Pasaulyje

Kodėl kinui rūpi istoriniai siužetai

Praėjusiame amžiuje kinas palyginti greitai iš masinės pramogos virto ideologijos įrankiu. Tuo įrankiu itin piktnaudžiavo nacistinė Vokietija ir SSRS, kurdamos filmuose specifines, tik valdančiosioms partijoms naudingas istorijos versijas, bet sakyti, kad juo nesinaudojo kitos šalys, būtų neteisinga. Iki šiol kuriami filmai, kurių tikslas – indoktrinuoti žiūrovus ir perrašyti seną ar visai naują istoriją. Praėjusių metų pabaigoje Rusijos Federacijos kultūros ministerija paskelbė svarbiausių temų sąrašą. 2023-iaisiais valstybės pinigų gaus tik tie kūrėjai, kurie filmuose nagrinės septyniolika prioritetinių temų.

Martyna Jurkevičiūtė

Cecilios Vicuños instaliacija „Tate Modern“ Turbinų salėje Londone

Šiandien Londono, o kartu ir pasaulio meno institucijose kur kas daugiau tautybių, tapatybių, stilių, technikų, lyčių įvairovės ir kur kas didesnis dėmesys skiriamas kūrėjoms. Tik 2022 m. rugsėjo mėnesį menotyrininkės Katy Hessel išleista knyga „Meno istorija be vyrų“ jau išversta į keletą kalbų, tapo vieno didžiausių Anglijos knygynų „Waterstones“ perkamiausia metų knyga ir sukėlė karštas diskusijas tarp profesionalų bei meno mėgėjų. Pažvelgus į parodose eksponuojamus vardus nesunku pastebėti, kad menininkės galerijose pasirodo netgi dažniau nei kūrėjai. Londone, beje, vis daugėja ir iš Rytų Europos atvykusių menininkių.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (II)

Antroje šiųmečio Paryžiaus rudens festivalio užrašų dalyje noriu prisiminti ryškiausias jo akimirkas. Pirmajame tekste aptariau ilgai nerimą kėlusį scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimą, o tęsinyje norisi rašyti apie estetinį ir dvasinį pasitenkinimą sužadinusius spektaklius bei teatrą, nebijantį būti savimi. Toks sprendimas nėra formalus – jis suteikia galimybę kelti klausimus, nors ir atsikartojančiomis, bet svarbiomis scenos menui temomis.

Ignas Zalieckas

Paryžiaus rudens festivalio užrašai (I)

Kaip ir kasmet, rugsėjį į Paryžių sugrįžo iki pat gruodžio besitęsiantis Rudens festivalis, nutraukęs po vasarą vykusio Avinjono teatro festivalio vyravusį štilį. Deja, pirmieji rudens mėnesiai privertė skendėti blunkančioje liepos reminiscencijoje. Tyliai iškilo seniai nerimą keliantis scenos meno priklausomybės nuo rinkos klausimas. Susidarė įspūdis, kad dalis Rudens festivalyje pristatomų kūrinių maunami ant vieno tematinio ir tikslinio virbo.

Rokas Dovydėnas

Latvijos menininkių duetą Skuja Braden kalbina Rokas Dovydėnas

Pusės metų trukmės paroda, 59-oji Venecijos bienalė, užsidarys šį mėnesį. Pirmą kartą bienalių istorijoje pagrindinę parodą, „The Milk of Dreams“, kuravo moteris, Cecilia Alemani. „Auksiniu liūtu“ už geriausią kūrinį grupinėje parodoje apdovanota Simone Leigh, Sonia Boyce taip pat įvertinta už geriausią nacionalinį paviljoną.

Ignas Zalieckas

Tiago Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“

Vėlų spalio 11-osios vakarą „Bouffes du Nord“ teatre, Paryžiaus rudens festivalyje, parodytas portugalų režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo ir naujojo Avinjono teatro festivalio direktoriaus Tiago Rodrigueso spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (2020). Jame įvairaus pobūdžio politiniai ginčai sklandžiai susijungia į vieną klausimą – kas šiandien yra fašizmas? Tokia perspektyva priimtina ne visiems, nes dalis prancūzų žiūrovų per paskutinę sceną paliko salę, rėkdami ant aktorių bei vieni ant kitų ir į sceną mėtydami suglamžytas programėles ar net batus. Tai tik įrodo, kad Rodrigueso ir kūrybinės grupės sukurtas socialinis atspindys tapo nepakeliamai ryškus.

Agnė Narušytė

Janinos Sabaliauskaitės ir Rimaldo Vikšraičio parodos Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų.

Martyna Jurkevičiūtė

Apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodą „Supantys pasauliai“ Dalidžo (Dulwich) paveikslų galerijoje Londone

Britų dienraščiai mėgsta sudarinėti TOP dešimtukus bene viskam. Šie, nors ir komerciniai, – visuomet įdomūs ieškant dar nelankytų parodų. Gera ir keista čia rasti ir iki skausmo pažįstamus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tarytum iš tamsių Lietuvos girių nusileidusius karalius, delnuose laikančius saulės miestą. Po parodos atidarymo Čiurlionis įsirašo trečioje dešimtuko vietoje.

Martyna Jurkevičiūtė

Carolee Schneemann paroda „Kūno politika“ Barbikano meno centre Londone

Dažniausiai mintis apie parodą užsirašau iškart po apsilankymo joje, vėliau įdomu sugrįžti prie sukeltų jausmų. Po Carolee Schneemann (1939–2019) retrospektyvinės parodos Barbikano meno centre neužsirašiau nieko. Jaučiausi sutrikusi, sunkiai gebėjau įžodinti tai, ką mačiau, jaučiau, galvojau. Labai įdomu matyti tokią stiprią, kūrybingą, drąsią asmenybę visą save atidavusią menui. Sunku aprėpti jos talentą – dar nuo 6-ojo dešimtmečio Schneemann kaip viesulas trikdo, stulbina, intriguoja ir žavi meno pasaulį.

Apie vieną šios vasaros diskusiją

Vasarą, kai stoja vadinamasis „agurkų sezonas“, medijos mėgsta skandalus. Šiemet vienas toks liepą kilo Lenkijoje, kai Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk per susitikimą festivalyje „Literatūros kalnas“, kurį Žemutinėje Silezijoje organizuoja rašytojos įsteigtas fondas, pareiškė, kad „literatūra yra ne idiotams“.