Pasaulyje
Rosana Lukauskaitė
Keturi šimtai pradžių, vienas atsisveikinimas
Björk „echolalia“ ir Jameso Merry „Metamorphlings“ Islandijos nacionalinėje galerijoje
Keturi šimtai kiaušinėlių ir vos du ar trys lizdai, nuausti iš motinos gyvenimo, – taip Björk dainoje „Sorrowful Soil“ kūno aritmetika pamažu virsta rauda. Tarp šių skaičių telpa laikas, kurio neįmanoma suskaičiuoti: laukimas, rūpestis, kažkam atiduotas miegas, balsas, kuriuo vėliau, patys to nepastebėdami, kalbėsime. Iš daugybės galimų pradžių tik kelios įgyja veidą, išmoksta tarti motinos vardą, ilgainiui susikuria atskirą pasaulį. O ji gyvena ir savo gyvenimą – su troškimais, maištu, žodžiais, kurių vaikai galbūt taip ir neišmoks suprasti.
Ignas Kazakevičius
Raktai tavo širdžiai atrakinti
Tracey Emin paroda „A Second Life“ Londone
Padėkite daugtaškį. Tracey Emin parodoje „A Second Life“ Londono „Tate Modern“ muziejuje lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ko jau nebeįmanoma pagražinti... Pavadinimą būtų sunku versti pažodžiui. „Antrasis gyvenimas“ neišvengiamai siejasi su naujausiu menininkės biografijos etapu – onkologinės ligos pasekmėmis, kai Emin iš tiesų buvo priversta mokytis gyventi iš naujo.
Rosana Lukauskaitė
Actekų požemio karalystė šeštame MoMA aukšte
Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“
Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.
Akvilė Jasiukaitytė
Stebintis ar stebimas?
Panoptikumo refleksijos Augusto Serapino „Chair of the Invigilator“ instaliacijoje
Vasario mėnesį Bolonijoje, Fondazione Federico Zeri bibliotekoje, „ART CITY Bologna“ programos kontekste eksponuojamas Augusto Serapino instaliacijos „Chair of the Invigilator“ („Prižiūrėtojo kėdės“) fragmentas. Iš pirmo žvilgsnio – tai aukštos medinės kėdės, primenančios gelbėtojų bokštelius ar teniso teisėjų platformas. Tačiau ši vertikali konstrukcija funkcionuoja kaip subtili galios mechanizmo reprezentacija.
Martyna Jurkevičiūtė
Prisiminimų architektūra
Do Ho Suh paroda „Walk the House“ „Tate Modern“ galerijoje Londone
Į parodą įžengiu kaip į nebylų skirtingų laikmečių ir kultūrų labirintą. Architektūra čia susipynusi su tekstile, o į namų konceptą žvelgiama ne tiek kaip į geografinę vietą, kiek į emocijų ir išgyvenimų pripildytą erdvę. Tai pati korėjiečio menininko Do Ho Suh (g. 1962) kūrybos šerdis. Tiksliai skenuodamas erdves, kuriose gyveno ir tebegyvena, ir skrupulingai jas replikuodamas skirtingose medijose, menininkas atveria duris į itin asmenišką savo migracijos istoriją ir nepaliaujamą norą dokumentuoti po visą pasaulį išsibarsčiusių namų užuominas.
Ramutė Rachlevičiūtė
Siurrealizmas ir šiuolaikinis siurrealistinis pasaulis. II dalis
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
Leonora Carrington (1917–2011) – tarp konferencijos tyrinėtojų viena populiariausių siurrealisčių. Britų kilmės meksikietė ir V tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Hjustone buvo sulaukusi išskirtinio dėmesio, jos asmenybei ir kūrybai teko itin daug tyrimų, įvairių rakursų. Praėjusioje Hjustono konferencijoje buvo keli itin įdomūs pranešimai, rodos, visi jos takeliai išvaikščioti, visi natūros motyvai ištyrinėti, bet vis dar atrandama, į ką gilintis.
Ramutė Rachlevičiūtė
Siurrealizmas ir šiuolaikinis siurrealistinis pasaulis. I dalis
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
2024 m. meno pasaulis šventė 100-ąsias siurrealizmo gimimo metines. Nacionaliniame Pompidou meno ir kultūros centre vyko didžiulė paroda „Surrréalisme“, Paryžiuje taip pat buvo surengta kasmetinė tarptautinė mokslinė konferencija, šįkart šeštoji, skirta šiam svarbiam modernaus meno galingos krypties jubiliejui.
Martyna Jurkevičiūtė
Nykstančio miesto ir kaliausių fotografas
Peterio Mitchello paroda „Nothing Lasts Forever“ Fotografų galerijoje Londone
Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą.
Karina Simonson
Glamūro studijos Londono muziejuose
Nekritinė parodų apie Barbę ir Naomi Campbell apžvalga
Mano akademiniame burbule kalbėti apie glamūrinį gyvenimą yra maždaug taip pat nepadoru, kaip prisipažinti meile Elviui Presley. Esant dabartinei geopolitinei situacijai tai atrodo mažiausiai nejautru. Tačiau būsiu atvira apie abi. Tik apie Elvį parašysiu kitą kartą, o dabar papasakosiu apie dvi glamūrines parodas, kaip tik ir užkabinusias šią mano jautrią vietą.
Martyna Jurkevičiūtė
Žiedais ir ryškiomis spalvomis apkaišytas pasaulio absurdas
Arpitos Singh paroda „Remembering“ šiaurinėje „Serpentine“ galerijoje
Indų menininkės Arpitos Singh (g. 1937) kūryba man tapo netikėtu praeitų metų atradimu, kai jos drobes išvydau grupinėje Barbikano parodoje „The Imaginary Institution of India“. Singh tapyba išsiskyrė gana iliustratyviu stiliumi ir netikėtomis kompozicijomis, vienoje plokštumoje komponuojant iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių daiktų, veidų ir Šagalo skraiduolius primenančių figūrų koliažus su į banginio ir paukščio hibridą panėšėjančiais storais lėktuvais.
