7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ingrida Ragelskienė

Ingrida Ragelskienė

Nevilties šviesa Orfeo languose

LNDT pristato jaunuosius

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 25 d. įvykusi režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera man, ko gero, yra tik pretekstas dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos fenomeną. Pasitikrinkime, gal jau stojo šviesus, taikus, derlus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas, šlifuojant savo meistrystės įgūdžius, su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius. Jei iš tokio tyrimo eliminuotume visus lietuviškus pastarųjų metų dramos kūrinius, sukurtus pagal principą: a) imu „Vikipedijos“ straipsnį ir perrašau jį dialogais, skambiai pavadindamas istorine drama; b) užrašau visus kūrybiniam bendradarbiavimui ir kitiems gausiems projektams vykstant iškankintus tekstus, fiksuojančius etiuduose aktorių suimprovizuotus pokalbius, ir pavadinu postmoderniu dramos diskursu; c) parašau vienintelę viso savo gyvenimo pjesę, kurios pagrindinis siužetinis variklis yra mano itin unikaliai komplikuoti santykiai su mama / tėčiu, žanro pavadinimą sugalvoti leisdamas žiūrovui, – liktų saujelė. Tų savitų naujosios lietuvių dramaturgijos aukso smilčių, išgriebtų daug mačiusiu ir ilgai tarnavusiu lietuviško teatro graibštu.

Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Matas Dirginčius ir Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Lebedytė spektaklyje „Orfeo. Miesto šviesos“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Keli spektaklio vaikams puslapiai

„Raudonoji knyga“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Vilniaus teatras „Lėlė“ taikliai suplanavo premjerą balandžio 20-ąją. Kada dar, jei ne likus dienai iki Velykų, išvysi ryškiai geltonu, plastmasiniu, postmoderniai dekoratyviniu krepšeliu su pašventinti paruoštais kiaušiniais nešiną vilnietę bobulę? Toks metas – kas eina į bažnyčią margučių šventinti, kas į teatrą premjerinės „Raudonosios knygos“ pavartyti.

Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Mikalauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Erika Gaidauskaitė, Sigita Mikalauskaitė ir Deivis Sarapinas spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Andžela Vitauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Deivis Sarapinas ir Erika Gaidauskaitė spektaklyje „Raudonoji knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Nykstantys personažai iš arti

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.

Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Toma Vaškevičiūtė ir Saulius Balandis spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Vesta Grabštaitė ir Adrija Čepaitė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Jurga Kalvaitytė spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Povilas Budrys spektaklyje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Tarp pramogos ir ideologijos

Teatras 2018-aisiais

Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių. Viena jų – prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą, atsitraukiant nuo realybės apytiksliai dviem valandoms: už maždaug 15 eurų nusiperki lengvo pobūdžio sąmonės iškrovą. Jei ypač pasiseka, po spektaklio išeini gaivus, pailsėjęs ir net šiek tiek gyvesnis. Antra priežastis – susišniaukšti dar vieną dozę naratyvo. Žinia, dabarties istorijos nebesuvienija genties narių, sutūpusių aplink laužą. Mums kuriamos istorijos greičiau perskelia žmogų į herojų ir jo prototipą, skiriamus tik iliuzinės scenos briaunos.

Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Darius Meškauskas spektaklyje „Mama Drąsa“. A. Kubaičio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Su(si)tikimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. L. Vansevičienės nuotr.
Milda Naudžiūnaitė ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė ir Karolis Kasperavičius spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Seen“. Miško Motės nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Priešnuodis teatriniam infantilumui

„Atviro rato“ spektaklis „CV, arba Kas aš esu?“

Dar praėjusiais 2018 metais vieną jaukų gruodžio mėnesio penktadienio vakarą paaukojau galimybei atpažinti save teatre. Arba kelioms valandoms pasimatuoti statistinio lietuvio / -ės kailį dramaturgo ir režisieriaus Justo Tertelio spektaklyje „CV, arba Kas aš esu?“. Kadangi redakcija tekstą apie premjerą užsakė jau naujų metų pradžiai, tą keletą savaičių gyvendama su būsimu recenzijos tekstu, intensyviai kalbėdama su spektaklio kūrėjais ir vykdydama šiokį tokį profesinį tyrimą aš sugebėjau rasti atsakymą į Tertelio suformuluotą klausimąa Kas aš esu?“

Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „CV, arba Kas aš esu“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Neapibrėžtasis Voicekas

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius

Puikiai prisimenu, kaip prieš šešiolika metų daug žadantis režisierius Ignas Jonynas surinko gana margą, gerai nusiteikusią talentingų Jaunimo teatro aktorių kompaniją ir išskraidino ją teatriniu reisu – „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, įkvėptu Xavier Durringerio pjesės. Aktorius Giedrius Savickas su dar trimis Anželikos Cholinos šokėjų kursą ką tik baigusiais kolegomis tame spektaklyje vaidino lėktuvo stiuardus.

Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Giedrius Savickas spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
 Kęstutis Cicėnas ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas ir Agnieška Ravdo spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Išteisinimas teatru

Festivalio „Kontakt“ precedentas

Ar gali teatro menas vienai savaitei paveikti nedidelio Lenkijos miesto gyvenimo tėkmę, sujaukti kasdienybę, įtraukti į savo orbitą ir nedaloma savastimi paversti unikalius tarptautinius reiškinius? Kartais. Tokiai sėkmės istorijai 27 metus gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“ pradeda ruoštis iš karto po baigiamojo vakaro fanfarų ir nugalėtojų paskelbimo. Ilgai rengiamasi tam, kad Torunėje kasmet įvyktų aktualus, kokybiškas, aštrumo nevengiantis dialogas tarp Rytų ir Vakarų. Ir tam, kad septynios festivalio dienos būtų pilnos ne tik geriausių spektaklių, bet ir laboratorinės veiklos, apimančios naujų pjesių skaitymus, parodas, instaliacijas, paskaitas, seminarus ir kiekvieną festivalio dieną apibendrinančias, kraują kaitinančias diskusijas.

Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Guna Zariņa spektaklyje „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Scena iš spektaklio „Medėja“. A. Altenbergs nuotr.
Małgorzata Kochan spektaklyje „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Małgorzata Kochan spektaklyje „Slaptas Fridmanų gyvenimas“. P. Sieraczyński nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Tikresnis už gyvenimą. Teatras

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai

Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.

Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Spektaklis „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Spektaklis „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“.  Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Štrichas Beno Šarkos sielos bakchanalijai

Vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ „si:said“ galerijoje

Sausio 19 diena, 19 valanda. Tik Klaipėdoje, pačiame centre, senamiestyje, galima aptikti Daržų gatvę ir duris į galeriją „si:said“. O čia jau stok į eilę, sumokėk duoklę įžūliam žibintininkui ir kibk ledėjančiais pirštais į ilgą virvę. Mintiju, ar galima apie Beno Šarkos vaidenimąsi „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ rašyti vengiant metaforų, asociacijų ir tuščiažodžiavimo? Tą penktadienio vakarą stebint, kaip mes, likimo aukos arba aklieji ir keletas dešimčių šventųjų, klusniai įsitvėrę virvės, kilome laiptais, rinkomės, kur nutūpti pasienyje, su kuo susiremti pečiais, žodžiai virto vaizdiniais, universalia bendrystės kalba.

Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Kristina Švenčionytė ir Benas Šarka. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Benas Šarka, Kristina Švenčionytė ir Edmundas Gylys. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Benas Šarka, Kristina Švenčionytė ir Edmundas Gylys. Nuotrauka iš „Gliukų“ teatro archyvo
Ingrida Ragelskienė

Kasdienybės didvyriams

Artėjant spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjerai

Vasario 11, 12 d. režisieriaus Kirilo Glušajevo ir aktoriaus Martyno Nedzinsko spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Macmillano pjesę pristatys vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“. „Nuostabūs dalykai“ – tai žaidimas, improvizacija, tai linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama. Taip galėčiau apibūdinti šią pjesę“ – sako režisierius Kirilas Glušajevas.

Kirilas Glušajevas. Nuotrauka iš teatro „Kitas kampas“ archyvo
Kirilas Glušajevas. Nuotrauka iš teatro „Kitas kampas“ archyvo
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas