Festivaliai

Rokas Jonas

Pokalbis su slovakų režisieriumi Péteriu Kerekesu

Bene šviesiausias Venecijos kino festivalio Horizontų programos filmas – „Tai yra žvaigždėse“ („Je to ve hvězdách“, Italija, Slovakija, Čekija, Austrija, Kroatija). Kas, jei ne Péteris Kerekesas, galėtų karsto litavimą pavaizduoti taip romantiškai? Dokumentinio kino kūrėjas stebi Lucianą – astrologę iš Neapolio, išklausančią skaudžiausias klientų nuoskaudas ir didžiausius troškimus. Po to mistikė rimtu veidu išsiunčia juos artimiausio gimtadienio paminėti ir savęs ieškoti Libane, Taivane, gal net Aliaskoje. Kas išgali, tas paklūsta, kas ne – ne bėda, atsidurti šaltojoje valstijoje galima ir iš savo buto svetainės. Jums reikės: ventiliatoriaus, ledukų dubens ir pliušinio baltojo lokio.

76-ojo Kanų kino festivalio žiuri pirmininkas, švedų režisierius Rubenas Östlundas aukščiausiąjį konkursinės programos prizą skyrė 44-erių metų Justine Triet kriminaliniam filmui „Kryčio anatomija“ („Anatomie d‘une chute“). Tai trečioji režisierė moteris, laimėjusi „Auksinę palmės šakelę“, ir dešimtoji tarp prancūzų laureatų šio festivalio istorijoje. Tačiau niekas nesitikėjo, jog didesnio atgarsio susilauks ne jos pergalė, o politinė kalba atsiimant apdovanojimą, pasinaudojus Kanų tribūnos svarba.

7md inf.

Prasideda lenkų kino festivalis

Gausių rudens kino renginių paradą papildys spalio 20 d. prasidedantis Jauno lenkų kino festivalis. Jį rengia Lenkijos institutas Vilniuje ir Lenkijos televizija (TVP). Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Mažeikiuose ir Šalčininkuose. Programą sudaro skirtingų kartų lenkų kūrėjų, skirtingų žanrų vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, prie kurių atsiradimo prisidėjo TVP. Filmuose daug dėmesio skiriama Lenkijos istorijai, išskirtinėms asmenybėms, šių dienų problemoms. Programa bus rodoma iki lapkričio 20 dienos.

„Nepatogaus kino“ programos sudarytojų rekomendacijos

Spalio 8 d. prasidedantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Santa Lingevičiūtė

Prasideda „Lokys, liūtas ir šakelė“

Spalio 4–9 d. įvyks jau antrasis festivalis – speciali programa „Lokys, liūtas ir šakelė“. Ir šįkart organizatoriai nebando šokti aukščiau bambos, neformuluoja manieringų minčių ir sakinių norėdami pristatyti programą. Šioje – dvylika filmų, rodytų šių metų Kanuose, Venecijoje, Berlyne. Kadangi festivalis vyks tik penkias dienas, o filmų – 12, siūlome rekomendacijas „7 meno dienų“ skaitytojui. Rubeną Östlundą – šių metų „Auksinės palmės šakelės“ laureatą – aplenksiu, nes tai saugiausias variantas.

79-ajam Venecijos kino festivaliui pasibaigus

Rugpjūčio 10 d. baigėsi 79-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis. Po paskelbtų apdovanojimų nemažai kas internetiniuose portaluose stebėjosi, kad didieji favoritai liko be apdovanojimų, o „Auksinis liūtas“ atiteko dokumentininkei Laurai Poitras už filmą „Visas grožis ir kraujas“ („All the Beauty and the Bloodshed“, JAV). Režisierė dėkojo žiuri, kuriai vadovavo Julianne Moore, kad dokumentika taip pat traktuojama kaip kinas.

XX amžiaus viduryje nedaugelis būtų drįsę suabejoti, kad kinas yra dominuojanti masinė pramoga pasaulyje. Šis statusas buvo pelnytas ne per vienus metus. Pirmais savo gyvavimo dešimtmečiais kinui dėl žiūrovų dėmesio teko pakovoti su visa aibe scenos menų: nuo vodevilio pasirodymų iki teatro trupių ir magijos šou.

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ programa

Rugsėjį devintąjį kartą vykstančių „Kreivių“ filmų programos formatas ištikimiems festivalio lankytojams pasirodys pažįstamas – konkursinė trumpametražių filmų programa, šmaikščiai vadinama „Trumpikėmis“, ir bendroji festivalio programa „Kryptys“. Taip pat neišblėsta festivalio organizatorių noras plėtoti atminties temą, į ją gilintis ir ieškoti istorijos paraštėse užmirštų ar iš naujo prisimintų queer tapatybių – šiemet išplečiama „Atminčių“ programa, kviečianti pažvelgti ir į Rytų Europos ankstyvąjį queer kiną. Festivalyje vietą atranda ir ukrainietiškas kinas – su pora į festivalį atvykstančių režisierių atkeliauja ir keli trumpametražiai filmai, kurie bus rodomi specialiame seanse.

Rima Jūraitė

Rugsėjo 26 – spalio 7 d.

9-ojo teatro festivalio „Sirenos“ programoje bus pristatyta dvylika spektaklių. Be geriausių pastarųjų metų lietuvių režisierių darbų, pamatysime ir tris kontroversiško atgarsio, išskirtinio pripažinimo sulaukusių užsienio režisierių spektaklius: italo Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ispano Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ bei šveicaro Michelio Schröderio „Apie gyvenimo trumpumą“.

„Pasivadinome „Sirenomis“, tad ir orientuojamės į šaižų sirenų skleidžiamą garsą – kitokį, nepatogų teatrą, nes Lietuvoje turime keletą režisierių vardų, kuriais didžiuojamės, tačiau didžiąją dalį teatro šiandien užtvindžiusi prastos kokybės produkcija. Todėl norime, kad būtų kitokio teatro, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie iš tikrųjų reikšmingi šių dienų teatro pasaulyje. Devintajame festivalyje labai konceptualiai sugrįžome prie savo pirminės užduoties – provokuoti, klausti, kalbėti, diskutuoti apie pačius svarbiausius, bet galbūt ne visuomet patogiausius klausimus“, – taip priešjubiliejinį festivalį anonsuoja jo meno vadovė Audra Žukaitytė.

Armas Rudaitis

69-asis Venecijos kino festivalis

Rugsėjo pradžioje į Venecijos Lido salą sugužėjo kino profesionalai ir gerbėjai iš viso pasaulio – čia jau 69-ą kartą vyko „La Biennale di Venezia“. Vienuolika dienų trukusioje seniausioje pasaulyje kino šventėje netrūko netikėtų premjerų ir šokiruojančiai drąsių filmų.

Konkursinėje programoje šiemet buvo pristatyta aštuoniolika naujų filmų. „Auksinį liūtą“ užtikrintai laimėjo naujausias Pietų Korėjos meistro Kim Ki-duko filmas „Pieta“. Religinė jo potekstė akivaizdi. Bet aštriai ir atvirai nagrinėjamų religijos temų netrūko ir daugelyje kitų konkursinės programos filmų.

Esu įsitikinęs, kad pagrindinio „Pietos“ herojaus tamsią naktį gatvėje nenorėtų sutikti net didžiausias narsuolis. Kim Ki-dukas pasakoja apie žiaurų skolų išmušinėtoją (Lee Jung-jin), be gailesčio luošinantį savo aukas, kad pasinaudotų jų sveikatos draudimo pinigais. Nors beveik visi žiauriausi epizodai lieka už kadro, filmas veikia taip, kad gali nustebinti net didžiausius siaubo filmų gerbėjus – tai, kas neparodyta, mūsų vaizduotė užpildo kur kas baisesniais vaizdiniais ir veikia stipriau. Režisierius tuo meistriškai naudojasi. Kim Ki-dukas sako, kad žiaurumą rodo siekdamas atskleisti, pasak jo paties, „šiuolaikinę visuomenę, atsidūrusią gilios krizės ir radikalaus kapitalizmo padėtyje“. Anot jo, kitas pagrindinis filmo herojus yra pinigai, kurių troškimas griauna žmonių gyvenimus.