Prisimenu, kai vaikystėje tėvai veždavosi į Šv. Baltramiejaus atlaidus kažkur giliai Žemaitijoje, mane domindavo ne pačios mišios, o ant sienų sukabinti paveikslai, altorius, sienų ir lubų tapyba, medinė klausykla, į kurią taip norėjosi užeiti. Atrodė, kad ten slypi kažkokia paslaptis, visiškai kitas pasaulis. Bet ten pabūti niekada neteko – piktas mamos žvilgsnis įkaldavo kojas į grindis ir niekur pajudėti negalėdavau. Kol visi atidžiai klausydavosi pamokslų, mano akys klaidžiodavo bažnyčios erdvėje, gerai pažįstamoje vietoje ieškodamos kažko naujo. Kiekvienas ornamentas, šventųjų veidai, žvakių šviesoje blizgantys paauksavimai pasakodavo savą istoriją, kurios tuo metu dar nemokėjau atrakinti. Nors užaugau, tas vaikiškas noras pakliūti į klausyklą niekur nedingo, kartais taip norisi ten prisėsti ir netariant nė žodžio tiesiog pasėdėti, trumpam pasislėpti nuo pasaulio, pamiršti savo gyvenimo ypatumus ir leisti pasireikšti vaizduotei. Tad kai išgirdau, kad VDA „Artifex“ galerijoje veikia Kristijono Gurčino paroda „Klausykla“, mane užplūdo vaikiškas entuziazmas – negalėjau praleisti progos ten apsilankyti ir pabūti klausykloje.
Galerijoje iškart sutrikau: kurioje klausyklos pusėje turėtų būti lankytojas? Ar turėtume išklausyti meno kūrinių, ar jie turėtų klausyti mūsų išpažinčių? O gal žaidžiame vaidmenų žaidimus – kiekvienas kūrinys yra nauja žaidimo pradžia ir renkiesi, koks veikėjas būsi? Prie vieno kūrinio gali tapti kunigu, kantriai renkančiu užuominas ir mėginančiu suprasti autoriaus paliktus pėdsakus, prie kito jautiesi kaltinamas, pagautas kūrinio žvilgsnio, ir tenka aiškintis dėl savo veiksmų, požiūrių, pasirinkimų ar abejonių. O gal esi pati klausykla – stebinti kunigo ir nusidėjėlio pokalbį, statiškai nieko nesakydama, bet viską girdėdama, esi reikalingas tik tam, kad kūrinys būtų užbaigtas.
Pirmasis pašnekovas – paveikslas „Man-Eater“. Galvoje pradedu dainuoti žodžius „She’s a maneater...“, bet gal čia labiau tiktų „He’s a maneater“ ar „they’re a maneater“? Nesvarbu. Po kelių sekundžių susigriebiu ir leidžiu paveikslui kalbėti, nes šis plačiai atvėręs burną, jau tarsi pasiruošęs išrėkti visas savo nuodėmes. Savo aštriais, pailgintais iltiniais dantimis bando skaudžiai įsikabinti į odą, bet neleidžia medinis paveikslo rėmas, kuris lyg spygliuota kalėjimo tvora uždaro šią būtybę ir neleidžia jai prisiartinti. Vis ilgiau jį stebint mažėja baimės jausmas. Atrodo, kad šis monstras rėkia ne iš noro pakenkti, bet iš alkio ir skausmo. Burna praverta ne tik tam, kad įkąstų, bet ir kad šauktųsi pagalbos. Tai, kaip jis atrodo, nėra jo kaltė, o prakeiksmas ir monstriškas atributas, kurio jis nori, bet niekaip negali atsikratyti.
Kuo ilgiau stovi priešais paveikslą, tuo labiau paveikslo rėmas kabinasi į odą ir tampi jo auka. Vis dėlto kas ką čia ryja? Ar paveikslas žiūrovą, ar žiūrovas paveikslą? Kuo ilgiau stoviu, tuo labiau suprantu, kad abu esame vienodai alkani, „Man-Eater“ bando praryti žiūrovo žvilgsnį, o žiūrovas žvilgsniu bando praryti paveikslą.
Kol vienas kito nesurijome, keliauju toliau. Dar spėju sugauti kitą kūrinį, kol šis nenuskrido nuo sienos. Ar tai paveikslas, ar gerai pailsėjęs ir pavalgęs šikšnosparnis? Išskėstais sparnais laikosi įsikabinęs į baltą galerijos sieną lyg uolos skliautą. Šis šikšnosparnis kiek kitoks, jo kūnas kvadratinis, stambus, sparnai keistai smailūs, o ant jo mažo pilvuko ryškiai geltoni, tamsiai mėlyni ir violetiniai tarsi ištatuiruoti okultiniai simboliai. Čia tapyba staiga praranda visą savo statiškumą. Žiūri ne į atvaizdą, bet į kažką, kas tik trumpam juo apsimeta. Visada atrodė, kad šikšnosparniai mitinės būtybės, o ne žinduoliai. Gyvenantys ten, kur žmogaus žvilgsnis retai užklysta: palėpėse, urvuose, tamsiuose užkaboriuose, o čia jis kaba ant baltos sienos ir yra apšvietas intensyvia parodine šviesa, kuri nieko neslepia, kaip tik viską išryškina. Viduramžių bestiarijuose gyvūnai retai būdavo tik gyvūnai – simbolizuodavo įvairiausias dorybes, nuodėmes, dieviškus įspėjimus ar didžiausias baimes. Šis padaras ne tiek tikras gyvūnas, kiek ženklas iš aukščiau, kurio niekaip negaliu suprasti.
Kitame kambarėlyje pasitinka altorių primenantis paveikslas su intensyviu, gotikiniu mediniu rėmu. Jame pavaizduota grandinėmis sukaustyta širdis. Paveikslo drobė taip ištempta ir prikabinta prie rėmo, kad primena ištampytą odą. Staiga prisimenu bažnyčiose matytus Švenčiausiosios Širdies atvaizdus, kurie dažniausiai būdavo apsupti šviesos ir liepsnodavo. O čia jokios šventos ramybės nėra: ji taip skaudžiai apipinta grandinėmis, kurios jos nepuošia, bet laiko surakintą, kaip kokią relikviją. Lyg būtų įrėmintas ne vien paveikslas, bet tikras organas, išimtas iš kūno ir padėtas garbinti. Tas dailus gotikinis rėmas atrodo ne kaip dekoracija, o kaip savotiškas dekoratyvus narvas – tarsi bokštas, laikantis įkalintą princesę. Tarp rėmo ir surakintos širdies egzistuoja keistas ryšys: abu atrodo sukurti tam, kad kažką laikytų vietoje.
Bet akys vis sugrįžta prie tos nepatogiai įtemptos drobės. Tarsi visas paveikslas būtų tempiamas iki tol, kol tuoj pradės plyšti ir atsivers skausmingos žaizdos, bet laikosi iki paskutiniųjų. Ši įtampa atrodo kone fizinė, regis, trūksta tik mažo prisilietimo ar net stipresnio oro pūstelėjimo, kad viskas trūktų. Vis dėlto netrūksta, laikosi stipriai. Bet kodėl šis paveikslas man toks paveikus? Rodoma ne žaizda, o akimirka prieš jai atsiveriant, kai dar viskas laikosi, bet jau jaučiama riba tarp tvarkos ir griūties.
Akies krašteliu pastebiu kažką judant. Ne vieną, o keletą. Pasukusi galvą ant sienos pamatau didžiulį baltą vorą. Kyla nepatogumo pojūtis, lankytojui, turinčiam arachnofobiją, gerų jausmų šis paveikslas nesukels. Voro kojos ilgos, nenatūraliai ištiestos, tarsi ilgesnės, nei turėtų būti, lėtai plečiasi drobės paviršiumi, užimdamos vis daugiau vietos. Vorai, kaip ir šikšnosparniai, priklauso tamsiems kampams, dulkėtiems rūsiams ir palėpėms, vis dar laukiančioms įvedamos tvarkos. Nors jie turėtų slėptis mažai pastebimose vietose, čia voras išlenda ant galerijos sienos. Balta spalva nepadaro jo mažiau grėsmingo, kaip tik paverčia vaiduokliu. Nors vorai dažnai simbolizuoja kažko kūrimą – audžia tinklus, mezga sudėtingas struktūras iš trapių vos matomų siūlų, čia jų veikla labiau primena žiūrovui pinamus spąstus. Net nepastebi, kaip voras įpainioja tave į savo tinklą.
Paveikslo pavadinimas nieko nesako apie vorus – „The Lake“, ežeras, tik kur jis? Nėra vandens paviršiaus, nendrių, atspindžių ar ramaus horizonto. Vietoj to – voras, kuris savo kojomis užvaldo visą erdvę ir verčia sekti jo judėjimą. Gal ežeras nėra tas objektas, į kurį žiūrime, bet šiuo atveju būsena, kai stovi ir stebi tamsų vandenį, nežinodamas, kas slypi dugne? Gal baimė gimsta ne iš to, kas matoma, bet iš to, kas lieka paslėpta?
Paskutinėje galerijos erdvėje pakabinti dar trys kūriniai. Mažiausias iš visų – Šiaurinė žvaigždė. Storame mediniame rėme per vidurį pavaizduota pilis ant kalno, atrodo, kad ten galėtų gyventi animacinio filmo blogiukas. Toks, kuris visą laiką žiūri pro aukščiausio bokšto langą, glosto neįprastą augintinį ir rezga planus, kaip užvaldyti pasaulį. Pilies kampai padengti voratinkliais ir kažkur tamsioje vietoje patogiai įsitaisę šikšnosparniai. Žvaigždės verčia galvoti apie orientyrą, apie tai, kas padeda nepasiklysti. Tačiau čia jis atrodo įtartinas: užuot rodęs saugų kelią namo, kviečia kopti aukštyn į niūrią pilį, kurios durų gal geriau neatverti, nes nežinai, kas laukia viduje. Stoviu prieš mažą paveikslą, bet atrodo, kad žiūriu į kažką daug didesnio, lyg tolumoje spindintį neaiškų šviesos šaltinį, visą laiką traukiantį mano žvilgsnį. Kyla įtarimas, kad visi ankstesni kambariai, visi tie monstrai, šikšnosparniai, vorai, ženklai ir baimės vedė būtent čia. Prie pilies ant kalno, kurioje tikriausiai slypi ne pasakos blogiukas, o dar viena paslaptis.
Šalia kaba drakonų žudikas. Gal čia jo pilis? Neoniniame geltoname fone pavaizduotas pikseliuotas riteris ant žirgo, ilga ietimi duriantis drakonui. Visas vaizdas primena žaidimą, kurį galėtum žaisti su „Nokia 3310“. Tokį, kai visa istorija telpa keliuose pikseliuose, o veikėjai sudaryti vos iš kelių kvadratėlių. Čia nėra vietos smulkmenoms – tik herojus, pabaisa ir neišvengiamas susidūrimas. Bet drakonas toks pat abstrahuotas kaip ir riteris. Abu sudaryti iš tų pačių spalvų, tų pačių kvadratėlių. Net sunku pasakyti, kuris iš jų turėtų būti pagrindinis veikėjas. Galbūt skirtumas tarp herojaus ir monstro tėra tik keli pikseliai?
Viršuje, dešiniame kampe, švyti keli skaitmenys, žymintys neaiškų laiką. Lyg ekrano fragmentas, atkeltas iš kitos realybės. Neaišku, ar tai žymi kovos pradžią, ar pabaigą, o gal laiką pasaulyje, kuriame šis mūšis niekada nesibaigia. Primena senus vaizdo žaidimus, kuriuose žuvus veikėjui užtekdavo paspausti vieną mygtuką ir žaidimas prasidėdavo iš naujo. Dar vienas bandymas. Dar viena kova. Dar vienas mūšis su drakonu. Visas vaizdas toks, lyg kažkas paspaudė pauzės mygtuką pačiame pasakojimo viduryje ir paliko mus spėlioti, kas iš tikrųjų laimėjo.
Priešais nesibaigiančią kovą, tarsi torto formoje su gausybe degančių žvakučių, linksminasi fėjos. Įdomu, ką jos švenčia. Keisčiausia, kad jos atrodo visiškai nesidominčios pačia kova. Kol vienoje drobėje sustingęs dūris sprendžia pasaulio likimą, kitoje vyksta šventė. Galbūt fėjos jau žino baigtį, todėl gali sau leisti džiaugtis, o gal joms tiesiog neįdomu. Žvakutės dega ramiai, jų tiek daug, kad kūrinys primena gal gimtadienio tortą, gal ritualinį aukurą. Sunku atskirti, ar tai šventė, ar apeigos. Pasakose fėjos dažniausiai atneša dovanų, pranašysčių arba prakeiksmų. Jos retai pasirodo be priežasties, tad ką jos čia veikia?
Jų kūno mėlynumas susilieja, bet ir stebuklingai išryškėja mėlyname paveikslo fone. Žiūrint iš toliau atrodo, kad figūros tuoj ištirps, vėl priartėjus jos išnyra lyg vandens paviršiuje pasirodę atspindžiai. Gal jos pagamintos iš stiklo ir per jas persišviečia mėlynas fonas, o galerijos apšvietimas jas priverčia žibėti? Atrodo tokios trapios, bet tuo pačiu metu ir nepažeidžiamos.
Parodoje paveikslai tarsi balansuoja tarp pažįstamo ir keisto, tarp religijos ir popkultūros, tarp viduramžių bestiarijų ir pikseliuotų vaizdo žaidimų, Vienur atpažįsti religinius motyvus, kitur matai šikšnosparnį, vorą ar drakonų žudiką, tačiau nė vienas iš jų nesielgia taip, kaip tikėtumeisi. Jie pasiskolina pažįstamus simbolius, o paskui juos iškreipia. Tarsi tikisi, kad kažką juose atpažinsi. Tikiesi religinės konotacijos, bet čia ji nuvalyta, paslėpta, tarsi dulkė, sklendžianti kažkur ore. Galerijos erdvėje kuriama nauja mitologija, kuri vienu metu remiasi krikščioniška ikonografija, fantastikos žanru, interneto kultūra bei vaikystės pasakomis. Visa paroda – lyg sapnas, toks ryškus ir aiškus, bet vos sugrįžti į tikrą gyvenimą, ir viskas vėl pasidaro taip neaišku.
Paroda veikė iki lapkričio 13 d.
VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)











