Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXIII)
Sukritus aplinkybėms, pamačiau du itin skirtingus spektaklius, kuriems būdinga kamerinė erdvė, stiprūs aktoriai ir poetiškas švelnumas, – Justino Vinciūno „Pranašystę“ Jaunimo teatre ir Nauberto Jasinsko „Pelikaną“ Oskaro Koršunovo teatre. Vienas iš kūrinių, regis, ilgisi praeities, o kitas siekia ją palaidoti.
Ieva Tumanovičiūtė
Skrosti skausmingą praeitį
„Savižudybės anatomija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Staigus įkvėpimas, šūksnis, o gal aštrus atodūsis – toks yra garsinis naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Savižudybės anatomija“, kurio premjera įvyko lapkričio 28 d., leitmotyvas. Jį kartu išleidžia trys vienos šeimos moterys – močiutė, mama ir anūkė, sėdinčios ta pačia poza, stipriai sukryžiuotomis kojomis ir rankomis, ant tos pačios sofos, prie to paties stalelio su ta pačia lempa. Teatro scena leidžia vienoje erdvėje sugretinti tris skirtingus močiutės, mamos ir anūkės gyvenimo laikus – 1970, 1990 ir 2024 metus, tačiau akivaizdu, kad tai anūkės inicijuota kelionė į praeitį, jos bandymas pažinti tragiškus savo šeimos moterų likimus.
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras grėsmės akivaizdoje
Latvijos vitrinos spektakliai
Mažas, senas televizorius, kabantis aukštai scenos kairėje, rodo nespalvotus baleto „Gulbių ežeras“ įrašus: senesnes ir naujesnes versijas. Tai vizualus ženklas, susijęs ne tik su sovietiniu okupaciniu režimu, bet ir su šiandienos geopolitine padėtimi. Šis televizorius – latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“) scenografijos dalis, bet kaip metonimija (dalis vietoj visumos) jis tinka apibendrinti šiemet lapkričio 7–10 d. vykusiai Latvijos teatro vitrinai, pristačiusiai svarbiausius sezono spektaklius.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXII)
Kaip tik susirašinėjome apie aktorius ir personažus. Jernej Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) galima stebėti, kaip aktoriai virsta veikėjais, kaip iš atidaus įsiskaitymo į Albert’o Camus knygą pamažu gimsta spektaklis, pasiskirstant personažus, atgaivinant romano detales, jas interpretuojant ir praplečiant. Atvirai kuriamame teatre aktoriai stebi vieni kitus, tarp jų mezgasi ryšiai, atsiskleidžia jų pačių ir jų personažų požiūris, emocijos, kol galiausiai tampama romano veikėjais ir įsijaučiama į jų išgyvenimus.
Ieva Tumanovičiūtė
Eižėjantys luobai
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Jeigu reikėtų, nebūtų sunku atspėti, kas sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kurio premjera įvyko spalio 24 dieną. Su atjauta vaizduojami mūsų dienų veikėjai ir žemiškos temos padėtų atpažinti dramaturgės ir kino scenaristės Birutės Kapustinskaitės kūrybą, prisiminti jos „Terapijas“ apie vėžiu sergančias moteris ir „Detoksikaciją“ apie priklausomybę nuo alkoholio turinčio tėvo ir dukters santykius. Kapustinskaitės kūriniuose vyrauja sunki kasdienybė, į ją žvelgiama su humoru, kad būtų lengviau pakelti skausmą, bet niekad su kandumu ar pašaipa.
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras, siekiantis pakeisti pasaulį
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Perspėjimo signalas – viena iš Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pavadinimo reikšmių, ypač tinkama šiųmetei užsienio spektaklių programai apibūdinti. Penki jos kūriniai įspėja pasaulį atsidūrus ant susinaikinimo slenksčio. Tai lemia ekologinės katastrofos grėsmė, karai ir individo egzistencinė krizė. Pastaruosius keletą metų „Sirenos“ pristato į tikrovę aktyviai reaguojantį teatrą, kurio kūrėjai siekia keisti pasaulį. Šiemet festivalyje dar stipriau susitelkiama ne į estetines spektaklių ypatybes, bet į teatro potencialą suteikti žinių ir skatinti pokytį.
Ieva Tumanovičiūtė
Teatras ir literatūra
„Užburtas kalnas“ Jaunimo teatre
Jaunimo teatras įtraukia žiūrovus į literatūros ir teatro dialogą. Tokie repertuaro spektakliai kaip „Austerlicas“ (2020), „Don Kichotas“ (2021), „Puikus naujas pasaulis“ (2021), „Jauno žmogaus memuarai“ (2022), „Edžio pabaiga“ (2022), „Erinijos“ (2022), „Barbarai“ (2023), „Bėgūnė“ (2024), sukurti pagal rašytojų W.G. Sebaldo, Miguelio de Cervanteso, Aldous’o Huxley, Ričardo Gavelio, Édouardo Louis, Jonathano Littello, J.M. Coetzee ir Olgos Tokarczuk prozos kūrinius, skirti intelektualiam žiūrovui, atėjusiam pamatyti, kaip jam žinoma literatūra virsta teatru. Per spektaklį susijungia rašytojo, režisieriaus ir skaitytojo / žiūrovo vaizduotė ir mintys. Kūrėjai ne pristato, bet interpretuoja knygų turinį, nes pasiruošęs žiūrovas reikalauja, kad romano metamorfozė į spektaklį būtų prasminga.
Ieva Tumanovičiūtė
Kito gyvenimo ilgesys
„Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Trijuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtuose spektakliuose svarbus šokis. „Lokyje“ (2017) elektroninės muzikos ritmu aktoriai sinchroniškai atlieka choreografiją – hipnotizuojančią ir keliančią norą judėti kartu. Tai išsipildo „Respublikoje“ (2020): trečioje jos dalyje žiūrovai kartu su aktoriais šoka reivo vakarėlyje. O naujausiame spektaklyje „Quanta“, kurio premjera įvyko rugsėjo 13, 14 d., šokama poromis (choreografas Pawełas Sakowiczius). Taip pat čia svarbus „Serpantino šokis“, daugiau nei prieš šimtą metų ištobulintas Loie Fuller ir tapęs vienu pirmųjų kino filmų.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXI)
Naujo teatro sezono belaukiant, nurimusioje tarsi jūra per štilį sąmonėje išnyra aktoriaus Mato Dirginčiaus ir režisieriaus Nauberto Jasinsko performansas „Pilėnai*“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2024). Kūrinys leidžia pamatyti, kas galėtų pakeisti dabartinį homo sapiens (protingąjį žmogų). Ateities žmogumi galėtų tapti švelnusis, jautrusis žmogus. Antroje pasirodymo dalyje, atlikėjams lėtai judant ir sustingstant skulptūriškomis pozomis, skamba dokumentiškos, asmeniškos dviejų draugų susirašinėjimo balso žinutėmis ištraukos.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XX)
Viename laiške su apmaudu iškėlei klausimą, ar teatro tikslas ir yra tiksliai panaudojant teatrines priemones perskaityti pjesę susirinkusiems žiūrovams. Manau, kiekvienas kūrėjas pasirenka savaip, bet vis dėlto neatmetu galimybės, kad kartais užtenka meistriškai pastatyti pjesę. Bet tik tada, kai pavyksta jai įpūsti gyvybės ir personažai atgyja. Lyginant du pagal panašaus modernizmo laikotarpio kūrinius pastatytus spektaklius, ypač išryškėja, kad tai įvyksta pagal Roger Vitraco 1928 m. pjesę Gintaro Varno sukurtame spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Jis leidžia pasimėgauti aktorių vaidmenimis – stebina ne tik vaikų, bet ir išradingi, komiški, psichologiškai tikslūs, ir šiandien atpažįstami aktorių Elzės Gudavičiūtės bei Miglės Polikevičiūtės sukurti motinų personažai. Tačiau tai, kas pavyko Varnui, mažiau pasisekė jo mokiniui režisieriui Žilvinui Vingeliui, Vilniaus mažajame teatre pastačiusiam „Orfėją“ pagal 1925 m. Jeano Cocteau pjesę.
