Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ lietuviškos premjeros
Nuo 2005 metų rengiamas Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ (prieš tai buvęs „Naujojo cirko savaitgalis“) šiemet ir vėl sugrįžo į „Menų spaustuvę“. „Helium“, jau seniai įsitvirtinęs kaip pagrindinis šiuolaikinio cirko meną Lietuvoje (Vilniuje) pristatantis festivalis, tik pastaraisiais metais šia atsakomybe pradėjo dalintis su „Cirkuliacija“, aprėpiančia ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius. Šiemet „Helium“ programą pradėjo dvi lietuvių premjeros: kompanijos „Taigi cirkas“ kūrinys „Saucisson“ ir „Teatrono“ bei „Kanta Company“ darbas „Grimmasos“.








Estų „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ festivalyje „TheATRIUM“
Tikrai ne kartą gedėjome, kad savaitgalis toks trumpas. Štai po ilgos darbo savaitės džiaugiamės pasitikę subtiliai būsimu poilsiu kvepiantį penktadienį, pradedame atsipalaiduoti šeštadienį, beveik palaimingai pamirštame rūpesčius sekmadienį, ir jau, žiūrėk, išgirstame pirmadieninį žadintuvą, skubinantį atgal prie darbų. Estijos „Von Krahl“ teatro aktoriai ir spektaklio „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ autoriai (Kristina Preimann, Kristel Zimmer, Edgar Vunš, Markus Auling, Herman Pihlak, Karl Birnbaum) kviečia į pasaulį, kuriame, kaip ir nurodo pavadinimas, sekmadienis yra amžinas.








Zagrebe kurto Antano Obcarsko spektaklio gastrolės Vilniuje
Nors ir yra bandančių kurti kitaip, teatras vis dar sunkiai atsiejamas nuo galios struktūrų. Režisierius ar choreografas dažniausiai būna grupės vadas, duodantis nurodymus, kreipiantis kūrinį savo norima linkme. Tai procesas, kuriame lengvai gali nublankti ribos: kas yra sudrausminimas, o kas smurtas, kas yra pastaba, o kas įžeidinėjimas, kas prisilietimas, o kas – priekabiavimas? 2017 m. išsprogusio „#MeToo“ judėjimo, demaskuojančio seksualinius priekabiautojus, akyje akimirksniu atsirado teatro, šokio ir kino industrijos žmonės, taip tarsi patvirtinant, kad ši aplinka – ypač palanki naudoti savo turimą galią prieš kitus.








Eglės Vertelytės spektaklio „Šok, Edita, šok“ gastrolės Vilniuje
Paauglystė yra keistas laikas. Pasaulis kaip niekad jautrus, norisi visko, visaip ir visada, o pinigų neturi. Norisi to naujo stiliovo švarko, norisi, kad vaikinas iš paralelinės klasės pagaliau atkreiptų į tave dėmesį, norisi, kad tėvai juodai neužknistų, norisi savos chebros, gero vakarėlio ir bent stipraus septyneto iš matkės kontrolinio. Galiausiai norisi suvokti, kas pats iš tiesų esi ir kur tavo vieta šiame pasaulyje.








Lukiškių kalėjime – Pauliaus Markevičiaus spektaklis „Kolonija. Antika“
Antika – neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Antikinės pjesės dramaturgijai suteikė pamatines žmonių tarpusavio santykių istorijas, apdainavo mitus ir iki šių dienų inspiruoja daugybę literatūros kūrinių. Drąsioji Antigonė, prakeiktasis Edipas, kerštingoji Medėja – istorijos, kurios iki šiandien kalba apie žmogų.








Augusto Gornatkevičiaus miuziklas „Hedwig and the angry inch“
Teatras – dramatiškų išgyvenimų vieta. Jame žmonės pykstasi, taikosi, patiria didžiulius gyvenimo pokyčius. Nuo teatro ištakų jo paskirtis beveik nesikeičia – vesti žmogų į katarsį, į apsivalymą, sceną verčiant gyvenimo veidrodžiu.








Manto Jančiausko spektaklis „Toli toli“
Teatras – savitos mistikos gaubiama vieta. Dažnas esame girdėjęs pasakojimų apie aktorių prietarus prieš spektaklį, užkeiktas pjeses ir įvairiausius scenos ritualus. Ne veltui net ir šiandien aktorių pasakojimai apie amatą domina skaitytojus, o ekskursijos į teatro užkulisius greitai iššluojamos. Režisierius Mantas Jančiauskas į šio mistinio žvėries nasrus neria dar giliau, Vilniaus senojo teatro erdvėms sukūręs spektaklį „Toli toli“.








Performatyvi kelionė „Taxi Vilnius“
Vilnius iš esmės poetiškas miestas. Ar tai būtų siaurų gatvelių jaukumas, ar žymių šį miestą apdainavusių poetų eilės – Vilnius ir poezija dera kaip rudenėjantis oras ir puodelis arbatos. Miestui legenda ir savitas identitetas ypač svarbu, tačiau neretai ir ydinga – norint išlaikyti tradicijas, kažkas nuolat turi likti už borto.

Linos Lapelytės spektaklio „Kosminiai namai“ premjera
Visatos paslaptis žmogui vis dar nepažini. Žinome, kad visata plečiasi, tačiau nežinome, į ką. Žinome, kad visatoje judame, tačiau nežinome, kur. Nežinome, ar kosmose yra kitų tokių kaip mes, ar esame visiškai vieni, ir abi šios teorijos lygiai taip pat gąsdina.






Festivalio „Sirenos“ klube – Queer pop-up programa
Būti queer gali reikšti daug dalykų. Populiariausia žodžio reikšme – būti LGBTQ+ bendruomenės dalimi arba nežinoti (ar nė nenorėti žinoti), kur joje yra tiksli tavo vieta. Tačiau taip pat tai reiškia iškristi iš normatyvaus suvokimo. Žvelgiant į šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją vitriną, queer temą atliepė tiek estetika, tiek didžiųjų klausimų kėlimas ir laužymas, tiek aktyvistinis tonas.





