Festivaliai
Nataliia Serebriakova
Kam leidžiama pasakoti istoriją
83-iojo Venecijos kino festivalio laureatai
83-iasis Venecijos kino festivalis baigėsi laureatų sąrašu, kuris apie šiuolaikinio kino kultūrinę bei politinę nuotaiką pasako ne mažiau nei apie pačius filmus. Maggie Gyllenhaal vadovaujama žiuri „Auksinį liūtą“ skyrė May el-Toukhy filmui „Nepažįstamoji“ („Kvinde Ukendt“), Didįjį žiuri prizą – Lee Chang-dongo juostai „Galima meilė“ („Ganeunghan sarang“), geriausio režisieriaus apdovanojimą – Iljai Chržanovskiui už „DAU“, o Specialųjį žiuri prizą – Yuvalio Abrahamo ir Rachel Szor dokumentiniam filmui „NAZA“. Johnas Malkovichius pelnė geriausio aktoriaus titulą už filmą „Laukinis arklys Devyni“ („Wild Horse Nine“), Mathilde Arcel tapo geriausia aktore už vaidmenį „Nepažįstamojoje“, o Malou Khebizi atiteko Marcello Mastroianni apdovanojimas už filmą „15/18“.
Ilona Vitkauskaitė
Queer kinas sovietmečiu
Apie Latvijos kino režisierių Gunārą Piesį
Rugsėjo 4–12 dienomis Vilniuje ir Kaune vykstant festivaliui „Kreivės“ bus rodomas vieno svarbiausių latvių kino režisierių Gunāro Piesio filmas „Mirties šešėly“ („Nāves ēnā“, 1971). Filmą pristatys Jānis Ozoliņis – Latvijos dailės akademijos docentas ir Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tyrinėjantis queer reprezentacijas ir vyriškumo sampratas šiuolaikiniame latvių mene bei Gunāro Piesio filmuose. Šia proga kalbamės su Ozoliņiu apie Piesio kūrybą, jo dienoraščius ir queer „perskaitymus“.
Mantė Valiūnaitė
Atradimo džiaugsmai
Archyvinio ir klasikinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“
Kaskart sugrįžusi į Bolonijoje vykstantį archyvinio ir klasikinio kino festivalį „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“) patiriu tikrą atradimo džiaugsmą, o kartu ir gyvenimo grožį. Kaskart žadu daugiau laiko skirti pačiam miestui, bet filmų programa įtraukia visu pajėgumu, o išėjus iš kino salės tokiu pačiu pajėgumu pasitinkantis karštis vis pristabdo Bolonijos atradimą. Miestas atsiveria tik sutemus, kai galima nebesislėpti portikuose ir žvalgytis be baimės ištirpti nuo kaitrios saulės. Šįkart, vietinio bičiulio vėl paraginta, bent jau aplankiau Šventosios Kotrynos Bolonietės mumifikuotą kūną. Prieš atvykdama skaičiau Ali Smith knygą „Kaip būti abiem“ („How to be Both“), kurioje minima ir Bolonija, ir ši šventoji, tad priėmiau kaip ženklą, kad jau metas išreikšti pagarbą menininkus globojančiai šventajai.
Mantė Valiūnaitė
Teisybės jausmas su didele išlyga
79-asis Kanų kino festivalis
Glamūriškiausias ir vienas svarbiausių Europos kino renginių – Kanų kino festivalis – dažnai linksniuojamas kaip toks, kuriame galima rasti įvairiausio kino. Ten savo programų pagrindą sudaro ir Lietuvos kino festivaliai, o tai reiškia, kad daugelio filmų teks ilgokai palaukti. Vis dėlto pagrindinis konkursas, taip pat trumpametražių filmų ir „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos kasmet darosi vis konservatyvesnės formos atžvilgiu. Jau kuris laikas į šias programas nebepatenka dokumentiniai filmai, o, regis, jau prieš kelis dešimtmečius buvo pralaužti ledai. Pagrindiniame konkurse vėl gausu tradicinių prancūziškų dramų, daugelis jų galėtų sėkmingai keliauti tiesiai į kino teatrų repertuarą. Galėčiau daryti išvadą, kad Kanai grįžta prie konservatyvaus žvilgsnio į kiną, praranda drąsą, tačiau šiais metais konkurse kaip niekad daug neheteronormatyvių meilės istorijų. Tad net jei ir pasigedau drąsesnės formos filmų, atvirumo kitoms rūšims nei vaidybinis kinas turinio aspektu Kanai, regis, kaip niekad laisvi. Taip pat džiugina pastangos rodyti filmus iš tolimų šalių, kurių filmai nebuvo rodomi niekada arba labai retai.
Mantė Valiūnaitė
Meilė ir kiti sunkūs darbai
Prasidėjo 79-asis Kanų kino festivalis
Kelerius metus iš eilės vienas laukiamiausių kino renginių – Kanų kino festivalis – atidarytas prancūzišku vaidybiniu filmu. Pernai moters režisierės debiutas bent turėjo politinio gesto atspalvį, šįsyk Kanai tiesiog akivaizdžiai padeda „Elektrinei Venerai“ („La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) įžengti į vietinius kino teatrus skambesniu žingsniu. Neverta plėtotis, pasakysiu tiesmukai ir subjektyviai – Kanų atidarymo filmai vis blogėja. Gera žinia, kad jie toli gražu neatspindi visos festivalio programos.
Mantė Valiūnaitė
Tyrinėjimai ir budinimai
76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Prisimenu, kad rašydama apie praėjusių metų Kanų kino festivalį sakiau, jog atidaryti jį debiutiniu filmu, sukurtu moters režisierės, galėjo būti sveikintinas festivalio atvirumo gestas, bet jis nuvylė savo banalumu. Berlinalė niekada nevengė būti politiškai angažuotas festivalis, tad ir šiais metais atsidarė afganistanietės režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“), kurį būtų galima apibūdinti kaip politišką romantinę komediją. Festivalio gestas – aiškus ir svarbus, ir man šįkart visai nesinori rašyti to BET, kurį, būdama kino kritikė, jau beveik automatiškai rinkau klaviatūroje.
Valentas Aškinis
Socialiniai ir politiniai įvykiai animacijoje bei pasaulyje
Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis
Politinių atspalvių festivalyje netrūko. Gatvių eitynės ar protesto akcijos buvo girdimos visame mieste. Įprastą šventinę festivalio uždarymo ceremonijos nuotaiką užgožė ryškūs politiniai ir karo atspalviai. Didėjantis smurtas, kančios, mirtys Gazoje, Izraelyje ir Irane daugybei kino kūrėjų sužadino solidarumo jausmą su karo ir priespaudos aukomis, šiemet ypač Artimuosiuose Rytuose. Žiuri narė Sepideh Farsi iš Irano kreipėsi į visus jaudinančia kalba, pasmerkdama tai, ką pavadino „besitęsiančiu genocidu Gazoje“, ir pasidalindama asmeniniu sielvartu dėl kolegės Fatmos Hassounos mirties per Izraelio oro smūgį. Ji šią žinią pranešė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai pasirodė informacija, kad Izraelis surengė išpuolį prieš jos šalį. Farsi paragino animacijos bendruomenę veikti ne tik kine, bet tapti ir realaus pasaulio pokyčių veiksniais. Kita žiuri narė iš Irano Shiva Sadegh Assadi perskaitė per išpuolius žuvusios jaunos moters Parnios Abbasi eilėraštį, kurį visi susirinkusieji palydėjo atsistoję ilgais plojimais, sustiprinančiais vakaro refleksyvią ir politiškai įkrautą atmosferą.
Valentas Aškinis
Animacinių filmų paradas Ansi
Dėmesys Vengrijos animacijai ir trumpametražių filmų konkursas
Vengrijos menininkai Ansi gatvėse pristatė 111 metų animacinio kino istoriją kaip žaismingą lauko parodą, pilną išradingų instaliacijų. Mieste ir parke įsitaisė mylimi personažai iš klasikinių filmų ir šiuolaikinių kūrinių, kurie stebino festivalio dalyvius, Ansi miesto svečius ir gyventojus netikėtose vietose. Aikštėje šalia kino teatro „Pathé“ buvo atidarytas vengrų kupolas. Įžengę į šį 360° kupolą ir sugulę ant čiužinių, žiūrovai galėjo stebėti vaizdus lubose. Čia pristatyti klasikiniai ir šiuolaikiniai vengrų animacijos perlai. Išties buvo puiku pabėgti nuo vidurdienio karščio ir pamedituoti kondicionierių atvėsintame kupole su panoraminiais vaizdais ir erdviniais garsais. Bene svarbiausia projekcija – trijų originalių trumpametražių filmų transformacija į vieną bendrą kūrinį. Tai liaudies tradicijos, religinis dvasingumas ir gamtos pasaulis, kaip jį įsivaizduoja vengrų kino kūrėjai. Sujungti šie filmai: režisieriaus Hegyi Füstös László „Minstreliai“ (1978), režisierės Dóros Keresztes „Pasaulio gėlė, gėlės pasaulis“ (2017), režisieriaus Sándoro Reisenbüchlerio „Žalieji įspėjimai kiekvienai dienai“ (1992).
Valentas Aškinis
Ansi kristalų lietus klasikinio stiliaus animacijai
Tarptautinio Ansi animacinių filmų festivalio laureatai
Festivalio metu 18 200 dalyvių, 118 šalių atstovų, įskaitant keturias naujas valstybes (Afganistaną, Gvatemalą, Juodkalniją ir Ruandą), 6550 MIFA mugės dalyvių, 400 žurnalistų, daugiau nei 2000 studentų ir tūkstančiai žiūrovų kiekvieną vakarą „Pâquier“ stadione žiūrėjo filmus po atviru dangumi. Per vieną savaitę 23 500 festivalio lankytojų ir gerbėjų galėjo pajusti unikalią festivalio dvasią. Jo komandai talkino apie 650 savanorių.
Mantė Valiūnaitė
Filmai, kurie išliks
78-ojo Kanų kino festivalio laureatai
Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
