Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1851-ieji. Broliai Čarlis ir Elaja Sistersai (Joaquin Phoenix, John C. Reilly) yra samdomi žudikai. Jie užaugo Laukiniuose Vakaruose ir kitokio gyvenimo nepažįsta. Vyresnėlis Elaja labiau linkęs susimąstyti ir, regis, jau norėtų gyventi kitaip. Amžinai girtas Čarlis nori būti šio dueto svarbiausias.

Antanas Laurušas

Nauji filmai – „Zuikis Džodžo“

Johanesas Becleris – dešimtmetis Hitlerjugendo narys, svajojantis tapti didžiu naciu. Net jo įsivaizduojamas draugas, kuris visada paguodžia ir padrąsina, yra ne kas kitas, o Trečiojo Reicho vadas. Tiesa, Johaneso, arba, kaip jį vadina draugai, Džodžo, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai fiureris vos jo nepražudo. Atrodo, Taika Waititi tokia fantasmagoriška įžanga bando žiūrovams pasakyti, kad filmas „Zuikis Džodžo“ („Jojo Rabbit“, JAV, Vokietija, Čekija, 2019) – ne šiaip juodojo humoro komedija ar satyriškas žvilgsnis į nacių Vokietiją.

7md inf.

Kviečia „Žiemos ekranai“

Sausio 23 d. jau penkioliktą kartą prasideda prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį sudaro pagrindinė, retrospektyvinė ir jauniesiems žiūrovams skirta programos. Pagrindinėje, kuri pavadinta „Dabarties laiko beieškant“, bus parodyta penkiolika pastarųjų metų prancūzų filmų, retrospektyvinę programą „Atsitiktinumai ir sutapimai“ sudaro dešimt kino klasikos kūrinių, jauniesiems žiūrovams siūloma trumpo metražo animacinių filmų programa bei Marco Borealio ir Thibaut Chatelio animacinis filmas „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“ („Ma maman est en Amerique, ella a rencontre Buffalo Bill“, 2013).

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Mafijos išdavikas“

Vienas didžiųjų italų kino kūrėjų Marco Bellocchio debiutavo 1965-aisiais. Tada jo filmas „Kumščiai kišenėse“ vieniems tapo naujojo italų kino maišto simboliu, kitiems – Vakarų kultūros degradavimo įrodymu. Bėgant metams Bellocchio požiūris į kiną, visuomenę ar politiką, regis, nepasikeitė. Kad režisierius ir toliau lieka ironiškas Italijos visuomenės kritikas, įrodo ir pernai Kanų kino festivalio konkurse parodytas jo filmas „Mafijos išdavikas“ („Il Traditore“, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Italija, 2019).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italija, 1966-ieji. Džiazo trimitininkas Chetas Bakeris atsidūrė kalėjime. Jį kankina haliucinacijos... Taip prasideda kanadiečio Robert’o Budreau filmas „Gimęs liūdėti“ („LRT Plius“, 23 d. 21.33), iškart pareiškiantis, kad nuostabiausios melodijos gimsta iš skausmo, kraujo ir purvo. Iš narkotikų ir meilės. Tokių filmų buvo daug. Tačiau ir Budreau nelabai nutolsta nuo šio apie džiazo muzikantus pasakojančio kino „kanono“. Kai 1988-aisiais Bakeris Amsterdame iššoko pro viešbučio langą, vis dar buvo priklausomas nuo narkotikų.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Didžiųjų apdovanojimų sezonas prasidėjo. Tad šįkart nusprendėme aptarti „Oskarui“ nominuotus dokumentinius filmus, kurie neretai lieka žvaigždžių spindesio ir triukšmo šešėlyje. Galima susidaryti įspūdį, kad Amerikos kino akademija dokumentinį kiną vertina gana utilitaristiškai – svarbiausia yra siunčiama žinia. Tad nieko keista, kad į sąrašą patekusių filmų temos sukasi apie tą pačią pasauliui nerimą keliančių politinių, ekologinių, socialinių ir kitokių katastrofų / problemų ašį (žmogaus teises, rasizmą, politinį atstovavimą).

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Antroji aš“

Maištingos, gyvenimo prasmės ieškančios Juliette Binoche herojės iš Leos Caraxo ar Krzysztofo Kieślowskio filmų, regis, liko praeityje. Metai bėga ir aktorė vis dažniau vaidina brandaus amžiaus intelektuales, menininkes, kurioms iš rankų pradeda sprūsti viskas, kas anksčiau teikė prasmę ar malonumą. Kartais net gali pasirodyti, kad aktorė mėgaujasi stambiu planu ekrane rodomomis raukšlėmis, bet ji visada tiksliai ir aiškiai įvardija savo veikėjų nenorą susitaikyti su visuomenės joms primetamomis taisyklėmis, stereotipais ir laiko tėkme.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paryžietė Mišelė yra kompiuterinių žaidimų bendrovės savininkė, turi puikų namą ir gražuolį katiną, geriausios draugės vyras – jos meilužis, o už žigolo susirengusi tekėti motina, buvęs vyras rašytojas ir netrukus tėvu tapsiantis bedarbis sūnus, regis, jos nelabai jaudina. Gal dažniau ji pagalvoja apie tėvą, žudiką maniaką, kuris jau keliasdešimt metų sėdi kalėjime ir vėl padavė prašymą išleisti į laisvę. Gyvenimas teka sava vaga, Mišelė mėgaujasi nepriklausomybe nuo visuomenės sąlygiškumų, bet vieną vakarą namuose pasirodo kaukėtas vyras ir ją išprievartauja. Policijai ji nepraneša – pradeda pati ieškoti prievartautojo, bet ne tam, kad šis sulauktų teisingumo.

Gabrielio Axelio filmas Kino klasikos vakaruose „Skalvijoje“

Sausį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose dar galima pamatyti danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ („Babettes gastebud“, 1987) – vieną mįslingiausių praėjusio amžiaus pabaigos filmų. Mįslingiausių, nes vos tik pabandžius filmą analizuoti iškart atsiveria keli interpretacijos, suvokimo sluoksniai. Tarp jų ir religinis, juk neatsitiktinai popiežius Pranciškus „Babetės puotą“ yra pavadinęs mėgstamiausiu filmu ir sakęs, kad tai vienas geriausių pasisakymų apie tikėjimą. 1988 m. filmas buvo apdovanotas „Oskaru“. Tada ir prasidėjo iki šiol nesibaigianti jo kelionė. Dabar, kai nuo kulinarinių laidų ir leidinių apie maisto gaminimą jau nebeįmanoma pasislėpti, siūlome prisiminti kitaip į maistą siūlančią pažvelgti melancholišką „Babetės puotą“ – filmą apie protestantų etikos ir katalikiškos ceremonijos susidūrimą.

7md inf.

Ko laukti 2020-aisiais?

Holivudas šiemet vėl žada daug filmų tęsinių bei komiksų ekranizacijų. Europos kine ryškesnių permainų taip pat nematyti, bet akivaizdu, kad bus daug filmų apie stiprias moteris. Matyt, neatsitiktinai astrologai sako, kad šiemet prasidės perėjimas iš patriarchato į matriarchatą. Bent jau Holivudas, ko gero, pradeda tuo tikėti. Būsimame repertuare galima rasti ir filmų, kurie jau dabar žadina smalsumą. Žinoma, dalis vertingesnių, kaip visada, atsidurs tik kino festivalių programose.