7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XVII)

Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Paulina Taujanskaitė, Neringa Varnelytė, Aleksas Kazanavičius ir Martynas Berulis spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Martynas Berulis ir Aleksas Kazanavičius spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Aleksas Kazanavičius, Martynas Berulis ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Sūnus“. L. Vansevičienės nuotr.
Nomeda Bėčiūtė, Inga Jarkova-Bučienė ir Josifas Baliukevičius spektaklyje „Patina“. S. Jankausko nuotr.
Nomeda Bėčiūtė, Inga Jarkova-Bučienė ir Josifas Baliukevičius spektaklyje „Patina“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Mama“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Mama“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas ir Saulius Bareikis spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas ir Saulius Bareikis spektaklyje „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XVI)

Metams baigiantis daugelis kritikų savo metų teatro geriausiuose paminėjo Milo Rau spektaklį „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. Vien tai, kad „Sirenoms“ pavyko prisikviesti Rau į Lietuvą, yra didžiulis pasiekimas visai teatro bendruomenei. Tačiau galvodama apie šį spektaklį žinau, kad jis man paliko daugiau klausimų nei emocijų. Galbūt dokumentinis teatras ir turi žadinti mintis, o ne jausmus, nes dokumentinio spektaklio forma tam tikra prasme tampa ir jo turiniu. Tokiu atveju dokumentika teatre yra ne pretekstas kalbėti tam tikra tema, o priešingai – pati kalbėjimo prasmė. Kai forma dominuoja, o turinys, įprastu atveju turintis kurti formą, lieka tik žodžiais, spektaklis nepasiekia tos apibendrintos prasmės, kuri net ir svetimą ar itin lokalaus turinio kūrinį priverčia išgirsti kalbant asmenišku ir kiekvienam žiūrovui artimu balsu.

Scena iš spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatro atminimo akmenys“. M. Vorobjovaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Teatro atminimo akmenys“. M. Vorobjovaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Silvia Calderoni spektaklyje „MDLSX“. D. Matvejevo nuotr.
Silvia Calderoni spektaklyje „MDLSX“. D. Matvejevo nuotr.
„Vieno garso istorija II“. L. Vansevičienės nuotr.
„Vieno garso istorija II“. L. Vansevičienės nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XV)

Ruduo prasidėjo lengvais spektakliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jo Strømgreno „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) yra labiau „vienkartinis kūrinys“, palyginti su jo „Durimis“ (LNDT, 2018). „Ruletės“ prasmės tiesmukesnės nei poetiškųjų „Durų“, kuriose abstrakčių, prasmes išplečiančių choreografijos elementų buvo daugiau, kaip ir tavo apibūdinamo jausmo, kad kūrinyje „slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma“. Nors „Ruletė“, palyginti su „Durimis“, stokoja gylio, nesakau, kad nenorėčiau jos pasižiūrėti dar kartą.

Scena iš spektaklio „Ruletė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Ruletė“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas ir Rytis Saladžius spektaklyje „Ruletė“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas ir Rytis Saladžius spektaklyje „Ruletė“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Ruletė“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Ruletė“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius spektaklyje „Durys“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius spektaklyje „Durys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Durys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Durys“. D. Matvejevo nuotr.
Camille Paycha ir Aline Breucker spektaklyje „Portretai“. D. Ališausko nuotr.
Camille Paycha ir Aline Breucker spektaklyje „Portretai“. D. Ališausko nuotr.
Aline Breucker ir Sanderis De Cuyperis spektaklyje „Portretai“. D. Ališausko nuotr.
Aline Breucker ir Sanderis De Cuyperis spektaklyje „Portretai“. D. Ališausko nuotr.
Dmitrijus Denisiukas, Igoris Abramovičius ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. D. Matvejevo nuotr.
Dmitrijus Denisiukas, Igoris Abramovičius ir Valentinas Novopolskis spektaklyje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XIV)

Hovardas Rorkas. Man taip knietėjo parašyti šį vardą. Kad jis išreiškia tai, ko trokštu, supratau ne prieš devynerius metus per „Sirenas“ žiūrėdama režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“ (tada jo dar nesuvokiau ir jis man pasirodė per daug besiremiantis brangiais, išoriškai efektingais triukais), o dabar perskaičiusi Aynos Rand romaną „Šaltinis“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), pagal kurį jis buvo pastatytas. Norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Galvoju ne apie romano inscenizacijos teatre galimybes, o apie menininką, žiūrovą ir kritiką.

Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Nebuvimo estetika“ viršelyje panaudota W. Bergmanno nuotr.
Knygos „Nebuvimo estetika“ viršelyje panaudota W. Bergmanno nuotr.
Knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Knygos „Tiesos vertikalė. Knyga apie Vytautą Anužį“ viršelyje panaudota D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XIII)

Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.

Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis ir Joris Zaliauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis ir Joris Zaliauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Donatas Kalkauskas, Marius Cemnickas ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Donatas Kalkauskas, Marius Cemnickas ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Jona“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Scena iš spektaklio „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Matas Sigliukas spektaklyje „Dulkės“. M. Kundroto nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“. D. Matvejevo nuotr.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XII)

Atsispiriu nuo tavo laiško žodžių, kad „teatras vis dar gali būti ta vieta, kurioje gali būti pažeidžiamas“. Manau, toks yra Árpádo Schillingo teatras ir jo žmogus. „Barbaruose“ Valentino Masalskio Teisėjas, senstantis tarnautojas, yra maksimaliai nuoširdus, atviras ir pažeidžiamas, pripažindamas savo geismą, ramybės troškimą, klaidas, teisingumo sampratą, ir tai nuginkluoja. Pagaliau Jaunimo teatre gera literatūra ir teatras susijungė į šiandien itin aktualų spektaklį, parodantį nepriklausomo ir ramaus gyvenimo už istorinių įvykių ribų neįmanomybę ir tiksliai sudėliojantį akcentus, kas yra kaltas.

Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Žygimantė Elena Jakštaitė, Aistė Zabotkaitė ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Meškauskas ir Julius Žalakevičius spektaklyje „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
„Puikus naujas kūnas“. M. Aleksos nuotr.
„Puikus naujas kūnas“. M. Aleksos nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė, Rimgailė Renevytė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (XI)

Tavo klausimai apie kritiką rodo, kaip ji tau rūpi ir kokia yra svarbi. Atmintyje iškyla žodžiai kinotyrininkės, sudariusios sudėtingą knygą-žodyną, kai jos paklausė, kaip tam ryžosi ir ar išties to reikėjo: „Negalvojau – dariau. Jei būčiau pagalvojusi, nebūčiau padariusi.“ Manau, su kritika kartais būna tas pats – yra daugybė priežasčių jos nerašyti, bet atsiriboju nuo abejonių, nes noriu tai daryti, o šios profesijos atstovų ir taip nedaug. Gal kartais, kai apleidžia jėgos, reikia tiesiog valingai eiti, nors kelyje pasitaiko ir jokių spektaklių, ir tokių didžioji dalis, – istorijoje bei atmintyje išlieka tik geriausi, o tikrovėje vyrauja vidutiniai darbai, kaip ir visur kitur?

Dainius Gavenonis ir Gerda Čiuraitė spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Gerda Čiuraitė spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas spektaklyje „Amokas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rokas Petrauskas spektaklyje „Amokas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė, Vainius Sodeika, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė, Vainius Sodeika, Gediminas Rimeika ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Girti“. D. Matvejevo nuotr.
Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Scena iš spektaklio „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Scena iš spektaklio „Laisvė“. E. Visocko nuotr.
Rimgailė Renevytė

Pernelyg švelnus abejingumas

Pastarojo meto Lietuvos teatras

„Kai permąstau šią istoriją, pykstu – bent jau tuomet, kai turiu pakankamai jėgų pykti. <...> Šią istoriją parašė lavonas, ne rašytojas. Žinom: kaip jis kentėjo nuo saulės ir besiliejančių spalvų, ir dėl to, kad apie nieką neturėjo nuomonės, gal tik apie saulę, jūrą ir senovės akmenis.“ Taip savo istoriją pradeda Kamelio Daoudo knygos „Merso. Naujas tyrimas“ pasakotojas. Tiksliau, jis pradeda ne savo, o Albert’o Camus „Svetimo“ istoriją, tačiau papasakoja ją iš savo, t.y. nušauto arabo brolio, perspektyvos.

 Sigitos Ivaškaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Sigitos Ivaškaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Iš mūsų vaidybų

Laiškai apie teatrą (X)

Tavo vertingų įžvalgų apie dramaturgiją kontekste dar labiau nuvilia spektaklis „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, VMT). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė kartu su kūrybine grupe kūrė pjesę remdamasi įvairiomis su pažinčių programėle „Tinder“ susijusiomis istorijomis. Mane nustebino, kokie stereotipiniai personažai veikia pjesėje. Galėtum pamanyti, kad tinderiu naudojasi tik „marozai“, „fyfos“, „krikščionys moksliukai“ ir „provincijos mokytojos“, o kur intelektualai, LGBT+ bendruomenės nariai, vyresni asmenys ir kt.?

Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Mantas Zemleckas spektaklyje „Dorianas“. L. Jansch nuotr.
Šarūnas Januškevičius ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Šarūnas Januškevičius ir Greta Šepliakovaitė spektaklyje „Tinder Dates“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „(A)pollonia“. S. Okołowicz („Nowy Teatr“) nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“. D. Matvejevo nuotr.
Donatas Želvys ir Aurelijus Pocius „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Želvys ir Aurelijus Pocius „Erinijos“. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Ein Elefant“. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Ein Elefant“. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas