7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ingrida Ragelskienė

Ingrida Ragelskienė

Saulės ir smėlio teatras

Vasaros teatrinės patirtys: „Užpustyti“, „Eglė žalčių karalienė“, „Nerkis iš kailio“

 

„Esu teatro kritikė iš Lietuvos, jūs privalote mane įleisti“, – tokius niekus kalbėjau šią vasarą, įsitvėrusi tinklinės tvoros, juosiančios nedidelį amfiteatrą. Buvo gaila kaitroje numintų kilometrų žvyrkeliu į kalną, be jokių nuorodų, tik su guglo pagalba. „Čia vis ta nesveika tradicija skaičiuoti metus teatro sezonais, o stojus vasarai vėl ieškoti, ko nepametus, Graikijoje“, – keikiausi mintyse iš kišenės traukdama paskutinį vilties šiaudą – Scenos meno kritikų asociacijos kortelę, tą savaitę jau atrakinusią man Atėnų akropolio ir kelių muziejų vartus. Eureka! Sargas, užsimaukšlinęs klasikinę nuobodžiaujančio, saulės išvarginto graiko kaukę, neskubėdamas, oriai pravėrė vartelius. Žengiau į ten, mane pasitiko vėsesnio vėjo tumulas – „už tvoros, amfiteatro teritorijoje, cikados net ne čirpia, jos tiesiog žviegia“, – dar spėjau pagalvoti.

Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. A. Našlėno nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. A. Našlėno nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. A. Našlėno nuotr.
Scena iš spektaklio „Užpustyti“. A. Našlėno nuotr.
Scena iš poezijos performanso „Nerkis iš kailio“. D. Mikonytės nuotr.
Scena iš poezijos performanso „Nerkis iš kailio“. D. Mikonytės nuotr.
Šarūnas Januškevičius, Eglė Ancevičiūtė ir Povilas Adomaitis poezijos performanse „Nerkis iš kailio“. D. Mikonytės nuotr.
Šarūnas Januškevičius, Eglė Ancevičiūtė ir Povilas Adomaitis poezijos performanse „Nerkis iš kailio“. D. Mikonytės nuotr.
Scena iš poezijos performanso „Nerkis iš kailio“. D. Mikonytės nuotr.
Scena iš poezijos performanso „Nerkis iš kailio“. D. Mikonytės nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Kodėl Lietuvai neliko vietos teatriniame Europos žemėlapyje

Prahos kvadrienalės apžvalga

Patyrusiems gyvenimo pilnatvę nepažini mirties baimė. Neišsipildęs gyvenimas – vienintelė mirties baimės priežastis. Širdies ritmu atidunksėjo Franzo Kafkos aforizmas, klajojant vieno iš genijui dedikuotų Prahos muziejų labirintais. Praha – slenkstis į tikresnę, sodraus turinio žmogiškos būties anapusybę – davė ženklą startui.

„Virgin“ (Danija). A. Jungrovos nuotr.
„Virgin“ (Danija). A. Jungrovos nuotr.
„Infinite Dune“ (Vengrija). A. Jungrovos nuotr.
„Infinite Dune“ (Vengrija). A. Jungrovos nuotr.
„Infinite Dune“ (Vengrija). A. Jungrovos nuotr.
„Infinite Dune“ (Vengrija). A. Jungrovos nuotr.
„ZRwhdZ“ (Latvija). A. Jungrovos nuotr.
„ZRwhdZ“ (Latvija). A. Jungrovos nuotr.
„Aporia. Miestas yra miestas“ (Lenkija). D. Kumermanno nuotr.
„Aporia. Miestas yra miestas“ (Lenkija). D. Kumermanno nuotr.
„1600 pėdų po“ (Izraelis). D. Kumermanno nuotr.
„1600 pėdų po“ (Izraelis). D. Kumermanno nuotr.
„I Only Appear To Be Dead“ (Kirsten Dehlholm, Danija). PQ archyvo nuotr.
„I Only Appear To Be Dead“ (Kirsten Dehlholm, Danija). PQ archyvo nuotr.
„Morgiana“ (Iva Němcová, Čekija). I. Němcovos nuotr.
„Morgiana“ (Iva Němcová, Čekija). I. Němcovos nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Jiems nelemta atsibusti

LNDT pristato jaunuosius

Lietuviškas pavasaris dosnus jauniems teatro kūrėjams – 2019 m. atsirado keletas programų bei projektų, skatinančių sukurti savo pirmą teatrinį opusą, pasinaudoti galimybe klysti ir gal net pasimokyti iš savo klaidų. Net keli valstybiniai teatrai, daug metų stebėję vieninteliu tokio projekto analogu buvusią „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ strategiją – iš kelių sėkmingiausių jaunų menininkų teatrinių produktų formuoti savo pagrindinį repertuarą, – nusprendė rizikuoti.

Jolanta Dapkūnaitė, Fausta Semionovaitė, Iveta Raulynaitytė ir Karolis Legenis spektaklyje „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė, Fausta Semionovaitė, Iveta Raulynaitytė ir Karolis Legenis spektaklyje „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė, Iveta Raulynaitytė, Karolis Legenis ir Fausta Semionovaitė spektaklyje „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė, Iveta Raulynaitytė, Karolis Legenis ir Fausta Semionovaitė spektaklyje „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Fausta Semionovaitė spektaklyje „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Fausta Semionovaitė spektaklyje „Shell-ter“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Viskas, kas mus supa

Tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“

Gegužės 16 d. Klaipėdoje prasidėjęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“ tapo tikru kūrybiniu impulsu, pažadinusiu į ramų, tykų žvejų kaimą pradedantį panašėti uostamiestį. „Klaipėdai metas atsibusti“, – konstatavo lėlininkai, o jubiliejinio, dešimtmetį švenčiančio lėlių teatro festivalio estafetę tuoj pat perėmė vis labiau stiprėjantis, Birių krovinių terminalo paramą trejiems metams užsitikrinęs tarptautinis Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“. „Ko tikrai pas mus netrūksta – tai būtent tarptautiškumo“, – ironiškai apibendrino ir patys lėlių teatro festivalio rengėjai, savo socialinių tinklų sekėjus kasdien pradžiugindami fotomontažais, užfiksavusiais pasaulines megažvaigždes, atvykusias pabūti šviesioje festivalio žiūrovų minioje.

Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Leo Petersen spektaklyje „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Leo Petersen spektaklyje „Rankas aukštyn!“. D. Bielkausko nuotr.
Jan Jedenak spektaklyje „Seansas“. D. Bielkausko nuotr.
Jan Jedenak spektaklyje „Seansas“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Lankymo valandos baigtos“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nevilties šviesa Orfeo languose

LNDT pristato jaunuosius

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.

Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Keli spektaklio vaikams puslapiai

„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.

Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nykstantys personažai iš arti

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.

Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Tarp pramogos ir ideologijos

Teatras 2018-aisiais

Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių. Viena jų – prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą, atsitraukiant nuo realybės apytiksliai dviem valandoms: už maždaug 15 eurų nusiperki lengvo pobūdžio sąmonės iškrovą. Jei ypač pasiseka, po spektaklio išeini gaivus, pailsėjęs ir net šiek tiek gyvesnis. Antra priežastis – susišniaukšti dar vieną dozę naratyvo. Žinia, dabarties istorijos nebesuvienija genties narių, sutūpusių aplink laužą. Mums kuriamos istorijos greičiau perskelia žmogų į herojų ir jo prototipą, skiriamus tik iliuzinės scenos briaunos.

Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. L. Vansevičienės nuotr.
Milda Naudžiūnaitė ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Priešnuodis teatriniam infantilumui

„Atviro rato“ spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“

Dar praėjusiais 2018 metais vieną jaukų gruodžio mėnesio penktadienio vakarą paaukojau galimybei atpažinti save teatre. Arba kelioms valandoms pasimatuoti statistinio lietuvio / -ės kailį dramaturgo ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklyje „CV, arba Kas aš esu?“. Kadangi redakcija tekstą apie premjerą užsakė jau naujų metų pradžiai, tą keletą savaičių gyvendama su būsimu recenzijos tekstu, intensyviai kalbėdama su spektaklio kūrėjais ir vykdydama šiokį tokį profesinį tyrimą aš sugebėjau rasti atsakymą į Tertelio suformuluotą klausimąa Kas aš esu?“

Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Neapibrėžtasis Voicekas

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius

Puikiai prisimenu, kaip prieš šešiolika metų daug žadantis režisierius Ignas Jonynas surinko gana margą, gerai nusiteikusią talentingų Jaunimo teatro aktorių kompaniją ir išskraidino ją teatriniu reisu – „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, įkvėptu Xavier Durringerio pjesės. Aktorius Giedrius Savickas su dar trimis Anželikos Cholinos šokėjų kursą ką tik baigusiais kolegomis tame spektaklyje vaidino lėktuvo stiuardus.

Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
 Kęstutis Cicėnas ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas