7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ieva Tumanovičiūtė

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (V)

Pratęsdama tavo laišką apie Łukaszo Twarkowskio ir Fabieno Lédé sukurtą mikrokosmą ir kitokią dramaturgiją, rašau apie Dimitrio Papaioannou spektaklį „Transverse Orientation“, atidariusį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Mačiau spektaklį pirmąją dieną (kovo 25 d.) ir jaučiausi šiek tiek atitrūkusi nuo grandiozinių žiūrovų ovacijų.

Marina Abramović per paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ nuotr.
Marina Abramović per paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Transverse orientation“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Transverse orientation“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Transverse orientation“. J. Mommert nuotr.
Scena iš spektaklio „Transverse orientation“. J. Mommert nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Mélissa Guex ir Victoras Poltier šokio spektaklyje „Pas de deux“. D. Ališausko nuotr.
Mélissa Guex ir Victoras Poltier šokio spektaklyje „Pas de deux“. D. Ališausko nuotr.
Mélissa Guex ir Victoras Poltier šokio spektaklyje „Pas de deux“. D. Ališausko nuotr.
Mélissa Guex ir Victoras Poltier šokio spektaklyje „Pas de deux“. D. Ališausko nuotr.
Marina Abramović per paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ nuotr.
Marina Abramović per paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Kai nėra ką pasakyti

„Belaukiant Godo“ Jaunimo teatre

Per Bosnijos karą serbų apsuptame Sarajeve 1993 m. Susan Sontag pastatė Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“: repeticijos vyko karo sąlygomis apšaudomame mieste be elektros ir vandens, sceną, kurioje veikė net trys Didi ir Gogo poros, apšviečiant žvakėmis. Straipsnyje apie šio spektaklio statymą Sontag rašė, kad tai buvo trečiasis genocidas Europoje, bet pirmasis nušviečiamas žiniasklaidos (jos spektaklis taip pat tapo vienu iš būdų atkreipti dėmesį į Bosnijos karą), tačiau tai nepadėjo įtempti Vakarų politinės valios ir išvengti bosnių žudynių. Apie šiandienos įvykius Ukrainoje sužinome dar greičiau ir iš dar daugiau žiniasklaidos kanalų.

Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Matas Sigliukas ir Povilas Barzdžius spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Martynas Berulis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Martynas Berulis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis ir Matas Sigliukas spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Robertas Petraitis spektaklyje „Belaukiant Godo“. E. Paulausko nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (IV)

Ar pastebėjai, kad vasarį beveik nebuvo premjerų? Tuščias teatro mėnuo. Scenos meno įvykių, regis, tik daugėja, bet vis dar atsiranda premjerų spiečių ir tuščių mėnesių. Įdomu, ar tokį neproporcingą pasiskirstymą lemia finansavimo ir spektaklių gamybos struktūros, ar vadybininkų neapsižiūrėjimas? Juk pasitaiko, kad tą pačią dieną „susikerta“ dvi premjeros arba premjera su festivalio spektakliu, o po to eina ištisos štilio savaitės.

Gytis Ivanauskas, Indrė Patkauskaitė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Jaudulys“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Ivanauskas, Indrė Patkauskaitė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Jaudulys“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Jaudulys“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Jaudulys“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Boksas“. D. Matvejevo nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Aldona Bendoriūtė spektaklyje „Cinkas (Zn)“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. P. Žižliausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. P. Žižliausko nuotr.
Aurelijus Pocius ir Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Žuvėdra“. P. Žižliausko nuotr.
Aurelijus Pocius ir Augustė Šimulynaitė spektaklyje „Žuvėdra“. P. Žižliausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Rotkho“. Rygos dailės teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Rotkho“. Rygos dailės teatro nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Istorija ir dabartis teatre

Alytaus miesto teatro spektaklio „Marytė“ gastrolės Vilniuje

Kovo 8-ąją Vilniaus mažajame teatre parodytas Alytaus miesto teatre ukrainiečių režisieriaus Staso Žirkovo pastatytas spektaklis „Marytė“ (premjera 2020 m. spalio 30 d.) pagal Alvydo Šlepiko pjesę, parašytą jo romano „Mano vardas – Marytė“ motyvais. Bestseleriu tapusiame romane, pirmą kartą išleistame 2011 m., jau sulaukusiame dvylikto leidimo, pasakojama apie vadinamuosius vilko vaikus – po Antrojo pasaulinio karo iš rusų okupuotų vokiečių (Rytų Prūsijos) žemių į Lietuvą ieškoti maisto bėgančius mažamečius.

Eglė Juškaitė ir Vaidas Praspaliauskas spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Juškaitė ir Vaidas Praspaliauskas spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Juškaitė, Povilas Adomaitis, Tomas Pukys ir Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Juškaitė, Povilas Adomaitis, Tomas Pukys ir Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Juškaitė ir Vaidas Praspaliauskas spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Juškaitė ir Vaidas Praspaliauskas spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Ona Gudaitytė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Ona Gudaitytė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Andra Kavaliauskaitė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Vaidas Praspaliauskas, Andra Kavaliauskaitė ir Povilas Adomaitis spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Vaidas Praspaliauskas, Andra Kavaliauskaitė ir Povilas Adomaitis spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Ona Gudaitytė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Ona Gudaitytė spektaklyje „Marytė“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (III)

Man taip pat sunku žiūrėti teatrą per televizorių, manau, tai pateisina tik edukacinius, bet ne meninius tikslus. Galima susipažinti su režisieriaus stiliumi, bet ne patirti spektaklį. Deja, tai daryti dažniausiai nuobodu kaip skaityti prastą vadovėlį – reikia itin geros paspirties ir išankstinio susidomėjimo. O virtualiai erdvei pritaikytas teatras – tiesiog ne mano sritis.

Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas spektaklyje „Soliaris 4“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas spektaklyje „Soliaris 4“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga ir Nelė Savičenko spektaklyje „Soliaris 4“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga ir Nelė Savičenko spektaklyje „Soliaris 4“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Noreikaitė ir Simonas Dovidauskas spektaklyje „Koriolanas“. M. Aleksos nuotr.
Milda Noreikaitė ir Simonas Dovidauskas spektaklyje „Koriolanas“. M. Aleksos nuotr.
Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Detoksikacija“. L. Varanausko nuotr.
Jerzy Radziwiłowicz ir Danuta Stenka spektaklyje „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Jerzy Radziwiłowicz ir Danuta Stenka spektaklyje „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Danuta Stenka spektaklyje „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Danuta Stenka spektaklyje „Jungtuvės“. K. Bieliński nuotr.
Dainius Gavenonis ir Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Sieros magnolijos“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Sieros magnolijos“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Nerimaujanti pora

Spektaklis „Plaučiai“

Nesunku susitapatinti su spektaklio „Plaučiai“ (premjera sausio 18, 19 d. „Menų spaustuvėje“) veikėjų nerimu. Jų nervingumas, jautrumas, nesibaigiantis žodžių srautas parodo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus būseną, svyruojančią ties riba su psichikos sutrikimu. Viena vertus, žmonėms scenoje norėtųsi duoti raminamųjų, antra vertus, savotiškai ramina vaizdas, kaip kiti panikuoja susidūrę su gyvenimu, kuris, nepaisant visų pastangų, sunkiai kontroliuojamas.

Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Gabija Siurbytė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Gabija Siurbytė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Gabija Siurbytė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Gabija Siurbytė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Gabija Siurbytė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Gabija Siurbytė ir Ainis Storpirštis spektaklyje „Plaučiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Stilinga kairė

Antano Obcarsko spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“

Režisieriaus Antano Obcarsko spektakliai „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018), „Alisa“ (LNDT, 2020), „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020) ir naujausias „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, 2021) – stilingi, šiuolaikiški, persmelkti didmiesčio elegancijos ir vis ryškėjančios kairiosios minties. Pirmuosius spektaklius kūręs su dramaturgu Laurynu Adomaičiu (su juo stato ir būsimą spektaklį „Boksas“: eskizas parodytas 2021 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“), ketvirtam savo pastatymui Obcarskas pasirinko Lietuvoje mažai žinomą, pasaulyje išgarsėjusį dvidešimt devynerių metų rašytoją Édouardą Louis, turintį neeilinę biografiją.

Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (II)

Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro.

Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Gabrėnaitė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Gabrėnaitė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Elžbieta Latėnaitė ir Justina Mykolaitytė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ričardas III“. Miško Motės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ričardas III“. Miško Motės nuotr.
Romanas Jasinovskis spektaklyje „Ar mylėjai mane, tėti?“. N. Telikovos nuotr.
Romanas Jasinovskis spektaklyje „Ar mylėjai mane, tėti?“. N. Telikovos nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaiga“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaiga“. M. Hueckel nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Nevykėliai

„Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre

Lietuvos teatre Antono Čechovo pjesės dažnai sudvasinamos ir pakylėjamos, tereikia prisiminti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektaklius. Oskaras Koršunovas taip pat rimtai žiūri į „Žuvėdros“ personažus ir jų dramas. Pats Čechovas savo pjeses „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ pavadino komedijomis, „Tris seseris“ – drama, o „Dėdę Vanią“ – scenomis iš kaimo gyvenimo. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“ traktuoja kaip komediją.

Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Rinkūnas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Ilona Kvietkutė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Ilona Kvietkutė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys, Ilona Kvietkutė ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arvydas Dapšys, Ilona Kvietkutė ir Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Apatiško kūno geismas

„Fedros meilė“ Oskaro Koršunovo teatre

Nuo antikos laikų egzistuoja daugybė Fedros, įsimylėjusios savo posūnį Hipolitą, istorijos variacijų. Žymiausios siužeto interpretacijos – Euripido, Senekos ir Jeano Racine’o. Euripido tragedijoje „Hipolitas“ Fedra vaizduojama kilni, o jos aistra prilyginama ligai. Hipolitas – entuziastingas medžiotojas, nekenčiantis moterų mizoginas, bet kartu tyras ir drovus. Visas veiksmas yra Afroditės plano dalis, skirta jam pamokyti, kad nebūtų toks išpuikęs ir jai nusilenktų.

Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Džiugas Gvozdzinskas, Digna Kulionytė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Džiugas Gvozdzinskas, Digna Kulionytė ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Domantas Starkauskas ir Gabrielė Ladygaitė spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Gabrielė Ladygaitė ir Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
Gabrielė Ladygaitė ir Domantas Starkauskas spektaklyje „Fedros meilė“. P. Žižliausko nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 8  >>> Archyvas