Autorius: Marija Martinaitytė
Marija Martinaitytė
Slaptųjų grybų saugykla
Andrejaus Polukordo paroda „Nežinomi grybai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.
Marija Martinaitytė
Atkuriamo laiko saugyklos
Arturo Bukausko paroda „Atriškite ir leiskite jam eiti“
Tamsi, metalinių pastolių porėtu kiautu padengta saugykla. Iškaba, įspėjanti atsargiai vaikščioti. Strypai ir vietomis tvarkingai, o pakraščiuose chaotiškai sumestos plieninės plokštės dengia beveik visą erdvę. Taip Arturo Bukausko parodoje „Atriškite ir leiskite jam eiti“ transformuojasi įprastai akinamai balta „Titaniko“ pirmo aukšto salė (parodos architektūrą kūrė Mindaugas Reklaitis). Kiekvienas žengtas žingsnis čia aidi, rėžiasi į plieninį kietą grindinį. Bet tai ne vienintelis garsas šioje šaltai tamsioje vietoje – visur pasklinda iš nežinomų šaltinių girdimas ūžimas, nejaukiai atsimušantis į visus metalu dengtos erdvės užkaborius (parodos garso takelio autorius Benas Buivydas).
Marija Martinaitytė
Sugriuvę Vilniaus sonetai
Nauji filmai – „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“
Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Lietuva, Airija, Latvija, 2024) suskirstytas į penkias dalis, prieš kiekvieną pasirodo trumpa ištrauka iš Williamo Shakespeare’o „Sonetų“, tampanti filmo dalies pavadinimu. Shakespeare’as meilę ir jos simbolius fiksavo eiliuotame tekste, o filme meilės ar lengvo susižavėjimo, dažnai besibaigiančio, atšąlančio, neaiškaus ir trumpalaikio, žymės atsiranda ant buto, neturinčio nuolatinių gyventojų ir nuomojamo per „Airbnb“ platformą, drebančių sienų. Vilniaus centre, priešais Katedrą, Vrublevskio gatvėje esančiame bute apsistoja vis kitokius jausmus ir situacijas patiriantys žmonės, gyvenantys labai skirtingai, dažnai neturintys tarpusavyje nieko bendro, tačiau jie savo negandomis vienaip ar kitaip prisideda prie seno namo įtrūkimų gilinimo.
Marija Martinaitytė
Jaukus įsilaužimas
Paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ galerijoje „Atletika“
Kartais į blizgančius namus nesinori grįžti. O kartais net neplauti indai ir netvarkingai besimėtantys menkniekiai netrukdo pajusti jaukumo, šilumos ir nostalgijos. Buitis, nors ir asocijuojasi su smulkiais ne pačiais įdomiausiais darbais, gali privesti prie įdomių apmąstymų, vaizdinių ar tiesiog suteikti poilsio. Buitį ir joje gimstančius kasdienius jausmus apmąsto galerijoje „Atletika“ vykstanti paroda „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ (parodos kuratorius Nojus Juška, kokuratorė Augustė Verikaitė).
Marija Martinaitytė
Spektakliai, pasauliai, jų virsmai
Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“
Ankstyvuosiuose fotografės Violetos Bubelytės autoaktuose, kurie kartais dar vadinami autoportretais, ji vis sušmėžuoja kaip pasikartojantis neryškus realybės atspindys veidrodyje ar besidvejinanti, judesyje, ilgo išlaikymo kadruose matoma ir iš visų pusių, ir taip, kad jos kūno atspindžiai (ar kopijos) persiklotų vienas per kitą. Taip ji ir labai nuoga, matoma, statiška, ir tuo pačiu metu kaip nors netiesiogiai prisidengusi, neapibrėžiama ir nesugaunama kitų žvilgsnio.
Marija Martinaitytė
Dvasingumo verslas
Anastasios Sosunovos paroda DIY
Pro lubas ir ant jų atsirandančias „freskas“ prasiveriantis mėlynas beribis dangus, purūs debesys, didingos nesibaigiančios erdvės. Akmeniniai reljefai ant sienų, daug kam (šiuo atveju ir man) vis dar neaiškūs ikonografiniai simboliai, iš raidžių ir skaičių koduojami ne kiekvienam perskaitomi ženklai. Atrodo, apibūdinu bažnyčią ar kokią kitą šventovę, galbūt jos skliautų plafonus, papuoštus iliuzionistine tapyba, ar puošnias akmenines epitafijas mirusiems su lotyniškais įrašais. Bet žodžiai čia apgauna.
Marija Martinaitytė
Svetimo sapno instruktažas bemiegiams
Jurgos Barilaitės paroda „Dugnas“
Visi visur skuba, laikas, kaip ir visa kita, brangsta, tad ilgai miegoti, o kartu ir sapnuoti tampa prabanga, bet kartais mums pasiseka, kai atsiranda galimybių, bent viena kita, tai kompensuoti ne visada suprantamų (kaip ir savų) svetimų sapnų stebėjimu. Jurga Barilaitė įsileidžia į galeriją (AV17), kuri parodos „Dugnas“ metu tampa jos sapnų fragmentų saugykla.
Marija Martinaitytė
Dingę Vilniaus labirintai
Paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje
Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis – pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys – parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.
Marija Martinaitytė
Susitikime laiške!
Dalios Mikonytės personalinė paroda „Migle“
Fotografija kaip draugystės išraiška ar liudijimas. Tai tikriausiai pirma mintis, man kilusi įžengus į Dalios Mikonytės parodą „Migle“, vykstančią Vilniaus fotografijos galerijoje. Tačiau greitai ši pirminė idėja šiek tiek transformuojasi ir pradedu matyti Mikonytės fotografijas kaip savitą ir labai intymų komunikacijos būdą.
Marija Martinaitytė
Sekant pėdsakais
Dvi parodos Vilniuje
Yra daug būdų keliauti po nežinomas vietoves, jausmus, pasaulius, tačiau į galvą pirmiausia ateina dviejų rūšių kelionės: vedant kitus (ir savo pėdsakais minant naujus takus) bei sekant paskui jau išmėtytas ir ne visada iškart suprantamas užuominas, kažkieno kito jau paliktus pėdsakus. Abi parodos, apie kurias pasakosiu, siūlo antrąjį kelionės būdą – sekti kažkieno paliktais pėdsakais ir takais, neatmetant galimybės paklajoti.
