Pasaulyje
Martyna Jurkevičiūtė
Prisiminimų architektūra
Do Ho Suh paroda „Walk the House“ „Tate Modern“ galerijoje Londone
Į parodą įžengiu kaip į nebylų skirtingų laikmečių ir kultūrų labirintą. Architektūra čia susipynusi su tekstile, o į namų konceptą žvelgiama ne tiek kaip į geografinę vietą, kiek į emocijų ir išgyvenimų pripildytą erdvę. Tai pati korėjiečio menininko Do Ho Suh (g. 1962) kūrybos šerdis. Tiksliai skenuodamas erdves, kuriose gyveno ir tebegyvena, ir skrupulingai jas replikuodamas skirtingose medijose, menininkas atveria duris į itin asmenišką savo migracijos istoriją ir nepaliaujamą norą dokumentuoti po visą pasaulį išsibarsčiusių namų užuominas.
Ramutė Rachlevičiūtė
Siurrealizmas ir šiuolaikinis siurrealistinis pasaulis. II dalis
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
Leonora Carrington (1917–2011) – tarp konferencijos tyrinėtojų viena populiariausių siurrealisčių. Britų kilmės meksikietė ir V tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Hjustone buvo sulaukusi išskirtinio dėmesio, jos asmenybei ir kūrybai teko itin daug tyrimų, įvairių rakursų. Praėjusioje Hjustono konferencijoje buvo keli itin įdomūs pranešimai, rodos, visi jos takeliai išvaikščioti, visi natūros motyvai ištyrinėti, bet vis dar atrandama, į ką gilintis.
Ramutė Rachlevičiūtė
Siurrealizmas ir šiuolaikinis siurrealistinis pasaulis. I dalis
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
2024 m. meno pasaulis šventė 100-ąsias siurrealizmo gimimo metines. Nacionaliniame Pompidou meno ir kultūros centre vyko didžiulė paroda „Surrréalisme“, Paryžiuje taip pat buvo surengta kasmetinė tarptautinė mokslinė konferencija, šįkart šeštoji, skirta šiam svarbiam modernaus meno galingos krypties jubiliejui.
Martyna Jurkevičiūtė
Nykstančio miesto ir kaliausių fotografas
Peterio Mitchello paroda „Nothing Lasts Forever“ Fotografų galerijoje Londone
Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą.
Karina Simonson
Glamūro studijos Londono muziejuose
Nekritinė parodų apie Barbę ir Naomi Campbell apžvalga
Mano akademiniame burbule kalbėti apie glamūrinį gyvenimą yra maždaug taip pat nepadoru, kaip prisipažinti meile Elviui Presley. Esant dabartinei geopolitinei situacijai tai atrodo mažiausiai nejautru. Tačiau būsiu atvira apie abi. Tik apie Elvį parašysiu kitą kartą, o dabar papasakosiu apie dvi glamūrines parodas, kaip tik ir užkabinusias šią mano jautrią vietą.
Martyna Jurkevičiūtė
Žiedais ir ryškiomis spalvomis apkaišytas pasaulio absurdas
Arpitos Singh paroda „Remembering“ šiaurinėje „Serpentine“ galerijoje
Indų menininkės Arpitos Singh (g. 1937) kūryba man tapo netikėtu praeitų metų atradimu, kai jos drobes išvydau grupinėje Barbikano parodoje „The Imaginary Institution of India“. Singh tapyba išsiskyrė gana iliustratyviu stiliumi ir netikėtomis kompozicijomis, vienoje plokštumoje komponuojant iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių daiktų, veidų ir Šagalo skraiduolius primenančių figūrų koliažus su į banginio ir paukščio hibridą panėšėjančiais storais lėktuvais.
Kristė Agota Savė
Suomijos scenos meno organizacijos išgyvena drastiškus biudžeto mažinimus
Pokalbis su Hyde Hytti
Hyde Hytti – Suomijos teatro informacijos centro TINFO (Teatterin tiedotuskeskus TINFO – Theatre Info Finland) tarptautinių ryšių vadovas.
Martyna Jurkevičiūtė
Gyvenimas kaip nesibaigiantis performanso aktas
Apie Leigh Bowery parodą „Tate Modern“ galerijoje Londone
Pompastiški kostiumai, provokuojantys performansai, klubas „Taboo“ ir Luciano Freudo portretai – „Tate Modern“ pirmą kartą surengė tokios skalės australų menininko Leigh Bowery (1961–1994) retrospektyvinę parodą. „Ši paroda galėtų vadintis Bowery ir draugai“, – per spaudos konferenciją sakė „Tate Modern“ direktorė Karin Hindsbo. Matomumas, išskirtinumas, vakarėliai ir buvimas scenoje ar gatvėje, nes, Bowery žodžiais, jam didelio skirtumo tarp jų nėra, – tai buvo jo kūrybos pagrindas.
Kamilė Vaškelytė-Grigaitytė
Meilės laiškai iš Strasbūro
Marianne Marić ir Endre Tóto paroda „Dirty Rains“ Strasbūre
Metų pradžioje nusprendžiau nukeliauti į Strasbūrą – iš tiesų nežinojau, ko tikėtis, ar man patiks miestas ir, svarbiausia, ar sudomins menas ir kultūrinės institucijos bei veiklos. Tačiau mano abejonės ir baimės po pirmos paros sudužo, o šukes sušlavė Šiuolaikinės meninės veiklos Europoje centras (European contemporary artistic actions Center, CEAAC) ir jame vykstanti paroda „Dirty Rains“ („Purvini lietūs“), kuruota šio centro direktorės Alice Motard.
Martyna Jurkevičiūtė
Tirpstančio laiko filosofija
Apie Hiroshi Sugimoto parodą „Laiko mašina“ „Hayward“ galerijoje Londone
Skubėjimo, lėkimo, nerimasties pripildytame pasaulyje su didžiule XIX amžiaus kamera nusileidžia japonų menininkas, filosofas Hiroshi Sugimoto (g. 1948), it tikras keliautojas laiku. Klasikinės fotografijos principai menininkui tampa pagrindu išreikšti konceptualioms vizijoms, nuo kurių ir prasideda jo kūrinių kelias. Sugimoto save vadina paskutiniu nespalvotos, tradicinės fotografijos meistru. „Mano kamera veikia kaip laiko mašina“, – teigia menininkas, o jo žodžiai tampa ir parodos pavadinimu.
