7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasaulyje

Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą.

Errol Morris
Errol Morris
Park Chan-wook
Park Chan-wook
Amy Adams filme „Atvykimas“ (rež. Denis Villeneuve, 2016)
Amy Adams filme „Atvykimas“ (rež. Denis Villeneuve, 2016)
Kadras iš filmo „motina!“
Kadras iš filmo „motina!“

Mus valdo psichopatai

Kevinas Duttonas apie politikus

Kevinas Duttonas – britų psichologas, psichopatijos tyrinėtojas, dirba Oksfordo universiteto eksperimentinės psichologijos skyriuje, yra „Channel 4“ kanalo laidos „Psichopato naktis“ vedėjas. Su Kevinu Duttonu „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose kalbėjosi Pawełas Smoleńskis. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Kora Ročkienė

Esu vienišas kaip Kafka

Pokalbis su Orhanu Pamuku

Islamo valstybė neturi ateities, bet ar tai reiškia, kad Europa turi pamiršti jūroje skęstančius pabėgėlius? Apie tai su turkų rašytoju ir eseistu, Nobelio premijos laureatu Orhanu Pamuku, turinčiu daug gerbėjų ir pas mus, kalbėjosi lenkų radijo žurnalistas Michałas Nogaśius. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Orhan Pamuk
Orhan Pamuk
„7 md“ inf.

Skandalas, vandalai ir Da Vinci intencijos

Iš dailės pasaulio

Nicolas Bourriaud nesirengia pasitraukti tyliai

Panašu, kad skandalai dabar vyksta ne tik mūsų aplinkoje – Prancūzijoje kultūros ministrė Fleur Pellerin iš Vaizduojamojo meno akademijos vadovų, dar nesibaigus sutarčiai, atleido ir Lietuvoje žymų dailės teoretiką ir praktiką Nicolas Bourriaud. Socialinės dailės kritikos plėtotojas viešai spaudoje suabejojo ministrės sprendimu, ministrė irgi pasisakė ir taip užvirė viešos žodinės muštynės, kurias, regis, laimi Bourriaud, kadangi biurokratų mėgstamas aptakias atakas atrėmė įvardydamas konkrečius darbus. Sklinda gandai, kad siekta ne tiek atsikratyti Akademijos vadovu, kiek atlaisvinti patrauklią vietą saviems. Ko gero, pasaulio spauda taip plačiai niekada nesureaguotų į pagrindinių Lietuvos meno institucijų kadrų kaitą, nes pirmiausia mes jau ir patys sunkiai galėtume įsivaizduoti, kad tai apskritai įmanoma.

 

Nicolas Bourriaud
Nicolas Bourriaud
Jimmie Durham ir Carolyn Christov-Bakargiev sodina obelį
Jimmie Durham ir Carolyn Christov-Bakargiev sodina obelį
Florent Aziosmanoff, „Gyvoji Mona Liza“
Florent Aziosmanoff, „Gyvoji Mona Liza“
Kora Ročkienė

Artėja naujieji viduramžiai

Slavojus Žižekas apie ateitį

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Slavoj Žižek
Slavoj Žižek
Paulina Pukytė

Dabar tokius darau

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone

Argi ne keista, kad vieni recenzentai giria Emin parodą dėl to, kad menininkė „moka piešti“, o kiti peikia dėl to, kad menininkė „nemoka piešti“? Suprantama, kad klausimas „o tu piešti moki?“ buvo aktualus menininkui apsimetėliui Ostapui Benderiui ir jo „berniukui“ Kisai Vorobjaninovui, atsidūrusiems agitpropo laive, tačiau šiuolaikinio meno kontekste dėl to, man regis, „ne vieta derėtis“.
 
Vieno recenzento nuomone, Emin piešiniai yra „meditacijos apie žmogaus kūną“, nors reikia pasakyti, kad piešiniuose – vien tik moters aktas, ir ta moteris dažniausiai guli klasikine poza – ant šono, veidu į žiūrovą. Retkarčiais ta moteris atsisėda. Dar rečiau atsigula ant pilvo. Analogiškus savo pačios aktus Tracey piešia jau beveik trisdešimt metų, kita vertus, ji nepiešia nieko daugiau. Bet šiandien daug kam tie piešiniai vis tiek atrodo kaip atradimas. Gal čia reikėtų prisiminti istoriją apie kinų dailininką, tūkstančius kartų piešusį vieną gaidį, bet, jo paties nuomone, nupiešusį tik patį paskutinį kartą? Bet galima prisiminti ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ir jo pirmą ir paskutinį piešinį „Labai vienišas gaidys“, nes Emin (kaip ir Karlsonas) savo piešimo rezultatais netgi labai patenkinta. Filmuke, kuris užima visą atskirą galerijos salę, pristatydama savo parodą ji neslepia: „Tai yra stipru.“ Be to, Emin neseniai tapo Karališkosios meno akademijos piešimo dėstytoja, tiesa, prieš tai nuvykusi į Niujorką palankyti piešimo kursų.

Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Kora Ročkienė

Laisvė ir demokratija naikina inteligentus

Pokalbis su Nobelio literatūros premijos laureatu Mario Vargasu Llosa

Mario Vargasas Llosa – pasaulio pilietis. 1936 m. gimęs Peru, vaikystę jis praleido Bolivijoje, jaunystę – Peru, paskui keliolika metų gyveno Madride, Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Rašytojas yra klajoklis, jis nuolat keliauja, skaito paskaitas, susitinka su skaitytojais, dalyvauja konferencijose. Vargasas Llosa visada aplanko vietas, apie kurias rašo, – Braziliją, Kongą, Airiją, Peru džiungles. Jis nuolat skaito ir rašo romanus, feljetonus, reportažus. Kartais Vargasas Llosa slepiasi nuo pasaulio: tada tik žmona, agentė, sekretorė ir trys suaugę vaikai žino, kur jo ieškoti.
2010 m. Vargasas Llosa – romanų „Miestas ir šunys“, „Pokalbis katedroje“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“ autorius – buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1990 m. rašytojas dalyvavo Peru prezidento rinkimų kampanijoje. Tada jis pralaimėjo Alberto Fujimori, kurio kritiku liko iki šiol. Vargasas Llosa – seno sukirpimo intelektualas. Jis jaučiasi sąmoningu savo laikų stebėtoju bei kritiku, akylu žiūrovu bei viešo gyvenimo dalyviu. Vargasas Llosa įsitikinęs, kad tai irgi rašytojo pašaukimas.
Kitaip nei jo kolegos Gabrielis García Márquezas, Julio Cortazaras ar Carlosas Fuentesas, kurių idėjų tėvyne tapo Kuba po 1959-ųjų revoliucijos, Vargasas Llosa nesitaikstė su stalinizmu ar invazija į Čekoslovakiją 1968-aisiais, nors ir buvo kairiųjų pažiūrų. Jis – demokratas ir liberalas, bet Lotynų Amerikoje dažnai kaltinamas dešiniosiomis pažiūromis. Savo mokytojais jis laiko Karlą Popperį, Isaiah Berliną, Albert’ą Camus, André Malraux, o ne Jeaną-Paulį Sartre’ą, Louis Althusserą, György Lukacsą ar Antonio Gramsci.
Maciejus Stasińskis susitiko su rašytoju Paryžiuje, Lotynų kvartale, bute, kuriame Vargasas Llosa jau dešimt metų užsisklendžia rašyti. Pokalbį su rašytoju, išspausdintą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, pateikiame sutrumpintą.

Mario Vargas Llosa
Mario Vargas Llosa
Paulina Pukytė

Veltėdžiai galerijoje

Marinos Abramović performansas „512 valandų“ Londono „Serpentine“ galerijoje

 

Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.

Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.
Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.
Rita Mikučionytė

Kūrybinė laboratorija Rygoje

Pokalbis su Andriu Vītoliņiu apie „Kultūros kanoną“ Latvijos dailės akademijoje

 Ne vienas „Ryga – Europos kultūros sostinė 2014“ renginys pirmiausia skirtas įprasminti išskirtinius Latvijos meno kūrinius. Šiuo požiūriu ypač aktuali pasirodė nedidelė paroda Latvijos dailės akademijoje, žadanti atskleisti šių dienų kūrėjų požiūrį į „Kultūros kanoną“. Dar 2007 metais inicijuotas projektas „Latvijos kultūros kanonas“ (http://kulturaskanons.lv/en/1/) šiandien tapo internete prieinamu 99 kultūros vertybių sąrašu, kuriame pristatomi iškiliausi, pasididžiavimo verti latvių liaudies kūrybos, vizualiojo meno, scenos meno, muzikos, literatūros, architektūros ir dizaino, kino darbai. Apie „Kultūros kanoną“ ir kūrybinę laboratoriją, surengtą Latvijos dailės akademijoje, kalbamės su tapytoju, Tapybos katedros vedėju docentu Andriu Vītoliņiu.

Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
Parodos „Kultūros kanonas“ ekspozicijos fragmentas. A. Vītoliņš nuotr.
LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.
LDA rektorius Aleksejis Naumovas tapo Rygos parke. 2014 m. J. Gailitis nuotr.
Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.
Niklāvs Strunke, skaitmeninė paveikslo „Žmogus įeina į kambarį“ kopija. 1927 m. A. Vītoliņš nuotr.
Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.
Andris Vītoliņš, „Stalas išeina iš kambario“. 2013 m. A. Vītoliņš nuotr.
Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristiānas Brekte, „Mano tėvas žmogžudys“ (Kārlio Padego kūrybos interpretacija). 2014 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Kristaps Zariņš. Instaliacija „Pabėgėliai“ (Jēkabo Kazāko paveikslo „Pabėgėliai“ (1917) interpretacija). 2013 m. Nuotrauka iš LDA archyvo
Dovilė Daveluy

Fotografavęs gražias moteris

Mados fotografo Erwino Blumenfeldo retrospektyva Paryžiuje, „Jeu du Paume“ muziejuje

Šiuolaikinis mados pasaulis neatsiejamas nuo vizualinių jos reprezentacijų. Mados fotografija fiksuoja besikeičiančias tendencijas ir stilių, įamžina aukštosios mados dizainerių kūriniais vilkinčias Holivudo garsenybes, panardina į fantazijų pasaulį, akina ir vilioja. Fotografija padarė madą neatsiejama šiuolaikinės populiariosios kultūros dalimi, masiniu fenomenu, pravėrusiu ekskliuzyvinio mados pasaulio duris visiems, kurie to pageidauja.

Erwin Blumenfeld, Lisa Fonssagrives ant Eifelio bokšto, 1939 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, Lisa Fonssagrives ant Eifelio bokšto, 1939 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Paremkite Raudonąjį Kryžių“, publikuota ant „Vogue“ viršelio, 1945 m. kovo 15 d. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Paremkite Raudonąjį Kryžių“, publikuota ant „Vogue“ viršelio, 1945 m. kovo 15 d. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Trys profiliai“, 1952 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Trys profiliai“, 1952 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, Audrey Hepburn, 1950 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, Audrey Hepburn, 1950 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Minotauras arba diktatorius“, 1937 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Minotauras arba diktatorius“, 1937 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Pikaso mergina“, 1941–1942 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
Erwin Blumenfeld, „Pikaso mergina“, 1941–1942 m. Erwin Blumenfeld paveldo fondas
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas