7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė

Magnetinis laukas

Apie ryškiausius Nelės Savičenko vaidmenis

Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.

Nelė Savičenko (Irina Arkadina) spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Irina Arkadina) spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Hamletas) ir Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Hamletas) ir Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Judėjimas vakuume

„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą. 

Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Mirusieji neprisikels, kad paliudytų tiesą

Oskaro Koršunovo „išvirkščio teatro“ idėja

Federico García Lorca yra rašęs: „Tik išlauždamas visas duris, teatras gali save pateisinti matydamas savo akimis, jog įstatymas – tai siena, ištirpstanti nuo menkiausio kraujo lašo.“ Nors ir retai (o šiais laikais ir visai nebemadingai), kartais nutinka taip, kad dar prieš leisdamas suabejoti, kam viso to apskritai reikia, teatras pasiglemžia viską ir savo medija paverčia pačius kūrėjus. O tada svarbiausia tampa tik viena: kaip ištrūkti iš teatro? Kaip teatro melas gali virsti tiesa nepraliejus kraujo? Ar įmanoma teatru paneigti patį teatrą? Ar tasai atstumas tarp vaidinančio aktoriaus ir jam tai daryti leidžiančio žiūrovo išties neįveikiamas?

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Teatras per nesaugų atstumą

Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“

„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Simas Lunevičius spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Simas Lunevičius spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Absoliutus tankis

Apie aktoriaus Dainiaus Gavenonio personažus

Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?

Dainius Gavenonis (Satinas) spektaklyje „Dugne“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Satinas) spektaklyje „Dugne“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodyte ir Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodyte ir Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Vytautas Anužis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Vytautas Anužis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Juozas Budraitis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Juozas Budraitis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Klaudijus, Šmėkla) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Klaudijus, Šmėkla) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Vien tik aš, vienintelis niekas

Apie aktorės Rasos Samuolytės veikėjas

Aktoriaus profesijoje neišvengiamai esama pamišimo. Sukurti tai, kas neegzistuoja, išgyventi tai, kas nepatirta, – tarsi įsispraustum į kito žmogaus odą. Juk aktorius privalo būti niekas, kad galėtų tapti viskuo. Aktorė Rasa Samuolytė ne sykį yra suvaidinusi tai, ko suvaidinti neįmanoma. Nes tokių išgyvenimų neįmanoma pakartoti. Nes bent sykį tai išgyvenus nebėra kur grįžti. Skaudžiai, tiesiog akyse byrančią Ofeliją, kai ji prašo Gertrūdos paimti rūtos šakelę. Tyliai mylinčią Sonią, kai po netikėto vidurnakčio pokalbio su Astrovu likusi viena ji kalbasi pati su savimi. Džuljetą, kai ši veriančiu balsu paskutinįsyk klykia „sudie“ Romeo. Neišsipildžiusiose svajonėse kliedinčią Nastią, kai netverdama pykčiu ji galiausiai sviedžia lėkštę į sieną, norėdama pagaliau užčiaupti Baroną. Arba tą akimirką, kai pradėdama antrąjį „Žuvėdros“ veiksmą, užuosdama aitrų svogūno kvapą, virsta nuo savęs apgirtusia aktore, vaidinančia Mašą.

Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Mergaitė) spektaklyje „Roberto Zucco“. OKT archyvo nuotr.
Rasa Samuolytė (Mergaitė) spektaklyje „Roberto Zucco“. OKT archyvo nuotr.
Rasa Samuolytė (Vika) filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Rasa Samuolytė (Vika) filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Rimgailė Renevytė

Aktorius negali nemeluoti

Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“

Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.

Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Rimgailė Renevytė

Romantinė baleto siela

Apie Jurgitos Droninos Žizel

Sakoma, kad be „Žizel“, kaip ir be „Gulbių ežero“, būtų sunku įsivaizduoti baleto tradiciją, galbūt todėl jų dramatiniai vaidmenys yra trokštamas kiekvienos balerinos išbandymas. Lygiai prieš savaitę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pagrindinį baleto „Žizel“ vaidmenį šoko Anglijos ir Kanados nacionalinių trupių primabalerina Jurgita Dronina. LNOBT scenoje Dronina jau yra šokusi „Žizel“ (2013 m.), taip pat „Gulbių ežere“ (2014 m.) ir „Bajaderėje“ (2015 m.). Praėjusį kartą Droninos partneris „Žizel“ buvo Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas, šįsyk Albertą įkūnijo taip pat kviestinis solistas Alejandro Virellesas, šokantis Bavarijos valstybiniame balete.

Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė

Šokantys mechanizmai

Martyno Rimeikio ir Mindaugo Urbaičio „Procesas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Pirmosiomis gruodžio dienomis įvyko bene laukiamiausia šio sezono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (o galbūt ir teatro apskritai) premjera – Martyno Rimeikio choreografinis debiutas pagal Franzo Kafkos romaną „Procesas“. Spektaklio ašimi pasirinkęs prozos kūrinį, Martynas Rimeikis kartu su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu ir libreto bendraautoriu Laurynu Katkumi sukūrė naują „Proceso“ tekstą-spektaklį, per muziką, prasminius dramaturginius akcentus, o svarbiausia – judesio raišką interpretuojantį Kafkos pasaulį.

Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė

Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

Gabrielės Tuminaitės „Fantazijus“ Vilniaus mažajame teatre

Bene prieš metus naujai duris atvėrusioje erdvėje „Kvartalas“ (buvusiame dekoracijų sandėlyje Labdarių gatvėje) buvo parodytas Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Fantazijus“ eskizas, kurio premjera šį rugsėjį Vilniaus mažasis teatras pradėjo savo naująjį sezoną. „Fantazijus“ žiūrovus pasiekė jau virtęs spektakliu, nušlifuotas, „išvalytas“ nuo nereikalingų elementų, aktorių kuriami personažai išgryninti ir paruošti gyvenimui.

Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas