Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Posakį „Stokholmo sindromas“ girdėjo visi. Kanadiečių režisierius Robert’as Budreau nusprendė sukurti filmą apie tai, iš kur šis sindromas atsirado. „Stokholmas“ (LNK, gruodžio 2 d. 22.30) perkels į 1973-iųjų vasarą, Švedijos sostinę, didelį banką. Apsirengęs kaubojumi (odinė striukė su Teksaso vėliava, odinės kelnės, tamsūs akiniai ir vešlūs ūsai) vyras, pašaudęs automatu į lubas ir paleidęs garsią muziką, priverčia banko darbuotoją Bjanką skambinti policijos viršininkui.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Nemėgstu filmų žiūrėti internete ne tik todėl, kad kompiuterio ekrane dingsta erdvės pojūtis ar garso takelio niuansai. Kino salė – ypatinga vieta ir jos atmosferos namie neatkursi. Tačiau peržiūros gana informatyvios, kad suprastum, kur link juda kinas, dažnai pavadinamas festivaliniu.

Tokio kino pavyzdys – debiutinis gruzinės Dea Kulumbegashvili filmas „Pradžia“ („Dasatskisi“, „Beginning“, Gruzija, Prancūzija, 2020), patekęs į kelių didžiųjų kino festivalių programas ir sulaukęs beveik visų San Sebastiano apdovanojimų. Iš senojo gruzinų kino autorė paveldėjo polinkį į metaforas ir mitus, bet etnografinių detalių ar humoro „Pradžioje“ neverta ieškoti.

„7md“ inf.

7md rekomendacijos

Rachel Lang filmo herojė Ana (Salomé Rochard) daro drąsios, savimi pasitikinčios jaunos moters įspūdį. Tačiau po konflikto su viršininku ji palieka darbą ašarodama. Ana nusprendžia, kad dabar gyvens tik pagal savo sąlygas. Jokių viršininkų, jokių įsakymų, visiška laisvė ir atsipalaidavimas. Ana važiuoja pas senelę į Strasbūrą ir atsidūrusi toli nuo tėvų pradeda iš naujo kurti savo kasdienybę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gal esu naivus, bet stebina masinės kultūros sugebėjimas paversti didvyriais nusikaltėlius ir žudikus, suteikti jiems romantišką aureolę. Pastaruoju metu tokiu personažu tapo Kolumbijos narkotikų baronas Pablo Escobaras. Knygos apie jį ir šių knygų autoriai pasiekė net Lietuvą, o ką jau kalbėti apie vietinius galvažudžius, apie kuriuos kurpiami vis nauji serialai.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su muzikologu Viktoru Gerulaičiu

Švenčiant Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines verta prisiminti, kad didžiojo kompozitoriaus muzika ir asmenybė domino kiną nuo pat jo pradžios. Beethovenas – vienas populiariausių kino kompozitorių. Suskaičiuota, kad jo muzika kine panaudota iki dviejų tūkstančių kartų – ne tik vaidybiniuose filmuose, bet ir dokumentikoje, animacijoje, vaizdo žaidimuose, serialuose, televizijos filmuose. Pirmąkart Beethoveno muzika kine nuskambėjo 1929-aisiais.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kino kritikės

Kai visas pasaulis gyvena dramatiškos tragedijos nuotaikomis, pjaunasi tarpusavy ne tik valstybės, bet ir tų valstybių piliečiai, o neapykantą skambiomis, nieko gero nežadančiomis antraštėmis vis pakursto žiniasklaida, norisi nuo visko užsidaryti net ir savo valia. „Scanorama“ iš pradžių lyg ir teikė vilčių, kad po truputį galime grįžti prie tradicinio kino žiūrėjimo salėje, tačiau viltis – kvailių motina: teko vėl keltis į virtualią erdvę ir žiūrėti filmus kompiuterio ekrane. Antrasis karantinas po truputį veda link „Moterų ties nervų krizės riba“ siužeto, todėl „Scanoramos“ programoje ieškojome filmų, kuriuose kuo mažiau rėkimo, radikalumo, įžūlumo, o kartu ieškojome ir laiko patikrintų režisierių kūrybos.

„7md“ rekomendacijos

Jei iki šiol negirdėjote Alexo van Warmerdamo pavardės, pats laikas susidomėti, nes tai vienas originaliausių olandų kino kūrėjų. Šiame filme humoras ir blogis suliejamas į viena, kai į arogantišką aukštuomenės šeimą priklysta valkata Borgmanas. Jis pavers šeimos narių gyvenimą tikru košmaru.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Siūlau pailsėti nuo politikos – rinkimų, koalicijų ir politikų šou, kuriuos kasdien siūlo televizijos. Jie niekur nedings. Užtat paskutinės rudens akimirkos nuteikia elegiškai. Apie tai, kaip susitaikyti su laiko tėkme ir praradimais, bet išmokti suprasti save, pasakos keli šios savaitės filmai. Manau, visai nekeista, kad jų herojės – moterys.

Agnieszka Holland apie „Šarlataną“

Vienas garsiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų – Agnieszkos Holland „Šarlatanas“ („Šarlatán“, Čekija, Lenkija, Airija, Slovakija, 2020), kurį čekai jau pristatė „Oskarui“. Filmo herojus Janas Mikolášekas (1887–1973) gimė netoli Pilzeno, kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Grįžęs iš fronto užsiėmė gydymu – ligas diagnozuodavo pamatęs sergančiojo šlapimą, o gydė įvairiais žolių mišiniais. Mikolášeko metodai buvo veiksmingi, jis išgarsėjo visoje tuometėje Čekoslovakijoje. Skaičiuojama, kad per jo rankas perėjo apie penkis milijonus pacientų. Mikolašeku domėjosi menininkai, mokslininkai, politikai. Jis gydė nacių nusikaltėlius (tarp jų Martiną Bormanną), komunistinės Čekoslovakijos prezidentą Antoníną Zápotocký ir paprastus žmones. Filmo „Šarlatanas“ premjera įvyko šiemet Berlinalėje. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu, išspausdintų leidiniuose „Gazeta Wyborcza“, „Polityka“, „Newsweek“.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Prieš pat karantiną kino teatruose dar spėjau pamatyti du repertuarinius ir kelis „Scanoramos“ filmus. Apie pastaruosius (tiesa, vieną žiūrėtą jau virtualioje kino festivalio salėje) – po sakinį.