Autorius: Rimgailė Renevytė
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXIII)
Sukritus aplinkybėms, pamačiau du itin skirtingus spektaklius, kuriems būdinga kamerinė erdvė, stiprūs aktoriai ir poetiškas švelnumas, – Justino Vinciūno „Pranašystę“ Jaunimo teatre ir Nauberto Jasinsko „Pelikaną“ Oskaro Koršunovo teatre. Vienas iš kūrinių, regis, ilgisi praeities, o kitas siekia ją palaidoti.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXII)
Kaip tik susirašinėjome apie aktorius ir personažus. Jernej Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) galima stebėti, kaip aktoriai virsta veikėjais, kaip iš atidaus įsiskaitymo į Albert’o Camus knygą pamažu gimsta spektaklis, pasiskirstant personažus, atgaivinant romano detales, jas interpretuojant ir praplečiant. Atvirai kuriamame teatre aktoriai stebi vieni kitus, tarp jų mezgasi ryšiai, atsiskleidžia jų pačių ir jų personažų požiūris, emocijos, kol galiausiai tampama romano veikėjais ir įsijaučiama į jų išgyvenimus.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XXI)
Naujo teatro sezono belaukiant, nurimusioje tarsi jūra per štilį sąmonėje išnyra aktoriaus Mato Dirginčiaus ir režisieriaus Nauberto Jasinsko performansas „Pilėnai*“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2024). Kūrinys leidžia pamatyti, kas galėtų pakeisti dabartinį homo sapiens (protingąjį žmogų). Ateities žmogumi galėtų tapti švelnusis, jautrusis žmogus. Antroje pasirodymo dalyje, atlikėjams lėtai judant ir sustingstant skulptūriškomis pozomis, skamba dokumentiškos, asmeniškos dviejų draugų susirašinėjimo balso žinutėmis ištraukos.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XX)
Viename laiške su apmaudu iškėlei klausimą, ar teatro tikslas ir yra tiksliai panaudojant teatrines priemones perskaityti pjesę susirinkusiems žiūrovams. Manau, kiekvienas kūrėjas pasirenka savaip, bet vis dėlto neatmetu galimybės, kad kartais užtenka meistriškai pastatyti pjesę. Bet tik tada, kai pavyksta jai įpūsti gyvybės ir personažai atgyja. Lyginant du pagal panašaus modernizmo laikotarpio kūrinius pastatytus spektaklius, ypač išryškėja, kad tai įvyksta pagal Roger Vitraco 1928 m. pjesę Gintaro Varno sukurtame spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Jis leidžia pasimėgauti aktorių vaidmenimis – stebina ne tik vaikų, bet ir išradingi, komiški, psichologiškai tikslūs, ir šiandien atpažįstami aktorių Elzės Gudavičiūtės bei Miglės Polikevičiūtės sukurti motinų personažai. Tačiau tai, kas pavyko Varnui, mažiau pasisekė jo mokiniui režisieriui Žilvinui Vingeliui, Vilniaus mažajame teatre pastačiusiam „Orfėją“ pagal 1925 m. Jeano Cocteau pjesę.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIX)
Ankstesniuose laiškuose mūsų išsakytą subtilaus teatro meno ilgesį man atliepė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Šis kūrinys leidžia mėgautis teatrališkumu, kai aktoriai virsta neatpažįstamais personažais, kai tarsi suaugęs vaikas įsitraukti į pasakojimą, panyri į kitą laikmetį ir savitą scenos pasaulį. Pasigėrėjimą kelia kiekvienas tiksliai spektaklio meninę visumą atitinkantis Gintaro Makarevičiaus scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir grimo, Martyno Bialobžeskio muzikos bei aktorių vaidybos elementas.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVIII)
Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVII)
Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVI)
Metams baigiantis daugelis kritikų savo metų teatro geriausiuose paminėjo Milo Rau spektaklį „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. Vien tai, kad „Sirenoms“ pavyko prisikviesti Rau į Lietuvą, yra didžiulis pasiekimas visai teatro bendruomenei. Tačiau galvodama apie šį spektaklį žinau, kad jis man paliko daugiau klausimų nei emocijų. Galbūt dokumentinis teatras ir turi žadinti mintis, o ne jausmus, nes dokumentinio spektaklio forma tam tikra prasme tampa ir jo turiniu. Tokiu atveju dokumentika teatre yra ne pretekstas kalbėti tam tikra tema, o priešingai – pati kalbėjimo prasmė. Kai forma dominuoja, o turinys, įprastu atveju turintis kurti formą, lieka tik žodžiais, spektaklis nepasiekia tos apibendrintos prasmės, kuri net ir svetimą ar itin lokalaus turinio kūrinį priverčia išgirsti kalbant asmenišku ir kiekvienam žiūrovui artimu balsu.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XV)
Ruduo prasidėjo lengvais spektakliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jo Strømgreno „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) yra labiau „vienkartinis kūrinys“, palyginti su jo „Durimis“ (LNDT, 2018). „Ruletės“ prasmės tiesmukesnės nei poetiškųjų „Durų“, kuriose abstrakčių, prasmes išplečiančių choreografijos elementų buvo daugiau, kaip ir tavo apibūdinamo jausmo, kad kūrinyje „slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma“. Nors „Ruletė“, palyginti su „Durimis“, stokoja gylio, nesakau, kad nenorėčiau jos pasižiūrėti dar kartą.
