7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasaulyje

Karina Simonson

Afrotopija

Malio sostinėje Bamake įvyko 11-oji fotografijos bienalė

Nuo tada, kai 1994 m. Malio sostinėje Bamake atsidarė pirmoji Afrikoje Fotografijos bienalė „Rencontres de Bamako“, ji tebėra viena svarbiausių Afrikos žemyno bei jo diasporos kultūrinio gyvenimo dalių. Tai vienintelė bienalė pasaulyje, skirta fotografijai iš Afrikos, ir vienintelis Afrikos žemyne reguliariai rengiamas tarptautinis fotografijos festivalis.

Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Athi-Patra Ruga, „Miss Azania – tremtis jau laukia“. 2015 m.
Alain Polo, „Baltas aukojimas“. 2016 m.
Alain Polo, „Baltas aukojimas“. 2016 m.
Bianca Baldi, videoinstaliacija „Akis tavo galvos juodulyje“. 2017 m.
Bianca Baldi, videoinstaliacija „Akis tavo galvos juodulyje“. 2017 m.
Baudouin Mouanda, „Vaiduoklių kronikos“. 2017 m.
Baudouin Mouanda, „Vaiduoklių kronikos“. 2017 m.
Cairo Bats, „1-as veiksmas. Stogas“. 2016 m.
Cairo Bats, „1-as veiksmas. Stogas“. 2016 m.
Eric Gyamfi, „Visai kaip mes“. 2016 m.
Eric Gyamfi, „Visai kaip mes“. 2016 m.
Girma Berta, „Judantys šešėliai II“. 2016–2017 m.
Girma Berta, „Judantys šešėliai II“. 2016–2017 m.
Fototala King Massassy, „Produktyvi anarchija“. 2017 m.
Fototala King Massassy, „Produktyvi anarchija“. 2017 m.

Sunkiausia užduotis – atrasti save

Pokalbis su režisieriumi, choreografu ir dailininku Dimitriu Papaioannou

Poreikis tiesiogiai bendrauti su žiūrovu paskatino Dimitrį Papaioannou dailę iškeisti į scenos menus. Graikų režisierius, choreografas ir dailininkas, plačiai žinomas kaip 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos organizatorius, gimė 1964 m. Atėnuose. Studijavo aukštojoje menų mokykloje ir anksti tapo pripažintu dailininku bei komiksų kūrėju. 1986 m. kartu su šokėja Angeliki Stellatou įkūręs Edafos šokio teatrą (Edafos Dance Theatre) atrado tikrąją meninės raiškos erdvę, kur dirbo septyniolika metų (iki 2002-ųjų). Būtent teatre Dimitriui Papaioannou kuriant vaizdus, pasakojant istorijas, pasirodant scenoje bei įkvepiant kitus geriausiai atsiskleidžia jo – dailininko, komiksų autoriaus, atlikėjo bei grupės vadovo – gebėjimai. Menininko spektakliuose dera šokis, fizinis teatras ir Vakarų vaizduojamojo meno istorija. Juose nėra žodžių, kartais nėra ir rūbų, kurie galėtų pridengti nuogą kūną.

Dimitris Papaioannou. J. Mommert nuotr.
Dimitris Papaioannou. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Didysis tramdytojas“. J. Mommert nuotr.
Karina Simonson

Pasaulio meno istorija pagal šeichus

Apie naują muziejų Abu Dabyje

Viename iš Jungtinių Arabų Emyratų, Abu Dabyje, praeitų metų rudenį atsidarė didžiausias Arabijos pusiasalyje meno muziejus – Abu Dabio Luvras (Louvre Abu Dhabi). Lapkričio 11 d. plačioji visuomenė galėjo pamatyti baltų galerijų girliandas ir įspūdingą virš jų sklandantį kupolą. Saulės spindulių kaskados krito per nerūdijančio plieno ir aliuminio pastato nėrinius bei žvaigždės formos raštus. Tačiau kad šis žvaigždėtas dangus sužibėtų, teko ilgai laukti – siekiant sukurti pasaulinio garso muziejų, statybos vėlavo penkerius metus. Prie to prisidėjo ekonominė krizė, krentančios naftos kainos, politinė įtampa regione bei nuožmūs Prancūzijos intelektualų debatai apie šalies meno vertybių skolinimo riziką.

 

2007 m. Luvro muziejus Paryžiuje pasirašė 423 mln. eurų sutartį, leidžiančią Abu Dabio vyriausybei 30 metų naudoti Luvro vardą savo naujam muziejui, o dar 604 mln. eurų – už nuolatinę konsultaciją ir pagalbą valdant muziejų. Tačiau Abu Dabio Luvras jokiu būdu nėra Prancūzijos Luvro kopija ar padalinys, tai atskira institucija, siūlanti savo muziejaus interpretaciją, atspindintį jos erą ir vietinės šalies tradicijas. Emyratuose atsidaro vis daugiau naujų mokyklų ir universitetų, o keletas pripažintų tarptautinių institucijų, siūlančių pasaulinio lygio kultūrinę edukaciją, atvėrė savo duris ir Persijos įlankoje. Tarp jų yra Niujorko universitetas Abu Dabyje su meno istorijos kursais, taip pat Paryžiaus Sorbonos universitetas ir Emyratų Zayedo universitetas su muziejų studijų programomis. Taigi naujasis Abu Dabio Luvras gali tapti viena patraukliausių darboviečių būsimiems meno ekspertams.

Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. M. Somji nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Abu Dabio Luvras. R. Halbe nuotr.
Kupolo fragmentas.E. Rust nuotr.
Kupolo fragmentas.E. Rust nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. E. Rust nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. E. Rust nuotr.
Audronis Liuga

Lenkija. Lupa. Procesas

Režisierius Krystianas Lupa spektaklio pagal Kafkos „Procesą“ pastatymui ruošėsi kelerius metus. Repetuoti „Procesą“ jis pradėjo Vroclavo „Teatr Polski“. Bet dėl teatro vadovų kaitos, kurią lėmė politinė konjunktūra, repeticijas nutraukė. Tuo metu Lenkijoje jau sparčiai keitėsi politinis klimatas. Valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo beprecedentę teismų reformą.

Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Scena iš spektaklio „Procesas“. A. Kozako nuotr.
Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą.

Errol Morris
Errol Morris
Park Chan-wook
Park Chan-wook
Amy Adams filme „Atvykimas“ (rež. Denis Villeneuve, 2016)
Amy Adams filme „Atvykimas“ (rež. Denis Villeneuve, 2016)
Kadras iš filmo „motina!“
Kadras iš filmo „motina!“

Mus valdo psichopatai

Kevinas Duttonas apie politikus

Kevinas Duttonas – britų psichologas, psichopatijos tyrinėtojas, dirba Oksfordo universiteto eksperimentinės psichologijos skyriuje, yra „Channel 4“ kanalo laidos „Psichopato naktis“ vedėjas. Su Kevinu Duttonu „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose kalbėjosi Pawełas Smoleńskis. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Kora Ročkienė

Esu vienišas kaip Kafka

Pokalbis su Orhanu Pamuku

Islamo valstybė neturi ateities, bet ar tai reiškia, kad Europa turi pamiršti jūroje skęstančius pabėgėlius? Apie tai su turkų rašytoju ir eseistu, Nobelio premijos laureatu Orhanu Pamuku, turinčiu daug gerbėjų ir pas mus, kalbėjosi lenkų radijo žurnalistas Michałas Nogaśius. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Orhan Pamuk
Orhan Pamuk
„7 md“ inf.

Skandalas, vandalai ir Da Vinci intencijos

Iš dailės pasaulio

Nicolas Bourriaud nesirengia pasitraukti tyliai

Panašu, kad skandalai dabar vyksta ne tik mūsų aplinkoje – Prancūzijoje kultūros ministrė Fleur Pellerin iš Vaizduojamojo meno akademijos vadovų, dar nesibaigus sutarčiai, atleido ir Lietuvoje žymų dailės teoretiką ir praktiką Nicolas Bourriaud. Socialinės dailės kritikos plėtotojas viešai spaudoje suabejojo ministrės sprendimu, ministrė irgi pasisakė ir taip užvirė viešos žodinės muštynės, kurias, regis, laimi Bourriaud, kadangi biurokratų mėgstamas aptakias atakas atrėmė įvardydamas konkrečius darbus. Sklinda gandai, kad siekta ne tiek atsikratyti Akademijos vadovu, kiek atlaisvinti patrauklią vietą saviems. Ko gero, pasaulio spauda taip plačiai niekada nesureaguotų į pagrindinių Lietuvos meno institucijų kadrų kaitą, nes pirmiausia mes jau ir patys sunkiai galėtume įsivaizduoti, kad tai apskritai įmanoma.

 

Nicolas Bourriaud
Nicolas Bourriaud
Jimmie Durham ir Carolyn Christov-Bakargiev sodina obelį
Jimmie Durham ir Carolyn Christov-Bakargiev sodina obelį
Florent Aziosmanoff, „Gyvoji Mona Liza“
Florent Aziosmanoff, „Gyvoji Mona Liza“
Kora Ročkienė

Artėja naujieji viduramžiai

Slavojus Žižekas apie ateitį

Vasario pradžioje „Gazeta Wyborcza“, „Le Nouvel Observateur“, „L’Espresso“, „Der Standard“, „Die Tageszeitung“, „Los Angeles Review of Books“ išspausdino Sławomiro Sierakowskio pokalbį su filosofu Slavojumi Žižeku, kuris vadinamas paskutiniuoju tikru filosofu. Žižekas (g. 1949 m. Liublianoje) – provokatorius ir revoliucionierius, Markso ir Lenino gerbėjas, postmodernizmo, kapitalizmo, bedančio liberalizmo, politkorektiškumo, sveiko gyvenimo būdo ir kitokių reiškinių (sąrašas būtų ilgas) kritikas. Kai situacija tampa sudėtinga, žmonės vis dar kreipiasi į išminčius, kad šie ją padėtų suprasti. Tačiau Žižekas mėgsta sakyti: „Neduodu aiškių atsakymų net į paprasčiausius, pačius nuoširdžiausius klausimus. Mėgstu komplikuoti problemas ir nekenčiu paprastų pasakojimų. Jie įtartini. Tai automatiška mano reakcija.“ Oponentus labiausiai nervina Žižeko kompetencija ir visapusiškumas. Pastarasis bruožas ir daro Žižeką išskirtinį. Jis sugrąžina filosofijai tikrąjį lygmenį – bando kritiškai vertinti beveik visus žmogaus veiklos aspektus. Pokalbį spausdiname gerokai sutrumpintą.

Slavoj Žižek
Slavoj Žižek
Paulina Pukytė

Dabar tokius darau

Tracey Emin paroda „White Cube“ galerijoje Londone

Argi ne keista, kad vieni recenzentai giria Emin parodą dėl to, kad menininkė „moka piešti“, o kiti peikia dėl to, kad menininkė „nemoka piešti“? Suprantama, kad klausimas „o tu piešti moki?“ buvo aktualus menininkui apsimetėliui Ostapui Benderiui ir jo „berniukui“ Kisai Vorobjaninovui, atsidūrusiems agitpropo laive, tačiau šiuolaikinio meno kontekste dėl to, man regis, „ne vieta derėtis“.
 
Vieno recenzento nuomone, Emin piešiniai yra „meditacijos apie žmogaus kūną“, nors reikia pasakyti, kad piešiniuose – vien tik moters aktas, ir ta moteris dažniausiai guli klasikine poza – ant šono, veidu į žiūrovą. Retkarčiais ta moteris atsisėda. Dar rečiau atsigula ant pilvo. Analogiškus savo pačios aktus Tracey piešia jau beveik trisdešimt metų, kita vertus, ji nepiešia nieko daugiau. Bet šiandien daug kam tie piešiniai vis tiek atrodo kaip atradimas. Gal čia reikėtų prisiminti istoriją apie kinų dailininką, tūkstančius kartų piešusį vieną gaidį, bet, jo paties nuomone, nupiešusį tik patį paskutinį kartą? Bet galima prisiminti ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ir jo pirmą ir paskutinį piešinį „Labai vienišas gaidys“, nes Emin (kaip ir Karlsonas) savo piešimo rezultatais netgi labai patenkinta. Filmuke, kuris užima visą atskirą galerijos salę, pristatydama savo parodą ji neslepia: „Tai yra stipru.“ Be to, Emin neseniai tapo Karališkosios meno akademijos piešimo dėstytoja, tiesa, prieš tai nuvykusi į Niujorką palankyti piešimo kursų.

Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin parodos „Tu esi paskutinis didysis mano nuotykis“ vaizdas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Kai tavęs nėra, myliu tave dar labiau“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Jaučiu tave ateinant“, fragmentas. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Grota“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
Tracey Emin, „Tu mane išgelbėjai“. 2014 m. P. Pukytės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas