Pasaulyje

Apie vieną šios vasaros diskusiją

Vasarą, kai stoja vadinamasis „agurkų sezonas“, medijos mėgsta skandalus. Šiemet vienas toks liepą kilo Lenkijoje, kai Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk per susitikimą festivalyje „Literatūros kalnas“, kurį Žemutinėje Silezijoje organizuoja rašytojos įsteigtas fondas, pareiškė, kad „literatūra yra ne idiotams“.

Jelena Škulis

Paroda „Magdalena Abakanowicz. Absoliuti“ Vroclave

Į Vroclavą atvykstu pristatyti doktorantūros tyrimo simpoziume „Metodai vizualiuose menuose“ Eugeniuszo Gepperto meno ir dizaino akademijoje, bet, kaip dažnai būna, tyrimai nei prasideda, nei baigiasi konkrečiu laiku ar vieta. Jie tęsiasi, kertasi ir kartais nuklysta. Muchuanas Wangas, kinų skulptorius, šiuo metu studijuojantis doktorantūroje Lenkijoje, taip pat pristato savo tyrimus iš medžiagos. Wangas kuria popierinius, medžiaginius ir vandeninius tankus. Man labiausiai įstrigo tankas iš ledo. Tirpstantis. Naiviai mąstau, kad tokia turėtų būti būsimų ginklų ateitis.

Andrzejus Lederis apie socialinę mitologiją

Kultūros filosofas, psichiatras, psichoterapeutas Andrzejus Lederis – vienas originaliausių šių dienų lenkų mąstytojų ir tikrovės komentatorių. Pateikiame jo pokalbio su Dawidu Karpiuku, balandį išspausdinto savaitiniame žurnale „Newsweek“, fragmentus.

Ivan Bilan

Ukrainos menininkų strategijos

Lotyniškas posakis „inter arma silent musae – ginklams žvangant mūzos tyli“ šiandien įgavo priešingą reikšmę. Mūzos netyli. Jos aktyvios, nes gyvena menininkų širdyse ir mintyse. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus plataus masto Rusijos ir Ukrainos karui, Ukrainos menininkų bendruomenė, kaip ir visa Ukrainos visuomenė, pasidalijo į tris dideles stovyklas: vieni griebėsi ginklo ir prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kiti paėmė į rankas teptukus ir stojo į kovą meno fronte, treti organizavo savanorių judėjimą, siekdami sukurti patikimą užnugarį ir aprūpinti karius fronte viskuo, ko reikia.

Monika Krikštopaitytė

Plačiau savo įspūdžiais iš 59-osios Venecijos bienalės sutiko pasidalinti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas

Šių metų bienalė, vadovaujama Cecilios Alemani, nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad pirmą kartą istorijoje joje dominuoja moterys menininkės drauge su lyties nepatikslinančiais asmenimis. Kaip tai justi ekspozicijoje? Kokias matote tendencijas Arsenale, paviljonuose, apskritai?

Šių metų (59-oji) Venecijos bienalė džiugina taip stipriai, kad net galima būtų apibendrinant sakyti, jog tai didžiulė ir triumfališka moteriškojo kūrybingumo pergalė, pasireiškianti Meno pasaulyje prieš brutalius ir laukinius, nevaldomus vyriškus instinktus, demonstruojamus geopolitikos pasaulyje, – žinoma, čia turiu omeny Kremliaus nusikaltėlių Ukrainoje vykdomą totalų nužmogėjimo aktą, Ukrainos civilių gyventojų genocidą. Šis kontrastas taip bado akis, kad kiekviena akimirka, praleista Venecijos bienalėje ir kitose Venecijos mieste vykstančiose parodose, atrodo kaip stebuklinga likimo dovana ir gaivus vilties gurkšnis.

Laima Kreivytė, Ugnė Bužinskaitė

Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Sergiy Kuchma

Rusija užpuolė Ukrainą prisidengdama propagandiniais lozungais apie nepriklausomos valstybės „demilitarizaciją“ ir „denacionalizaciją“. Kremliaus pareigūnų teigimu, Rusijos kariai nekariauja prieš civilius gyventojus ir saugo kultūros paminklus. Kaip Ukrainos „demilitarizacija“ atrodo realybėje?

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Paroda „Donatello. Renesansas“ Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje

Ar įmanoma keliauti, žiūrėti, studijuoti ir negalvoti apie Ukrainą? Neįmanoma. Tačiau ir nepaliaujant galvoti apie karą, galima keliauti, žiūrėti ir studijuoti. Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje pristatomas ankstyvojo renesanso skulptūros genijus Donatello. Parodos pavadinimas „Donatello. Renesansas“ byloja, kad paroda yra istorinė ir, kaip sakoma anotacijoje, „nepakartojama“, nes stengiasi parodyti „svarbiausio ir įtakingiausio visų laikų Italijos menininko“ kūrybą, ją lyginant su tokių genijų kaip Brunelleschi, Masaccio, Andrea Mantegna, Giovanni Bellini, Raffaello, Michelangelo, Artemisia Gentileschi šedevrais.

Paulina Blažytė

Vivian Maier ir jos paroda „Nepaskelbta“ Turino Karališkajame muziejuje

Apie Vivian Maier pirmą kartą sužinojau prieš kelerius metus internete aptikusi menininkei dedikuotą dokumentiką: „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013). Istorija sudomino, tačiau buvau studentė, o filmo transliacija internetu mokama, pataupiau ir atidėjau. Tad pažintis neįvyko, kol nesulaukiau antro paraginimo pavasarį, kai menininkės parodoje „Nepaskelbta“ („Inedita“) Turino Karališkajame muziejuje apsilankiusi draugė pasakė: „Būtinai nueik, tau patiks.“

Martyna Jurkevičiūtė

Yayoi Kusamos paroda „Tate Modern“ Londone

Japonų kilmės menininkė Yayoi Kusama (g. 1929) – neabejotina meno pasaulio roko žvaigždė. Tai patvirtina ir faktas, kad dar praėjusiais metais į Londoną, „Tate Modern“ galeriją, atkeliavusios jos parodos „Veidrodžių begalybės kambariai“ („Infinity Mirrored Room“, kuratorė Frances Morris) bilietai buvo iššluoti vos per porą dienų. Kusamos meno dozė visuomenei buvo tokia reikalinga, kad paroda, originaliai planuota rodyti kelis mėnesius, pratęsta dvejiems metams.