Domo Mykolo Malinausko paroda „Tavo ratai kieti, bet mano kietesni“
Dėl vienos žaislinės mašinėlės vaikystėje galėdavai ginčytis taip rimtai, lyg nuo jos priklausytų tavo paties reputacija. Frazėje „Tavo ratai kieti, bet mano kietesni“ telpa vaikui būdingas pasitikėjimas savo pasirinkimu, noras pasipuikuoti ir įrodyti pranašumą prieš kitus. Domo Mykolo Malinausko parodoje šis, atrodytų, nerūpestingas vaikystės pasaulis tampa atspirties tašku kalbėti apie kur kas daugiau nei vien žaislus ar prisiminimus.








Šalnės Balčiūnaitės paroda „Devyni žmogaus polinkiai klysti“
Dažnai į meno galerijas užsukame tikėdamiesi estetinio pasigėrėjimo ar saugios stebėtojo pozicijos, tačiau Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ veikianti Šalnės Balčiūnaitės paroda šį lūkestį iškart sugriauna. Nors tai įvietinto meno studentės bakalauro baigiamasis darbas (vadovas doc. Žydrūnas Mirinavičius), šis kūrybinis projektas drąsiai peržengia akademinius rėmus ir siekia atviro dialogo su kur kas platesne auditorija.








Apie Eglės Pakštytės skulptūros ir tapybos parodą „Psichoidai – nieko nematyto“ AP galerijoje
Patekus į AP galerijos antrąjį aukštą pirmiausia apima šioks toks nejaukumas. Ne iš baimės – greičiau iš atpažinimo. Tarsi būtum atsidūręs vietoje, kurioje niekad nesi buvęs, bet kažkodėl viską jauti esant pažįstama. Būtent tokią jauseną sukelia Eglės Pakšytės skulptūros ir tapybos paroda „Psichoidai – nieko nematyto“.






Apie Gedimino Pranckūno fotografijų parodą „Žydros lelijos, juodas vanduo“ Vlado Vildžiūno galerijoje
Kartais apsilankymas parodoje tampa ne tik vizualine patirtimi, bet ir savotišku perėjimu į kitą tikrovę. Būtent tokį įspūdį padarė Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Žydros lelijos, juodas vanduo“. Tik įžengus apima sapniška būsena – viskas, atrodo, sulėtėję, persisunkę ramybe ir keistu, bet tuo pačiu metu įtraukiančiu nejaukumu. Ši paroda veikia kaip tarpinė erdvė tarp išorinio ir vidinio pasaulio.

