Autorius: Marija Martinaitytė
Marija Martinaitytė, Monika Pakerytė
Nepriėjus sodų
Apie miestą lagūnoje, 60-ąją Venecijos bienalę ir „Monte di Pietà“
Šių metų bienalės tema „Stranieri Ovunque / Foreigners Everywhere“ („Svetimšaliai visur“) bandė, bet ne visada sėkmingai, ištrinti ar pakeisti hierarchinius santykius. Tačiau vienokia ar kitokia galios pozicija neišvengiamai išliko ir netikėtai iškildavo net kasdieniuose pokalbiuose.
Marija Martinaitytė
Įkvėpk. Viens, du, trys. Iškvėpk
Paroda „Disciplinos“ galerijoje „Atletika“
Ne visi pratimai tinkami visiems. [...] [J]ei bet kuriuo treniruotės metu pradėsite jausti silpnumą, svaigulį ar fizinį diskomfortą, nedelsiant sustokite. Esate atsakingi už tai, kad treniruojantis neviršytume savo galimybių [...].*
Marija Martinaitytė
Užeik
Alexandros Bondarev paroda „Namaujant“ galerijoje „Drifts“
kiekvieną rytą dažnai truputį
per vėlai, valydamas dantis
prieš veidrodį lėtai
tvėriuosi akimis
vienintelius tvarius
namus
užeik
Marija Martinaitytė
Naujakuriai
Grupinė menininkių paroda „Keteros“ Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“
Kad ir kur atsidurtume, kad ir kiek klajotume, norisi šviesos, jaukumo ir jausmo, jog vieta, kurioje esame, bent kiek atspindės, kad ji kuriasi kartu su mumis, kad esame jos dalis. Namus, liekančius tik atsiminimuose, prisimename iš kokių nors mažų, kartais ir nelabai svarbių detalių, daiktų ar menkniekių, kuriuos vis nešiojamės ir perkeliame keliaudami iš vienos vietos į kitą – bandydami įtikinti save, kad ten, kur esame apsistoję tam tikram laikui, yra mūsų vieta, mūsų namai. Dažnai ne tik pačios vietos, bet tie sunešti ir su mumis vis keliaujantys daiktai ir tampa namais, jų atributu, simboliu – kraustantis ir vis tampant naujakuriais, jie klaidžioja kartu su mumis.
Marija Martinaitytė
Apsisaugoti nuo negandų taip, kaip bandau saugotis nuo vėjo
Paroda „Užuovėja“ naujai atsidariusiuose Sapiegų rūmuose
Labiausiai vėjuotą ir plaukus stipriausiai veliantį savaitgalį atsiduriu Sapiegų rūmuose – pro šią vietą kartkartėmis vis praeidavau. Prisimenu, dar vasarą kurį laiką rūmai buvo prisidengę žalsvu peršviečiamu šydu ir apkaustyti skylėtais šarvais. Jau tuomet norėjosi pereiti tvoras ir praskleisti šydus – nors slaptai akies krašteliu žvilgtelėti į vidų, prakalbinti ilgai tylėjusius rūmus ir sugaudyti juose aidinčius, visaip susipinančias istorijas pasakojančius vėjo gūsius. Tada man teko nusukti kitais keliais ir praeiti barokinę vasaros rezidenciją neprakalbinus rūmų, girdint tik iš tolo skambančius šūksnius. Dabar naujai atgimusi ir duris atvėrusi vieta mane įsileidžia, o dar ir pažada slėptuvę nuo žvarbaus vėjo ir kitų neramumų. Tačiau iš lauko girdimas vėjo aidas vis tiek pasiekia vidų ir pradeda pasakoti ne tik keliuose sienų sluoksniuose įstrigusias, bet ir naujai besikuriančias istorijas.
Marija Martinaitytė
Slaptųjų grybų saugykla
Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.
Marija Martinaitytė
Atkuriamo laiko saugyklos
Arturo Bukausko paroda „Atriškite ir leiskite jam eiti“
Tamsi, metalinių pastolių porėtu kiautu padengta saugykla. Iškaba, įspėjanti atsargiai vaikščioti. Strypai ir vietomis tvarkingai, o pakraščiuose chaotiškai sumestos plieninės plokštės dengia beveik visą erdvę. Taip Arturo Bukausko parodoje „Atriškite ir leiskite jam eiti“ transformuojasi įprastai akinamai balta „Titaniko“ pirmo aukšto salė (parodos architektūrą kūrė Mindaugas Reklaitis). Kiekvienas žengtas žingsnis čia aidi, rėžiasi į plieninį kietą grindinį. Bet tai ne vienintelis garsas šioje šaltai tamsioje vietoje – visur pasklinda iš nežinomų šaltinių girdimas ūžimas, nejaukiai atsimušantis į visus metalu dengtos erdvės užkaborius (parodos garso takelio autorius Benas Buivydas).
Marija Martinaitytė
Sugriuvę Vilniaus sonetai
Nauji filmai – „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“
Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Lietuva, Airija, Latvija, 2024) suskirstytas į penkias dalis, prieš kiekvieną pasirodo trumpa ištrauka iš Williamo Shakespeare’o „Sonetų“, tampanti filmo dalies pavadinimu. Shakespeare’as meilę ir jos simbolius fiksavo eiliuotame tekste, o filme meilės ar lengvo susižavėjimo, dažnai besibaigiančio, atšąlančio, neaiškaus ir trumpalaikio, žymės atsiranda ant buto, neturinčio nuolatinių gyventojų ir nuomojamo per „Airbnb“ platformą, drebančių sienų. Vilniaus centre, priešais Katedrą, Vrublevskio gatvėje esančiame bute apsistoja vis kitokius jausmus ir situacijas patiriantys žmonės, gyvenantys labai skirtingai, dažnai neturintys tarpusavyje nieko bendro, tačiau jie savo negandomis vienaip ar kitaip prisideda prie seno namo įtrūkimų gilinimo.
Marija Martinaitytė
Jaukus įsilaužimas
Paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ galerijoje „Atletika“
Kartais į blizgančius namus nesinori grįžti. O kartais net neplauti indai ir netvarkingai besimėtantys menkniekiai netrukdo pajusti jaukumo, šilumos ir nostalgijos. Buitis, nors ir asocijuojasi su smulkiais ne pačiais įdomiausiais darbais, gali privesti prie įdomių apmąstymų, vaizdinių ar tiesiog suteikti poilsio. Buitį ir joje gimstančius kasdienius jausmus apmąsto galerijoje „Atletika“ vykstanti paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ (parodos kuratorius Nojus Juška, kokuratorė Augustė Verikaitė).
Marija Martinaitytė
Spektakliai, pasauliai, jų virsmai
Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“
Ankstyvuosiuose fotografės Violetos Bubelytės autoaktuose, kurie kartais dar vadinami autoportretais, ji vis sušmėžuoja kaip pasikartojantis neryškus realybės atspindys veidrodyje ar besidvejinanti, judesyje, ilgo išlaikymo kadruose matoma ir iš visų pusių, ir taip, kad jos kūno atspindžiai (ar kopijos) persiklotų vienas per kitą. Taip ji ir labai nuoga, matoma, statiška, ir tuo pačiu metu kaip nors netiesiogiai prisidengusi, neapibrėžiama ir nesugaunama kitų žvilgsnio.
