Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXIV)
Neseniai (trisdešimt pirmoje mūsų laiškų dalyje) susirašinėjome apie šiuolaikinio šokio festivalį „New Baltic Dance“ atidariusį Olivier Dubois spektaklį „Tragédie“ ir sutarėme, kad apie šiuolaikinį šokį norėtume rašyti dažniau, tad dalinuosi ir kitais įspūdžiais iš festivalio. Stebėdama jį užbaigusį choreografo Christoso Papadopouloso spektaklį „My Fierce Ignorant Step“ po truputį jutau, kaip išsitiesia nugara, o kūne kaupiasi energija.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXIII)
Pastarajame laiške rašei, kad pjesių skaitymai ir kūrinių eskizai neretai vaizduotę žadina labiau nei pagal juos vėliau sukurti spektakliai. Tad norėjau paklausti, kaip tavo minėto rezultatyvumo požiūriu vertini Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Karolio Kaupinio pastatytą spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Šios pjesės skaitymo šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ nemačiau, todėl kūrinio apie teatrą, kino režisieriaus ir debiuto Didžiojoje scenoje jungtis gero nežadėjo. Tačiau Kaupinio spektaklis šias kliūtis įveikė.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXII)
Tai, kaip tiksliai įvardijai, kad spektaklis „Mokyk mane“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kalba kartu su paauglių auditorija, atvėrė kūrinį iš dar vienos perspektyvos. Pratęsdama kalbą apie balso tam tikrai grupei suteikimą ir politinius gestus, norėčiau aptarti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Venecijos pirklę“ Vilniaus senajame teatre.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXXI)
Klausei, ką manau „apie tokią dramaturgijos formą, kai spektaklis yra tik aidas buvusio spektaklio, filmo, knygos“, bei ar man „artimesnė interpretacija, ar inscenizacija“. Manau, nė vienas kelias neužtikrina kūrinio sėkmės – ir interpretacija, ir inscenizacija gali būti įdomios, kaip ir ne visai vykusios. Viskas priklauso nuo konkretaus kūrinio. Vis dėlto aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXX)
Į pastarojo tavo laiško klausimą apie brechtišką vaidybą atsakau klausimu – kaip manai, ar galėtume tokia pavadinti aktorės Viktorijos Kuodytės vaidybą režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras)? Pagal Adanios Shibli romaną sukurtas spektaklis dėl prozai statyti pasitelkiamo dokumentinio teatro stiliaus primena tavo minėtą Jernejaus Lorenci „Svetimą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXIX)
Žinant Thomo Manno kūrinį, pagal kurį sukurta Nauberto Jasinsko „Chroma“, spektaklį žiūrėti vis tiek įdomu, o apie kitą Valstybinio jaunimo teatro darbą – Oskaro Koršunovo „Laukinę antį“ – to nepasakysi. Pirmame veiksme akivaizdu, kad spektaklis naujai Henriko Ibseno pjesės neatveria, todėl žinodamas siužetą stebi sceną, iš kurios padvelkia senoviniu teatru. Tik veiksmui persikėlus į Ekdalio namus dėl aktorės Ingos Juškevičiūtės vaidybos jis įgyja gyvumo.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXVIII)
Vasara man neprailgsta, todėl žengti į rudenį su Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektakliu „Ronja plėšiko duktė“ buvo lengviau, nes Ronja su Birgu taip pat norėtų, kad vasara niekada nesibaigtų – juk tada jie būna laisvi. Pagal Astridos Lindgren knygą režisierės Eglės Švedkauskaitės pastatytame spektaklyje smagu matyti šiuolaikiškus plėšikus.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXVII)
Prieš naują teatro sezoną norisi pasidalinti įspūdžiais iš paskutinių prieš vasaros pertrauką premjerų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrint Justo Tertelio pagal Icchoko Mero romaną režisuotą spektaklį „Lygiosios trunka akimirką“, justi, kad kūrėjams rūpi jų perteikiama istorija ir jie mato prasmę ja dalintis. Spektaklis perteikia istorijos pasakojimo ir virsmo personažais malonumą.
Ieva Tumanovičiūtė
Sustingę liūdesyje
„Vakaro nejauka“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Skaitant olandų nebinarinės lyties tapatybės rašytojo(s) Marieke Lucas Rijneveld romaną „Vakaro nejauka“ (2018, iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė, 2021), 2020 m. pelniusį tarptautinę Bookerio premiją, norisi gerti kakavą ir valgyti sausainius – daryti ką nors tokio, kas galėtų sugrąžinti vaikystėje patirtą šilumą ir jaukumą, ko taip trūksta pagrindinei knygos veikėjai bei pasakotojai ir kas padėtų nors šiek tiek atsitraukti nuo įtaigiai perteikto jautraus vaiko nerimo ir nesaugumo jausmo, sukelto susidūrimo ankstyvame amžiuje su mirtimi.
Ieva Tumanovičiūtė
Ką atsakytų žiūrovo kūnas
Tarptautinė festivalio „New Baltic Dance“ programa
Šių metų festivalio „New Baltic Dance“ šūkis – „kūnas kalba“. Atsakyti scenoje kalbančiam kūnui žiūrovo kūnas turi ribotas išraiškos galimybes – dažniausiai tik plojimus, retkarčiais trypimus ar šūksnius. Tačiau į šokio spektaklius įsijaučiama ir fiziškai, jie gali paskatinti šokti. Vienuose stebint, kaip judėdami šokėjai patiria malonumą ir laisvę, norisi dalyvauti, o kituose ne. Galima pasvajoti, kas būtų, jeigu žiūrovas galėtų ne tik ploti ar parašyti komentarą, bet ir sušokti atsaką į spektaklį – atsakyti kalbančiam kūnui kūnu?
