Autorius: Aistė Šivytė
Aistė Šivytė
Aktorius ieško PRAsmės
„Atviro rato“ spektaklis „PRAeis“
Prieš septyniolika metų, tik ką įkūrus teatrą „Atviras ratas“, jaunas aktorius Justas Tertelis pristatė monospektaklį pagal savo dramaturginį debiutą „Vienaveiksmė monopjesė PRAdedančiam aktoriui“ . Pjesė, narstanti jauno aktoriaus pirmuosius kartus ir nerimą, buvo ne kartą pasičiupta kitų pradedančiųjų egzaminų darbams ar stojimams į vaidybos studijas. Nuo šios vienaveiksmės pjesės debiuto praėjo beveik dvidešimt metų ir dabar jos autorius yra ne tik aktorius, bet ir dramaturgas, režisierius bei „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, o naujas spektaklis „PRAeis“ (2023) skirtas vidutinio amžiaus aktoriui ir žiūrovui nuo trisdešimt trejų metų.
Aistė Šivytė
Tropinės žuvelės, stovintis vanduo
„Atviro rato“ spektaklis „Akvariumas“
Akvariumas – bet kokio dydžio vivariumas, turintis bent vieną permatomą sieną. Jame laikomi ir eksponuojami įvairūs vandens augalai bei gyvūnai.
Aistė Šivytė
Vilties žmogus
„Mount Average“ festivalyje „Sirenos“
2015 m. po ilgų diskusijų ir abejonių Vilniuje nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos sovietinės skulptūros. Keturios skulptūros, vaizduojančios ideologinius motyvus – „darbo liaudies“ ir raudonosios armijos kareivių poras, pačiame miesto centre išstovėjo net dvidešimt ketverius metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Aistė Šivytė
Kava ir kokainas
„Ruletė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Ruletė“ su minia lėtai slinkdama iš salės nugirdau, kaip vienas vaikinas kitam pasakė: „Jei būčiau kritikas ir turėčiau apie šitą spektaklį rašyti recenziją – nusišaučiau.“ Malonu, kad retkarčiais kritiko figūra iškyla ir žiūrovo mintyse. Vis dėlto jei skaitote šią recenziją, hipotetinis kritikas arba pasijuto ambicingas, arba necharakteringai panoro gyventi.
Aistė Šivytė
Mokslinis tyrimas ir paskendusi žinutė
Du festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektakliai
Katalonų šokėjos Ainos Alegre spektaklis „Fandango & Other Cadences – Study 4“ – tarsi mokslinis tyrimas, tik čia nereikia vartyti A4 formato segtuvo, laužyti galvos, bandant suprasti formalius autoriaus išvedžiojimus, negirdėtas sąvokas, plėtojamas teorijas, nes šviesioje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje du šokėjai šį tyrimą atlieka gyvai ir įtraukiai. Alegre nagrinėjimo objektas – tradicinis baskų, gyvenančių Ispanijos ir Prancūzijos pasienyje, šokis. Kartu su buvusiu baskų šokių šokėju Yannicku Hugronu ji atlieka tradicinio šokio žingsnelius, kurie po daugelio metų patirties yra amžiams įrašyti į šokėjo kūną. Iš viso šokio konteksto ištraukti judesiai prikausto dėmesį, jų pasikartojimas kuria savitą ritmą, o kartu pateikia užuominas apie šių šokių profilį, dominuojančias jų savybes – jėgą, ištvermę, bet kartu ir gracingumą.
Aistė Šivytė
Žmogus (ir) mašina
„Nejaukos slėnis“ ir „Cyber Elf“ festivalyje „Sirenos“
Žmogaus ir kompiuterio ryšys darosi vis glaudesnis. Jis neišvengiamai tampa vis svarbesniu tarpininku socializuojantis, pramogaujant, dirbant. Didelę dalį karantino praleidome virtualioje erdvėje – nuotoliu dalyvaudami paskaitose, susirinkimuose, netgi šventėse ir spektakliuose. Mūsų kasdienybėje technologijos veikia kaip savitas kūno tęsinys. Tad ir šiemet festivaliui „Sirenos“ pasirinkus kūno temą, dažnas spektaklis apie ją kalbėjo būtent per sąveiką su technologijomis.
Aistė Šivytė
Audra saulėkaitoj užsnūdusiajam
„Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
2018 m. Lietuvoje prasiveržęs #metoo judėjimas dabar jau senokai nutilęs. Aukas išklausėme, agresorius nuteisėme, sistemą sutvarkėme? Vargu. Įvyko tai, kas įvyksta su dauguma judėjimų: minia išnaudojo savo pyktį, nuoskaudas, nepasitenkinimą, pakeliui, jei pasisekė, ką nors pakeitė ir, nebegalėdama gyventi nuolatinio protesto sąlygomis, nurimo. Lyg uždarius sujauktų drabužių pilnos spintos duris, susikūrė miražas, kad aplink atsirado šiek tiek daugiau tvarkos.
Aistė Šivytė
Žiūrovai, pelikano vaikai
Nauberto Jasinsko spektaklis Oskaro Koršunovo teatre
Visad sunku eiti žiūrėti spektaklio, mačius jo eskizą. Jei eskizas geras (o juo labiau – išties pagavus ir įsimintinas), galutinis spektaklio variantas grasina būti nuėjęs per toli tobulumo ir pabaigtumo link. Ne per seniausiai taip nutiko su Antano Obcarsko „Boksu“ – trenerių aprangą pakeitė net iki šlepečių derantys à la treninginiai kostiumai, o projekcijas, eskize atspindėjusias fanatišką, kone religinį norą būti kovotoju, nurungė egzotiški vaizdai iš „dvasinių“ kelionių po Meksiką bei užkulisiniai vyksmai dailiame, toli gražu ne bokso salei giminingame persirengimo kambaryje.
Aistė Šivytė
Parduodamas butas, dramblys – dovanų
Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis OKT
Kovo 1 d. Oskaro Koršunovo teatre įvyko Eglės Kižaitės spektaklio „Pirk dramblį“ premjera pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“. Ši pjesė Lietuvos scenoje statoma jau antrą kartą – 2021 m. balandžio mėnesį jos eskizas (rež. Tadas Montrimas) pristatytas konkurse „DramaFest“ Vilniaus mažajame teatre. Kad tai dvi kardinaliai skirtingos pjesės interpretacijos, buvo aišku net neįžengus į OKT salę: Kižaitė renkasi kurti monospektaklį, o tai jau savaime sufleruoja kitus akcentus ir kitą požiūrio tašką.
Aistė Šivytė
Per teatro slenkstį – į Laukinius Vakarus
„Šv. Speigas“ Juozo Miltinio dramos teatre
Iki pat spektaklio pradžios ne visada žinome, kas mūsų laukia. Atvykstame į teatrą, rodome bilietus, kabinamės paltus, lūkuriuojame fojė – po daugybės apsilankymų tai tampa niekuo nestebinančia teatro rutinos dalimi. Tik patekę į salę (jei scenos nedengia uždanga) matome spektaklio užuominas, dar neapgyvendintą, nepabudintą scenografiją, kartais scenoje lūkuriuojantį (-ius) aktorių (-ius). Pagaliau, kai spektaklis prasideda, esame įtraukiami į jo pasaulį.
