7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ieva Tumanovičiūtė

Ieva Tumanovičiūtė

Spektaklis apie verslininkę

„Madam Rubinštein“ Lietuvos rusų dramos teatre

Dėl ribos tarp meno ir kičo vis rečiau ginčijamasi bei svarstoma, ar verta analizuoti pramoginius kūrinius. Retkarčiais virsdami antropologais apie komercinį nacionalinį kiną rašo kino kritikai, bet teatro kritikai, priešingai, už „Domino“ „neužsikabino“, gailėdami savo laiko, ir tai, mano nuomone, teisinga.

Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina ir Aleksandra Metalnikova spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksandra Metalnikova, Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksandra Metalnikova, Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Normalus gyvenimas (II)

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Festivalį „Versmė“ lapkričio 9-ąją užbaigė argentinietės Lolos Arias pjesė „Melancholija ir demonstracijos“ (2012), kurioje, kaip ir pirmoje šio straipsnio dalyje aptartame „Normalaus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenime“, per asmenišką dokumentinį pasakojimą dramaturgė atskleidžia šalies politinį bei istorinį kontekstą. Kino režisierė Lina Lužytė vietoj pjesės skaitymo pristatė spektaklio eskizą ar atvirą repeticiją. Aktoriai Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis buvo atmintinai išmokę didžiąją dalį teksto ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į lapus, todėl galėjo kurti personažus, mėgindami užčiuopti mamos ir dukters emocijas bei jų ryšį. Dėl to šiame pasirodyme šiek tiek nukentėjo tekstas, nes pirmame plane atsidūrė ne Arias dokumentinė pjesė apie jos maniakine depresija sergančią motiną, o intriguojantis ir lūkesčius pateisinantis aktorių duetas.

Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis ir Nelė Savičenko pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis ir Nelė Savičenko pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Marcelo Vallejo ir Lou Armour filme „Karo teatras“
Marcelo Vallejo ir Lou Armour filme „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Ieva Tumanovičiūtė

Normalus gyvenimas (I)

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Ketvirtą festivalio „Versmė“ dieną žiūrovai turėjo galimybę patekti į dėl renovacijos uždarytą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę. Užgesus šviesoms parterio eilės paniro į saugią tamsą, o į sceną nusileido ekranas – didysis sufleris.

Kęstutis Cicėnas ir Povilas Budrys pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas ir Povilas Budrys pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Gradauskas, Kęstutis Cicėnas, Povilas Budrys ir Rimantė Valiukaitė pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Gradauskas, Kęstutis Cicėnas, Povilas Budrys ir Rimantė Valiukaitė pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Posesijos obsesija“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Katrės košmaras?

„Marti“ Vilniaus mažajame teatre

Žemaitės apsakymo „Marti“ siužetą, pasak Gabrielės Tuminaitės, daugelis žino nuo mokyklos laikų, tačiau Vilniaus mažojo teatro scenoje režisierė ištikimai laikosi kūrinio struktūros. Todėl Paulinos Pukytės, kaip dramaturgės, darbas apsiribojo prozos teksto inscenizavimu, nes apsakymas spektaklyje nebuvo dekonstruojamas ar sujungiamas su kitais tekstais. Tik vienoje vietoje įterpiamos rašytojos surinktos patarlės, o Vingių Jonui leidžiama pasakyti „monologą“, kuriame jis kartoja savo tėvo frazes. Šios dvi spektaklio vietos paveikiausios, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiausia – interpretuoti apsakymą, kuriant savitą spektaklio ženklų audinį.

Scena iš spektaklio „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Gediminas Girdvainis, Tomas Kliukas ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Gediminas Girdvainis, Tomas Kliukas ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Jakučionytė, Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Jakučionytė, Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Kiškytė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Kiškytė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Cirko šiaurė ir pietūs

Festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“

Šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“, tiksliau, jau savaitės, programoje rugsėjo 4–9 d. „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti septyni šiuolaikinio cirko spektakliai. Du iš jų – „Erdvė“ ir „Sužeisti gyvūnai“, pasak festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės, lėmė programos sudarymą.

Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš cirko spektaklio „Erdvė“. D. Matvejevo nuotr.
Juanas Ignacio Tula ir Stefanas Kinsmanas spektaklyje „Šventasis medis“. D. Matvejevo nuotr.
Juanas Ignacio Tula ir Stefanas Kinsmanas spektaklyje „Šventasis medis“. D. Matvejevo nuotr.
Juanas Ignacio Tula ir Stefanas Kinsmanas spektaklyje „Šventasis medis“. D. Matvejevo nuotr.
Juanas Ignacio Tula ir Stefanas Kinsmanas spektaklyje „Šventasis medis“. D. Matvejevo nuotr.
Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“. D. Matvejevo nuotr.
Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“. D. Matvejevo nuotr.
Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“. D. Matvejevo nuotr.
Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“. D. Matvejevo nuotr.
Thomas Moncktonas spektaklyje „Kaulai“. D. Matvejevo nuotr.
Thomas Moncktonas spektaklyje „Kaulai“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Dingusi tapatybė

„Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre

 

Martino Crimpo pjesę „Pasikėsinimai į jos gyvybę“ (spektaklio pavadinime virtusią į „gyvenimą“) sudaro septyniolika scenarijų teatrui, juose nežinomi veikėjai kalba apie niekada nepasirodančias moteris vardu Anė. Tekste su pasikartojančiais motyvais horizontalūs ir pasvirieji brūkšniai žymi kalbėtojų kaitą, nes personažų pjesėje nėra. Oskaras Koršunovas ir septyni aktoriai iš eilės ir pažodžiui pastatė visas pjesės dalis, išskyrus pirmąją su telefono autoatsakiklyje Anei paliktomis žinutėmis – atsiprašymais, nurodymais, pranešimais apie prekių užsakymus, grasinimais, kvietimais, meilės prisipažinimais ir kt., nes šie motyvai išplėtojami kitose dalyse. Su kalba ir forma eksperimentuojantis Crimpas 1997 m. sukurtos pjesės pradžioje pažymi: „Tegu kiekvieno scenarijaus žodžiai – dialogas – rutuliojasi atskiro pasaulio – sumanymo – fone, geriausiai atskleidžiančiame jo ironiją.“ Tokį atskirą pasaulį-foną dramaturgo žodžiams kiekvienoje scenoje ir sukūrė aktoriai ir režisierius.

Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Lukas Malinauskas ir Taura Kvietinskaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Aidas Jurgaitis spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Aidas Jurgaitis spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Artiomas Rybakovas spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Artiomas Rybakovas spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Aidas Jurgaitis spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Aidas Jurgaitis spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Dvyliktokai, vartojantys tėvų kokainą

„Kreida“ Lietuvos rusų dramos teatro „Erdvėje A-Z“

Teisiškai dvyliktos klasės mokinių daugumą sudaro pilnamečiai piliečiai, ne tik besimokantys mokykloje, bet ir joje balsuojantys per rinkimus, – prieš įstatymą jie yra lygūs su savo tėvais ir mokytojais. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „Erdvėje A-Z“ – klasė su šešiais vienviečiais suolais ir mokytojo stalu, pagamintais iš perdirbtų medžio drožlių. Lentos vietoje – stiklas, iš kitos pusės uždengtas baltomis žaliuzėmis. Joms tarsi uždangai prasiskleidus už stiklo atsiveria kita erdvė, kurioje mirgant rožinei „strobo“ šviesai pagal klubinę muziką šoka ir linksminasi spektaklio „Kreida“ veikėjai. Tačiau netrukus jie grįš į jau išaugtus mokyklos suolus.

 

Spektaklis užbaigė LRDT projektą „Mokyklinė drama“, kuriame lietuvių ir rusų mokyklų mokiniai, aktoriai bei dramaturgai dalijosi patirtimi ir kūrė trumpas pjeses. Projekte dalyvavęs dramaturgas Mindaugas Valiukas parašė pjesę „Kreida“, kurioje gausu dramatiškų ir komiškų scenų iš šiuolaikinių dvyliktokų ir jų tėvų gyvenimo. Kūrinį į rusų kalbą vertė aktorius Telmanas Ragimovas ir Olga Topunova, šiuolaikinę jaunimo kalbą papildydami įtikinamu slengu. „Kreidos“ veikėjai nuolat patenka į moralinio pasirinkimo situacijas: ar daryti smulkų nusikaltimą su bendraamžiais? Ar pasiduoti vyresnybės spaudimui ir nekreipti dėmesio į korupciją? Ar nutylėti savo poziciją dėl darbo vietos išsaugojimo? Ar palaikyti nesąžiningą kitų elgesį su aplinkiniais?

Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Pirmūnas ar beprotis?

„Pamišėlis“ Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre

Ant OKT studijos sienos kabo trofėjiniai ragai. Prie tokių derėtų medžiu apmuštos užmiesčio namo sienos ir grindys, girgždančios nuo savo ginklus medžioklėje pasiruošusių išbandyti vyrų žingsnių. Atvirkščiai pakabinti gyvūno ragai spektaklyje „Pamišėlis“ yra vienas iš vyriško pasididžiavimo atributų.

Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Horizontalė, vertikalė ir mikrobūtis

Apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį „Nežinoma žemė. Šalčia“

„Šitas puodukas taip pat turi savo istoriją“, – sako herojus iš dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurio premjera įvyko kovo 22, 23 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, o savaite anksčiau – Šalčininkų kultūros centre. Iš diskusijos po spektaklio su Šalčininkų bendruomene kūrinyje atsirado paskutinis ekrane rodomas monologas, kuriame kūrėjai prisipažįsta, kad ne visiems spektaklis pasirodė atspindintis realybę, miesto dvasią ir žmones tokius, kokie jie yra ar norėtų save matyti.

Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gudaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gudaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Šeimos gyvenimo scenos

Apie Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Autonomija“

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

 

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas