Pasaulyje

Martyna Jurkevičiūtė

Paroda „Gyvenimo formos“ Londono „Tate Modern“ galerijoje

Švedė Hilma af Klint (1862–1944) ir olandas Pietas Mondrianas (1872–1944) niekuomet nedirbo kartu. Niekuomet nebuvo susitikę, nesikeitė korespondencija. Niekuomet, savo gyvenamuoju laikotarpiu, kartu neeksponavo kūrybos. Nors abiejų darbuose, kaip naująja paroda „Gyvenimo formos“ įrodė „Tate Modern“ galerija, ir būta bendrų taškų, tokių prieštaringų menininkų eksponavimas, regis, laužtas iš piršto. Tarsi galerija būtų rengusi dvi parodas, bet pristigusi vietos jas sujungė. Kuo ilgiau galvoju apie parodą, mintyse bėgant begalei klausimų – kaip, kodėl, kam ar veiks? – tuo labiau esu intriguojama ir nekantrauju ją pamatyti. Gal toks ir sumanymas – provokuoti apsilankyti, išlikti aktualiems ir paskatinti į meną žvelgti kitokiu kampu.

Martyna Jurkevičiūtė

Man Ray’aus retrospektyva Italijoje

Man Ray’aus (tikras vardas Emmanuel Radnitzky, 1890–1976) retrospektyvinę parodą Genujoje aplankiau visiškai atsitiktinai, kai vieną rytą vaikštinėdama siauromis miesto gatvėmis išvydau už aplinkinius pastatus kur kas didesnius rūmus, kurie kvietė ne tik melodingu fontano čiurlenimu, bet ir jaukiu žmonių bruzdesiu. Abiejose įėjimo į Genujos Kunigaikščių rūmus, Dožų apartamentus (Palazzo Ducale, Appartamento del Doge, Piazza Matteotti 9), pusėse plevėsavo paslaptingoji moteris-smuikas („Ingres’o smuikas“, „Le Violon d’Ingres“, 1924).

Virginija Vilutytė

Paroda „Vaivorykštė. Spalvos ir stebuklai tarp mitų, meno ir kultūros“ Milane

Išvydus netikėtą reiškinį užvaldo nuostaba, atmintyje lieka stebuklo įspūdis. Šį netikėtumo efektą galima patirti ne kartą parodoje „Rainbow. Colors and Wonders between Myths, Arts and Cultures“ Milano kultūros muziejuje – MUDEC. Ir pati paroda kelia nuostabą savo tema, joje telpančia reikšmių įvairove bei renginio masteliu. „Vaivorykštės“ parodos atidarymo laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai: vasario 16-oji – Pasaulinė antropologijos diena. Tai mums sufleruoja rengėjų žiūros perspektyvą. Paroda atidaryta tiesiogine žodžio prasme spalvingai. Atidarymo dieną, spaudos konferencijos metu, pirmą kartą po 1975 metų buvo galima išvysti Franco Summa (1938–2020) performanso „Jausmas, lyg ant manęs būtų vaivorykštė“ repliką.

Martyna Jurkevičiūtė

Magdalenos Abakanowicz paroda „Kiekvienas siūlų ir virvių raizginys“ Londone

Pastaraisiais metais lenkų dailė tarptautiniuose meno renginiuose išskirtinai vieninga – čia dominuoja tekstilės darbai. Gal Lenkijoje – tekstilės renesansas? 2021 m. Londono dizaino bienalės lenkų paviljone kuratorė Aleksandra Kędziorek bei menininkė Alicja Bielawska, atsiliepdamos į bienalės temą „rezonansas“, tekstilę pasirinko kaip pagrindinį įrankį. Pastebėjusios, kad niekas nebekalba apie tekstilę, skirtą interjerui, jos nutarė permąstyti tekstilės reikšmę mūsų namuose. Paviljone vilnijo skirtingiausių spalvų, tekstūrų, taip pat ir lenkiškų raštų klostės, primindamos lenkų tekstilės gamybos technikas, ritualus ir protėvių pradėtas namų puošimo tradicijas.

Kodėl kinui rūpi istoriniai siužetai

Praėjusiame amžiuje kinas palyginti greitai iš masinės pramogos virto ideologijos įrankiu. Tuo įrankiu itin piktnaudžiavo nacistinė Vokietija ir SSRS, kurdamos filmuose specifines, tik valdančiosioms partijoms naudingas istorijos versijas, bet sakyti, kad juo nesinaudojo kitos šalys, būtų neteisinga. Iki šiol kuriami filmai, kurių tikslas – indoktrinuoti žiūrovus ir perrašyti seną ar visai naują istoriją. Praėjusių metų pabaigoje Rusijos Federacijos kultūros ministerija paskelbė svarbiausių temų sąrašą. 2023-iaisiais valstybės pinigų gaus tik tie kūrėjai, kurie filmuose nagrinės septyniolika prioritetinių temų.

Martyna Jurkevičiūtė

Cecilios Vicuños instaliacija „Tate Modern“ Turbinų salėje Londone

Šiandien Londono, o kartu ir pasaulio meno institucijose kur kas daugiau tautybių, tapatybių, stilių, technikų, lyčių įvairovės ir kur kas didesnis dėmesys skiriamas kūrėjoms. Tik 2022 m. rugsėjo mėnesį menotyrininkės Katy Hessel išleista knyga „Meno istorija be vyrų“ jau išversta į keletą kalbų, tapo vieno didžiausių Anglijos knygynų „Waterstones“ perkamiausia metų knyga ir sukėlė karštas diskusijas tarp profesionalų bei meno mėgėjų. Pažvelgus į parodose eksponuojamus vardus nesunku pastebėti, kad menininkės galerijose pasirodo netgi dažniau nei kūrėjai. Londone, beje, vis daugėja ir iš Rytų Europos atvykusių menininkių.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (I)

Kaip ir kasmet, rugsėjį į Paryžių sugrįžo iki pat gruodžio besitęsiantis Rudens festivalis, nutraukęs po vasarą vykusio Avinjono teatro festivalio vyravusį štilį. Deja, pirmieji rudens mėnesiai privertė skendėti blunkančioje liepos reminiscencijoje. Tyliai iškilo seniai nerimą keliantis scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimas. Susidarė įspūdis, kad dalis Rudens festivalyje pristatomų kūrinių maunami ant vieno tematinio ir tikslinio virbo.

Rokas Dovydėnas

Latvijos menininkių duetą Skuja Braden kalbina Rokas Dovydėnas

Pusės metų trukmės paroda, 59-oji Venecijos bienalė, užsidarys šį mėnesį. Pirmą kartą bienalių istorijoje pagrindinę parodą, „The Milk of Dreams“, kuravo moteris, Cecilia Alemani. „Auksiniu liūtu“ už geriausią kūrinį grupinėje parodoje apdovanota Simone Leigh, Sonia Boyce taip pat įvertinta už geriausią nacionalinį paviljoną.

Ignas Zalieckas

Tiago Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“

Vėlų spalio 11-osios vakarą „Bouffes du Nord“ teatre, Paryžiaus rudens festivalyje, parodytas portugalų režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo ir naujojo Avinjono teatro festivalio direktoriaus Tiago Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (2020). Jame įvairaus pobūdžio politiniai ginčai sklandžiai susijungia į vieną klausimą – kas šiandien yra fašizmas? Tokia perspektyva priimtina ne visiems, nes dalis prancūzų žiūrovų per paskutinę sceną paliko salę, rėkdami ant aktorių bei vieni ant kitų ir į sceną mėtydami suglamžytas programėles ar net batus. Tai tik įrodo, kad Rodrigueso ir kūrybinės grupės sukurtas socialinis atspindys tapo nepakeliamai ryškus.