7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė

Baimė bijoti

Jaunųjų scena

Pastaruoju metu įvyko nemažai jaunųjų (tai labiau kūrinio nuotaiką, o ne režisierių amžių apibūdinantis žodis) spektaklių premjerų, kuriose jau lyg ir turėtume pajusti, kuo gyvena arba dėl ko kankinasi toji ilgai laukta laisvės karta. Kadangi pati priklausau tai pačiai kartai ir mūsų laikas yra bendras, norisi pasidalinti keletu nejaukių klausimų, kurie kilo stebint šiuos teatro reiškinius. Ar dar yra kažkas, kas mus iš tiesų vestų iš proto, o ne vien keltų susidomėjimą ir nuobodulio genamą smalsulį? Kažkas, apie ką nekalbėti reikštų mirtinai užtrokšti, atsisakyti laisvės nuo primesto ir patogaus žinojimo, nuo išmoktų pozų, užmiršti savo paties nesuprantamą gyvenimą ir žmogišką galimybę jo tiesiog nesuprasti.

A. Didžgalvio nuotr.
A. Didžgalvio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Ištrūkti, tik nėra kur

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Raudona“

Dažno kūrėjo norisi paklausti: ar jums rūpi teatras, ar jūs pats teatre? Tačiau nei vienas, nei kitas atsakymas netiktų Valentinui Masalskiui. Tiksliau, netiktų vienas be kito. Nes Masalskio spektakliuose visuomet svarbus kūrėjo ir kūrinio dialogas, kūrėjo dvikova su pačiu savimi.

Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Mantas Zemleckas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Mantas Zemleckas spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Raudona“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja

„Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus teatre „Lėlė“

„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas – veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimas ir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?

Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Teatras iš „Sirenų“ dėžutės

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa

Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.

Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Keturi“. D. Stankevičiaus nuotr.
Nelė Savičenko, Juliana Volodko ir Inga Jankauskaitė spektaklyje „Rusiškas romanas“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko, Juliana Volodko ir Inga Jankauskaitė spektaklyje „Rusiškas romanas“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Žygimantė Jakštaitė spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. T. Ivanausko nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D.Matvejevo nuotr.
Eimantas Pakalka spektaklyje „Pamišėlis“. D.Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Voicekas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Magnetinis laukas

Apie ryškiausius Nelės Savičenko vaidmenis

Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.

Nelė Savičenko (Irina Arkadina) spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Irina Arkadina) spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Hamletas) ir Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas (Hamletas) ir Nelė Savičenko (Gertrūda) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. K. Sabeckio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Judėjimas vakuume

„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą. 

Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Mirusieji neprisikels, kad paliudytų tiesą

Oskaro Koršunovo „išvirkščio teatro“ idėja

Federico García Lorca yra rašęs: „Tik išlauždamas visas duris, teatras gali save pateisinti matydamas savo akimis, jog įstatymas – tai siena, ištirpstanti nuo menkiausio kraujo lašo.“ Nors ir retai (o šiais laikais ir visai nebemadingai), kartais nutinka taip, kad dar prieš leisdamas suabejoti, kam viso to apskritai reikia, teatras pasiglemžia viską ir savo medija paverčia pačius kūrėjus. O tada svarbiausia tampa tik viena: kaip ištrūkti iš teatro? Kaip teatro melas gali virsti tiesa nepraliejus kraujo? Ar įmanoma teatru paneigti patį teatrą? Ar tasai atstumas tarp vaidinančio aktoriaus ir jam tai daryti leidžiančio žiūrovo išties neįveikiamas?

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dugne“. OKT archyvo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Teatras per nesaugų atstumą

Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“

„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Simas Lunevičius spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Simas Lunevičius spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Absoliutus tankis

Apie aktoriaus Dainiaus Gavenonio personažus

Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?

Dainius Gavenonis (Satinas) spektaklyje „Dugne“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Satinas) spektaklyje „Dugne“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodyte ir Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodyte ir Dainius Gavenonis (Stokmanas) spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Vytautas Anužis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Vytautas Anužis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Juozas Budraitis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Juozas Budraitis spektaklyje „Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Klaudijus, Šmėkla) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis (Klaudijus, Šmėkla) spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Vien tik aš, vienintelis niekas

Apie aktorės Rasos Samuolytės veikėjas

Aktoriaus profesijoje neišvengiamai esama pamišimo. Sukurti tai, kas neegzistuoja, išgyventi tai, kas nepatirta, – tarsi įsispraustum į kito žmogaus odą. Juk aktorius privalo būti niekas, kad galėtų tapti viskuo. Aktorė Rasa Samuolytė ne sykį yra suvaidinusi tai, ko suvaidinti neįmanoma. Nes tokių išgyvenimų neįmanoma pakartoti. Nes bent sykį tai išgyvenus nebėra kur grįžti. Skaudžiai, tiesiog akyse byrančią Ofeliją, kai ji prašo Gertrūdos paimti rūtos šakelę. Tyliai mylinčią Sonią, kai po netikėto vidurnakčio pokalbio su Astrovu likusi viena ji kalbasi pati su savimi. Džuljetą, kai ši veriančiu balsu paskutinįsyk klykia „sudie“ Romeo. Neišsipildžiusiose svajonėse kliedinčią Nastią, kai netverdama pykčiu ji galiausiai sviedžia lėkštę į sieną, norėdama pagaliau užčiaupti Baroną. Arba tą akimirką, kai pradėdama antrąjį „Žuvėdros“ veiksmą, užuosdama aitrų svogūno kvapą, virsta nuo savęs apgirtusia aktore, vaidinančia Mašą.

Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Mergaitė) spektaklyje „Roberto Zucco“. OKT archyvo nuotr.
Rasa Samuolytė (Mergaitė) spektaklyje „Roberto Zucco“. OKT archyvo nuotr.
Rasa Samuolytė (Vika) filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Rasa Samuolytė (Vika) filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas