Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Metų pabaiga, kai dar reikia spėti užbaigti ne vieną darbą, sudalyvauti keliuose vakarėliuose ir nupirkti kalėdines dovanas, – tinkamas laikas pasižiūrėti Dominiko Mollio filmą „Naujienos iš Marso planetos“ (LRT, 10 d. 23.10) ir įsitikinti, kad gali būti blogiau. IT specialistas Filipas Marsas (François Damiens), kurį kiekvienas stengiasi apsukti aplink pirštą ir kuris levituoja sapne, pakliuvo į sudėtingą situaciją.

Gediminas Kukta

„Scanoramos“ konkursinė programa

Šiemet dvidešimtmetį minėjusi „Scanorama“ pristatė naujieną – konkursinę ilgametražių filmų programą. Kaip suformulavo organizatoriai, tai „išskirtine estetika ir braižu pasižyminčių Europos kūrėjų filmų programa, skirta atrasti ir atkreipti dėmesį į drąsius ir originalius, už savo šalies ribų retai platinamus filmus“. Joje parodyti devyni filmai. Du iš jų – dokumentiniai. Vienas – lietuviškas.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Kapinynas“

Užgesus kino salės šviesoms jaučiausi kiek skeptiškai. Pastaruoju metu vis nusivildavau įvairių kino festivalių filmais (ypač dokumentiniais), kad ir kaip gerai jie būdavo pateikti iš rinkodaros pusės. Vis dėlto pasigirdus pirmiesiems garsams, o į akis skverbiantis šviesos spalvų mozaikas primenantiems kadrams, mano skepticizmas po truputį mažėjo, o nuostaba ir smalsumas Emilijos Škarnulytės „Kapinyno“ (Lietuva, Norvegija, 2022) atžvilgiu vis augo. Jaučiausi kaip muzikos ir vaizdų meditacijoje, kuriai pasibaigus dar ilgai galvojau apie tai, kokią dokumentinio kino patirtį man suteikė šis filmas.

Narius Kairys

Manto Kvedaravičiaus „Prologos“

Manto Kvedaravičiaus filmą, vaizduojantį apleistame tekstilės fabrike Atėnuose gyvenančių pabėgėlių iš Afrikos kasdienybę, galima apibrėžti kaip etnografinį filmą, kurio pagrindas yra stebėjimo kino estetika. Stebėjimo kinas atsisako dramaturgiškai nuoseklių siužetų, visažinio užkadrinio anonimiško balso, komentuojančio vaizdą, manipuliatyvaus ar iliustratyvaus garso takelio, o pirmenybę teikia ilgiems planams, perteikiantiems kasdienio gyvenimą ritmą, įvairiems kultūriniams ženklams ir iš pažiūros nereikšmingoms detalėms, tarkime, kiaušinio lukšto lupimui.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Péterio Kerekeso dokumentinio filmo „107 motinos“ (LRT Plius, 5 d. 21.30) herojė Lesia atlieka bausmę Odesos kalėjime. Tai moterų pasaulis – matome skirtingo amžiaus kalines, prižiūrėtojas, kalėjimą aptarnaujantį personalą ir kartais, jei ne drabužiai, kuriuos jos vilki, būtų sunku atskirti, kas yra kas. Kalėjime gimė ir Lesios sūnus, tačiau mažąjį Kolią ji galės matyti tik paskirtomis valandomis. Berniukas liks kalėjimo vaikų skyriuje, kol jam sueis treji metai. Paskui arba sulauks šeimos globos, arba pateks į vaikų namus, nes Lesiai skirta septynerių metų bausmė.

Pokalbis su ukrainiečių kino kritike Natalija Serebriakova

Ukrainiečių kino kritikė ir žurnalistė Natalija Serebriakova lankėsi šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje ir vedė seminarą „Fokusas – Ukraina. Šiuolaikinis Ukrainos kinas: dešimtmečio antologija kino kritikės akimis“. Populiarinanti šiuolaikinį ukrainietišką kiną kritikė savo recenzijas bei apžvalgas rašo įvairiems Europos kino sklaidos portalams, tokiems kaip „Cineuropa“, „Korydor“ ir „Screen Daily“. Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis bombarduojamame Sumų mieste ji rašė dienoraštį „Aš kino kritikė, ant kurios krinta bombos“. Su Serebriakova susitikome pasikalbėti apie Ukrainos kiną ir jo likimą.

Elena Jasiūnaitė

Lietuviški „Europos blyksnių“ akcentai

Šiais metais įprasta „Scanoramos“ konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ transformavosi į „Europos blyksnius“ ir išplėtė savo horizontus. Formatas liko tas pats – tai trumpametražiai pradedančiųjų Europos režisierių, vis dar studentų ar tik neseniai studijas baigusių, filmai. Tradiciškai į programą pateko ir lietuvių (arba lietuviški) filmai.

Rūta Birštonaitė

Nauji serialai – „Guillermo del Toro keistenybių kabinetas“

„Netflix“ serialas „Guillermo del Toro keistenybių kabinetas“ („Guillermo del Toro’s Cabinet of Curiosities“, JAV, Meksika, 2022) – tai aštuoni siaubo filmai, trunkantys maždaug po valandą. Nors filmus kūrė skirtingi režisieriai, į pavadinimą iškeltas kino vizionieriaus del Toro vardas. Šį kartą del Toro atliko kūrinius atrinkusio kolekcininko, kuratoriaus vaidmenį. Žinia, režisieriaus kaip mįslingų, keistų dalykų žinovo reputacija nekelia abejonių, jo vardas – tai firminis ženklas, leidžiantis nujausti, koks bus šio asorti skonis.

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.

Elena Jasiūnaitė

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros

Šių metų „Scanoramos“ lietuviškoje programoje pristatyti du ilgametražiai dokumentiniai filmai – „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Lietuva, 2022) ir „Dažnių žvejyba“ (rež. Vytautas Tinteris, Lietuva, 2022). Tai dviejų menininkų portretai. Kaip ir patys režisieriai, jų filmų herojai priklauso skirtingoms kartoms ir yra pasirinkę skirtingas kūrybos sritis. Tačiau juos vienija tai, kad abu supantį pasaulį suvokia per jusles: vienas akimis stebi pasaulį ir „sustabdo“ kitų nespėtas pamatyti akimirkas, kitas aplinkos nebegali atsieti nuo ją įprasminančio garso. Ir abu noriai tuo dalinasi su kitais.