Ieva. 2026 m. rugsėjo 21 d., 14:05
Patiko tavo laiško mintis, kad spektaklio įrašai leidžia kurti „asmeninį teatro archyvą galvoje“ bei plėsti pažįstamo teatro lauko ribas. Šią funkciją taip pat atlieka į Lietuvą atvykstantys užsienio kūrėjai ir kūrėjos. Vilniaus senasis teatras (VST) pakvietė Armėnijoje dirbantį išeivį iš Rusijos Ilją Moščickį sukurti spektaklį „Limbo“. Jo premjerą lydėjo teatro kritikės ir kūrėjos, taip pat išeivės iš Rusijos Marinos Davydovos paskaita apie šiuolaikinį teatrą. Visiškai nepriimtina tai, kad paskaita vyko rusų kalba be vertimo, be to, tai ir stipriai apribojo jos prieinamumą ne rusakalbei VST žiūrov(i)ų daliai.
Moščickio „Limbo“ supratau kaip scenų egzistencinės baimės tema koliažą. Į abstrakčią laukimo salę su eilėmis kėdžių lėtai renkasi laukiantieji – ateina, išeina, galiausiai prabyla. Visiems bendra garsu sustiprinama grėsmės (katastrofos, karo, mirties) nuojauta. Nuotaika primena Jeano‑Paulio Sartre’o pjeses. Laukiančiųjų monologai parodo, kad kiekviena(s) jų su egzistenciniu nerimu dorojasi savaip: jį ignoruoja, pakeičia neapykanta, užsimiršta pasinerdami į malonumus, ieško ryšio su kitais, skendi bejėgiškume, nes menas ir kultūra nesuteikė praktinių išgyvenimo įgūdžių. Minimalistinės spektaklio priemonės, lėtas tempas, veikėjų nepažinumas, aplinkybių neaiškumas bei absurdiškumas iš pradžių patraukia. Vis dėlto galiausiai spektaklis prailgsta, nauji epizodai nebeišplečia pagrindinės temos prasmių, raiškos priemonės darosi vis eklektiškesnės, kūriniui sunku pasibaigti, nes taškas gali būti padėtas bet kur ir niekur. Šis jokiu literatūriniu pagrindu nesiremiantis, tik iš režisieriaus ir aktorių vaizduotės sukurtas darbas (beje, tai Davydova paskaitoje akcentuoja kaip šiuolaikinio teatro ypatybę), viena vertus, praplečia VST repertuarą jam mažiau būdingu kūriniu, kita vertus, kelia abejonių, ar būtent šis režisierius nusipelnė teatro kvietimo.
Priešingai nei „Limbo“, Jaunimo teatro spektaklyje „Filoktetas“ susitelkiama į dramaturgiją. Šiame kūrinyje pagrindinis – Sofoklio tragedijos tekstas. Režisierius Cezaris Graužinis pabrėžia, kad Graikijoje iki šiol dažnai sakoma: „Einu pasiklausyti tragedijos.“ Lietuvos publikai šis spektaklis leidžia išgirsti raiškiai aktorių artikuliuojamą ir dainingai tariamą režisieriaus naujai išverstos tragedijos „Filoktetas“ tekstą. Justi, kad išgrynintomis formomis Graužinis siekia perteikti estetinį susižavėjimą antikinės tragedijos menu, kurį gerbia ir išmano. Pagrindinė tokio spektaklio vertė – edukacinė, leidžianti sugrįžti prie Vakarų teatro istorijos ištakų ir išplėsti tavo minėtą „asmeninį teatro archyvą“. Todėl apskritai toks spektaklis papildo Lietuvos teatrų repertuarų kontekstą, o atlikti teatro istorijos muziejaus eksponato funkciją – garbinga misija. Juk neprivalo kiekvienas kūrinys kalbėti apie šiandieną ar kritiškai permąstyti tragedijos turinį, kai kurie, kaip ir šis spektaklis, gali pamėginti publikai perteikti kūrėjų susižavėjimą prieš kelis tūkstantmečius kurtu teatro menu.
Rimgailė. 2026 m. spalio 6 d., 14:03
O kokį įspūdį tau padarė Davydovos paskaita? Kuo vis dėlto XXI a. teatras skiriasi nuo XX a. pabaigos teatro?
Mano pirmoji šio sezono premjera ne Lietuvoje – „Nowy“ teatre vėl (premjera 2026 m. sausį) rodyta Krzysztofo Warlikowskio „Europa“, sukurta pagal Wajdi Mouawado pjesę. Spektaklį Warlikowskis dramaturgiškai konstruoja kaip šeimos susitikimą, pamažu virstantį nuslėpto kolektyvinio nusikaltimo išpažintimi. Spektaklio centre – sena moteris Europa, kuri į savo namus sukviečia tris suaugusias dukteris, iki tol nežinojusias, nei kas jų motina, nei kad jos yra seserys. Europa pažada papasakoti tiesą apie prieš daugelį metų įvykusias žudynes, kurių liudininkė ir tam tikra prasme dalyvė ji buvo vaikystėje, tačiau tik su sąlyga, kad bus surastos jos dukterys. Netrukus paaiškėja, kad vaikystėje Europa priklausė žudynes vykdžiusiai bendruomenei ir išdavė besislepiančius vaikus, galiausiai ir jos pačios santykis su vaikais yra destruktyvus, o jos dukterų gyvenime trauma grįžta įvairiomis formomis. Savo ištarme kiek primenanti „Madam Bovari“, Warlikowskio „Europa“ kaip visada remiasi konkrečiu įvykiu kaip dokumentu, kurį spektaklio veikėjai ne tik išgyvena, bet ir tyrinėja. Tačiau šįkart varlikovskiškas pasakojamos medžiagos tyrinėjimas pernelyg greitai veda į rezultatą, o antrinį spektaklio pasakojimą išlaiko vaiko (jaunos Europos naivumo, sąžinės ar nuojautos) kauke prisidengęs šokėjas (Claude Bardouil).
Galbūt netikėtai trumpa spektaklio trukmė pakišo koją šios istorijos patirčiai – neišbūta, nors būnama, neišgyvenama, nors gyvenama. Ir kalbu ne tik apie žiūrovo, bet, rodos, ir režisūrinį aktoriaus pamestumą trauminės istorijos patirtyje. Pernelyg skubiai vesdamas per pasakojimą (gal dėl to „kalta“ ne paties parašyta ir (dirbtinai?) adaptuojama pjesė, o gal noras ją aktualizuoti) Warlikowskis sureikšmina tik siužetą, kuris trukdo įsiveikti paties spektaklio būsenai. Noriu manyti, jog tai spektaklio trukmės klausimas, kuris keičia ir išorinę, ir vidinę struktūrą, bet nesu tikra, ar tai tik jis. Jeigu vizualizuočiau tai, kaip jaučiu šį spektaklį, prašyčiau įsivaizduoti seną spintą ir joje kabantį naują kostiumą, kuris neturi ne tik dėvėjimo, bet ir pasiuvimo ar paties audinio išgavimo istorijos. Todėl nors ir laikai šį drabužį istorijos nudėvėtoje spintoje, jis tos istorijos nesaugo ir neperduoda: tai tuščiareikšmis apdaras antikvariniame balde.
Ieva. 2026 m. spalio 19 d., 14:18
Paskaitoje Davydova siekia išryškinti, kad šiuolaikinis teatras vis dar yra tąsa XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje įvykusios teatrinės revoliucijos. Šią ji sieja su tokių kūrėjų kaip Tadeuszas Kantoras, Pina Bausch ir Robertas Wilsonas to meto darbais, sukurtais be jokio pirminio teksto, tik iš kūrėjų vaizduotės (tai ji vadina „demiurginiu“ – „iš nieko“ sukurtu – teatru). Spektakliai, kuriuos aptarsiu šiame laiške, priešingai, remiasi prozos tekstais (bet tai nereiškia, kad neįtraukia minėtos teatrinės revoliucijos pasiekimų).
Panašiai kaip tau su sena spinta ir nauju kostiumu, man apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį „Madam Bovari“ kilo šmaikštus ir nerealus vaizdas: režisierius Oliveris Frljićius į draugiją „pasikviečia“ filosofą Louis Althusserą su jo idėjomis apie ideologijos formuojamus socialinius subjektus ir jomis tarsi dalgiu šienauja Gustave’o Flaubert’o romaną „Ponia Bovari“. Todėl susidomėjimas pagrindinės veikėjos Emos asmenybės niuansais, jos psichologija, intensyviu jausminiu gyvenimu paliekamas romano skaitytojoms ir skaitytojams, nes sceninė adaptacija siūlo susitelkti į globalius – politinius, socialinius ir ekonominius – Emos, kaip patriarchalinėje, vartotojiškoje, kapitalistinėje visuomeninėje sistemoje įkalintos moters, patiriamos kančios veiksnius. Globalus kontekstas, tiesmukai įterpiamas ekranuose rodomais vaizdais, kuria painų rebusą (tarkim, ką norima pasakyti pokylio scenos paveikslėlyje arabiškai vilkinčiomis šokėjų vyrų figūromis?). Vis dėlto dinamiško spektaklio sceninės metaforos aštrios ir negailestingos: išorės jėgas reprezentuojančios aktorių grupės rankos šiurkščiai parverčia Emą ant grindų, užmauna ir pripučia jai guminį pilvą, priversdamos vykdyti moteriško subjekto nėštumo prievolę. Ema sukasi ir yra įsukama išorės veiksnių, verčiančių ją trokšti ir siekti kažko, kas iš tiesų yra ideologijos sukurtos iliuzijos. „Madam Bovari“ labiau primena ne LNDT Frljićiaus sukurtą „Metamorfozę“, bet festivalyje „Sirenos“ viešėjusį jo spektaklį „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“.
Preparuodamas romaną ir keldamas klausimą, ar įmanoma individo laisvė, Frljićius pakartoja senas feminizmo tiesas, kurios tikrai dar ne visų išgirstos, bet vis dėlto nepridėdamas ko nors naujo. Režisieriaus interviu parodo, kaip gerai jis išmano Flaubert’o romaną, rašytojo ištobulintą veikėjų vidinių išgyvenimų raiškos techniką, sujungiančią pasakotojo ir veikėjos balsus, bet spektaklyje taip susitelkiama į išorinius veiksnius, kad pati Ema tampa abstrakčiu moters konstruktu, išreiškiančiu bendrą patirtį, bet kartu pati virstanti niekuo. Perskaičiusi režisieriaus interviu ėmiau svarstyti, ar įmanoma daryti prielaidą, kad visa, kas vyksta scenoje, yra Emos sąmonės atspindys. Gal tai leistų kitaip suprasti spektaklį? Kaip manai?
Kitas taip pat romanu besiremiantis spektaklis – „Agnijos magija“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Jurgos Ivanauskaitės romano (kurio pagrindu sukurtas režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklis, papildytas ir kitais rašytojos kūriniais bei biografijos motyvais) veikėja ir pasakotoja Agnija – prieštaringa, jos mintyse aidi daugybė balsų, ginčijasi skirtingai įvardytos jos pačios dalys. Ji nerimstanti, permaininga, destruktyvi. Aktorės Alvydės Pikturnaitės spektaklyje kuriama Agnija – daug švelnesnė ir harmoningesnė jos versija. Tai siūlo vieną iš galimų spektaklio interpretacijos krypčių: kūrėjai siekia išlaisvinti Agniją iš kitų, į vidų jos įsileistų kritiškų balsų ir nuomonių apie ją pačią, o ypač apie jos moteriškumą, spektaklyje susipinantį su raganos, deginamos ant laužo, leitmotyvu. Agnijos išsivadavimo, apsivalymo, savasties transformacijos troškimas, toks ryškus ir skausmingas romane, spektaklyje sušvelnėja, nes spektaklio kūrėjai išlaisvina Agniją nuo neapykantos sau. Agnijos katės (Martyna Gedvilaitė) erdvėje skambančiose mintyse įsiterpia feministinės kūrėjų įžvalgos, atrišančios Agniją nuo savęs suvokimo per kitus – ypač meilužius ir dvasinius mokytojus.
Rimgailė. 2026 m. spalio 30 d., 20:31
Bet Davydova kalba apie režisūrinį (asmenybių) teatrą, tiesa? Galbūt ir Frljićius „Madam Bovari“ yra to režisūrinio teatro pasekmė, kai režisierius žaidžia su tekstu tiek, kad to negalima vadinti kūrinio adaptacija, nes teatrui jis nebėra adaptuojamas, o paties teatro perkuriamas iš naujo. Čia man į galvą šauna Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji...“ – juk, viena vertus, istorija gana tragiška, o kaip vaizduojama Džuljetos šeima? Griežti, bet infantilūs tėvai, padebesiais skrajojanti Auklė. Visa tai – aktorių ir režisieriaus, o ir scenografės, kuri pasiūlė visą režisūrinį pasaulėvaizdį, sprendimas. Statydamas „Madam Bovari“ režisierius nenorėjo tiesiog pasakoti istorijos, nes nei teatras, nei dramaturgija seniai nebėra vien teksto skaitymas tam tikromis sceninėmis aplinkybėmis. Ar čia irgi gali būti tas „iš nieko“? Sukurti vizualų pasakojimą pasitelkiant „nuvalkiotą“ siužetą? „Madam Bovari“ istoriją galėtų pasakoti viena aktorė pernelyg suveržtu korsetu, ir tam, kad istorija mus pasiektų, aktorei nereikėtų pratarti nė žodžio. Lygiai taip pat kova tarp Montekių ir Kapulečių pučiasi iš tešlos. Arba Nekrošius ir jo statyta literatūra... Viena vertus, tai istorija, bet kita vertus, ji negali būti papasakota taip, kaip ją užrašė Kristijonas Donelaitis, Dantė, Svetlana Aleksijevič.
Tu paminėjai „Agnijos magiją“, o aš galvoju apie kitą Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“, kurioje rašytoja, rodos, tik ir išsilaisvino iš neapykantos (jeigu tai tinkamas žodis) sau. Galbūt šis jausmas ir buvo jėga, kuri skatino Jurgą rašyti, – negalėjimas susitaikyti su ta ragana, kurią ji pati mielai sudegintų. Kitaip tariant, ar šiuose kūriniuose tikrai esama vilties, ar tik mes ją ten norėtume matyti, todėl interpretuojame, adaptuojame, perrašome tai, kas sukurta anksčiau sau ir savo laikui?
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė













