7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ieva Tumanovičiūtė

Ieva Tumanovičiūtė

Dvyliktokai, vartojantys tėvų kokainą

„Kreida“ Lietuvos rusų dramos teatro „Erdvėje A-Z“

Teisiškai dvyliktos klasės mokinių daugumą sudaro pilnamečiai piliečiai, ne tik besimokantys mokykloje, bet ir joje balsuojantys per rinkimus, – prieš įstatymą jie yra lygūs su savo tėvais ir mokytojais. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „Erdvėje A-Z“ – klasė su šešiais vienviečiais suolais ir mokytojo stalu, pagamintais iš perdirbtų medžio drožlių. Lentos vietoje – stiklas, iš kitos pusės uždengtas baltomis žaliuzėmis. Joms tarsi uždangai prasiskleidus už stiklo atsiveria kita erdvė, kurioje mirgant rožinei „strobo“ šviesai pagal klubinę muziką šoka ir linksminasi spektaklio „Kreida“ veikėjai. Tačiau netrukus jie grįš į jau išaugtus mokyklos suolus.

 

Spektaklis užbaigė LRDT projektą „Mokyklinė drama“, kuriame lietuvių ir rusų mokyklų mokiniai, aktoriai bei dramaturgai dalijosi patirtimi ir kūrė trumpas pjeses. Projekte dalyvavęs dramaturgas Mindaugas Valiukas parašė pjesę „Kreida“, kurioje gausu dramatiškų ir komiškų scenų iš šiuolaikinių dvyliktokų ir jų tėvų gyvenimo. Kūrinį į rusų kalbą vertė aktorius Telmanas Ragimovas ir Olga Topunova, šiuolaikinę jaunimo kalbą papildydami įtikinamu slengu. „Kreidos“ veikėjai nuolat patenka į moralinio pasirinkimo situacijas: ar daryti smulkų nusikaltimą su bendraamžiais? Ar pasiduoti vyresnybės spaudimui ir nekreipti dėmesio į korupciją? Ar nutylėti savo poziciją dėl darbo vietos išsaugojimo? Ar palaikyti nesąžiningą kitų elgesį su aplinkiniais?

Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Kreida“. D. Labučio nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Pirmūnas ar beprotis?

„Pamišėlis“ Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre

Ant OKT studijos sienos kabo trofėjiniai ragai. Prie tokių derėtų medžiu apmuštos užmiesčio namo sienos ir grindys, girgždančios nuo savo ginklus medžioklėje pasiruošusių išbandyti vyrų žingsnių. Atvirkščiai pakabinti gyvūno ragai spektaklyje „Pamišėlis“ yra vienas iš vyriško pasididžiavimo atributų.

Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Horizontalė, vertikalė ir mikrobūtis

Apie Nacionalinio dramos teatro spektaklį „Nežinoma žemė. Šalčia“

„Šitas puodukas taip pat turi savo istoriją“, – sako herojus iš dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurio premjera įvyko kovo 22, 23 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, o savaite anksčiau – Šalčininkų kultūros centre. Iš diskusijos po spektaklio su Šalčininkų bendruomene kūrinyje atsirado paskutinis ekrane rodomas monologas, kuriame kūrėjai prisipažįsta, kad ne visiems spektaklis pasirodė atspindintis realybę, miesto dvasią ir žmones tokius, kokie jie yra ar norėtų save matyti.

Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Oskaras Vygonovskis ir Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gudaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gudaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Šeimos gyvenimo scenos

Apie Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Autonomija“

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

 

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Profilaktinė saviplaka

Apie naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ Klaipėdos dramos teatre

Kartais gamta įkvepia labiau nei menas. Jūra – stipri varžovė. Klaipėdoje perkėla taip arti dramos teatro, kad grįžtant nuo jūros, atrodo, galima į fojė prinešti smėlio. Palyginus su ramiu jūros abejingumu, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ nemaloniai gelia – tarsi verstų bristi į ledinį vandenį. Nelyg siūlytų paglostyti ežį, kurio spygliai prismaigstyti laikraščių iškarpų. Duria šiuolaikinės mūsų visuomenės aktualijos, susipynusios su istoriniais tautos vargais bei nuodėmėmis. Spektaklyje išgverusi atrodo mūsų tauta ir tėvynė – jokios prošvaistės, gal tik krislas ironijos. Net jei ir lytų tas kelias saulėtas metų dienas, vandens vis tiek neužtektų nuodėmėms nuplauti ir sieloms apvalyti. O gal visa priklauso nuo žvilgsnio?

Regina Šaltenytė (Marija) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Regina Šaltenytė (Marija) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Karvelis) spektaklyje „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Vardai, prasidedantys raide M

Aktorės Airidos Gintautaitės veikėjos

Teatro meno saugykla – atmintis. Kitaip nei su kino personažais, teatre kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas, nors aktorių kartojamas šimtus kartų. Laikinumas – skaudžiausia ir gražiausia teatro savybė. Spektaklio įrašas negali prilygti užgimstančiam ryšiui tarp aktorių ir žiūrovų. Galvoti apie teatro aktorės kūrybą – tai prisiminti jos veikėjas ir į nepatikimą atmintį įsirėžusius spektaklių fragmentus. Spektaklis nėra filmas, kurį kada panorėjus galima dar kartą peržiūrėti, sustabdyti ar atsukti atgal. Kiekvieno žiūrovo atmintyje saugomi vis kiti aktorių sukurti personažai ir skirtingos spektaklių akimirkos. Tai – svari priežastis eiti į teatrą, nes personažai ieško vaizduotės, kurioje galėtų egzistuoti. Aktorė Airida Gintautaitė sukūrė daugiau kaip dvidešimt teatro veikėjų, kurios gyvena žiūrovų atmintyje. Sugrįžtu į saugyklą, kur aktorės sukurtų veikėjų vardai prasideda raide M: Marie, Miranda ir Margarita, o jas sieja tikėjimo motyvas.

Airida Gintautaitė spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė „Lokio“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Airida Gintautaitė „Lokio“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Povilas Budrys ir Airida Gintautaite spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys ir Airida Gintautaite spektaklyje „Miranda“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

(Ne)priklausoma nuo laiko

Apie Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dvasiniai reikalai“

Ingmaras Bergmanas tinka rudeniui. Jo tekstai dera prie sezoniškai pašlijusių dvasinių reikalų. Išgirdus žodį „Bergmanas“, matau naktį virtuvėje degančią šviesą, brendžio taurę ant stalo ir moterį, skaitančią knygą.

Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. VMT archyvo nuotr.
Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. VMT archyvo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Taki spektaklio ir žiūrov(i)ų tapatybė

Apie spektaklį „Trans Trans Trance“

Kai pavasario pabaigoje pirmą kartą pamačiau spektaklio „Trans Trans Trance“ eskizą, patekau į trečiąją pavadinimo būseną – „trance“. Ekstazę sukėlė ne tik muzikos pulsavimas, bet ir džiaugsmas, kad pagaliau Lietuvos teatre jaunos moterys vienijasi ir kalba apie moteris.

Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Jovita Jankelaitytė ir Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Dovilė Kundrotaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė, Dovilė Kundrotaitė ir Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Adelė Šuminskaitė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė. T. Ivanausko nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Juoko įkalinti

Apie spektaklį „Šokis Delhi“ OKT / Vilniaus miesto teatre

Rugsėjo 8 d. OKT / Vilniaus miesto teatre laukdama naująjį sezoną pradėsiančio „Šokio Delhi“, apžiūriu dvi skrajutes su spektaklio kūrėjų pavardėmis. Vienoje vaizduojamas staiga sustabdytas greitai ratu sukęsis vaizdas – išsiliejęs ir iš toli panašus į mandalą, o iš arti išryškėję rankų kontūrai primena indų deives ir dievus. Kitoje, susikertančiomis linijomis suskaidytoje į keturias dalis, spektaklio nuotraukos yra paverstos piešiniais. Jie primena komiksą, kur aktoriai, sustingę pozomis su išraiškingai sudėtais pirštais, panašiais į mudras, kuria aliuziją į Indiją. Spektaklio informacinių lapelių grafiniame dizaine išryškėję skaidymas, judėjimas, sustingimas ir pasikartojimas apibūdina Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio veiksmo organizavimo principus, o nuorodos į Indijos kultūros ir religijų motyvus atsispindi kompozitoriaus Gintaro Sodeikos stilizuotoje „Harė Krišna“ mantroje bei mandalų vaizdo projekcijose.

Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kęstutis Cicėnas (Andrejus). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Kamilė Petruškevičiūtė (Lera). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Ugnė Šiaučiūnaitė (Katia) ir Paulina Taujanskaitė (Katios motina). D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Antroji „varniukų“ karta

Apie LMTA IV Vaidybos kurso diplominius spektaklius

Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.

„Orestas“. B. Frąnzako nuotr.
„Orestas“. B. Frąnzako nuotr.
„Pagalvinis“. LMTA Meno centro nuotr.
„Pagalvinis“. LMTA Meno centro nuotr.
„PRA“. M. Endriuškos nuotr.
„PRA“. M. Endriuškos nuotr.
„Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
„Trans Trans Trance“. T. Ivanausko nuotr.
„Butas Nr. 50“. B. Frąnzako nuotr.
„Butas Nr. 50“. B. Frąnzako nuotr.
„Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“. B. Frąnzako nuotr.
„Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“. B. Frąnzako nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas