7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasaulyje

Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jurgita Ludavičienė

Diena po nakties

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.

Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Leisk man skristi“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Diena po nakties“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Szara godzina“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. I. Mediodijos nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Niujorkas yra gražus

Punktyrai tarp ten ir čia

Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.

Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Hilma af Klint parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Hilma af Klint parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Niujorkas. Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Apie aštuonkojį, koralus ir liūtą

58-oji Venecijos bienalė atidaryta

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Performanso-operos „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Martin Puryear, „Praryta saulė. Monstracija ir voliuta“, įėjimas į Jungtinių Amerikos Valstijų paviljoną „Laisvė“. 2019 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Roman Stańczak, „Skrydis“, Lenkijos paviljonas. 2018 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Laure Prouvost, detalė iš Prancūzijos paviljono „Gili jūra mėlyna“. 2019 m. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Jos de Gruytier ir Harald Thys, Belgijos paviljono „Mondo Cane“ vaizdas. 2019 m. Specialus paminėjimas. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Bárbara Wagner ir Benjamin de Burca, „Swinguerra“, Brazilijos paviljono detalė. 2019 m. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Draugai, banano ar vaivorykštės?

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Rengėjų inf.

Triumfas Venecijos bienalėje – pirmą kartą Lietuva įvertinta „Auksiniu liūtu“

Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos simboliu laikomas „Auksinis liūtas“ šaliai įteiktas už menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė. A. Vasilenko nuotr.
Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė. A. Vasilenko nuotr.
 Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Lucia Pietroiusti. A. Vasilenko nuotr.
Rugilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Lucia Pietroiusti. A. Vasilenko nuotr.
Auksinis liūtas. A. Vasilenko nuotr
Auksinis liūtas. A. Vasilenko nuotr
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr.
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr.
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr
Venecijos bienalės prezidentas Paolo Baratta. A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Operą-performansas „Saulė ir jūra (Marina)". A. Vasilenko nuotr
Karina Simonson

Istorija virsta istorijomis

Trys užsienio parodos

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Édouard Manet, „Olimpija“. 1863 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Eugène Delacroix, „Moters mėlynu turbanu portretas“. 1827 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Alma Siedhoff-Buscher, mėtymo lėlės. 1924 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
Anni Albers, Sieninis audinys Nr. 81. 1925 m.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
„The Rooster Gallery“ ekspozicijos fragmentas. „ArtDubai“ nuotr.
Paulina Pukytė

Fėjos gyvenimas

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Monika Krikštopaitytė

Nepaisant nieko

„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu

Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.

Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Karina Simonson

Ar progos keičia įpročius?

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.

Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas