7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė

Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

Gabrielės Tuminaitės „Fantazijus“ Vilniaus mažajame teatre

Bene prieš metus naujai duris atvėrusioje erdvėje „Kvartalas“ (buvusiame dekoracijų sandėlyje Labdarių gatvėje) buvo parodytas Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Fantazijus“ eskizas, kurio premjera šį rugsėjį Vilniaus mažasis teatras pradėjo savo naująjį sezoną. „Fantazijus“ žiūrovus pasiekė jau virtęs spektakliu, nušlifuotas, „išvalytas“ nuo nereikalingų elementų, aktorių kuriami personažai išgryninti ir paruošti gyvenimui.

Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Nedzinskas (Fantazijus). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Fantazijus“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Genijų, bepročių reikalai

Antrasis Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis

Šio sezono metu bene visų teatrinių reiškinių centre buvęs – vaidinęs ar režisavęs, būręs, dalyvavęs ar įkvėpęs bendraminčius – Paulius Markevičius pristatė dar vieną premjerą, jau antrąjį Meno ir mokslo laboratorijos spektaklį. Pirmiausia parodę jį Molėtų observatorijoje, spektaklio „Reikalai“ kūrėjai sugrįžo į sostinę. Priimant chaotiškos Pauliaus Markevičiaus režisūros sąlygas, pirmame plane atsidūrė spektaklio forma: žiūrovų ir aktorių erdvę suliejanti spektaklio įžanga, žanrų polifonija, netikėtos veiksmo (teksto) ir judesio jungtys. Žiūrovus-lankytojus sanatorijos „Vyšnių sodas“ pacientai-aktoriai pasitiko „Meno forto“ kieme, kuriame vilnietiškos premjeros dieną aktorių kuriamai atmosferai antrino „Šekspyro“ viešbutyje švenčiamų vestuvių garsai. Veikiausiai neplanuotai bendroje erdvėje atsiradę vestuvių svečiai bei muzikantai tapo spektaklio dalimi, kurią priėmę kaip žaidimo taisyklę aktoriai privertė dar labiau suklusti būsimą / esamą žiūrovą.

Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Reikalai“. R. Davidonio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Kodėl jie kitokie

Klaipėdos jaunimo teatro gastrolės Vilniuje

Pirmąją vasaros dieną parodyti savo naują spektaklį į sostinę atvyko Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įkurdinęs „Žiurkiagalvius“ ir nustebinęs kūrybiškai brandžiu žvilgsniu. Spektaklyje pagal Natacha De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (Paulius Pinigis) ir Žefio (Donatas Želvys), brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, istorija. Žiūrovams tarsi parodomas trumpas epizodas iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jųdviejų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės nuotrupos netikėtai išsirutulioja į žmogžudystės tyrimą.

Iš pirmo žvilgsnio nejaukią, nepažinią, verčiančią atsiriboti atmosferą sukūrė pjesę papildantis Tardytojos (Laima Akstinaitė) personažas, spektaklio metu esantis salėje. Jos klausimai, sklindantys iš žiūrovų pusės, savaime suteikia publikai vaidmenį ir tam tikrą atsakomybę, paversdami ją šio tardymo liudininkais. Tad naujai (ir veikiausiai net neplanuotai) atsiradęs Tardytojos personažas išjudino ir naujomis prasmėmis papildė pasakojimą. Dramos perrašymas leido kūrėjams sutelkti žiūrovų dėmesį (galbūt dėl to, kad salėje yra veikiantysis) ir išlaikyti siužeto netikėtumą, suteikiant žiūrovui „sprendimo“ galią – nuteisti arba išteisinti. Nors apie publikai suteiktą galimybę priimti sprendimą sužinoma tik spektaklio pabaigoje, nuo pat pirmo Žefui ir Žefiui adresuoto klausimo kūrėjų užduotos taisyklės ima galioti visiems: ir personažams, ir žiūrovams.

Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žiurkiagalviai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Drąsiai nedrąsūs filmai

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Trumpametražiai Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentų filmai į „Kino pavasario“ konkurso programą atrinkti atsižvelgiant į istorijos atskleidimą, kino kalbos įvaldymą ir originalaus braižo formavimąsi. Konkurse dalyvavo keturi vaidybiniai, vienas animacinis ir vienas eksperimentinis dokumentinis kūrinys.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studentės Saulės Bliuvaitės vaidybinis filmas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ paveikia atšiauria, tačiau hipnotizuojančia atmosfera: triukšmas, abejingi žmonės. Naktinį Vilniaus gyvenimą režisierė paverčia niekur nevedančia kelione. Filmo stiprybe tampa forma ir, be abejo, operatoriaus Lino Žiūros darbas. Daugiausia klausimų sukėlė aktoriai – gal tokių personažų kaip orumą praradusi mergina (Justina Nemanytė) ir racionalioji jos draugė (Eglė Ancevičiūtė) ir rastume kiekviename naktiniame klube, tačiau jųdviejų santykis pernelyg plokščias, o konfliktai provokuojami dirbtinai – tai priešinasi filmo formai bei nuotaikai. Subtiliau pažvelgus į verbalinę filmo dalį ir gal net ją sumažinus, dėmesį kur kas labiau kaustytų kadrų energija ir atpažįstamas abejingumas bei tragizmas.

„Kosminis triušis“
„Kosminis triušis“
„Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“
„Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“
Rimgailė Renevytė

Kuo nusikalto žiūrovas?

Artūro Areimos spektaklis „Antikristas“ „Menų spaustuvėje“

Artūras Areima sostinės žiūrovams vos po keleto mėnesių nuo paskutinio savo spektaklio „Klamo karas“ pristatė premjerą „Antikristas“. Šįsyk Areima išties leidžia aktoriams (vaidina jo studentai) daryti viską, kad paveiktų žiūrovą: nuo parodijos iki pornografijos. Sunku pasakyti, kokios reakcijos iš publikos tikimasi – ar vaizdai turėtų šokiruoti, ar sujaudinti, ar „atverti akis“? Tačiau spektaklio veiksmą stabdo jo dinamika, o kūriniui įpusėjus ir nuogi aktorių kūnai, ir jais atliekami veiksmai praranda paveikumą.

 

„Antikriste“ režisierius vaizduoja išvirkščią visuomenę, kurioje taisyklės, naujienos, santykiai perauga į kraštutines formas. Spektaklyje veikia keturi aktoriai (Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas), kurie vaidina ne tik bepročius, politikus, žurnalistus, bet ir patys save, t.y. jaunus žmones chaotiškame šiandienos pasaulyje. Tačiau už masinės naujienų kultūros parodijos besislapstantys personažai vargiai atrodo bent kiek atpažįstami, todėl nelengva suprasti, kokia tų jaunų žmonių scenoje (o kartu ir režisieriaus) pasaulėjauta. Tiesa, kiekvienam aktoriui skirtas monologas (vienintelis jautrus spektaklio momentas) – akimirka, kada žiūrovui leista atpažinti ar net susitapatinti su neteisybę išgyvenančia siela, tačiau sentimentali foninė muzika neleidžia tuo visiškai pa(si)tikėti. Spektaklio metu žiūrovas paliekamas vienas. Kol scenoje siaučiantys aktoriai pavargs ir jam bus leista išeiti.

Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antikristas“ L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė

Prarasto laiko herojai

Dar kartą apie Krzysztofo Pastoro režisuotą baletą „Romeo ir Džuljeta“ LNOBT

Prieš daugiau nei dešimtmetį scenoje pasirodžiusi Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ buvo svarbus žingsnis Lietuvos teatro istorijoje. Net ir dabar, kai matome gerokai pasikeitusį, „pavargusį“ spektaklį (atnaujintas 2015 m.), sakome, jog tai drąsi klasikos interpretacija. Šį rudenį įvyko toks pat svarbus lūžis, sudrumstęs nusistovėjusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vandenis – Krzysztofo Pastoro režisuotas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džuljeta“. Nors šis pastatymas nėra naujas pasauliui (K. Pastoras jį statė Škotijos, Lenkijos ir Čikagos teatruose), Lietuvos kontekste, kuriame šiuolaikinio baleto interpretacijų nėra daug, jis itin reikšmingas.

 

Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ pirmųjų klausytojų Maskvos Didžiajame teatre buvo įvertinta kaip netinkama šokiui. Prokofjevas naujai sukūrė tragedijos pabaigą – Romeo ateina dar prieš Džuljetai išgeriant nuodus ir randa ją gyvą. Šį kompozitoriaus sprendimą labiausiai nulėmė susitelkimas į šokį. Tačiau laiminga pabaiga netenkino nei publikos, nei paties kompozitoriaus, todėl jis sugrįžo prie Shakespeare’o istorijos originalo. Stipriai išjaustas, pasižymintis savita atmosfera, nuotaikingas ir kartu kupinas tragizmo kūrinys tapo nelaimingos meilės istorijos pagrindu. Pastoro spektaklyje neišgirstame viso Prokofjevo muzikinio teksto, todėl ryškiausiu akcentu tampa „Riterių šokio“ motyvas, sustiprinantis nesibaigiančios kovos temą. Taigi, norom nenorom „Romeo ir Džuljetos“ baleto pastatyme kiekvieną sykį išvystame keliasluoksnę interpretaciją. Vasario 14 d. vakarą pagrindinius vaidmenis šoko Kipras Chlebinskas ir Neringa Česaitytė, o gruodžio 15 d. spektaklyje – Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas. Du skirtingi Romeo ir Džuljetos duetai (iš viso jų spektaklio programėlėje net penki!) pasiūlė dvi spektaklio interpretacijas.

Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ M. Aleksos nuotr.
Rimgailė Renevytė

Laikas ieškoti ir laikas pamesti

Jeigu galėtum gyventi kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė. Ar kiekviena diena prilygtų ištisam gyvenimui? Kiek visa tai galėtų trukti? Ar greitai pranyktų poezija? O gal vis tik pavyktų ją išsaugoti? Filmas „Senekos diena“ savo žinute primena vaikystę, kai kiekvieną dieną, vos pramerkus akis norisi išgyventi viską, kas tik įmanoma. Netaupant įvykių ateičiai tarsi ji net nebūtina.

Rimgailė Renevytė

Jaunimo teatro jaunimas

Vido Bareikio režisuotas „Pasirinkimas“

Atėjęs į teatrą tarsi savanoriškai pasiduodi melui. Lauki pažadėtos apgaulės, net nesusimąstydamas, kad tai bus netikra. Bet kartu vis dėlto žinai, jog tai melas. Ir kaip tau pavyksta išgyventi netikrą tikrovę? O kas, jeigu ši apgaulė suardoma. Jeigu žiūri į melą, kuriame įsipina tiesa. Ar tai vis dar teatras? O galbūt tu jau nebesi žiūrovas? Gal tave jau apgavo ir jokios kitos apgaulės čia nebus?

 

„Pasirinkimo“ premjera Jaunimo teatre savo žiūrovus išties apgauna, o melas ir tiesa tampa lygiaverte priemone kuriant spektaklį. Šio spektaklio turinį būsimieji aktoriai kuria patys – iš savo asmeniškų istorijų ir skaudžių patirčių, o režisierius aktoriams nubrėžia spektaklio taisykles: balansuoti tarp tikra ir netikra. Įdomu, kad aktoriai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis, bet apgaulė visgi įvyksta, tik kiek kitaip, nei mums įprasta. Pirmąsias spektaklio istorijas užbaigia dokumentinė vaizdo medžiaga, užfiksuota kūrybinėje „Pasirinkimo“ stovykloje, todėl tai sukuria autentiškumo įspūdį. Kita vertus, tuo pat metu spektaklio fiktyvumą išduoda Vidą Bareikį įkūnijantis Jaunimo teatro aktorius Sergejus Ivanovas. Tarsi norėtųsi kurso vadovą ir spektaklio režisierių scenoje matyti nuo pradžių, tačiau tai būtų tik bandymas dar labiau save apgauti tikrumo iliuzija. Šią apgaulę spektaklyje sustiprina Mindaugas Nastaravičius, tikroms aktorių istorijoms pritaikydamas gudrias dramaturgines taisykles. Vystantis veiksmui daugėja ir paties teatro: dokumentiškumas pereina į teatrališkumą, o asmeniškos istorijos virsta vaidmenimis.

Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasirinkimas“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė

Ar tai teatro reikalas?

Pauliaus Markevičiaus režisuoti „Dalykai“

Paulius Markevičius išbando skirtingas teatro sritis: performatyvumą spektaklyje „Dvi su puse“, dramos žanrą spektaklyje „Kuprelis“ ir štai dabar – kvantine fizika paremtą teatrinį eksperimentą „Dalykai“. Sunku pasakyti, ar „Dalykai“ telpa į spektaklio formą ir kiek jame išnaudojamos paties teatro siūlomos priemonės, tačiau jungdami meną su mokslu kūrėjai kalba per įvairias meno formas. Kadangi šis teatrinis vyksmas rodomas „Meno forte“, norisi paisyti šios erdvės sąlygų ir analizuoti spektaklį kaip tam tikrą teatro reiškinį.

Spektaklio įžangoje į sceną, prasibrovęs pro žiūrovus, įeina Paulius Markevičius. Nuo pat pirmos akimirkos, kai aktorius (šiuo atveju ir režisierius) pasirodo scenoje, ją užpildo energija. Dedasi keisti dalykai. Ekspresyvus tekstas, judesys, nestabili, įmagnetinta nuotaika kuria atmosferą, nuo kurios sunku atsiplėšti. Aktoriui pasitraukus į žiūrovų erdvę, o scenoje funkcionuojant tik jo balsui, ypač ryški atmosfera ima blėsti. Kodėl?

„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
„Dalykai“. R. Davidonio nuotr.
Rimgailė Renevytė

Dabar viskas gerai?

Pirmoji naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera – „Bestuburiada“

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo jaunosios kartos režisierės Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Bestuburiada“, pastatytu pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę. Kūrinio pavadinimas, tiesiogiai nurodantis į „olimpiadą“, jau savaime reiškiančią konkurenciją, šiuo atveju, be jokios abejonės, tinka. Kolegų varžybos dėl paaukštinimo tampa vienas kito pažeminimo ir išjuokimo maratonu. Režisierė iš absurdo, grotesko ir tragedijos detalių sukūrė sudėtingą parodijos žanrą. Santūriai, ritmiškai sukonstruotos scenos keičia viena kitą tarsi situacijų komedijoje. Akivaizdu, kad tai galima padaryti be banalių, vulgarių ir visiems žinomų triukų.

Aktoriai žiūrovus pasitinka scenoje. Užsiėmę savo mintimis į besirenkančią publiką jie beveik nereaguoja. Tarsi niekas neslepia, kad tai spektaklis, bet to ir nesako. Scenos erdvė atvira, siurrealistiška scenografija įrėminta ryškiomis ar sapniškai žaliomis detalėmis (dailininkė Berta Bocullaitė). Pamažu įsivyrauja jauki prietema, kurioje vis didėjančios įtampos ir laukimo ///spragsėjime (kompozitorius Andrius Šiūrys) pirmasis neištveria Hofšmitas (Šarūnas Zenkevičius) – tarsi išniręs iš vandens jis ima garsiai kartoti savo veiksmų eigą, laukdamas susitikimo su darbo vadovu. Ritmiškai į šį laukimą įsilieja visi scenoje esantys kolegos. Antroji balsu pratrūksta Šmit (Jovita Jankelaitytė), – jos bandymas kolegiškai nusijuokti iš būsimo „boso“ pokšto netrukus virsta isterijos priepuoliu. Su dramaturgija režisierė elgiasi laisvai – keičia personažus, dialogus ir konfliktus, scenų išdėstymą – akivaizdu, kad pati žino, ką nori matyti scenoje.

Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
Nuotraukos: „Bestuburiada“. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas