Į parodą įžengiu kaip į nebylų skirtingų laikmečių ir kultūrų labirintą. Architektūra čia susipynusi su tekstile, o į namų konceptą žvelgiama ne tiek kaip į geografinę vietą, kiek į emocijų ir išgyvenimų pripildytą erdvę. Tai pati korėjiečio menininko Do Ho Suh (g. 1962) kūrybos šerdis. Tiksliai skenuodamas erdves, kuriose gyveno ir tebegyvena, ir skrupulingai jas replikuodamas skirtingose medijose, menininkas atveria duris į itin asmenišką savo migracijos istoriją ir nepaliaujamą norą dokumentuoti po visą pasaulį išsibarsčiusių namų užuominas.
Do Ho Suh, „Nest/s“. 2024 m. Jeon Taeg Su nuotr.Do Ho Suh, „Perfect Home: London, Horsham, New York, Berlin, Providence, Seoul“. 2024 m. Jeon Taeg Su nuotr.Do Ho Suh, „Perfect Home: London, Horsham, New York, Berlin, Providence, Seoul“, kūrinio fragmentas. 2024 m. Jeon Taeg Su nuotr.Do Ho Suh, „My Homes“. 2010 m.Do Ho Suh, „Rubbing/Loving: Company Housing of Gwangju Theater“. 2012 m. Prudence Cuming Associates nuotr.Do Ho Suh, „Robin Hood Gardens, Woolmore Street, London E14 0HG“. 2018 m.Do Ho Suh, „Perfect Home: London, Horsham, New York, Berlin, Providence, Seoul“. 2024 m. „The Genesis Exhibition: Do Ho Suh: Walk the House“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Monaghan, „Tate Modern“ nuotr.Do Ho Suh, „Perfect Home: London, Horsham, New York, Berlin, Providence, Seoul“. 2024 m. „The Genesis Exhibition: Do Ho Suh: Walk the House“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Monaghan, „Tate Modern“ nuotr.
Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą.
Indų menininkės Arpitos Singh (g. 1937) kūryba man tapo netikėtu praeitų metų atradimu, kai jos drobes išvydau grupinėje Barbikano parodoje „The Imaginary Institution of India“. Singh tapyba išsiskyrė gana iliustratyviu stiliumi ir netikėtomis kompozicijomis, vienoje plokštumoje komponuojant iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių daiktų, veidų ir Šagalo skraiduolius primenančių figūrų koliažus su į banginio ir paukščio hibridą panėšėjančiais storais lėktuvais.
Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „Remembering“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Underhill nuotr.Arpita Singh, „My Lollipop City: Gemini Rising“. 2005 m.
Pompastiški kostiumai, provokuojantys performansai, klubas „Taboo“ ir Luciano Freudo portretai – „Tate Modern“ pirmą kartą surengė tokios skalės australų menininko Leigh Bowery (1961–1994) retrospektyvinę parodą. „Ši paroda galėtų vadintis Bowery ir draugai“, – per spaudos konferenciją sakė „Tate Modern“ direktorė Karin Hindsbo. Matomumas, išskirtinumas, vakarėliai ir buvimas scenoje ar gatvėje, nes, Bowery žodžiais, jam didelio skirtumo tarp jų nėra, – tai buvo jo kūrybos pagrindas.
„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.„Leigh Bowery!“, parodos fragmentas. 2025 m. L. A. Fernandes nuotr.
Temzė slėpininga upė. Drumzlini žemutinės upės vandenys savose įsčiose gramzdina paslaptingą miesto istoriją. Ši užliūliuoja, bangų simfonijoje bene užhipnotizuoja praeivius, gyventojus, miesto svečius. Temzė – gūdi upė. Galinga ir negailestinga potvyniui artėjant, kai keičiasi upės tėkmė, kai įnešamos naujos jūros druska dvelkiančios srovės, ji užriaumoja it į visas puses besitaršantis laukinis žvėris. Bangos mušasi viena į kitą nesusitardamos, kurion pusėn tekėti. Toks šėlsmo šokis, gausmas trunka vos keletą valandų ir, sutekėjus Šiaurės jūros sūrymams, Temzė nurimsta.
Į brolių Holderių parodą Victoria Miro galerijoje mane paviliojo viename iš elektroninių naujienlaiškių pamatytas Geoffrey Holderio darbas „Mauduoliai II“. Ant vandens paviršiaus žydrų raibulių fone plūduriuoja tamsaus šokolado spalvos kūnas: užmerktos akys, vos vos pravertos lūpos, rankos atmestos atgal, delnai panardinti po vandeniu. Fone dar dviejų mauduolių, o gal ir tos pačios figūros atspindžiai. Tamsus nuogas kūnas romiai ilsisi sūriame popieriaus mėlyje. Kūrinys visų pirma akis pavilioja spalvų ryškumu, tuomet pakeri tobulu vasaros, laisvės, ramybės, sulėtėjusio laiko įkūnijimu ir galiausiai nuginkluoja, įtikina detalėmis. Geoffrey Holderis popieriuje palieka ekspresyvius pieštukų štrichus, kurie pasimato tik priėjus arčiau ir figūrai bei vandeniui įpučia gyvybės.
Po apsilankymo „Serpentine“ galerijoje, kur eksponuojama Barbaros Kruger (g. 1945) paroda „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“, mano draugas man sako: „...bet juk čia ne menas, tai greičiau antropologinis ar socialinis tyrimas.“
1. Barbara Kruger, „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“ (Thinking of You. I Mean Me. I Mean You), parodos vaizdas, „Serpentine South“. 2024 m. vasario 1–kovo 17 d. George Darrell nuotr.1. Barbara Kruger, „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“ (Thinking of You. I Mean Me. I Mean You), parodos vaizdas, „Serpentine South“. 2024 m. vasario 1–kovo 17 d. George Darrell nuotr.1. Barbara Kruger, „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“ (Thinking of You. I Mean Me. I Mean You), parodos vaizdas, „Serpentine South“. 2024 m. vasario 1–kovo 17 d. George Darrell nuotr.4. Barbara Kruger, „Be pavadinimo (Prisimink mane)“ (Untitled (Remember me)), vieno kanalo videofilmas LED panelyje, garsas, 23 sek., kadrai iš filmo, 350.1 × 250.1 cm. 1988/2020 m. Maloniai sutikus menininkei ir „Sprüth Magers“5. Barbara Kruger, „Be pavadinimo (be komentarų)“ (Untitled (No Comment)), trijų kanalų videoinstaliacija, spalva, garsas 9 min. 25 sek., parodos vaizdas. 2020 m. Parodoje Barbara Kruger: Thinking of You. I Mean Me. I Mean You. Čikagos meno institutas (The Art Institute of Chicago – AIC), Čikaga, 2021 m. rugsėjo 19–2022 m. sausio 24 d. Maloniai sutikus menininkei ir „Sprüth Magers“. Čikagos meno instituto nuotr.6. Barbara Kruger, „Be pavadinimo (Artforum)“ (Untitled (Artforum)), dviejų kanalų videoinstaliacija, 4 min. 42 sek., parodos vaizdas. 2016/2020 m. Parodoje Barbara Kruger: Thinking of You. I Mean Me. I Mean You. Čikagos meno institutas (The Art Institute of Chicago – AIC), Čikaga, 2021 m. rugsėjo 19–2022 m. sausio 24 d. Maloniai sutikus menininkei ir „Sprüth Magers“. Čikagos meno instituto nuotr.7. Barbara Kruger, „Be pavadinimo (be komentarų)“ (Untitled (No Comment), trijų kanalų videoinstaliacija, spalva, garsas 9 min. 25 sek., parodos vaizdas. 2020 m. Parodoje Barbara Kruger: Thinking of You. I Mean Me. I Mean You. Čikagos meno institutas (The Art Institute of Chicago – AIC), Čikaga, 2021 m. rugsėjo 19–2022 m. sausio 24 d. Maloniai sutikus menininkei ir „Sprüth Magers“. Čikagos meno instituto nuotr.8. Barbara Kruger, „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“ (Thinking of You. I Mean Me. I Mean You), parodos vaizdas, „Serpentine South“. 2024 m. vasario 1–kovo 17 d. George Darrell nuotr.
Skubėjimo, lėkimo, nerimasties pripildytame pasaulyje su didžiule XIX amžiaus kamera nusileidžia japonų menininkas, filosofas Hiroshi Sugimoto (g. 1948), it tikras keliautojas laiku. Klasikinės fotografijos principai menininkui tampa pagrindu išreikšti konceptualioms vizijoms, nuo kurių ir prasideda jo kūrinių kelias. Sugimoto save vadina paskutiniu nespalvotos, tradicinės fotografijos meistru. „Mano kamera veikia kaip laiko mašina“, – teigia menininkas, o jo žodžiai tampa ir parodos pavadinimu.
Eidama pro Karališkąją dailės akademiją Londone, atsitiktinai išgirstu dviejų jaunų vaikinų pokalbio nuotrupas. „Ar čia tik ne ta paroda su daug nuogų žmonių?“ – vienas, pirštu besdamas į didžiulį plevėsuojantį plakatą su Marinos Abramović veidu, atvirai teiraujasi kito. Kokia puiki tai parodos iliustracija, o ir po atidarymo spaudoje pažirusiuose straipsniuose, regis, nuogybės akademijoje keliamos į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nesutinkama neigiamai, visi gerbia aukštą menininkės statusą turinčią Abramović, bet ar visuomenė gebės priimti, suprasti ir pamatyti daugiau nei nuogumą?
Švedė Hilma af Klint (1862–1944) ir olandas Pietas Mondrianas (1872–1944) niekuomet nedirbo kartu. Niekuomet nebuvo susitikę, nesikeitė korespondencija. Niekuomet, savo gyvenamuoju laikotarpiu, kartu neeksponavo kūrybos. Nors abiejų darbuose, kaip naująja paroda „Gyvenimo formos“ įrodė „Tate Modern“ galerija, ir būta bendrų taškų, tokių prieštaringų menininkų eksponavimas, regis, laužtas iš piršto. Tarsi galerija būtų rengusi dvi parodas, bet pristigusi vietos jas sujungė. Kuo ilgiau galvoju apie parodą, mintyse bėgant begalei klausimų – kaip, kodėl, kam ar veiks? – tuo labiau esu intriguojama ir nekantrauju ją pamatyti. Gal toks ir sumanymas – provokuoti apsilankyti, išlikti aktualiems ir paskatinti į meną žvelgti kitokiu kampu.
