Autorius: Ingrida Ragelskienė
Ingrida Ragelskienė
Nevilties šviesa Orfeo languose
LNDT pristato jaunuosius
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.
Ingrida Ragelskienė
Keli spektaklio vaikams puslapiai
„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.
Ingrida Ragelskienė
Nykstantys personažai iš arti
„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.
Ingrida Ragelskienė
Tarp pramogos ir ideologijos
Teatras 2018-aisiais
Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių. Viena jų – prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą, atsitraukiant nuo realybės apytiksliai dviem valandoms: už maždaug 15 eurų nusiperki lengvo pobūdžio sąmonės iškrovą. Jei ypač pasiseka, po spektaklio išeini gaivus, pailsėjęs ir net šiek tiek gyvesnis. Antra priežastis – susišniaukšti dar vieną dozę naratyvo. Žinia, dabarties istorijos nebesuvienija genties narių, sutūpusių aplink laužą. Mums kuriamos istorijos greičiau perskelia žmogų į herojų ir jo prototipą, skiriamus tik iliuzinės scenos briaunos.
Ingrida Ragelskienė
Priešnuodis teatriniam infantilumui
„Atviro rato“ spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“
Dar praėjusiais 2018 metais vieną jaukų gruodžio mėnesio penktadienio vakarą paaukojau galimybei atpažinti save teatre. Arba kelioms valandoms pasimatuoti statistinio lietuvio / -ės kailį dramaturgo ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklyje „CV, arba Kas aš esu?“. Kadangi redakcija tekstą apie premjerą užsakė jau naujų metų pradžiai, tą keletą savaičių gyvendama su būsimu recenzijos tekstu, intensyviai kalbėdama su spektaklio kūrėjais ir vykdydama šiokį tokį profesinį tyrimą aš sugebėjau rasti atsakymą į Tertelio suformuluotą klausimąa Kas aš esu?“
Ingrida Ragelskienė
Neapibrėžtasis Voicekas
Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius
Puikiai prisimenu, kaip prieš šešiolika metų daug žadantis režisierius Ignas Jonynas surinko gana margą, gerai nusiteikusią talentingų Jaunimo teatro aktorių kompaniją ir išskraidino ją teatriniu reisu – „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, įkvėptu Xavier Durringerio pjesės. Aktorius Giedrius Savickas su dar trimis Anželikos Cholinos šokėjų kursą ką tik baigusiais kolegomis tame spektaklyje vaidino lėktuvo stiuardus.
Ingrida Ragelskienė
Išteisinimas teatru
Festivalio „Kontakt“ precedentas
Ar gali teatro menas vienai savaitei paveikti nedidelio Lenkijos miesto gyvenimo tėkmę, sujaukti kasdienybę, įtraukti į savo orbitą ir nedaloma savastimi paversti unikalius tarptautinius reiškinius? Kartais. Tokiai sėkmės istorijai 27 metus gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“ pradeda ruoštis iš karto po baigiamojo vakaro fanfarų ir nugalėtojų paskelbimo. Ilgai rengiamasi tam, kad Torunėje kasmet įvyktų aktualus, kokybiškas, aštrumo nevengiantis dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Ir tam, kad septynios festivalio dienos būtų pilnos ne tik geriausių spektaklių, bet ir laboratorinės veiklos, apimančios naujų pjesių skaitymus, parodas, instaliacijas, paskaitas, seminarus ir kiekvieną festivalio dieną apibendrinančias, kraują kaitinančias diskusijas.
Ingrida Ragelskienė
Tikresnis už gyvenimą. Teatras
„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai
Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.
Ingrida Ragelskienė
Štrichas Beno Šarkos sielos bakchanalijai
Vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ „si:said“ galerijoje
Sausio 19 diena, 19 valanda. Tik Klaipėdoje, pačiame centre, senamiestyje, galima aptikti Daržų gatvę ir duris į galeriją „si:said“. O čia jau stok į eilę, sumokėk duoklę įžūliam žibintininkui ir kibk ledėjančiais pirštais į ilgą virvę. Mintiju, ar galima apie Beno Šarkos vaidenimąsi „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ rašyti vengiant metaforų, asociacijų ir tuščiažodžiavimo? Tą penktadienio vakarą stebint, kaip mes, likimo aukos arba aklieji ir keletas dešimčių šventųjų, klusniai įsitvėrę virvės, kilome laiptais, rinkomės, kur nutūpti pasienyje, su kuo susiremti pečiais, žodžiai virto vaizdiniais, universalia bendrystės kalba.
Ingrida Ragelskienė
Kasdienybės didvyriams
Artėjant spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjerai
Vasario 11, 12 d. režisieriaus Kirilo Glušajevo ir aktoriaus Martyno Nedzinsko spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Macmillano pjesę pristatys vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“. „Nuostabūs dalykai“ – tai žaidimas, improvizacija, tai linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama. Taip galėčiau apibūdinti šią pjesę“ – sako režisierius Kirilas Glušajevas.
