7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ingrida Ragelskienė

Ingrida Ragelskienė

Neapibrėžtasis Voicekas

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius

Puikiai prisimenu, kaip prieš šešiolika metų daug žadantis režisierius Ignas Jonynas surinko gana margą, gerai nusiteikusią talentingų Jaunimo teatro aktorių kompaniją ir išskraidino ją teatriniu reisu – „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, įkvėptu Xavier Durringerio pjesės. Aktorius Giedrius Savickas su dar trimis Anželikos Cholinos šokėjų kursą ką tik baigusiais kolegomis tame spektaklyje vaidino lėktuvo stiuardus.

Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
 Kęstutis Cicėnas ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Išteisinimas teatru

Festivalio „Kontakt“ precedentas

Ar gali teatro menas vienai savaitei paveikti nedidelio Lenkijos miesto gyvenimo tėkmę, sujaukti kasdienybę, įtraukti į savo orbitą ir nedaloma savastimi paversti unikalius tarptautinius reiškinius? Kartais. Tokiai sėkmės istorijai 27 metus gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“ pradeda ruoštis iš karto po baigiamojo vakaro fanfarų ir nugalėtojų paskelbimo. Ilgai rengiamasi tam, kad Torunėje kasmet įvyktų aktualus, kokybiškas, aštrumo nevengiantis dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Ir tam, kad septynios festivalio dienos būtų pilnos ne tik geriausių spektaklių, bet ir laboratorinės veiklos, apimančios naujų pjesių skaitymus, parodas, instaliacijas, paskaitas, seminarus ir kiekvieną festivalio dieną apibendrinančias, kraują kaitinančias diskusijas.

Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Małgorzata Kochan spektaklyje „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Małgorzata Kochan spektaklyje „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Tikresnis už gyvenimą. Teatras

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai

Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.

Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Spektaklis „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Spektaklis „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“.  Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Štrichas Beno Šarkos sielos bakchanalijai

Vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ „si:said“ galerijoje

Sausio 19 diena, 19 valanda. Tik Klaipėdoje, pačiame centre, senamiestyje, galima aptikti Daržų gatvę ir duris į galeriją „si:said“. O čia jau stok į eilę, sumokėk duoklę įžūliam žibintininkui ir kibk ledėjančiais pirštais į ilgą virvę. Mintiju, ar galima apie Beno Šarkos vaidenimąsi „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ rašyti vengiant metaforų, asociacijų ir tuščiažodžiavimo? Tą penktadienio vakarą stebint, kaip mes, likimo aukos arba aklieji ir keletas dešimčių šventųjų, klusniai įsitvėrę virvės, kilome laiptais, rinkomės, kur nutūpti pasienyje, su kuo susiremti pečiais, žodžiai virto vaizdiniais, universalia bendrystės kalba.

Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Benas Šarka, Kristina Švenčionytė ir Edmundas Gylys. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Benas Šarka, Kristina Švenčionytė ir Edmundas Gylys. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Ingrida Ragelskienė

Kasdienybės didvyriams

Artėjant spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjerai

Vasario 11, 12 d. režisieriaus Kirilo Glušajevo ir aktoriaus Martyno Nedzinsko spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Macmillano pjesę pristatys vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“. „Nuostabūs dalykai“ – tai žaidimas, improvizacija, tai linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama. Taip galėčiau apibūdinti šią pjesę“ – sako režisierius Kirilas Glušajevas.

Kirilas Glušajevas. Nuotrauka iš teatro „Kitas kampas“ archyvo
Kirilas Glušajevas. Nuotrauka iš teatro „Kitas kampas“ archyvo
Ingrida Ragelskienė

Veidmainystė kaip norma

Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Nuogas karalius“

2017 m. gruodžio 28 d. žiūrėdama Klaipėdos Jaunimo teatro spektaklio „Nuogas karalius“ premjerą išgyvenau prieštaringus jausmus. Sakyti tiesą, rašyti tiesą, niekada neveidmainiauti – maždaug tokios sparnuotos tezės vis sukasi teatro kritiko galvoje kiekvieną kartą prieš žiūrovų salėje užgęstant šviesai ir pasineriant į tai, ką galėtume pavadinti teatro stebuklo mirksniu arba tiesiog spektaklio pradžia. „Nuogas karalius“ vertė suklusti ir įsijungti budrumo režimą – premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą, prisitaikymą ir susitaikymą su esama situacija“.

Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuogas karalius“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Mirtis, tamsa ir motorų gausmas

Agniaus Jankevičiaus „Naktis“ Klaipėdos dramos teatre

Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.

„Naktis“. A. Kubaičio nuotr,
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr,
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
„Naktis“. A. Kubaičio nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Žmogiškos bendrystės fenomenas pojūčių teatre

Karolinos Žernytės spektaklis „Atvira oda“

Du šaukšteliai mėlynių uogienės. Į košę. Rytais. Čia pirmas į galvą šovęs mano kasdienis mažas malonumas, atrastas ir suvoktas spalio 29 d. per apsilankymą Kauno kameriniame teatre.

Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Pojūčių teatro archyvo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Ar jau nužudėte Tartiufą savyje?

Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Rugsėjo 27 d. kartu su kitais teatro gurmanais pasižiūrėjusi Oskaro Koršunovo premjerinį spektaklį „Tartiufas“ tariausi sugalvojusi savotišką terminą – naujadarą: teatrinių bendraminčių terariumas. Šešis mėnesius reanimuotas LNDT projektas tą vakarą atrodė pakankamai žvalus, gyvybingas, netgi savotiškai patrauklus. Ar juokingas? Taip. Ar baugiai įtikinantis? Ne.

Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.`
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.`
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tartiufas“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Į teatrą sielos palesinti

„Žydroji paukštė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Rugsėjo 9 d. įvyko spektaklio visai šeimai „Žydroji paukštė“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vienas gražiausių Lietuvos teatrų naują sezoną pasitinka šūkiu „100 priežasčių emigruoti į teatrą“. Manau, režisieriaus Vaidoto Martinaičio kauniečiams padovanota pasakiška Mauriceʼo Maeterlincko „Žydrosios paukštės“ interpretacija yra viena iš pakankamai svarių priežasčių į gimto miesto teatrą užsukti net kelių kartų kauniečiams. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai skambėtų, vilioja klasikinė literatūra. Svajotojo, filosofo, simbolisto M. Maeterlincko kūrybos viršukalnė, teatrinė pasaka „Žydroji paukštė“ nepamokslauja ir nieko neteisia. Ji mums pasakoja apie drąsą matyti tai, kas nematoma. Tenka pripažinti – žiūrovai pasiilgę į pamatines dorovines vertybes apeliuojančių klasikinių kūrinių. Maža to – mes išsiilgę meno, kurio neįmanoma paversti politikos ar propagandos įrankiu.

Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. A. Kaminsko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. A. Kaminsko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žydroji paukštė“. D. Stankevičiaus nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas