Cecilios Vicuños retrospektyvinė paroda „Living Threads“
Pirmą kartą iš Čilės kilusios menininkės Cecilios Vicuños darbus išvydau 2022 m. Venecijos bienalėje. Puikiai prisimenu jos tapybą, nors dabar peržiūrėdama nuotraukas iš bienalės pastebiu, kad buvo eksponuojamos ir nedidelio mastelio Vicuños tekstilės instaliacijos. Tais metais menininkė laimėjo „Auksinio liūto“ statulėlę už gyvenimo nuopelnus ir nuo to karto jos kūrybą dažnai matau grupinėse parodose. Dažniausiai tai tekstilės instaliacijos – kipu (quipu), vieni įspūdingiausių jos kūrinių.
Kipu – tai Inkų imperijos laikais naudota komunikacijos ir žinių užrašymo priemonė, dar vadinta „kalbėjimu mazgais“. Šie būdavo sudaryti iš skirtingai sumazgytų virvelių. Virvelių spalva, jų tipas ir mazgų išdėstymas buvo svarbūs elementai. Priešingai nei Vicuños kuriamos instaliacijos, senovėje kipu buvo mažo mastelio, kaip pasiuntinių po visą imperiją nešiojamos žinutės ir būdas išsaugoti žinias. Menininkė pasitelkia protėvių bendravimo būdą, tačiau visiškai kitokioje skalėje, jos šiuolaikiniai kipu dažnai kuriami bendruomeniškai ir dažnai tampa protesto priemonėmis.
Būtent tokia kipu instaliacija – didžiulėmis raudonomis vilnos gijomis – prasideda ir Vicuños personalinė paroda Londono „Whitechapel“ galerijoje. Darbe „Quipu Menstrual 1 (unknotted)“ (2006–2024) mazgų nėra. Kartais tyla stipresnė už bet kokius žodžius. Šio kūrinio ištakos siekia menininkės 2006 m. performansą prie Čilėje esančio Plomo kalno, kai menininkė raudonos vilnos gijas, nurodančias į menstruacijų kraują, ištiesė kalno papėdėje. Performanso tikslas buvo atkreipti dėmesį į itin greitai tirpstantį ledyną, klimato krizę. Simbolinės paralelės tarp moters ciklo ir tirpstančio ledyno užfiksuotos ir šalia instaliacijos rodomame videodarbe.
Neįtikėtina, bet tai pirmoji menininkės retrospektyva Londone, mieste, kuriame jos kūryba tikrai žinoma, o ir ji pati čia gyveno trejus metus. Tiesa, 1972 m. iš Čilės į Londoną persikrausčiusi studijuoti Slade’o meno mokykloje, menininkė ketino pasilikti tik trumpam. Jos viešnagė išsitęsė dėl valdžios pasikeitimo Čilėje, kai generolas Augusto Pinochetas surengė karinį perversmą. Vicuñai buvo suteiktas pabėgėlės statusas.
Tolimesnėse salėse daug archyvinės medžiagos apie Vicuños aktyvizmą. „Precarios: A journal of objects for the Chilean Resistance“ (1973–1974) – tai daiktų ir Vicuños dienoraščio puslapių biblioteka. Jautrios menininkės eilės ilgintis tėvynės ir trokštant revoliucijos; paskiri Londone rasti daiktai – nuotraukos, plunksnos, laikraščių iškarpos.
Anuomet Vicuña užsidirbdavo iš rašymo ir vertėjavimo. Jos tekstai, ne tiek aprašantys matomus kūrinius, kiek papildantys juos ir dažnai jiems įkvepiantys jausmo, suteikiantys daugiau svorio, eina greta beveik kiekvienos kuratorių prikabintos etiketės. Vicuños tekstais kūriniai išties praturtinami, juose asmeniški kontekstai, dažnai atsiranda poezijos intarpų.
Lyriški, dėmesį prikaustantys jos filmai „What is poetry to you?“ (1980) ir „Paracas“ (1983) vienas po kito projektuojami tame pačiame ekrane. Pirmasis filmas – dokumentika, kurioje menininkė skirtingiausių žmonių, nuo vaikų ir policininkų iki prostitučių, klausia, ką jiems reiškia poezija. Kitame menininkė atsiremia į Andų kalnų vietinių genčių palikimą. Pasitelkus animaciją prikeliamas senovinis Peru genties Parakaso (Paracas) audinys. Itin skirtingi filmai puikiai iliustruoja Vicuñai aktualiausias temas ir paliudija menininkės nepriekaištingą gebėjimą dirbti su įvairiomis medžiagomis.
Vienas kambarys skirtas ir Vicuños tapybai. Šviesios, pastelinių spalvų drobės tik iš tolo gali pasirodyti kaip žavūs, siurrealistiniai moterų portretai. Vicuños tapyba švelni ir minkšta – visiška priešingybė jos iš atsitiktinių daiktų kuriamoms ekspozicijoms ir instaliacijoms. Nors jos kaip menininkės karjera prasidėjo būtent nuo tapybos, susikoncentravusi į kūrybą, kaip į priemonę kovoti su politine padėtimi Čilėje, Vicuña nuo tapybos visiškai atsitraukė 1978 m. ir tik 2013 m. vėl ėmėsi teptuko. Vėlyvesnėse drobėse daugiau abstrakcijų, o ankstyvesnėse vyrauja aktai. Iš šamaniškų, beveik raganiškų drobių žvelgia daugybė akių, torsas perpjaunamas perpus, kūnai deformuojami. „Ji neturi galvos, ji turi septynias, visos jos vienodai sutrikusios“ („She does not have a head, she has seven, all of them equally confused“), – apie vieną jų rašo pati autorė.
Paskutinė parodos salė skirta dar vienai kipu instaliacijai „Foraging Quipu“ (2025–2026). Prieš parodą Londono gyventojai buvo kviečiami rinkti ir siųsti miesto gatvėse surastas gamtos apraiškas – lapus, šakeles, kankorėžius ir kitokias nuokritas, kurios šiandien itin delikačiai suaustos į didžiulę kinetinę skulptūrą. Šie šaligatvių radiniai grakščiai balansuoja ant plonų siūlų ir šakelių. Pirmasis kipu buvo itin sunkus, masyvus, statiškas, o paskutinis visiška priešingybė: audžiamas iš permatomų siūlų, jis virpa nuo kiekvieno praeivio žingsnio. Panašų konceptą menininkė jau buvo įgyvendinusi „Tate Modern“ Turbinų salėje prieš trejus metus, kai gyventojai buvo kviečiami rinkti ir dalintis radiniais iš Temzės pakrantės.
Paroda apžvelgia šešių dešimtmečių menininkės kūrybos laikotarpį ir tikrai puikiai atskleidžia įvairiapusį Vicuños kūrybos pasaulį. Parodoje itin aiškiai skamba pačios menininkės balsas. Salės sausakimšos teksto: kuratorių aprašymų, archyvinės medžiagos, pačios menininkės intarpų. Čia nėra nieko blogo, bet žinodama „Whitechapel“ galerijos erdvę – kambarį po kambario su keletą metrų siekiančiomis lubomis, kurias vainikuoja natūralią šviesą įleidžiantys stoglangiai, – bei atsispirdama nuo parodos pavadinimo „Living threads“ tikėjausi daugiau instaliacijų.
Paroda veikia iki 2027 m. vasario 14 d. „Whitechapel“ galerijoje Londone


