7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė

Aktorius negali nemeluoti

Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“

Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.

Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabus dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Rimgailė Renevytė

Romantinė baleto siela

Apie Jurgitos Droninos Žizel

Sakoma, kad be „Žizel“, kaip ir be „Gulbių ežero“, būtų sunku įsivaizduoti baleto tradiciją, galbūt todėl jų dramatiniai vaidmenys yra trokštamas kiekvienos balerinos išbandymas. Lygiai prieš savaitę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pagrindinį baleto „Žizel“ vaidmenį šoko Anglijos ir Kanados nacionalinių trupių primabalerina Jurgita Dronina. LNOBT scenoje Dronina jau yra šokusi „Žizel“ (2013 m.), taip pat „Gulbių ežere“ (2014 m.) ir „Bajaderėje“ (2015 m.). Praėjusį kartą Droninos partneris „Žizel“ buvo Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas, šįsyk Albertą įkūnijo taip pat kviestinis solistas Alejandro Virellesas, šokantis Bavarijos valstybiniame balete.

Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Žizel“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Žizel), Alejandro Virelles (Albertas). M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė

Šokantys mechanizmai

Martyno Rimeikio ir Mindaugo Urbaičio „Procesas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Pirmosiomis gruodžio dienomis įvyko bene laukiamiausia šio sezono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (o galbūt ir teatro apskritai) premjera – Martyno Rimeikio choreografinis debiutas pagal Franzo Kafkos romaną „Procesas“. Spektaklio ašimi pasirinkęs prozos kūrinį, Martynas Rimeikis kartu su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu ir libreto bendraautoriu Laurynu Katkumi sukūrė naują „Proceso“ tekstą-spektaklį, per muziką, prasminius dramaturginius akcentus, o svarbiausia – judesio raišką interpretuojantį Kafkos pasaulį.

Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė

Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

Gabrielės Tuminaitės „Fantazijus“ Vilniaus mažajame teatre

Bene prieš metus naujai duris atvėrusioje erdvėje „Kvartalas“ (buvusiame dekoracijų sandėlyje Labdarių gatvėje) buvo parodytas Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Fantazijus“ eskizas, kurio premjera šį rugsėjį Vilniaus mažasis teatras pradėjo savo naująjį sezoną. „Fantazijus“ žiūrovus pasiekė jau virtęs spektakliu, nušlifuotas, „išvalytas“ nuo nereikalingų elementų, aktorių kuriami personažai išgryninti ir paruošti gyvenimui.

Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Genijų, bepročių reikalai

Antrasis Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis

Šio sezono metu bene visų teatrinių reiškinių centre buvęs – vaidinęs ar režisavęs, būręs, dalyvavęs ar įkvėpęs bendraminčius – Paulius Markevičius pristatė dar vieną premjerą, jau antrąjį Meno ir mokslo laboratorijos spektaklį. Pirmiausia parodę jį Molėtų observatorijoje, spektaklio „Reikalai“ kūrėjai sugrįžo į sostinę. Priimant chaotiškos Pauliaus Markevičiaus režisūros sąlygas, pirmame plane atsidūrė spektaklio forma: žiūrovų ir aktorių erdvę suliejanti spektaklio įžanga, žanrų polifonija, netikėtos veiksmo (teksto) ir judesio jungtys. Žiūrovus-lankytojus sanatorijos „Vyšnių sodas“ pacientai-aktoriai pasitiko „Meno forto“ kieme, kuriame vilnietiškos premjeros dieną aktorių kuriamai atmosferai antrino „Šekspyro“ viešbutyje švenčiamų vestuvių garsai. Veikiausiai neplanuotai bendroje erdvėje atsiradę vestuvių svečiai bei muzikantai tapo spektaklio dalimi, kurią priėmę kaip žaidimo taisyklę aktoriai privertė dar labiau suklusti būsimą / esamą žiūrovą.

Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Kodėl jie kitokie

Klaipėdos jaunimo teatro gastrolės Vilniuje

Pirmąją vasaros dieną parodyti savo naują spektaklį į sostinę atvyko Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įkurdinęs „Žiurkiagalvius“ ir nustebinęs kūrybiškai brandžiu žvilgsniu. Spektaklyje pagal Natacha De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (Paulius Pinigis) ir Žefio (Donatas Želvys), brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, istorija. Žiūrovams tarsi parodomas trumpas epizodas iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jųdviejų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės nuotrupos netikėtai išsirutulioja į žmogžudystės tyrimą.

Iš pirmo žvilgsnio nejaukią, nepažinią, verčiančią atsiriboti atmosferą sukūrė pjesę papildantis Tardytojos (Laima Akstinaitė) personažas, spektaklio metu esantis salėje. Jos klausimai, sklindantys iš žiūrovų pusės, savaime suteikia publikai vaidmenį ir tam tikrą atsakomybę, paversdami ją šio tardymo liudininkais. Tad naujai (ir veikiausiai net neplanuotai) atsiradęs Tardytojos personažas išjudino ir naujomis prasmėmis papildė pasakojimą. Dramos perrašymas leido kūrėjams sutelkti žiūrovų dėmesį (galbūt dėl to, kad salėje yra veikiantysis) ir išlaikyti siužeto netikėtumą, suteikiant žiūrovui „sprendimo“ galią – nuteisti arba išteisinti. Nors apie publikai suteiktą galimybę priimti sprendimą sužinoma tik spektaklio pabaigoje, nuo pat pirmo Žefui ir Žefiui adresuoto klausimo kūrėjų užduotos taisyklės ima galioti visiems: ir personažams, ir žiūrovams.

Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Drąsiai nedrąsūs filmai

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Trumpametražiai Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentų filmai į „Kino pavasario“ konkurso programą atrinkti atsižvelgiant į istorijos atskleidimą, kino kalbos įvaldymą ir originalaus braižo formavimąsi. Konkurse dalyvavo keturi vaidybiniai, vienas animacinis ir vienas eksperimentinis dokumentinis kūrinys.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studentės Saulės Bliuvaitės vaidybinis filmas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ paveikia atšiauria, tačiau hipnotizuojančia atmosfera: triukšmas, abejingi žmonės. Naktinį Vilniaus gyvenimą režisierė paverčia niekur nevedančia kelione. Filmo stiprybe tampa forma ir, be abejo, operatoriaus Lino Žiūros darbas. Daugiausia klausimų sukėlė aktoriai – gal tokių personažų kaip orumą praradusi mergina (Justina Nemanytė) ir racionalioji jos draugė (Eglė Ancevičiūtė) ir rastume kiekviename naktiniame klube, tačiau jųdviejų santykis pernelyg plokščias, o konfliktai provokuojami dirbtinai – tai priešinasi filmo formai bei nuotaikai. Subtiliau pažvelgus į verbalinę filmo dalį ir gal net ją sumažinus, dėmesį kur kas labiau kaustytų kadrų energija ir atpažįstamas abejingumas bei tragizmas.

„Kosminis triušis“
„Kosminis triušis“
„Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“
„Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“
Rimgailė Renevytė

Kuo nusikalto žiūrovas?

Artūro Areimos spektaklis „Antikristas“ „Menų spaustuvėje“

Artūras Areima sostinės žiūrovams vos po keleto mėnesių nuo paskutinio savo spektaklio „Klamo karas“ pristatė premjerą „Antikristas“. Šįsyk Areima išties leidžia aktoriams (vaidina jo studentai) daryti viską, kad paveiktų žiūrovą: nuo parodijos iki pornografijos. Sunku pasakyti, kokios reakcijos iš publikos tikimasi – ar vaizdai turėtų šokiruoti, ar sujaudinti, ar „atverti akis“? Tačiau spektaklio veiksmą stabdo jo dinamika, o kūriniui įpusėjus ir nuogi aktorių kūnai, ir jais atliekami veiksmai praranda paveikumą.

 

„Antikriste“ režisierius vaizduoja išvirkščią visuomenę, kurioje taisyklės, naujienos, santykiai perauga į kraštutines formas. Spektaklyje veikia keturi aktoriai (Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas), kurie vaidina ne tik bepročius, politikus, žurnalistus, bet ir patys save, t.y. jaunus žmones chaotiškame šiandienos pasaulyje. Tačiau už masinės naujienų kultūros parodijos besislapstantys personažai vargiai atrodo bent kiek atpažįstami, todėl nelengva suprasti, kokia tų jaunų žmonių scenoje (o kartu ir režisieriaus) pasaulėjauta. Tiesa, kiekvienam aktoriui skirtas monologas (vienintelis jautrus spektaklio momentas) – akimirka, kada žiūrovui leista atpažinti ar net susitapatinti su neteisybę išgyvenančia siela, tačiau sentimentali foninė muzika neleidžia tuo visiškai pa(si)tikėti. Spektaklio metu žiūrovas paliekamas vienas. Kol scenoje siaučiantys aktoriai pavargs ir jam bus leista išeiti.

Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Prarasto laiko herojai

Dar kartą apie Krzysztofo Pastoro režisuotą baletą „Romeo ir Džuljeta“ LNOBT

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

 

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė

Laikas ieškoti ir laikas pamesti

Jeigu galėtum gyventi kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė. Ar kiekviena diena prilygtų ištisam gyvenimui? Kiek visa tai galėtų trukti? Ar greitai pranyktų poezija? O gal vis tik pavyktų ją išsaugoti? Filmas „Senekos diena“ savo žinute primena vaikystę, kai kiekvieną dieną, vos pramerkus akis norisi išgyventi viską, kas tik įmanoma. Netaupant įvykių ateičiai tarsi ji net nebūtina.

  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas