Autorius: Marija Martinaitytė
Marija Martinaitytė
Judančių vaizdų kismas (II)
Paroda „Mediaramos“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Gimtadienis tęsiasi – privalgę pyragų, plaukiame siūbuojančiu laivu, prikimštu įvairių vaizdų vaizdelių, siužetų ir kontekstų. VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros 25-mečio (savi)refleksijai skirtos parodos „Mediaramos“ dalys atsiranda vis nenuskęstančiame „Titanike“. Dviejuose parodų salių aukštuose susijungia dabartinių studentų (pirmame aukšte parodą jie – Viktorija Balkutė, Dovydas Černiauskas, Natalija Lokcikaitė bei Julija Kuprijaškinaitė – ir kuruoja) ir jos formavimąsi stebėti galėjusių dėstytojų (antro aukšto parodos kuratorės – akademijoje dėstančios Irma Stanaitytė-Bazienė ir Laura Stasiulytė-Gudaitė) vizijos.
Marija Martinaitytė
Judančių vaizdų kismas (I)
Paroda „Mediaramos“ galerijoje „Atletika“
Sluoksniuoti vaizdiniai pyragai ir per seną namų televizorių leidžiamas visą gyvenimą apžvelgiantis filmukas. Jauniausios Vilniaus dailės akademijos katedros dvidešimt penkerių metų gimtadienio proga parodos forma galerijoje „Atletika“ sukamas namų filmas. Šioje Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros jubiliejų atliepiančioje „Mediaramų“ parodoje (kuratorės Irma Stanaitytė-Bazienė, Laura Stasiulytė-Gudaitė) per prisiminimus ir refleksijas išryškėja bendra tematika ir vis pasikartojantys vaizdiniai. Matome judančio vaizdo ir videomeno raidą bei kismą Lietuvos kontekste – atsigręžiama į naudotas dabar jau pasenusias ikiskaitmenines technikas (ypač daug dėmesio VHS įstrigusiems vaizdams), parodomi edukacijos apie videomeną formavimosi būdai, susitelkiama į praėjusio ir dabartinio amžių sankirtą, kai formavosi VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedra, bei nostalgiją tam laikotarpiui.
Marija Martinaitytė
Orų kodai
Grupinė paroda „Orų prognozės“ galerijoje „Atletika“
Apie ką kalbame, kai neturime apie ką kalbėti? Apie nieką. Arba orus. Jais užsipildo kitaip nejaukūs tampantys pokalbiai ir tai neišvengiamai virsta kasdienybės dalimi. Parodos, vykstančios galerijoje „Atletika“, pavadinimas „Orų prognozės“ (kuratorės Indrė Urbelytė ir Greta Eimulytė) šiuo atveju kiek apgauna. Čia tikrai tiesmukai nebandoma nuspėti rytojaus oro. Arba bent ne tik jo. Tarp miglos bei trenksmų pasislepia ir užsikoduoja atsakymų paieškos apie dar labiau už orą nenuspėjamus reiškinius ar tyrinėjimai apie jau įvykusius ir atsikartojančius veiksmus bei aplinkos refleksijos. Tik tarp kokių orų tai užsišifruoja?
Marija Martinaitytė
Sodų gyventojos
Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Žalias kūnas“ galerijoje „(AV17)“
Užklydau į augalų pilną sodą šalčiausiomis žiemos dienomis. Kiek nepatogu. Ir ne todėl, kad ne visai aišku, kaip dar (ar vėl?) baltais žiedais nusagstyti žydi medžiai. Sodas greitai dings, žiedų tuoj nebebus įmanoma matyti. Kas viską pradangins? Šiuos mano minimus sodus sugriauna menininkė Kristina Inčiūraitė savo personalinėje parodoje „Žalias kūnas“, kuri vyksta galerijoje „(AV17)“. Čia vis pasikartojantys sodo vaizdiniai, kylantys iš skirtingų šaltinių, keliais balsais kalba apie moters tapatybę.
Marija Martinaitytė
Ištuštėję peizažai
Trys fotografijų parodos Vilniuje
Kai įpranti žiūrėti į veidus, labai keista stebėti tuščias erdves be žmonių. Fotografijos dėmesį dažnai patraukiantis žmogus kartais dingsta iš nuotraukų. Būtent tai įvyko šiuo atveju. Atrodo, trys aplankytos fotografijos parodos Vilniuje tai ir turi bendro – jose bandoma pasakoti skirtingas istorijas vaizdais, iš jų ištrinant žmones. Nors ne visada tuose pasakojimuose žmogus visiškai išnyksta.
Marija Martinaitytė
Rytojaus atsiminimų fragmentai
Sylvios Plachy fotografijų paroda „Kada bus rytojus“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Kaip užfiksuoti rytojui (o gal rytojų)? Po pasaulį keliaujanti ir į Vilniuje esančius Radvilų rūmus atvykusi vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy paroda „Kada bus rytojus“ (kuratorė Gabriella Csizek) bando į tai atsakyti. Iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo šiek tiek chaotiška – tvarkingai sukabintos fotografijos nekuria tolygaus ar chronologinio pasakojimo, nebando supažindinti su konkrečiomis vietomis ar asmenimis (nors jie labai dažnai pažįstami), o ir juodų rėmelių jūroje fragmentiškai sušmėžuoja balta spalva. Tačiau čia ir nebandoma sukonstruoti kokios nors labai logiškos vizualinės sekos: parodant Sylvios Plachy gyvenimo atsiminimų nuotrupas, mums leidžiama susipažinti su autorės asmenybe ir tuo, kaip ji matė supantį pasaulį.
Marija Martinaitytė
Už blizgesio, paskui žiburius
Paroda „Žiūrintys į horizontą“ Prospekto galerijoje
Gal jau pasigedote noro pajusti dešimtojo dešimtmečio nostalgiją? Gal norite atrasti ją iš naujo? Prospekto galerijoje vyksta keturių fotografų – Arturo Valiaugos, Alfredo Simonavičiaus, Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio ir Ingridos Umbrasaitės – paroda „Žiūrintys į horizontą“, joje fotografai atsigręžia į XX a. paskutinio dešimtmečio savo nuotraukų archyvus, kurie nukelia į tuometinius grožio konkursus ir kitus įvairius ano meto re(n)ginius. O jei šie vaizdai nepakuteno atminties užkaborių, galbūt paveiks prieš kamerą perpozuojančių modelių bandymai patekti ant žurnalų viršelių?
Marija Martinaitytė
Nupūsti dulkes nuo senų albumų
Veronikos Šleivytės paroda „Kartais Vėra atrodo taip“ ir Mildos Drazdauskaitės
paroda „Damos ir bobulės“
paroda „Damos ir bobulės“
Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.
Marija Martinaitytė
Grąžintų balsų aidai
Jimo Goldbergo paroda „Rich and Poor“ Kauno fotografijos galerijoje
Niekada nebuvau San Fransiske. O ir tikrai nebuvau ten 8-ajame ar 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tikrai ir nebepabuvosiu. Bandžiau ten nusikelti būdama Kaune. Nors nežinau, ar fotografijos galerijoje veikianti Jimo Goldbergo paroda „Rich and poor“ (iš angl. „Turtingieji ir vargšai“) mane ten sugebėjo nukelti. Fotografijos, pirmiausia išleistos kaip knyga, čia įgauna parodos formatą ir ne tik nukelia į tuometinį Amerikos didmiestį, bet intymiai atskleidžia keliasdešimties žmonių asmenybes. Atėjusi pažindinausi ne su miestu, o per kelias akimirkas, sukoncentravusi žvilgsnį, vis iš naujo patyriau ne vieno sudėtingo gyvenimo istoriją mieste, kuriame, kaip ir visur, daug atskirties, įvairovės, skirtingų patirčių, individualumo.
Marija Martinaitytė
Nusivilkti kūną
Žygimanto Kudirkos instaliacija „Totalus svetimumas“
Kur besisuksi, ten nepasitenkinimas. Savimi, išvaizda, kūnu. O kas nutiktų, jei kūno neliktų? Būtent to paklausia menininkas Žygimantas Kudirka savo instaliacija „Totalus svetimumas“ (angl. Total Alienation), kur bendram naudojimui licencijuojamos standartinės nuotraukos (angl. Stock images) bei įvairūs vaizdo įrašai aproprijuojami ir, papildyti garso įrašais, susijungia į mokumentiką, anonsuojančią spekuliatyvią ateitį, kuri galbūt mūsų laukia.
