7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Galerija Kairė Dešinė

7md rekomenduoja
  • Žurnalas „Kinas“
  • Modernaus meno centras
  • Lewben Art Foundation
  • Lietuvos išeivijos dailės fondas
  • Meno fondas
  • Nacionalinė dailės galerija
  • Klaipėdos dramos teatras
  • Lietuvos Nacionalinis Muziejus
  • Skalvija
  • Lietuvių filmų centras
  • Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
  • Grafikos meno centras
  • Tartle
  • Lietuvos nacionalinė filharmonija
  • Modus radio
  • Lietuvos kultūros taryba
  • Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
  • k-operator
  • Muzikos informacijos centras
  • Jansas TV
  • Literatūra ir menas
  • Kultūros periodinių leidinių asociacija
  • Rupert
  • Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
  • Muzikos galerija
  • Klaipėdos koncertų salė
  • Kulturpolis.lt
  • Kaunas photo
  • House of Puglu
  • ŠMC kino salė
  • Pasaka
  • Kultūros barai
  • Katinėlis & Gaidelis
  • Kūrybiška Europa
  • Šv. Jono gatvės galerija
  • Menų faktūra
  • Kamanė
  • Kauno miesto muziejus
  • Lenkijos institutas

Kasdienybės gestai

Nesu iš tų, kuriems filmai ar serialai užpildo staiga atsivėrusią tuštumą. Nors profesija įpareigoja, per karantiną daugiau skaičiau nei žiūrėjau, o virtualioje erdvėje vykęs „Kino pavasaris“ tik dar kartą įtikino, kad būtinas bet kurio renginio elementas – gyvas bendravimas. Festivaliniai filmai internete, deja, – tik šventės imitacija. Įvairaus pobūdžio imitacijų kasdienybėje ir taip pernelyg daug, ypač per karantiną, kai visus staiga apima aistra būti menininku arba menininke. Prie to itin prisideda šiuolaikinės technologijos, leidžiančios grožėtis ir fiksuoti (bet ne reflektuoti) save, vis dėlto dažnai tik savo imitaciją, egzistuojančią virtualioje erdvėje. Būti savimi yra daug sunkiau. Nors mokslininkai teigia, kad technologinė civilizacijos fazė netrukus baigsis, manau, kad pabaigos nebesulauksiu, o kinas ilgainiui taps dar viena asmenukės atmaina.

Intymūs pasakojimai

Jei kas staiga paklaustų, kaip keliomis frazėmis apibūdinti režisierės Giedrės Beinoriūtės kūrybą, spontaniškai atsakyčiau, kad ji gana skirtinga, apgalvota iki mažiausių smulkmenų, gali turėti ir ironiškos distancijos, ir be galo jautraus įsijautimo į pasakojamą istoriją. Beinoriūtei svetimas pataikavimas ar konjunktūra, ji nevengia kurti ir trumpametražių filmų, ir vidutinio metražo, kurie, pripažinkime, nėra labai populiarūs kino festivaliuose ar kino teatruose. Tačiau dėl komercinės sėkmės Giedrė nepataikaus, ji savo filmų herojams duos tiek laiko, kiek jai atrodo reikalingiausia Režisierei kinas nėra tiesioginis kovos įrankis, šis menas jai – veikiau pažinimas. Čia verta pacituoti ją pačią: „Kovojantis“ kinas tariasi žinąs tiesą ir ją atskleidžia. Tai labai panašu į propagandą. Aš ieškau tiesos.“

Šiuolaikinis Lietuvos moterų kinas

Kai 2005 m. rašiau straipsnį „Moteris su kamera – naujas matymas, nauji identitetai“1, kuriame analizavau naujo tuo metu reiškinio – moterų kino – Lietuvos kine užuomazgas, moterų režisierių buvo vos kelios – Janina Lapinskaitė, Inesa Kurklietytė, Giedrė Beinoriūtė, Oksana Buraja, o per 1991–2005 m. laikotarpį sukurtas tik vienas ilgametražis vaidybinis filmas („Stiklo šalis“, 2004), režisuotas Janinos Lapinskaitės.

  PUSLAPIS IŠ 193  >>> Archyvas