Pasaulyje

Agnė Narušytė

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jurgita Ludavičienė

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.

Aistė Kisarauskaitė

Punktyrai tarp ten ir čia

Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.

Agnė Narušytė

58-oji Venecijos bienalė atidaryta

Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.

Monika Krikštopaitytė

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Rengėjų inf.

Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos simboliu laikomas „Auksinis liūtas“ šaliai įteiktas už menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“.

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Karina Simonson

Trys užsienio parodos

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Paulina Pukytė

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

Monika Krikštopaitytė

„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu

Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.

Karina Simonson

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas – atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.