Autorius: Rimgailė Renevytė
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIV)
Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIII)
Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XII)
Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.
Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XI)
Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?
Rimgailė Renevytė
Pernelyg švelnus abejingumas
Pastarojo meto Lietuvos teatras
„Kai permąstau šią istoriją, pykstu – bent jau tuomet, kai turiu pakankamai jėgų pykti. <...> Šią istoriją parašė lavonas, ne rašytojas. Žinom: kaip jis kentėjo nuo saulės ir besiliejančių spalvų, ir dėl to, kad apie nieką neturėjo nuomonės, gal tik apie saulę, jūrą ir senovės akmenis.“ Taip savo istoriją pradeda Kamelio Daoudo knygos „Merso. Naujas tyrimas“ pasakotojas. Tiksliau, jis pradeda ne savo, o Albert’o Camus „Svetimo“ istoriją, tačiau papasakoja ją iš savo, t.y. nušauto arabo brolio, perspektyvos.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (X)
Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.?
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (IX)
Teatre bendraminčių kelionės, apie kurias rašei, vis retesnės, todėl ypatingos. Bet net ir kūriniuose, peržengiančiuose saiko ribas, pamirštančiuose ieškoti grožio, pasiduodančiuose temos brutalumui ar emocijai, galima rasti vieną kitą patrauklų elementą. Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Infinity“ tokiu tapo mergaitė balkone (Aušra Giedraitytė), gyvenanti savitą gyvenimą, susikūrusi ištisą pasaulį ir pro langą su nuostaba stebinti išorėje vykstančią beprotybę. Tai guodžia, leidžia ištverti, bet neišteisina scenoje vykstančio chaoso, taip ir neatradusio meninės formos, ne lozungais pasakojančios apie autoritarinį režimą Baltarusijoje ir ne tik. Kaip kalbėti apie skaudžiausius dabarties pasaulio įvykius? Štai kur klausimas menininkams.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (VIII)
Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) – antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (VII)
Kaip ir jaunųjų „Žuvėdrą“ Oskaro Koršunovo teatre, Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre taip pat galima laikyti manifestu. Režisierė surinko moterų kūrėjų komandą ir pasirinko #metoo judėjimo iškeltas temas. Šį spektaklį norisi lyginti su Annos Smolar „Sulėtintai“ – Kutkaitės kūrinys teatrališkesnis, suteikiantis aktorėms progą kurti tarsi iš nieko, užsiimti gryna teatro magija, patirti metamorfozes.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (VI)
Tavo taikliai aprašytą tarpinę būseną, lydimą abejingumo ir vienatvės, kai sunku įsijausti į kūrinį, teatre pagaliau man nutraukė gegužės 15 d. Jaunimo teatre žiūrėtas Eglės Švedkauskaitės režisuotas premjerinis spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną. Seniai taip mėgavausi kūriniu: traukė ir temos, ir forma.
