Parodos „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ (kuratorė Vaida Stepanovaitė) anotacijoje viskas prasideda nuo Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose Kaune esančios Petro Kalpoko freskos bei joje matomų raumeningų bemarškinių vyrų, trise keliančių didžiulį dantratį, tačiau pirmiausia pradedu galvoti ne apie galingus darbininkus, bet apie sėdimas vietas parodose ir nuovargį. Ir ne tik todėl, kad tądien pati ieškojau bent menkos viltingos oazės, galinčios nuo jo išgelbėti.
„Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.„Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.Agnė Bagdžiūnaitė ir Petras Kalpokas, „Stiklas, metalas“. „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.Șerban Savu, „Milžinai“. „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.Jurga Juodytė, „Nuotaka“. 2011 m. „Kol viltis mus išskirs“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.Jurga Juodytė, „Nuotaka“. 2011 m. „Kol viltis mus išskirs“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Kol viltis mus išskirs“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Kol viltis mus išskirs“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.
Parodos už galerijų, muziejų ar kitų meno institucijų ribų tampa nebe tokiu retu reiškiniu – iškart prisimenu keletą pavyzdžių: praėjusią Kauno bienalę Kauno centriniame pašte, porą Rupert alternatyvios edukacijos programos parodų buvusiame „Lelijos“ fabrike bei „Nejauką“ VRM kultūros, pramogų ir sporto rūmuose; tikriausiai dar keli atvejai šią akimirką prisimiršta.
„Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Šiaudvytytės nuotr. „Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.„Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.Bondarev, „Mažieji Visagino mauduoliai“. 2024 m. „Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.Alexandra Bondarev, „Mažieji Visagino mauduoliai“. 2024 m. „Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Šiaudvytytės nuotr.Alexandra Bondarev, „Mažieji Visagino mauduoliai“. 2024 m. „Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Šiaudvytytės nuotr.Donata Šiaudvytytė, „Valtelės“, „Alvydė“. 2024 m. „Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. M. Martinaitytės nuotr.Alexandra Bondarev, „Abejur“, parodos fragmentas. 2025 m. D. Šiaudvytytės nuotr.
Šiauliuose lankausi labai retai. Tam prireikia netikėtų kelionių arba pokalbių su tolimesniais giminaičiais (o ir pastaruoju atveju šį miestą pasiekiu tik mintimis). Jau nuo Vilniaus ne taip stipriai nutolęs Kaunas dėl per greitai lekiančio laiko ir per trumpai veikiančių parodų kartais pasirodo esantis gerokai toliau, nei yra iš tikrųjų. O nepakankamai dažnas, nors ir reikalingas keliones už sostinių – laikinosios bei man artimosios įprastinės – ribų bandau pateisinti su laiko stoka ir vis greitėjančia kasdienybe nederančiomis šiek tiek ilgesnėmis kelionėmis traukiniu. Tačiau pakvietimas ir vis dažniau atsirandantis noras pabėgti nuo šurmulio mane pagaliau paleidžia iš Vilniaus ir atsirandu telefono ryšį pradanginančioje kupė.
„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.„Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.Mindaugas Lukošaitis, „Brūkšniuotas dangus“, kūrinio fragmentas. „Résumé’2“, parodos fragmentas. 2025 m. Šiaulių dailės galerijos nuotr.
Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) veikiančios Anastasios Sosonuvos parodos (kuratorė Virginija Januškevičiūtė) pavadinimas „Fandomas“ – lietuvių kalboje neįprastas ir žargoninis žodis. Bet anglakalbėje interneto erdvėje fandom matomas gan dažnai ir apibūdina gerbėjų (fanų) bendruomenę, kurios narius vienija (nebūtinai) fanatiškas susižavėjimas garsiu asmeniu ar asmenimis, grupe ar konkrečiais knygų, serialų, filmų fikciniais pasauliais ir veikėjais.
Specifinė laiko kapsulė, atspindinti Lietuvos meninę fotografiją. Tokius žodžius prisimenu iš knygos „O tada viskas (iš)blunka“ sudarytojų (Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Pauliaus Petraičio) įvadinio teksto. Ir tikrai vartydama šį leidinį vis galvoju, kad šie žodžiai prilimpa.
„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.„O tada viskas (iš)blunka“, leidinio fragmentas. 2025 m. G.M. Kinčinaitytės nuotr.
Žiemos vis labiau neskuba ateiti, o ir atvykusios įžengia tik viena koja, pastovi tarpduryje ir per ilgai neužsilieka – sulaukus meto jas vyti, daug pastangų nebereikia: žiemos išsiugdė gebėjimą išeiti, pasisvečiavusios mandagiai ir trumpai. Taip pat jos labai retai su savimi atsineša pusnynus ir virtines varveklių, kuriuos anksčiau prieš išvykstant reikėdavo susirinkti.
„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.„Ilgiuosi, nežinau ko“, parodos fragmentas. 2025 m. J. Balsevičiaus nuotr.
Šių metų bienalės tema „Stranieri Ovunque / Foreigners Everywhere“ („Svetimšaliai visur“) bandė, bet ne visada sėkmingai, ištrinti ar pakeisti hierarchinius santykius. Tačiau vienokia ar kitokia galios pozicija neišvengiamai išliko ir netikėtai iškildavo net kasdieniuose pokalbiuose.
Christoph Büchel, „Monte di Pietà“, parodos fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.Vlatka Horvat, „By the Means at Hand“ („Po ranka turimomis priemonėmis“), Kroatijos paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.Vlatka Horvat, „By the Means at Hand“ („Po ranka turimomis priemonėmis“), Kroatijos paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.Vlatka Horvat, „By the Means at Hand“ („Po ranka turimomis priemonėmis“), Kroatijos paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.„On a wildflower-lined gravel track off a quiet thoroughfare...“ („Laukinėmis gėlėmis apsodintame žvyrkelio ruože prie ramios magistralės...“), Kipro paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.„On a wildflower-lined gravel track off a quiet thoroughfare...“ („Laukinėmis gėlėmis apsodintame žvyrkelio ruože prie ramios magistralės...“), Kipro paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.„On a wildflower-lined gravel track off a quiet thoroughfare...“ („Laukinėmis gėlėmis apsodintame žvyrkelio ruože prie ramios magistralės...“), Kipro paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.Rafailia Tsiridou, Emiddio Vasquezo, „Organ“ („Vargonai“), „On a wildflower-lined gravel track off a quiet thoroughfare...“ („Laukinėmis gėlėmis apsodintame žvyrkelio ruože prie ramios magistralės...“), Kipro paviljono fragmentas. 2024 m. M. Martinaitytės nuotr.
Ne visi pratimai tinkami visiems. [...] [J]ei bet kuriuo treniruotės metu pradėsite jausti silpnumą, svaigulį ar fizinį diskomfortą, nedelsiant sustokite. Esate atsakingi už tai, kad treniruojantis neviršytume savo galimybių [...].*
„Disciplinos“, parodos vaizdas. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Indrės Liškauskaitės instaliacija. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Gretos Eimulytės objektai. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Liudvikas Kesminas, „Kodėl mano galva yra šerno?“. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Elena Kanarskaitė, „Geismo mašina“. 2024 m. A. Narušytės nuotr.„Disciplinos“, parodos vaizdas. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Algirdo Jako kūrinys. 2024 m. A. Narušytės nuotr.Donata Minderytė, „Meninė praktika“. 2014/2024 m. A. Narušytės nuotr.
Kad ir kur atsidurtume, kad ir kiek klajotume, norisi šviesos, jaukumo ir jausmo, jog vieta, kurioje esame, bent kiek atspindės, kad ji kuriasi kartu su mumis, kad esame jos dalis. Namus, liekančius tik atsiminimuose, prisimename iš kokių nors mažų, kartais ir nelabai svarbių detalių, daiktų ar menkniekių, kuriuos vis nešiojamės ir perkeliame keliaudami iš vienos vietos į kitą – bandydami įtikinti save, kad ten, kur esame apsistoję tam tikram laikui, yra mūsų vieta, mūsų namai. Dažnai ne tik pačios vietos, bet tie sunešti ir su mumis vis keliaujantys daiktai ir tampa namais, jų atributu, simboliu – kraustantis ir vis tampant naujakuriais, jie klaidžioja kartu su mumis.
