais ir kvailais krūpčiojimais kino salės kėdėje, užduoties perkelti į ekraną 2016-aisiais pasirodžiusį Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį imasi stulbinamai drąsiai. Ir tai puiku: kūrėjai turi visišką teisę kurti tęsinius, net jei šie retai kada būna geri.

Parengė K. R.

„Scanoramos“ režisieriai apie savo filmus

Prancūzų režisieriaus Bertrand‘o Bonello filmai „Prisiminimai iš viešnamio“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Nocturama“ turi ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje. „Scanorama“ pristato naujausią filmą „Zombi vaikas“ („Zombi Child“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Pateikiame Julijos Gulian pokalbio su režisieriumi, išspausdinto colta.ru, fragmentus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ilgais rudens vakarais mėgstu internete skaityti įvairias žinias, be kurių, žinoma, galėčiau ramiai apsieiti, bet yra toks posakis „guilty pleasure“ – gėdingas malonumas. Dažniausiai tai žiniasklaidos šiukšlės – pranešimai apie lietuviškų žvaigždžių (atleisk joms, Viešpatie, nes nežino, ką daro) skyrybas ir kitokius meilės nuotykius, apie Kauno mero aferas (ko laukti iš miesto, kuris renka ubagų karalių arba milicininką milijonierių?) ar šiuolaikinis lietuviškas folkloras – restoranų apžvalgos. Nesuprantu, kodėl jos sulaukia tokios milžiniškos skaitytojų neapykantos, juk įvairius nevykusių virėjų televizijos šou visi žiūri ir giria. Skaitau ir stebiuosi, kaip greitai nusitrina ribos tarp abejotinų interneto skaitalų ir to, ką rodo net save, regis, turintys gerbti lietuviški televizijos kanalai. Štai LRT jau visai atvirai palaiko konservatorius ir tyčiojasi iš jų oponentų, nors turėtų būti neutrali. Garbūs žurnalistai kadre nesigėdi vilkėti sukarintos organizacijos uniformų ir agituoja (!) į tą organizaciją stoti visus.

Jonas Ūbis

Rudens „Kino“ skaitymo malonumai

Jei dar neapsisprendėte, ką pasižiūrėti per „Scanoramą“, naujas „Kinas“ tikrai padės. Žurnale pristatoma ne tik festivalio programa bei atskiri filmai, bet ir keli svarbūs šiųmetės programos kūrėjai. Apie anglų režisierių Michaelą Powellą, kurio garsiausių filmų retrospektyvą šiemet siūlo festivalis, straipsnyje „Per plauką išvengęs užmaršties“ rašo Dmitrijus Gluščevskis. Jis cituoja Davidą Thompsoną: „Nėra kito Britanijoje dirbusio režisieriaus, kuris būtų sukūręs tiek dėmesio vertų filmų, kiek Michaelas Powellas.“