Pauliaus Markevičiaus spektaklio „Pas mus šventė“ premjera
Monobloc (baltas plastikines kėdes) galima rasti visur – nuo sandėliuko iki restorano, nuo Ganos iki Šveicarijos. Liejamos iš vieno plastiko gabalo, jos greitai pagaminamos (vos per minutę), yra pigios, tvarios ir ganėtinai patogios. Nenuostabu, kad jos išplito po pasaulį ir tapo bekontekstėmis (context-free), kaip įvardijo medijų tyrėjas Ethanas Zuckermanas. Monobloc kėdės neturi lokalaus identiteto – tai veikiausiai vienas pirmųjų objektų, praradusių bet kokį kontekstinį ryšį su erdve. Tokiame konteksto vakuume egzistuoja ir neįvardintas Pauliaus Markevičiaus spektaklio „Pas mus šventė“ (Profesionalaus scenos meno organizacija „Tolyn gilyn“) kūrybos miestelis, sudarytas iš monoblokų, – jis galėtų būti mikro-, makrokosmosas, Lietuva, šeima ar kita bendruomenė. Aižėjančių bendruomenių laikais tik tokia erdvė ir gali padėti reflektuoti, ar bendruomenių reikia ir kokio santykio šiuolaikybėje su jomis siekiame.
„Pas mus šventė“ vyksta miestelyje, kuris nei didelis, nei mažas – normalus. Taip jį vadina laikinasis meras Klementas, nors ir pats miestelis laikinas – pastatytas prieš trisdešimt metų trims mėnesiams, bet taip ir likęs. Ir gyventojai pakviesti gyventi su laikinais leidimais, kurių niekas nereikalavo pratęsti. Amžinas tik miestelio egzistencijos branduolys – Šventė. Ji tradiciškai vyksta prie vartų, kurie tradiciškai dar neatidaryti, joje tradiciškai groja orkestras, ji tradiciškai kažkaip tradiciškai pavadinama.
Šventę organizuoja, o ir miestelyje funkcijas atlieka keturi miestiečiai. Klementas – baikštus meras, kuris nieko nesprendžia, tik medijuoja. Pagrindiniai žodžiai jo žodyne primena ir valstybės vadovą: „Girdžiu“, – sako jis, bet nieko nedaro. Vaidinamas Valentino Krulikovskio, jis atrodo įsikūnijęs mielumas. Iš čia kyla ir komiškumas, o kur dar šokėjo charizma. Mieste sprendimus priima administracijos vadovė Gražina (jos ir bijo Klementas). Monikos Poderytės įvaldytas valdingumas atrodo natūralus – gestai, intonacijos, mimika ir Faustos Naujalės kostiumas taikliai atspindi kiekvienam pažįstamą tipažą. Lauryno Jurgelio kalbos lakoniškumas atrodo kiek dirbtinis. Užtrunka, kol suvokiu (ar pajaučiu?), kad Alberto, miesto techniko, lakoniškumas yra dalis darbo aprašymo. O mažiausiai jausmų kelia medikės Vandos vaidmuo – Irena Sikorskytė atrodo suspausta dramaturginių „pelytė po šluota, išdrįsusi paprieštarauti“ rėmų: sunku užtikrintai įtikinti publiką, kad savimi nepasitiki.
Vienas kitam jie svarbūs ne kaip žmonės, o kaip funkcijos – kiekvienas turi vaidmenį, o bendruomenė tikisi jo išpildymo tiek kasdieniame gyvenime, tiek organizuojant Šventę. Miestelėnai taip užsiėmę savimi, kad nepastebi, kas vyksta aplinkui. Kiekvienas naudojasi ketvirtosios sienos nebūtimi, kad pasidalintų savo požiūriu ar ironiška įžvalga. Tačiau vos nustoję bendrauti publikos link (nes kalbama ne su žiūrovais, o į juos), veikėjai vėl įstringa tarp keturių sienų. Kiekvienas tiki esąs išskirtinis, ir kai publikai kalba kita(s), miestelėnus pasiekia tik nuogirdos – bekontekstės frazės, sakomos neaiškiam adresatui. Sunku susikalbėti tarpusavy, kol nematai, kuo gyvena kiti. Ši ketvirtosios sienos semiegzistencija – tikslingas įrankis dramaturgo ir režisieriaus Markevičiaus rankose. Ketvirtosios sienos griovimas teatre jau tapo įprastu elementu, bet čia jis – vis dar prasminga metafora.
Bendruomenės šiuo metu išgyvena diskursinį renesansą – visi svarsto, ar jų reikia, kad reikia, ir kokių. Žodžiai retai tampa realybe, tačiau būna ir ryškių pavyzdžių – kaip Kultūros asamblėja, susikūrusi jau daugiau nei prieš metus. Vis dėlto pavojų nugalėjusi vieno klausimo bendruomenė vėl išsiskyrė individualiais keliais. Natūralu. „Norime bendruomenės, kol ji su mumis sutinka“, – reflektuoja miestelėnas, jau visiems bendrai kalbant į publiką. Ši kulminacinė tirada yra paveikiausia kūrinio dalis – po deadpan (juoko rimtu veidu) veiksmo pasigirsta nuoširdus bendruomenės poreikis ir sunkumas joje išbūti. Bendruomenę išlaikyti sunku – reikia artimų idealų arba tvirtos rankos (Gražinos). O idealai? Bendruomenė, kurioje nusprendžiama nebeslėpti, kaip kiekvienas jaučiasi ir kad pavargo nuo dusinančių įpročių, gali atgimti stipresnė. Taip siūlo Markevičius, paversdamas skulptūriškas kėdžių konstrukcijas džiaugsmingu chaosu (talkinamas Dominyko Digimo kompozicijų ir Povilo Laurinaičio minimalistinių, bet universalių LED šviestuvų choreografijos). Gal ir sugriovusi tradicijas, bendruomenė bent jau laiminga. Komedijai tinkama utopinė pabaiga virsta Markevičiaus režisūros bruožu – gilesnius klausimus vis dėlto palikdama už borto. Ar bendruomenė, sukurta „iš reikalo“, gali būti perkurta kaip savanoriška? Ir ar bendruomenė tikrai gali padaryti visus laimingus kaip individus?
Pranešime spaudai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės mini paskaita įvardyta kaip „integruota [spektaklio] dramaturgijos dalis“, tačiau „integruotumas“, matyt, yra plati sąvoka, ypač dėl kontrasto tarp pozityvios pabaigos ir ne tokius optimistiškus dalykus aptariančios pozityvaus būdo mokslininkės. Premjeroje tarp spektaklio ir prezentacijos padaryta trumpa pertrauka, leidžianti įkvėpti oro arba pasišalinti. Nors pasiliekančių žiūrovų sumažėja, sprendimas pasisekęs. Pertraukos nepadarius būtų kilęs klausimas: negi apmąstomos temos atitikimo užtenka, kad būtų tiesiogiai sujungtos meninė prieiga (spektaklis) ir mokslo populiarinimo prezentacija? O dabar paskaitėlė tampa priedu – įdomiu, jei norisi techniškesnio žvilgsnio, tačiau nebūtinu, jei tikima meno autonomiškumu. Mini paskaita kontekstualizuoja personažų veiksmus, bet veikia atskirai nuo spektaklio. Ji labiau skirta padėti apmąstyti pačių žiūrovų patirtis, įrėminant laikinumo problemą kaip visuomeninę, ne asmeninę.
P. S. Monobloc kėdės beveik dešimtmetį buvo uždraustos Šveicarijos Bazelio miesto viešosiose erdvėse – kad negadintų miesto estetikos. Galbūt panaikindamas draudimą Bazelis suprato, kad svarbu ne kažkieno nuspręsta estetika, o bendras piliečių indėlis kuriant erdvę? Nepaisant to, neilgai trukus vėl pradėta diskutuoti, gal vis dėlto draudimo reikia. Ar gali būti, kad optimistinė pabaiga – dar ne pati pabaiga?







