Pasaulyje

Paulina Pukytė

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

Monika Krikštopaitytė

„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu

Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.

Karina Simonson

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas – atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.

Paulina Pukytė

Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone

Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?

Jolita Liškevičienė

Lietuvių menininkų fotografijos paroda Tel Avive

 

Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje birželio 28 d. atidaryta Lietuvos fotografijos paroda „Kolekcijos“. Parodos kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė atrinko parodai aštuonių Lietuvos menininkų kūrinius ir sumanė parodyti Lietuvos fotografijos spektrą, kitaip tariant, kuo didesnę šiuolaikinės fotografijos įvairovę. Pramoniniame rajone įsikūrusioje galerijoje rodomas Izraelio ir kitų šalių fotografijos menas, Lietuvos fotografija joje buvo pristatyta pirmą kartą. Visi aštuoni parodos autoriai – Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas Stanionis ir Gintautas Trimakas – yra ryškūs savo kūrybinėmis biografijomis, nors dauguma jų nedirba vien fotografijos srityje, K. Grigaliūnas, D. Liškevičius ir A. Maknytė yra šiuolaikinio meno atstovai, o V. Manomaitis kuria daugiau muzikinius projektus.

Laima Laučkaitė

Paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“

Baltijos valstybių šimtmečio proga Orsė muziejus Paryžiuje pakvietė į parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“. Simbolizmas pasirinktas kaip ypatingo laikotarpio, nacionalinio judėjimo, valstybingumo formavimosi amžininkas, šauklys ir palydovas. Ši paroda – bendras Estijos dailės muziejaus Taline, Latvijos nacionalinio dailės muziejaus Rygoje, Lietuvos dailės muziejaus Vilniuje ir M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune projektas. Kūrinius ekspozicijai suteikė šie muziejai ir privatūs kolekcininkai, projekto vykdymą koordinavo Latvijos nacionalinis dailės muziejus ir jo direktorė Ginta Gerharde-Upeniece.

Pokalbis su vokiečių filosofu ir sociologu Jürgenu Habermasu

Gegužę ispanų dienraštis „El Pais“ išspausdino pokalbį su vokiečių filosofu ir sociologu Jürgenu Habermasu. Jis gimė 1929 m. birželio 18 dieną. Habermasas – garsiosios Frankfurto mokyklos atstovas, Theodoro Adorno mokinys ir asistentas. Vienas svarbiausių šiuolaikinių mąstytojų, filosofas pasisako visais pagrindiniais socialinių ir politinių mokslų klausimais, daug dėmesio skiria komunikacijos teorijai ir analizuoja kliūtis, trukdančias susikalbėti. Pateikiame Borjos Hermoso pokalbio, kuris vyko Starnberge, netoli Miuncheno, fragmentus.

Philipas Rothas apie save ir Ameriką

Gegužės 22 d. mirė Philipas Rothas – vienas didžiųjų šiuolaikinių JAV rašytojų. Jis gimė 1933 m. Niuarke, koservatyvioje žydų šeimoje. Pirmasis Rotho romanas „Goodbye, Columbus“ išspausdintas 1959 m., tačiau pasaulinę šlovę rašytojui pelnė po dešimties metų pasirodęs „Portnojaus skundas“. Kelis dešimtmečius Rothas derino rašytojo ir dėstytojo veiklą – dėstė Niujorko „Hunter College“. Rothas tapo daugybės prestižinių literatūros apdovanojimų, tarp jų – Tarptautinės Bookerio premijos (2011), laureatu. Šešios jo knygos buvo ekranizuotos: Larry Peerce’o filmas pagal „Goodbye, Columbus“ buvo sukurtas dar 1969 m., Isabel Coixet „Elegija“ (2008) rodyta ir Lietuvos kino teatruose, o 2016 m. Ewano McGregoro sukurtą  „Amerikietišką pastoralę “ parodė „Kino pavasaris“. 2014 m. rašytojas pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir nusprendė neberašyti. Pateikiame vieno paskutinių Rotho interviu Danieliui Sandstromui („Svenska Dagbladet“) fragmentus. Angliškai interviu buvo išspausdintas 2014 m. pradžioje.

Karina Simonson

Malio sostinėje Bamake įvyko 11-oji fotografijos bienalė

Nuo tada, kai 1994 m. Malio sostinėje Bamake atsidarė pirmoji Afrikoje Fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“, ji tebėra viena svarbiausių Afrikos žemyno bei jo diasporos kultūrinio gyvenimo dalių. Tai vienintelė bienalė pasaulyje, skirta fotografijai iš Afrikos, ir vienintelis Afrikos žemyne reguliariai rengiamas tarptautinis fotografijos festivalis.

Pokalbis su režisieriumi, choreografu ir dailininku Dimitriu Papaioannou

Poreikis tiesiogiai bendrauti su žiūrovu paskatino Dimitrį Papaioannou dailę iškeisti į scenos menus. Graikų režisierius, choreografas ir dailininkas, plačiai žinomas kaip 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos organizatorius, gimė 1964 m. Atėnuose. Studijavo aukštojoje menų mokykloje ir anksti tapo pripažintu dailininku bei komiksų kūrėju. 1986 m. kartu su šokėja Angeliki Stellatou įkūręs Edafos šokio teatrą (Edafos Dance Theatre) atrado tikrąją meninės raiškos erdvę, kur dirbo septyniolika metų (iki 2002-ųjų). Būtent teatre Dimitriui Papaioannou kuriant vaizdus, pasakojant istorijas, pasirodant scenoje bei įkvepiant kitus geriausiai atsiskleidžia jo – dailininko, komiksų autoriaus, atlikėjo bei grupės vadovo – gebėjimai. Menininko spektakliuose dera šokis, fizinis teatras ir Vakarų vaizduojamojo meno istorija. Juose nėra žodžių, kartais nėra ir rūbų, kurie galėtų pridengti nuogą kūną.