7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XIV)

Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.

Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Nebuvimo estetika“ viršelyje panaudota W. Bergmanno nuotr.
Knygos „Nebuvimo estetika“ viršelyje panaudota W. Bergmanno nuotr.
Knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XIII)

Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.

Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis ir Joris Zaliauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis ir Joris Zaliauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Donatas Kalkauskas, Marius Cemnickas ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Donatas Kalkauskas, Marius Cemnickas ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Scena iš spektaklio „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XII)

Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.

Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
„Puikus naujas kūnas“. M. Aleksos nuotr.
„Puikus naujas kūnas“. M. Aleksos nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XI)

Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?

Dainius Gavenonis ir Gerda Čiuraitė spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Gerda Čiuraitė spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas spektaklyje „Amokas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rokas Petrauskas spektaklyje „Amokas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė, Vainius Sodeika, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė, Vainius Sodeika, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Scena iš spektaklio „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Scena iš spektaklio „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Rimgailė Renevytė

Pernelyg švelnus abejingumas

Pastarojo meto Lietuvos teatras

„Kai permąstau šią istoriją, pykstu – bent jau tuomet, kai turiu pakankamai jėgų pykti. <...> Šią istoriją parašė lavonas, ne rašytojas. Žinom: kaip jis kentėjo nuo saulės ir besiliejančių spalvų, ir dėl to, kad apie nieką neturėjo nuomonės, gal tik apie saulę, jūrą ir senovės akmenis.“ Taip savo istoriją pradeda Kamelio Daoudo knygos „Merso. Naujas tyrimas“ pasakotojas. Tiksliau, jis pradeda ne savo, o Albert’o Camus „Svetimo“ istoriją, tačiau papasakoja ją iš savo, t.y. nušauto arabo brolio, perspektyvos.

 Sigitos Ivaškaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Sigitos Ivaškaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (X)

Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.?

Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Šarūnas Januškevičius ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Šarūnas Januškevičius ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Donatas Želvys ir Aurelijus Pocius „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys ir Aurelijus Pocius „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Ein Elefant“. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Ein Elefant“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (IX)

Teatre bendraminčių kelionės, apie kurias rašei, vis retesnės, todėl ypatingos. Bet net ir kūriniuose, peržengiančiuose saiko ribas, pamirštančiuose ieškoti grožio, pasiduodančiuose temos brutalumui ar emocijai, galima rasti vieną kitą patrauklų elementą. Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Infinity“ tokiu tapo mergaitė balkone (Aušra Giedraitytė), gyvenanti savitą gyvenimą, susikūrusi ištisą pasaulį ir pro langą su nuostaba stebinti išorėje vykstančią beprotybę. Tai guodžia, leidžia ištverti, bet neišteisina scenoje vykstančio chaoso, taip ir neatradusio meninės formos, ne lozungais pasakojančios apie autoritarinį režimą Baltarusijoje ir ne tik. Kaip kalbėti apie skaudžiausius dabarties pasaulio įvykius? Štai kur klausimas menininkams.

Scena iš spektaklio „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. V. Sodeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. V. Sodeikos nuotr.
Scena iš teatro performanso „Infinity“. J. Lipnicko nuotr.
Scena iš teatro performanso „Infinity“. J. Lipnicko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dievų aušra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dievų aušra“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Liudijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Liudijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Vaidilė Juozaitytė, Adelė Šuminskaitė, Marius Čižauskas ir Šarūnas Zenkevičius spektaklyje „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. V. Sodeikos nuotr.
Vaidilė Juozaitytė, Adelė Šuminskaitė, Marius Čižauskas ir Šarūnas Zenkevičius spektaklyje „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. V. Sodeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Edžio pabaiga“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Edžio pabaiga“. E. Paulausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius ir Matas Sigliukas spektaklyje „Edžio pabaiga“. E. Paulausko nuotr.
Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius ir Matas Sigliukas spektaklyje „Edžio pabaiga“. E. Paulausko nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (VIII)

Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) – antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.

Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Džiugas Grinys spektaklyje „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Equus“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Carrying my father“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Carrying my father“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Breast in Peace“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Breast in Peace“. D. Putino nuotr.
Martynas Berulis ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Martynas Berulis ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Guašas“. E. Paulausko nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Scena iš vokalinio performanso „Big Pharma“. A. Gudo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (VII)

Kaip ir jaunųjų „Žuvėdrą“ Oskaro Koršunovo teatre, Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre taip pat galima laikyti manifestu. Režisierė surinko moterų kūrėjų komandą ir pasirinko #metoo judėjimo iškeltas temas. Šį spektaklį norisi lyginti su Annos Smolar „Sulėtintai“ – Kutkaitės kūrinys teatrališkesnis, suteikiantis aktorėms progą kurti tarsi iš nieko, užsiimti gryna teatro magija, patirti metamorfozes.

Gerda Čiuraitė (viršuje), Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė (viršuje), Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė, Gerda Čiuraitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė, Gerda Čiuraitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova ir Viktorija Aliukonė-Mirošnikova pjesės „Prisiekusios mergelės“ eskize. I. Juodytės nuotr.
Jelena Orlova ir Viktorija Aliukonė-Mirošnikova pjesės „Prisiekusios mergelės“ eskize. I. Juodytės nuotr.
Inga Maškarina, Viktorija Aliukonė-Mirošnikova ir Liuda Gnatenko pjesės „Prisiekusios mergelės“ eskize. I. Juodytės nuotr.
Inga Maškarina, Viktorija Aliukonė-Mirošnikova ir Liuda Gnatenko pjesės „Prisiekusios mergelės“ eskize. I. Juodytės nuotr.
Nataša Živković spektaklyje „Sūnelis“. N. Žgank nuotr.
Nataša Živković spektaklyje „Sūnelis“. N. Žgank nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Sulėtintai“. D. Putino nuotr.
Martynas Nedzinskas ir Miglė Polikevičiūtė spektaklyje „Sulėtintai“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio  „Sulėtintai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Sulėtintai“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Dėdė Vania“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (VI)

Tavo taikliai aprašytą tarpinę būseną, lydimą abejingumo ir vienatvės, kai sunku įsijausti į kūrinį, teatre pagaliau man nutraukė gegužės 15 d. Jaunimo teatre žiūrėtas Eglės Švedkauskaitės režisuotas premjerinis spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną. Seniai taip mėgavausi kūriniu: traukė ir temos, ir forma.

Viktorija Kuodytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Vainius Sodeika spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Medėja svetimšalė“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova spektaklyje „Medėja svetimšalė“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „Medėja svetimšalė“. D. Matvejevo nuotr.
Jelena Orlova ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „Medėja svetimšalė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Dienos, minutės“. M. Aleksos nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas